Gilthoniel gliukai... kūryba, taip sakant.

Štai. Mano asmeninė gija
Pirmiausia - proza, paskui eilėraščiai.


Aotearoa
Šitoj šaly saulė pateka pirmoji. Gal todėl nakties žvaigždės bijo spindėti ryškiai? Na ir kas, jos juk vis tiek ne savos. Šitos nenori bendrauti. Galvoju: gal tai lėktuvai kalti? Taip, jos tikriausiai baidosi nežemiškų Žemės paukščių ir slepiasi nuo tų, kurie jais atkeliavo.
Kalnai bado smaigais dangų. Bet tam nė motais - jis tik vėju saugosi, kad jo grožio netemdytų debesys.
Šitame krašte nėra ribų. Jokio horizonto. Bet ir jokių ašarų. Tai migla jas sugeria. Migla iš Tasmano jūros. Dienų dienas ji verkia už tave, mane ir Save. Jai nėra ribų. Bet ji ir nesiplečia. Ji klausosi palmių, augančių iš akmenų, kalbų; bet jos neplepios. Yra dar ir delfinai, kurie pasimetę plaukioja pilkoje įlankoje lyjant lietui. Ir viskas apsupta raudonų medžių, lyg krauju tų, kurie nenorėjo išeiti.
Pasiimu vieną akmenuką, žengusi žingsnį suklumpu ant sekančio. Jie visai negražūs, tai ir palieku. O paskui susipročiu. Bet tada nebepakelsi.
Susirenku kriaukles. Vėjas lediniais žnybtukais kabinasi į mano rankas. O smėlis limpa ir prie rankų, ir prie kriauklių. Nenori jų palikti. O jos šypsosi ir spindi. Bet tuoj nustos. Čia joms neįdomu. Jos nebegražios. Jos - nebe tos kriauklės. Šitos - atimtos, pasisavintos, ištremtos ir vienišos. Pražuvėlės be savo Jūros. Be namų. Ir jos niekur nenori sugrįžti. Jos nebežino, ar po to išvis galima kur nors sugrįžti.

Tas paukštis
Jo nieks iš mūsų nepamirš, nes nieks nepamena - to paukščio, nuskridusio kairėn, važiuojant į Edorasą. Į jį nežiūrėjom, o gaila - jis žiūrėjo į mus. Dabar jis negrįš. Nebūtų grįžęs ir tada. Jei mes kažką pražiopsom - juk ne jo bėda. Tuo pat keliu važiavo ir kiti. Įdomu - ar jie žiūrėjo į paukštį? O jei ne, ar tai prisimena? Ar jie prisimena tai, kad nepastebėjo kažko, kas puošia tuščią dangų, be ko gyvenimas būtų niūrus? O jei prisimena, ar jiems tas rūpi?..

Vienas gražiausių Pasaulio kelių
Kodėl ten taip liūdna, aš nežinau. Gal todėl, kad tai - vienas iš gražiausių Pasaulio kelių?
Čia lyja amžinas lietus, kurio niekas negali sustabdyti. Bet juk tai kartu ir žavesys. Pilkas šio kelio įvaizdis - tai žavuma. Ar girdit plojimus? Ar girdit, kaip nematomos rankos ploja spektakliui? Arba ne. Gal tai - barbenantys lašai?..
Jei tau čia linksma - tai anomalija. Čia visiems liūdna, netgi pasipūtėliui dangui. Laikas nuo laiko užmeta jis čia debesų, kad išnyktų ta amžina akmenų monotonija ir melancholija, kurių važiuojantys pro šalį nepastebi. Bet dabar debesys jau irgi įsiliejo į verksmingą šios vietos vaizdinį. Laikas sugalvoti dar ką nors naujo.
Taigi - lietus, akmenys, debesys ir liūdesys. Kas dar? - Kelias. Ir, atrodo, viskas.
Jei tau čia neliūdna - tai anomalija, jei negražu - taip pat...

Išsiskyrimo kančia

Nelauks tavęs nieks iš toli
Tu grįžt seniai nebegali.

