Mėgstamiausias personažas

Apie nemėgstamiausius personažus jau pakalbėjome nemažai. O koks JRRT personažas jums patiko labiausiai? (Galima atsakinėti visokiais aspektais - ir kuris atrodo esąs meistriškiausiai aprašytas, ir kuris simpatiškiausias / įdomiausias / ...).

na bent jau man tai nera tokio vieno,kuris butu pats pats...
Kaip pavyzdys butu kai kurie Numenoro karaliai,dalis to lieka Aragornui. Jis turi daug...pernelyg alia dramatisko patoso,nelabai itikinamo vyro su triko bruozu,bet uztat yra ir kilnumas,drasa bei ismintis. Pastarieji tikroviskiau atskleisti filme,taciau filme labai sumenkintas Aragorno kilmingumas ypac isvaizdoje..nu grynu gryniausias bomzas iki Minas Tirito.
Gil-Galadas nera ryskus,taciau savo vardo giesmes jis vertas..

Man tai kažkaip Haldiras labai užkliuvo, nors ir nėra apie jį daug parašyta, bet man patinka tiek kiek yra (o ypač filme), beveik nuo jo ir kilo mano slapyvardis

Pirmiausia, kas ateina į galvą - Nazgūlai. Atrodytų, šiuose personažuose iš principo nieko naujo, bet, mano nuomone, Tolkinas juos pavaizdavo tiesiog tobulai ir puikiai aprašė jausmus ir pojūčius, kuriuos šie padarai sukeldavo. Be to, čia paslėptas neblogas moralas apie tai, kas būna dėl per didelio godumo...
Ir dar vienas personažas - senasis gerasis Gendalfas. Gal dėl to, kad jo lūpomis tiek daug išmintingų žodžių pasakyta. Ir dar ta ramybė, kai tik jis pasirodo...

Nedrįsčiau išskirti vieno mėgstamiausio, nes nelabai tokį turiu, tačiau vis tik yra personažų, kurie žavi bet kada skaitant.

Visų pirma, kaip ir Tomai, man patinka Gandalfas. Turbūt būtent dėl savo beribės išminties (visada viską žino ir sudaro tokio protingo ir kartu ramaus žmogaus įspūdį) bei dėl netikėtų sąmojų (pvz. tas, kurį kažkada turėjau paraše, maždaug "I was talking to myself. It is a habit of the old to choose the wisest person around to talk to..." (labai laisva citata)). Kai patį pirmą kartą skaičiau "Hobitą", man Gandalfas buvo dar ir pats paslaptingiausiais veikėjas - tai pradingsta, tai vėl pasirodo, iškart susidarė įspūdis, kad jis labai svarbus asmuo, todėl toks užsiėmęs ir laksto tai šen tai ten... arba, pavyzdžiui, tai, kad pažįsta Beorną ar Elrondą, taip pat rodo, kad jis yra kažkokia svarbi jėga, o dvarfai ir hobitas tokie menkučiai...

Apie Silo veikėjus dar reiktų pagalvoti... Pretendentai - Melijana, Tingolas, Feanoras (gal todėl, kad jo paveikslą Tolkienas labai išsamiai nupiešė?), Ulmas, Tuoras, ir dar Huanas (kalbantis šuo visada įdomus...). Netradicinis, todėl savotiškai įdomus tas dvarfas, kuris gyveno oloje netoli Nargotrondo ir priglaudė Tūriną ir co. Nepamenu jo vardo

šiaip, kaip čia daug kas minėjo sunku išskirti vieną.
Bet toks baisiai įdomus man yra Tomas Bombadilas

paslaptis visada domina...
Iš Silo tai įsiminė ... tas is M raidės... kurio tėvas buvo Tamsusis Elfas, o vėliau jis su motina pabėgo į Gondoliną... Ai va Maeglin.
ir dar ...jūrų valdovas...irgi užkrito... Ulmo (gal dėlto kad žaviuos vandeniu...)

