Indraja rašė:"But"... Įtartinas jis man, ypač Sile. O argi nesigauna supriešinimo: "retai būdavo Viduržemėje" prieš "skyrė meilę žemėms už Pelorų", jei už Pelorų - Valinoras? T.y. supriešinimas geografinis. (Nemanau, kad gražiai čia argumentuoju, bet rodau, jog man tikrai įtartina).
Žiūrim, kas po to neaiškaus sakinio:
From the beauty and bliss of Valinor the Valar came seldom over the mountains to Middle-earth, but gave to the land beyond the Pelóri their care and their love. And in the midst of the Blessed Realm were the mansions of Aulë, and there he laboured long. For in the making of all things in that land he had the chief part
... Kažkodėl toliau - apie Blessed Realm ir jai skirtą rūpestį 
T.y. labiau esu linkusi manyti, jog Valinoru jie rūpinosi.
...ką aš ir norėjau pasakyti
Šiaip ar taip, va ką turime. Nepasakyčiau, kad esu baisiai patenkinta. Visas senobiškumas yra šaunu, bet bijau, kad, būdamos neprofesionalės, labai lengvai galime paleisti iš rankų vadžias. Kaip kad su tom inversijom atsitiko. Na, laikas parodys. Beje, vos nesusigundžiau parašyti "temos, kuria Vaikai muzikon
inėjo"
Quenta Silmarillion
Silmarilių sakmė
I skyrius
Apie dienų pradžią
<beta versija>
Išmintingieji šneka, kad Pirmasis Karas prasidėjo dar prieš suteikiant Ardai galutinį pavidalą ir iki Žemėje kam nors išdygstant ar žengiant pirmuosius žingsnius, ir ilgai viršenybė buvo Melkoro. Tik štai karo įkaršty valoms į pagalbą atėjo didžiai stipri ir ištverminga dvasia, tolimajame danguje išgirdusi, kad Mažojoje Karalystėje vyksta kova, ir Arda prisipildė jos juoko. Šitaip įžengė Tulkasas Stiprusis, kurio pyktis praūžia lyg vėtra, išblaškydamas debesis ir tamsą savo kely. Ir Melkoras spruko iš Ardos nuo jo įniršio bei juoko, ir ilgam stojo taika. Tulkasas pasiliko ir tapo vienu Ardos Karalystės valų, o Melkoras tūnojo išorinėje tamsoje, nuo tada ėmęs amžinai jo nekęsti.
Tuo metu valos sutvarkė jūras, sausumą ir kalnus, o Javana galų gale pasėjo ilgai puoselėtas sėklas. Ir štai, kai gaisrai buvo prigesinti ar palaidoti po pirmykštėmis kalvomis, prireikė šviesos, tad Aulė, Javanos maldaujamas, nukaldino du didžiuliu žiburiu, idant apšviestų Viduržemę, kurią jis buvo įsodinęs apsupančiosna jūrosna. Tada Varda juos pripildė, Manvė pašventino ir valos įtaisė žiburiu ant aukštų stulpų, aukštesnių nei visi vėlesnių dienų kalnai. Vieną iškėlė netoli Viduržemės šiaurės ir pavadino Iluinu, o kitam, kuriam davė Ormalo vardą, vietą parinko pietuose. Ir užplūdo Žemę Valų Žiburių švytėjimas, ir tapo skaistu, it nenutrūkstančią dieną.
Tuomet Javanos pasėtos sėklos ėmė leisti daigus ir želmenis, ir suvešėjo aibė augalų, didelių ir mažų: samanų ir žolių, ir didžių paparčių, medžių, kurių viršūnes karūnavo debesys, tarsi jie būtų gyvi kalnai, o jųjų pėdas supo žalia prieblanda. Žvėrys pasirodė ir apsigyveno žolingose lygumose ar upėse bei ežeruose, ar vaikščiojo girių šešėliuose. Tik dar nei gėlės žydėjo, nei paukščiai giedojo, nes visi jie tebelaukė savo valandos Javanos skreite; ji buvo prigalvojusi gausybę turtų, o gausiausiai – Žemės vidurio kraštuose, kur abiejų Žiburių šviesa susitikusi maišėsi. Tai čia, Almareno saloje, Didžiajame ežere, buvo pirmoji valų buveinė, dar kai visa kas tebebuvo jauna, o tik užgimusi žaluma jos kūrėjams tebekėlė nuostabą; ir ilgai jie buvo patenkinti.
