Elianoros Siuvyklėlė (VV)

-:=:- Galioja visos VV taisyklės.
-:=:- Paslaugos: drabužių, baldų apmušalų, užuolaidu, krepšių, skrybėlaičių siuvimas ir taisymas.
-:=:- Prašymas: kuo tiksliau išsakyti savo pageidavimus pvz, nurodyti audinio rūšį, spalvą, modelį (bent apytikriai). Nebijokite klausti ir tartis- na, vienžo, kaip normalioje siuvykloje
______________________________________________________________________

Elytė baigia tvarkinėtis ir apverčia lentelę ant vartų. "Atidaryta!", skelbia ji, "Maloniai kviečiame užeiti".
Šalia vartukų- kukli medinė iškabėlė, papuošta sukryžiuotomis adatomis- pusbrolio Bembio, sagų ir medžio dirbinių meistro darbas.



Už vartelių baltu smėliuku nubarstytas takelis vingiuoja iki pat šešėlyje skendinčių paradinių durų. Iškart už durų- buvusi svetainė, kurią Elytė pavertė madų salonu. Pasieniuose stovi lentynos su audinių ritiniais ir sagų stiklainiais, prabangesnės medžiagos sudėtos į kelias ąžuolines raižytas skrynias... Patalpoje viešpatauja apgalvota netvarka- tai šen, tai ten mėtosi siūlų kamuoliukai ir margos skarelės, iš už paveikslų kyšo dirbtinių gėlių puokštelės, o langą puošia skersvėjyje dzingsintis metalinių sagučių vėrinukas.

Rupertas išgirdęs, kad miestelyje atsidarė nauja siuvykla tuojaus šoko ant kojų ir tekinas pasileido per visą hobitoną. Jo bėgimą palydėjo keletas linksmų pastabų, nes hobitas gan juokingai atrodė greitai dėliodamas savo trumpas kojas. Jis neėmė jų į galvą, bet tik pagreitino žingsnį. Rupiui rūpėjo pirmam atsistoti eilėje prie siuvyklėlės. Na štai ir pasiekė. Hobitą pasitiko prižiūrėtas, tvarkingas kiemas, o baltas smėliukas atrodė taip jaukiai, kad Rupertas net trumpam užmiršo savo svarbų reikalą. Atsitokėjęs pripuolė prie durų ir porą kartelių pabelsnojęs į jas, įžengė į kambarį. Jį iškart pasitiko durų skambutis, kurį užkliudė eidamas. - Gera diena! - nuotaikingai sušuko Rupertas, - Ar panelė Elytė teiktųsi man padėti?

Elytė net krūpteli, kai į kambarį viesulu įšniokščia suplukęs hobitas. Pirmas noras (slėptis už sofos) greitai užleidžia vietą supratimui- čia matyt bus klientas. Pirmasis po remonto!
Ji net pati susikena iš savo baikštumo ir mandagiai nusišypso:
-Taip, panelė Elytė netgi labai nusiteikusi padėti, pone... pone... Atrodo, nemačiau jūsų anksčiau? Atrodote kaip Tedo Bobausio šunų atvytas- ar reikalas toks skubus?

-O, štai kur jūs, gerbiamoji,- Rupertas nuotaikingai išpoškina. - Nemačiau jūsų iš už tų audinių ritinių. Ar neprisistačiau? Eh, vis tas skubėjimas. Aš Rupertas Storžandis-Bofinas,- įpatingai pabrėždamas antrąją savo pavardę, kuria labai didžiavosi, dėl savo turtingų giminių, tarė hobitas. -Suprantate aš tik nesenai atsikėliau iš Stirnynės, kad galėčiau išlaikyti savo krautuvėlę, kurios remontui daromi paskutiniai patepimai. Dar nespėjau susipažinti su visais Hobitono gyventojais. Taigi aš čia su reikalu,- nutęsdamas išlemeno Rupertas. - Man reikia kad iki rytojaus vakaro pasiūtumėte man naują liemenę,- Rupis šiek tiek susigėdo dėl savo senosios ir pridengė ją rudu švarkeliu. -Reikalas itin skubus dėl to taip ir skubėjau pas jus,- hobitas nudelbė akis žemyn ir prisiminęs, kad nespėjo susišukuoti po šio bėgimo, visas išraudo.

