Estijos tolkinistų vasaros festivalis 2005

Taigi štai kaip turėtų atrodyti Estijos tolkinistų suvažiavimas, kuriame dalyvaus keturių žmonių delegacija iš Lietuvos ir nežinia keli latviai (pastarieji atvažiuos tik į LARPą, nes dirba žmonės...): http://www.keskmaa.ee/suurlaager/suurlaager_en.shtml Vis dar laukiu pasiūlymų dėl to, ką mes, kaip Lietuvos tolkinistai, galime nusivežti pas Estijos tolkinistus. Pavyzdžiui, gražiai sumaketuotos "vizitinės kortelės", kuri būtų lipduko dydžio, - kad galėtumėm atspausdinti ir dalinti, kam papuola

TAISA: tiesa, pamiršau paminėti, kad jeigu kas nors dar puoselėjat slaptą mintį staigiai prisijungti prie "delegacijos", tai tą galima padaryti iki šio pirmadienio maždaug vidurdienio: Martas prašė iki kito penktadienio atsiųsti jam tikslų dalyvausiančių sąrašą, o aš išeinu į žygį jau trečiadienį.

Angliškas forumas specialiai mums: http://foorum.keskmaa.ee/viewforum.php? ... b1b6de82ad

Ar "estai" nemano, jog jų spektaklis vertas būti pakartotas forumo stovykloje / susitikime / ...?

Laukiam išsamios ataskaitos (su nuotraukom?), kaip pasisekė, ką veikėt ir kaip estai priėmė

Ataskaitos sulauksit, don't be hasty
O va spektaklius pavaidinti gal ir būtų galima, tik reikia visiems visus įkalbėti

Trys žodžiai apie tai, kas buvo, ir pora tūkstančių apie tai, kas galėtų būti

Dabar sunku būtų išskirti priežastį, dėl kurios važiavome į Estijos Tolkino draugijos vasaros festivalį. Asmeniškai man knietėjo „pačiupinėti“ kitos šalies tolkinistus: pažiūrėti, kaip jie atrodo, gyvena, ką veikia. Antra, tai buvo dar vienas šios vasaros nuotykių – važiuoti pakankamai toli nežinia ko, pas beveik nepažįstamus žmones, kurie, nepaisant visų išankstinių tikinimų, gali ir nešnekėti tau suprantama kalba... Trečia, aišku, norėjosi pamatyti, kas dėsis, kai turbūt pirmąkart vienoj vietoj susitiks visų trijų Baltijos valstybių tolkinistai: latvių, kurie iš pradžių entuziazmo rodė nedaug, atvyko visas velnio tuzinas (aišku, galima tik spėlioti, kiek jie larperiai, o kiek – tolkinistai, bet faktas lieka faktu; tiesa, jie atvyko tik penktadienį vakare, tiesiai į žaidimą). Visam kam pasibaigus vis dar atrodo, kad susapnavau kažką keisto ir nepanašaus į nieką kitą – gal todėl ir rašau šią „ataskaitą“, vildamasi, kad kitiems taip pat bus įdomu sužinoti, kas gi toj Estijoj dėjosi ir kaip viskas baigėsi. Ir – tik nemurmėkit – ko galima būtų pasimokyti, į ką atkreipti dėmesį. Pastarąsias mintis paliksiu pabaigai, o dabar apie pačius įvykius.

Atrodė, kad nevažiuojame į visišką nežinią: Martas iš Keskmaa Ordu (Estijos Tolkino draugijos) buvo pasakojęs apie vietinių tolkinistų veiklą, daugmaž iš anksto žinojom, ką veiksim nuvažiavę, matėme nuotraukų iš ankstesnių estų susitikimų, su keliais bent jau aš iš anksto susipažinau ir bendravau internetu. Ir vis tik: „virtualus“ susipažinimas nuo „realaus“ skiriasi. Martas pasirodė besąs visiškai toks, kokį įsivaizdavau, o štai, pavyzdžiui, Mati (Er-Murazor, arba Witch King of Angmar) – ne.

Bet geriau apie viską iš pradžių. Į Tolkinistų vasaros festivalį Martas mus pakvietė dar kovo mėnesį. Iki liepos galo paaiškėjo, kad važiuosim keturiese: aš, Exon, wooberry ir Laiqua. Nusprendėm, kad važiuosime ne tik į vaidmenų žaidimą, bet ir „pasižmonėti“: į kursus ir workshop‘us, turėjusius įvykti dieną prieš žaidimą. Trumpai tariant – dalyvauti suvažiavime nuo pradžios iki galo. Kaip suplanavome, taip ir buvo: išvykome rugpjūčio 17 d., trečiadienį, 22 val., autobusu į Taliną. Ryte mus pasitiko mano taliniškė draugė, su ja vaikščiojome iki popietės, o tuomet lėkte atlėkėme (spėjome!) į Tartu krypties traukinį, važiavusį į stotelę, kur mums reikėjo išlipti, – Jõgevą. Traukinyje, kol blaškėmės ieškodami vietos atsisėsti, netikėtai susiradome naują pažįstamą: jis paprasčiausiai pasigavo mus praeinančius ir paklausė: „Are you going to Kassinurme?“ „Yes, we are!“ – džiugiai atsiliepiau. Matyt, pažino mus iš nuotraukos, kurią buvau iškabinusi estų forume. Su Docsf, kaip jis žinomas estų forume, vis pabendraudavom iki pat renginio pabaigos, o atsisveikinome tik drauge grįžę į Taliną. Po trejeto valandų važiavimo (ir Taline iš mano draugės „Silmarilliono“ atsišviestų puslapių nagrinėjimo būsimajam žaidimui) išlipome Jõgevoje. Čia laukė Martas (atpažinti, kaip minėjau, buvo nesunku), pasirodė ir žmogus, kurio nė už ką nebūčiau palaikiusi Er-Murazoru, tačiau kažkaip supratau, kad tai js. Keista, bet su visos šitos kelionės iniciatoriumi Martu realiai susitikę bendravom mažiausiai. O keisčiausia, kad jis man pasirodė mažiausiai „tolkinistiškas“ iš visų, su kuriais teko susipažinti.

