LARP žaidimai

Grožis grožis. Kad nebūtų buvęs pirmasis miegadienis po trijų savaičių, tai net gailėčiausi, jog nėjau

Bet hantelius tai nusipirkau ir kilnoju, kai pamačiau, kad šiaip kalaviju nepamosuočiau, ir nuo encefalito skiepijuosi (tiesa, ir todėl, kad tada serumas gali darbe praverst).

Folkai, garbės žodis, nežinau... Pati nežinau, kaip ten sutvarkiau, kad rodytų mano... kažkur reikia varnelę padėt (ar nuimt), bet kur- nepamenu. Gal kas, turintis daugiau patirties kibirėlio srityje, gali padėti?

Taisa: Pamėginau rasti... Prie account options pažymėk "make public". Vat. Uf.

Įspūdinga! Net gaila pasidarė, kad pati neturiu nei vienos savybės, reikalingos tokiems užsiėmimams

O kokios savybės yra reikalingos? Vaidyba? Aš irgi nemoku, bet tai pasilinksmint vistiek nusprendžiau nuvažiuot. Čia juk tie kardų mosavimai nuotraukose tik treniruotės visokios ir šiaip. Per žaidimą neteko kautis. Na vienas incidentas buvo, kurio buvo galima išvengt.

Beje dabar jeigu antrą kartą būtų ta pati galimybė su ta karalienė ir jos asmens sargybyniu nebėgčiau, o bandyčiau nukaut. Kažkaip tada išsigandau baisiai atbėgančio sargybinio agresyviai taip. Dabar kai pagalvoji: jis nuo mago gavo 1 hitą su fireball'u ir dar Aldarion pašovė. Tai jau kaip ir 2 hitai jam. Teoriškai daugiausia įmanoma, kad turėtų tris. Taivą Aldukas paleidžią dar vieną strėlę į jį atbėgantį ir dar puolam su Elfu su kardais. Tikrai galėjom užlenkt. Be to juk žaidimas prie galo buvo... Reikėjo rizikuot. Dabar pastoviai save graužiu... eh... bailus hobitas...

Žaidynės buvo cool! Orkų ir goblinų komanda, sėkmingai įvykdžiusi savo užduotį (susiradusi warlordo žmoną), grįžo namo… Žygio metu, dėja, nenukentėjo nei vieno elfo (nebent morališkai) .
Ačiū komandos nariams, ačiū kitiems žaidėjams, ypatinga padėka juodai nusidirbusiems meistrams. Kitą kartą siulau daryti revenge - pradėti žaidimą smuklėje ir išgerti visą alų, kad elfams nebeliktų !
Už nuotraukas labai ačiū! Beje, kiek žaidžiu, taip ir nepramokau fotkinti per patį LARP'ą - įsijaučiu ir pamirštu. Aiquen, Folkai, nenusiminkit ypatingai, pirmą kartą visad sunku įsivažiuoti, ypač, jei žaidimas ne kovinis, o labiau vaidybinis 😉

serumas gali darbe praverst

O tai ką, turite antrinių anti-human?

hehehe,
mane buvo apėmusi mintis kitąsyk jungtis prie geriečių, bet pasižiūrėjęs nuotraukas, ir prsiminęs, kaip mus, blogiukus visi skriaudė, ypač elfai ir hobitai, kyla noras vėl varyt su dideliu blogio kirviu, tik šįsyk visus juo kaip reikiant pašventinti
juolab, kad mūsų komanda šauni buvo.

Tai dar džiaukitės Dj negerbiami orkai, kad visi nesusivienijo ir medžiot jūsų nepradėjo, nes kažkas organizavo ir netgi beveik susitarė galabyt orkus, bet atsibodo tartis ir kiekvienas sau išsivaikščiojo. Gal goblinės šamanės išsigando, gal null'o didžiojo kirvio. Kas dabar žino...
Ei pala pala, I beg your pardon? Ale, o kaip tamstelę hobitai skriaudė?

Visi išsigando, kai mes paskelbėm, kad mums - poravimosi metas

Exon rašė:Visi išsigando, kai mes paskelbėm, kad mums - poravimosi metas

Nu jo, čia baisiau už visus jūsų kirvius ir kitą metalo laužą...

Fain nuotraukos. Kaži ar būtų galima išsamesnio pasakojimo?

Aš tiksliai neprisimenu, bet dėl visų orkų bėdų paprastai kalti r būna elfai arba hobitai. Dar kažkiek žmonės. Nu, negi tolkinistams man tokius dalykus aiškinti?
Aiq, aš gi to ir siekiu - išprovokuoti konfliktą. Kartais taip gerai pavyksta, kad lieki sveikas, o susipjudo dvi konfliktu iš pradžių nesuinteresuotos pusės...
Dėl poravimosi tai Jums reikėjo saugotis tik mergičkų - mano žila galva ir suponavo, kad moterys man jau... na, ne man, bet mano personažui Vurzagui jau nebe tokios svarbios. Vyrai irgi 😉

Na ką, komanda, pasekam forumui savo istoriją Pradėsiu pirmas...

