LARP žaidimai

Remdamasis Aiquen precedentu, leidžiu sau paviešinti ČIA ir orkų komandos legendą

“- Mano karvė turi grįžti į mano guolį! Dar šią savaitę! – baubė karo vadas, sukdamasis po trobą. Staiga jo krauju pasruvusios akys užkliuvo už dubens su keptos mėsos gabalais. Vadas griebė indą ir paleido jį į sieną, tuo tarpu visiems toje pat patalpoje buvusiems “Nuplėštojo stogo” genties orkams tapo tik dar akivaizdžiau, kad padėtis rimta, ir vienas po kito jie ėmė atsargiai sėlinti link išėjimo. Vadas toliau šaukė:
- Aš, karo vadas, įsakau mano karvei grįžti! Tik kamputyje įsitaisiusios goblinė ragana Freda, genties šamano Skarz’Nago mokinė ir jauna orkė patelė (Starlin, vardas) iki galo suvokė, kad tai nėra eilinis vado galios demonstravimas ar įsiūčio priepuolis, kokie pasitaiko beždžionių patinams. Karo vadas Paraš’Okhas buvo įniršęs ne be priežasties. Jo žmona Bvah’Na prieš kelias dienas netikėtai pradingo. Kartu dingo ir šamanas, bet tam niekas ypatingos reikšmės neteikė, kur kas svarbiau buvo Bvah’Na, kurią vadas meiliai vadino “karve” (orkai šiuo terminu apibūdina moterį, kuri nekariauja, o sėdi namie ir gimdo orkiukus). Paraš’Okhui buvo išpranašauta, kad jo ir kaip tik šios patelės sūnus suvienys visas orkų gentis ir užkariaus pasaulį. O Paraš’Okhas buvo šiek tiek mąstantis karo vadas, kad suprastų, jog tai gerai. Beje, kūdikis, pasak pranašystės, turėtų būti pradėtas kaip tik šią savaitę, o kaip tai padaryti, jei būsima motina dingo? Į šį klausimą tiksliai negalėjo atsakyti nei ragana, nei Khes, kurią karo vadas laikė savo namiške dėl orkams nebūdingų protinių sugebėjimų. Khes atrodė linkusi į filosofiją, už ką kiti genties nariai jos vengė, bet Paraš’Okhas, būdamas pakankamai pragmatiškas, pastebėjo, jog jos patarimai “veikia”, todėl jaunoji patelė sulaukė vado palankumo.
Atsakymą šįkart rado pats vadas. Įniršio priepuoliui blėstant, jo didelį snukį perkreipė šypsnys:
- Aš vadas, todėl aš kalbu, o kiti klauso. Aš vadas, nes aš didžiausias. O kadangi aš vadas, aš ir protingiausias. – Čia Paraš’Okhas dėbtelėjo į Fredą ir Khes, kurios skubiai ėmė linkčioti galvas. – Aš žinau, kaip rasti mano karvę! – čia patenkintas savimi vadas išpūtė krūtinę ir kreivomis kojomis ėmė išdidžiai vaikštinėti po pirkią. – Mūsų goblinai žvalgai prieš du mėnulius pranešė sučiupę žmogėną, katras keliavo iš vietos, pavadintos Paslaptinguoju slėniu. Netoli nuo čia. Iki kol žmogėną suėdė, goblinai spėjo sužinoti, kad ten yra nesuprantamų, baisių, bet naudingų dalykų. “Išminties šaltinis”, sakė gobloms žmogėnas, “kas iš jo atsigers, sužinos viską, ką nori žinoti.”- Paraš’Okhas iškėlė mėsingą pirštą į lubas, - aš, vadas, sakau, o kiti klauso, kad mūsų genties vaikinai nukeliaus į slėnį, atsigers, sužinos, kur mano karvė, ir parves man ją atgal dar šią savaitę.
- Bet, bose, kas eis? Juk dabar kaip tik poravimosi sezonas! Nė vienas vaikinas nenorės keliauti į kažkokį baisų slėnį, kai reikia kautis dėl bobų...- pabandė prieštarauti Khes. Vadas grėsmingai į ją pasižiūrėjo:
-Tai tu ir keliausi. Tau bobų nereikia. O ta keista vieta tinka keistiems orkams, kaip tu.- Khes jau žiojosi prieštarauti, bet vadas ją nutildė rankos mostu. – Su tavim eis tinginys Vurzagas. Niekam kitam, net karvėms kadrinti netinka, tik kariavimui, saugos tavo kailį. Ir dar pasiimk šitą pakvaišusią raganą, ji turėtų taip pat žinoti apie keistus ir baisius dalykus...- vadas pasikrapštė moliūgo dydžio makaulę, - išsiųsiu su jumis tą vėjo pamušalą Zarzą. Miklius pirštus turi... gal pravers, o jei ne, tai naudokit ją kaip priedangą nuo strėlių. Aš vadas, todėl aš sakau – keliaujat tuojau pat, ieškot, randat, grąžinat mano karvę. Ir dar neblogai būtų sužinoti, kur tas nukvakęs šamanas pasidėjo... man reiktų kokio gėrimėlio, labai jau subinę niežėt pradėjo... Gal paskui dar jums ką į pagalbą atsiųsiu. Be Bvah’Nos galit nepasirodyt, rankas, kojas išsukiosiu. O jei sugalvosit bėgti, aš jus tikrai rasiu, vado žodis!”

