Ir štai, po dvejų metų – versija nr.2. Šįkart pasistengta parašyti taisyklingai lietuviškai, deja, tai padaryti sugebėjau ne visada. Vadovavausi vidiniu urzgesiu – taisydavau tol, kol sunkiai paaiškinamas žodžiais nepasitenkinimas aprimdavo. Negalima atmesti galimybės, kad tekstas tokiu būdu tapdavo mažiau panašus į angliškąjį. Į redaktorių pastabas buvo atsižvelgta (norint jas sudėti suvokiama tvarka, prireikė dviejų savaičių Copy-Paste), tačiau rezultatas vietomis visai kitoks, nes viską dar ne kartą permąsčiau..
Būčiau labai dėkinga už analizę. Deja, redaguoti teks visai „iš naujo“. Jos būtinai reikia dvejopos: vienąkart – paties lietuviško teksto, antrąkart – jo panašumo į originalą (taip, sulyginant kiekvieną sakinių porą). Būčiau dėkinga ir už pavienius atsiliepimus apie pastebėtus kliuvinius, kalbos klaidas – kad tai pasakytumėte, jums visai nebūtina du mėnesius žiūrėti į sakmę; užtenka ją perskaityti ir pasižymėti, kas užstrigo. Smelio rengiamo žaidimo proga nuoroda į vertimą palikta ir fantastų forume. Pirmąkart susidūrusius su tokiais vertimais skaitytojus įspėju, jog jums gali kilti noras išsakyti nuomonę ne tik apie konkrečių epizodų perteikimą, bet ir apie vardų, galūnių lietuvinimą ir iš vis apie vertimo filosofiją. Labai prašom tai daryti atitinkamose temose
„Žodžių kalvėje“.
Apie Bereną ir Lūtijeną
Vertimo versija nr.2
Tarp sielvartingų sakmių apie pragaištį, pasiekusių mus iš tų dienų tamsumos, keletoje tarpu raudų yra džiaugsmo, o mirties šešėlis nepajėgė užgožti šviesos. Iš šių pasakojimų elfų ausims gražiausia tebėra sakmė apie Bereną ir Lūtijeną. Jų gyvenimus apdainuoja poringė apie
Leithian – Išlaisvinimą iš vergovės, – antroji iš ilgiausiųjų giesmių apie senovės pasaulį; tik čia ji persakyta trumpiau ir negiedant.
Buvo pasakota, kad Barahiras nė už ką nebūtų apleidęs Dortonijono, ir Morgotas ten jį neatlyždamas persekiojo, kol tajam teliko dvylika bendražygių. Dortonijono miškas pietuose kilo į kalningas viržynes, o tų aukštumų rytuose telkšojo Aeluino ežeras, apsuptas tyrų, ir visa ši žemė buvo neišvaikščiota bei dyka, nes net Ilgosios taikos dienomis niekas ten negyveno. Tačiau Aeluino vandenys buvo gerbiami, nes jie išrodė skaidrūs ir mėlyni dieną, o naktį buvo žvaigždžių veidrodžiu; sakyta, kad pati Melijana kadaise juos pašventino. Tenai pasitraukė Barahiras su savaisiais maištininkais ir ten įsirengė irštvą, o Morgotas negalėjo jos rasti. Bet gandai apie Barahiro ir jo bendrininkų žygius sklido visur, tad Morgotas įsakė Sauronui juosius suieškoti bei sunaikinti.
Vienas Barahiro bendrininkų buvo Gorlimas, Angrimo sūnus. Jo žmona buvo vardu Eilinelė, ir didžiai jie mylėjo vienas kitą, kol atslinko nelaimė. Gorlimas, grįžęs iš karo pakraščiuose, rado namus išplėštus ir apleistus, o žmoną – dingusią: nežinojo, nužudytą ar pagrobtą. Tada jis prisiglaudė pas Barahirą ir iš šio bendrininkų buvo nuožmiausias bei smarkiausias, tačiau abejonės graužė jo širdį; jis vylėsi, kad galbūt Eilinelė nežuvusi. Kartais vienas pats paslapčia išvykdavo ir lankydavo savo namą, tebestovintį tarp kadaise jam priklausiusių laukų ir girių; o tai sužinojo Morgoto tarnai.
Rudens metu jis atėjo vakaro prieblandoje ir besiartindamas išvydo, kaip rodėsi, šviesą lange; atsargiai priėjęs, pažvelgė vidun. Ten pamatė Eilinelę, kurios veidas buvo išvargintas širdgėlos ir alkio, ir tarytum girdėjosi jos balsas, raudantis, kad jisai ją palikęs. Bet vos tik jis sušuko, švieselę užpūtė vėjas, užkaukė vilkai, o pečius staiga užgulė sunkios Saurono medžiotojų rankos. Šitaip sučiupo Gorlimą. Nugabenę savo stovyklon, anie jį kankino, siekdami sužinoti apie Barahiro slėptuves ir visus įpročius. Bet nieko nesakė Gorlimas. Tada jie pažadėjo, kad jį paleisią ir sugrąžinsią Eilinelei, jei pasiduosiąs, ir, nuvargintas skausmo bei ilgėdamasis žmonos, jis susvyravo. Iškart jį atvedė prieš šiurpinantį Sauroną, o Sauronas tarė:
– Girdžiu, tujen derėsiesi su manimi. Kokią kainą siūlai?
Gorlimas atsakė, kad tesurasiąs jis Eilinelę ir tebūsią abu paleisti, nes manė, kad Eilinelė taip pat buvo paimta į nelaisvę.
Sauronas šyptelėjo ir tarė:
– Maža kaina už tokią didžiulę išdavystę. Tad taip tikrai bus. Tęsk!
Gorlimas būtų liovęsis, bet, įbaugintas Saurono akių, galiausiai pasakė viską, ką žinojęs. Tada Sauronas nusijuokė; ir šaipėsi iš Gorlimo, atskleidė, kad anas tematęs pamėklę, kerėjimu sukurtą jam įvilioti spąstuosna – mat Eilinelė buvo negyva.
– Visgi išklausysiu tavųjų maldavimų, – tarė Sauronas. – Tujen keliausi pas Eilinelę ir būsi atleistas nuo tarnavimo man, – o tada žiauriai jį nužudė.
Taip buvo išaiškinta Barahiro slėptuvė, ir Morgotas ant jos užmetė tinklą: orkai, atslinkę ramią priešaušrio valandą, užklupo Dortonijono vyrus ir visus išgalabijo, išskyrus vieną. Mat Berenas, Barahiro sūnus, tėvo pasiųstas pavojingu reikalu – žvalgyti Priešo kelių, – buvo toli nuo irštvos, kada ją paėmė. Tačiau, kai užkluptas nakties miegojo miške, jis sapnavo, jog maitlesiai paukščiai tupi tankiai it lapai ant plikų medžių prie ežero, o nuo jų snapų laša kraujas. Tada Berenas sapne išvydo pavidalą, ateinantį vandeniu. Tai buvo Gorlimo šmėkla, ir jinai kalbėjo, atskleisdama ano išdavystę bei žūtį, bei liepė jam kuo greičiau perspėti savo tėvą.
Tuomet Berenas nubudo ir skubėjo per naktį, ir grįžo prie maištininkų irštvos antrąjį rytą. O kai jis artinosi, maitlesiai paukščiai pakilo nuo žemės, sutūpė alksniuose prie Aeluino ir krankė šaipydamiesi.
Ten Berenas palaidojo tėvo kaulus ir ant kapo sukrovęs riedulių krūsnį davė keršto priesaiką. Todėlei pirmiausia jis vijosi orkus, nužudžiusius tėvą ir gentainius, ir naktį rado jų stovyklą prie Rivilės versmių aukščiau Serecho pelkės, bei, mokėdamas elgtis miške, prisiartino prie laužo nepastebėtas. Ten jų vadas gyrėsi savo žygdarbiais ir laikė iškėlęs Barahiro ranką, nukirstą kaip ženklą Sauronui, jog užduotis įvykdyta; o ant rankos buvo Felagundo žiedas. Tada Berenas iššoko iš už uolos, nužudė vadą ir sučiupęs ranką su žiedu pabėgo, saugomas likimo, mat orkai buvo sutrikę ir šaudė nesitaikydami.
Po to Berenas, vienišas maištininkas, dar ketverius metus klajojo po Dortonijoną. Paukščiai ir žvėrys jam, tapusiam bičiuliu, padėdavo ir jo neišdavė, o jisai nuo tol nevalgė mėsos bei nenužudė jokio gyvo padaro, netarnaujančio Morgotui. Berenas nebijojo mirties, tik nelaisvės, o būdamas narsus bei viskam pasiryžęs, išvengė ir žūties, ir pančių; garsas apie drąsius vienišiaus žygius sklido po visą Belerijandą, girdas apie juos pasiekė net Dorijatą. Galiausiai už jo galvą Morgotas pasiūlė ne mažesnį atlygį nei už noldų Vyriausiojo Karaliaus Fingono, bet orkai veikiau nešdavo kudašių, nugirdę, kad anas artinasi, nei jo ieškojo. Todėl prieš jį buvo pasiųsta kariuomenė, vadovaujama Saurono, o Sauronas atsivedė vilkolakius – nelabus žvėris baisingomis dvasiomis, kurias buvo įkalinęs jų kūnuose.
Visa ta žemė virto piktžaizde, visi dori padarai buvo ją bepalieką, o Bereną taip nirčiai speidė, kad galiausiai jam teko sprukti iš Dortonijono. Snieguotą žiemą jis apleido tą kraštą bei tėvo kapą ir, užkopęs į Gorgoroto, Siaubo kalnų, aukštybes, toliuose įžiūrėjo Dorijato žemę. Ten jo širdyje radosi ketinimas nusileisti į Paslėptąją karalystę, kur dar nebuvo žengusi mirtingojo koja.
Baugi buvo kelionė į pietus. Statūs buvo Ered Gorgoroto šlaitai, o papėdėje tysojo šešėliai, pakloti dar prieš Mėnulio patekėjimą. Už jų plytėjo Dungortebo tyrlaukiai, kuriuose susiėjo Saurono kerai ir Melijanos galia, tvyrojo šiurpas bei beprotybė. Ten buvo apsistoję nelabos Ungolijantos padermės vorai, mezgantys nematomus tinklus, į kuriuos įkliūdavo visa, kas gyva; klajojo ilgoje tamsoje prieš Saulę gimę siaubūnai, tyliai medžiodami ir žvelgdami daugybe akių. Nebuvo toje vaiduokliškoje žemėje maisto elfams ar žmonėms – tik mirtis. Ši kelionė nelaikoma menkiausiu iš Bereno žygdarbių, bet vėliau jis niekam apie ją neužsimindavo, kad siaubas vėl neapimtų sąmonės; ir niekas nežino, kaip jis surado kelią ir takais, kuriais niekad nedrįso žengti nei žmogus, nei elfas, nusigavo iki Dorijato ribų. Ir perėjo jis raizginius, Melijanos apie Tingolo karalystę nuaustus, kaip kad ji buvo išpranašavusi: didi lemtis buvo jam skirta.