Taigi ketvirtadienį apie pusę šeštos, pavežėti Marto, atsidūrėme veiksmo vietoje: Kassinurmės kalvose. Ne iki galo supratau, kas tai per vieta, bet aišku tiek, kad ji istorinė ir kad kažkas bandyta atkurti – tvenkinėlis, šventa giraitė, tvirtovė. Šiaip ar taip, įspūdį padarė: prie vartų – lenta su gražiu žaidimo žemėlapiu (Fornostas, Rudauras ir kt.), žolytė visa gražiai nupjauta, viskas tvarkinga, švaru, net dvorfų „rezidencija“, mūsuose „nykštukais“ pavadinama, medžiu kvepia... O jau tvirtovės, anksčiau nuotraukose regėtos, gražumas! Be abejo, ne „autentiška“, bet kaip žaidybinė – daugiau nei ideali.

Vos spėjom pasistatyti palapinę (kreivai), o jau mus kviečia į pirmąjį festivalio renginį – seminarą: žinoma, estiškai, bet vertėja mums kaip galėdama išverčia „esmę“. Pradedame suprasti, kad kalbos barjero čia nebus: beveik visi nors truputėlį supranta angliškai, o vyresnioji karta dar ir rusiškai. Pirmoji kalbėtoja iš Tartu universiteto pasakoja kažką apie estų liaudies pasakas, Tolkiną ir kaip visa tai susiję. Atminty įstringa keli dalykai: kad vienas estas folkloristas panašiai kaip Tolkinas kūrė savo mitologijas, bet iki estiško „Žiedų valdovo“ nepriėjo bei kad estų pasakojimuose ligos ir kitos nelaimės ateina iš Latvijos bei Lietuvos... Vertėjos – Artedaino kronikininkės Mithgarielės – išsyk buvom pakrikštyti užsimaskavusiomis bacilomis... Antras kalbėjo Er-Murazor. Kaip supratau, jis skaitė tą patį ar bent jau panašų pranešimą kaip ir Birmingemo konferencijoje, vykusioje savaite anksčiau: apie Middle-earth re-enactment, taigi iš esmės Viduržemės „rekonstrukciją“. Iš to, ką mums išvertė, ėmiau formuoti savo požiūrį į estų tolkinizmą, lygintį jį su įsivaizduojamu idealu bei tuo, ką turime mes. Tačiau kol kas atidedu šias mintis į šalį ir geriau prisiminsiu tą patį pirmą įspūdį, kurį sukėlė šitokia suvažiavimo pradžia. Daug žmonių apsirengę nekasdieniškai – nesakau „viduramžiškai“ ar „viduržemiškai“, net ne „larpiškai“ ar „fantasy stiliumi“, nes, mano akimis žiūrint, čia reikėtų kažkokios maišytos kategorijos, - bet faktas tas , kad šitaip iškart sukuriama atitinkama atmosfera. Antra, kas krito į akį, – kalbėtoja paskaitą skaito tyliai, ramiai, sklandžiai, be pauzių, matosi, apie dalyką, kurį gerai išmano (nors su kai kuriais teiginiais būčiau pasiginčijusi – gaila, kad jie buvo išversti, taigi išplėšti iš bendro paskaitos konteksto), o klausytojai – nuo jaunimėlio iki visiškų žilaplaukių – pagarbiai klausosi. Aiškiai ne visiems rūpi, ką ji sako, tačiau nėra jokio muistymosi ar replikų. Tų klausytojų, beje, pora dešimčių: anot Marto, iš vakaro atvyko apie 60 – 70 dalyvių, kiti atvyksią penktadienį. Neatrodė, kad galiausiai būtų susirinkę žadėtieji 250, bet kitą dieną dalyvių tikrai gerokai pagausėjo.

Po seminaro laukė iš anksto pažadėtas apmokymas – kaip gaminti estiškus larpinius kalavijus. Kadangi ginklą dariau pirmąkart gyvenime, jį ir pavadinau Beviltiškuoju – The Hopeless Sword. Bet žaidimą jis atlaikė (žr. žemiau). Šiaip darydami visą laiką juokėmės ir šaipėmės iš medžiagų, iš ginklų svorio bei balanso, trankėme ramiausiai viens kitam per galvas... Bet mus patikino, kad net ir su tokiu gali per žaidimą gauti taip, kad daugiau nebesinorės. Ir tikrai: vėliau pamatėme, kad estai smūgiuodami jėgos negaili.

