Elianoros Siuvyklėlė (VV)

Simbelmynė nusišypsojo ir atsirėmė į staliuką, kad būtų patogiau pasakoti:
- Žinoma, galiu papasakoti. Ypač už nuolaidą - mirkteli siuvėjai atgal. - Tai va, mano tėtušis turėjo knygų rišyklą. Tiesa, tai nebuvo jo didžiausia svajonė - labiausiai jis norėjo nuosavo knygyno ar bibliotekos. Tačiau iš savo tėvo paveldėjęs rišyklą nelabai turėjo pasirinkimą, o gal neužteko noro kažką keisti... Bet tai šitai istorijai nelabai svarbu. Svarbiau, kad jis buvo svajotojas, kokių reta, ir jaunystėje užsimojo pakeliauti. Pripūtė mano seneliui į akis miglų, kad "plės verslui reikalingas pažintis", iškaulijo leidimą ir šiokią tokią pinigėlių sumelę, ir patraukė neva į Anuminasą, o iš tiesų - kur akys vedė. Kur buvo, ką veikė ir ką matė niekada niekam nepasakojo, bet kai po gero pusmečio grįžo, su savimi parsigabeno nemažai elfiškų rankraščių (kurios paskui, beje, ypač kruopčiai įrišo) ir šią suknelę savo tada dar būsimai žmonai. Ji su ta suknia ir atšoko vestuves. Bet mano vargšė mamytė buvo labai drovi moteriškė, jai nepatiko, kaip pavydžiai suknelę nužiūrinėjo draugės (juk pavydėti yra ko, tiesa?), o ir su tokiu neiprastu modeliu nesmagiai jautėsi, tai po vestuvių padėjo suknelę į skrynią. O aš priešingai - vos pamačius negalėjau sulaukti, kol užaugsiu ir galėsiu ją apsivilkti. Pagalvojus, kad vilki greičiausiai elfų rankų darbą net malonus šiurpuliukas nukrato. Be to, baisiai mėgstu "kitokius" drabužius, kad ir kiek tetos beaiškintu, kad "padori hobitė negali išsidirbinėti, tarsi kokia Didžioji būtų"... Štai ir visa istorija.- atsikvėpė Simbelmynė ir šelmiškai šyptelėjo:
- Tai kaip, ar užsidirbau nuolaidą?

- Tikrai taip!- nusijuokia siuvėja.- Už tokį pasakojimą negaila būtų ir veltui padirbėti, bet... Valgyti tai norisi, o bulvelių už dyką kol kas niekas nedalina. Vadinasi- sutarta, 25 Hbv, iki rytojaus šeštos valandos vakaro bus sutrvarkyta. A, tiesa- galiu visiškai tvirtai atsakyti, kad suknelė tikrai elfų siuvimo- tiek pati medžiaga, tiek ypatingas dalių jungimas, tiek pats modelis visiškai elfiški. Tik įdomu, kodėl ji tokio dydžio? Girdėjau, kad patys elfai tiesiog nepadoriai aukšti. Galiu lažintis- jūsų tėtukas specialiai užsakė ją savo išrinktąjai, ne kitaip. Beje, dėkui, kad leidote neskubėti- man šiandieninis arbatos gėrimas ypač svarbus.
Ji paima iš Simbelmynės rankų suknelę ir rūpestingai pakabina ant pakabos.

- Tai jums dėkui, - nusišypso Simbelmynė - Jūs mano svajonę išgelbėjot. Neįsivaizduojat, kokių baisybių prisigalvojau pamačius, ką kandys padarė. Kone įtikinau save, kad nieko nebebus galima pataisyti, kad teks išmesti... - hobitė net nusipurto - Kartais knygų išlavinta vaizduotė anaptol ne paguodą atneša... Tikiuosi jūs nieko prieš, jei sumokėsiu rytoj atsiimdama? Dabar neturiu kiek reikia, be to, skubu pas panelę merę... - Simbelmynė žvilgteli į laikrodį siuvykos kampe - Vaje, net negalvojau, kad jau taip vėlu. Atleiskite, turiu bėgti. Vadinasi iki rytojaus šeštos popiet? Puiku. Sėkmės jums! - išberia hobitė ir kone skriste išskrenda iš siuvyklos.