- Ak štai koks reikalas... Na, manau, iki rytojaus turėčiau spėti, jei tik apsieisite be sudėtingų siuvinėtų detalių- jos, žinote, daug laiko atima...
Elytė mirkteli Rupertui ir pasiima nuo lentynos padalomis subrūkšniuotą virvelę:
- Ateikite, reikia jus išmatuoti.. O tuo metu gal galėtūmėte tiksliau nupasakoti, kokios liemenės norite? Na, kokio ilgio, su kišenėmis ar be, ir taip toliau... Ir, atleiskite- turiu paprašyti jūsų nusivilkti švarką ir dabartinę liemenę- antraip netiksliai išeis, ir naujoji gali būti panaši į išaugtinę vyresniojo brolio... Na, nebent ruošiatės artimiausiu metu priaugti svorio...
Kol Rupertas rengiasi, ji susiranda blonknotuką ir paišelį (mintyse keikdama save už nerišlų murmėjimą... Nors- ko norėti, ne kadien ateina jauni gražuoliukai, ir dar su tokiais rimtais užsakymais, ir dar iš tokios garsios giminės... iki šiol dauguma Elytės klienčių būdavo pagyvenę hobitės, norinčios pasitrumpinti sijonus ar persisiūti nėrinius ant išeiginio apsiausto...).
- Na, tai pasakokite,- paklausia matuodama nugaros ilgį,- kokios spalvos pageidausite? Manau,- Elytė pereina prie pečių pločio,- reikėtų spalvą derinti prie akių... Arba rinkti panašų, arba kontrastuojantį atspalvį.- Ji imasi matuoti liemens apimtį, jausdama, kaip vis labiau rausta.- Kokios spalvos jūsų akys? Neįžiūriu prie tokio apšvietimo...
Hobitukė padeda į vietą virvutę, skubiai užsirašo išmieras ir atsisuka į Rupertą.
- Taigi, klausau...

Rupertas greit apsirengia savo seną liemenę ir dar greičiau rudąjį švarkelį. Jis visuomet bijodavo tokių procedūrų, kaip matavimas, kirpimas, ar kasmetinė Saulutės Didžpėdės medicininė patikra. Stovėdamas hobitas turėjo puikią progą apžiūrėti siuvyklėlę. Viskas atrodė taip jaukiai ir tuo pačiu madingai. Hobitas nenorėjo pasirodyti neišmanėlis, dėl to neklausė, iš kur tokios naujoviškos dekoracijos. Elytės plepumas šiek tiek apramino Rupį ir jis pabandė paaiškinti visą situaciją:
- Suprantate, ryt vakare bus mano antros eilės pusbrolios žmonos Grasildos Storžandės gimtadienis, taigi būtinai privalau pasipuošti. Ji rengia didelę puotą Hobitone. Girdėjau juokaujant, kad tokios puotos nuo pačio Bilbo Beginso pradingimo nebuvo. Jeigu dar nepakvietė - būtinai pakvies. Penkiasdešimt metų tikrai gražus jubiliejus, o nauja liemenė puikiai tiks prie mano naujojo gelsvo švarkelio, kuris saugiai paslėptas spintoje.
Rupertas taip greit viską išpoškino, kad net suabejojo ar Elytė suprato jį. Norėdamas kuo greičiau ištaisyti savo klaidą vėl pratęsė kalbą apie liemenę (tik šį kartą kur kas lėčiau):
-Manau, prie gelsvo svarkelio puikiai tiks žalia liemenė. Oi! - šuktelėjo jis,- vos nepamiršau, ir ar galėtumėte kairiąją kišenę padaryti šiek tiek didesnę? Aš mėgstu visur su savimi nešiotis savo mieląją pypkutę, o į daugelį kišenių ji netelpa. Va pažiūrėkite.
Rupertas iš dailaus, tamsaus maišelio, kurį atsinešė rankoje, išsitraukė smėlio spalvos riestą pypkutę ir pradėjo demonstruoti, kaip ji netelpa į hobito liemenės kišenę. Elytė pritariamai linksėjo ir vėl pasičiupusi savo užrašų knygelę brūkštelėjo pora žodžių.
-Aš tikrai noriu pasipuošti rytojaus puotoje,- vos ne verkšlendamas tęsė hobitas,- ir ar ketvirtą valandą po vidudienio jau būtų liemenė paruošta?
Rupertas atrodė susijaudinęs, bet džiaugėsi, kad spėjo užsisakyti liemenę pirmas po remonto.