Atėjo vakarienės metas. Į ją suskubome ir mes apsirengti savo kostiumais, nes supratome, kad šitaip geriau „susiliesime su aplinka“. Atmosferą puikiai padėjo kurti ir dar vienas dalykas, apie kurį buvome įspėti iš anksto: visi ar bent didžioji dauguma dalyvių stengiasi atsivežti kuo senoviškesnius ar tiesiog stilingesnius indus – medinius dubenėlius, šaukštus, bokalus, ragus. Šį bei tą paskubomis spėjome įsigyti ir mes, tad kas sriubą, o kas savo atsivežtą košę (sriuba, žinoma, iš mėsos...) valgė mediniais šaukštais iš medinių indų. Su pasigardžiavimu skanavom draugijos žolininkių paruoštą arbatą, o paskui paragavom ir vietinio Dvorfo pasiūlyto alaus – jo per visą festivalį nešiotas ragas buvo išties įspūdingo dydžio. Po vakarienės prasidėjo šokiai pokiai, truputį ir mes patrepsėjom, laužydamos liežuvį – iuks, kaks, kolm, nelj, vyz... Kol šokom, Laiqua pažindinosi su estais. Šalia jo pasirodė besėdįs Rudauro princas, o priešais – pats Artedaino karalius Amlaitas, kurio tikrasis vardas – Bernardas (o gal pavardė? Na, jį vadino šitaip). Su juo išėjo kalba apie BBRI. Sužinojome, kad Bernard yra didelės, apie 450 narių turinčios LARPG grupės vadovas. Kvietimą į BBRI 1 jis prisiminė, bet paaiškino, kad tada kvietimas pakliuvo „ne tiems asmenims“, todėl nebuvo spėta visko suorganizuoti. Greitai buvome apšviesti, kas per larperiai ši didžiulė komanda: jie specializuojasi kovose, dažnai organizuoja mūšius (vien treniruotėse dalyvauja apie pora šimtų žmonių), jų įranga sveria šešias tonas! Todėl, kaip aiškino Bernardas, jiems itin sunku kur nors visiems nukeliauti. Paprašyti papasakoti, kas gi tas BBRI, trumpai informavome. Bernardo reakcija nebuvo netikėta: žinoma, jiems tai per mažas renginys. Tačiau, kaip supratome, Estijoje yra bent keli kiti klubai, kurie gal ir mažesni, ir ne taip į mūšius orientuoti, kad sutiktų pagaliau sudalyvauti pabaltijo žaidynėse.

Kitą dieną jau nedvejodami rengėmės žaidybiniais kostiumais, tegu ir be visų numatytų detalių. Devintą valandą gavome košės su arbata, o dešimtą pro mūsų palapinę pražygiuodami sustojo Bernardas ir grupelė estų. „Ar jūs mano kurse?“ – paklausė karalius. Pamanę, kad Bernardas veda „Ranger course: making a temporary shelter, tracking, different methods of making
fire“, į kurį buvo iš anksto užsirašę Laiqua ir Wood, jiedu viską metę ir išėjo į miškus (ilgam). Vėliau su Exon nuėjusios prie į kursus užsirašiusius žmones skirsčiusio Er-Murazoro, supratome, kad iš tiesų Laiqua ir Wood išėjo į Exon numatytą „Guerilla lessons for the Dunedain: making a camp, establishing a perimeter, camouflage, ambushing, hand signs, patrols“. Todėl mūsų preciousss teko eiti mokytis būti reindžere... Na, o aš nuėjau į pirmosios pagalbos kursą, kurį vedė miela seselė ir pirmosios pagalbos mokytoja, vardu Anne. Čia buvome tik trise, kurso vadovė daug aiškindavo estiškai, o paskui išversdavo esmę į anglų kalbą. Nors ir vis atsprašinėjo, kad angliškai šneka silpnai, viską supratau kuo puikiausiai. Ir išmokau daug naujo: pavyzdžiui, kaip taisyklingai nusiimti sukruvintas pirštines, kaip gaivinti žmogų (truputį keista daryti dirbtinį kvėpavimą manekenui...), kaip apversti ir suvynioti į terminę antklodę sužeistą žmogų (vargšas estas, ant kurio visa tai bandėm).

Po pietų traukiau į kitą kursą (Laiqua ir Woodberry iš miškų pietums neišlindo, Exon pavalgiusi taip pat nuėjo tęsti pirmojo). Šis vadinosi „Herbs and how to use them“, jį vedusi moteris iš tiesų angliškai kalbėjo silpnai, bet medžiagos turėjo pasiruošusi ir angliškai, žolelių pavadinimus mokėjo, ko nesugebėdavo pasakyti, paprašydavo išversti kitų kurso pasiklausyti atėjusių merginų ar parodydavo gestais. Iš pradžių peržvelgėm visą talmudą žolelių aprašymų, vadovė parodė vsų augalų nuotraukas. Kiek liko laiko, ėjome per mišką ir pievas, bandydamos atpažinti, ką išmokusios. Šis bei tas galvoje liko, o ir šiaip pasijutau kaip herbologijos pamokoje, taigi laikas veltui nepraėjo. Paskui vadovė dar labai siūlėsi išversti man kokį receptą iš storos estiškos žolelių knygos, bet kažkaip nesinorėjo klausinėti, kas ten apskritai parašyta... Be to, ant nosies buvo kita paskaita.