Poringė apie
Leithian pasakoja, kad Berenas atėjo į Dorijatą klupinėdamas, žilas ir sulinkęs it po daugybės sielvarto metų našta – toks kankinamas buvo jo kelias. Tačiau vasarą, klajodamas po Neldoreto girias, vakare tekant mėnuliui jis užtiko Lūtijeną, Tingolo ir Melijanos dukrą, kai ji šoko ant nevystančios žolės laukymėse prie Esgalduino. Tuomet užmiršo jis savo skausmą ir paliko apžavėtas, nes Lūtijena buvo gražiausioji iš visų Ilūvataro Vaikų. Mėlynas buvo jos rūbas it giedras dangus, o akys – pilkos lyg žvaigždėtas vakaras; jos skraistė buvo išsiūta aukso gėlėmis, o plaukai – tamsūs lyg prieblandos šešėliai. Kaip blyksniai ant medžių lapų, kaip tyro vandens čiurlenimas, kaip žvaigždės virš pasaulio ūkanų buvo jos didybė ir meilumas; o josios veide žibėjo šviesa.
Bet ji dingo iš akių, o jis prarado žadą, tarsi surakintas užkeikimo, ir ilgai klaidžiojo giriomis jos ieškodamas, baikštus ir atsargus kaip žvėris. Širdyje ją pavadino Tinūvijele, kas Pilkųjų elfų kalba reiškia Lakštingala, prieblandos dukra, nes nežinojo kitokio jos vardo. Matydavo ją iš tolo kaip lapus rudens vėjuose, o žiemą – kaip žvaigždę virš kalvos, bet grandinės kaustė jo kojas.
Pavasario išvakarėse stojo apyaušrio metas, ir Lūtijena šoko ant žalios kalvos. Staiga ji uždainavo. Veržli, širdį verianti buvo jos daina, kaip giesmė vyturėlio, kuris pakyla iš nakties vartų ir lieja čiulbesį tarp nykstančių žvaigždžių, regėdamas saulę už pasaulio sienų; ir atlaisvino Lūtijenos daina žiemos pančius, užšalę vandenys prašneko, gėlės kilo iš šaltos žemės, kur žengė jos koja.
Tada pranyko Bereną kaustę tylos kerai, ir jis pakvietė ją, šaukdamas Tinūvijelę, o girios aidas atkartojo vardą. Ji stabtelėjo nustebusi ir nebespruko, o Berenas prisiartino. Kai tik jinai į jį pažvelgė, jos lemtis buvo nulemta, ji pamilo jį; tačiau išslydo iš rankų ir dingo iš akių brėkštant dienai. Berenas nualpęs griuvo ant žemės tarsi tas, kuris iškart pakirstas ir palaimos, ir širdgėlos, ir puolė į miegą tarsi į šešėlio bedugnę, o pabudęs buvo šaltas it akmuo, jo širdis – dyka ir apleista. Klejodamas jis ėjo apgraibomis tarsi tasai, kuris netikėtai apako ir bando rankomis sugriebti išnykusią šviesą. Taip jis pradėjo kančia mokėti už jam skirtą dalią, o ta dalia teko ir Lūtijenai: jinai, būdama nemirtinga, pasidalino jo mirtingumu, būdama laisva, gavo jo grandinę, ir jos kančia buvo didesnė nei pažintoji bet kieno iš Eldalijės.
Nors jis nebesivylė, ji sugrįžo pas jį, sėdintį niūrų, ir seniai seniai Paslėptojoje Karalystėje jam padavė ranką. Po to dažnai ji ateidavo, ir juodu kartu nuo pavasario iki vasaros slapčia vaikščiojo giriomis; ir niekas iš Ilūvataro Vaikų nepatyrė tokio didžio džiaugsmo, nors trumpai jis tetruko.
Tačiau dainius Daeronas taip pat buvo pamilęs Lūtijeną; jis užtiko ją susitikinėjančią su Berenu ir išdavė tai Tingolui. Tada Karalių apėmė pyktis, nes Lūtijeną jis mylėjo labiau už viską, laikė ją svarbesne už visus elfų karaliūnus – o mirtingų žmonių net nepriimdavo tarnybon. Apstulbęs, geliančia širdimi kreipėsi jis į Lūtijeną, bet šioji nenorėjo nieko atskleisti, kol jis prisiekė, jog nenužudys ir neįkalins Bereno. Tačiau jis pasiuntė tarnus, kad šį suimtų kaip piktadarį ir atvesdintų į Menegrotą; bet Lūtijena, užbėgusi jiems už akių, pati atvedė Bereną prie Tingolo sosto, tarsi gerbiamą svečią.
Tuomet Tingolas pažvelgė į Bereną piktai ir paniekinamai, o Melijana tylėjo.
– Kas toks esi, – prabilo Karalius, – atėjęs čia kaip vagis ir drįsęs neįsakytas prisiartinti prie mano sosto?
Tačiau Berenas, apimtas pagarbaus baugulio dėl Menegroto puikumo ir Tingolo didybės, nieko neatsakė. Todėl prašneko Lūtijena ir tarė:
– Jis yra Berenas, Barahiro sūnus, žmonių valdovas, didis Morgoto priešas, apie kurio žygdarbius net elfai sudėjo giesmes.
– Tekalba Berenas! – tarė Tingolas. – Ko tau čia reikia, nelaimėli mirtingasai, dėl kokios priežasties palikai savo kraštą, kad įžengtum į šį, kuris užgintas tokiems kaip tu? Ar gali nurodyti, kodėl gi neturėčiau panaudoti savo galios griežtai bausmei už tavo įžūlumą ir kvailybę?
Tada Berenas pažvelgęs išvydo Lūtijenos akis bei Melijanos veidą, ir jam pasirodė, kad žodžiai buvo įdėti jo lūposna. Baimė išsisklaidė, o seniausios žmonių giminės išdidumas sugrįžo, ir jis tarė:
– O Karaliau, mane čia atvedė likimas, per tokius pavojus, kurių nepabūgtų netgi retas elfas. Čia suradau, ko nė neieškojau, bet radęs turėsiu amžinai. Nesgi tai brangiau už visą auksą bei sidabrą ir vertingiau už visus brangakmenius. Nei uolos, nei plienas, nei Morgoto liepsnos, nei visų elfų karalysčių galybė neatgrasys manęs nuo lobio, kurio geidžiu, nes Lūtijena, tavo dukra, yra skaisčiausioji iš Pasaulio Vaikų.
Tuomet menę sukaustė tyla, nes ten stovintys apstulbo ir išsigando, manydami, jog Berenas bus nužudytas. Bet Tingolas lėtai ištarė:
– Mirtį užsitarnavai šiais žodžiais, ir mirtis greitai tave ištiktų, jei paskubomis nebūčiau davęs priesaikos, dėl kurios dabar gailiuosi, prastakilmi mirtingasai, kurs Morgoto karalijoje išmokai paslapčia šliaužioti kaip jo šnipai ir vergai.
Berenas atsakė:
– Gali man skirti užsitarnautą ar neužsitarnautą mirtį, bet nepriimsiu iš tavęs nei prastakilmio, nei šnipo, nei vergo vardo. Felagundo žiedas, kurį jis įteikė mano tėvui Barahirui mūšio lauke Šiaurėje, liudija, jog mano giminė nenusipelnė tokių vardų nė iš vieno elfo, karaliaus ar ne.
Išdidžiai nuskambėjo žodžiai, ir visų žvilgsniai nukrypo į žiedą – Berenas jį iškėlė, o jame mirguliavo žali brangakmeniai, Valinore padaryti noldų. Šis žiedas priminė dvyni gyvati, kurių akys buvo smaragdai, o galvi susitiko po auksinių gėlių karūna, kurią viena gynė, kita – rijo: tai buvo Finarfino ir jo giminės ženklas. Tada Melijana palinko prie Tingolo, ir pašnabždomis patarė jam nebetūžti.
– Ne tu nužudysi Bereną, – tarė ji, – į nenumanomus tolius galiausiai jį nuves jo likimas, visgi supintas su tavuoju. Sergėkis!
Tačiau Tingolas tylėdamas žvelgė į Lūtijeną ir mąstė: „Nelaimingi žmonės, menkų valdovų ir trumpaamžių karalių vaikai, – negi tokie galėtų savintis tave ir likti gyvi?“ Tada, nutraukdamas tylą, jis tarė:
– Regiu žiedą, Barahiro sūnau, ir pastebiu, kad esi išdidus bei laikai save galingu. Bet tėvo žygdarbiai nepadėtų gauti Tingolo ir Melijanos dukros, net jei jis būtų padaręs paslaugą man. Žiūrėki! Aš taip pat geidžiu neatiduodamo lobio. Uolos, plienas ir Morgoto liepsnos saugo brangakmenį, kurį norėčiau turėti labiau nei visų elfų karalysčių galią. Tačiau girdžiu, kad tavęs tokios kliūtys nebauginą. Todėl eiki savo keliu! Atnešk man savo rankoje silmarilį iš Morgoto karūnos, ir tada, jei ji taip nuspręs, Lūtijena galbūt duos tau ranką. Tada turėsi manąjį brangakmenį ir, net jei silmariliuose glūdi Ardos likimas, laikysi mane dosniu.
Taip jis paskyrė Dorijato dalią ir pateko Mandoso prakeiksmo valdžion. Girdėjusieji šiuos žodžius suprato, jog Tingolas nesulaužysiąs priesaikos ir tuo pat metu pasiųsiąs Bereną į pražūtį, nes jie žinojo, kad prieš Apgulties pralaužimą net visa noldų galia nepadėjo nė iš tolo pamatyti švytinčių Feanoro silmarilių. Mat šie buvo įstatyti Geležies karūnon ir Angbande branginami labiau už visus turtus: juos saugojo balrogai, nesuskaičiuojami kalavijai, tvirtos grotos, neįveikiamos sienos ir tamsi Morgoto didybė.
Tačiau Berenas nusijuokė ir tarė:
– Pigiai elfų karaliai parduoda savo dukras – už brangiuosius akmenis ir meistrų dirbinius. Bet jei tokia tavo valia, Tingolai, aš ją išpildysiu. Kai vėl susitiksime, mano ranka laikys silmarilį iš Geležies karūnos, nesgi ne paskutinįsyk regi Bereną, Barahiro sūnų.