Iš Sil'o turbūt jau daugumai žinoma, kad man labiausiai prie širdies Tūrinas. Dar Finrodas ir Mandosas.
Iš LotR... net nežinau. Gal Legolasas, dėl savo paslaptingumo. Taip pat Tomas Bombadilas, dėl šitos pačios priežasties

orku warlordas Boldog
kadangi Tolkienas neskyre daug demesio orku (ex elfu) asmenybems, tai sis veikejas aprasytas shykschiai. Jis minimas "lay of leithen" HOME3

Na, Gendalfas lieka Gendalfu, jis kaži ar gali ypač nepatikti...
o man Aksauogė arti dūšios... Ne Bombadilas, bet būtent ji. Kodėl? A biesas ją žino... Gal todėl, kad ji vienintelė ryškesnė ŽV žmona? Taip sakant, lengva susitapatinti per daug neprieštaraujant savo nuosavai esybei.

Sunku pasirinkti iš tokios krūvos...
Simpatiškiausi (su kuo būtų malonu pabendrauti): Faramiras, Finrodas.
Žavingiausi ("jėgiškiausi"): Feanoras, Galadrijelė (ypač turint omeny tai, kas apie ją rašoma UT ir kt.).
Smagiausi: Medžiabarzdis, Uolė Kūvijonas (kaip kai kurie teigia - Vyras nuo Mėnulio, nors oficiali pozicija kitokia; visgi manyčiau, kad tai jis po smukles trankėsi, ne Tilijonas), ir trolis, kuris graužė kaulą.
Įspūdingiausiai aprašyti (hm, rimtai galima pasakyti, tik išanalizavus tekstą, o to nedariau): Golumas, nazgūlai, Frodas (visgi su šio veikėjo vidiniu pasauliu susipažįstame išsamiausiai), Semas (labai tikroviškas), Gandalfas (taip "integruotas" į siužetus, kad net ne itin įsiminė kaip išsiskiriantis veikėjas, tačiau pačiai aprašomai Viduržemei tiesiog būtinas).
Sudėtingiausios asmenybės (irgi reiktų analizuoti... Kritikai sako, kad JRRT kūriniuose tokių nedaug, betgi jo "žanras" to ne itin reikalauja): Smygolas-Golumas, Tūrinas, Magloras.
...

Vieno mėgstamiausio tikrai neturiu. Turbūt rinkčiausi iš Feanoro ir Finrodo. Feanoras aprašytas labai ryškiai, sugebėta parodyti ir jo ydas, ir nepaprastą charizmatiškumą. Apie Finrodą Sile parašyta ne itin daug, bet geram įspūdžiui to užtenka. Tikroji personažo gelmė atsiskleidžia tik "Athrabeth Finrod ah Andreth" (ketinantiems skaityti HoME tik iš eilės: kūrinys savarankiškas, su atitinkamu HoME tomu sietinas ne ką daugiau, nei su "Silmarillion", ir apskritai HoME kūrinių išdėliojimo prasme - ne Wiedzmin, ne autoriaus serialas, o CJRT užgaidų išraiška, aišku, daug kur paremta chronologija). Finrodas skiriasi nuo daugumos noldų - jis domėjęsis žmonėmis ir į juos žiūrėjęs labai pagarbiai. Jis - ir mąstytojas. "Athrabeth" ypatingas tuo, kad išsamiai aprašo, ką sufilosofavo Ardos gyventojai, ir dargi filosofavimo procesą. Finrodas tokiu būdu tampa veikėju, apie kurio išmintį žinome ne tik dėl atitinkamo epiteto, o tokios asmenybės kelia pagarbą. Kitaip sakant, asmenybė ir patraukli, ir pakankamai išsamiai nutapyta, ir išreiškia pačias svarbiausias autoriui idėjas. Ir "jėgiška" truputį. Užgraužt ~vilką dantimis...

