Žinutė #1
Nors skaičiau ir taisiau ne vieną kartą, dar yra daug vietos pastaboms. Esu tikra, kad daug kam užklius 'senobiškumas', bet ką padarysi - taisysim. O įdedu jau dabar, nes nebėr kada delsti, vis tiek kol suredaguosim, užtruks.
TAISA: šioje žinutėje yra pirmoji ('alfa') vertimo versija. Gerokai pataisytas antrąją ir trečiąją versijas rasite toliau (ieškokite antrame puslapyje).
<center>Quenta Silmarillion</center>
<center>Silmarilių sakmė
I skyrius
Apie dienų pradžią</center>
Išmintingieji šneka, kad Pirmasis Karas prasidėjo dar prieš baigiant formuoti Ardą ir iki Žemėje kam nors išdygstant ar žengiant pirmuosius žingsnius, ir ilgai viršenybė buvo Melkoro. Tik štai karo įkaršty valoms į pagalbą atėjo itin stipri ir ištverminga dvasia, toli skliautuose išgirdusi, kad Mažojoje Karalystėje vyksta mūšiai, ir Arda prisipildė jos juoko aidų. Šitaip įžengė Tulkasas Stiprusis, kurio pyktis praūžia lyg vėtra, išblaškydamas debesis ir tamsą savo kely. Ir Melkoras spruko nuo jo įniršio bei juoko, paliko Ardą, ir ilgam stojo taika. Tulkasas pasiliko ir tapo vienu Ardos Karalystės valų, o Melkoras tūnojo išorinėje tamsoje, nuo tada ėmęs amžinai jo nekęsti.
Tuo metu valos sutramdė jūras, sausumą ir kalnus, o Javana galų gale pasėjo ilgai puoselėtas sėklas. Ir štai, kai gaisrai buvo prigesinti ar palaidoti po pirmykštėmis kalvomis, prisireikė šviesos, tad Aulė, Javanos priprašytas, nukaldino du didžiuliu žibintu, idant apšviestų Viduržemę, kurią jis buvo įsodinęs jūrosna. Tada Varda juos pripildė, Manvė palaimino ir valos pritvirtino žibintu ant aukštų stulpų, aukštesnių nei visi vėlesnių dienų kalnai. Vieną iškėlė netoli Viduržemės šiaurės ir pavadino Iluinu, o kitam, kuriam davė Ormalio vardą, vietą parinko pietuose. Ir užplūdo Žemę Valų Žibintų švytėjimas, ir visa buvo tarsi amžinoje dienoje.
Tuomet Javanos pasėtos sėklos ėmė dygti ir skleistis, ir išvešėjo aibė augalėlių, didelių ir mažų: kerpių ir žolių, didžių paparčių ir medžių, kurių viršūnes karūnavo debesys, tarsi jie būtų gyvi kalnai, o jųjų pėdas supo žalia prieblanda. Ir žvėrys atklydo ir apsigyveno žolingose lygumose ar upėse bei ežeruose, ar vaikščiojo miškų šešėliuose. Tik dar nežydėjo gėlės, negiedojo paukščiai, nes visa tai tebelaukė savo valandos Javanos skreite, kur buvo gausybė jos prigalvotų turtų – o gausiausiai – Žemės vidurio kraštuose, kur abiejų Žibintų šviesa susikirtusi liejosi. Tai čia, Almarenos saloje, Didžiajame Ežere, buvo pirmoji valų buveinė, dar kai visa kas tebebuvo jauna, o tik užgimusi žaluma jos kūrėjams tebekėlė nuostabą; ilgai patenkinti jie buvo.
Atsitiko kartą, kad, valoms nuo darbų besiilsint ir bestebint savo sutvertų ar pradėtų dalykų augimą bei vystymąsi, Manvė surengė didelę šventę, ir valos su savo svitomis pakviesti atkeliavo. Bet Aulė su Tulkasu jautėsi pavargusiu, nes vieno amatai, o kito stiprybė be atvangos gelbėjo visiems jų darbuose. O Melkoras apie visa, kas dėjosi, žinojo, nes netgi tada tarp savęsp palenktų majų turėjo slaptų pažįstamų bei žvalgų. Ir toli tamsoje Melkoras pildėsi neapykantos, pavydėdamas broluvai darbų, trokšdamas ją pavergti. Štai kodėl jis sukvietė dvasias, savo tarnystėn paviliotas, iš Ea pakampių ir pasijuto esąs galingas. Matydamas, kad laikas atėjo, Melkoras vėl prisiartino prie Ardos, pažvelgė į ją, ir išsyk jį užplūdo neapykanta Žemės Pavasario grožiui.
O valos buvo subėgę Almarenon, nebijodami jokio blogio, o ir dėl Iluino šviesos nepastebėjo šiaurėje šešėlio, iš tolo metamo Melkoro, kuris buvo tapęs juodas tarsi Tuštumos Naktis. Giesmėse giedama, jog toje Ardos pavasario šventėje Tulkasas vedė Nesą, Oromės seserį, ir ji šoko valoms žaliose Almarenos pievose.
Tuomet pavargęs ir patenkintas Tulkasas užmigo, ir Melkoras suprato, jog jo valanda atėjo. Tad jis peržengė Nakties sienas su savo svita ir apsistojo tolimoje Viduržemės šiaurėje. Valos jo nepastebėjo.
Ir pradėjo Melkoras rausti ir ręsti didžiulę tvirtovę giliai po Žeme, po tamsiais kalnais, kur Iluino spinduliai buvo šalti ir priblėsę. Toji tvirtovė buvo pavadinta Utumnu. Ir nors valos tada dar apie ją nežinojo, Melkoro nelabystės ir jo neapykantos amaras plūste iš ten plūdo – sudarkytas buvo Ardos Pavasaris. Krito ir puvo žaluma, upes uždusino piktžolės ir dumblai, radosi pelkės, dvokios, nuodingos, tikras musių veislynas; miškai aptemo ir pavojingi pasidarė, baimės prisipildė; o žvėrys tapo raguotomis, ilčiuotomis baidyklėmis, dažančiomis dirvą krauju. Tuomet jau valos suprato, kad Melkoras vėl darbų ėmės, ir ieškojo tad jojo slėptuvės. Bet Melkoras, Utumno tvirtybe ir savo tarnų galybe pasikliaudamas, netikėtai išžengė kariauti ir pirmas puolė, valoms dar nepasiruošus; ir užgriuvo jisai Iluino ir Ormalio šviesuliu, ir nuvertė jų dviejų stulpu, sudaužė žibintu. Didiesiem stulpam virstant, žemės skilo, jūros bangom sukilo, o kai šviesuliu paliejo, per Žemę nusidriekė naikinančios liepsnos. Ir Ardos forma, jos vandenų bei žemių simetrija tuokart buvo sulaužyta, todėl gi pirmųjų valų sumintijimų jau niekad neatstatė.