Tada jis pažvelgė į tylėjusios Melijanos akis, atsisveikino su Lūtijena Tinūvijele, nusilenkė Tingolui bei Melijanai ir, nepaisydamas jį apsupusių sargybinių, vienas paliko Menegrotą.
Tuomet Melijana pagaliau prabilo ir tarė Tingolui:
– O Karaliau, gudriai suregzti tavo ketinimai. Tačiau, jei mano akys neprarado regėjimo, tau nepalanki ir Bereno nesėkmė vykdant užduotį, ir sėkmė, nes pasmerkei arba savo dukrą, arba save patį. O Dorijatas priklausysiąs nuo galingesnės karalijos likimo.
Tačiau Tingolas atsakė:
– Neparduodu elfams ar žmonėms tų, kuriuos myliu ir branginu labiau už visus lobius. Jei būtų vilties ar nuogąstavimų, kad Berenas kada nors gyvas sugrįš į Menegrotą, jis nebebūtų išvydęs dangaus šviesos, nors prisiekiau.
Bet Lūtijena tylėjo ir nuo tos valandos nebedainavo Dorijate. Slegianti tyla apgobė girias, o šešėliai pailgėjo Tingolo karalystėje.
Poringė apie
Leithian byloja, jog Berenas nevaržomas perėjo Dorijatą ir galiausiai pasiekė Prieblandos ežerokšnių bei Sirijono pelkynų apylinkes; palikęs Tingolo žemes, jis įkopė į kalvas virš Sirijono krioklių, kur upė triukšmingai nėrė požemin. Iš ten jis pažvelgė vakaruosna ir pro ūkanas bei lietų, apgaubusį tas kalvas, išvydo Talat Dirneną, Sergstimąją lygumą, nutįsusią tarp Sirijono ir Narogo, o už jos toliuose įžiūrėjo Taur en Faroto aukštumas, iškilusias virš Nargotrondo. Ir, stokodamas tiek vilties, tiek patarimų, nukreipė savo žingsnius tenlink.
Visą tą lygumą be perstojo stebėjo Nargotrondo elfai: kiekviena kalva ties jos ribomis buvo karūnuota nepastebimais bokštais, visas jos girias ir laukus paslapčia didžiai įgudę naršė lankininkai. Jų strėlės buvo taiklios ir mirtinos, tad niekas nepageidaujamas ten neslampinėjo. Todėl jie pastebėjo Bereną, jam netoli tenužingsniavus savo keliu, ir jo žūtis buvo čia pat. Tačiau, žinodamas apie pavojų, jis visad laikė iškėlęs Felagundo žiedą, ir nors nematė nė gyvos dvasios, nes medžiokliai slapstėsi, jautė, kad yra stebimas, ir dažnai šaukė balsu:
– Esu Berenas, Barahiro sūnus, Felagundo draugas. Nuveskite mane pas Karalių!
Todėl medžiotojai jo nenudėjo, o susirinkę patykojo jį ir įsakė sustoti. Tačiau jie nusilenkė, pamatę žiedą, nors Berenas buvo varganas, apskuręs bei iškamuotas kelio; ir nuvedė jį šiaurėn bei vakaruosna, eidami naktį, kad neišaiškintų jų kelių. Mat tuo metu per Narogo srovę priešais Nargotrondo vartus nebuvo jokios brastos ar tilto, tačiau šiauriau, kur į Narogą įteka Ginglitas, vanduo buvo seklesnis, tad ten persikėlę ir vėl pasukę į pietus elfai mėnesienoje atlydėjo Bereną prie tamsių savo slaptųjų menių vartų.
Taip Berenas stojo prieš Karalių Finrodą Felagundą, o Felagundas jį pažino, nereikėjo nė žiedo priminti apie Beoro ir Barahiro giminę. Juodu sėdėjo už užvertų durų, ir Berenas paporino apie Barahiro žūtį bei viską, kas jam nutiko Dorijate; ir raudojo, atmindamas Lūtijeną bei jų bendrą džiaugsmą. Felagundas klausėsi pasakojimo nustebęs ir sunerimęs: žinojo, kad jo duotoji priesaika dabar pareikalaus jo gyvybės, ką kadaise jis pranašingai minėjo Galadrijelei. Prislėgta širdimi jis tarė Berenui:
– Akivaizdu, kad Tingolas trokšta tavo žūties, bet atrodo, jog ši nedalia ne tik dėl jo ketinimų – kad Feanoro Priesaika vėl veikia. Silmariliai prakeikti neapykantos priesaika, ir net tas, kas juos tik pamini geisdamas, pažadina didžiulę snaudžiančią galią; o Feanoro sūnūs veikiau paverstų visas elfų karalystes griuvėsiais, nei pakęstų ką nors kitą nei jie, gavusį ar turintį silmarilį: Priesaika juos verčia. Dabar Kelegormas ir Kurufinas gyvena mano menėse, ir nors aš, Finarfino sūnus, esu Karalius, juodu karalijoje tapo didžiai įtakingu ir vadovauja daugeliui nuosavų pavaldinių. Esant bet kokiam reikalui, juodu visada buvo man draugišku, bet bijau, kad tau jie nebūtų nei meilūs, nei gailestingi, jei būtų įvardytas tavojo žygio tikslas. Tačiau ir manoji priesaika tebegalioja, tad visi įkliuvome.
Tuomet Karalius Felagundas kalbėjo savo tautiečiams, primindamas Barahiro žygdarbius ir savo įžadą, ir paskelbė, kad jo pareiga – bėdoje padėti Barahiro sūnui, bei prašė savųjų vadų pagalbos. Tada iš minios pakilo Kelegormas ir, išsitraukęs kalaviją, sušuko:
– Ar būtų jis draugas, ar priešas, ar Morgoto nelabasis, ar elfas, ar žmonių vaikas, ar bet koks Ardos padaras, nei įstatymas, nei meilė, nei pragaro draugė, nei valų galybė, nei kerėjimo galios nuo tūžmasties Feanoro sūnų jo negintų, jei atėmęs ar radęs jis sau silmarilį paglemžtų. Nes mums vieniems lig pasauliui pasibaigsiant priklauso silmariliai.
Dar daugelį žodžių jis tarė, tokių įtikinamų, kokie kadaise buvo jo tėvo žodžiai Tirijone, pirmieji uždegę noldus sukilti. Po Kelegormo kalbėjo Kurufinas, ramiau, bet ne mažiau įtaigiai, elfų vaizduotėje piešdamas karo ir Nargotrondo žlugimo reginį. Širdyse jis pasėjo tokią didžią baimę, kad vėliau iki Tūrino laikų nė vienas tos karalijos elfas nėjo į atvirą mūšį. Tik slapta ir iš pasalų, kerėjimu bei užnuodytomis strėlėmis jie persekiodavo visus svetimšalius, pamiršdami giminystės ryšius. Taip jie atsimetė nuo senovės elfų narsos ir tiesumo, o jų kraštas aptemo.
Dabar jie murmėjo, kad Finarfino sūnus negalįs jiems įsakinėti it valas, ir nusigręžė nuo jo. O broliu užklupo Mandoso prakeiksmas, ir jų širdyse gimė tamsios mintys Felagundą vieną išsiųsti pražūtin ir galbūt užgrobti Nargotrondo sostą: mat juodu buvo iš vyriausios noldų karaliūnų giminės.
Felagundas, matydamas esąs paliktas, nusiėmė nuo galvos sidabrinę Nargotrondo karūną ir sviedė po kojomis, tardamas:
– Galite sulaužyti ištikimybės man priesaikas, bet pats privalau įvykdyti įsipareigojimą. Tačiau, jei čia yra tokių, ant kurių dar nekrito mūsų prakeiksmo šešėlis, turėčiau rasti bent kelis paseksiančius manimi, kad netektų išeiti lyg elgetai, kurį išstūmė pro vartus.
Šalia jo stojusių buvo dešimt, ir vyriausiasis jų, vardu Edrahilis, pasilenkęs pakėlė karūną bei paprašė, kad iki Felagundo sugrįžimo ji būtų atiduota valdytojui.
– Tu lieki mano ir jų karalius, kas benutiktų, – tarė jis.
Tuomet Felagundas atidavė Nargotrondo karūną savo broliui Orodretui, kad valdytų vietoje jo, o Kelegormas ir Kurufinas nieko nepasakė, tik šyptelėjusiu išėjo iš menių.
Rudens vakarą Felagundas ir Berenas su dešimčia bendražygių išvyko iš Nargotrondo ir nukeliavo palei Narogą iki jo ištakų Ivrinos kriokliuose. Žemiau Šešėliuotųjų kalnų jie užtiko orkų būrį, naktį stovykloje visus juos nužudė ir paėmė anų apdarus bei ginklus. Felagundo meno dėka jų pavidalai ir veidai tapo tarsi orkų, ir taip pakeitę išvaizdą jie toli nuėjo keliu į šiaurę bei drįso žengti į vakarinę perėją tarp Ered Vetrino ir Taur nu Fuino aukštumų. Tačiau Sauronas iš savo bokšto juos pastebėjo ir suabejojo, nes jie skubėjo ir nesustojo pranešti apie savo žygius, ką atlikti buvo įsakyta visiems tuo keliu praeinantiems Morgoto tarnams. Todėl jis pasiuntė juos patykotų ir atvestų.
Taip įvyko įžymiosios Saurono ir Felagundo rungtynės. Felagundas varžėsi su Sauronu galios giesmėmis, ir karaliaus galia buvo didžiulė, tačiau Sauronas paliko viršesnis, kaip byloja poringė apie
Leithian:
Jisai ringavo raganystę,
Apgaulę, klastą, išdavystę,
Išaiškinimą, atskleidimą.
Giedoti Felagundas ima,
Atsakymą į dainą pina:
Atlaikymą, su galia kovą,
Ištikimybę neišduotą,
Stiprybę, laisvę, pabėgimą,
Pavidalo mainus, keitimą,
Belangę atvirą, žabangas
Išvengtas, grandines nutrauktas.
Pirmyn – atgal giesmė siūbavo.
Audringa, vis smarkiau bangavo
Bei šėlo; kovės Felagundas
Ir galią Elfuvos, jos burtus
Subūrė į savus žodžius.
Išgirdo tamsumoj paukščius
Nargotrondo jie iš tolybių,
Dejonę Jūros iš platybių
Užu pasaulio vakarų,
Ant perlų Elfžemės krantų.
Štai miglos telkias, tamsa kaupias
Valinore; raudonas kraujas
Prie Jūros, noldai kur nužudė
Bangajojus, pagrobę plukdė
Laives jų burėmis baltosiom
Iš šviesių uostų. Vėtra ošia,
Vilkas kaukia. Varnai sprunka.
Ledai šaltoj Jūružėj gurgžda.
Dejonės Angbande neslopsta.