Paslaptingas Slėnis

Dabar išgirsite pasakojimą apie šviesiąją, trijų žmonių ir vieno hobito, komandą
bei jos nuotykius Paslaptingajame Slėnyje - AFFA rules


1. Vardas: Aldarion (“Son of the Trees” – “Medžių sūnus”).
2. Rasė: žmogus. Amžius: 25-eri. Vaidmuo: pirmojo apsilankymo Paslaptingame Slėnyje metu miręs, tačiau dievo Hrodgaro inn Graari prikeltas vienišas klajotojas grįžta į Pakrantės uostą, kuriame susitinka su savo seneliu. Išsipasakojęs jam visus savo šiurpius nuotykius, bei apsakęs pradėjusius jį kankinti baisius sapnus, vaikaitis gauna iš senelio rimtą patarimą grįžti atgal į Slėnį ir atlikti Hrodgaro inn Graari užduotį – sugražinti prarastą Kūjį dievams. Gavęs pinigų, rūbų bei ginklų, jaunuolis atsisveikina su seneliu paprašydamas kaip galima švelniau perduoti savo sužadėtinei meilės kupinus linkėjimus, paguosti motiną bei padrąsinti tėvą!
3. Priešistorė: Gimiau centrinėje Salos dalyje, pasiturinčio žemvaldžio šeimoje. Tėvas buvo geras valdytojas bei savo žemių šeimininkas, tad mieste buvo gerbiamas, priklausė Karaliaus patarėjų tarybai. Kaip vyriausiajam vaikui (turėjau dar dvi jaunesnes seseris), jis ketino palikti didžiąją dalį savo turto – žemes į vakarus nuo mano gimtinės. Nuo pat mažumės buvau auginamas kaip būsimas žemvaldys: žemės ūkio kultūrų pažinimas buvo privalomas, dalyvaudavau tėvo pasitarimuose su valstiečiais dėl derliaus ir panašių dalykų, buvau mokomas jodinėti žirgais ir panašių dalykų. Tačiau už vėjyje vilnijančius javų laukus mane visuomet labiau traukė Jūra ir jos platybės, tad likusį savo laisvalaikį praleisdavau pas motinos tėvą, garsaus laivo kapitoną, gyvenantį pietinėje Salos pakrantėje. Jis išmokė mane būriuoti, orientuotis vandenyse pagal dangaus šviesulius, vadovauti laivo įgulai. Sulaukęs pilnametystės paprašiau tėvo išleisti mane į paskutiniąją senelio kelionę, į Didįjį Žemyną. Tėvas sutiko, tačiau tik su motinos pagalba. Nuo to laiko ir prasidėjo mano neramios, nuotykių kupinos dienos.

Išbuvau svečiose šalyse dvejus metus, o sugrįžęs, tik ir tesvajojau apie savo nuosavo laivo pasistatydinimą. Tėvui įtikau, rūpindamasis jo žemėse augančiais miškais, tačiau tai truko neilgai. Kartą viešėdamas viename vakarų regione (tėvo reikalais derėjausi su avių augintojais dėl vilnos pardavimo) sutikau nuostabią merginą vardu Erendis. Po pirmojo susitikimo sekė antrasis, po antrojo trečiasis ir galiausiai prisipažinome, jog mylime vienas kitą – gražesnio jausmo tikriausiai nebuvau jautęs visą gyvenimą! Jos tėvai buvo pažįstami su mano motina, tad netrukus buvo palaimintos ir mūsų sužadėtuvės. Per visą tą jausmų audrą aš visgi nesugebėjau pamiršti savo svajonės pasistatyti laivą ir dar kartą išplaukti pasidairyti po žavųjį Rytų pasaulį. Kaip susitikimas po susitikimo brendo mano jausmai Erendis, taip lenta po lentos uosto krantinėje augo naujojo laivo korpusas, vėliau stiebai, galiausiai suplazdėjo ir burės. Po nuoširdaus pokalbio su savo sužadėtine, įsitikinau jos geranoriškumu bei pasiaukojimu – ji sutiko žinią apie mano planuojamą kelionę tikrai draugiškai – išsiskyrėme kupinomis vilties širdimis. Kalba su tėvu buvo daug problematiškesnė - jis neketino taip lengvai išleisti savo vienintelio sūnaus į dar vieną, anot jo, beprasmišką klajonę. Nenorėdamas palikti jo visiškoje neviltyje, pažadėjau, jog po šitos kelionės sukursiu šeimą ir ilgam laikui pasiliksiu Saloje. Mano atsisveikinimas liko neatsakytas, tačiau bent jau priimtas be neapykantos. Taigi, iš uosto mane išlydėjo dvi mylimos moterys ir tai buvo nuostabu – pradėjau antrąją savo gyvenime kelionę. Vaikišką džiaugsmą, mano nuostabai, netruko pakeisti ilgesio jausmas (pirmosios kelionės metu to tikrai nebuvau patyręs) – supratau, jog šį kartą Rytuose ilgai neužtruksiu...