Sumaišty ir tamsoj Melkoras paspruko, tačiau jį apėmė baimė: per jūros riaumojimą girdėjo jis Manvės balsą tarsi galingą vėją, o po Tulkaso kojom Žemė drebėjo. Bet Tulkaso neaplenktas jis parkeliavo į Utumną ir pasislėpė. Tąkart valos negalėjo jo įveikti, nes didžiosios jų stiprybės dalies reikėjo žemės sąmyšiui numalšinti ir išgelbėti viskam, ką iš jų triūso buvo įmanoma nuo pražūties apsaugoti; o po to jie baiminosi vėl plėšyti žemę, kol sužinos, kur gyvena Ilūvataro vaikai, turėję ateiti valoms nežinomu metu.
Šitaip baigėsi Ardos Pavasaris. Valų gyvenvietė Almarenoje buvo visai sunaikinta, ir jie ant Žemės paviršiaus jokios vietos įsikurti neturėjo. Tad jie paliko Viduržemę ir įžengė į Amano žemę, vakariausią iš visų vietų šalia pasaulio ribų – nes jos vakariniai krantai žvelgė į Išorinę jūrą (elfų vadinamą Ekaija), supančią Ardos Karaliją. Kokio ji pločio, niekas be valų nežino, o už jos – Nakties sienos. Bet rytiniai Amano krantai ribojo Belegaerę, Didžiąją Vakarų jūrą; o kadangi Melkoras buvo grįžęs Viduržemėn ir jie dar negalėjo jo įveikti, valos savo gyvenvietę įtvirtino: ant jūros krantų iškėlė Pelorus, Amano kalnyną, Žemėje aukščiausią. Ir viršum visų Pelorų kalnų buvo ta aukštuma, ant kurios viršūnės Manvė savo sostą pasistatė. Tanikvetiliu tą šventą kalną elfai vadina ir Oijolose, Amžina Baltuma, ir Eleryna, Žvaigždėm Karūnuota, ir daugybe kitų vardų; tačiau sindos vėlesne savo kalba jį vadino Amon Uilos. Iš savo menių ant Tanikvetilio Manvė ir Varda galėjo žvelgti virš Žemės netgi į tolimiausius rytus.
Už Pelorų sienų valos įkūrė tame krašte, vadinamame Valinoru, savo valdas. Čia buvo jų namai, sodai bei bokštai. Toje sergstimoje šalyje valos sukaupė daug šviesos ir visas grožybes, išgelbėtas nuo pražūties; ir dar gražesnių jie iš naujo pridarė, ir Valinoras tapo net dar gražesnis nei Viduržemė Ardos Pavasarį; ir buvo jis palaimintas, nes ten gyveno Nemirštantieji, ir ten nieks neblėso, nevyto, ant gėlių ar lapų toje žemėje nebuvo nė dėmelės, jokių kliaudų ar ligų tame, kas gyveno – nesgi akmenys bei vandenys taip pat buvo pašvęsti.
O kai Valinoras buvo sutvarytas ir valų rūmai pastatyti, už kalnų, lygumos vidury, jie įkūrė savąjį miestą – Valmarą su daugeliu varpų. Priešais jo vakarinius vartus kilo žalia kalva – Ezeloharas, kurį dar vadina Korolaire; ir pašventė jį Javana, ir sėdėjo ten ilgai žalioje žolėje, giedodama galios giesmę, kurioje buvo sudėtos visos josios mintys apie visa, kas žemėj auga. O Nijena sėdėjo tylėdama ir merkė ašaromis žemę. Tuo metu valos susirinko paklausyti Javanos giesmės ir sėdėjo tylūs Mahanaksare, Lemties žiede, šalia Valmaro auksinių vartų, savo ištarmės sostuose; Javana Kementarė priešais juos giedojo, o jie stebėjo.
Ir taip bestebint iš kalvos išdygo du liaunu daigeliu. Tą valandą visą pasaulį apgaubė tyla, nebuvo jokio kito garso nei Javanos giedojimas. Jam skambant medeliu augo, gražėjo ir aukštėjo, žiedais apsipylė – ir šitaip užgimė pasauly du Valinoro Medžiu. Iš visko, ką Javana yra sukūrusi, jiedu gerbiamiausiu, o apie jų dviejų likimą vejasi visos Senųjų Dienų sakmės.
Vienas jų turėjo tamsiai žalius lapus, iš apačios žvilgančius sidabru, iš gausybės jo žiedų nuolat krito sidabru švytinti rasa, o žemė apačioje mirgėjo virpančiais lapų šešėliais. Kitõs lapai buvo šviežios žalumos spalvos, tarsi ką tik prasiskleidusio buko, jų krašteliai auksu spindėjo. Žiedai nuo josios šakų sviro kekėmis tarsi geltona liepsna švytintys ragai, lieją auksinį lietų ant dirvos; ir iš tojo medžio žydėjimo sklido šiluma bei stipri šviesa. Telperijonu pirmąjį Valinore vadino ir Silpijonu, ir Ninkvelote ir daugeliu kitų kreipinių; tačiau Laurelina kita buvo ir Malinalda, ir Kulūrijena, be kitų vardų dainoj.