Siaučia liepsnos, griausmas poška –
Ir krito Finrodas prieš sostą.
Tada Sauronas nuplėšė jų apsimestinę išvaizdą, ir jie liko stovėti priešais jį nuogi ir išsigandę. Tačiau, nors jų prigimtis buvo išaiškinta, Sauronas negalėjo atskleisti jų vardų ar tikslų.
Todėl jis juos įmetė į gilią duobę, tamsią ir tylią, ir pagrasino žiauriai nužudysiąs, jei niekas jam neišduos tiesos. Kartkarčiais jie pamatydavo dvi tamsoje įsižiebusi aki, ir vilkolakis prarydavo vieną iš bendražygių; tačiau nė vienas neišdavė savo valdovo.
Tuo metu, kai Sauronas įmetė Bereną duobėn, siaubas apėmė Lūtijenos širdį; o nuėjusi pas Melijaną patarimo, ji sužinojo, kad Berenas kali Tol in Gauroto požemiuose be vilties išsigelbėti. Tada Lūtijena, nujausdama, kad nepadės daugiau niekas pasaulyje, apsisprendė bėgti iš Dorijato ir pati jį surasti; tačiau paprašė Daerono pagelbėti, o šis atskleidė jos ketinimus Karaliui. Tingolą apėmė baimė ir nuostaba, ir jis, nenorėdamas atskirti Lūtijenos nuo dangaus šviesų, kad ji neišsektų ir neišblėstų, bet geisdamas ją sulaikyti, paliepė pastatyti namą, iš kurio ji negalėtų pasprukti. Netoli nuo Menegroto vartų augo didžiausias medis Neldoreto miške – o tai buvo bukų miškas šiaurinėje karalystės pusėje. Šis galingas bukas, vadintas Hyrilornu, turėjo tris kamienus, vienodos apimties, lygia žieve bei ypatingai išlakius: tik labai aukštai augo jų šakos. Aukštybėse tarp Hyrilorno stiebų surentė namą ir privertė Lūtijeną ten gyventi, o kopėčias nunešė bei saugojo, išskyrus tuomet, kai Tingolo tarnai atnešdavo jai tai, ko reikėdavo.
Poringė apie
Leithian pasakoja, kaip anoji paspruko iš namo Hyrilorne: pasinaudojusi žavėjimo menu, ji užsiaugino ilgų ilgiausius plaukus ir iš jų nuaudė tamsią skraistę, kuri apgobė jos grožį tarsi šešėlis; o skraistėn buvo įpintas miego keras. Iš likusių sruogų nuvijo virvę ir nuleido ją pro langą, o kai jos galas suposi virš sargybinių, sėdėjusių po medžiu, šiuos apėmė gilus snaudulys. Tada Lūtijena nukopė iš savo kalėjimo ir, įsisupusi į šešėliuotą apsiaustą, išvengusi visų žvilgsnių, pranyko iš Dorijato.
Nutiko taip, kad Kelegormas ir Kurufinas vyko medžioklėn per Sergstimąją lygumą, nes apimtas įtarimų Sauronas elfų žemėsna pasiuntė daug vilkų. Todėl juodu pasiėmė savo skalikus ir išjojo; be to, tikėjosi prieš grįždamu išgirsti naujienų apie karalių Felagundą. Vyriausiasis tarp vilkinių šunų, lydėjusių Kelegormą, buvo Huanas. Jo nebūta Viduržemėje gimusio, o atvykta iš Palaimintosios karalijos; seniai Valinore Oromė jį padovanojo Kelegormui, ir ten jis sekė šeimininko ragą, kol atslinko nelaimė. Huanas pasekė Kelegormą tremtin ir liko ištikimas, ir jam teko noldams skirta sielvartinga dalia: buvo paskelbta, kad jis žūsiąs, bet ne anksčiau, nei sutiksiąs galingiausią vilką, kada nors žengsiantį pasaulyje.
Tai Huanas rado Lūtijeną, lekiančią lyg dienos šviesos nugąsdintas šešėlis po medžiais, kai Kelegormas ir Kurufinas ilsėjosi netoli vakarinių Dorijato pakraščių, nes niekas negalėjo pasislėpti nuo jo žvilgsnio bei uoslės, jokie apžavai negalėjo jo sustabdyti ir nei naktį, nei dieną jis nemiegojo. Jis atvedė ją Kelegormui, o Lūtijena, sužinojusi, kad šis yra noldų karaliūnas ir Morgoto priešas, nudžiugo ir pasirodė, nusimesdama apsiaustą. Jos grožis, staiga atskleistas po saule, buvo toks didis, kad Kelegormas ją įsimylėjo; tačiau kalbėjo su ja gražiai ir pažadėjo, kad ji ras pagalbą savo bėdoje, jei grįš su juo į Nargotrondą. Jis neparodė nė ženklo, kad jau žinojo apie Bereną bei ano žygį, apie kurį jinai pasakojo, nei to, kad šis dalykas jam buvo labai svarbus.
Taip jie nutraukė medžioklę ir grįžo Nargotrondan, o Lūtijena liko apgauta, nes juodu ją jėga sulaikė ir atėmė apsiaustą; jai nebuvo leista išžengti pro vartus ar šnekėti su kuo nors, išskyrus broliu Kelegormą ir Kurufiną. Dabar, tikėdamu, kad Berenas ir Felagundas buvo belaisviu be vilties sulaukti pagalbos, juodu ketino palikti karalių pražūti ir pasilaikyti Lūtijeną bei priversti Tingolą atiduoti jos ranką Kelegormui. Taip juodu būtų padidinusiu savo galią ir tapusiu stipriausiais noldų karaliūnais. Juodu nesirengė siekti silmarilių gudrybe ar karu arba leisti, kad kiti tai darytų, kol savo rankose nelaikė visos elfų karalysčių galybės. Orodretas nebuvo pakankamai galingas, kad prieš juodu atsilaikytų, nes juodu palenkė į save Nargotrondo gyventojų širdis; tad Kelegormas išsiuntė pasiuntinius pas Tingolą, siekdamas pasipiršti.
Tačiau skalikas Huanas buvo teisios širdies, o meilė Lūtijenai jį apėmė pirmąją jų susitikimo valandą; jis liūdėjo dėl josios nelaisvės. Todėlei jis dažnai ateidavo į jos kambarį, o naktį gulėdavo prie jos durų, nes jautė, kad neganda atsliūkino į Nargotrondą. Vieniša Lūtijena dažnai kalbėdavosi su Huanu, pasakodama apie Bereną, kuris buvo visų Morgotui netarnaujančių paukščių ir žvėrių draugas, o Huanas viską suprato. Mat jis suprasdavo visų turinčiųjų balsą šneką, tačiau jam tik tris kartus gyvenime buvo leista prabilti žodžiais.
Huanas sumanė, kaip padėti Lūtijenai, ir, atėjęs naktį, atnešė jos apsiaustą bei pirmąsyk prakalbo, jai patardamas. Tada ją slaptais keliais išvedė iš Nargotrondo ir kartu juodu spruko į šiaurę; jis sutramdė savo išdidumą ir leido joti ant savęs tarsi ant žirgo, kaip orkai kartais jodavo dideliais vilkais. Taip juodu lėkė labai greitai, nes Huanas buvo eiklus ir nepailsdavo.
Berenas ir Felagundas kiūtojo Saurono duobėse, o visi jų bendražygiai jau buvo žuvę; Sauronas ketino palikti Felagundą paskutinį, nes suprato, jog šis buvo didžiai galingas bei išmintingas noldas, ir manė, kad jis saugojo žygio paslaptį. Tačiau, kai vilkas atėjo Bereno, Felagundas sukaupė visas jėgas, sutraukė pančius ir rungėsi su vilkolakiu, ir nužudė jį savo rankomis bei dantimis, tačiau pats paliko mirtinai sužeistas. Tada jis tarė Berenui:
– Dabar išeinu ilgo poilsio į belaikes menes už jūrų ir už Amano kalnų. Daug laiko prabėgs, kol mane vėl išvys tarp noldų, ir gali būti, kad antrąkart nebesusitiksime nei mirę, nei gyvi būdami, nes skirtingi mūsų genčių likimai. Lik sveikas!
Tuomet jis mirė tamsoje, Tol in Gaurote, kurio didžiulę tvirtovę pats buvo pastatęs. Taip karalius Finrodas Felagundas, skaisčiausias ir labiausiai numylėtas iš Finvės giminės, įvykdė savo priesaiką; o Berenas gedėjo šalia jo, apimtas nevilties.
Tą valandą Lūtijena atvyko ir uždainavo, stojusi ant tilto į Saurono salą, o dainos negalėjo sulaikyti nė akmens sienos. Berenas išgirdo ir pamanė sapnuojąs, nes virš jo nušvito žvaigždės, o medžiuose pragydo lakštingalos. Atsakydamas jis pradėjo iššaukiančią dainą, kurią buvo sudėjęs pašlovinti Septynioms Žvaigždėms, Valų Pjautuvui, kurį Varda pakabino viršum Šiaurės kaip Morgoto žlugimo ženklą. Po to jėgos jį apleido, o sąmonė aptemo.
Tačiau Lūtijena išgirdo jai atliepusį balsą ir pradėjo galingesnę giesmę. Užkaukė vilkai, sudrebėjo sala. Sauronas stovėjo aukštame bokšte, įsisupęs savo juodosna mintysna, o išgirdęs balsą šyptelėjo, nes žinojo, jog toji buvo Melijanos dukra. Garsas apie Lūtijenos grožį ir jos giesmių įstabumą seniai pasklido už Dorijato ribų, tad jisai sumanė paimti ją į nelaisvę ir atiduoti Morgoto valdžion, už ką būtų gavęs dosnų atlygį.
Todėlei prie tilto jis pasiuntė vilką. Tačiau Huanas šį tyliai papjovė. Sauronas siuntė vilkus vieną po kito, bet Huanas visus griebdavo už gerklės ir papjaudavo. Tada Sauronas paleido Draugluiną, baisingą žvėrį, įjunkusį į piktadarystes, Angbando vilkolakių valdovą ir tėvą. Jis buvo didžiai stiprus, ir Huanas ilgai bei aršiai kovėsi su juo. Galiausiai Draugluinas paspruko ir, atlėkęs į bokštą, nudvėsė prie Saurono kojų, o prieš mirdamas pranešė savo šeimininkui:
– Huanas čia!
Sauronas kaip ir visi tame krašte gerai žinojo apie Valinoro skalikui skirtą žūtį, ir jam kilo mintis pačiam ją priartinti. Todėlei jis įgijo vilkolakio pavidalą, tapo stipriausiuoju, kada nors žengusiu pasaulyje, ir išėjo atkovoti tilto.