Viename Žemyno uoste gavau pasiūlymą padėti pergabenti ginklų krovinį į vieną iš Šiaurės uostų. Daug mąsčiau, ilgai tariausi su savo draugais (įgulos nariais), kol galų gale sutikau su pasiūlymu. Viskas buvo pakenčiama, kol nepasiekėme savo galutinio tikslo – plėšikų valdomos teritorijos. Deja tai supratome tik jų uosto dokuose, kuriuose buvome paimti į nelaisvę ir sumesti į kažkokio aptriušusio laivo triumą. Tąkart paskutinį kartą mačiau savo gragžtųjį, tiek darbo kainavusį laivą. Kur mus plukdė, negalėjome žinoti, nes niekas su mumis nesikalbėjo. Kankinomės nuo alkio jausmo bei baisios higienos. Galiausiai leisgyvius mus visus išmetė už borto ir paliko likimo valei. Atsipeikėjau tik krante – tikriausiai piratai visgi nebuvo išplaukę į atvirą jūrą, kursavo tik palei Žemyno pakrantę. Iš buvusių 20 galingų vyrų įgulos beliko tik 12 sustirusių leisgyvių būtybių - patraukėme kur akys vedė. Mums tikrai pasisekė, nes vos už kokių 2 mylių priėjome kaimelį. Buvome pamaitinti, tačiau už tai mus paprašė atidirbti. Užsibuvome toje vietoje apie tris mėnesius, nes vietiniai gyventojai negalėjo mums nurodyti jokių kaimyninių gyvenviečių išskyrus vieną tolimą kaimelį - Auksinį Šerną. Apylinkėse stūksojo milžiniški kalnai, ošė baugūs pušynai - nesiruošėme iškeliauti visai nepasiruošę bei nesustiprėję. Pirmasis sparnus pakėliau aš, nes be galo ilgėjausi savo vienintelės širdies karalienės…

Pirmojo “Paslaptingo Slėnio” žaidimo metu patirtų nuotykių aprašymas

Vienintelėje kaimelio kalvėje sugebėjau nusikaldinti sau kalaviją, kuriuo treniruodavausi radęs vieną kitą laisvesnę minutę. Man jau susiruošus palikti gyvenvietę, vienas geraširdžis senukas, pas kurį gyvenau, padovanojo savo sūnaus magišką amuletą, apsaugantį, pasak jo, nuo nuotolinių ginklų – man tai tikrai padėjo pasijusti kur kas drąsiau ir saugiau. Taigi, nesidairydamas atgal, žengiau į tankų pušyną…

Po ilgos ir klaikios kelionės šiaip ne taip sugebėjau susirasti Auksinį Šerną – išgelbėjo mokėjimas skaityti kelią iš dangaus šviesulių. Užėjęs į vienintelę kaimelio smuklę, netrukus turėjau garbės susipažinau su vienu taip pat jaunu žmogumi - Domantidu. Pasisakę ko kiekvienas ieškome (aš ieškojau išminties šaltinio, kad sužinočiau kaip laikosi namiškiai ir kaip būtų galima surasti Nepavadintų Brolių šventyklą (norėjau pamėginti išsiaiškinti, ar aš vertas būti apdovatas laimės perlu, kurio troškau savo išrinktajai); norų šaltinio, kad galėčiau išpildyti savo troškimą grįžti į Salą), nusprendėme į Slėnį įžengti kartu (jis taip pat buvo ką tik atvykęs, tačiau, priešingai nei aš, iš pietų). Po gana ilgų klajonių aptikome Galios akmenį, kuris mus nukreipė į šiaurinę Slėnio dalį. Čia netrukome surasti nepakartojamo grožio magiškuosius šaltinius, kurių pagalba sužinojome beveik viską, ką norėjome sužinoti – deja, Šventyklos su perlais taip ir nesuradome. Grįžę pasistiprinti į Šerną, sutikome, reikalui esant, padėti smuklės šeimininkui - sklido gandai, jog buriasi žmonėms priešiška gauja... Mano nelaimei, tuoj pat po mūsų susitarimo su smuklininku patvirtinimo, aplylinkėse pasirodė pora plėšriai nusiteikusių vilkų, kurių kaiminystė, žinoma, nebuvo pageidautina nė vienam gyvam padarui– smuklininkas patarė visiems smuklėje buvusiems bastūnus eiti ir ilgai su tais vilkais nesiterlioti. Atsitiko taip, kad kautynės kainavo dviejų mūsiškių gyvybes, mano bei dar vieno lankininko.

„Atsipeikėjau“ mirusiųjų karalystėje, kurioje praleidau net nežinau kiek laiko. Išklausę paradoksaliai graudžios istorijos, dievai manęs pagailėjo ir už pasižadėjimą Pasaulyje atnaujinti bei prižiūrėti Nepavadintų brolių šventyklą (savo žmonių pagalba, žinoma) bei sugražinti į ją pavogtą Hrodgaro inn Gaari Kūjį, gražino mane į gyvenimą – jausmas tikrai neapsakomas.

