Pradžiai... novelė, rašyta pažymiui, bet iš širdies. Kažkada ją supratau, bet dabar nė velnio neaišku, ką tuo norėjau pasakyti
(bet pabandysiu išsiaiškinti). Lietuvių mokytoja perskaičiusi taip suglumo, kad net 10 parašė
Ne tas krantas
Vėlus rugsėjo vakaras. Viskas taip nurimę, kad vienintelį garsą kambaryje skleidžia židinyje pleškančios malkos. Liepsnos laižo prieš valandą įmestas beržo šakas, o aplink jas susikaupusių žarijų sluoksnis spinduliuoja raudoną tarsi įkaitintos geležies šviesą.
Tiesa, harmoningą ugnies gaudimą kartkartėmis vis pertraukia plunksnos skrebenimas. Tada – gilus atodūsis, sklindąs iš mano pačios lūpų, duslus kliurktelėjimas plunksną įmerkiant į rašalinę, vėl atodūsis ir vėl trūkčiojantis skrebenimas.
Sunku rašyti laišką. Keisčiausia, kad man jis visai nerūpi, o štai, žiūrėk, jau kažkelintą valandą kankinuos. Dėl nieko. Bet pagavo kažkoks azartas – rašau ne tam, kad išsiųsčiau jį į tą tolimą kraštą, bet kad bent kartą turiningai (o gal ne?) pasėdėčiau prie šiltos ugnies.
Kažkuriame stalčiuje supypsi elektroninis laikrodis. Kuriame? Sekundėlę pamąstau ir ištraukiu jį iš trečiojo nuo viršaus. Taip, dar šiandien popiet jį ten paslėpiau. Pažvelgiu į ekranėlį – dešimta valanda. Po penkių sekundžių iš gretimo kambario atsklinda kūkčiojimas abejingos gegutės, kuri net nesigėdi savo apgailėtino vėlavimo. Bet jai atleistina.
Paskubomis brūkšteliu paskutines eilutes, parašą ir nuo stalo paimu voką – tokį pat pageltusį ir grublėta kaip popieriaus lapas. Šį gėrėdamasi sulankstau, įkišu į voką ir užklijuoju.
Čiupusi žibalinę lempą, žingsniuoju taku. Laišką reikia išsiųsti šiandien, nes rytoj vėl užpuls kasdieniniai darbai. Iki kryžkelės, kurioje stovi artimiausia pašto dėžutė, vos kilometras.
Lauke aklina tamsa. Nors vėjelis vos dvelkia, tačiau dangumi pilki debesys lekia it patrakę. Po kojomis jaučiu dar minkštą, dar šiltą, tačiau jau užmigusią žemę. Gera kvėpti nakties gaivą, ir pakilios nuotaikos pagauta užgesinu žibintą – juk vis tiek kelią žinau mintinai.
Keista, kaip greitai viskas kinta. Ypač ta dangų gaubianti skraja, kuri juda visa išvien tarsi didelė juodžemio masė. Ir tik ji, ne kas kitas, suka Žemę.
Mintys nuklysta į praėjusią dieną. Drybsojau lovoje iki vėlaus ryto. Tada sučiaumojau eilinius pusryčius. Įjungiau televizorių, bet, išvydusi nykiai cypiančią spalvų lentelę, vėl spustelėjau raudoną mygtuką ir nusviedžiau pultą į kitą sofos galą. Apėmė baisus šleikštulys – toks, kokį jauti, kai žinai, kad esi tik dar vienas menkavertis padaras, be tikslo slankiojantis po šią žemę. Taip norėjosi viską keisti, bet kažkokia jėga neleido atsiplėšti nuo sofos gobeleno.
Užkliūvu už nuvaikščiotos medžio šaknies, klupteliu, tačiau veikiai atsistoju ir pasuku į dešinę, taip iškart atsidurdama gūdžiame miške. Dangaus nebesimato, bet aš vis dar jaučiu virš galvos bėgančią laiko tėkmę.
Būtent į ją netyčia murktelėjau vieną koją, kai gulėjau ant sofos. Mane įtraukė. Mėtė, vėtė, ir už kelių posūkių vėl išsikapanojau į krantą, tačiau jau buvau atgaivinta šalto upės vandens. Ta tėkmė mane pastūmėjo į priekį ir vėl paliko amžinybėje.
Kažkur aukštai, medžių vainikuose, sušlama vėjelis. O gal ne? Girdžiu kažką judant. Miškas pamažėle atgyja ir virsta gyvu alsuojančiu padaru. Man gera, tačiau ramybę pakeičia nuostaba.
Upė mane išmetė ten pat, kur ir visada – į pavojingą, bet malonią pakrantę, kurioje, jei nenori vėl būti nuplautas vandens, turi tvirtai įleisti savo šaknis. Šįkart aš pasiryžusi įsikibti tvirtai.
Išgirstu keistus šnabždesius. Po kojomis traškančios sausos šakelės šitoje tyloje ima griausti kaip patrankos. Mano mintis galutinai nutraukia miško ūžesys. Dar žingsnis, ir mane sustabdo niekad negirdėtas storas, sodrus balsas:
- Tavo šaknys storos ir kietos, girių bastūne.
Apsisuku, tačiau nepavyksta pajusti, iš kur sklinda garsas. Iš visur, bet ir iš niekur.
- Norėjai suleisti šaknis į upės paktrantę?
Jis skamba mano galvoje. Viduje.
- Ten gera, pasilik, - įsiterpia kitas balsas.
- Ten – tai čia, - gaudžia miškas.
- Ne taip lengva, - vėl šneka pirmasis. – Toje pakrantėje augame mes.
Aš vėl išvystu save, sėdinčią priešais televizorių, tačiau vaizdas išblanksta ir persikeliu į tvarkingą šiltą darbo kambarį.
- Aš galiu įsilieti į mišką, - tariu, bet mano balsą sugeria tūkstančiai kamienų.
- Padėk mums! Ne bet kas tą sugeba, ir tam reikia ryžto.
- Taip! – šaukiu, bet žinau, kad meluoju. Prisimenu daugybę kitų kartų, kai ryžto neužtekdavo išsilaikyti net žvyruotose pakrantėse. Tad ką kalbėti apie girią?
- Tau tai tik eilinis nuotykis, eilinis pasimuistymas kasdienybėje, - išgirstu balsą, bet nebežinau, ar jis mano, ar kažkieno kito.
Atsisuku ir pažvelgiu į upę. Nesinori vėl plaukti. Bet žinau, nors ir nenoriu tikėti, kad čia ilgai neišsilaikysiu. Tai atims mano jėgas. Sukaupiu visą valią ir vėl pūkšteliu į šaltą srovę.
Galbūt kitas krantas bus skirtas man.
O laiškas? Jis – tik grumslelis to, ką pasiėmiau iš medžiais apaugusios įlankėlės. Išsiųsiu – nepakenks.
Ar bent jau labai gražiai prašo. Liabai liabai prašo... 
Išskyrus tai, kad parašyta taisyklingu hegzametru 