Kiti komandos nariai gali papasakoti kaip mums sekėsi, preliminariai, tai užduotį atlikom, bet Vurzagui, kurį žaidimo metu meistrai suluošino :shock: ir pavertė PROTINGU orku, dar liko neatsakytų klausimų...

Neturiu kada visko gražiai surašyt, jau jūs man atleiskit... Va mano legenda ir bendrais bruožais kas atsitiko...

Khes, orkė

Nuo pat pirmųjų gyvenimo metų jaunoji orkė taikė į kariūnės vietą, tačiau dideliu talentu neišsiskyrė, o paprasčiausios patelės pareigos netenkino, todėl teko ieškotis kitokio užsiėmimo. Prisiklausiusi įvairių po klaną besitrainiojančių šamanų ir magų, Khes išdidžiai demonstruodavo savo protinius sugebėjimus kitiems orkams. Dideliu autoritetu jai tapo genties vadas Paraš‘Okhas, visada pasižymėjęs originaliais sprendimais ir plataus mąsto užmojais. Be to, iš tų pačių šamanų bei belaisvių elfų, žmonių ir kitų nelaimėlių Khes prisigaudė įvairiausių frazių jų kalbomis. Jaunoji orkė visiškai įsitikinusi, kad gali susikalbėti su bet kokiu padaru. Kuo čia stebėtis – jai atrodė, kad norint susišnekėti užtenka žinoti keletą gyvybiškai svarbių ir porą įmantrių frazių, tokių kaip „tik nemokyk manęs gyventi“, „tu tiesiog elfiškai žiaurus“, „vaikėze, tavo kojos nupliko“ (hobitams) ar „kad tave mumija gyvą suvirškintų“. Šiaip ar taip, Khes aukštai rietė nosį ir, laikydama save protinga orke, stengėsi visur, kur tik įmanoma, demonstruoti savo „išmintį“. Genties vyrijai išėjus kariauti, Khes mielai aiškindavo namie likusioms orkėms apie tai, kas yra karas, kodėl karo vadas nusprendė kariauti, kaip jis kariaus ir t.t. Aišku, orkėms tas būdavo nė motais, tuo labiau raumenų kalnams orkams, kuriems padaras su koše galvoje atrodė ne daugiau nei keistai. Nereikia net aiškinti, kad už akių „kolegos“ ją laikė visišku nuliu, dykai valgančiu elfieną. Čia pasitarnavo vadas Paraš‘Okhas, kartą paklausęs jos patarimo ir ėmęs laikyti ją savo namiške. Tik va vieną dieną iš šitos protekcijos pasidarė daugiau bėdos negu naudos... Pradingus karo vado žmonai Bvah‘Na, tas nusprendė, kad reikia nukeliauti į kažin kokį Paslaptingąjį slėnį ir susirasti Išminties šaltinį. Khes pastebėjo, kad niekas per poravimosi sezoną nenorės nežinia kur trenktis, tuo labiau kad ten turbūt knibždėte knibžda orkams priešiškų veikėjų, tačiau vadas nusprendė, kad norinčių atsiras: ta pati Khes ir dar trys. Prieštarauti jaunoji orkė nedrįso... Keliauti tai keliauti, svarbu, kad yra kas nuo nemalonumų kelyje apsaugos (arba ką prireikus galima būtų iškeisti į ką nors naudinga), na, dar yra iškvaišusi goblinė ragana, kuriai didelio prielankumo Khes nejautė, bet ką jau padarysi – vadas liepė, vadas žino.