Sauronas. Į gyvenimo galą, tiesa, pridarė kvailysčių, kaip kad praleido Frodą nepastebėtą iki pat vulkano, bet pradėjo ohoho kaip! Pirmiausia atkreipiau į jį dėmesį toj istorijoj su Gorlimu ir Berenu. Va taip ir reikia žadėti rimtus dalykus: kad ir pačiam būtų gerai, ir teisininkai neprisikabintų. Juodas jumoro jausmas valdo. Na, o už tai, kaip jis sužaidė su senu idiotu Ar-Pharazonu, reik medalį duot.

Dėl panašių priežasčių patiko kitas gudrus ir klastingas manipuliatorius - Glaurungas. Gerbiu, kai personažas naudoja proto, sveikos nuovokos ir cinizmo kombinaciją -- net jei negeriems tikslams. (Va elfai, nors ir protingi, su sveika nuovoka amžinai pykosi, o jau naivumas...)

Morgotas irgi patiko. Biškį destruktyvus bičas, bet už tai, kad jau pradžių pradžioj ėjo prieš srovę, kai kiti valarai paklusniai mekeno Eru natą -- pagarba.

Tiesa, nelabai norėčiau, kad šitie trys atsikraustytų į mano kaimynystę, bet kaip personažai tikrai labai patrauklūs.

Dar vienas iš labiausiai patikusių - Turinas. Va prieš jo atsikraustymą į kaimynystę visai neprieštaraučiau. Netgi priešingai - pačią pirmą dieną eičiau druskos skolintis.

Indraja[size=75] rašė:(ketinantiems skaityti HoME tik iš eilės: kūrinys savarankiškas, su atitinkamu HoME tomu sietinas ne ką daugiau, nei su "Silmarillion", ir apskritai HoME kūrinių išdėliojimo prasme - ne Wiedzmin, ne autoriaus serialas, o CJRT užgaidų išraiška, aišku, daug kur paremta chronologija).[/size]

Neskaitančiai iš eilės: baik lįsti prie mano pasirinkimo. Aš rimtai. Noriu skaityti iš eilės, tai ir skaitau. Žinau, apie ką yra Finrod ah Andreth, žinau, kas yra Notion Club Papers ir panašūs dalykai. Bet gyvenime mėgstu tvarką, ir šiuo atveju turiu teisę pasirinkti ją pati. Tuo labiau kad skaityti noriu ant popieriaus - ir taip pakankamai prisinuodijau sau gyvenimą kompiuteriu. Ekstra atveju, taip, neekstra - gali palaukti.

Norom nenorom kabinuosi už moteriškų personažų: mane visada žavėjo Melijana, ypač jos pozicija dukters atžvilgiu. Įsivaizduoju ją stovinčią drėgnoje neapgyvendintoje Menegroto oloje, besilaukiančią, svarstančią apie tai, ką jaučia. Apie šitą dalyką buvo mano eilėraštis vienas, yra virtualybėj. Apskritai Melijana - paslaptingas personažas, turintis įspūdingą vaidmenų gamą: nuo sodresnėm spalvom paišomos lakštingalų karalienės, giedančios fantastišku balsu, iki žavingos, kiek "laukinės" šokėjos Viduržemėje, lyg ir žemės dvasios, o paskui - vėl prie sielvarto užgultos tarp dviejų pasaulių atsidūrusios moters (net pasakyčiau, "kerėtojos", t.y. witch, sorceress - vaikštanti tarp dviejų pasaulių).

Tūrinas ir Feanoras - vieni iš spalvingiausių ir įdomiausių. Tūriną įdomiu padaro ne jo charakteris, o istorija, Feanoras - atvirkščiai, čia nuo asmenybės priklauso istorijos eiga.

Su Eoviuna susijusį branginamą epizodą taip pat turiu: kai ji išlydi Aragorną priešaušriu į Mirusiųjų takus. Čia ne tik "laukiančios" ir "išeinančio" priešprieša, bet ir lemtingas momentas jos, kaip kariūnės, apsisprendimui. Manau, visai neblogai išvystytas personažas.