Besiartindamas jis kėlė tokį siaubą, kad Huanas stryktelėjo šalin. Tada Sauronas šoko ant Lūtijenos, o ši nualpo nuo grėsmingos nelabos dvasios jo akyse ir nuo jo kvėpavimo dvoko. Bet jam puolant, toji krisdama mostelėjo tamsaus apsiausto kloste prieš jo akis, ir jis kluptelėjo, nes akimirkai jį apėmė snaudulys. Tada pašoko Huanas. Ir užvirė Huano ir Vilko Saurono kova, kauksmas bei lojimas aidėjo kalvose, o juos iš tolo išgirdę, sunerimo žvalgai ant Ered Vetrino kalnagūbrio kitapus slėnio.
Bet nei kerai, nei užkeikimai, nei iltys, nei nuodai, nei velniška suktybė, nei žvėries jėga negalėjo įveikti Huano iš Valinoro: jis griebė priešininką už gerklės ir prispaudė. Tada Sauronas ėmė keisti pavidalą: iš vilko – į gyvatės, iš pabaisos – į savo įprastinį, bet negalėjo išsilaisvinti iš Huano nasrų, visiškai neapleisdamas kūno. Jo žiauriai dvasiai nespėjus palikti savo tamsaus būsto, Lūtijena prisiartino ir pareiškė, kad iš jo turėtų būti atimtas kūniškasis apdaras, o jo vaiduoklį reikėtų drebantį parsiųsti pas Morgotą, bei tarė:
– Ten tujen plikas amžinybę kentėsi panieką, jo žvilgsnių varstomas, jei neatiduosi man bokšto valdžios.
Tuomet Sauronas pasidavė, sala ir viskas, kas tenai buvo, tapo pavaldūs Lūtijenai, o Huanas paleido Sauroną. Anas iškart įgijo kraugerio šikšnosparnio, didelio kaip tamsus debesis ant mėnulio, pavidalą ir nuskrido, nuo gerklės ant medžių varvindamas kraują, bei pasiekė Taur nu Fuiną, kuriame apsigyveno, pripildydamas mišką siaubo.
Tada Lūtijena stojo ant tilto ir paskelbė savo valdžią. Atsileido užkeikimas, laikęs akmenį prie akmens, vartai nuvirto, sienos prasivėrė, duobės atsidengė; išžengė daugybė nustebusių, sunerimusių vergų ir belaisvių, dengiančių akis nuo blyškios mėnesienos, nes ilgai jie išbuvo Saurono tamsybėse. Tačiau Berenas nesirodė. Todėl Huanas ir Lūtijena ieškojo jo saloje, ir Lūtijena atrado jį gedintį prie Felagundo. Jo kančia buvo tokia didi, kad jis gulėjo nekrutėdamas ir negirdėjo jos žingsnių. Manydama Bereną esant jau mirusį, jinai jį apkabino ir įpuolė niūrion užmarštin. Tačiau Berenas, sugrįžęs švieson iš nevilties gelmių, ją pakėlė, ir juodu vėl pažvelgė viens į kitą, o už tamsių kalvų auštanti diena nušvietė juos.
Juodu palaidojo Felagundo kūną jo paties salos kalvos viršūnėje, ir šioji vėl tapo tyra; ir žalias Finrodo, Finarfino sūnaus, skaisčiausiojo elfų karaliūno kapas liko nepaliestas, kol žemė buvo permainyta, sudaužyta ir užlieta naikinančių jūrų. O Finrodas vaikšto su savo tėvu Finarfinu Eldamaro medžių paunksmėje.
Berenas ir Lūtijena vėl buvo laisvu ir kartu ėjo per girias, kurį laiką vėlei besidžiaugdamu; nors atslinko žiema, ji jų nežeidė, nes gėlės tebežydėdavo ten, kur žengė Lūtijena, o paukščiai giedojo sniegu apklotų kalvų papėdėje. Tačiau Huanas, būdamas ištikimas, grįžo pas šeimininką Kelegormą, nors jų meilė buvo menkesnė, nei anksčiau.
Nargotronde stojo sumaištis. Mat ten sugrįžo daug elfų, buvusių belaisviais Saurono saloje, ir kilo triukšmas, kurio negalėjo numalšinti jokie Kelegormo žodžiai. Jie karčiai apraudojo savo karaliaus Felagundo pražūtį, sakydami, jog mergelė išdrįso atlikti tai, ko pabūgo Feanoro sūnūs; tačiau daugelis suvokė, kad Kelegormo ir Kurufino paskata veikiau buvo ne baimė, o išdavystė. Todėl Nargotrondo gyventojų širdys išsilaisvino iš anų valdžios, vėl atsigręžė į Finarfino giminę, ir jie pakluso Orodretui. Bet šis nedavė jiems valios nužudyti broliu – ko kai kurie troško, – nes gentainių pralietas genties kraujas būtų dar stipriau užveržęs Mandoso prakeiksmo kilpą apie juos visus. Tačiau savo karalijoje Kelegormui ir Kurufinui jis nebebūtų suteikęs duonos nei poilsio, ir prisiekė, kad nuo šiol menkai temylės Nargotrondas Feanoro sūnus.
– Tebūnie taip! – tarė Kelegormas, ir jo akys grėsmingai sužybsėjo, o Kurufinas šyptelėjo. Tada juodu sėdo ant žirgų ir kaip ugnis išrūko pamėginti surasti giminaičius rytuose. Tačiau su jais nejojo niekas, netgi jų pavaldiniai, nes visi pajuto, kad juodu tikrai slėgė prakeiksmas ir sekė neganda. Tuo metu Kelebrimboras, Kurufino sūnus, išsižadėjo tėvo darbų ir liko Nargotronde; tačiau Huanas vis tiek sekė paskui savo šeimininko Kelegormo žirgą.
Juodu jojo į šiaurę, nes įsiskubinusiu ketino perlėkti per Dimbarą ir palei šiaurinius Dorijato pakraščius, siekdamu kuo greičiau pakliūti Himringan, kur buvo apsistojęs jų brolis Maedrosas; juodu vis tik galėjo tikėtis spėriai įveikti šį kelią, nes jis driekėsi palei Dorijato ribas aplenkdamas Nan Dungortebą ir toli nuo grėsmingų Siaubo kalnų.
Pasakojama, kad Berenas ir Lūtijena klajodamu pasiekė Bretilės miškus ir galiausiai priėjo Dorijato ribas. Tada Berenas susimąstė apie savo įžadą ir, neklausydamas širdies, apsisprendė vėl išvykti, kai tik Lūtijena bus saugi savo krašte. Bet ji nenorėjo vėl būti išskirta su juo ir tarė:
– Berenai, privalai pasirinkti vieną iš šių dviejų dalykų: turi arba išsižadėti savo žygio bei priesaikos ir gyventi žemės klajūno gyvenimą, arba laikytis žodžio ir mesti iššūkį tamsybės galiai jos soste. Tačiau bet kuriuo keliu eisiu su tavimi, ir ta pati bus mudviejų dalia.
Kol juodu apie tai kalbėjosi, nekreipdamu dėmesio į kitką, per mišką skubėdamu atjojo Kelegormas ir Kurufinas, ir iš tolo broliu anuodu pastebėjo bei atpažino. Tada Kelegormas pasisuko ir paragino žirgą, ketindamas parblokšti Bereną, o Kurufinas gręždamasis pasilenkė ir įsikėlė Lūtijeną į balną, nes buvo stiprus ir vikrus raitelis. Tada Berenas, buvęs prieš Kelegormą, liuoktelėjo ant pralekiančio Kurufino žirgo; o Bereno Šuolis pagarsėjo tarp žmonių bei elfų. Jis sugriebė Kurufiną už gerklės iš už nugaros ir trūktelėjo atgal, ir abudu nusirito ant žemės. Žirgas atsistojo piestu ir parkrito, nusviedęs Lūtijeną ant žolės.
Berenas ėmė smaugti Kurufiną, bet jo paties žūtis buvo čia pat, nes Kelegormas jojo, į jį atstatęs ietį. Tą valandą Huanas atsisakė tarnauti Kelegormui ir šoko ant šio, tad žirgas kryptelėjo ir nebesiartino prie Bereno, įbaugintas didžiulio skaliko. Kelegormas prakeikė ir skaliką, ir žirgą, tačiau Huanas buvo nepalenkiamas. Tada pakilusi Lūtijena užginė nužudyti Kurufiną, tačiau Berenas iš jo atėmė daiktus, ginklus ir peilį Angristą. Tas peilis buvo padirbintas Telcharo iš Nogrodo ir be makščių kabojo prie šono; geležį jis skrosdavo tarsi žalią medieną. Tuomet Berenas pakėlė Kurufiną, nubloškė šalin ir liepė eiti pas savo kilnią giminę, kuri galėtų pamokyti, kaip šaunumą panaudoti vertesniems tikslams.
– Tavo žirgą, – tarė jis, – palieku tarnauti Lūtijenai, ir jis turėtų būti laimingas, atsikratęs tokio šeimininko.
Tuomet Kurufinas prakeikė Bereną po debesimis ir dangumi. Ištarė jis:
– Keliauk iš čia į greitą ir karčią žūtį.
Kelegormas priėmė jį ant savo žirgo, ir broliu apsimetė pasišalinančiu; Berenas nusisuko ir nebekreipė dėmesio į jų žodžius. Bet Kurufinas, apimtas gėdos ir pagiežos, čiupo Kelegormo lanką ir, jiedviem nujojant, šovė atgalios; strėlė buvo nutaikyta į Lūtijeną. Huanas liuoktelėjęs ją sugavo dantimis, bet Kurufinas vėl iššovė, o Berenas šoko prieš Lūtijeną, ir strėlė įsmigo į jo krūtinę.
Pasakojama, kad Huanas persekiojo Feanoro sūnu, ir šiuodu persigandę spruko; o grįždamas jis Lūtijenai parnešė žolelių iš miško. Tais lapais ji sustabdė Bereno žaizdos kraujavimą ir savo menu bei meile jį pagydė; ir taip galiausiai juodu sugrįžo į Dorijatą. Ten Berenas, blaškydamasis tarp savo priesaikos ir meilės bei žinodamas, kad Lūtijena dabar saugi, vieną rytą atsikėlė anksčiau už saulę, patikėjo Lūtijeną Huano globai ir didžiai sielvartaudamas išvyko, kol ji dar miegojo ant žolės.