***

Per žaidimą mes iš pradžių blūdijom ieškodami tavernos, pagaliau radom (bet aiškiai orkai - orientacijos nerasta ), pasėdėjom, pagėrėm ir pavalgėm... Patraukėm nežinoma kryptimi... Radom Stalaktitų urvą ir ten kažkokias dvaseles, prašančias pagalbos. Vis ieškojom jas užkerėjusio Piktojo mago, bet tas kažkur slapstėsi. Tai nusprendėm kitaip rasti savo Išminties šaltinį, ir be dvaselių pagalbos. Visaip blūdijom, į kažkokius apleistus namus buvom užklydę... Paskui į Likimo vartus, kur Vurzagas tapo šlubas, bet protingas, o Zaraza... na, ji pati papasakos Tuomet ėjom į taverną, kur bandėm susiderėti su nedraugiška šviesiukų komanda (:)), kad jie mum parduotų informacijos apie Šaltinį. Bet čia pasirodo magas, kurį įtarėm esantį tą Tamsųjį. Jis pasirodė besąs labai tolerantiškas geras magas, kuris orkų neišsigando ir nuvedė mus netoli šaltinio. Čia pasidalinom į dvi grupes. Aš ir Freda, mūsų ragana, keliavom prie Norų šaltinio, o Vurzagas su Zaraza prie kažkokio šulinio. Norų šaltinyje aš pasakiau norinti tapti mūsų genties vade. Šaltinis atsakė, kad gali paversti mane vado žmona Bvah'Na, aš grįšiu namo ir jau tuomet pati su juo kaip nors susitvarkysiu. Nes juk tik atrodysiu kaip Bvah'Na, o viduje liksiu Khes. Aš sutikau. Taigi išėjom kaip ir laimingi, vieną narį praradę, bet vado bobą atradę. O čia dar Kvėpuojantis urvas netoliese pasitaikė. Kaip šaunu - elfai kaip tik iš ten drakoną išvarė, tai mes įsliūkinom ir gavom galmybę dar šį bei tą gauti ir sužinoti. Kitas detales gal papasakos kitos, o šiaip po šito urvo mūsų žaidimas ir baigėsi...

TAISA: o, pasirodo, esama neblogų nuotraukų. Čia mudvi su Zzzzaraza:

Starlin- vado boba... Tai yra, Khes... bet vistiek- Starlin...

*me, neišlaikiusi emocinės perkrovos, isteriškiai žvengdama nusiridena kilimu*

Svarbiausia - tikslas Va, likom gyvi, į tęsinį galėsim atkeliauti jau su išpranašautuoju orkiuku... yra pretenduojančių į orkiuko vaidmenį?

Starlin rašė:yra pretenduojančių į orkiuko vaidmenį?

Gal jums paskolinti Destrukciją? Galėsit naudoti kaip slaptą ginklą, veikia geriau už pasiutusį mumaką..

Abejoju ar bus Trečias Paslaptingas Slėnis. Kažkaip jau berods viskas padaryta, kas turėjo būt padaryta. Šventykla atstatyta... Nors gal gal dar įmanoma ką nors išspaust iš to, kas liko. Nors aš ne meistras ir nelabai žinau.
Jeigu vėl išgirstat apie kokį LARP'ą pradedat be jokios sažinės graužaties rėkaut gijoje.

siulau SG
o jei rimtai,tai ziuriu,jums ten visai smagu buvo...kazkiek miglotai viskas gana atrodo,bet pasistengus galima kada susikurti kazka labiau ir padalyvauti,jei tik vieta ir laikas na nase strane..