Trečioji mano paskaita buvo labiau ne paskaita, o tiesiog smagus pasibuvimas. Exon, Laiqua ir Woodberry išėjo į kursą, pavadintą „How to conquer a fortress“, o aš, čiupusi fleitą, būgnelį, dambrelį ir skambaliukus, nuėjau į „How to make a Middle-earth folk song“. Maloni muzikantė Sofia žavėjo savo balsu, labai primenančiu „Garmarnos“ vokalistę, bei pačiu muzikavimu – atsivežė ji smuiką ir specifinį styginį estišką instrumentą, kurį vadino, regis, „bowed harp“. Dar buvo vienas fleitistas, vienas smuikininkas, vienas su dambreliu, vienas su būgneliu, mergina su tamburinu ir dainininkė. Visi kartu išmokome tris estų liaudies dainas (tiesa, viena buvo kažkokios salos gyventojų, todėl ir estukai žodžių nesuprato), kurias paskui pagrojome per vakarienę. Per šį kursą pajutau ta, kas vadinama „muzikavimo džiaugsmu“ ir kas dabar jau beveik prarasta: kai susirenka muzikuoti mėgstantys žmonės ir paprasčiausiai groja ar dainuoja drauge... Beje, apie dainavimą: kaip gerai pastebėjo Exon, lietuviai Estijoje dabar turėtų pagarsėti kaip labai daininga tauta, mat dainavom ir prie stalo, ir prie palapinių, ir žaidybiškai, ir ne...

Po vakarienės apsirengėme kostiumus iki galo ir pasirengėme žaidimui. Trumpai apie jį patį: dar prieš važiuojant į Estiją buvo galima suprasti, kad šis žaidimas bus kitoks nei anksčiau matyti. Visų pirma, apie žaidimo situaciją žinojome tik labai nedaug: kad veiksmas vyksta Fornoste 881 Trečiojo Amžiaus metais. Sudaryta laikina taika tarp tarpusavyje nesutariančių Artedaino, Rudauro ir Kardolano karalysčių, ir jos bei kitų valstybių ar padermių atstovai susirinko į Fornostą, į karaliaus Amlaito rengiamą Elendilio dieną – šventę, skirtą paminėti Elendilio atvykimui į Viduržemę. Viskas: daugiau jokių taisyklių, jokių paaiškinimų. Tik paskutinę dieną (!) prieš mums išvykstant į Taliną estų forume buvo įdėtos angliškos kovos, nuodų ir panašios taisyklės. Antras keistas dalykas – ne mes pasirinkome personažus, o mums juos parinko. Martas pasiteiravo, ko maždaug norėtume, ir pasiūlė būti keliaujančiais aktoriais. Likus maždaug savaitei iki žaidimo mums buvo atsiųstos mūsų legendos: esame aktoriai iš Rūno, daugelį metų klajojantys po miestus ir kaimus ir ten vaidinantys. Sadoras (Laiqualasse) – šnekus draugiškas tipas, ypač mėgstantis pasakoti istorijas prie bokalo alaus. Dolengur (ją paskyrėme Exon) – Sadoro sesuo, kurios didžiausias noras – suvaidinti karaliui. Galade (ją pasirinko woodberry) – jauniausioji grupės narė, gyvybinga ir besidžiaugianti gyvenimu, paslaugi ir pagelbstinti kiekvienam sužeistam paukšteliui ar vaikeliui. Riena (aš) – kaip parašyta legendoje, „motiniška“, besirūpinanti visa grupe, daug dainuojanti ir daug šnekanti. Važiavome nelabai pasiruošę atžaidinėti savo personažus, tad ruošėmės keliaudami į renginio vietą: tam ir prašėme mano draugės atsinešti „Silmarillioną“, kad galėtume atsišviesti mus dominančią vietą... O domino mus štai kas: kadangi šventė Elendilio, reikia paruošti vaidinimą apie Elendilį! Exon pasiūlė dar ir komišką japonišką vaizdelį, kurį iš esmės galima buvo vaidinti ir Viduržemėje.

Taigi penktadienio vakaras bei šeštadienis, žaidimo diena, prabėgo daugiausia repetuojant. Iš pradžių repetavome komišką spektakliuką. Laiqua vaidino kareivį, kuris ateina atsisveikinti pas savo mylimąją (woodberry), ši garsiai rauda, tačiau iš tiesų jos veidas šlapias ne nuo ašarų, o nuo slapta šalimais pasidėto vandens. Kareivio tarnas (Exon) pastebi apgavystę ir pakiša vietoj vandens purvo. Kareivis pasipiktina savo mylimąja ir parodo jai veidrodį, tačiau ši nepastebimai ištepa jam veidą tuo pačiu purvu ir įtikina, kad tai tarnas padavęs kareiviui blogą veidrodį. Smagiausia repeticijų vieta buvo, kai, woodberry išraiškingai raudant tamsoje n-tąjį kartą, prie mūsų priėjo žavi jauna ledi ir paklausė: „Why is this lady crying? Has something happened?“ „No, - nusilenkiau šypsodamasi, - we are simply rehearsing a play...“

Šį spektakliuką parodėme šeštadienį, pasibaigus kautynių kalavijais turnyrui (atrodo, latviai, atstovavę Rudaurui, laimėjo bent jau vieną dvikovą). Atsistojome prie laužo, užtraukėme „Alaus, alaus“ bei „Už stalo sėdau“, šiaip ne taip įtikinom žmones pasislinkti arčiau... Na, jie bent jau šiek tiek juokėsi – ir, kaip ir priklauso, davė vargšams aktoriams pinigėlių už jų pasirodymą. Mes laimingi nuėjome į smuklę „Šokantis ponis“ ir ten nusipirkome blynų...