Kartą, valoms nuo darbų besiilsint ir bestebint savo sutvertų ir pradėtų dalykų augimą bei skleidimąsi, Manvė surengė didelę šventę, ir valos su savo svitomis jo pakviesti atkeliavo. Bet Aulė su Tulkasu jautėsi pavargusiu, nes vieno gebėjimai, o kito stiprybė be atvangos gelbėjo visiems jų triūso dienomis. Melkoras apie visa, kas dėjosi, žinojo, nes netgi tada tarp majų turėjo savęsp palenktų slaptų pažįstamų bei žvalgų. Ir toli tamsoje Melkorą apėmė neapykanta, jis pavydėjo broluvai darbų, troško ją pavergti. Todėl jis sukvietė iš Ea menių dvasias, savo tarnystėn paviliotas, ir pasijuto esąs galingas. Matydamas, kad laikas atėjo, Melkoras vėl prisiartino prie Ardos, pažvelgė į ją, ir išsyk Žemės Pavasario grožis dar labiau jį įsiutino.
O valos buvo suėję Almarenon, nebijodami jokių bėdų, ir dėl Iluino šviesos nepastebėjo šiaurėje šešėlio, iš tolo metamo Melkoro, kuris buvo tapęs juodas tarsi Tuštumos Naktis. Giesmės byloja, jog toje Ardos Pavasario šventėje Tulkasas vedė Nesą, Oromės seserį, ir ji šoko valoms žaliose Almarenos pievose.
Tuomet pavargęs ir patenkintas Tulkasas užmigo, ir Melkoras pamanė, jog jo valanda atėjo. Tad jis peržengė Nakties sienas su savo svita ir atėjo Viduržemėn toli šiaurėje, o valos jo nepastebėjo.
Tada pradėjo Melkoras rausti ir ręsti didžiulę tvirtovę giliai po žeme, po tamsiais kalnais, kur Iluino spinduliai buvo šalti ir priblėsę. Toji tvirtovė buvo pavadinta Utumnu. Ir nors valos tada dar apie ją nežinojo, Melkoro nelabystės ir jo neapykantos amaras plūste iš ten plūdo – sudarkytas buvo Ardos Pavasaris. Žaluma vyto ir puvo, upes uždusino žolės ir dumblai, radosi pelkės, dvokios, nuodingos, tikras musių veislynas; miškai aptemo ir pavojingi pasidarė, baimės prisipildė; o žvėrys tapo raguotomis, ilčiuotomis baidyklėmis, dažančiomis dirvą krauju. Tuomet jau valos suprato, kad Melkoras vėl ėmės darbų, ir ėmė ieškoti jojo slėptuvės. Bet Melkoras, pasikliaudamas Utumno tvirtybe ir savo tarnų galybe, netikėtai išžengė kariauti ir pirmas puolė, valoms dar nepasiruošus; ir užgriuvo jisai Iluino ir Ormalo šviesuliu, ir nuvertė jų dviejų stulpu, sudaužė žiburiu. Didiesiem stulpam virstant, žemės skilo, jūros bangom sukilo, o kai šviesuliu paliejo, per Žemę nusidriekė naikinančios liepsnos. Ir Ardos pavidalas, jos vandenų bei žemių darna tuokart buvo sudarkyta, todėl gi pirmųjų valų sumintijimų jau niekad neatstatė.