Dabar jau teko keliauti vienam. Rimtai nusiminiau, kai pagaliau išsiaiškinau, jog iš Nepavadintų brolių šventyklos likę tik griuvėsiai. Bandymai aptikti Kūjo pėdsakus taip pat buvo ne patys sėkmingiausi, taigi, apsilankęs apgriuvusioje Orų Šventykloje bei stebėtinai gerai išsilaikiusioje Septynių Sietynų Šventykloje, grįžau į Auksinį Šerną (pirmojoje šventykloje, tiesa, teko pabendrauti su kiek keistokos elgsenos senuku (tikriausiai ledynmečio reliktu), parodžiusiu man Vėjų dievo skeptrą ar kažką panašaus – kaip supratau, tikrai stebuklingą daiktą. Na, senuko kvietimo prisijungti prie šį dievą garbinačios sektos tikrai nepriėmiau, taigi buvau palydėtas link durų. Dangaus ir Saulės Šventykloje įgyjau 1-mo rato kerų: du Palaiminimo užkeikimus). Vos spėjęs smuklėje pasisitiprinti, prisidėjau prie smuklininko organizuoto pagrobtos elfės išmainymo žygio. Prisipažinsiu, jog elgiausi tikrai ne pagal savo principus: saugojau elfę, o užpuolus mūsų būrį dviems tamsiesiems elfams - nukoviau vieną iš jų. Kai elfė buvo bepabėganti, dėl nepaaiškinamų priežasčių nusprendžiau ją vytis, o pasivijęs – apsvaiginti – juk galėjau laisvai leisti jai pasprukti. Na, bent jau ji nežuvo… Žygio atomazga įvyko, kuomet dar pora atėjusių elfų sunkiai sužeidė vieną iš mūsiškių – už jo išgydymą, smuklininkas pažadėjo paleisti kalinę. Nusprendęs, jog šiuo įvykiu ir reiktų baigti savo nuotykius Slėnyje, išsiruošiau į kelionę vakarų kryptimi. Smuklėje atsisveikinęs su Domantidu, smuklininku bei dar keliais naujais draugais, išžygiavau palei pietinį Slėnio Upės krantą – tikėjausi, jog norų šaltinis manęs neapvylė ir dar prieš mano mirtį pasiuntė seneliui sapną, jog plauktų padėti bėdoje atsidūrusiam vaikaičiui…