Aš irgi manau, kad nebus... Bet kažkaip į sekantį-kad-ir-koks-ans-būtų, norėtusi nulėkti su ta pačia komanda

Aiq, jeigu sekančiam LAPR'e tu būsi ne hobite tada aš būsiu elfas.

Greičiau baigtųsi mokslai. Užsiimčiau ginklų gamyba.

Zarza, orkė

Buvo tykus, ramus vakaras, kuriam trūko tik tykios ramios nakties. Zarza sėdėjo soti ir tokia patenkinta, kokia gali būti tik jauna vaikų neturinti orkė. Rankose ji laikė kažkokios elfės dienoraštį, kurį prieš porą dienų nukniaukė iš vado karo grobių lobyno, ir bandė nulupti nuo jo spyną. Skaityti Zarza nemokėjo, bet jai rūpėjo išsiaiškinti, kodėl dienoraštis skleidžia tokį keistą elfišką dvoką. Staiga beveik idilišką jos ir spynos dialogą nutraukė netikėtai įsiveržusi Khes. Zarza pašoko ir intensyviai puolė kairiąja ranka kasytis, kad nukreiptų dėmesį nuo dešiniosios, kuri slėpė dienoraštį.
- Klausyk, vadas mus siunčia į tokį Paslaptingą Slėnį ieškoti Išminties šaltinio, kuris turėtų mums padėti išsiaiškinti, kur dingo jo karvė. Mes tai turime padaryti kuo skubiau, nes...
Zarza tuo metu tikrai nuoširdžiai stengėsi nutaisyti supratingą žvilgsnį. Khes atsiduso.
- Vadas davė užduotį. Išvykstam rytoj. Paskui paaiškinsiu. Ruoškis.
Khes nuėjo. „Užduotį, užduotį, - bambėjo sau Zarza. – Kam aš jiems?“
Zarza retai gaudavo užduočių. Paprastai jos prisireikdavo tada, kai dėl tam tikrų priežasčių reikėdavo nuimti antrankius nenukertant rankų ir nesugadinant pačių antrankių. Vieną kartą jai netgi teko slapta užduotis. Ji turėjo istraukti vado galvą iš elfiško šalmo, kurį jis pabandė pasimatuoti, bet įkišęs galvą suprato, kad pats nusiimti tikrai nesugebės. Garsiai šauktis pagalbos nedrįso, nes būtų apsijuokęs prieš visą gentį. Tokios užduotys Zarzai patikdavo: greita, efektyvu ir vado palankumas garantuotas. Jau tikrai geriau, nei kariauti. Dar kai buvo maža orkiukė, ji svajojo (kaip ir daugelis) būti už kitus šaunesnė. Vaikų gimdymo mašinos perspektyvos jos neviliojo, tad reikėjo ieškoti kitokios veiklos. Vieną kartą jai teko stebti tokią sceną: eilinį kartą mušėsi du orkai dėl vieno mėsgalio, o tuo metu kažkoks mažas pyplys jį nukniaukė. Tada Zarzai į galvą lėtai ir išdidžiai atėjo gili išmintis: „Pavogti lengviau, nei atimti“. Nuo to laiko įvairūs pasiuntiniai, kurie užklysdavo į „Nuplėštąjį stogą“, gentį palikdavo palengvėjusiais kapšeliais., o genties kalvis dažniau prisigerdavo ir pamesdavo savo įrankius.
Zarzai nesisekė sugalvoti, kur ir ko juos siunčia vadas. Buvo aišku tik tiek, kad kažkur toli. Niekur ji nenorėjo keliauti, bet pikta nuėjo ruoštis į kelionę. Ją guodė tik mintis, kad gal pavyks kiek praturtėti, nes gentyje Zarzai jau buvo per ankšta imtis stambesnių darbelių.