Sumaišty ir tamsoj Melkoras paspruko, tačiau jį apėmė baimė: per jūros riaumojimą girdėjo jis Manvės balsą tarsi galingą vėją, o po Tulkaso kojom Žemė drebėjo. Bet Tulkaso nepavytas jis parkeliavo į Utumną ir pasislėpė. Tąkart valos negalėjo jo įveikti, nes didžiosios jų stiprybės dalies reikėjo Žemės sąmyšiui numalšinti ir išgelbėti viskam, ką iš jų triūso buvo įmanoma nuo pražūties apsaugoti; o po to jie baiminosi vėl draskyti žemę, kol sužinos, kur gyvena Ilūvataro Vaikai, turėję ateiti valoms nežinomu metu.
Šitaip baigėsi Ardos Pavasaris. Valų gyvenvietė Almarenoje buvo visai sunaikinta, ir jie Žemėje jokios vietos įsikurti neturėjo. Tad, palikę Viduržemę, jie įžengė Amano žemėn, vakariausion iš visų vietų šalia pasaulio ribų – nes jos vakariniai krantai žvelgė į Išorinę jūrą (elfų vadinamą Ekaja), supančią Ardos Karaliją. Kokio ji pločio, niekas be valų nežino, o už jos stūkso Nakties Sienos. Rytuose Amano krantai buvo tolimiausias Belegaero, Didžiosios Vakarų jūros, kraštas; kadangi Melkoras buvo grįžęs Viduržemėn ir jie dar negalėjo jo įveikti, valos savo gyvenvietę įtvirtino: ant jūros krantų iškėlė Pelorus, Amano kalnus, Žemėje aukščiausius. Ir viršum visų Pelorų kalnų buvo ta aukštuma, ant kurios viršūnės Manvė savo sostą pasistatė. Tanikvetile tą šventą kalną elfai vadina ir Ojolose - Amžina Baltuma, - ir Eleryna - Žvaigždėm Karūnuota, - ir daugybe kitų vardų; tačiau sindos vėlesne savo kalba jį vadino Amon Uilosu. Iš savo menių ant Tanikvetilės Manvė ir Varda galėjo žvelgti virš Žemės netgi į tolimiausius Rytus.
Už Pelorų sienų valos įkūrė tame krašte, vadinamame Valinoru, savo valdas. Čia buvo jų namai, sodai bei bokštai. Toje sergstimoje šalyje valos sukaupė daug šviesos bei visas grožybes, išgelbėtas nuo pražūties; ir dar dailesnių jie iš naujo pridarė, Valinoras net tapo gražesnis neg Viduržemė Ardos Pavasarį; ir buvo jis palaimintas, nes ten gyveno Nemirštantieji, ten nieks neblėso, nevyto, ant gėlių ar lapų toje žemėje nebuvo nė dėmelės, neturėjo kliaudų ir nesirgo tie, kas gyvas, – nesgi patys akmenys bei vandenys irgi buvo pašvęsti.
O kai Valinoras buvo sutvarytas ir valų rūmai pastatyti, už kalnų, lygumos vidury, jie pastatė savąjį miestą – Valmarą su daugeliu varpų. Priešais jo vakarinius vartus kilo žalia kalva – Ezeloharas, kurį dar vadina Korolaire; ir pašventė jį Javana, ir sėdėjo ten ilgai žalioje žolėje, giedodama galios giesmę, kurioje buvo sudėtos josios mintys apie visa, kas žemėj auga. O Nijena mintijo tylėdama ir merkė ašaromis juodžemį. Tuo metu valos susirinko paklausyti Javanos giesmės ir sėdėjo tylūs Mahanaksare, Lemties Žiede, šalia Valmaro auksinių vartų, savo pasitarimų sostuose; Javana Kementarė priešais juos giedojo, o jie stebėjo.