1. Vardas: Formatan („Šiaurės žmogus“ – vardas netikras, nes tikrojo niekas nežino).
2. Rasė: žmogus. Amžius: 24-eri. Vaidmuo: giminių bei namų netekęs jaunuolis, siekiantis atsiminti savo praeitį.
3. Priešistorė: Gimiau tolimoje šiaurėje, bent jau man taip sakė vienas žynys. Iš savo vaikystės ir jaunystės teturiu tik menkus prisiminimus – atsimenu nedidelį kaimelį, mamos veidą. Taip pat pro miglas atsimenu, kaip staiga buvome užpulti, kaimelis sudegintas, o aš – atskirtas nuo tėvų ir apsvaigintas - tokie košmarai, nereta mano kasdienybė.
Po to sąmonės praradimo seka ilgas tamsumos laikotarpis – kad ir kaip stengčiausi, mažiausiai penketas mano gyvenimo metų yra dingę. Keletas žiniuonių, kurių klausinėjau ir prašiau pagalbos, negalėjo niekuo padėti, jie tik vieningai sutarė, jog šitoks atminties praradimas – nenatūralus, greičiausiai kokio nors tamsiojo mago darbas. Kaip bebūtų, prieš trejetą metų „atsipeikėjau“ iš tos ilgos komos jūros pakrantėje – apdriskusiais rūbais, be maisto, vandens. Šiaip taip sugebėjau susirasti prieglobstį kažkokio gyvūno seniai apleistoje oloje, o porą dienų maitinausi gretimo miškelio teikiamomis gėrybėmis – uogomis ir grybais (kaip tik buvo ruduo). Maždaug po savaitės man nusišypsojo laimė – berinkdamas grybus išgirdau netoliese kažkokį keistą šnaresį. Nubėgęs garso link, pamačiau jog tai buvo prekybinis karavanas, keliaujantis į pietus. Nemokėjau tų keistai apsirėdžiusių žmonių kalbos, tačiau jiems tikriausiai užteko ir to, ką apie mane bylojo pasimetusi veido išraiška bei apgailėtina būklė – jie manęs pasigailėjo ir nusivežė kartu su savimi į miestą.
Mieste buvau pristatytas vienam, kaip vėliau paaiškėjo, žyniui, kuris mokėjo manąją kalbą. Papasakojau jam apie save ką galėjau, o jis pažadėjo pasistengti sužinoti, iš kur vis dėlto esu kilęs. Kad turėčiau iš ko pragyventi, įsidarbinau Prekeivių gildijoje – iš pradžių dirbau uosto kroviku, vėliau buvau perkeltas į laivą panašiems darbams. Greitai pastebėjau, jog prekiniai laivai vengia plaukti į šiaurę – man buvo paaiškinta, jog ten nebėra laisvų miestų, kažkoks tironas užgrobęs juos visus ir kėsinasi pulti toliau į pietus. Iš kelių nugirstų užuominų susidariau įspūdį, jog greičiausiai to paties tirono kariai užpuolė ir mano gimtinę. Deja, nieko negalėjau pakeisti, taigi teko susitaikyti su likimu, na, bent jau taikstytis porą metų, kol neišgirdau apie atsivėrusį Dievų Slėnį. Greitai supratau, jog jei kas ir gali man padėti, tai tik tame Slėnyje neva esantis Išminties šaltinis. Nekantraudamas pradėjau trokšti kuo greičiau iškeliauti ten ir susigražinti iš manęs pavogtą praeitį, tačiau kelias buvo tolimas ir, greičiausiai, pavojingas, tad reikėjo susirasti bendrakeleivių, kurių, deja, mieste nebuvo. Teko laukti.
Po keleto mėnesių į miestą atplaukė laivas iš tolimos Salos, ir beveik tą pačią dieną atvyko vyras, gandų teigimu, atkeliavęs ne iš kur kitur, o iš Paslaptingojo Slėnio. Paslapčiomis pasekiau tą žmogų ir mačiau, kaip jis susitiko su iš laivo išlipusiu senoliu, tuomet jie sulipo į laivą ir ilgai apie kažką šnekėjosi. Bijojau, kad laivas išplauks ir man nebus lemta sužinoti ko nors daugiau apie kelionę į Slėnį ar patį Slėnį, tačiau mano nuogastavimai nepasitvirtino. Visą naktį prabudėjęs mieto uoste, ryte galėjau linksmiau atsidusti: į laivą įlipęs vyras, dabar jau buvo apsirengęs naujais drabužiai, buvo prisisęgęs puošnų kalviją bei ant peties užsimetęs neprastą lanką – atrodė jis buvo pasiruošęs naujai kelionei. Tiesa, jo veidas nebuvo linksmas ir matėsi, jog senolis bandė jį paguosti. Dar šiek tiek pasišnekėję, vyrai galiausiai stipriai apsikabino ir abu apsiašarojo. Senasis žmogus grįžo atgal į laivą, o jaunasis liko stovėti ant kranto – jis stebėjo tolstantį laivą tol, kol tas išnyko iš už horizonto. Dar kiek pastovėjęs jis apsisuko ir nuėjo į artimiausią užeigą. Nors buvau išsekęs nuo bemiegės nakties, tačiau nebeturėjau kur trauktis – turėjau žūtbūt susitikti su tuo keliauninku. Užeigoje pavyko prie jo prisėsti, o netrukus ir susipažinti. Jo vardas – Aldarion, ir jis iš tikrųjų buvo ką tik grįžęs iš Slėnio. Ne gana to, dabar jis vėl žadėjo keliauti į tą vietą. Dėl kokių priežasčių – nepaklausiau, tačiau jis ir nerodė didelio noro išsipasakoti. Vis dėlto jis buvo tikrai malonus žmogus ir sutiko, kad prie jo prisijungčiau. Kitą rytą iškeliavome. Aldarion nusprendė paskolinti man savo lanką, kurį, kaip vėliau paaiškėjo, sugėbėjau tikrai šauniai įvaldyti – matyt nuo prigimties turėjau taiklią akį. Kelionės metu kiekvieną vakarą treniruodavausi šaudyti, taigi po mėnesio kelionės jau galėjau laisvai sumedžioti bet kokį gyvūną.