Per septynias valandas medžio didybė pilnatin išaugdavo ir vėl į nieką sudildavo, ir abu darsyk atbusdavusiu valandą iki kito švytėjimui nublankstant. Šitokiu būdu dukart per dieną Valinore ateidavo švelnesnės šviesos valanda, kai abu medžiu blankūs būdavo ir jų auksiniai bei sidabriniai spinduliai susimaišydavo. Telperijonas buvo vyresnysis iš medžių ir pirmas visu ūgiu išaugo, pirmas sužydėjo. Tos pirmos valandos, kurią jis švietė, balto sidabrinės aušros mirgesio, valos valandų sakmėn neįrašė, o pavadino Atsiskleidimo valanda ir nuo jos skaičiavo savo karaliavimo Valinore amžius. Todėl Pirmosios Dienos ir visų kitų džiaugsmingų dienų po to iki Valinoro Aptemdymo šeštąją valandą Telperijonas baigė žydėti, o dvyliktąją Laurelina savo žiedus uždarė. Kiekviena valų diena Amane turėjo dvylika valandų ir baigdavosi antruoju šviesos susimaišymu, kai Laurelina dildavo, o Telperijonas pilnėdavo. Tačiau nuo medžių nulieta šviesa ilgai tverdavo, kol būdavo pakelta į orą ar sugerta dirvon. Telperijono rasą ir nuo Laurelinos kritusį lietų Varda kaupė didžiuliuose kubiluose, panašiuose į švytinčius ežerus, kurie visam valų kraštui buvo vandens ir šviesos šuliniais. Šitaip prasidėjo Valinoro Palaimos dienos, ir taip Laiko Skaičiavimas prasidėjo.
Bet amžiams slenkant link Ilūvataro paskirtos Pirmagimių atėjimo valandos, Viduržemė glūdėjo prieblandoje po žvaigždėmis, kurias Varda padirbo užmirštais savųjų triūsų po Ea amžiais. O tamsoje Melkoras gyveno ir dažnai tebeklajodavo įsivilkęs įvairiuosna galios ir baimės pavidaluosna; jis valdė šaltį ir ugnį – nuo kalnų viršūnių lig gilių krosnių, esančių po jais; ir dėl visko, kas tais laikais buvo žiauraus ar smarkaus, ar mirtino, kaltas jis.
Valos retai iš Valinoro grožios bei palaimos per kalnus persikeldavo į Viduržemę – žemei už Pelorų savo rūpestį ir meilę skyrė. O Palaimintosios Karalijos vidury stovėjo Aulės rūmai, kuriuose jis ilgai triūsė. Nesgi visa ko tvėrime tame krašte jis buvo pagrindinis ir ten sukūrė daug gražių bei akiai malonių dalykų – tiek atvirai, tiek slapta. Tai iš jo žinija bei supratimas apie Žemę ir apie viską, kas joje: kaip žinija nieko netveriančių, tik siekiančių to, kas yra, išmanymo, taip ir visų amatininkų – audėjo, medžio skaptuotojo ir metalų apdirbėjo; taip pat žemdirbio beigi artojo, nors šie paskutinieji ir visi, kurie tvarkosi su augančiais ir vaisius vedančiais, dar turi pasitikėti Aulės sutuoktine Javana Kementare. Tai Aulę vadina Noldų Draugu, nes iš jo noldos vėliau daug ko išmoko – jie nagingiausi tarp elfų; ir, savaip išnaudodami Ilūvataro dovanas, jie daug kuo Aulės mokymą papildė, mėgaudamiesi kalbomis ir raštais, siuvinėjimo, piešimo, drožinėjimo pavidalais. Noldos taip pat pirmieji sugebėjo padaryti brangakmenius. Gražiausieji iš jų buvę Silmariliai, ir jie pražuvo.
O Manvė Sūlimas, viršiausias ir švenčiausias iš valų, sėdėjo šalia Amano ribos, mintyse nepamiršdamas Išorinių žemių. Nesgi jo sostas stovėjo didingai ant viršūnės Tanikvetilio, tarpu pasaulio kalnų aukščiausio, jūros pakrašty kylančio. Iš jo menių ir į jas nuolat skriejo sakalų ir erelių pavidalo dvasios: jų akys įžvelgė jūrų gelmėsna ir skrodė po pasauliu paslėptus urvus. Šitaip jie nešė Manvei žinias kone apie viską, kas dėjosi Ardoje, tačiau kai kas net Manvės ir jojo tarnų akims buvo paslaptis, nes, kur Melkoras tamsybes mintydamas sėdėjo, gulė neperžvelgiami šešėliai.
Manvė negalvoja apie savo paties garbę ir nepavydi savosios galios, o valdo dėl taikos. Vanjas jis mylėjo labiausiai iš visų elfų, ir iš jo jie gavo dainas bei eiles; nesgi eilės Manvę džiugina, o žodžiais dainuojama daina – jo muzika. Manvės apdaras mėlynas, ir mėlyna jo akių ugnis, o skeptras – iš safyro, kurį noldos jam padarė; jis paskirtas būt Ilūvataro pastatytuoju valdovu, valų, elfų ir žmonių pasaulio Karaliumi ir svarbiausia gynyba nuo Melkoro blogio. Su Manve gyveno gražiausioji Varda – toji, kuri sindų kalboje vadinama Elbereta, Valų Karaliene, žvaigždžių sutvarytoja; ir su jiedviem buvo galybė dvasių palaimoje.
Tačiau Ulmas vienas buvo ir apsistojo ne Valinore, niekad čia ir nesilankydavo, nebent laukė svarbus pasitarimas; jis nuo Ardos užgimimo gyveno ir tebegyvena Išoriniame vandenyne. Iš ten Ulmas valdo visų vandenų tėkmę bei atoslūgius, upių kryptis bei šaltinių papildymą, visų rasų irgi lietaus varvėjimą kiekvienam krašte po dangumi. Gilumose jis mąsto apie muziką, didžią ir baisią, o tosios muzikos aidas bėga pasaulio gyslomis sielvarte ir džiugesy: nes nors džiaugsminga versmė, saulėje kylanti, josios šaltiniai glūdi bedugniuose sielvarto šuliniuose prie Žemės pamatų. Telerai iš Ulmo daug ko išmoko, tad jų muzika ir liūdna, ir kerinti. Salmaras su juo atkeliavo Ardon – tasai, kuris padirbino Ulmo ragus, kurių niekas nebepamiršta kartą išgirdęs; taip pat Osė bei Uinena, kuriems jis davė valdyti bangas bei Vidinių jūrų judėjimą; ir aibė kitų dvasių. Šitaip net Melkoro tamsoje su Ulmo galia gyvybė bėgo daugeliu slaptingų klodų, ir Žemė nežuvo; taip pat visiems, pasimetusiems toje tamsoje ar toli nuo valų šviesos klajojantiems, Ulmo ausis buvo visad atverta. Nepaliko niekad jis ir Viduržemės; kokie pakeitimai ar griūtys bebūtų nuo tada įvykę, apie ją minties nepametė ir lig dienų pabaigos nepames.
