Bandomasis "Apie Bereną ir Lūtijeną" vertimas

Liucijos vardo dienos proga...
The Revenge of an Editor!

Edit this.


JRRT
Apie Bereną ir Lūtijeną


Tarp sielvarto ir pragaišties sakmių, pasiekusių mus iš tų dienų tamsumos, yra keletas, kuriose – džiaugsmas tarpu raudojimo, o po mirties šešėliu – išlikusi šviesa. Iš šių istorijų gražiausia elfų ausims tebėra sakmė apie Bereną ir Lūtijeną. Apie jų gyvenimus sudėta Leithian, „Išlaisvinimo iš vergovės“, baladė, antroji pagal ilgumą giesmė apie senovės pasaulį; tik čia ji persakyta trumpiau ir ne kaip daina.
Buvo pasakota, kad Barahiras neapleido Dortonijono, ir ten Morgotas jį neatlyžtamai persekiojo, kol tajam teliko dvylika bendrininkų. Dortonijono miškas pietuose kilo į kalningas viržynes, o tų aukštumų rytuose telkšojo Aeluino ežerėlis, apsuptas tyrų, ir visa ta žemė buvo be takų bei laukinė, nes net Ilgosios taikos dienomis ten niekas negyveno. Tačiau Aeluino vandenys gerbti, nes išrodė skaidrūs ir mėlyni dieną, o naktį buvo žvaigždžių veidrodis. Sakyta, kad pati Melijana juos pašventino senovės dienomis. Tenai pasitraukė Barahiras su savais maištininkais ir įsirengė irštvą, o Morgotas negalėjo jos rasti. Bet gandai apie Barahiro ir bendrininkų žygius sklido visur, tad Morgotas įsakė Sauronui juos suieškoti bei sunaikinti.
Tarp Barahiro bendrininkų buvo Gorlimas, Angrimo sūnus. Jo žmona buvo vardu Eilinelė, ir didžiai jie mylėjo viens kitą, kol neatslinko nelaimė. Gorlimas, grįžęs iš karo su pakraščiais, rado namą išplėštą ir apleistą, o žmoną – dingusią: jis nežinojo, nužudytą ar pagrobtą. Tada jis prisiglaudė pas Barahirą ir iš šio bendrininkų buvo nuožmiausias bei smarkiausias. Tačiau abejonės graužė širdį, jis manė, kad galbūt Eilinelė nežuvo. Kartais vienas paslapčia išvykdavo ir lankydavo savo namą, tebestovėjusį tarp kadaise jam priklausiusių laukų ir girių, o tai tapo žinoma Morgoto tarnams.
Rudens metu jis atėjo vakaro prieblandoje ir besiartindamas išvydo, kaip rodėsi, šviesą lange; atsargiai priėjęs, pažvelgė vidun. Ten pamatė Eilinelę, kurios veidas buvo išvargintas širdgėlos ir alkio, ir tarytum girdėjosi jos balsas, raudantis, kad jisai ją palikęs. Bet vos tik jis sušuko, šviesą užpūtė vėjas, užkaukė vilkai, o pečius staiga užgulė sunkios Saurono medžiotojų rankos. Taip buvo sučiuptas Gorlimas. Nugabenę savo stovyklon, anie jį kankino, siekdami sužinoti apie Barahiro slėptuves ir visus įpročius. Bet Gorlimas nieko nesakė. Tada jie pažadėjo, kad jį paleisią ir sugrąžinsią Eilinelei, jei pasiduosiąs, ir, nuvargintas skausmo bei ilgėdamasis žmonos, jis susvyravo. Iškart jį pastatė šiurpion akistaton su Sauronu, o Sauronas tarė:
– Girdžiu, tujen mainysiesi su manimi. Kokią kainą siūlai?
Gorlimas atsakė, kad tesurasiąs jis Eilinelę ir tebūsią abu paleisti, nes manė, kad Eilinelė taip pat buvo paimta į nelaisvę.