Ir taip bestebint ant kalvos išdygo du liaunu daigeliu. Tą valandą visą pasaulį apgaubė tyla, nebuvo jokio kito garso nei Javanos giedojimas. Jam skambant medeliu augo, gražėjo ir aukštėjo, žiedais apsipylė – šitaip užgimė pasauly du Valinoro Medžiu. Iš visko, ką Javana yra sukūrusi, jiedu gerbiamiausiu, o apie jų dviejų likimą vejasi visos Senųjų Dienų sakmės.
Vienas jų turėjo tamsiai žalius lapus, iš apačios žvilgančius sidabru, iš gausybės jo žiedų nuolat krito sidabru švytinti rasa, o žemė apačioje mirgėjo virpančiais lapų šešėliais. Kitos lapai buvo šviežios žalumos spalvos, tarsi ką tik prasiskleidusio buko, jų krašteliai auksu spindėjo. Žiedai nuo josios šakų sviro geltonos liepsnos kekėmis, kiekvienas jų it švytintis ragas, liejąs auksinį lietų ant dirvos; ir iš tojo medžio žiedynų sklido šiluma bei stipri šviesa. Telperijonu pirmąjį Valinore vadino ir Silpijonu, ir Ninkvelote ir daugeliu kitų vardų; tačiau kita buvo Laurelina ir Malinalda, ir Kulūrijena, ir dar daug kaip dainoj įvardijama.
Per septynias valandas medžio didybė pilnatin išaugdavo ir vėl į nieką sudildavo, ir kiekvienas iš jų dviejų darsyk atbusdavęs valandą iki kito švytėjimui nuslopstant. Šitokiu būdu dukart per dieną Valinore ateidavo švelnesnės šviesos valanda, kai abu medžiu būdavo blankiu, ir jų auksiniai bei sidabriniai spinduliai susimaišydavo. Telperijonas buvo vyresnysis iš medžių ir pirmas visu ūgiu išaugo, pirmas sužydėjo. Pirmõsios valandõs, kurią jis švietė, tojo balto sidabrinės aušros mirgesio, valos valandų sakmėn neįrašė, o pavadino Atsiskleidimo valanda ir nuo jos skaičiavo savo karaliavimo Valinore amžius. Todėl Pirmosios Dienos, ir visų kitų džiaugsmingų dienų po to iki Valinoro Aptemdymo, šeštąją valandą Telperijonas baigė žydėti, o dvyliktąją Laurelina savo žiedus suskleidė. Kiekviena valų diena Amane turėjo dvylika valandų ir baigdavosi antruoju šviesų susimaišymu, kai Laurelina dildavo, o Telperijonas pilnėdavo. Tačiau nuo medžių nulieta šviesa ilgai tverdavo, kol būdavo pakelta į orą ar sugerta dirvon. Telperijono rasą ir nuo Laurelinos kritusį lietų Varda kaupė didžiuliuose kubiluose, panašiuose į švytinčius ežerus, kurie visam valų kraštui buvo vandens ir šviesos šuliniai. Šitaip prasidėjo Valinoro Palaimos dienos, ir taip prasidėjo Laiko Skaičiavimas.
Tačiau amžiams slenkant Ilūvataro paskirtos Pirmagimių atėjimo valandos link, Viduržemė glūdėjo prieblandoje po žvaigždėmis, kurias Varda padirbino užmirštais savųjų triūsų po Ea amžiais. O tamsoje Melkoras gyveno ir dažnai tebeklajodavo įsivilkęs įvairiuosna galios ir baimės pavidaluosna; jis valdė šaltį ir ugnį – nuo kalnų viršūnių lig gilių žaizdrų, esančių po jais; ir dėl visko, kas tais laikais buvo žiauraus ar nuožmaus, ar mirtino, kaltinamas jis.