Jis vėl visu greičiu jojo į šiaurę Sirijono perėjos link, o pasiekęs Taur nu Fuino pakraščius, pažvelgė tolyn ir už Anfauglito dykynės išvydo Tangorodrimo viršukalnes. Ten jis paleido Kurufino žirgą, liepęs jam pamiršti baimę bei vergovę ir laisvam laigyti po žalią Sirijono žemių žolę. Galiausiai likęs vienas ir ant paskutinio pavojaus slenksčio, jis sudėjo Išsiskyrimo dainą, pagarbindamas Lūtijeną ir dangaus žiburius, nes manė dabar turįs atsisveikinti ir su meile, ir su šviesa. Toje dainoje būta šių žodžių:
Sėkmės, žemele ir dangau,
palaiminti, nes čia, mačiau,
po Saule ir po Mėnuliu
bėgiojo ji grakščiu žingsniu –
Lūtijena Tinūvijelė,
dailesnė, nei mirtingi gieda.
Net jei pasauliui tektų dingt,
senoj bedugnėje ištirpt,
Būt išardytam, sugriautam,
Gerai jam būti sukurtam:
naktis, aušra, versmė, sala –
kad Lūtijena būtų čia.
Jis dainavo garsiai, nesirūpindamas, kokios ausys gali išgirsti, nes buvo pasiryžęs viskam ir nesitikėjo išsigelbėsiąs.
Tačiau Lūtijena išgirdo jo dainą ir užgiedojo atsakydama, kai nelaukta skubėjo per girias. Mat Huanas, dar kartą sutikęs ją nešti, sparčiai lėkė Bereno pėdsakais. Jis ilgai svarstė, ką galėtų patarti, kad sumažintų pavojų šiedviem, kuriuos mylėjo. Todėl, kai vėl skubinosi į šiaurę, jis pasuko į šalį ties Saurono sala ir iš ten paėmė šiurpią Draugluino vilkeną bei Turingvetilės kailį. Ji buvo Saurono pasiuntinė, kraugerio šikšnosparnio pavidalu skraidydavusi į Angbandą, o jos didžiuliai pirštuoti sparnai ties kiekvienu sąnariu turėjo po geležinį nagą. Apsirėdę šiais siaubingais apdarais, Huanas su Lūtijena šuoliavo per Taur nu Fuiną, o visi padarai spruko nuo jų.
Berenas, regėdamas juos besiartinant, sutriko ir stebėjosi, nes buvo išgirdęs Tinūvijelės balsą ir manė, kad tai – pamėklė jam įvilioti į pinkles. Bet jie sustojo ir atsikratė apsimestosios išvaizdos, o Lūtijena pribėgo prie jo. Taip Berenas ir Lūtijena vėl susitiko tarp dykumos ir girios. Kurį laiką jis tylėjo ir džiaugėsi, tačiau vėliau vėl pamėgino atkalbėti Lūtijeną nuo kelionės.
– Dabar triskart prakeikiu savo priesaiką Tingolui, – tarė jis, – mieliau būčiau jo nužudytas Menegrote, nei leisčiau Morgoto šešėliui kristi ant tavęs.
Tada Huanas antrąsyk prakalbo žodžiais ir patarė Berenui sakydamas:
– Lūtijenos nuo mirties šešėlio apsaugoti nebegali, nes jis ją apgobė josios meilės dėka. Gali nusigręžti nuo savo likimo ir vesti ją į tremtį, veltui ieškodamas ramybės, kol būsi gyvas. Bet, jei neneigsi savo dalios, Lūtijena arba tikrai mirs vienatvėje, būdama palikta, arba privalės su tavimi mesti iššūkį likimui, kas yra tarytum beviltiška. Negaliu daugiau patarti ir negaliu toliau eiti jūsų keliu. Tačiau mano širdis kužda, kad pamatysiu tai, ką rasite prie Vartų. Kitką nuo manęs slepia tamsa, tačiau gali būti, kad trys mūsų takai nuves atgal į Dorijatą ir susitiksime prieš viskam baigiantis.
Tuomet Berenas suprato, kad Lūtijena negali būti atskirta nuo jų abiejų dalios, ir nebesiekė jos atkalbėti. Kaip patarė Huanas, Lūtijenos meno dėka jis buvo aprėdytas Draugluino vilkena, o jinai – sparnuota Turingvetilės oda. Berenas pažvelgus visu kuo išrodė kaip vilkolakis, tik jo akyse švietė nors niūri, bet tyra dvasia, ir jo žvilgsnyje atsispindėjo siaubas, kai šalia jis pamatė į šikšnosparnį panašią būtybę, pakibusią raukšlėtais sparnais. Tada, kaukdamas prieš mėnulį, jis liuoktelėjo nuo kalvos, o šikšnosparnis apsuko ratą ir nuplasnojo viršum jo.
Juodu perėjo visus pavojus ir, padengtu ilgo bei varginančio kelio dulkėmis, pasiekė niūrų slėnį prieš Angbando Vartus. Šalia kelio juodavo prasivėrę plyšiai, iš kurių tarytum šliaužė besiraitančios gyvatės. Abiejose pusėse uolos stovėjo it įtvirtintos sienos, o ant jų tupėjo maitlesiai paukščiai, klykaujantys šiurpiais balsais. Priešais stūksojo neįveikiami Vartai – plati ir tamsi arka kalno papėdėje, – o virš jų kilo tūkstančio pėdų skardis.
Ten juodu apėmė baimė, nes prie vartų laukė sargas, apie kurį dar nebuvo pasklidęs garsas. Morgotą pasiekė gandas apie nežinia kokius elfų karaliūnų ketinimus, o iš miško properšų girdėdavosi, kaip loja Huanas, didis karo skalikas, kuriam kadaise davė valią valai. Tada Morgotas prisiminė Huano lemtį ir išrinko vieną Draugluino padermės jauniklį, kurį nuosavomis rankomis šėrė gyva mėsa ir apgaubė sava galia. Greitai augo vilkas, kol nebegalėjo įsisprausti į jokią irštvą, tik didžiulis ir alkanas gulėjo prie Morgoto kojų. Ten į jį įėjo pragaro ugnis ir kančia, ir jį užpildė besotė dvasia, iškankinta, baisinga bei tvirta. Tų dienų sakmėse jis vadinamas Karcharotu, Raudonąja Rykle, ir Anfaugliru, Troškulio Nasrais. Jį neužmiegantį Morgotas paguldė prieš Angbando duris, kad Huanas negalėtų prasmukti.
Karcharotas iš tolo juodu pajuto ir jį apėmė dvejonės, nes į Angbandą seniai buvo atnešta žinia, jog Draugluinas žuvęs. Todėl, kai tuodu priartėjo, jis jiems neleido įeiti ir įsakė stovėti; ir grėsmingai prisiartino, užuodęs kažką keisto ore aplink juos. Tačiau staiga Lūtijeną apėmė kadaise iš dieviškosios padermės paveldėta galia, ir ji žengė pirmyn, nusimetusi bjaurų apdarą, – mažytė prieš Karcharoto jėgą, tačiau švytinti ir šiurpi. Iškėlusi ranką, ji įsakė jam užmigti, tardama:
– O sielvarto pradėta dvasia, pulk dabar tamsion užmarštin ir kuriam laikui pamiršk siaubingą gyvenimo dalią.
Ir Karcharotas susmuko, tarsi jį būtų trenkęs žaibas.
Tuomet Berenas ir Lūtijena žengė pro Vartus, nusileido painiais laiptais ir kartu atliko didžiausią žygdarbį, kokiam kada nors ryžosi elfai ar žmonės. Mat juodu atėjo prie Morgoto sosto žemutinėje menėje, paramstytoje siaubo, nutviekstoje ugnies ir pilnoje žudymo bei kankinimo įrankių. Berenas vilko pavidalu nusėlino po sostu, tačiau Morgoto valia Lūtijenos persirėdymas nuėjo niekais, ir jis nukreipė į ją savo žvilgsnį. Jo akys jos neįbaugino, ji pasisakė savo vardą bei pasisiūlė padainuoti jam tarsi klajojanti giesmininkė. Morgotui bežiūrint į jos grožybę, jo mintyse gimė niekšinga aistra, o širdin įsliūkino ketinimas, tamsesnis už bet kurį kitą nuo to laiko, kai jis paspruko iš Valinoro. Taip jį apgavo jo paties piktavališkumas, nes jis stebėjo ją, kuriam laikui palikęs laisvą, paslapčia mėgaudamasis savo mintimis. Tuomet ji staiga išsisuko nuo jo žvilgsnio ir iš šešėlių pradėjo tokio neįtikėtino meilumo ir tokios akinamos galios giesmę, kad jis noromis nenoromis įsiklausė ir prarado budrumą, kol akys blaškėsi, ieškodamos jos.
Visus rūmus apėmė snaudulys, visos ugnys išblėso ir užgeso, tačiau silmariliai Morgoto karūnoje užsiplieskė baltos liepsnos spindesiu, o karūnos ir brangakmenių našta nulenkė jo galvą, lyg ją būtų slėgęs visas pasaulis, apsunkintas rūpesčių, baimės ir troškimų, ko negalėjo atlaikyti net Morgoto valia. Tada Lūtijena, sučiupusi sparnuotą apdarą, pašoko į orą, o jos balsas krito žemyn tarsi liūtis į sietuvas, sodrus ir švelnus. Ji mostelėjo apsiaustu jam prieš akis ir panardino jį į sapną, tamsų it Išorinė Tuštuma, kurioje kadaise jis vaikščiojo vienas. Staiga jis griuvo lyg per griūtį slystanti kalva ir it perkūnas nudundėjęs nuo savo sosto sukniubo ant pragaro grindų. Geležies karūna žvangėdama nusirito nuo jo galvos. Niekas nesukrutėjo.
Berenas gulėjo ant žemės tarsi negyvas žvėris, tačiau Lūtijena jį palietė ranka ir pažadino, o jis nusimetė vilkeną. Tada Berenas išsitraukė peilį Angristą ir iš geležies nagų išpjovė silmarilį.
Kai jisai sugniaužė jį delne, švytėjimas prasiskverbė per patį kūną, ranka tapo tarsi žiburiu, bet brangakmenis pakentė prisilietimą ir nežeidė jo. Berenui kilo mintis padaryti daugiau, nei buvo pasižadėjęs, ir išnešti iš Angbando visus tris Feanoro Brangakmenius; tačiau ne tokios būta silmarilių lemties. Peilis Angristas lūžo, o ašmenų skeveldra skriedama sužeidė Morgoto skruostą. Šis sudejavo ir krustelėjo, ir sujudėjo visi miegantys Angbando gyventojai.
Tuomet siaubas apėmė Bereną ir Lūtijeną, ir juodu spruko, nesisaugodamu, nepersirengusiu, tik trokšdamu vėlei išvysti šviesą. Niekas neužkirto jiedviem kelio ir jų nepersekiojo, tačiau Vartai buvo sergstimi: Karcharotas pakirdo iš miego ir įtūžęs stovėjo ant Angbando slenksčio. Jis juodu pastebėjo anksčiau, nei jie jį pamatė, ir puolė juodu bėgančiu.