...vakarėjant Elytė padėjo į šoną siuvinį- Simbelmynės suknelė jau atrodė kur kas geriau, nei iš pradžių. Ant rankovių bei padurkų nėrinius siuvėja pakeitė gana greitai, bet su iškirpte neskubėjo- kur kas subtilesnis darbas, nesinori per skubėjimą sugadinti...
Ji pakabina suknelę ant pakabos ir nutipena virtuvėn- užkąsti prieš išeinant. Po dviejų lėkščių marinuotų kazlėkų su keptomis bulvėmis bei nepadoriai didelio puoduko labai saldžios mėtų arbatos, Elytė "užpuola" drabužinę- juk ne juokas į svečius eiti...
Galų gale, išsirinkusi švelniai gelsvą suknelę ir užsimetusi ant pečių pilkšvai žalią skraistę, siuvinėtą stilizuotomis našlaitėmis, rūpestingai susišukavusi (kas buvo ne taip jau ir lengva žinant, kad dar vakar ji išlaužė kone pusę šukų dantų beskubėdama) ir įsisegusi į plaukus mažytę dirbtinių neušmirštuolių puokštelę (kurią labai greit apsigalvojusi pakeičia tikru jazmino žiedeliu), Elytė ušremia šluotkočiu olos duris ir nupėdina ieškoti Ruperto olos.

Elytė grįžo namo išsišiepusi iki ausų. Kas galėjo pamanyti, kad Rupis- toks išsilavinęs ir įdomus pašnekovas (tiesą sakant, jai iš pat pradžių taip pasirodė, tačiau hobitukė iš paskutiniųjų vijo šalin tokias mintis, idant neleistų vaizduotei pernelyg įsisiūbuoti).

Greitosiomis sušlamštusi vakarienę, ji iškart ėmėsi Simbelmynės suknutės. Jau ko ko, o miego po tokio smagaus vakaro norėjosi mažiausiai. Darbas ėjo kaip iš pypkės, ir laikrodžiui dar neišmušus pusiaunakčio žavioji elfiška suknelė atrodė kaip nauja.
Elytė pasilepino dar vienu puodeliu arbatos su imbieriniais sausainiais ir griuvo į lovytę...

Grįždama iš knygyno Aistė dar sugalvojo užsukti į siuvyklą. Gal ir nieko jai nereikia, bet taip viliojamai atrodo iškaba...
Priėjusi prie siuvyklos durų, atidaro jas. Įžengusi į vidų pamato siuvėją.
- Laba diena,- pasisveikina Aistė.- norėčiau užsisakyti... ėė... suknelę. Taip, suknelę. Noriu suknelės. Spalva visiškai nesvarbi. Suknelės ilgis turėtų būti maždaug iki kelių. Ji turėtų dvelkti pavasariu ir vasara. Na, suprantate, su gėlytėmis ir panašiai...- Aistė vis labiau įsitraukia į suknelės apibūdinimą.- Tai va. Kaina nesvarbi. Bet... gal galėtumėt pigiau? Matot, aš ką tik atsikrausčiau, pinigų ne tiek daug ir turiu...- Aistė susigėdusi nuleidžia akis ir laukia atsakymo.

-Laba diena, laba diena,- Elytė maloniai nusišypso ir padeda į šalį pusiau išsiuvinėtą ponios Gaurakojės arbatos gėrimo švarkelį.- Pavasarišką, sakote? Atrodo, kaip tik turiu tinkamų medžiagų...
Siuvėja atidaro vieną įš daugybės skrynių skrynelių, ištraukia nediduką albumėlį su audinių pavyzdžiais ir, geitosiomis pasklaidžiusi, ištiesia Aistei porą skiautelių:

- Ar tiks? Ar paieškoti ko nors linksmiau?- Elytė mirkteli hobitukei.- Beje, niekuomet anksčiau jūsų nemačiau... neseniai atsikraustėte?

- Kaip nuostabu! - nudžiunga Aistė. - Man labai patinka ši medžiagėlė. Ir tas drugelis labai gražiai atrodo! - Aistė kiek pagalvoja, nes negali prisiminti, ko jos klausė siuvėja. - Ak, tiesa! Jūs klausėte, ar aš neseniai atsikrausčiau. Taip, tik vakar vakare. Dar net nespėjau įsikurti. O per kiek laiko jūs pasiūsite suknelę? Ir kokia bus jos kaina? Norėjau pasakyti, kad labai neskubėtumėte siūti tos suknelės, nes jos man dar ne taip greitai prireiks. - Aistė vėl pamąsto, galiausiai, supratusi, kad viską jau pasakė nutyla ir laukia siuvėjos atsakymo.