Kai viskas bus tylu ir tyra,
Uždainuos auksinė lyra.
Garsus juokas suskambės
Ir iškeliaut tolyn pakvies.

Kai krantai toli nutols
Jūros bangos tykiai oš.
Draugai kartu namo išjos,
Ir širdyse karčiai raudos.

Tu grįžt seniai čia negali,
Kad ir kaip bebūtų ji brangi.
Sudie, brangusis drauge,
Tave žuvėdros šaukia.

Žinau, kad tu nebegrįžti,
Ir rieda ašara sūri...

*~*~*

Vėjas nešioja
Smėlio smiltis,
Į giliausią jūrą
Sminga mano mintys.

Vėjyje suklyks žuvėdros
Žuvys sugaus ir atkartos.
Lėtai vapėdamos
Jos dainą išdainuos.

Nugludinti stikliukai
Nuriedės dugnu.
Sidabriniai jūros dumbliai
Juos apspis ratu.

Nebylūs pikti maurai
Uždengs žuvų pilis.
Statys jie tuoj žabangas
Ir skandins manas mintis.

Staugdamos bangos ritas
Pamažu į gelsvą krantą,
Jos tyliai šnabžda girtos
Savo ilgesingą raudą.

Smėlį skalauja
Bangų mūša,
O juodi dumbliai lieka
Auksiniam krante.

Ten, tolimajam krante,
Kaupiasi jūros audra.
Pakyla ir išeina tyla,
O aš - prie jos šalia...


Žmonių prigimtis

Nuskries neviltis vėjo paukšte,
Viską uždengs kaip juodam sapne,
Gyvenimai žlugs -
Kančia uždengs mus.

Rankos svyra ir kūnas stingsta,
Žvaigždės blanksta ir baimė kyla.
Ašaros liejas ir balsas klykia:
Tai baisu, - tai Lemtis klysta!

Juodame sapne viskas žuvo tada,
Kai nematėm tiesos,
Skendom melo rūke.
Lijo ašarom žmonių,
Krito garbė jų.

Nėra šviesos, kuri apšviestų,
Nėra tiesos, kuri kalbėtų,
Nėra drąsos, kuri bylotų
Viską apie mus.

Kai dengs gyvenimą nežinia,
Ir vėl skris neviltis paukšte,
Giedos lakštingala balta
Kada nors negreit ateityje.

*~*~*

Saulė nepažvelgs
Iš debesų miglos.
Nieko nebus be kančios.
Gulės tamsa nevilties sparne.
Tavęs nebus šalia,
Nes viskas skęs rūke.
Nevilties miške pasiklys šviesa.
Nužvarbs ranka,
Ištekės ašara,
Liks nakties tamsa
Nuoga ir žila.
Nebebus nieko tada,
Tik viltis kvaila...
Man sustingo ranka,
Išsigando mama.
Apžlibo namai,
O kartu - ir tėvai.
Tyli rami tyla,
Nebėr nieko šalia.

Atrodo, viskas Nors ne, dar pats naujausias. Kaip sakiau, skirtas visiems, kenčiantiems nuo mokslų ir panašių negandų 😉

Tu užmik,
Kaip pabučiuota vasaros nakties.
Tu užmik,
Ir pailsėki šiąnakt išties.

Tu pamiršk,
Kaip pamiršta snaigės vėjy.
Tu pradink,
Kaip pradingsta akmuo smėly.

Tu ištiesk
Į dangų bejėges rankas.
Tu pamiršk
Visas kvailas betieses tiesas.

Tu nesislėpk
Giliuos apmąstymų debesyse.
Tu nepasimesk
Nesibaigiančiuos ir be pradžios
Bevardžiuose varguos.

Gilthoniel, tas Aotearoa mane stačiai žudo..... Toks jausmas, kad pati ten buvau...

Vargeli, Aiquen, nenorėjau Viskas, nebeskaityk daugiau Čia tik šiaip... *sniff*

Skaičiau, skaitau ir skaitysiu, kol akelės išvarvės©

*sniff*
*sniff*
Ta tavo poezija... ji tiesiog žudo... bet gerąja prasme. Noriu daugiau! Tikrai noriu! Prašau...

