Labas

Šis tas apačioj gali kartotis, nes kol offline rašiau, atsirado naujų atsakymų... Beje, Bushą Krūmu mes pavadinsime, kai mums to reikės: pavyzdžiui, mums jis nepatinka ir sugalvojam kalambūrą - "visiškas krūmas". O šiaip gyvenima mums tai tėra pavardė. Grožinėje literatūroje kitaip. Kai kurie autoriai mėgsta veikėjų varduose užkoduoti prasmių. Vieniems nė motais, kaip tas bus perteikta vertimuose, o kitiems tai svarbu. Tolkinas ne šiaip sau tyčia prašneko apie vertimų subtilybes.
Taigi.
Kodėl versti tikrinius daiktavardžius? Visų pirma reikia apsibrėžti, kas tai yra vertimas. Tai
nėra nei transkripcija, nei transliteracija, nei lietuvinimas pridedant galūnes. Taigi „Meris“ – vardas sulietuvintas, o štai „Semžinis“ – jau verstas.
Apie lietuvinimą. Tolkino kūryba – grožinė literatūra. Verstą grožinę literatūrą skaitantis žmogus visų pirma nori, kad vertimas kuo tiksliau perteiktų autoriaus mintį ir stilių. Palikti originialios rašybos žodžiai skaido tekstą, daro jį ne tokį slandų ir vientisą. Be to, ne kiekvienas sugebės taisyklingai perskaityti nesulietuvintus žodžius. Štai kodėl Tolkinas prideda paruoštukę nemokantiems elfų kalbų – kad
Celeborn nevirstų
Selebornu... Lygiai tas pats ir su anglų kalba: ar tikrai visi žinotų, kaip perskaityti
McDonald‘s, jeigu jiems niekas nebūtų pasakęs, kad pirmos dvi priebalsės tariamos [mak]?
Galima eilinį kartą pacituoti iš Kalbos komisijos nutarimų.
VLKK rašė:5.1. Lotyniško pagrindo alfabetus vartojančių kalbų asmenvardžiai bei vietovardžiai grožiniuose kūriniuose, populiariuose ir vaikams bei jaunimui skirtuose leidiniuose atsižvelgiant į skaitytojų amžių ir išsilavinimą adaptuojami, t.y. pateikiami pagal tarimą.
5.2. Mokslinėje literatūroje, reklaminiuose, informaciniuose leidiniuose bei specialiuose tekstuose kitų kalbų asmenvardžių pateikiamos autentiškos formos, o labiau paplitę vietovardžiai dažniausiai adaptuojami. Adaptuotos ir originalios asmenvardžių formos gali būti pateikiamos pagrečiui (viena iš jų skliausteliuose).
Taigi versdama Tolkino laiškus, palikčiau visas pavardes, tik pridėčiau joms galūnes: Rayner‘is Unwin‘as / Rayneris Unwinas, Milton‘as Waldman‘as / Miltonas Waldmanas ir panašiai. Juk ir dabar negrožinėje literatūroje dažnai matome: Rousseau, Allen, Laozi, nors tariame [ruso], [alenas], [laudzy] (pastarajame „y“ žymi tą žinomą rusišką garsą, beje... O šiaip čia nors ir nėra adaptacijos, bet yra transliteracija).
O grožinė Tolkino kūryba tiesiog persmelkta įvairių užuominų. Indraja nurodė straipsniuką, jame paaiškinta, kokios koncepcijos ragino laikytis Tolkinas. Mes puikiai suprantame, kad tai nėra įmanoma. Tačiau pagrindiniai vardai, kurių prasmė svarbi istorijos vyksmui, turėtų būti arba išversti (jeigu pagrindiniai – kuo mažiau pažeidžiant garsinį skambesį), arba jų reikšmė paaiškinta išnaša. Štai
Merry išversti nepažeidžiant garsinio skambesio neįmanoma. Todėl aš linkusi prie išnašos: „Merry – aliuzija į džiugesį, linksmumą. Lietuviškai būtų
Džiugas“ ar pan. Jeigu neverstume vardo
Niggle, dingtų didžioji dalis „Leaf by Niggle“ alegorijos. Taigi nustatyti, kur riba, yra sunku, tačiau be vertimo neapsieisime. Net jeigu ir neverstume, reikėtų lietuvinti. Ar tikrai norėtųsi kas antrame žodyje matyti ryškius anglicizmus? Vetertopas, Bry, Semvaisas, Krikholovas...