Tuo tamsiu metu Javana irgi nenorėjo visiškai palikti Išorinių žemių, mat visi augantys dalykai jai brangūs, ir ji gedėjo triūsų, pradėtų Viduržemėje ir Melkoro sudarkytų. Todėlei palikusi Aulės namus bei žydinčias Valinoro pievas kartais ji ateidavo ir gydydavo Melkoro padarytas žaizdas. Sugrįžusi ji kalbindavo valas kariauti su ano nelabomis valdomis, kurias atkovoti būtina iki Pirmagimiai ateis. O Oromė, žvėrių tramdytojas, taip pat vis jodinėdavo neapšviestų girių tamsybėje: kaip galingas medžiotojas jis atlėkdavo su ietim ir lanku, vaikydavo lig mirties Melkoro karalystės pabaisas ir nelabus padarus, o jo baltasis žirgas Naharas šešėliuose žėrėjo sidabru. Tuomet mieganti žemė drebėdavo nuo jo auksinių kanopų mušimo, ir pasaulio prieblandoj Ardos lygumose Oromė pūsdavo Valaromą, savo puikųjį ragą, – nuo to kalnai aidėdavo, blogio šešėliai šalin skriedavo, ir pats Melkoras Utumne krūpčiodavo, nujausdamas ateinantį įniršį. Tačiau Oromei pralėkus, Melkoro tarnai vėl susirinkdavo, ir žemės buvo pilnos šešėlių bei apgaulės.
Dabar gi viskas pasakyta apie Žemės ir jos valdytojų prigimtį dienų pradžioje ir ligi kol pasaulis tapo toks, kokį jį Ilūvataro Vaikai pažino. Nes elfai ir žmonės yra Ilūvataro Vaikai, ir kadangi ainos ne iki galo suprato tąją temą, kuria Vaikai muzikon įėjo, jie nedrįso nieko prie jų būdo pridėti. Todėlei valos šioms gentims daugiau kaip vyresnieji ir vadai nei šeimininkai; ir jei kada ainos, su elfais ir žmonėm bendraudami, stengėsi juos priversti, kai tie patarimo neklausydavo, retai tai į gera išėjo, kokie geri bebūtų buvę norai. Ainos bendravo daugiausia su elfais, mat Ilūvataras sutvėrė juos panašesnės į ainų prigimties, nors menkesnės galybės ir sudėjimo, o žmonėms keistų dovanų dovanojo.
Nesgi sakoma, kad valoms iškeliavus stojo styla ir visą amžių Ilūvataras vienas mintyse paskendęs sėdėjo. Tuomet jis prabilo ir tarė:
- Žvelkite, myliu aš Žemę, kuri bus rūmas kvendėms bei atanams! Kvendės bus skaisčiausi iš visų žemės padarų ir turės, sugalvos beigi sutvarys daugiau grožio nei visi mano Vaikai, ir didesnę palaimą pasaulyje patirs. Tačiau atanams naują dovaną duosiu.
Todėl jis padarė, kad žmonių širdys siektų užu pasaulio, o viduj ramybės nerastų; tačiau jie turėsią savybę tarpu pasaulio galybių ir galimybių savo gyvenimą formuoti, nepaisydami Ainų Muzikos, kuri yra kaip likimas visiems kitiems dalykams; ir jųjų veiksmais visa kas turėtų būti užbaigta pavidalu ir žygiais, o pasaulis išbaigtas iki paskutinio ir mažiausio.
Tačiau Iūvataras žinojo, kad žmonės, įkurdinti pasaulio galybių sąmyšyje, dažnai nuklysią ir darniai savo dovanų nenaudosią, tad jis tarė:
- Šie taip pat savo laiku atras, kad viskas, ką daro, atsigrįžta galiausiai tik mano darbo šlovei.
Tačiau elfai tiki, kad žmonės dažnai Manvei, kuris daugiausia apie Ilūvataro mintį žino, yra sielvartas, mat elfams atrodo, kad žmonės iš ainų panašiausi į Melkorą, nors tas visada jų bijojo ir nekentė, net tų, kurie jam tarnavo.
Drauge su šia laisvės dovana žmonių vaikai gavo ir tai, kad pasaulyje gyvi praleidžia tik nedidelį tarpsnį, prie jo prirakinti nėra ir greitai iškeliauja – kur, elfai nežino. O elfai pasilieka ligi dienų pabaigos, ir jų meilė Žemei ir visam pasauliui dėl to yra nuoširdesnė bei gyvesnė, o metams bėgant – vis sielvartingesnė. Mat elfai nemiršta, kol mirs pasaulis, nebent yra nužudomi arba sielvarte paskęsta (abi šios tariamos mirtys juos gali ištikti); nemenkina jų stiprybės nei amžius, nebent pavargsta nuo dešimties tūkstančių šimtmečių. O mirę jie susirenka Mandoso menėse Valinore, iš kur savu laiku gali sugrįžti. Tačiau žmonių sūnūs iš tiesų miršta ir palieka pasaulį, dėl ko yra vadinami Svečiais arba Prašalaičiais. Mirtis – jų likimas, Ilūvataro dovana, kurios Laikui senkant net Galybės ims pavydėti. Tačiau Melkoras ant jos metė savo šešėlį ir primaišė tamsos, iškėlė iš gėrio blogį ir baimę – iš vilties. Bet nuo seno valos elfams Valinore paskelbė, kad žmonės prisijungs Antrojoje Ainų Muzikoje, o ką elfams žada po Pasaulio pabaigos, Ilūvataras neatskleidė, ir Melkoras nesužinojo.
TAISA: šioje žinutėje yra pirmoji ('alfa') vertimo versija. Gerokai pataisytas antrąją ir trečiąją versijas rasite toliau (ieškokite antrame puslapyje).