Sauronas šyptelėjo ir tarė:
– Tai maža kaina už tokią didžiulę išdavystę. Taip tikrai bus. Tęsk!
Gorlimas būtų liovęsis, bet, įbaugintas Saurono akių, galiausiai pasakė viską, ką atsiminė. Tada Sauronas nusijuokė ir šaipėsi iš Gorlimo, atskleidė, kad jis tematęs pamėklę, kerėjimu sukurtą jam įvilioti spąstuosna – mat Eilinelė buvo negyva.
– Nepaisant visko, išpildysiu tavuosius maldavimus, – tarė Sauronas. – Tujen keliausi pas Eilinelę ir būsi atleistas nuo tarnavimo man, – o tada žiauriai jį nužudė.
Taip buvo atskleista Barahiro slėptuvė, ir Morgotas ant jos užmetė tinklą: orkai, atslinkę ramią priešaušrio valandą, užklupo Dortonijono vyrus ir visus nudėjo, išskyrus vieną. Mat Berenas, Barahiro sūnus, tėvo pasiųstas pavojingu reikalu – žvalgyti Priešo kelių, – buvo toli nuo irštvos, kada ją užėmė. Tačiau, kai užkluptas nakties jis miegojo miške, susapnavo, jog maitlesiai paukščiai tupi tankiai it lapai ant plikų medžių prie ežerokšnio, o nuo jų snapų laša kraujas. Tada Berenas sapne išvydo pavidalą, ateinantį vandeniu. Tai buvo Gorlimo šmėkla, ir jinai kalbėjo, atskleisdama ano išdavystę bei žūtį, ir liepė jam kuo greičiau perspėti savo tėvą.
Tuomet Berenas nubudo ir skubėjo per naktį, ir grįžo prie maištininkų irštvos antrąjį rytą. Bet kai jis artinosi, maitlesiai paukščiai pakilo nuo žemės, sutūpė alksniuose prie Aeluino ir krankė šaipydamiesi.
Berenas ten palaidojo tėvo kaulus, sukrovė virš jų paminklą iš riedulių ir ant jo davė keršto priesaiką. Todėlei pirmiausia jis vijosi orkus, nužudžiusius tėvą ir gentainius, ir naktį rado jų stovyklą prie Rivilės versmių aukščiau Serecho pelkės, bei, būdamas įgudęs miškuose, prisiartino prie laužo nepastebėtas. Ten jų vadas gyrėsi savo žygiais ir iškėlęs laikė Barahiro ranką, nukirstą kaip ženklą Sauronui, jog užduotis įvykdyta, o ant rankos buvo Felagundo žiedas. Tada Berenas iššoko iš už uolos, nužudė vadą ir sučiupęs ranką su žiedu pabėgo, saugomas likimo – orkai buvo sutrikę, o jų strėlės netaiklios.

Po to Berenas, vienišas maištininkas, dar ketverius metus klajojo po Dortonijoną. Jis tapo paukščių ir žvėrių draugu, jie jam padėdavo ir jo neišdavė, o jisai nuo tol nevalgė mėsos bei nenužudė jokio gyvo padaro, netarnaujančio Morgotui. Jis nebijojo mirties, tik nelaisvės, o būdamas narsus bei pasiryžęs viskam, išvengė ir žūties, ir pančių; garsas apie vienišiaus drąsius žygius sklido po visą Belerijandą, sakmė apie juos skambėjo netgi Dorijate. Galiausiai už jo galvą Morgotas pasiūlė ne mažesnį atlygį, nei už noldų Vyriausiojo Karaliaus Fingono, bet orkai veikiau sprukdavo, nugirdę, kad anas artinasi, nei jo ieškojo. Todėl prieš jį buvo pasiųsta kariuomenė, vadovaujama Saurono, o Sauronas atsivedė vilkolakius, nelabus žvėris baisingomis dvasiomis, kurias buvo įkalinęs jų kūnuose.