Lūtijena buvo išsekusi ir nebeturėjo nei laiko, nei jėgų sutramdyti vilką. Tačiau Berenas žengė priešais ją, dešinėje rankoje iškėlęs silmarilį. Karcharotas stabtelėjo ir akimirkai išsigando.
– Pasišalink ir spruk! – sušuko Berenas. – Nes tai yra ugnis, prarysianti tave ir visus nelabus padarus, – ir atkišo silmarilį prieš vilko akis.
Karcharotas pažvelgė į šventąjį brangakmenį, tačiau nepabūgo, o besotė dvasia staiga suliepsnojo jame; jis sugriebė ranką nasrais ir nukando ties riešu. Tuojau jo vidurius apėmė kankinanti liepsna, nes silmarilis svilino prakeiktą kūną. Jis nulėkė kaukdamas, o Vartų slėnis ir sienos aidėjo nuo jo kankynės šauksmų. Pasiutęs jis tapo toks baisingas, kad visi Morgoto padarai, buvę slėnyje ar ant ten vedančių kelių, spruko kuo toliau, nes jis pjovė visas sutiktas gyvas būtybes ir išsiveržė iš Šiaurės niokoti pasaulio. Karcharoto pasiutimas buvo šiurpiausias dalykas, užklupęs Belerijandą iki Angbando žlugimo, nes jame slypėjo silmarilio galia.
Berenas nualpęs gulėjo prie grėsmingųjų Vartų, o mirtis artinosi, nes vilko iltys buvo nuodingos. Lūtijena lūpomis iščiulpė nuodus ir sutelkė beišsenkančią galią kraupios žaizdos kraujavimui sustabdyti. Tačiau už jos Angbando gelmėse sklido garsas apie pažadintą didžią rūstybę. Pabudo Morgoto valdiniai.
Šitaip silmarilio paieškos tikriausiai būtų pasibaigusios pražūtimi ir neviltimi, bet tą valandą virš slėnio pasirodė trys galiūnai paukščiai, skrendantys į šiaurę už vėją greitesniais sparnais. Tarp visų paukščių ir žvėrių buvo pasklidusi žinia apie Bereno klajones ir bėdas, o pats Huanas visiems padarams buvo įsakęs budėti, kad jie galėtų padėti jam. Aukštai virš Morgoto karalijos sklandė Torondoras ir jo pavaldiniai, o pamatę Vilko beprotybę ir Bereno pralaimėjimą, jie greitai nusileido, kol Angbando galios vadavosi iš miego pančių.
Jie pakėlė Lūtijeną ir Bereną nuo žemės bei nunešė juos aukštai debesysna. Po jais staiga sudundėjo griaustinis, aukštyn pašoko žaibai, o kalnai sudrebėjo. Iš Tangorodrimo išsiveržė ugnis ir dūmai, liepsnojantys lavos lašai buvo nusviesti tolių toliausiai ir krisdami niokojo žemes, o Hitlumo noldai ėmė drebėti. Tačiau Torondoras skrido aukštai virš žemės dangaus keliais, kur saulė visą dieną šviečia nepridengta, o mėnulis vaikštinėja tarp tyrų žvaigždžių. Taip jie greitai praskriejo virš Dor nu Fauglito bei Taur nu Fuino ir atsidūrė virš slaptojo Tumladeno slėnio. Jo nedengė nei debesys, nei migla, tad Lūtijena, pažvelgusi žemyn, toli apačioje išvydo skaisčiojo Gondolino, kuriame gyveno Turgonas, žibėjimą, tartum iš žalio brangakmenio ištryškusią baltą šviesą. Bet ji raudojo, nes manė, kad Berenas tikrai mirsiąs: jis netarė nė žodžio, neatmerkė akių ir vėliau nieko neatsiminė apie skrydį. Galiausiai ereliai juos nuleido Dorijato paribiuose, ir jie atsidūrė tame pačiame miškingame slėnyje, iš kur apimtas nevilties Berenas kadaise išsėlino, palikęs miegančią Lūtijeną.
Ten ereliai ją paguldė šalia Bereno ir grįžo į Krisaegrimo viršūnes ir savus lizdus aukštybėse, o Huanas parbėgo pas ją, ir jie kartu slaugė Bereną, kaip tada, kai ji išgydė Kurufino padarytą žaizdą. Tačiau šioji žaizda buvo nelaba ir apnuodyta. Ilgai gulėjo Berenas, o jo dvasia klajojo tamsiais mirties pašaliais, visąlaik jusdama iš sapno į sapną besivejančią kančią. Netikėtai, kai jos viltis buvo beveik išsekusi, jis pabudo ir pažvelgė aukštyn, išvydo lapus danguje, ir išgirdo šalia jo lapų paunksmėje švelniai ir ramiai dainuojančią Lūtijeną Tinūvijelę. Vėl buvo pavasaris.
Nuo to laiko Berenas vadintas Erchamijonu, Vienarankiu, o kentėjimas įsirėžė jo veidan. Tačiau galiausiai Lūtijenos meilė jį sugrąžino gyveniman, jis pakilo, ir jie vėlei žengė giriomis kartu. Juodu neskubėjo palikti tos vietos, nes ji jiems išrodė skaisti. Lūtijena netgi norėjo klajoti ir nebegrįžti, užmiršusi giminę, tautiečius ir visą elfų karalysčių puikybę, ir kurį laiką Berenas neprieštaravo; tačiau jis negalėjo ilgam pamiršti priesaikos sugrįžti į Menegrotą bei nenorėjo visam laikui atimti Lūtijenos iš Tingolo. Pagal žmonių įstatymus jis manė, kad pavojinga neatsižvelgti į tėvo valią, nebent nebūtų kitos išeities, ir jam atrodė, kad tokiai karališkai ir skaisčiai kaip Lūtijena mergelei nedera visada gyventi miškuose lyg šiurkštiems medžiotojams žmonėms, be namų, garbės ir dailių dalykų, džiuginančių Eldalijės karalienes. Todėl po kurio laiko jis ją įtikino, ir jų žingsniai paliko negyvenamas žemes; ir jis įžengė į Dorijatą, lydėdamas Lūtijeną namo. Taip jiedviem buvo lemta.
Dorijate buvo stojusios nelaimingos dienos. Kai dingo Lūtijena, širdgėla ir tyla prislėgė visus jo gyventojus. Ilgai jie jos nesėkmingai ieškojo. Pasakojama, kad tuo metu Daeronas, Tingolo dainius, klajodamas paliko šalį, ir niekas jo nebematė. Tai jis kurdavo muziką Lūtijenos šokiams ir dainoms prieš Berenui atkeliaujant į Dorijatą, ir mylėjo ją, o visas mintis apie ją pynė muzikon. Jis tapo iškiliausiu elfų dainiumi į rytus nuo Jūros, įvardijamu net pirma Magloro, Feanoro sūnaus. Tačiau, ieškodamas Lūtijenos, apimtas nevilties jis bastėsi klystkeliais ir, perkopęs kalnus, pasiekė Viduržemės Rytus, kur daugelį amžių prie tamsių vandenų raudojo Lūtijenos, Tingolo dukters, gražiausios iš visų gyvųjų.
Tuomet Tingolas kreipėsi į Melijaną, tačiau ji jam nepatarė, sakydama, kad jo sumanyta lemtis turi veikti iki jai skirtojo galo, o jis turįs laukti. Tačiau Tingolas sužinojo, kad Lūtijena nukeliavo toli nuo Dorijato, nes, kaip pasakota, slapta iš Kelegormo atėjo pranešimų, jog Felagundas žuvęs, Berenas žuvęs, o Lūtijena atsidūrusi Nargotronde, ir Kelegormas vesiąs ją. Tingolas įtūžo ir pasiuntė šnipus, manydamas pradėti karą su Nargotrondu, ir taip sužinojo, kad Lūtijena vėl pasprukusi, o Kelegormas su Kurufinu iš Nargotrondo išvarytu. Tada jis ėmė dvejoti, neturėdamas pajėgų užpulti septynių Feanoro sūnų, tad nusiuntė pasiuntinius į Himringą prašyti jų pagalbos Lūtijenos paieškoms, nes Kelegormas nenusiuntė jos į tėvo namus neigi nusaugojo.
Tačiau jo karalijos šiaurėje pasiuntiniai susidūrė su netikėtu ir nelauktu pavojumi: puolančiu Karcharotu, Angbando Vilku. Ieškodamas grobio, jis siautėdamas lėkė iš šiaurės ir, pagaliau perbėgęs Taur nu Fuiną rytiniu pakraščiu, veržėsi nuo Esgalduino versmių lyg niokojanti ugnis. Niekas jam nesukliudė, Melijanos galia krašto paribiuose jo nesustabdė, nes jį ginė lemtis ir kančiose nešamo silmarilio galia. Taip jis įsiveržė į nepaliestas Dorijato girias, o visi persigandę spruko. Iš pasiuntinių išsigelbėjo tik Mablungas, vyriausias Karaliaus vadas, kuris atnešė šiurpią žinią Tingolui.
Būtent tą tamsią valandą grįžo Berenas ir Lūtijena, besiskubindamu iš vakarų, o garsas apie jų atvykimą sklido priešais lyg muzikos garsai, vėjo nešami į tamsius sielvartaujančiųjų namus. Galiausiai juodu pasiekė Menegroto vartus, o didžiulė minia sekė juos. Tada Berenas nuvedė Lūtijeną prie Tingolo, jos tėvo, sosto, o jis nustebęs pažvelgė į Bereną, kurį laikė žuvusiu; bet juo nesidžiaugė dėl sielvarto, kurį šis buvo suteikęs Dorijatui. Tačiau Berenas priklaupė priešais ir tarė:
– Sugrįžau, kaip buvau davęs žodį. Dabar pareikalausiu to, kas man priklauso.
Tingolas atsakė:
– O kaip tavo įžadas ir žygis?
Berenas tarė:
– Jis įvykdytas. Netgi dabar silmarilis yra mano rankoje.
Tuomet Tingolas paliepė:
– Parodyk jį man!
Berenas ištiesė kairiąją ranką, lėtai atgniauždamas pirštus, tačiau ji buvo tuščia. Tada jis pakėlė dešiniąją, ir nuo tol save vadino Kamlostu, Tuščiarankiu.
Tuomet Tingolas sušvelnėjo; Berenas sėdo priešais jo sostą kairėje, o Lūtijena – dešinėje, ir juodu apsakė savo Žygį, o visi susirinkusieji klausėsi, apimti nuostabos. Tingolui ėmė atrodyti, kad šis vyras buvo ne toks kaip kiti mirtingi žmonės ir priklausė Ardos didiesiems, o Lūtijenos meilė rodėsi neregėtas ir keistas dalykas; ir jis suprato, kad jų lemčiai neužkirs kelio jokia galia pasaulyje. Todėl galiausiai jis nusileido, ir Berenas paėmė Lūtijenos ranką prieš jos tėvo sostą.