<center>Quenta Silmarillion</center>
<center>Silmarilių sakmė
I skyrius
Apie dienų pradžią</center>
Išmintingieji šneka, kad Pirmasis Karas prasidėjo dar prieš baigiant formuoti Ardą ir iki Žemėje kam nors išdygstant ar žengiant pirmuosius žingsnius, ir ilgai viršenybė buvo Melkoro. Tik štai karo įkaršty valoms į pagalbą atėjo itin stipri ir ištverminga dvasia, toli skliautuose išgirdusi, kad Mažojoje Karalystėje vyksta mūšiai, ir Arda prisipildė jos juoko aidų. Šitaip įžengė Tulkasas Stiprusis, kurio pyktis praūžia lyg vėtra, išblaškydamas debesis ir tamsą savo kely. Ir Melkoras spruko nuo jo įniršio bei juoko, paliko Ardą, ir ilgam stojo taika. Tulkasas pasiliko ir tapo vienu Ardos Karalystės valų, o Melkoras tūnojo išorinėje tamsoje, nuo tada ėmęs amžinai jo nekęsti.
Tuo metu valos sutramdė jūras, sausumą ir kalnus, o Javana galų gale pasėjo ilgai puoselėtas sėklas. Ir štai, kai gaisrai buvo prigesinti ar palaidoti po pirmykštėmis kalvomis, prisireikė šviesos, tad Aulė, Javanos priprašytas, nukaldino du didžiuliu žibintu, idant apšviestų Viduržemę, kurią jis buvo įsodinęs jūrosna. Tada Varda juos pripildė, Manvė palaimino ir valos pritvirtino žibintu ant aukštų stulpų, aukštesnių nei visi vėlesnių dienų kalnai. Vieną iškėlė netoli Viduržemės šiaurės ir pavadino Iluinu, o kitam, kuriam davė Ormalio vardą, vietą parinko pietuose. Ir užplūdo Žemę Valų Žibintų švytėjimas, ir visa buvo tarsi amžinoje dienoje.
Tuomet Javanos pasėtos sėklos ėmė dygti ir skleistis, ir išvešėjo aibė augalėlių, didelių ir mažų: kerpių ir žolių, didžių paparčių ir medžių, kurių viršūnes karūnavo debesys, tarsi jie būtų gyvi kalnai, o jųjų pėdas supo žalia prieblanda. Ir žvėrys atklydo ir apsigyveno žolingose lygumose ar upėse bei ežeruose, ar vaikščiojo miškų šešėliuose. Tik dar nežydėjo gėlės, negiedojo paukščiai, nes visa tai tebelaukė savo valandos Javanos skreite, kur buvo gausybė jos prigalvotų turtų – o gausiausiai – Žemės vidurio kraštuose, kur abiejų Žibintų šviesa susikirtusi liejosi. Tai čia, Almarenos saloje, Didžiajame Ežere, buvo pirmoji valų buveinė, dar kai visa kas tebebuvo jauna, o tik užgimusi žaluma jos kūrėjams tebekėlė nuostabą; ilgai patenkinti jie buvo.
Atsitiko kartą, kad, valoms nuo darbų besiilsint ir bestebint savo sutvertų ar pradėtų dalykų augimą bei vystymąsi, Manvė surengė didelę šventę, ir valos su savo svitomis pakviesti atkeliavo. Bet Aulė su Tulkasu jautėsi pavargusiu, nes vieno amatai, o kito stiprybė be atvangos gelbėjo visiems jų darbuose. O Melkoras apie visa, kas dėjosi, žinojo, nes netgi tada tarp savęsp palenktų majų turėjo slaptų pažįstamų bei žvalgų. Ir toli tamsoje Melkoras pildėsi neapykantos, pavydėdamas broluvai darbų, trokšdamas ją pavergti. Štai kodėl jis sukvietė dvasias, savo tarnystėn paviliotas, iš Ea pakampių ir pasijuto esąs galingas. Matydamas, kad laikas atėjo, Melkoras vėl prisiartino prie Ardos, pažvelgė į ją, ir išsyk jį užplūdo neapykanta Žemės Pavasario grožiui.
O valos buvo subėgę Almarenon, nebijodami jokio blogio, o ir dėl Iluino šviesos nepastebėjo šiaurėje šešėlio, iš tolo metamo Melkoro, kuris buvo tapęs juodas tarsi Tuštumos Naktis. Giesmėse giedama, jog toje Ardos pavasario šventėje Tulkasas vedė Nesą, Oromės seserį, ir ji šoko valoms žaliose Almarenos pievose.
Tuomet pavargęs ir patenkintas Tulkasas užmigo, ir Melkoras suprato, jog jo valanda atėjo. Tad jis peržengė Nakties sienas su savo svita ir apsistojo tolimoje Viduržemės šiaurėje. Valos jo nepastebėjo.
Ir pradėjo Melkoras rausti ir ręsti didžiulę tvirtovę giliai po Žeme, po tamsiais kalnais, kur Iluino spinduliai buvo šalti ir priblėsę. Toji tvirtovė buvo pavadinta Utumnu. Ir nors valos tada dar apie ją nežinojo, Melkoro nelabystės ir jo neapykantos amaras plūste iš ten plūdo – sudarkytas buvo Ardos Pavasaris. Krito ir puvo žaluma, upes uždusino piktžolės ir dumblai, radosi pelkės, dvokios, nuodingos, tikras musių veislynas; miškai aptemo ir pavojingi pasidarė, baimės prisipildė; o žvėrys tapo raguotomis, ilčiuotomis baidyklėmis, dažančiomis dirvą krauju. Tuomet jau valos suprato, kad Melkoras vėl darbų ėmės, ir ieškojo tad jojo slėptuvės. Bet Melkoras, Utumno tvirtybe ir savo tarnų galybe pasikliaudamas, netikėtai išžengė kariauti ir pirmas puolė, valoms dar nepasiruošus; ir užgriuvo jisai Iluino ir Ormalio šviesuliu, ir nuvertė jų dviejų stulpu, sudaužė žibintu. Didiesiem stulpam virstant, žemės skilo, jūros bangom sukilo, o kai šviesuliu paliejo, per Žemę nusidriekė naikinančios liepsnos. Ir Ardos forma, jos vandenų bei žemių simetrija tuokart buvo sulaužyta, todėl gi pirmųjų valų sumintijimų jau niekad neatstatė.