Deja, jau surepetuotos pjesės apie Elendilį, Amandilį, Isildurą ir Anarijoną karaliui per vakaro banketą parodyti nepavyko. Kaip ir nukeliauti į Rudauro bei Anūminaso stovyklas, kur mus buvo kvietę anksčiau (jiems būtumę ruošę dar vieną komišką vaizdelį). Banketą netikėtai nutraukė... puolimas. Visi kuo skubiausiai, palikę indus ir maistą ant stalo, spruko į tvirtovę. Prasidėjo apgultis, temo... Aš buvau visai beginklė: prieš žaidimą sutikau paskolinti savąjį ginklą vienai estei. Tačiau greitai Laiqua gavo ietį, tad aš perėmiau jo kalaviją. Karius drąsinome dainomis: bardas ir kronikininkė, keletas elfių bei aš su woodberry plėšėme ne tik kiek perdirbtą (nes neprisiminėme žodžių) „Kanapį kanapelį“, bet ir visiškai afrikietiškas / estiškas / tarptautines improvizacijas. Paskui abi dar nekariaujančios lietuvaitės (woodberry irgi su skolintu kalaviju) buvome iškviestos į viršų. Čia smagiai kapojome ir durstėme tvirtovę puolančius, sienomis lipančius priešus. Deja, žuvom abidvi, o paskui tvirtovė buvo paimta, visi likę gyvi išžudyti bei apiplėšti. Taigi žaidimas baigėsi anksčiau: jau vėlų šeštadienio vakarą.

Tuomet prasidėjo linksmybės. Tiesą pasakius, linksmybės buvo prasidėjusios dar ketvirtadienį, ir turbūt nė minutei nenutrūko. Taip, čia ir apie alutį bei visa kita. Visai nepadoriai nusigėrusių tikrai nebuvo, bet tarp etatinių smuklės lankytojų buvo tiek žaidėjai, tiek meistrai. Kaip gerai pastebėjo Exon, smagiausias žaidimo momentas buvo, kai į karaliaus banketą tikrąja to žodžio prasme meistrus atvedė. Su alum ir kitu alkoholiu estai sugalvojo gudriai: atvežė ir per žaidimą pardavinėjo už tikrus pinigus, kad žaidėjai patys į parduotuves neišvažinėtų. Šeštadienį vakare visus linksmino ir du puikią keltišką muziką grojantys muzikantai.

Sekmadienį pakavomės daiktus... Paaiškėjo, kad iki Jõgevos teks nueiti pėsčiomis, t.y. apie šešis – septynis kilometrus. Tik grįžusi namo pasisvėriau daiktus: kuprinė 18 kg, maišelis dar pora. Stebuklas, kaip nepatrūkau... Bet į autobusą Talinan spėjome. Taline išlydėjome Exon į Rygą, nusipirkome suvenyrų ir šiaip šio bei to, o dešimtą vakaro sėdome į kitą autobusą. Purvini, pavargę, bet pilni įspūdžių.

Įspūdžiai ne tik tie, kuriuos nepatingėjau aukščiau surašyti. Jau šiek tiek pasakojau apie tai, kokia atmosfera buvo festivalio metu, dabar atėjo metas padaryti išvadas. Tai nėra lengva: visų pirma negalėčiau sakyti, kad dabar jau žinau, kaip veikia ir kodėl gyvuoja Estijos tolkinistų draugija. Ne iki galo liko aiškus jų tikslas ar misija – kaip Mati sakė per savo paskaitą, jų draugija pavadinta „Keskmaa Ordu“, nes yra mažas Viduržemės atspindys. Jis taip pat aiškino, kad per tokius susitikimus jie mėgina atkurti, rekonstruoti Viduržemę, o prieš prasidedant vaidmenų žaidimui pasakė: „Dabar trisdešimt aštuonias valandas čia bus Viduržemė“ (tiesa, pats vėliau, atrodo, jau nebesusigaudė, kas yra in-game, o kas ne...). Iš tiesų LARPas, kaip ir latviai pastebėjo, pasirodė panašus ne į LARPą, o į šiaip šventę, kurioje vis prasimušdavo šis tas viduržemiško. Gal todėl, kad visas festivalis buvo toks: su kostiumais, mediniais indais, dainomis ir reindžerių kursais? Gal todėl Elendilio diena darniai susiliejo su penktadienio kursais ir pamokomis? Visa tai – gyvenimas Viduržemėje, nuolatinė viduržemiška atmosfera – yra labai žavu, tačiau dar per Mati paskaitą man kilo klausimas: iki kokio lygio jie visa tai daro? Kiek čia sveiko eskapizmo, o kiek persistengimo? Klausimai gali atrodyti keisti ir ne visai reikalingi, bet jie kilo natūraliai, pasiklausius Mati žodžių. Tam tikra prasme mūsiškas tolkinistinis bendravimas man pasirodė kiek „sveikesnis“ nei estiškas – būtent dėl to, kad mes (galbūt) geriau jaučiame ribą, kur baigiasi žaidimas ir prasideda realiojo gyvenimo tolkinizmas. Kita vertus, toks truputį priverstinis veiklos organizavimas bei išskirtinai viduržemiškos atmosferos kūrimas – geriausia išeitis didelei organizacijai. Apie organizacijos dydį ir galimybes: Laiqua kalbėjosi su Mati, ir šis išdavė, jog tokią bendruomenę įkūrė – o ją tik taip ir įmanoma įkurti, - kai į ją sukvietė žmonių „su ryšiais“. Gal nebūtinai visiškų tolkinistų, bet užtat norinčių ir galinčių dalyvauti bei prisidėti prie kitų dalyvavimo.