Tačiau naujas šešėlis aptemdė Dorijato džiaugsmą dėl skaisčiosios Lūtijenos sugrįžimo; sužinoję Karcharoto pasiutimo priežastį, gyventojai dar labiau išsigando, suvokdami, kad dėl šventojo brangakmenio šis pavojus kupinas baisingos galios ir vargu ar galima jį įveikti. O Berenas, išgirdęs apie Vilko antpuolį, suprato, kad Žygis dar nebaigtas.
Kadangi Karcharotas kasdien artinosi prie Menegroto, jie suruošė Vilko Medžioklę, pavojingiausią iš visų žvėrių persekiojimų, apie kuriuos byloja sakmės. Ton medžioklėn vyko Huanas, Valinoro Skalikas, ir Mablungas Sunkiarankis, ir Belegas Tvirtalankis, ir Berenas Erchamijonas, ir Tingolas, Dorijato Karalius. Rytą jie išjojo ir persikėlė per Esgalduino upę; tačiau Lūtijena liko už Menegroto vartų. Ant jos krito tamsus šešėlis, jai rodėsi, kad saulė paliego ir pajuodo.
Medžiokliai pasuko į rytus bei į šiaurę ir, sekdami upės tėkmę, galiausiai aptiko Vilką Karcharotą tamsiame slėnyje, stataus šiaurinio šlaito, nuo kurio Esgalduino srovė krito kriokliais, apačioje. Karcharotas gėrė papėdėje, po kriokliu, kad numalšintų deginantį troškulį, ir staugė – taip jie jį pastebėjo. Tačiau jis, pajutęs juos artinantis, staiga nepuolė. Galbūt pakirdo velniškas jo širdies gudrumas, kai saldūs Esgalduino vandenys akimirkai palengvino skausmą, tad, kai jie jojo artyn, jis nusliūkino į tankų krūmyną ir pasislėpęs atsigulė. Tačiau jie apie tą vietą pastatė sargybą ir laukė, o šešėliai miške ilgėjo.
Berenas stovėjo prie Tingolo, kai jie netikėtai pamatė, jog Huano nebėra šalia. Krūmynuose pasigirdo garsus lojimas, nes Huanas, ėmęs nekantrauti ir įsigeidęs išvysti šį vilką, vienas nurisnojo jo pakelti. Tačiau Karcharotas jo vengė ir, prasiveržęs pro dyglius, staiga šoko ant Tingolo. Tuojau Berenas žengė prieš jį su ietimi, bet Karcharotas ją nubloškė ir pargriovė jį, kąsdamas į krūtinę. Tą akimirką Huanas iš tankmės šoko Vilkui ant kupros, ir juodu kartu griuvo, aršiai imdamusi: nė viena vilko ir skaliko kova nebuvo kaip šioji, nes Huano lojime skardėjo Oromės ragai ir valų rūstybė, o Karcharoto kaukime aidėjo Morgoto neapykanta ir pagieža, kandesnė už plieno dantis; uolos skilo nuo jų keliamo triukšmo ir ritosi iš aukštai, užtverdamos Esgalduino krioklius. Jų kova buvo žūtbūtinė, tačiau Tingolas jos nepaisė, mat priklaupė šalia Bereno, pamatęs, jog šis sunkiai sužeistas.
Tą valandą Huanas papjovė Karcharotą, tačiau suraizgytose Dorijato giriose išsipildė seniai paskelbtas nuosprendis, ir jis buvo sužeistas mirtinai, Morgoto nuodai įsiskverbė į jį. Tuomet jis atslinko ir, kritęs šalia Bereno, trečią kartą prakalbo žodžiais, ir prieš mirtį atsisveikino su juo. Berenas tylėjo, tik padėjo ranką ant skaliko galvos, ir taip juodu išsiskyrė.
Mablungas ir Belegas atskubėjo padėti Karaliui, tačiau pamačiusiu, kas įvyko, nusviedė šalin ietis ir ėmė raudoti. Mablungas paėmė peilį ir perskrodė Vilko pilvą, o viduje šis buvo kone visas it liepsnos išdegintas; bet Bereno ranka, laikiusi brangakmenį, buvo išlikusi nepažeista. Kai Mablungas siekė ją paliesti, rankos neliko, o silmarilis gulėjo nepridengtas, ir jo šviesa skverbėsi į miško šešėlius aplink juos. Nusigandęs Mablungas greitai jį paėmė ir įdėjo gyvojon Bereno rankon; silmarilio prisilietimas pabudino Bereną, jis jį iškėlė ir tarė Tingolui jį priimti.
– Dabar Žygis baigtas, – pasakė jis, – ir išpildyta manoji lemtis; – ir daugiau neprabilo.
Jie parnešė Bereną Kamlostą, Barahiro sūnų, šakų neštuvuose, o šalia gulėjo skalikas Huanas; kol jie grįžo į Menegrotą, stojo naktis. Didžiojo buko Hyrilorno papėdėje juos patiko lėtai žengianti Lūtijena, o kiti prie neštuvų atnešė deglus. Ten ji apkabino Bereną ir pabučiavo, liepdama laukti jos už Vakarų jūros, o jis žvelgė jai akysna, kol jį paliko dvasia. Išblėso žvaigždžių šviesa, ir tamsybė apėmė net Lūtijeną Tinūvijelę. Taip baigėsi Silmarilio žygis, tačiau poringė apie
Leithian – Išlaisvinimą iš vergovės – nesibaigia.
Mat Bereno dvasia, jos paliepta, užtruko Mandoso menėse, nenorėdama palikti pasaulio, kol Lūtijena ateis paskutinįsyk atsisveikinti ant blausių Išorinės jūros krantų, iš kur mirę žmonės iškeliauja ir niekada nebegrįžta. O Lūtijenos dvasia paniro į tamsybes ir galiausiai išskriejo; jos kūnas liko it staiga nupjauta gėlė, kurį laiką nenuvytusi gulinti ant žolės.
Tingolui atėjo žiema, tarsi žilas mirtingų žmonių amžius. O Lūtijena įžengė į Mandoso menes, kur yra Eldalijei paskirtos vietos už Vakarų rūmų, ant pasaulio ribų. Ten laukiantieji sėdi panirę savose mintyse. Tačiau jos grožis buvo puikesnis už jų grožį, o jos sielvartas gilesnis už jų sielvartą; ji atsiklaupė prieš Mandosą ir ėmė giedoti.
Lūtijenos giesmė priešais Mandosą buvo skaisčiausioji, kada nors nuausta žodžiais, ir graudžiausioji, kokią kada nors išgirs pasaulis. Nepakitusi ir nesunaikinama, ji tebegiedama Valinore, toli nuo pasaulio ausų, o besiklausantys valai liūdi. Lūtijena supynė dvi žodžių gijas: eldų sielvarto ir žmonių širdgėlos, Dviejų Genčių, Ilūvataro sutvertų gyventi Ardoje, Žemės Karalystėje tarp nesuskaičiuojamų žvaigždžių. Kai ji klūpojo priešais jį, jos ašaros krito ant jo pėdų lyg lietus ant akmenų; ir Mandosas pajuto užuojautą – tas, kurs nei anksčiau, nei vėliau nebuvo taip sugraudintas.
Todėlei jis pakvietė Bereną, ir kaip Lūtijena buvo tarusi jo mirties valandą, juodu susitiko už Vakarų jūros. Tačiau Mandosas neturėjo galios sulaikyti pasaulio viduje mirusių žmonių sielų po jų laukimo, taipogi negalėjo pakeisti Ilūvataro Vaikų likimų. Todėl jis atėjo pas Manvę, valų Valdovą, kuris, vedamas Ilūvataro rankos, tvarkė pasaulį; o Manvė patarimo ieškojo slapčiausiose savo mintyse, kur atsiskleisdavo Ilūvataro valia.
Štai ką jis leido rinktis Lūtijenai. Dėl jos triūso ir sielvarto ji būtų paleista iš Mandoso ir eitų į Valimarą būti su valais ligi pasaulio galo, pamiršusi gyvenimo širdgėlą. Ten Berenas negalėtų žengti. Valams nebuvo leista atimti iš jo Mirties, kuri yra Ilūvataro dovana žmonėms. Kitas kelias buvo toks: ji, kartu pasiėmusi Bereną, grįžtų į Viduržemę vėlei ten gyventi, tačiau juodu nebūtų tikru dėl savo gyvybių ar džiaugsmo. Tada ji taptų mirtinga ir pasmerkta antrajai mirčiai kaip ir jis; ir netrukus visam laikui paliktų pasaulį, o jos grožis tebūtų atmenamas dainose.
Ji pasirinko šią dalią, atsižadėdama Palaimintosios karalijos ir atsisakydama giminystės su visais ten gyvenančiais, kad, nesvarbu koks sielvartas lauktų, Bereno ir Lūtijenos likimu galėtų būti sujungtu, o jų keliu kartu vestų už pasaulio ribų. Taip ji vienintelė iš Eldalijės tikrai mirė ir jau seniai paliko pasaulį. Tačiau jos apsisprendimas sujungė Dvi Genti; o ji tapo pramote daugelio, kuriose eldai, nors visas pasaulis persimainė, teberegi numylėtosios Lūtijenos, kurios jie neteko, atvaizdą.
© JRRT
Vertė: Indraja.
Redagavo: Starlin, Exon.
Padėjo redaguoti Laiqualasse.
2006 11 15 versija nr. 2
2004 12 13 versija nr. 1
Dėkoju visiems, pareiškusiems savo nuomonę.
Aišku, tai, kad reikės paskaityti sakinį keletą kartų, nėra baisiai didelis trūkumas…
). Bet: Jo mašina buvo žalia kaip Petro. - čia tai tikrai.
(joke. Stengsios neužtrukti).
)
. Jo, apsėdimas čia tikrai ne prie ko… “Vaiduoklių kupinoje”?
.
(Būtų labai gerai išgirsti tą pageidaujamą konstrukciją rusiškai - visgi gramatika panašesnė į lietuvių, o kalba man gerokai įprastesnė už anglų).
Gi čia iš "Lays of Beleriand" Feanoringų priesaikos perpasakota.
. Bet tie brukšniai tikrai trikdo, jei ir palikti – tai nebent tik vieną jų, nes akys kažkaip automatiškai išskyria gabaliuką tarp brukšnių, kaip kokį įterptinį sakinį. IMHO.
)
. Tikrai niekaip nesuprasi.
Nieko nuostabesnio nesu skaičiusi... Nieko nuostabesnio nesu nutapiusi savo minčių drobėje, sakant... škias 