Valos retai iš Valinoro grožės bei palaimos per kalnus persikeldavo Viduržemėn – skyrė žemei už Pelorų savo rūpestį bei meilę. O Palaimintosios Karalijos vidury stovėjo Aulės rūmai, kuriuose jis ilgai triūsė. Nesgi visa ką tveriant tame krašte jis buvo svarbiausias ir ten sukūrė daug dailių bei akiai malonių dalykų – tiek atvirai, tiek slapta. Tai iš jo žinija bei supratimas apie Žemę ir apie viską, kas joje: tiek žinija nekuriančiųjų, tik siekiančių išmanyti tai, kas yra, tiek visų amatininkų – audėjo, medžio skaptuotojo ir metalų apdirbėjo; taip pat žemdirbio beigi artojo, nors šie paskutinieji ir visi, kurie tvarkosi su augančiais ir vaisius vedančiais, dar turi sekti Aulės sutuoktinę Javaną Kementarę. Tai Aulę vadina Noldų Draugu, nes iš jo noldos vėlesnėmis dienomis daug ko išmoko – jie nagingiausi tarp elfų; ir, panaudodami Ilūvataro dovanas, jie daug kuo savaip papildė Aulės mokymą, mėgaudamiesi kalbomis ir raštais, išsiuvinėtais, nupieštais, išdrožtais pavidalais. Noldos taip pat pirmieji sugebėjo padaryti brangakmenius. Gražiausieji iš jų buvę Silmariliai, ir jie pražuvo.
O Manvė Sūlimas, viršiausias ir švenčiausias iš valų, sėdėjo šalia Amano ribos, mintimis neapleisdamas Išorinių žemių. Nesgi jo sostas stovėjo didingai ant viršūnės Tanikvetilės, tarpu pasaulio kalnų aukščiausios, jūros pakrašty kylančios. Iš jo menių ir į jas nuolat skriejo sakalų ir erelių pavidalo dvasios: ir jų akys įžvelgė jūrų gelmėsna, ir skrodė po pasauliu paslėptus urvus. Šitaip jie nešė Manvei žinias kone apie viską, kas dėjosi Ardoje, tačiau kai kas net Manvės ir jojo tarnų akims buvo paslaptis, nes, kur Melkoras tamsybes mintydamas sėdėjo, gulė neperžvelgiami šešėliai.
Manvė nesivaiko šlovės ir nepavyduliauja savosios galios, tačiau valdo, siekdamas taikos. Vanjas jis mylėjo labiausiai iš visų elfų, ir iš jo jie gavo dainas bei eiles; nesgi eilės Manvę džiugina, o žodžiais dainuojama daina – jo muzika. Manvės apdaras mėlynas, ir mėlyna jo akių ugnis, iš safyro skeptras, kurį padirbino noldos; jis paskirtas būt Ilūvataro vietininku, valų, elfų ir žmonių pasaulio Karaliumi ir svarbiausiu gynėju nuo Melkoro blogio. Su Manve gyveno gražiausioji Varda – toji, kuri sindų kalba vadinama Elbereta, Valų Karaliene, žvaigždžių sutvarytoja; ir su jiedviem buvo galybė dvasių palaimoje.
Tačiau Ulmas vienas buvo ir neapsistojo Valinore, niekad čia ir nesilankydavo, nebent laukė svarbus pasitarimas; jis nuo Ardos užgimimo gyveno ir tebegyvena Išoriniame vandenyne. Iš ten Ulmas valdo visų vandenų potvynius bei atoslūgius, upių kryptis bei šaltinių papildymą, visų rasų irgi lietaus varvėjimą kiekvienam krašte po dangumi. Gelmėse jis mąsto apie muziką, didžią ir šiurpią, o tosios muzikos aidas bėga pasaulio gyslomis sielvarte ir džiugesy: nes nors džiaugsminga versmė, saulėje kylanti, josios šaltiniai glūdi bedugniuose sielvarto šuliniuose prie Žemės pamatų. Telerai iš Ulmo daug ko išmoko, tad jų muzika ir liūdna, ir kerinti. Salmaras su juo atkeliavo Ardon – tasai, kuris padirbino Ulmo ragus, kurių niekas nebepamiršta kartą išgirdęs; taip pat Osė bei Uinena, kuriems jis davė valdyti bangas bei Vidinių jūrų judėjimą; ir aibė kitų dvasių. Šitaip net Melkoro tamsoje su Ulmo galia gyvybė bėgo daugeliu slaptingų klodų, ir Žemė nežuvo; taip pat visiems, pasimetusiems toje tamsoje ar toli nuo valų šviesos klajojantiems, Ulmo ausis buvo visad atverta. Ir neapleido niekad jis Viduržemės; kokie pakeitimai ar griūtys bebūtų nuo tada įvykę, apie ją mąstyti nesiliovė ir nesiliaus ligi dienų pabaigos.