Elytė dar dėl visa ko išmatuoja pypkutę- tikiam rimtam daiktui reikia ne bet kokios kišenės...
Pasidėjusi užrašų knygelę pačioje matomiausioje vietoje (po persitvarkymų baisu ką nors kur nors nugrūsti- nerasti po to lengviau nei lengva...), Elytė atidaro vieną skrynią ir ištraukia ritinį žalio šilku siuvinėto audinio bei mažesnį ritinuką tokio paties, tik raudono.
- Manau, ši medžiagėlė turėtų tamstai patikti.

- Siūlau žalumą paįvairinti raudonais kišenių atvartais ir bei keliomis detalėmis prie kaklo... Jei tinka, tai ryt trečią popiet galite užeiti pasiimti- bus gatava. Jei ne- sakykite, ieškosim kitokios medžiagėlės. Ak, nesinervinkite šitauip- užtikrinu, kad rytojaus puotoje atrodysite tiesiog puikiai. Ak, tiesa, pamiršau apie kainą... Šiaip tokia liemenė kainuotų 50 Hbv, tačiau kaip pirmam klientui nuleisiu iki keturiasdešimties.
Ji mirkteli ir prisėda ant stalo krašto laukdama, ką atsakys Rupertas...

-Taip, manyčiau tai išryškintu mano figūrą ir išskirtų tarp kitų hobitų. Beje turiu šiokį tokį specialų prašymą. Gerb. Elianora ar galėtumėte ant kairiosios liemenės viršutinės dalies išsiuvinėti štai ką. Aš namuose ir eskizą padariau...
Rupertas pasiknaisiojęs po savo odinį krepšelį, kuriame gulėjo ir jo pypkutė, ištraukė maža primargintą lapeliuką ir nedrąsiai įteikė Elytei. Lapelis atrodė maždaug taip:

-Aš žinau, kad tai atims truputi laiko,- tęsė hobitas - bet esu pasiruošęs sumokėti 50 Hbv. Labai ačiū už nuolaidą, bet esu įsitikinęs, kad toks rūbelis kainuotų daugiau.
Rupertas maloniai linktelėjo galvą, plačiai nusišypsojo ir pridūrė:
-Tikiuosi perdaug darbų neužkroviau. O dabar turiu skubėti pas Melianą, kuri gyveną pačiame Hobitono gale, Kreivąjame Akligatvyje 3. Ji pažadėjo man parduotį nuostabų paveikslą, kurį žadu padovanoti Grasildai ryt. Taigi, Elyte, iki pasimatymo ryt trečią valandą po vidudienio!- šūktelėjo hobitas.
Rupertas šį kartą nusilenkė žemiau ir mandagiai pamojavęs hobitei išsmuko pro duris.
"Na ir šauni gi ta Elytė"- pamanė hobitas,-"ir daug linksmesnė negu tėvas Hermanas minėjo."