***

Starlin jau maždaug papasakojo, ką mūsų komandai teko patirti. Na, nežinoma nebent Likimo Vartų dalis. Meistrai negalėjo susitarti, ką iš Zarzos padaryti. Galiausiai man pasakė, kad trečias vyras, kurį Zarza pamatys, bus jos tikroji gyvenimo meilė (taip taip, ne tik iš Vurzago meitrai išsityčiojo). Lyg tyčia orkai nusprendė varyti į taverną. Čia ir Zarza pamatė tą trečiąjį vyrą, kuris ją žiauriai ir negailestingai atstūmė (va čia ir prasidėjo sunkiausioji atžaidinėti dalis). Zarza tapo pikta ir davė laisvę rankoms, kuriuose buvo laužtuvas. Kai kuriuos medžius ištiko nuskusto kaktuso dalia. Nieko čia jau nepadarysi. Gerai, kad viskas baigėsi laimingai. Norų šaltinis vis dėlto labai neblogas daiktas

O šiaip tai: kas per orkų diskriminacijos požymiai, a? Mes žiūrėjom savo reikalų, jūsų nelietėm - skubėjom, tai ir mėsos nespėjom susigaut. Gerai, kad atsirado tokių tolerantiškų žmonių kaip anas magas. O tai visi... kreiva akim nužiūrinėja Visai orkų negerbia... Tiesa, kaip baigėsi su ta geležine boba... tfu, mergele? Man įdomu kaip NEorkei - tiesiog kaip dalyvavusiai.

Fantazijos trūkumo tikrai nebuvo

Folkas rašė:Aiq, jeigu sekančiam LAPR'e tu būsi ne hobite tada aš būsiu elfas.

Greičiau baigtųsi mokslai. Užsiimčiau ginklų gamyba.

visada galima is manes gaut tinkamo ginklo ,arba uzsakyti
=]ar ne tik tavernshikas bet taip pat parduodu equipmenta kaip sakoma "po zyzni"

Niu jau niaaa, savo ginklus darysiuos pati. Kaip gausis, taip- bet tai bus MANO.

Star, o ko tu tikėjaisi? Orkai yra orkai, negi manei, kad būsi pasitikta su raudonu kilimu ir pakalnutėmis? :P Kažkaip, kol buvai elfė, ta diskriminacija tau neužkliuvo... Ką, nesmagu savo kailiu išbandyti, a?

Prisiminiau vieną smagiausių momentų- Dešrelės Pardavimą už auksinį... Kažkaip tai mane žiauriai pralinksmino

Čia jau šmeižtas Aš, kaip orkė, nesiekiau užvaldyti pasaulio, kaip kai kurie čia bandė užvaldyti forumą. Ir išvis - mes buvome taikiausia komanda visame žaidime. Nėsyk ginklo nepakėlėm, išskyrus tą atvejį, kai... mus užpuolė plėšikai. Užpuolė!!!

TAISA: o šiaip tai man nepatinka pasakymas "kai buvai elfė". Noriu išsklaidyt visus įtarimus: jeigu vienąkart nusprendžiau pasilinksmint, tai nereiškia kad dabar visada būsiu prie tamsiukų. Man susidaro įspūdis, kad kai kurie žmonės (Aiquen, atleisk, jei tu ne, bet aš noriu apsidrausti) pernelyg rimtai žiūri į visus šituos žaidimus, skirstymusis padermėmis ir t.t. Jeigu Gluosnyje esu elfė, dar nereiškia, kad apskritai esu elfiškos natūros. Aš žmogus. Kartais elfė. Kartais patraukia prie ko nors niūresnio. Štai ir viskas.

Star, baik, jei čia kažkas per rimtai ir žiūri- tai tu. Ir apskritai, nebūk tokia niurzga.

Norų šaltinyje aš pasakiau norinti tapti mūsų genties vade

Ir po to sakai, kad nesiekei užvaldyti pasaulio? Na, aišku, aišku... Kur jau čia ta viena gentis, palyginus su likusiu pasaulėliu... Ale kas garantuoja, kad būtum tuo apsiribojus? Didybės manija turi polinkį plestis ir pampti- kaip kokis vėžys arba kitas bjaurus vėžiagyvis
Ok, viskas, baigiam juokus. Sorry, Mamyte, bet negalėjau to nepasakyti. Tu TIKRAI per rimtai į viską reaguoji.