Iš tiesų didelį įspūdį paliko kursai bei užsiėmimai. Kaip supratau, juos vedė ne tik „vietiniai“, tai yra, patys tolkinistai, bet ir kviestiniai asmenys, tačiau didžiuma vadovų vis tik buvo „savi“. Toks principas „savi saviems“ – ne tik naudingas ir patogus, bet ir padedantis formuoti bendruomenę. Gal todėl čia gerai sugyvena ir suaugę, ir dar visai vaikai. Nors iš ankstesnės pastraipos galima pamanyti, kad visapusišką viduržemiškumą peikiu, bet iš tiesų į kostiumus bei medinius indus dėmesį atkreipti norėčiau. Viršuje kalbėjau daugiau ne apie šį konkretų festivalį, o apie draugijos tikslus apskritai, o pačiame susitikime tokios detalės iš tiesų padeda pasijusti tolkinistu.

Trys žodžiai apie tai, kas buvo? Džiaugiuosi, kad nuvažiavau. Norėtųsi važiuoti vėl, bet... nežinia, kaip pasaulis pasisuks, kas nutiks... Norėtųsi turėti kur pasikviesti naujuosius pažįstamus: kaži, ar kada galėsime? Šiaip ar taip, slapta viliuosi ir – kad ir kaip keista – jaučiu, jog bent vieną kitą dar teks susitikti... Lai dzīva draudzība!


Nuotraukos: http://photobucket.com/albums/a26/Starl ... %20-%2022/
Laiquos nuotraukos: http://photobucket.com/albums/v346/Thra ... 2005%2008/
Inx iš Latvijos nuotraukos: ftp://159.148.55.189/Bildes/lotr_larp/
Akallabeth iš ? nuotraukos: http://photobucket.com/albums/b390/wish ... uurlaager/
docsf iš Estijos nuotraukos: http://www.dragon.ee/gallery/albun01

Ačiū
Daro įspūdį, jog ten ir vyresni dalyvauja.

Kiek čia sveiko eskapizmo, o kiek persistengimo? Klausimai gali atrodyti keisti ir ne visai reikalingi, bet jie kilo natūraliai, pasiklausius Mati žodžių. Tam tikra prasme mūsiškas tolkinistinis bendravimas man pasirodė kiek „sveikesnis“ nei estiškas – būtent dėl to, kad mes (galbūt) geriau jaučiame ribą, kur baigiasi žaidimas ir prasideda realiojo gyvenimo tolkinizmas.

Vajė, vakar "dirbdama" paskaičiau iš Kuličkų straipsniukų (ir iš kitur) apie konkrečius ir abstrakčius atvejus iš Rusijos, tad sakyčiau, tai, ką pajutote Estijoje - dar ne tokia baisi liga. Gal ir gerai, kad mes "sveikesni", bet kai kuriais atvejais itin didelį įsigyvenimą pateisinu (tarkim, prieš rimtą žaidimą - hm, dar tik pradedu prieš Silo žaidimą pagal rusiškas metodikas ruoštis psichologiškai, o jau jaučiasi ). Pritariu, jog ribą reik jausti, bet sakyčiau, šventėse, renginiuose ją pamiršti - pats tas.

Žmonių su ryšiais? Kokiais - "realaus gyvenimo" ryšiais? O kas tai mūsų atveju galėtų būti?...

DJ ačiū Starlin už nepatingėjimą parašyti tokį komentarą. Mano nuotraukų taip pat bus (ne tiek daug - parinkau ~30, mano nuomone, geriausių), jei tik fotobuketas nustos kvailioti ir 'stabdyti'.
O komentarai... nežinau, ką dar parašyti, kai Starlin jau viską aprašė daugiau nei išsamiai. Šiek tiek dar pridėsiu - apie išklausytą guerilla kursą, apie LARPo įspūdžius ir pan.

TAISA: Atsakant į Indrajos žinutę - žmonės su realaus gyvenimo ryšiais: mokslininkai, verslo administratoriai/konsultantai, įmonių savininkai, žodžiu, tokie, kurie gali paremti pinigais arba pajudinti tam tikrus svertus ir gauti valstybės paramos. Juk ir pati Kassinurme yra valstybės saugoma teritorija, o Keskmaa Ordu ten rengia stovyklas dėl to, kad valstybė jiems tai leidžia kaip užmokestį už vietinės tvirtovės atstatymą. Nežinau, ar tai įmanoma Lietuvoje, tačiau kažkas panašaus - taip. Beje, Mati taip pat minėjo, jog jų draugija vykdo jaunimo šviečiamąsias akcijas, skatina susidomėjimą tiek Tolkienu, tiek fantastika bei kiteratūra ir istorija apskritai, daugiau mažiau kovoja ir su nepilnamečių nusikalstamumu, narkomanija bei panašiais dalykais.
Apie eskapizmą - man jo kuo daugiau, tuo geriau. Ypač per šventes. Aišku, kokioje darbo vietoje staiga pradėti elgtis kaip viduržemiečiui gal ir ne visai gerai (nors vėlgi - blogumas didžiausias tas, kad aplinkiniai nesupras ir išveš į patalpą minkštomis sienomis), bet per šventes - labai svarbu. Va ir apie šį LARPą pagalvojęs suprantu, kad, nors lyg ir visiškai nesistengiau įsijausti į 'kitokį' save - aktorių Sadorą - vis dėlto, žaidimui pasibaigus, buvo labai sunku suvokti, kad nebeteks vaidinti karaliui Amlaitui bei Rudauro ir (galbūt) Anuminaso stovyklose.