Elytė nulydi akimis išstriuoksintį Rupį ir laiminga išsišiepia- galų gale kažka užsisakė kažką rimto, ir net sutiko sumokėti plną kainą! Pagauta įkėpimo ji čiumpa žirkles, liniuotę, mintyse sumeta brėžinuką ir kimba į žaliąjį ritinį.

Iki pat gilios nakties į šalis skraido atraižos, čekši žirklės, net švilpia adatos ir siūlai, ir barška perrinkinėjamos sagutės... Ką čia iki nakties- paryčiais, pirmiesiems ūkininkams traukiant su kibirais pas savo karvutes, Elytė vis dar sėdi prie lango ir prikandusi liežuvį siuvinėja žadėtąją emblemą

(karts nuo karto giliai įkvėpdama jeronimais prakvipusio nakties oro- kad mažiau miegas imtų...).
Saulė jau beveik auksina pušų viršūnes, kai siuvėja užsikaičia paskutinį puoduką arbatos ir prisėda atsipūsti... Iš pradžių hobitukė klesteli į žąsies pūkais pamuštą krėslą, bet pajutusi beatslenkantį miegą, greitai su visu puodeliu iškurna lauk. Kietas suolelis sode ir kojų pirštus žnaibanti rasa truputuką išvaiko snaudulį, bet Elytė vistiek pagauna save besikalbančią su... jeronimu vazonėlyje:
- ... žinai, mano mielas, o juk galėjau ir laiku nueiti miegoti... Ryt būčiau suspėjusi tą liemenę baigti, ir dar laiko liktų- bet žinai... žinai, kaip būna. Įkvėpimas dizaaaaineriui- dalykas šventas, kai jau dirbi- dirbi, o jei sustoji- tai po to jau ne tas, ne tas... ir sagos... neklauso... groja... ja... aaa.... chrrrr.....
Puodelis tyliai dunksteli į šlapią žolę.
(...)
Jei ne širšė, neaišku, kiek Elytė būtų miegojusi. Tačiau įkyrus vabzdys sumanė išsikrapštyti iš jos kojų gaurų saldžios arbatos likučius kaip tik antrą valandą dienos. Hobitukė pašoka kaip įgelta (nors širše apie tokią kiaulystę net nespėjo susimąstyti- nešė kudašių kiek tik kreivi sparnai leido...) ir cypdama puola į olą- juk sagos dar neįsiūtos, o amblema su inicialais taip ir nebaigta guli ant stalo!!!

Elytė kaip tik nukanda paskutinį siūlą("oooi... spėėėjau..."), kai už lango sušmėžuoja ryškiai ruda Ruperto makaulė. Hobitukė mintyse murmėdama padėkas visai širšių giminei puola prie veidrodžio- dar to betrūko, kad užmiegotomis akimis ir susitaršiusiu pakaušiu išgasdintų tokį puikų... e... užsakovą...