1. Vardas: Folco [folko]
2. Rasė: hobitas.
3. Amžius: 31-eri.
4. Priešistorė: Folco gimė Lieptakalnio gyvenvietėje, kurioje dėl nelabai derlingų žemių gyveno mažai hobitų. Tėvai Murnis ir Brutilda Medėnai augino sūnų pakankamai griežtai: nuolatos kontroliuodavo jo laisvalaikį, prižiūrėjo su kuo jis žaidžia, klausinėdavo kaip ir apie ką jis kalbasi su draugais ir panašiai. Pagal tėvų valią, Folco daugiausiai laiko praleisdavo besidarbuodamas sode ir, kuomet kiti Lieptagalio hobitukai linksmai aplinkui lakstydavo ir tauškėdavo visokius niekučius, jis turėdavo arba skinti obuolius, arba karpyti veją, arba dirbti dar kokį nors tėvų išgalvotą darbą. Laiks nuo laiko jaunasis hobitas turėdavo vežti grybus į kaimelį pavadinimu Ąžuolmusė, esantį rytuose už kokių septynių mylių. Tokios kelionės labai vargindavo, tačiau Folco mylėjo savo tėvus ir, nenorėdamas jų skaudinti, visuomet atlikdavo savo pareigą.
Kartą atsitiko taip, jog Folco turėjo keliauti į Ažuolmusę esant tikrai nedėkingam orui – lijo gan smarkus lietus, o vėjas pūtė tiesiai iš rytų – toks reiškinys palyginti retai pasitaikydavo pietinėse hobitų valdose. Išvargintas žvarbaus priešpriešinio vėjo, hobitas pagaliau sustabdė savo ponį prie pirmos pasitaikiusios pakelės tavernos, kurios pavadinimą perskaitė tik nulipęs Mindžiaus (toks buvo ponio vardas): „Geltonasis Lapas“. Toks pavadinimas kilo iš to, kad smuklė stovėjo tarp šimtamečių klevų ir rudenį visa alėja nugeltonuodavo. Pririšęs Mindžių pastogėje, Folco paskubomis įžengį į taverną ir tiesiu žingsniu nukėblino ligi dviviečio staliuko, esančio prie kairiosios sienos. Šūktelėjęs smuklininkui jis užsisakė pintą elio ir, pajutęs malonią smuklės šilumą, išsitraukė iš už užančio savo tiesią, rudą pypkutę. Vos jam spėjus ją prisikimšti prie stalo pasirodė nedidukė garbanotais rudais plaukais hobitukė, nešina jo užsisakytu eliu. Ji buvo smuklininko Hemfio Kietakakčio dukra – Žibuoklė. Po pirmo hobitų žvilgsnių susitikimo jie nedrąsiai nuleido savo akis, tačiau, vėl jas pakėlę, suprato besišypsantys vienas kitam. Nuo to karto Folco pradėjo dažnai lankytis „Geltonajame Lape“, nes pajuto, jog yra įsimylėjęs. Žibuoklė taip pat atrodė esanti neabejinga Folco, taigi užsimezgė rimta draugystė, apie kurią ilgą laiką Folkas nedrįso pasisakoti griežtiesiems tėvams...
Pagaliau po metų jis nusprendė, jog yra pasiruošęs tai padaryti ir, pasikvietęs tėvus, prisipažinodo suradęs savo gyvenimo meilę, kurią žada greitu laiku vesti. „Be to“, pridėjo jis, “žadu persikraustyti į Ąžuolmusę, arčiau Žibuoklės namų“. Folco tėvai, žinoma, be galo įpyko, nes dėl savo konservatyvių bei senamadiškų pažiūrų manė, kad Folco dar buvo per jaunas vesti (tuomet hobitui tebuvo dvidešimt devyneri su puse metų). Įsižiebė didžiulis kivirčas, kurį girdėjo net kaimynai, gyvenantys per dvi gatves nuo Medėnų olos. Matydami, jog jų sūnus šį kartą neketina taikstytis su jų, be abejo, teisinga valia, tėvai tikrai įsikarščiavo ir visiems girdint išsižadėjo savo vienintelio sūnaus. Nuoširdūs Folco ketinimai sugebėjo sugriauti didžiąją dalį jo gyvenimo prasmės – šeimos namus. Pasiėmęs kelis būtiniausius daiktus, jis skubiai iškeliavo į šiaurę, į Paslaptingąjį Slėnį, apie kurį buvo nugirdęs kelyje link Ąžuolmusės. Jis tiksliai nežinojo nei kaip suras tą Slėnį, nei kaip jį pasieks, nei kiek laiko jam teks keliauti. Folco tiesiog žūtbūt troško pasiekti Slėnį ir surasti Likimo Vartus, kad galėtų pakeisti savo praeitį ir išsaugoti tėvų meilę.
Po daugybės dienų keliavimo, hobitas buvo beprotiškai išsekęs ir pavargęs. Pamatęs už kelių mylių rytuose stovinčią smuklę, jis sukaupė paskutines savo jėgas ir šiaip ne taip iki jos nusigavo – iš nuovargio net nespėjo užmesti akies į smuklės pavadinimą. Užėjusį Folco iškart pasitiko daugybės bastūnų žvilgsniai, žibantys iš po gobtuvų – matėsi, jog toje tavernoje galėjai rasti pačio įvariausio plauko tipelių... Hobitas nusliūkino link kampinio staliuko ir tyliai prisėdo. Nenorėdamas atkreipti į save dėmesio jis net neužsisakė kvepiančio elio, kurio baltas putas įsivaizdavo net atsimerkęs. Tuomet jo žvilgsnį patraukė du klajūnai. Jie buvo aukšti bei tvirti, tačiau kas bebūtų keisčiausia, jie mojo hobitui ir kvietė prie savo staliuko. Hobitas nematydamas prasmės atsisakyti, priėjo prie jų ir prisėdęs iš kart prisistatė. Vėjo nugairinti žmonių veidei rodė, kad jie keliauja jau nebepirmą dieną. Prisistatę Aldarion bei Formatan vardais, bastūnai paaiškino, jog jiems trūkę linksmos kompanijos, tad ir nusprendę pasikviesti hobitą, vienos linksmiausių rasių atstovą. Daug elio buvo išgerta, tad kalbos netrukus nevaržė jokios didesnės paslaptys - bastūnai prasitarė hobitui, kad jie keliaują į Paslaptingąjį Slėnį. Hobitas tuomet atskleidė ir savo tikrąjį kelionės tikslą (nors prieš tai sakė keliaująs aplankyti senelę Feliciją). Du aukštaūgiai susižvalgė ir netrukus užsisakė dar po pintą elio: „Ką gi mažyli, atrodo tau pravers mūsų kompanija! Už Paslaptingą slėnį!“ tyliai pakėlė tostą abu klajūnai, „Už paslaptingą Slėnį“ atitarė nudžiugęs Folco.