Kalba ne apie "nenormalų" elgesį, o apie visiškai įprastinį, tačiau kai kuriose situacijose kiek kitokį, nei būtų šiaip. Ne tiek elgesį, kiek požiūrį, dėmesį, nuotaiką. Kol kas viskas - į gerąją pusę O psichikos man negaila, ji per egzaminų sesijas nepalyginamai stipresnius "savitaigos seansus" ir kitką iškentėjo. Beje, tikrų blogiečių pagal tas nuostatas su smarkiu įsijautimu žaisti nedera, toks personažas širdyje turi būti jaučiamas kaip pavyzdys "kaip negalima".
Ei, įmonių savininkai, a-ū! O mokslininkai irgi gali kažką? :shock: O "kovoja su nepilnamečių nusikalstamumu" turbūt dauguma registruotų žaidėjų ir pan. klubų, bent jau "Telumechtar"
Tik manau, jog ne piniguose esmė...
Beje, gal apie tai reik prie organizacijos kalbėt - pasakykit, persikelsiu.

Įdomiausia, kad apie tai, ką matėm Estijoj, galima ir net reikia kalbėt tiek prie organizacijos, tiek prie stovyklos. Prie stovyklos - apie idėjas, tokias kaip kostiumai, indai, workshopai. Prie organizacijos - apie galimybes ir norus. Čia galim apie eskapizmą. Aš matau, kad tiesiog nemokėjau pasakyti, ką turiu omeny. Man net labai patiko šito konkretaus festivalio atmosfera! Bet tiesiog iš to, ką sakė Mati, pajutau, kad galbūt ne viskas man taip labai patiktų... Todėl per daug neimkit į galvą mano žodžių.

Pamaniau, kad gal kas nors nepastebės šito 'aukso' atitinkamoje gijoje, tai perrašau ir čia.

***

Starlin: "Darom Ambero LARPą 'Akropolyje'?"
Laiqua: "O kam Nekropolis? Mes juk ne 'Chaoso rūmus' atžaidinėsim!'

***

Starlin: "Sveikinkimės su estais prūsiškai - 'kails!' Estiškiau skamba..."

***

Laiqua: "Reikalaujam VspL - vertimo specialiai lietuviams."

***

Woodberry: "Mes juk norim karaliui vaidinti, tai patykokim jo prie tualeto."

***

Starlin: "O tualetai - žaidybinė teritorija?"
Exon: "Jei juostelėmis nepažymėta - žaidybinė."

***

Exon: "Mes šnekam nežaidybiškai, bet atžaidinėjam runiečius, kurie šneka žaidybiškai, bet nesuprantamai."

***

Starlin Woodberei repeticijos metu: "O tu ten toliau šlapiniesi... Veidą šlapiniesi, veidą!"

***

Woodberry: "Aš vaidinu, kad vaidinu, kad vaidinu nelaimingą."

***

Laiqua: "Valgykit sausainius, nes tuoj baigsis."
Woodberry: "Davai tyčia nevalgom, kad nesibaigtų."

***

Laiqua apie peilių galąstuvą: "Čia nešiojama Morija."

***

Laiqua: "Nūmenoriečio turisto rinkinys - Seven stars, seven stones and one white tree in one."

***

Starlin: "Sakykit atvirai - ar aš beviltiška?"
Exon: "Kai baigiasi amdir - pagrįsta viltis, visada lieka estel - niekuo nepagrįsta viltis."

***

Starlin repetuoja: "My lords and ladies, tonight we will show you a play about Elendil, his father Amandil and his sons, Isildur and Anarion. We hope that you will enjoy your flight."

kad paremtu tai gal ir nebutina
bet uztat del vietos zaidynesm parengti yra pastovi problema

juokinga tai kad estija tokia maza sugebejo viska padaryti, o stai lietuva atrodo triskart didesne bet tik didele spyga

idomu tai kad estai apie BBRI yra girdeja, taciau lietuvos larperiu i savo zaidimus konkreciai nekviecia, na bet matyt tokia ju politika

pas mumi aldarionas sugebejo atrasti nedidele vietele susirinkti tolkinistams arbateles pagerti, ir S-klanas paaukojes savo rezidencija nekuriems spontaniskiems renginukams
turint omeny musiskiu nora dalyvauti tai daugiau nei uztenka

o juk fantastai nuogi kaip vantastai net ir tiek nesugebejo padaryt

vienzo estai saunuoliai

PS. beje kas ten pili uzpuole, is kur tiek uzpuoliku? ar tiesiog pilis tycia buvo be gynybos palikta, kad net aktoriams teko kariauti ))

Aktoriai neturėjo kur dėtis. Sėdi žmogus, morką grauži, o čia atlekia su skydais, kalavijais, ietim... Tai visi spruko į tvirtovę. Man atrodo, mūsų buvo apylygiai, ir barikadas viduj geras turėjom, bet... kažkodėl nepavyko. Pralaimėjom... Man atrodo, karalius su geriausiais kariais neapdairiai išėjo pakariaut priešais tvirtovę ir žuvo, tai antro antpuolio ir neatlaikėm.