Nesikabinėju prie asmens - tik agituoju (ir netgi argumentuotai), ir, aišku, ne vien tamistą. (Kasgi būtų, jei pykčiau kaskart, kai kas nors reklamuoja Perumovo kūrybą?). Šiaip visi nei prisipažįsta, kad skaitė, nei išvis žada perskaityt... Tai gal kas nors kitas paskaitys (viltis miršta paskutinė...)
P.S. Turbūt tikrai nusipelniau aukščiau paminėto titulo, nes net to "Raganiaus" dvi serijas iš vidurio perskaičiau sukeistai - mat laukiau, kol trūkstamąją gausiu ant popieriaus, o kentėti be skaitymo nenorėjau...

Sauronas - tikrai geras politikas. Bet man kažkodėl didieji blogiukai neatrodo labai "šarmingi" - gal būtent dėl to, kad jie įtikinamai pavaizduoti kaip blogiukai. Kūriniams, tai, aišku, pliusas.

Visada laikiau ir tikriausiai dar ilgai laikysiu Aragorną savo išrinktuoju ŽV herojumi. Atvirkščiai nei Alatar'as, aš idealizuoju Aragorno bastūniškąją pusę, nes, mano supratimu, tik gyvenant išbandymų pilnoje aplinkoje galima užsiugdyti stiprią valią, aiškų Gėrio supratimą, tik tokioje aplinkoje galima tapti fiziškai bei dvasiškai stipriu. Aragorno asmenybė mane traukia ir savo ramybe, šviesiu mąstymu, aukštu intelektu. Būdamas kilmingos prigimties, jis tuo nesididžiuoja, stengiasi savo paties darbais bei žygdarbiais tapti kilniu. Tikras dūnadano idealas

ne,netaip supratai..as nemenkinu Aragorno bastuniskosios puses,priesingai,ji daug patrauklesne,nei nuobodus Aragornas-karalius. Taciau cia turejau omeny filmo Aragorna. Tas momentas,kai jis su chebra issilaipina is laivu...na...Kaip Isilduro ainiui yra kiek..pernelyg bomziska. Jis yra bastunas,taip,taciau kur jo zenklai iskyrus kalavija,bei zieda ant rankos?Ispurvintas,suplyses reindzerio kostiumas kai kada nelabai tinka,mat jis vistiktais ir karalius...Tas momentas,kai Meduselde Aragornas pamato siganili lauza kalnuose ir bega tarsi pasiuntinukas pranesti Rohano karaliui(nors pats yra karalius!) atrodo kiek..naaa...sumenkina ji..
Tiesa,animaciniame LOTR Aragornas atrodo dar komiskiau-tikru tikriausias senis,Konanas Barbaras

Kalbant apie Aragorną, žaviausias jo bruožas - ne bastūniškumas ir ne karališkumas, o bastūniškas karališkumas. Juk iš esmės jis yra karalius tremtyje, išsaugantis savo orumą, tačiau tuo pačiu metu įgyjantis galbūt būsimam valdymui reikalingos patirties, artumo su valdomaisiais. Taigi vien bastūnas arba vien karalius nėra mano mėgstamiausi Aragorno aspektai. Geriausios vietos - tos, kuriose apiplyšęs reindžeris spinduliuoja karališkumą.

Bet netgi tokiu atveju jis kada nors prausdavosi... valkiokis kiek nori po pelkes, bet jei radęs švarų ežerėlį nesugebėsi nusigramdyti purvo nuo marmūzės- toks tu, atsiprašant, ir karalius... Vat kas man filme nepatiko- tai tas perdėtas bastūniškumas. Vargšė Arwen... jei nebūtų karalienė- iki pat Aragorno gyvenimo galo turbūt rinktų visur išmėtytas kojines ir kariautų dėl smirdančių batų, nepaliktų lauke. O gal karalių ir prakaitas nesmirda?
O vaidyba gera... Neturiu Viggo priekaištų kaip akrtoriui. Bet tik kaip aktoriui...

Frodas, Gendalfas, Golumas,Semas, Pipinas,... Žiedas.