Visa ta žemė tapo pripildyta blogio, visi tyri padarai buvo ją bepalieką, o Berenas buvo taip smarkiai spiriamas, kad galiausiai jam teko sprukti iš Dortonijono. Snieguotą žiemą jis apleido tą kraštą bei tėvo kapą ir, užkopęs į aukštas Gorgoroto, Siaubo kalnų, vietas, toliuose įžiūrėjo Dorijato žemę. Ten jo širdyje radosi ketinimas nusileisti į Paslėptąją Karalystę, kur dar nebuvo žengusi mirtingojo koja.
Baugi buvo kelionė į pietus. Statūs buvo Ered Gorgoroto šlaitai, o papėdėje tysojo šešėliai, pakloti dar prieš Mėnulio patekėjimą. Už jų plytėjo Dungortebo tyrlaukiai, kuriuose susiėjo Saurono kerai ir Melijanos galia, tvyrojo šiurpas bei beprotybė. Ten buvo apsistoję nelabos Ungolijantos padermės vorai, mezgantys nematomus tinklus, į kuriuos įkliūdavo visa, kas gyva, klajojo siaubūnai, gimę ilgoje tamsoje prieš Saulę, tyliai medžiodami ir žvelgdami daugybe akių. Toje vaiduokliškoje žemėje nebuvo maisto elfams ar žmonėms – tik mirtis. Ši kelionė nelaikoma menkiausiu iš Bereno žygdarbių, bet vėliau jis niekam apie ją neužsimindavo, kad siaubas vėl neapimtų sąmonės, ir niekas nežino, kaip jis surado kelią ir takais, kuriais niekad nedrįso žengti nei žmogus, nei elfas, nusigavo iki Dorijato ribų. Ir perėjo jis raizginius, kuriuos Melijana buvo nuaudusi apie Tingolo karalystę, kaip kad ji buvo išpranašavusi: didi lemtis buvo jam skirta.
Leithian baladėje pasakojama, kad Berenas atėjo į Dorijatą klupinėdamas, žilas ir sulinkęs it nuo daugybės sielvarto metų, toks kankinamas buvo jo kelias. Tačiau vasarą, klajodamas po Neldoreto girias, vakare tekant mėnuliui jis užtiko Lūtijeną, Tingolo ir Melijanos dukrą, kai ji šoko ant nevystančios žolės laukymėse prie Esgalduino. Tada jį paliko skausmo atminimas, ir jis tapo apžavėtas, nes Lūtijena buvo gražiausia iš visų Ilūvataro Vaikų. Mėlynas buvo jos rūbas tarsi giedras dangus, o akys – pilkos lyg žvaigždėtas vakaras, jos mantija buvo išsiuvinėta aukso gėlėmis, o plaukai – tamsūs lyg prieblandos šešėliai. Kaip blyksniai ant medžių lapų, kaip tyro vandens čiurlenimas, kaip žvaigždės virš pasaulio ūkanų buvo jos didybė ir meilumas, o veide žibėjo šviesa.
Bet ji dingo iš akių, o jis tapo bežadis, tarsi surakintas užkeikimo, ir ilgai klaidžiojo giriomis jos ieškodamas, laukinis ir atsargus kaip žvėris. Širdyje ją pavadino Tinūvijele, kas Pilkųjų elfų kalba reiškia Lakštingala, prieblandos dukra, nes nežinojo kitokio jos vardo. Matydavo ją iš tolo kaip lapus rudens vėjuose, o žiemą – kaip žvaigždę ant kalvos, bet jo galūnes kaustė grandinė.
Pavasario išvakarėse atėjo apyaušrio metas, ir Lūtijena šoko ant žalios kalvos. Staiga ji uždainavo. Veržli, širdį verianti buvo jos daina, kaip giesmė vyturėlio, kuris pakyla iš nakties vartų ir lieja čiulbesį tarp nykstančių žvaigždžių, regėdamas saulę už pasaulio sienų; ir atlaisvino Lūtijenos daina žiemos pančius, užšalę vandenys prašneko, gėlės kilo iš šalto žemės, kur žengė jos koja.