Aotearoa ir tai, kas apie Jūra... Labai ekspresyvu ir tikra.

Ačiū

Pats naujausias mano eilėraštis... Kurtas klausant Sopor'ų, taigi nuotaika tinka 'Across the bridge'.

Liūdesio lašai

Gūdžiam miške
Vieniša daina.
Smuikai aplink,
Dainuoja tyla.

Ar pušis čia viena?
Ne, oi, ne –
Aplinkui lietus
Jau kaži kada.

O be lašų
Nieko nėra.
Tik auksinių smuikų –
Viena kita nata.

O medžių šaknim
Teka liūdesys.
Ten neužsuka net
Vėjų ūžesys...

Miške gūdžiausiam
Slepias vienuma...
Ji bijo, bijo kaip mes,
Jog atsiras kažkas šalia.

Bet miške nieko
Nebus ir nėra.
Tik vėjo pavasarinio
Labai graudi daina.

Miške dainuoja visi
Net lietaus ir vėtrų ujami.
Neina pavasaris ten,
Per tamsu ir par šalta ten jam...

Miške nieko nėra,
Tik smuikų muzika.
Čia jau nebe žiema,
Tai dar blogiau, tai –
Vienuma.


*~*~*

nemanykit, kad depresuoju, ar ką, čia tik šiaip

Tik šiaip jautiesi vieniša?
Eilėraštis geras, tik keista, kad pavasarį... ir, kad tau... tokius kyla ranka rašyt.

Taip, tik šiaip jaučiaus vieniša. Nerodysim pirštais, kas dėl to kaltas. Bet gal į tai nesigilinkim. O aš... *sniff* tai ką, aš negaliu rašyti 'tokių'? *snyyyf*

Gilthoniel, angelėli, aišku, kodėl tau tokios eilės į galvą lenda.... Gražu, labai gražu, bet- tau liūdėti griežtai draudžiu, kaip ir jaustis vienišai...

Niu baikit! Visai nesijaučiau tada pernelyg vieniša, tik truputį... To mirtinai reik, kitaip nesusišnekėtumėt su manim Ir viskas. Nėr ko čia analizuoti mano savijautos

Skaitau šias eiles ir skamba galvoje Sopor Aeternus muzika... Tikrai tokią nuotaiką atitinka... O dėl to, kad liūdnas, tai nieko tokio - liūdni eilėraščiai dažnai atrodo dar labiau 'nuo dūšios', nei linksmi O eilėraščiai 'nuo dūšios', mano nuomone, patys geriausi

Ar šiame forume visi rokie poetiški ar man tik taip atrodo?????

gilthoniel-BRAVO!!!

Laiqualasse rašė: O dėl to, kad liūdnas, tai nieko tokio - liūdni eilėraščiai dažnai atrodo dar labiau 'nuo dūšios', nei linksmi O eilėraščiai 'nuo dūšios', mano nuomone, patys geriausi

Pritarsiu. Liūdni eilėraščiai atrodo nuoširdesni todėl, kad taip ir yra. Mat parašyti džiugų eilėraštį- beveik neimanoma. Kai dūšioje gera ir šviesu, ne eilės į galvą lenda, nėra joms laiko... Tiesiog bandai džiaugtis akimirka, kol ji nepraėjo. O kai preina- sėdi ir rašai liūdnas eiles, nes viskas baigėsi, viskas dingo... Ir taip be galo, išskyrus kelis genijus, kurie moka pagauti džiaugsmą už uodegos 😉

Volir- mhm, atspėjai, čia pilnas forumas genialių poetų...

Kiek skaičiau, tai tik TU (Aiquen) ir Gilthoniel čia TIKRAI poetiškos :D:D:D:D:D:D:D:D

Ne tik mudvi, čia visas žvaigždynas nuostabių menininkų... *lenkiasi Gilthoniel ir kitiems plunksnos broliams/seserims*

Niu ačiū, ačiū bet poetiški čia tikrai visi