Vardas: Aikvena [Aiquen]
Rasė: Žmogus
Amžius: 23
Legenda:
Aikvena gimė kalvotoje vietovėje, kažkada vadintoje Varlaukio grafyste, o dabar- tiesiog Laukais; kaime, kuris šiaip jau buvo panašesnis į ne patį mažiausią miestuką- su mūrinėmis, kalkėmis baltintomis trobomis, net penkiomis grįstomis gatvėmis bei visai netgi nemaža šventykla kaimo viduryje. Tačiau aplinkinių gyvenviečių žmonės senu papratimu ir toliau vadino Užlaukį kaimu.
Gimė ji, anot žiniuonių, geriausią tokiam reikalui metų dieną, o ir žvaigždės žadėjo mažylei gyvenime visokeriopą sėkmę. Kai kas murmėjo, kad pati vyriausioji šventyklos Žynė pasiims ją į mokines. Tėvai, Ronas ir Minta Pakepaliai, pūtėsi kaip ant mielių ir dėjo į savo vienturtę visas viltis, pradėjo kaupti pinigus mokslams kuriame nors dideliame mieste...
Bet- ar tai išminčiai blogai apskaičiavo, ar kokia kvaila žvaigždė ne tuo keliu danguje pasuko- greitai paaiškėjo, kad Aikvena visiška nevykėlė. Ne tai, kad ji būtų buvusi kvaila- ne, tiesiog viskas, ko ji imdavosi, baigdavosi šukėmis ir druzgais. Mergaitė net paprasčiausios užduoties negalėdavo atlikti nieko nesugadindama- paliktas ant viryklės pienas, ir tas išbėgdavo vos nusisukus. Tėvai niurzgėjo, bet, tikėdami pranašystėmis, vis laukė, kada gi atsiskleis tie nepaprasti Aikvenos sugebėjimai. Bet laikas bėgo, o niekas taip ir nesikeitė. Kai jai suėjo 10 metų, kaimo kepėjas priėmė ją drbti padėjėja- ir po savaitės kepykla supleškėjo (mat mergiotė pamiršo atidengtą krosnį ir nulėkė į kiemą iškėlinėti iš medžio įstrigusio katino). Liepsna pagavo čia pat ant kėdės numestą pašluostę, persimetė į palei krosnį džiūti surikiuotus katilus- ir puf, viskas išlėkė dūmais.Tėvai, aišku, apgynė Aikveną nuo įniršusio kepėjo su liže- bet ir nepaglostė. Po to ji kelias savaites negalėjo normaliai prisėsti...
Nuo pat mažens įpratusi tik teisintis, Aikvena greitai įgijo “kaimo kvailelės” šlovę. Ronas Pakepalius, bijodamas apkalbų ir nenorėdamas namie laikyti veltėdės, įtaisė ją batsiuvio padėjėja. Paskui- puodžiaus. Dar vėliau- karstadirbio. Bet niekur ji neišbuvo ilgiau poros savaičių... Visi ilgai kaupti pinigai jos mokslams išsitaškė bandant padengti pridarytus nuostolius.
Galų gale, sulaukusi septyniolikos, Aikvena rado bent vieną “nepavojingą” užsiėmimą- ėmėsi iš vytelių pinti krepšius bei kitokias smulkmenas, ir pardavinėti juos aplinkinių kaimų turguose. Tėvai ramiau atsipūtė- nors ir ne “kaimo pažiba”, bet vis ne dykaduonė.
Beveik metus ji ramiai sau krapšėsi su savo krepšeliais. Kaimynai nustojo šaipytis, namie atsirado daugiau pinigų... Gimdytojai, nusprendę, jog visos nesėkmės jau praeityje, šiaip ne taip įkalbėjo Žynę priimti Aikveną mokytis rašto ir kitų “rimtai merginai” būtinų dalykų. Paaiškėjo, kad ji ne tokia ir kvaila- greitai perkrimto raidyną, pramoko skaičiuoti, ir net- kas labai visus nustebino- parodė turinti visai pusėtiną klausą. Praėjo keli mėnesiai, ir visi ėmė po truputį pamiršti, kad tai ta pati “priekvaišė Aikva”.
Kiauras dienas ji leisdavo šventyklos biblitekoje, rydama knygas viena po kitos- dar niekada ji nesijautė tokia laiminga ir 'gudri', kaip skaitydama senus metraščius ir kronikas, vartydama gausiai pripaišytus šventraščius ir giesmynus. Dažnai užsisėdėdavo iki pusiaunakčio- žyniai murmėjo dėl veltui švaistomų žvakių, bet, matydami merginos užsispyrimą bei norą mokytis, nedraudė jai skaityti.