Tada pranyko Bereną kaustę tylos kerai, ir jis pakvietė ją, šaukdamas Tinūvijelę, o girios aidas atkartojo vardą. Ji stabtelėjo nustebusi ir nebespruko, o Berenas prisiartino. Kai tik jinai į jį pažvelgė, jos lemtis buvo nulemta, ji pamilo jį, tačiau išslydo iš rankų ir dingo iš akių, kai brėško diena. Berenas nualpęs griuvo ant žemės lyg tas, kas iškart pakirstas ir palaimos, ir širdgėlos, ir puolė į miegą tarsi į šešėlio bedugnę, o pabudęs buvo šaltas it akmuo, jo širdis – dyka ir apleista. Klejodamas jis ėjo apgraibomis lyg tas, kas netikėtai apako ir bando rankomis sugriebti išnykusią šviesą. Taip jis pradėjo kančia mokėti už jam skirtą likimą, o tan likiman įkliuvo Lūtijena: būdama nemirtinga, pasidalino jo mirtingumu, būdama laisva, gavo jo grandinę, ir jos kančia buvo didesnė nei pažintoji bet kieno iš Eldalijės.
Nors jis nebeturėjo vilties, jinai grįžo, kur jis sėdėjo tamsybėse, ir labai seniai Paslėptojoje Karalystėje padavė jam ranką. Po to dažnai ateidavo pas jį, ir jie slapčia kartu vaikščiojo giriomis nuo pavasario iki vasaros, ir niekas iš Ilūvataro Vaikų nepatyrė tokio didžio džiaugsmo, nors trumpai jis tetruko.
Tačiau dainius Daeronas taip pat buvo pamilęs Lūtijeną. Jis pastebėjo jos susitikimus su Berenu bei atskleidė tai Tingolui. Tada Karalių apėmė pyktis, nes Lūtijeną jis mylėjo labiau už viską, laikė ją svarbesne už visus elfų princus – o mirtingų žmonių net nepriimdavo tarnybon. Priblokštas, geliančia širdimi kreipėsi jis į Lūtijeną, bet šioji nenorėjo nieko atskleisti, kol jis neprisiekė, jog nenužudys ir neįkalins Bereno. Tačiau jis pasiuntė tarnus, kad šį suimtų kaip piktadarį ir atvesdintų pas jį į Menegrotą; bet Lūtijena, užbėgusi jiems už akių, pati atvedė Bereną prie Tingolo sosto, tarsi gerbiamą svečią.
Tuomet Tingolas pažvelgė į Bereną piktai ir su panieka, o Melijana tylėjo.
– Kas toks esi, atėjęs čia kaip vagis ir drįsęs neįsakytas prisiartinti prie mano sosto? – paklausė Karalius.
Tačiau Berenas, apimtas pagarbaus baugulio dėl Menegroto puikumo ir Tingolo didybės, nieko neatsakė. Todėl prabilo Lūtijena:
– Jis yra Berenas, Barahiro sūnus, žmonių valdovas, didis Morgoto priešas, kurio žygdarbių istoriją apdainuoja net elfai.
– Tekalba Berenas! – tarė Tingolas. – Ko čia nori, nelaimėli mirtingasai, dėl kokios priežasties palikai savo žemę, kad įžengtum į šią, kuri užginta tokiems kaip tu? Ar gali nurodyti, kodėlgi mano galia neturėtų būti panaudota griežtai bausmei už tavo įžūlumą ir kvailybę?
Tada Berenas, pažvelgęs aukštyn, išvydo Lūtijenos akis bei Melijanos veidą, ir jam pasirodė, kad žodžiai buvo įdėti jo burnon. Baimė išsisklaidė, o seniausios žmonių giminės išdidumas sugrįžo, ir jis tarė:
– O Karaliau, mane čia atvedė likimas, per tokius pavojus, kurių nepabūgtų netgi retas elfas. Čia suradau, ko tikrai neieškojau, bet radęs turėsiu amžinai. Tai brangiau už visą auksą bei sidabrą ir vertingiau už visus brangakmenius. Nei uolos, nei plienas, nei Morgoto ugnys, nei visų elfų karalysčių galybė neatskirs manęs nuo lobio, kurio trokštu, kadangi Lūtijena, tavo dukra, yra skaisčiausioji iš Pasaulio Vaikų.
