O ten pas jus tai suprantama kaip tautybė ar kaip pilietybė?
Dėl pilietybės - tai valstybė tvarkosi, nors ir pamažu, demokratinė, bent jau oficialiai padori, yra visos sąlygos ją padaryt tokią ir realiai. Nėra ko gėdytis, reikia tik stengtis.
Dėl tautybės - šiuo metu manau, kad labai smagu turėti tautybę ar bent žinoti, kokioms galėtum save priskirti, jei turi nemažą pasirinkimą dėl kilmės (ir visai nesvarbu, kokia ta tautybė, svarbu, jog yra). Smagu todėl, kad tokiu būdu esi artimai susijęs su tam tikros žmonių grupės pasaulėjauta, jų kalbą, kultūrą pažįsti daug giliau, nei kada nors pažinsi kurią nors kitą, kad ir kiek ją studijuotum. (Net jei specialiai nesidomėjai liaudies papročiais, mitologijos nuotrupomis ar senovine gramatika, tą pasaulėjautą gavai šeimoje, tegu ji bus ir ribotesnė nei tuo atveju, jei pasidomėtum). Taigi, gali labiau domėtis nuosavu požiūrio į pasaulį tašku, nes jis nėra vien tik tavo, jis turi istoriją. Taip pat gali domėtis kitų tautų, tiksliau - kultūrų požiūrio taškais, turėdamas su kuo juos palyginti. Gali džiaugtis, kad pasaulis toks įvairus, ir kad esi tos įvairovės dalyvis.
Tik reikia atsiminti, jog labai slidus reikalas ta "tautinė" pasaulėjauta, kad tautos ir kultūros tapatinti negalima, kad žmogaus požiūrį į pasaulį formuoja daug daugiau dalykų nei tautiškumas. Tačiau turbūt niekas negalėtų paneigti, jog priklausymas tautai tam tikru būdu visgi susijęs su priklausymu tam tikrai kultūrinei grupei.
Nai tulya elenelya le
Artanna tienen
Arthoron-Volochonskij-BG
).
o juo labiau darbininku 