O mes, beje, būtumėm mielai perėję vaidinti į kitą pusę, bet jie mums nepasiūlė laiku, tai ir slėpėmės tvirtovėj

jei pavyks Tolkien forumui kitiems metams surinkti ~normalia~ atidirbta komanda, o man pavyks nusipirkti planuojama krovinini mikroautobusa, tai pasistengsiu nugabenti visa komnda i estija, arba bent visus komandos daiktus jei komanda labai jau didele susidarytu

PS. Indraja. puiki vieta tau pasireiksti. Nuveikti ka nors ne hipotetines lt valstybes hipotetiniam labui o tolkien bendruomenei.
Filmas tai zinoma gerai....

Pala pala, o ar bendruomenei kaip bendruomenei nuo to pasireiškimo būtų žymiai geriau? Sakyč, tik vos vos 😉 Nežinau, ar norėčiau daug širdies įdėti į žaidimą / komandą / etc. Ne Silas tai visgi Nors, be abejo, smagu. Na, jei komanda treniruosis ir kt. nuo dešimtos vakaro - be problemų Man vertimo ir filmo laisvalaikiui perpildyti net per gerai užtenka.
TAISA: nepagalvojau: jei tai būtų "persūdyta" ne visiškai kanoniška nazgūlų komanda, tai visai kas kita!

O gal kitais metais ne tik larpe aktyviai dalyvaut galima, bet ir šiaip estams kokią paskaitėlę padaryt (gal jie bus atidesni klausytojai už mus)?

teisingai - estams paskaitele apie nazgulu kasdienini gyvenima!!!!

hmmm... beje ir man idomu

Pala pala, norit pasakyti, kad estai šitokio masto renginį rengia kiekvienais metais? :shock: Na jeigu taip, tai jiems galima tik paploti Nors kai jų šitiek daug, tai didelės problemos ir nėra - šitokia masė sugeneruoja pakankamai idėjų, organizacinės energijos ir, svarbiausia, dalyvių. O mus galima ant pirštų (rankų ir kojų) suskaičiuoti, todėl svarbi renginių problema būna kas galės ir kada patogiausias laikas, kad pakankamai žmonių galėtų. Maža organizacija savo tvarkaraštį sudarinėja pagal narių poreikius, o didelės nariai savo pačių tvarkaraščius taiko prie organizacijos. Na, šiaip faktą konstatavau Tai, kad mūsų mažai, neretai yra privalumas.

smeli, baik čia apie kažkokią hipotetinę neva "normalią" komandą. Jeigu mus vadini "nenormalia", tai nepatingėsiu pasiųst tavęs ten, kur dūnadanai žiemoja. Pirma, mano akim žiūrint, mes atžaidėm gerai, taip, kaip ir reikėjo. Turint omeny, kad pačias pjeses repetavom žaidybiškai, kad elgėmės kaip aktoriai ir sulindę į savo personažus sunkiai iš jų išlindom... Antra, nebuvot, tai ir nesuprasit, bet LARPas ten kitoks negu čia, bent jau sprendžiant iš tų, kuriuose man teko dalyvauti. LARPas ir nežaidybinė festivalio dalis taip gražiai susiliejo, kad kalbėt apie žaidimą kaip apie pagrindinį festivalio akcentą būtų tiesiog negražu. Ir mes dalyvavom aktyviai ne tik larpe. Mes ėjom į jų kursus, su jais kabake gėrėm ir su jais kalbėjom įvairiausiom temom, nuo BBRI iki šiaip visokių blevyzgų. Taip kad arba aš ne taip jum papasakojau, arba jūs ne taip supratot, arba šitas virusas iš manęs absoliučiai atėmė humoro jausmą, bet mes važiavom ne vien į LARPą ir dalyvavom ne vien LARPe. Taškas.

Beje, šiaip mes turėjom dalyvaut ne paskaitėlėje, bet kažkame panašaus - diskusijoje apie Middle-earth re-enactment. Mati manęs prašė to iš vakaro. Bet diskusija kažkaip nelabai mezgėsi ir neįvyko. O šiaip būtume turbūt ir šitokį indėlį įdėję į jų festivalį.

Nežinau, ar jie tą daro kasmet, man atrodo, kad vasaros festivalis toks jau antras. Žaidimas Kassinurmėje, regis, trečias.

Ir nesuprasim, kol nepadarysim stovyklos su gražiai susiliejusia žaidybine ir ne dalimis (tegu šįkart ir nedidukės). Einam į kitą giją tartis, kada ir kur, nes nieks nieko konkrečiai taip ir nepasakė...

~normali~ komanda mano poziuriu yra nepriklausoma komanda, kuri gali isgyventi viena larp pasaulyje. pvz tvirtove uzpuole kazkokia larp komanda galbut susivienijusi su kita... tiek to kas norejo tas suprato
null jau konkreciai paragavo kas yra priklausoma komanda per BBRI3, na ir woodbery manau atskando - ne veltui ji pasielge protingiausiai laiku pakeitusi komandas

nu anyway, nebutina daryti jokios komandos, bus gerai ir delegacija ))
juk smagu buvo tai ko cia jaudintis ))