Rupertas nuo pačio ryto ruošėsi Grasildos Storžandės gimtadieniui, šokinėdamas prie veidrodžio ir nustatydamas vieną po kitos juokingesnes grimasas. Jo naujasis geltonas švarkelis tiesiog kėlė nuotaiką. Į realybę grąžino vaikų klegesys lauke ir hobitas pasižiūrėjo į laikrodį. "-O jau beveik trys...turiu skubėti"- pamąstė Rupis. Dailiai susišukavęs ir netgi pasikvėpinęs savo kvepalais, kuriuos atvežė pusbrolis Flambardas iš pačio Bryjaus, išturseno lauk. Užrietęs nosį ir sveikindamasis su beveik kiekvienu sutiktu Hobitono hobitu pagaliau pasiekė "Elianoros siuvyklėlę".
Stuktelėjęs pora kartų į duris Rupertas lengvu šuoliuku atsiduria siuvykloje prieš pat Elytės neišsimiegojusį veidą.
-Oh, kaip mane išgąsdinote,- nustemba hobitas,- kokia puiki diena pasivaikščiojimams. Argi taip nemanote? O dar puikesnė diena gimtadieniams ir puotoms.- šypteli Rupis. -Jūs atrodote tikrai pavargusi. Argi mano liemenė pridarė tiek rūpesčių?
Hobitas pastebi ant kėdės atlošo padėtą liemenę ir neikiek nesidrovėdamas ją paima ir apžiūri.
-Koks nuostabus darbas!- nudžiunga jis. -Viskas taip, kaip ir norėjau. O emblema pranoko lūkesčius. Elyte, jūs turbūt viena geriausių siuvėjų Šyre, nes Stirnynėje man siūdavo niekus lyginti su šiuo grožiu...
Rupertas susižavėjęs ištraukia 50Hbv iš maišelio monetomis ir įteikia nustebusiai Elytei. -Jūs nusipelnėte kur kas daugiau. Beje,- nurausta hobitas, -ar nenorėtumėte ryt išgerti kartu arbatos su mano pyragaičiais su spanguolių džemu? Man būtų didelė garbė pavaišinti tokią "adatos meistrę", kaip pasakytų mano senelis Rozinandas.
Rupertas, neturėdamas kur dėti akių iš gėdos, toliau apžiūrinėja naująją liemenę, bet nekantraudamas laukia atsakymo...

Elytė nukaista iki pat ausų galiukų- šitiek pagyrų iš pat ryto! Ji jau žiojasi gintis, kad toli gražu ne tokia jau ir tobula ta liemenė, bet laiku prikanda liežuvį. Nemandagu gi taip...
- Tiesą sakant, jokių rūpesčių su tamstos užsakymu nebuvo. Jei ir turėjau bėdos, tai tik per savo kvailą galvą- kiek per ilgai užsisėdėjau vakare, net nepastebėjau, kaip išaušo.... na, nesvarbu. Džiaugiuosi, kad liemenė jums patiko...
Atrodo, labiau pasimesti neįmanoma, bet Elytė pajunta, kaip ausys ima tiesiog rūkti. Sukaupusi visus drąsos likučius, ji kiek tik gali žvaliau nusišypso (nesėkmingai bandydama pamiršti savo paraudusias akis, išdavikiškai gurgiantį pilvą ir plaukuose įsivėlusius keturis šukų dantis):
- O arbatos su jumis tikrai mielai išgersiu, jei tik nepasitaikys koks skubus užsakymas. Ir jei neapsigalvosite,- skubiai priduria, bijodama pasirodyti per daug įžūli.- Pyragėliai, ir dar su spanguolėmis- kur jūs matėte hobitę, kuri atsisakytų tokų vaišių? O be to,- siuvėja suokalbiškai mirkteli,- jūs tikriausiai turėsite ką įdomaus papasakoti. Niekur neprisiklausai tiek keistų ir smagių istorijų, kaip giminės šventėse, ar ne? Ak, vos nepamiršau!..
Ji puola pie palangės ir pačiumpa nuo jos nediduką barškantį maišelį:
- Atsarginės sagos, pilnas komplektas. Jas gamina mano pusbrolis, Bembis Diržėlius. Patikėkite, geresnių nerasite visame Šyre- tvirtos, išdrožtos iš jaučio rago, apkaustytos ornamentuotu žalvariu... Jums pasisekė- prieš kelias dienas parsigabenau iš jo kelis rinkinius pypkėmis papuoštų sagelių- kaip tik derės prie inicialų bei šauniosios jūsų pypkutės... Ak, bet aš tamstą tikriausiai gaišinu?
Hobitukė ištiesia maišelį su sagomis Rupiui taip ir nedrįsdama pakelti akių. "Turbūt atrodau kaip kokia braškė... Nurimk, varnele, nurimk..." subara save mintyse ir įsispokso į hobito švarko atlapą. Vis geriau, nei į grindis...