Tuo tamsiu metu Javana taip pat nenorėjo visiškai palikti Išorinių žemių, mat visi augantys dalykai jai brangūs, ir ji gedėjo triūsų, pradėtų Viduržemėje, bet Melkoro sudarkytų. Todėlei palikusi Aulės namus bei žydinčias Valinoro pievas kartais ji ateidavo ir gydydavo Melkoro padarytas žaizdas. Sugrįžusi ji kalbindavo valas karu priešintis ano nelabam viešpatavimui, ką tikrai reikėjo atlikti iki Pirmagimiai ateis. Ir Oromė, žvėrių tramdytojas, taip pat vis jodinėdavo neapšviestų girių tamsybėje: kaip galingas medžiotojas jis atlėkdavo su ietim ir lanku, vaikydavo lig mirties Melkoro karalystės pabaisas ir nelabus padarus, o jo baltasis žirgas Naharas šešėliuose žėrėjo sidabru. Tuomet mieganti žemė drebėdavo nuo jo auksinių kanopų, ir pasaulio prieblandoj Ardos lygumose Oromė pūsdavo Valaromą, savo puikųjį ragą, – nuo to kalnai aidėdavo, blogio šešėliai skriedavo šalin, ir pats Melkoras Utumne krūpčiodavo, nujausdamas būsimą kerštą. Tačiau Oromei pralėkus, Melkoro tarnai vėl susirinkdavo, ir žemės buvo pilnos šešėlių irgi apgaulės.
Dabar gi viskas pasakyta apie Žemės ir jos valdytojų prigimtį dienų pradžioje ir ligi kol pasaulis tapo toks, kokį jį pažino Ilūvataro Vaikai. Nes elfai ir žmonės yra Ilūvataro Vaikai, ir kadangi ainos ne iki galo suprato tąją temą, kuria Vaikai muzikon įėjo, jie nedrįso nieko prie jų būdo pridėti. Todėlei valos šioms gentims daugiau kaip vyresnieji ir vadai nei šeimininkai; ir jei kada ainos, su elfais ir žmonėm bendraudami, stengėsi juos priversti, kai tie patarimo neklausydavo, retai tai į gera išėjo, kokie geri bebūtų buvę norai. Ainos bendravo daugiausia su elfais, mat Ilūvataras sutvėrė juos panašesnės į ainų prigimties, nors menkesnės galybės ir sudėjimo, o žmonėms keistų dovanų dovanojo.
Nesgi sakoma, kad valoms iškeliavus stojo styla ir visą amžių Ilūvataras vienas mintyse paskendęs sėdėjo. Tuomet jis prabilo ir tarė:
- Žvelkite, myliu aš Žemę, kuri bus rūmas kvendėms bei atanams! Kvendės bus skaisčiausi iš visų žemės padarų ir turės, sugalvos beigi sutvarys daugiau grožio nei visi mano Vaikai, ir didesnę palaimą pasaulyje turės. Tačiau atanams naują dovaną duosiu.
Todėl jis padarė, kad žmonių širdys veržtųsi užu pasaulio ir nerastų ramybės jo viduj; tačiau jie turėsią savybę tarpu pasaulio galybių ir galimybių savo gyvenimą kurti, nepaisydami Ainų Muzikos, kuri yra kaip likimas visiems kitiems dalykams; ir jųjų veiksmais visa kas turėtų būti užbaigta pavidalu ir žygiais, o pasaulis išbaigtas iki paskutinio ir mažiausio.
