Gilthoniel gliukai... kūryba, taip sakant.

>Bet miške nieko
>Nebus ir nėra.
>Tik vėjo pavasarinio
>Labai graudi daina.


Zinau apie koki miska cia kalba eina, cia suakmenejes miskas. Nu tipo po zemes drebejimo jis atsidure po zeme, ten suakmenejo, o veliau tipo ar tai vanduo isplove ar kas ir jis atsidure zemes pavirsiuje. Maciau medziu is sio misko Londono Gamtos muziejuje. Tokiu medeliu ne mano kirvis neima!

gilthoniel rašė:Niu ačiū, ačiū bet poetiški čia tikrai visi

Tikrai ne visi . Aš vis bandau ir bandau,o man kaip nieko neišeina, taip neišeina

Gal man ką nors apie arklius įdėti?Yra dar vienas toks "eilėraštis".

O gal susikurk savo giją?

Aha, gal tau tikrai reiktų savo gijos, nes kad ir kokius šiltus jausmus bejausčiau, - tai yra mano asmeninė gija. Kaip kad ir parašiau pirmoje žinutėje. Va.

Kada nors išeis, pusinuke All you have to decide is what to do with the time that is given to you - va.

Gerai, savo gijos man nereikia, mat vos 1 eilėraštis liko, tai jį jau kur nors įtaisysiu.Rašyk ramiai, Gilthoniel.

Nesuprantu, kodėl nenori susikurti savo gijos Sukeltum tada taip tvarkingai savo kūrybą, visi pakomentuotų, ir būtų gerai, ar ne? 😉 Or do they, Gandalf?

Vat pritariu pusinukei,nes ir as ne poetiska, tik ji bent bando o as tai ir to nedarau...

Sveiki, as cia naujokė ir nemoku kurti ir gal cia visai ne į temą, bet yra toks tinklapis www.memoirsoftheshire.com ten galit rasti prozos ir daugybę poezijos apie ŽV.

Aredhel, tavo puslapis gėėėris

this ring - wisdom of old years
Going (?) to the dark shadows-silver hope appears
The light of the forgotten west
Will rise again in the mountains of east
ok,kaip tada tai turetu skambeti tiksliai?(in quenya or sindarian)

Gilthoniel, jegu Tai Tu vadini 'gliukais', tai kas tada Tavo manymu šedevras???

Pats naujausias mano gliukas Kažkaip išsimušiau iš savo stiliaus Pats gliukiškiausias kūrinėlis mano gyvenime. Bet man jis savotiškai patinka.

Vėtytas ir mėtytas

Viens, du, trys. Viens, du, trys. Ploni ploni mezgimo siūlai kažkokia keista tvarka gulė ant virbalų. Viens, du, trys. Viens, du, trys. Ponas Kukurūziejus padėjo ant stalo mezginį. Rudos, vietomis nušviesėję grindų lentos, dideli tarpai. Saugiai peržengęs durų slenkstį, ponas Kukurūziejus akis į akį susidūrė su galinga medžio atplaiša, potencialiu pašinu. Padaręs didelį žingsnį, netyčiom dirstelėjęs į aplinką, p. Kukurūziejus pasijautė ramus, palikęs pavojų užnugary. Žingsnis po žingsnio, stropiai apžiūrėdamas grindų pakitimus nuo paskutinio pasivaikščiojimo, ponas Kukurūziejus artėjo prie savo tikslo. Praėjus labai apdaužytas duris, atsivėrė vaizdas į paprasčiausią virtuvę, kurioje p. Kukurūziejus verda kukurūzus. Kadangi p. Kukurūziejui kiekvieną dieną prisireikdavo daugybės kukurūzų, maždaug triskart dienoje jis išnešdavo šiukšles, kurių sudėtis buvo išvien kukurūzų lapai. Klekt, klekt – durų spyna. Klaikus betono pilkumas, pakampėje kažkoks neaiškus darinys – ponas Kukurūziejus iš padorumo nežiūrėjo, kas. Įlipus į liftą – šimtus kartų matytas taškuotas linoleumas. Bet šiandien yra ir nepažįstamų dalykų - niekad nematytas vynuogės kotukas, tikriausiai pretendavęs į pastogę konteineryje, pagaliukas, neaišku ko iš gyvenimo norėjęs, ir keletas lašų, nulašėjusių nuo suskleisto skėčio (tikriausiai norėjusių nulašėti ant žolės, ne lifte). Ponui Kukurūziejui išėjus pro laiptinės duris, vėjas stipriu gūsiu pabandė iš jo atimti šiukšlių maišą. Trumpai pabumbėjęs, ko šiais laikais galima susilaukti iš nedraugiškų aplinkinių, p. Kukurūziejus pradėjo savo sunkią ir daug išbandymų pateikiančią kelionę šaligatviu link konteinerių. Pirmiausiai jis susidūrė su pora batų. Slidūs, atrodė, nedraugiški jie. Garsiai kaukšintys, ir tokie blizgantys, kad p. Kukurūziejus išsigandęs savo atvaizdo juose nėrė nuo šaligatvio į važiuojamąją kelio dalį. Jis netyčia įšoko į nedidelę balą, kurioje atostogavo sliekai, bet jų nė nepastebėjęs, praleidęs visus praeivius, vėl grįžo į savo ilgą kelią šaligatviu. Šį išklydimą iš tiesaus kelio jis pavadino likimo klaida. Iš tolo aplenkdamas balas, kuriose sproginėjo lietaus ratilai, pritūpęs susirinkti vėjo išplėštų šiukšlių ir pataisęs dar begalę įvairių blogybių, jis pasiekė konteinerį. Konteinerio apylinkėse buvo daug žmonių; p. Kukurūziejus iš tolo metė savo maišą jo link, pakely iš maišo išplasnojo keletas lapų. Du ar trys vaikai, pamatę lapus, ištiesę rankas laukę jų nukrintant į delniukus – egzotika, visgi. Šito p. Kukurūziejus nesitikėjo, jo ir taip siauroje mąstysenoje netilpo vaikiškas smalsumas, taigi jis pasileido atgal bėgte.

Man irgi savotiškai patinka 😉 Manau tokį poną Kukurūziejų ne retas yra sutikęs...

Labai mielas ir realistiškas:) Aš būčiau dar ištiktukų "prilipdžius" dėl smagumo

Taip, realistiškas, tas tiesa. Tik kad man realizmas iš principo nelabai prie širdies, tai šitas kūrinėlis irgi neypatingas pasirodė. IMHO, gyvenimą galime pamatyti savo akimis, apie jį nebūtina skaityti/rašyti meninių kūrinių. Bet čia, žinoma, tik mano nuomonė.

Kartais tą realybę ir pamatai per štai tokį kūrinį - o po to dar kokį kaimyną ponu kukurūziejumi išvadini...

O kartais pamatai kaimyną - poną Kukurūziejų, ir sukuri realizmą

Paprastai (bet ne prastai) aprašyti paprastą realybę reikia noro ir gabumų. Tau pavyko.

Ačiū