Rupertas nenorėdamas užtęsti nemalonios tylos žvaliai paimė maišelį pilną barškančių sagų.
-Aha, sakot Bembio Diržėliaus? Mano pusbrolis Rapolas Mėdžionis pažįstamas su juo. Tikrai geras specialistas: myli savo darbą dėl to atgarsiai apie jo gaminių kokybę pasiekia kiekvieno ausis. O tai sagutės kiek man papildomai kainuos Hbv? Tik va, atsiskaičiuosim ryt, nes į puotas niekuomet nesinešu savo krepšelio su pinigais, o dabar tiesiai ten ir keliauju.
Rupis vikriai išsliuogia iš iš senosios liemenės ir ištiesiaElytei:
-Gal panaudosit atraižoms ar lopams? Man jo tikrai nebereikia. Nebeturiu laiko grįžti į savo olą pasidėti. Šventė jau tuoj tuoj prasidės, o dar kiek senai nematytų giminių!
Siuvėja paima seną hobito liemenę ir įgudusia ranka sulanksčius padeda ant komodos šalia didžiulio rudo audinio ritinio.
-Gal malonėtumei, Elyte, (tikiuosi neprieštarauji, kad taip kreipiuosi?) padėti man apsirengti šį naują rūbelį ir sutvarkyti mane prieš pasirodant puotoje. Juk ten bus ir dėdulė Filas Bofinas. Aš privalau pasirodyti, kaip save gerbiantis, išsilavinęs hobitas.
Elytė susigribus vienu žingsniu priartėjo prie Rupio ir abu juokaudami apsirengė naująją žaliąją liemenę ir užsimetė geltoną švarkelį. Atsistojęs hobitas prie veidrodžio išsitiesė visu ūgiu. Liemenė atrodė fantastiškai, emblema puikiai dėrėjo prie apvadų, o sagutės linksmai mėtė saulės zuikučius pagavusios spindulius, besiveržiančius pro pravirą, apvalų langą.
-Na Elyte,-lėtai pradėjo hobitas, -nekantraudamas laukiu tavęs savo oloje. Užsuk bet kada. Ryt nežadu lėkti į turgelį dėl to visada surasi mane Žemajame Kelyje 12. Jeigu niekas neatidarys perlipk per tvorą ir pažiūrėk galiniame kieme. Galiu snausti krėsle prie alksnio. Ten mėgstamiausia mano vieta. -šypsojosi Rupis. -O dabar iškeliauju sveikinti Grasildos. Iki pasimatymo ryt! Pyragėlių su spanguolėmis nepritrūks.-pajuokavo hobitas.
Gudriai pamirksėjęs akutėmis, Rupertas pasikišo po pažasčia suvyniotą Melianos paveikslą, kurį žadėjo dovanoti Grasildai. Po šio veiksmo sekė du šuoliukai iki durų ir linksmas išsmukimas pro apvalias ąžuolines duris.

