Labas rytas.
Norėjau vakar užlėkti, ką nors parašyti, bet buvo taip: grįžau,
normaliai pavalgiau (kepti žemės riešutai su saldžiarūgščiu kinišku padažu, valgyti pagaliukais

) ir... griuvau į lovą. Atsibudau pusę vienuolikos, supratau, kad nieko nenuveiksiu ir, šiaip ne taip užsitempus pižamą, griuvau atgal. Atsibudau septintą ryto, užtat išsimiegojus (o praeitą naktį man teko tik pustrečios valandikės...)
Žodžiu, buvo labai smagu. Na, gal labiau ne smagu, o tiesiog ramu ir gera. Į tą vietą tikrai norėsis sugrįžti, patikėkit. Ąžuoliuko vieta, nors ir ant šlaito, labai miela: ji šalia aikštelės, kurioje galima kapotis kalavijais(atsiprašau, vakar buvau kovingai nusiteikusi

), šaudyti iš lanko, strikinėti aplink laužą, sėdinėti pašiūrėj ir t.t. ir panašiai. Žodžiu, vietos galybė, ir aplink labai gražu. O šalia ąžuoliuko dygsta simbelmiunių kilimėliai, be to, gražus mažas upeliūkštis virvena, graži ūksminga vietelė... Kad tik prigytų vargšelis

Girinis išpeikė, kad truputį per didelį nupirkot...
Ačiū visiems, kas buvo. Beje, pajodinėt gavom visi (tik gilthonielė atsisakė). Apie mano "pasiekimus" geriau nešnekėkim

Na, apėjau keletą ratų. Bet va užlipt ir nulipt buvo sunkoka. Aredhel - tikra raitelė

Dar džiugu ir tai, kad jojimo valandėlę užsidirbom patys - ištampėm šakas ir rąstus iš griovio. Giriniui, kaip supratau, dar prireiks padėjėjų - taigi galėsim kada kokią talkelę suorganizuoti, ką? Vis tik mūsų ąžuolėlį pažadėjo prižiūrėti. Beje, jis pats abai įdomus žmogus: gali šnekėt apie viską, pradedant neolito laikų puodais ir tuo, kaip skirtingai moterys ir vyrai palieka ant žemės kalavijus, baigiant demokratijos ir diktatūros skirtumais ar kiekvienos šalies savitu egzotiškumu.
Albertai, ačiū už nuotraukas ir dar sykį - už pavežėjimą!