Sumaišty ir tamsoj Melkoras paspruko, tačiau jį apėmė baimė: per jūros riaumojimą girdėjo jis Manvės balsą tarsi galingą vėją, o po Tulkaso kojom Žemė drebėjo. Bet Tulkaso neaplenktas jis parkeliavo į Utumną ir pasislėpė. Tąkart valos negalėjo jo įveikti, nes didžiosios jų stiprybės dalies reikėjo žemės sąmyšiui numalšinti ir išgelbėti viskam, ką iš jų triūso buvo įmanoma nuo pražūties apsaugoti; o po to jie baiminosi vėl plėšyti žemę, kol sužinos, kur gyvena Ilūvataro vaikai, turėję ateiti valoms nežinomu metu.
Šitaip baigėsi Ardos Pavasaris. Valų gyvenvietė Almarenoje buvo visai sunaikinta, ir jie ant Žemės paviršiaus jokios vietos įsikurti neturėjo. Tad jie paliko Viduržemę ir įžengė į Amano žemę, vakariausią iš visų vietų šalia pasaulio ribų – nes jos vakariniai krantai žvelgė į Išorinę jūrą (elfų vadinamą Ekaija), supančią Ardos Karaliją. Kokio ji pločio, niekas be valų nežino, o už jos – Nakties sienos. Bet rytiniai Amano krantai ribojo Belegaerę, Didžiąją Vakarų jūrą; o kadangi Melkoras buvo grįžęs Viduržemėn ir jie dar negalėjo jo įveikti, valos savo gyvenvietę įtvirtino: ant jūros krantų iškėlė Pelorus, Amano kalnyną, Žemėje aukščiausią. Ir viršum visų Pelorų kalnų buvo ta aukštuma, ant kurios viršūnės Manvė savo sostą pasistatė. Tanikvetiliu tą šventą kalną elfai vadina ir Oijolose, Amžina Baltuma, ir Eleryna, Žvaigždėm Karūnuota, ir daugybe kitų vardų; tačiau sindos vėlesne savo kalba jį vadino Amon Uilos. Iš savo menių ant Tanikvetilio Manvė ir Varda galėjo žvelgti virš Žemės netgi į tolimiausius rytus.
Už Pelorų sienų valos įkūrė tame krašte, vadinamame Valinoru, savo valdas. Čia buvo jų namai, sodai bei bokštai. Toje sergstimoje šalyje valos sukaupė daug šviesos ir visas grožybes, išgelbėtas nuo pražūties; ir dar gražesnių jie iš naujo pridarė, ir Valinoras tapo net dar gražesnis nei Viduržemė Ardos Pavasarį; ir buvo jis palaimintas, nes ten gyveno Nemirštantieji, ir ten nieks neblėso, nevyto, ant gėlių ar lapų toje žemėje nebuvo nė dėmelės, jokių kliaudų ar ligų tame, kas gyveno – nesgi akmenys bei vandenys taip pat buvo pašvęsti.
O kai Valinoras buvo sutvarytas ir valų rūmai pastatyti, už kalnų, lygumos vidury, jie įkūrė savąjį miestą – Valmarą su daugeliu varpų. Priešais jo vakarinius vartus kilo žalia kalva – Ezeloharas, kurį dar vadina Korolaire; ir pašventė jį Javana, ir sėdėjo ten ilgai žalioje žolėje, giedodama galios giesmę, kurioje buvo sudėtos visos josios mintys apie visa, kas žemėj auga. O Nijena sėdėjo tylėdama ir merkė ašaromis žemę. Tuo metu valos susirinko paklausyti Javanos giesmės ir sėdėjo tylūs Mahanaksare, Lemties žiede, šalia Valmaro auksinių vartų, savo ištarmės sostuose; Javana Kementarė priešais juos giedojo, o jie stebėjo.
Ir taip bestebint iš kalvos išdygo du liaunu daigeliu. Tą valandą visą pasaulį apgaubė tyla, nebuvo jokio kito garso nei Javanos giedojimas. Jam skambant medeliu augo, gražėjo ir aukštėjo, žiedais apsipylė – ir šitaip užgimė pasauly du Valinoro Medžiu. Iš visko, ką Javana yra sukūrusi, jiedu gerbiamiausiu, o apie jų dviejų likimą vejasi visos Senųjų Dienų sakmės.
Vienas jų turėjo tamsiai žalius lapus, iš apačios žvilgančius sidabru, iš gausybės jo žiedų nuolat krito sidabru švytinti rasa, o žemė apačioje mirgėjo virpančiais lapų šešėliais. Kitõs lapai buvo šviežios žalumos spalvos, tarsi ką tik prasiskleidusio buko, jų krašteliai auksu spindėjo. Žiedai nuo josios šakų sviro kekėmis tarsi geltona liepsna švytintys ragai, lieją auksinį lietų ant dirvos; ir iš tojo medžio žydėjimo sklido šiluma bei stipri šviesa. Telperijonu pirmąjį Valinore vadino ir Silpijonu, ir Ninkvelote ir daugeliu kitų kreipinių; tačiau Laurelina kita buvo ir Malinalda, ir Kulūrijena, be kitų vardų dainoj.
Per septynias valandas medžio didybė pilnatin išaugdavo ir vėl į nieką sudildavo, ir abu darsyk atbusdavusiu valandą iki kito švytėjimui nublankstant. Šitokiu būdu dukart per dieną Valinore ateidavo švelnesnės šviesos valanda, kai abu medžiu blankūs būdavo ir jų auksiniai bei sidabriniai spinduliai susimaišydavo. Telperijonas buvo vyresnysis iš medžių ir pirmas visu ūgiu išaugo, pirmas sužydėjo. Tos pirmos valandos, kurią jis švietė, balto sidabrinės aušros mirgesio, valos valandų sakmėn neįrašė, o pavadino Atsiskleidimo valanda ir nuo jos skaičiavo savo karaliavimo Valinore amžius. Todėl Pirmosios Dienos ir visų kitų džiaugsmingų dienų po to iki Valinoro Aptemdymo šeštąją valandą Telperijonas baigė žydėti, o dvyliktąją Laurelina savo žiedus uždarė. Kiekviena valų diena Amane turėjo dvylika valandų ir baigdavosi antruoju šviesos susimaišymu, kai Laurelina dildavo, o Telperijonas pilnėdavo. Tačiau nuo medžių nulieta šviesa ilgai tverdavo, kol būdavo pakelta į orą ar sugerta dirvon. Telperijono rasą ir nuo Laurelinos kritusį lietų Varda kaupė didžiuliuose kubiluose, panašiuose į švytinčius ežerus, kurie visam valų kraštui buvo vandens ir šviesos šuliniais. Šitaip prasidėjo Valinoro Palaimos dienos, ir taip Laiko Skaičiavimas prasidėjo.