Elytė puola prie lango ir žvilgsniu nulydi už posūkio dingstantį Rupį. Vaje... kas galėjo pagalvoti?..
Snaudulio kaip nebūta; hobitukė dainuodama sukiojasi po kambarį, rinkdama nuo grindų siūlgalius ir nežinia kaip išbirusius smeigtukus. Kas be ko, o tvarka siuvykloje turi būti Tiesa, Rupio liemenę ji padeda ne į skrynią su atraižomis, bet tvarkingai suvynioja į popierų ir paslepia komodos apatiniame stalčiuje ...
Apsitvarkiusi Elytė galų gale sėda pusryčiauti (tai kas, kad jau ketvirta valanda)- jaudulio ir nuovargio suerzintas pilvukas tiesiog cypte cypia. Su didžiuliu dubeniu aliejuje skrudintų virtunukų (su džiovintais baravykais ir grietine), ąsočiu šaltutėlės giros bei lėkštele medaus (prie kurio, savaime suprantama, būtini trys keturi švieži agurkėliai), ji įsitaiso sode po alyva. Prisimindama mintyse duotą pažadą, užtepa šaukšelį medaus ant šalpusnio lapo- gerosioms širšėms...
Jau bebaigiant užkandžiauti skimbteli durų varpelis- kaimynei reikia sulopyti kepuraitę (nešiojamą jau penkias kartas. Tiesą sakant, iš kepureitės tik lopai ir teliko, bet Elytė nieko prieš prisiūti dar vieną.). Šiaip jau ji būtų atidėjusi tokį neįdomų darbelį vakarui, bet, pagauta nesuprantamo energijos protrūkio, šia pat sutvarko senutės Brunhildos makaulės puošmeną, nuo sąves dar prodėdama kaspinėlį.
Miegas neima, pilvas pilnas... Hobitukė nusiprausia šaltutėliu šulinio vandeniu, susišukuoja, persirengia ir, užrėmusi duris šluotražiu bei apvertusi lentelę ant vartų ("Uždaryta"), patraukia į miestelį prasiblaškyti (o gal ir murktelti bokaliuką elio toje naujai atidarytoje tavernoje)...

Po tokios ilgos dienos (nersvarbu, kad išmiegojo iki pusiaudienio), Elytei nesinori nieko kito, tik grūti į lovą. Ką ji ir padaro, prieš tai nepamiršusi ant stalelio prie lovos prisikrauti pyragaičių su slyvomis, vytintų dešrelių su rozmarinu, kelių rūšių skylėto sūrio ir obuolių. Jau ką ką, o vakarieniauti lovoje Elytė baisiai mėgsta.
Bet metas vėlus, patalai šilti... Siuvėja vos įveikia pyragėlius ir sūri, pasiima obuoliuką... ir padeda jį atgal. Sunkiai ištiesia ranką, gurkšteli obuolių sulčių tiesiai iš asočio- ir krenta į pagalvių šūsnį.
(...)
Pabudusi ryte hobitukė pirmiausia pabaigia vakarienės likučius. Sultys, deja, jau šiltos, bet užkąstos dešrelėmis ir padžiūvusia, traškančia balta duonele- visai nieko.
Aišku, tokie pusryčiai- ne pusryčiai; Elytė šoka iš lovos ir nuskuba į virtuvę virtis avižinės košės.

Po valandos ji, soti ir patenkinta, baigia tvarkyti savo olą (et, kiek čia tos betvarkės, tik indus susiplauti) ir nupėdina apversti lentelės ant vartelių. "Atidaryta". Iki vakaro dar toli, o darbas yra darbas. Negali gi visos dienos praleisti svajodama...

Simbelmynė, prieš eidama pas merę tartis dėl paramos bibliotekai, tekina atlekia prie siuvyklos vartelių. Akimirką pastoviniavusi ir atgavusi kvapą hobitė atidaro duris, įžengia į vėsią, jaukią siuvyklą ir, pamačiusi Elianorą, žengia link jos.
-Laba diena, jūs turbūt ir būsite siuvėja? Man baisiai reikia jūsų pagalbos...- susijaudinusi išberia - Sakykite prašau, ar įmanoma pakeisti sukelės nėrinius jos nesugadinant? Matote, čia - kilsteli ryšulėlį, kurį atsinešė - čia mano pati pati pati suknelė. Paveldėjau iš savo mamytės, ji, vargšelė, nelabai turėjo kur pasipuošti, bet tai nesvarbu... Svarbiausia, kad suknia man tikrai labai patinka, daugiau tokios niekur nesu mačius. Bet dabar ji smarkiai apgadinta - hobitė vos nepravirksta - niekšės kandys, kad jas kur, apgraužė mezginius... O juk atrodo ir muilo į skrynią dėjau, ir kitaip saugojau - nieks negelbėjo.
Kalbėdama Simbelmynė atriša virvelę, išvynioja suknelę ir ją pakelia, kad siuvėja geriau matytų. Suknia balto šilko ir gana neįprasta - plačiomis rankovėmis, ilga, labai plačiu, nepūstu, o stambiomis klostėmis krentančiu sijonu. Iškirptė, sijono ir rankovių kraštai apsiūti keliais plačių ir smarkiai aptrupėjusių ažūrinių nėrinių sluoksniais, tokie pat mezginiai kabo ties juosmeniu vietoj dirželio.
- Na, ar galima ką nors padaryti? -viltingai paklausia hobitė ir neramiai prikanda lūpą.