Tačiau Ilūvataras žinojo, kad žmonės, įkurdinti pasaulio galybių sąmyšyje, dažnai nuklysią ir darniai savo dovanų nenaudosią, tad jis tarė:
- Šie taip pat savo laiku atras, kad viskas, ką daro, atsigrįžta galiausiai tik mano darbo šlovei.
Tačiau elfai tiki, kad žmonės dažnai skaudina Manvę, kuris pažįsta didžiumą Ilūvataro minčių, mat elfams atrodo, jog žmonės iš ainų panašiausi į Melkorą, nors tas visada jų bijojo ir nekentė, net tų, kurie jam tarnavo.
Nuo šios žmonių vaikams dovanotos laisvės neatskiriama tai, kad jie pasaulyje gyvi praleidžia tik nedidelį tarpsnį, prie jo prirakinti nėra ir greitai iškeliauja – kur, elfai nežino. O elfai pasilieka ligi dienų pabaigos, ir jų meilė Žemei ir visam pasauliui dėl to yra nuoširdesnė bei aitresnė, o metams bėgant – vis sielvartingesnė. Mat elfai nemiršta, kol nemiršta pasaulis, nebent yra nužudomi arba išsenka dėl širdgėlos (abi šios tariamos mirtys gali juos ištikti); nemenkina jų stiprybės nei amžius, nebent pavargsta nuo dešimties tūkstančių šimtmečių. O mirę jie susirenka Mandoso menėse Valinore, iš kur savu laiku gali sugrįžti. Tačiau žmonių sūnūs iš tiesų miršta ir palieka pasaulį, dėl ko yra vadinami Svečiais arba Prašalaičiais. Mirtis – jų likimas, Ilūvataro dovana, kurios Laikui senkant net Galybės ims pavydėti. Tačiau Melkoras ant jos metė savo šešėlį ir suteršė tamsybėmis, padirbino iš gėrio blogį ir baimę – iš vilties. Bet nuo seno valos elfams Valinore paskelbė, kad žmonės prisidės prie Antrosios Ainų Muzikos, o ką elfams yra numatęs po Pasaulio pabaigos, Ilūvataras neatskleidė, ir Melkoras nesužinojo.
Truputį negražiai sudėliojau. Komentarai - tarp * *](/static/media/smiley-32637f620fad01d0ba9912f20f887a7ba7beac09e51df78c6cbeb08d774aa283.gif){kind=small}
– linksniai tikrai taip nevartojami, galima sakyti „man kasant, griovys tapo reikiamo gylio“ ar iš bėdos „dėl mano kasimo griovys įgijo galutinį gylį“, ar net „buvo užbaigtas – įgijo reikiamą gylį“, tad [jiems veikiant / dėl jų veiksmų / veiklos viskas tapo užbaigta / pabaigta / išbaigta, ir sprendžiant pagal pavidalą, ir veiklą / ir pavidalas, ir veikla], negalima derinti „pavidalo“ – „formos“ ir „žygių“, nes jie ne tos pat prasminės erdvės terminai*, o {pasaulis išbaigtas iki paskutinio ir mažiausio} *nors prie uolos prikalk, nesuprasčiau, apie ką ir kas kalbama , pirmiausia pamanyčiau, kad pasaulį kažkas suvartojo iki paskutinio akmenėlio; ir iš vis, šis sakinys mano iš naujo verčiamas buvo ilgiausai, o vis tiek matau pirmąją versiją; siūlytoji buvo [dėl jų veiksmų viskas turėtų tapti tobula – ir pavidalas, ir veikla, o pasaulis užbaigtas iki menkiausios smulkmenos], bet ją neprošal patobulinti* 
!
)
Bet gal kitaip šiuo atveju ir negali būti - tekstas savaime toks 
(bet tai čia nieko pakeist neįmanoma, nes verčiant būtina galūnę pridėt)). Kalba tikrai panaši į originalaus Silmarilliono.