Bet amžiams slenkant link Ilūvataro paskirtos Pirmagimių atėjimo valandos, Viduržemė glūdėjo prieblandoje po žvaigždėmis, kurias Varda padirbo užmirštais savųjų triūsų po Ea amžiais. O tamsoje Melkoras gyveno ir dažnai tebeklajodavo įsivilkęs įvairiuosna galios ir baimės pavidaluosna; jis valdė šaltį ir ugnį – nuo kalnų viršūnių lig gilių krosnių, esančių po jais; ir dėl visko, kas tais laikais buvo žiauraus ar smarkaus, ar mirtino, kaltas jis.
Valos retai iš Valinoro grožios bei palaimos per kalnus persikeldavo į Viduržemę – žemei už Pelorų savo rūpestį ir meilę skyrė. O Palaimintosios Karalijos vidury stovėjo Aulės rūmai, kuriuose jis ilgai triūsė. Nesgi visa ko tvėrime tame krašte jis buvo pagrindinis ir ten sukūrė daug gražių bei akiai malonių dalykų – tiek atvirai, tiek slapta. Tai iš jo žinija bei supratimas apie Žemę ir apie viską, kas joje: kaip žinija nieko netveriančių, tik siekiančių to, kas yra, išmanymo, taip ir visų amatininkų – audėjo, medžio skaptuotojo ir metalų apdirbėjo; taip pat žemdirbio beigi artojo, nors šie paskutinieji ir visi, kurie tvarkosi su augančiais ir vaisius vedančiais, dar turi pasitikėti Aulės sutuoktine Javana Kementare. Tai Aulę vadina Noldų Draugu, nes iš jo noldos vėliau daug ko išmoko – jie nagingiausi tarp elfų; ir, savaip išnaudodami Ilūvataro dovanas, jie daug kuo Aulės mokymą papildė, mėgaudamiesi kalbomis ir raštais, siuvinėjimo, piešimo, drožinėjimo pavidalais. Noldos taip pat pirmieji sugebėjo padaryti brangakmenius. Gražiausieji iš jų buvę Silmariliai, ir jie pražuvo.
O Manvė Sūlimas, viršiausias ir švenčiausias iš valų, sėdėjo šalia Amano ribos, mintyse nepamiršdamas Išorinių žemių. Nesgi jo sostas stovėjo didingai ant viršūnės Tanikvetilio, tarpu pasaulio kalnų aukščiausio, jūros pakrašty kylančio. Iš jo menių ir į jas nuolat skriejo sakalų ir erelių pavidalo dvasios: jų akys įžvelgė jūrų gelmėsna ir skrodė po pasauliu paslėptus urvus. Šitaip jie nešė Manvei žinias kone apie viską, kas dėjosi Ardoje, tačiau kai kas net Manvės ir jojo tarnų akims buvo paslaptis, nes, kur Melkoras tamsybes mintydamas sėdėjo, gulė neperžvelgiami šešėliai.
Manvė negalvoja apie savo paties garbę ir nepavydi savosios galios, o valdo dėl taikos. Vanjas jis mylėjo labiausiai iš visų elfų, ir iš jo jie gavo dainas bei eiles; nesgi eilės Manvę džiugina, o žodžiais dainuojama daina – jo muzika. Manvės apdaras mėlynas, ir mėlyna jo akių ugnis, o skeptras – iš safyro, kurį noldos jam padarė; jis paskirtas būt Ilūvataro pastatytuoju valdovu, valų, elfų ir žmonių pasaulio Karaliumi ir svarbiausia gynyba nuo Melkoro blogio. Su Manve gyveno gražiausioji Varda – toji, kuri sindų kalboje vadinama Elbereta, Valų Karaliene, žvaigždžių sutvarytoja; ir su jiedviem buvo galybė dvasių palaimoje.
Tačiau Ulmas vienas buvo ir apsistojo ne Valinore, niekad čia ir nesilankydavo, nebent laukė svarbus pasitarimas; jis nuo Ardos užgimimo gyveno ir tebegyvena Išoriniame vandenyne. Iš ten Ulmas valdo visų vandenų tėkmę bei atoslūgius, upių kryptis bei šaltinių papildymą, visų rasų irgi lietaus varvėjimą kiekvienam krašte po dangumi. Gilumose jis mąsto apie muziką, didžią ir baisią, o tosios muzikos aidas bėga pasaulio gyslomis sielvarte ir džiugesy: nes nors džiaugsminga versmė, saulėje kylanti, josios šaltiniai glūdi bedugniuose sielvarto šuliniuose prie Žemės pamatų. Telerai iš Ulmo daug ko išmoko, tad jų muzika ir liūdna, ir kerinti. Salmaras su juo atkeliavo Ardon – tasai, kuris padirbino Ulmo ragus, kurių niekas nebepamiršta kartą išgirdęs; taip pat Osė bei Uinena, kuriems jis davė valdyti bangas bei Vidinių jūrų judėjimą; ir aibė kitų dvasių. Šitaip net Melkoro tamsoje su Ulmo galia gyvybė bėgo daugeliu slaptingų klodų, ir Žemė nežuvo; taip pat visiems, pasimetusiems toje tamsoje ar toli nuo valų šviesos klajojantiems, Ulmo ausis buvo visad atverta. Nepaliko niekad jis ir Viduržemės; kokie pakeitimai ar griūtys bebūtų nuo tada įvykę, apie ją minties nepametė ir lig dienų pabaigos nepames.