- Taaaaip... gerokai ją kandys apkramtė...- linguja galvą Elytė, apžiūrinėdama mezginius.- Galbūt reikėjo ne muilą, bet pypkiažolės lapus į skrynią dėti- kandys jos labai nemėgsta. Mano mamytė taip darydavo.
Ji paima iš Simbelmynės rankų drabužį ir žvilgsniu įvertina nėrinių siūles. "Puikus darbas", pamano sau, "seniai tokio drabužio neteko matyti... bene bus elfų siuvėjai nagus prikišę?"
- Manau, galėsiu tamstai padėti,- padrąsinančiai mirkteli jau beveik ašarojančiai Simbelmynei.- Tik reikia, kad išsirinktumėt nėrinius.
Elytė atidaro po langu stovinčią skrynią ir ištraukia kelis gelsvo popieriaus ryšulėlius. Išvynioja ant staliuko, ir pakviečia hobitukę arčiau:
- Štai, prašau. Kurie labiausiai patinka?

- Kaina, beje, vienoda. O gal pageidautumėt platesnių?- pasiteirauja traukdama iš skrynios dar porą ryšulėlių.

Simbelmynė nusiraminusi palinksta prie stalo ir gerai įsižiūri:
- Na, iš šitų man gražiausi su rožytėmis. Ketvirti nuo viršaus - hobitė baksteli pirštu. - Bet dėl visa ko parodykite ir platesnius...

Elytė išvynioja datr kelis pavyzdžius.

- Bet žinote, manau, kad tamstos pasirinktieji derės geriausiai. Iki kada jums reikia sutvarkyti suknelę? Ar labai skubu?- sunerimusi priduria siuvėja, dirsteldama į laikrodį.- Matote, šiam vakarui esu pakviesta arbatos... Galbūt spėčiau iki šeštos valandos vakaro... bet jei ne...
Ji prikanda lūpą, kad nešniurkšteltų.

Simbelmynė žvilgteli į naujus pavyzdžius:
- Na ne, šitie jau per platūs... Rožytės daug geriau. O dėl laiko... Man nėra ypač skubu. Arbata - šventas reikalas - Simbelmynė nusišypso - Niekada sau neatleisčiau, jei priversčiau ką jos atsisakyti. Be to, kol kas dalyvauti ypač didelėse šventėse nenusimato, taigi galite neskubėti. Užtrukite, kiek jums atrodys reikalinga, svarbu pataisykite suknią. Tiesa, kiek tai man kainuos?

- 30 Hbv.- maloniai šypteli Elytė.- 15 už pačius nėrinius, 17 už darbą ir 3 už šilkinius siūlus. Paprastais medvilniniais tokio gėrio gi nesiūsi... Nebus per brangu? Galiu nuleisti kainą iki 25- su sąlyga, kad papasakosite, iš kur tamstos mama gavo tokį nuostabų drabužį.- Ji suokalbiškai mirkteli ir supakuoja nebereikalingus nėrinių pavyzdžus, viena akimi žilgčiodama į suknelę- "Ne, tikrai, pasiuvimas tobulas, ir modelis... Jei ne elfų siuvėjo darbas- tai siuvėja pas tokį mokėsi, ne kitaip...".