Galbūt dėl to tą nelemtą dieną, kai užsidegė šventykla, visas įtarimas ir krito ant vargšės Aikvenos. Tą vakarą ji kaip tik kiūtino namo, pasispraudusi po pažąstim storą ritinį su senomis, niekam nerūpinčiomis pranašystėmis. Dar nenutolusi nuo šventyklos nė šimto žingsnių, išgirdo keistą traškesį, ir iškart po jo- pokštelėjimą, lyg būtų sudužę šimtas puodynių su perrūgusia uogiene. Ji atsisuko tą pačią akimirką, kai visas šventyklos stogas plykstelėjo liepsnomis. Ji nespėjo nė susigaudyti, kas vyksta- o visas pastatas jau skendėjo ugnyje. Iš aplinkinių namų pasipylė žmonės- kas puolė ieškoti vandens, kas tiesiog spoksojo į laužu virtusią svarbiausią kaimo vietą... O kažkas pusbalsiu sumurmėjo- “priekvaišė Aikva vėl kažką padegė”. Minios nuostaba greitai peraugo į įniršį- visi staiga pamiršo paskutinių metų įvykius ir pasigavo tą vienintelę frazę-”kvaiša”... “vėl padegė”... “Žioplė Aikva supleškino šventyklą!”
O pati Aikvena, tik dabar supratusi, kas įvyko- tiksliau, nieko nesupratusi, tik pastebėjusi žmonių žvilgsnius, nukreiptus ne į gaisro liepsnas, bet į ją ir kupinus įtūžio, dėjo į padus. Jai nelabai rūpėjo, kas ten nutiko tai šventyklai- ji puikiai suvokė, kad perpykusi minia neklausys jokių pasiteisinimų. Dabar svarbiau buvo gelbėti kailį- ką ji ir padarė, kitaip tariant, nuskuodė namo.
Didžiausiam liūdesiui ir nusivylimui, tėvai šį kartą patikėjo kaimynais, o ne ja. Tėvas iki ryto leido pasislapstyti rūsyje, bet vos išaušus įbruko į rankas ryšulį su kelias drabužiais, davė kapšelį pinigų ir liepė nešdintis į visas keturias puse. Nei jis, nei motina neklausė jokių pasiteisinimų, ir Akvenai teko iškeliauti.
Beveik keturis metus mergina bastėsi po Laukus, versdamąsi vieninteliu išmoktu amatu- krepšių pynimu. Gandas apie gaisrą greitai aplėkė visą šalį, ir nė viename kaime ar mieste ji nebuvo laukiama. Tačiau vis pasitikydavo gerų žmonių, kurie iš gailesčio nupirkdavo vieną kitą krepšelį, duodavo užkąsti ar leisdavo pernakvoti daržinėje. Akvena, beveik nebendraudama su žmonėmis, atprato šnekėti- bet godžiai klausydavosi kiekvieno pokalbio, laukdama naujienų iš gimtojo Užlaukio, į kurį jau nebesitikėjo sugrįžti.
Bet vieną dieną ji išgirdo tai, kas ilgam išstūmė iš galvos mintis apie bjaurų likimą ir gurgiantį pilvą. Besiilsėdama palei kažkokios smuklės tvorą, ji išgirdo besikalbančius pirklius. O kalbėjo jie apie labai įdomius dalykus- kažkur pietryčiuose esantį slėnį, kuriame lyg ir yra kažkoks Išminties šaltinis, galintis atsakyti į visus klausimus. Ji iškart užmiršo ir pirklius, ir alkanomis akimis į ją spoksantį valkataujantį šunėką- ak, jei tik pavyktų pasiekti tą šaltinį! Ji sužinotų, kas padegė šventyklą, sužinotų visų savo bėdų priežastį... Ji galėtų įrodyti, jog yra nekalta ir grįžti namo!!!
Ilgai nelaukusi mergina susirinko nuo žemės savo mantą ir nukulniavo pietryčių kryptimi. Kiek ji keliavo- neaišku, nes Aikvena ir pati jau buvo atpratusi skaičiuoti dienas. Tikriausiai ilgai, nes mėnulis bent dusyk danguje sudilo. Tai šen, tai ten paklausinėti žmonės apytiksliai paaiškino, kurlink eiti- nors patys, akivaizdu, netikėjo “tomis pasakomis”apie slėnį.
Galų gale mergina pasiekė kažkokį kaimą. Nusprendusi už paskutinius pinigus bent vieną naktį išsimiegoti po stogu- o galbūt net normalioje lovoje- ji patraukė ieškoti smuklės. Pakeliui sutiktas grėsmingos išvaizdos vyrukas trumpai nupasakojo kelią, ir greitai ji pasijuto stovinti prie pastato, kvepiančio maistu ir eliu. Sukaupusi ryžto likučius Aikvena žengė pro duris- ir čia pat kaktomuša susidūrė su keista kompanija- dviem žmonėmis bei hobitu. Beje, su vienu iš jų ji tiesiogine prasme susidaužė kaktomis- nei ji, nei liesas ilgaplaukis jaunuolis visiškai nežiūrėjo, kur eina...

Mums Pavyko!!! Sveikinu komanda 😉 Gal kada pratęsim pasakojimą?

Jessss!!!!
Jau buvau išsigandusi, kad Folkas nespės;)

beje, grįžtant prie temos-

Dėl poravimosi tai Jums reikėjo saugotis tik mergičkų

Tai vienai jūsų mergičkai saugotis reikėjo, kai pradėjo lįsti ne į savo teritoriją... Gerai, kad aplink buvo pakankamai sveiko proto hobitų, o tai...

Taisa: tai laukiam, kol tamstą, gerb. Vade, pradėsi tolesnį pasakojimą... Jei jau iš eilės, tai iš eilės