Tuo tamsiu metu Javana irgi nenorėjo visiškai palikti Išorinių žemių, mat visi augantys dalykai jai brangūs, ir ji gedėjo triūsų, pradėtų Viduržemėje ir Melkoro sudarkytų. Todėlei palikusi Aulės namus bei žydinčias Valinoro pievas kartais ji ateidavo ir gydydavo Melkoro padarytas žaizdas. Sugrįžusi ji kalbindavo valas kariauti su ano nelabomis valdomis, kurias atkovoti būtina iki Pirmagimiai ateis. O Oromė, žvėrių tramdytojas, taip pat vis jodinėdavo neapšviestų girių tamsybėje: kaip galingas medžiotojas jis atlėkdavo su ietim ir lanku, vaikydavo lig mirties Melkoro karalystės pabaisas ir nelabus padarus, o jo baltasis žirgas Naharas šešėliuose žėrėjo sidabru. Tuomet mieganti žemė drebėdavo nuo jo auksinių kanopų mušimo, ir pasaulio prieblandoj Ardos lygumose Oromė pūsdavo Valaromą, savo puikųjį ragą, – nuo to kalnai aidėdavo, blogio šešėliai šalin skriedavo, ir pats Melkoras Utumne krūpčiodavo, nujausdamas ateinantį įniršį. Tačiau Oromei pralėkus, Melkoro tarnai vėl susirinkdavo, ir žemės buvo pilnos šešėlių bei apgaulės.
Dabar gi viskas pasakyta apie Žemės ir jos valdytojų prigimtį dienų pradžioje ir ligi kol pasaulis tapo toks, kokį jį Ilūvataro Vaikai pažino. Nes elfai ir žmonės yra Ilūvataro Vaikai, ir kadangi ainos ne iki galo suprato tąją temą, kuria Vaikai muzikon įėjo, jie nedrįso nieko prie jų būdo pridėti. Todėlei valos šioms gentims daugiau kaip vyresnieji ir vadai nei šeimininkai; ir jei kada ainos, su elfais ir žmonėm bendraudami, stengėsi juos priversti, kai tie patarimo neklausydavo, retai tai į gera išėjo, kokie geri bebūtų buvę norai. Ainos bendravo daugiausia su elfais, mat Ilūvataras sutvėrė juos panašesnės į ainų prigimties, nors menkesnės galybės ir sudėjimo, o žmonėms keistų dovanų dovanojo.
Nesgi sakoma, kad valoms iškeliavus stojo styla ir visą amžių Ilūvataras vienas mintyse paskendęs sėdėjo. Tuomet jis prabilo ir tarė:
- Žvelkite, myliu aš Žemę, kuri bus rūmas kvendėms bei atanams! Kvendės bus skaisčiausi iš visų žemės padarų ir turės, sugalvos beigi sutvarys daugiau grožio nei visi mano Vaikai, ir didesnę palaimą pasaulyje patirs. Tačiau atanams naują dovaną duosiu.
Todėl jis padarė, kad žmonių širdys siektų užu pasaulio, o viduj ramybės nerastų; tačiau jie turėsią savybę tarpu pasaulio galybių ir galimybių savo gyvenimą formuoti, nepaisydami Ainų Muzikos, kuri yra kaip likimas visiems kitiems dalykams; ir jųjų veiksmais visa kas turėtų būti užbaigta pavidalu ir žygiais, o pasaulis išbaigtas iki paskutinio ir mažiausio.
Tačiau Iūvataras žinojo, kad žmonės, įkurdinti pasaulio galybių sąmyšyje, dažnai nuklysią ir darniai savo dovanų nenaudosią, tad jis tarė:
- Šie taip pat savo laiku atras, kad viskas, ką daro, atsigrįžta galiausiai tik mano darbo šlovei.
Tačiau elfai tiki, kad žmonės dažnai Manvei, kuris daugiausia apie Ilūvataro mintį žino, yra sielvartas, mat elfams atrodo, kad žmonės iš ainų panašiausi į Melkorą, nors tas visada jų bijojo ir nekentė, net tų, kurie jam tarnavo.
Drauge su šia laisvės dovana žmonių vaikai gavo ir tai, kad pasaulyje gyvi praleidžia tik nedidelį tarpsnį, prie jo prirakinti nėra ir greitai iškeliauja – kur, elfai nežino. O elfai pasilieka ligi dienų pabaigos, ir jų meilė Žemei ir visam pasauliui dėl to yra nuoširdesnė bei gyvesnė, o metams bėgant – vis sielvartingesnė. Mat elfai nemiršta, kol mirs pasaulis, nebent yra nužudomi arba sielvarte paskęsta (abi šios tariamos mirtys juos gali ištikti); nemenkina jų stiprybės nei amžius, nebent pavargsta nuo dešimties tūkstančių šimtmečių. O mirę jie susirenka Mandoso menėse Valinore, iš kur savu laiku gali sugrįžti. Tačiau žmonių sūnūs iš tiesų miršta ir palieka pasaulį, dėl ko yra vadinami Svečiais arba Prašalaičiais. Mirtis – jų likimas, Ilūvataro dovana, kurios Laikui senkant net Galybės ims pavydėti. Tačiau Melkoras ant jos metė savo šešėlį ir primaišė tamsos, iškėlė iš gėrio blogį ir baimę – iš vilties. Bet nuo seno valos elfams Valinore paskelbė, kad žmonės prisijungs Antrojoje Ainų Muzikoje, o ką elfams žada po Pasaulio pabaigos, Ilūvataras neatskleidė, ir Melkoras nesužinojo.
Tikiuosi, kad taisyklingai ją sudariau... Neskamba todėl, kad nepripratęs, šita forma jau nebevartojama kasdienėje kalboje... Bijau, kad ne tau vienam neskambės. O kaip tuomet su Medžiais? Juk ten irgi dviskaita? Labai svarbu išgirsti nuomonę! Nes man tai labai gražiai į visą vertimą dviskaita įsipaišo, bet kitiems gali atrodyti kitaip...
, kad DidŽ jau internete! Sutvarijimus popieriniam variante buvau tikrinus, sumintijimų ne. Paties šito žodžio nėra, bet yra mintyti. Tai yra neologizmas, sukurtas Jauniaus (o aš jo gatvėj gyvenu... 
Palauksim, gal dar kas ką pasakys.
Labai asocijuojasi su "padirbinėjimu" 
Gal „grožės“?