Čia ir Zarza pamatė tą trečiąjį vyrą, kuris ją žiauriai ir negailestingai atstūmė

Žinant orkų sugebėjimą skaičiuoti, beveik šimtu procentų garantuoju, kad tas nebuvo TREČIAS. Atrodo, tas tikrasis buvo ne taip "atskaičiuotas" ir nepastebėtas nuėjo pakrūmėmis...

Nežinantiems skubu pridurti, kad ta baltų plaukų krūva publikuotos fotkės fone - tai mano puikioji puikybė

Aš daug neturiu ką pasakoti, vaidinau seną orkų karį, katrą, kaip sunkiai besugebantį poruotis, bet prie karo dar smarkų, bosas išsiuntė su kitom bobom bobos ieškoti. Meistrai visąlaik siekė mane moraliai sunaikinti, ir atrodė, kad nuo kiekvieno apsilankymo pas juos "pasidarei protingesnis". Taip iš pradžių buvęs audringas ir gerklingas kariškis ilgainiui tapo susimąstęs ir kalbantis keistais žodžiais (čia aiškinu tiems, kurie galėjo susidaryt neteisingą įspūdį, jog paprasčiausiai pavargau vaidinti normalų orką 😉 ). Kovinių veiksmų mes vengėm - joks orkas nedaro to, kas vargina, kol nėra priverstas, be to, joks orkas nepuls priešo, kol jėgų santykis nėra bent jau 3:1 mūsų naudai, jei kam pasirodėm perdėm taikingi. O šiaip tai buvo visai smagu, žiūrėsim, gal ateityje reikės išbandyti ir kitokius personažus, nors šiaip už orkus pakankamai sunku (:!:) ir dėl to įdomu žaisti

Žaidybinis vardas – Freda, gimiau ir užaugau Smirdasukčių gentyje (ir prašau turėti omeny: Smirdasukčiai yra garbinga ir garsi gentis, nelyginant kokie Chrupdryzgai ar Trachkraupai, kurie gal dar ir su kokiais hobitais pasimaišė yr…). Magija buvo mūsų šeimos amatas. Pasiekus pilnametystę, buvau ištekinta už vieno genties vadų, garbingas goblinas, na, gal kokių 70 metų vyresnis už mane, tačiau po kelių metų jisai kažko apsinuodijęs pasimirė. Apkaltino mane, nors esu tikra, jog tai jo ankstesnioji žmonelė nagus prikišo, o nuodų tai jai tikriausiai vienas mano broliukų, Frito, parupino, nes visada mano gabumų pavydėjo. Tetukas mane gal net ir užstotų, tačiau tuo metų jau buvo prisieksperimentavęs su orkų šamanų grybukais ir jau nebesuvokė kas vyksta. Būtų man odą nudirę, tačiau pavyko man susitarti su sargybiniu, padėjau jam suviliuoti vieną turtingą goblinaitę, o jisai padėjo man pabėgti.
Porą metų klajojau, vargau, tačiau ilgainiui sutikau goblinus, kurie gyveno su “Nuplėštojo stogo” orkų gentimi, ir prisiprašiau, kad ir man leistų pasilikti. Orkas goblinui… na, žinoma, orkas, bet visgi ne elfas. Maisto paprastai yra, pastogė yra, saugiau: pakelėje tave ir orkas, ir žmogus, ir elfas patykoti gali, o čia nebent koks nuplakęs orkas primuš ar dar ką nors (na, o tu jam po to į sriubą ko nors pridėsi…). Orkų šamanas pirma buvo kiek nepatenkintas, mat konkurentę užuodė, ir nieko nuostabaus – goblinų magijos su jo šarlatanizmu nėr ko ir lyginti, tad teko prisimeilinti, net į mokines prisiprašiau.
Gyvenau sau ramiai, kol nedingo vado žmona, o kartu su ja ir šamanas. Keista, žinoma: ar tai jam visai dėl poravimosi sezono bei grybukų protelis pasimaišė, ar tai kažkaip prie jos dingimo jis buvo nagus prikišęs ir pasiplovė. Kaip bebūtų, teko man palikti šiltą vietelę ir temptis su vienu puskvailiu ir dviem pamaivomis į tą nelemtą paslaptingą slėnį… Nors iš kitos pusės – o gal ir visai ne pro šalį būtų tąjį šaltinį išminties surasti?

<hr>
Taigi, kaip jau pakankamai išsamiai yra aprašę mano bendražygiai, mes pasiekėm Išminties bei Norų šaltinius. Po jų aplankymo didžioji komandos dalis šiaip buvo jau beketinanti grįžti namo, juk turėjom tikslią Bvah’nos kopiją; žinoma, maniau, kad gerai būtų surasti ir tikrąją Bvah’ną, kad jinai pagimdytų tą išpranašautą vaiką, tačiau paieškos galėjo užsitęsti, o jei nespėtume laiku, šviesioji ateitis warlordo malone mums jau tikrai nebegrėstų… Be to, Zarzai pilnai pakako jos nuotykių su “gyvenimo miaile”, o Khes aka Bvah’na-2 nekantravo imtis mylimiausios žmonos pareigų.
Tačiau mūsų prieš nuosavą valią pasidaręs protingesnis Vurzagas, sužinojo iš Išminties šaltinio nimfos, kad warlordo žmona gyvena viename kaimelyje (pasiųtęs ar dar kažkoks ten Kiškis…) ir, nepasitenkinęs Bvah’nos-2 atsiradimu, nutarė susirasti aną kaimelį, parvesti warlordui abi žmonas, na, o šis tegu patsai aiškinasi.
Kur jega, ten teisybė, todėl teko paklusti Vurzagui ir ieškoti kaimelio. Pakeliui mes patekom į kvepuojantį urvą ir kaip tik tuo metu, kai elfai padėjo išsilaisvinti tenai tunančiam drakonui. Urve, kur mikliai spėjo prasmukti Vurzagas, mes aptikom Aukso arfą ir Elfą melynais drabužiais, kuris, po trumpų mūsų santykių su jo gentainiais aiškinimosi, apdovanojo ir mus, o taip pat leido man nusnusti tame urve ir pamatyti pranašišką sapną.
Sapne aš regėjau, kad Bvah'na (tikroji) jau yra pastojusi nuo vietinio medžiotojo, ir jos sūnus tapsias garsioju šventiku, kuris skleis taiką bei pakantumą visų rasių bei religijų atžvilgiu. Apmasčiusi viską, supratau, kad ir mūsų orkų genčiai nuo to bus tik geriau (o, reiškia, ir aš gerai gyvensiu), todėl geriausia būtų palikti viską kaip yra.
BET… Pabandytumet jus paaiškinti orkams, kad mes turim nutraukti paieškas vien dėl kažkokios abejotinos elfo atsiustos vizijos . Taigi aš ir nebandžiau, o tiesiog paporinau, jog susapnavau, kad Bvah'na-2, kurią mes radome, gal ir ne visai ta pati Bvah'na, kuri pabėgo, tačiau pažadėtąjį vaiką pagimdyti turi būtent ji. Aiškinau aš painiai, orkai gal ir ne visai patikėjo, nabettačiaukadangi namo norėjosi visiems, ypatingai niekas neprieštaravo. Ir mes, ne visi be nuotykių, grįžom namo.

Štai tokia, mielieji bengražygiai ir kiti klausytojai, istorija

Taigi aš ir nebandžiau, o tiesiog paporinau, jog susapnavau, kad Bvah'na-2, kurią mes radome, gal ir ne visai ta pati Bvah'na, kuri pabėgo, tačiau pažadėtąjį vaiką pagimdyti turi būtent ji. Aiškinau aš painiai, orkai gal ir ne visai patikėjo, nabettačiaukadangi namo norėjosi visiems, ypatingai niekas neprieštaravo. Ir mes, ne visi be nuotykių, grįžom namo.

Aaaaa Melagė. Tu sužlugdei mane morališkai

Aiq: visai ne niurzga ir ne per rimtai... žr. AŽ

Rašau per vėlai, bet tik vakar vakare pastebėjau skelbimą:
05 12 (rytoj), Šiauliuose Višinskio bibliotekos II aukšto sąlėje 17 val. vyks LARP seminaras. Gal kas rengiasi dalyvaut?