Tuomet menę sukaustė tyla, nes ten stovintys apstulbo ir išsigando, manydami, jog Berenas bus nužudytas. Bet Tingolas lėtai ištarė:
– Mirtį užsitarnavai šiais žodžiais, ir mirtis greitai tave ištiktų, jei paskubomis nebūčiau davęs priesaikos, dėl kurios dabar gailiuosi, prastakilmi mirtingasai, kurs Morgoto karalijoje išmokai paslapčia šliaužioti kaip jo šnipai ir vergai.
Berenas atsakė:
– Gali man skirti užsitarnautą ar neužsitarnautą mirtį, bet nepriimsiu iš tavęs nei prastakilmio, nei šnipo, nei vergo vardo. Felagundo žiedas, kurį jis įteikė mano tėvui Barahirui mūšio lauke Šiaurėje, liudija, kad mano giminė nenusipelnė tokių vardų nė iš vieno elfo, karaliaus ar ne.
Išdidūs nuskambėjo žodžiai, ir visi žvilgsniai nukrypo į žiedą – Berenas jį iškėlė, o jame mirguliavo žali brangakmeniai, noldų sukurti Valinore. Šis žiedas priminė dvi gyvates, kurių akys buvo smaragdai, o galvos susitiko po auksinių gėlių karūna, kurią viena laikė, kita – rijo: tai buvo Finarfino ir jo giminės ženklas. Tada Melijana palinko prie Tingolo, ir slaptai pašnibždėtas patarimas liepė jam sulaikyti įtūžį.
– Ne tu nužudysi Bereną, – tarė ji, – į nenumanomus tolius galiausiai jį nuves jo likimas, visgi supintas su tavuoju. Sergėkis!
Tačiau Tingolas tylėdamas žvelgė į Lūtijeną ir mąstė: „Nelaimingi žmonės, menkų valdovų ir trumpaamžių karalių vaikai, – negi tokie galėtų savintis tave ir likti gyvi?“ Tada, nutraukdamas tylą, jis tarė:
– Regiu žiedą, Barahiro sūnau, ir pastebiu, kad esi išdidus bei laikai save galingu. Bet tėvo žygdarbiai nepadėtų gauti Tingolo ir Melijanos dukros, net jei jis būtų padaręs paslaugą man. Žiūrėki! Aš taip pat geidžiu neatiduodamo lobio. Uolos, plienas ir Morgoto ugnys saugo brangakmenį, kurį norėčiau turėti, nepaisydamas visų elfų karalysčių galybės. Tačiau girdžiu, kad tavęs tokios kliūtys nebauginą. Todėl eiki savo keliu! Atnešk man savo rankoje Silmarilį iš Morgoto karūnos, ir tada, jei taip nuspręs, Lūtijena galbūt duos tau ranką. Tada turėsi manąjį brangakmenį ir, net jei Silmariliuose glūdėtų Ardos lemtis, laikysi mane dosniu.
Taip jis nukalė Dorijato lemtį ir įkliuvo Mandoso prakeiksman. Girdėjusieji šiuos žodžius suprato, jog Tingolas nesulaužysiąs priesaikos ir tuo pat metu pasiųsiąs Bereną į pražūtį, nes žinojo, kad net visa noldų galia prieš Apgulties pralaužimą nepadėjo netgi iš tolo pamatyti švytinčių Feanoro Silmarilių. Mat jie buvo įstatyti Geležies karūnon ir Angbande branginami labiau už visus turtus: juos saugojo balrogai, nesuskaičiuojami kardai, tvirtos grotos, neįveikiamos sienos ir tamsi Morgoto didybė.
Berenas nusijuokė ir tarė:
– Už mažą kainą elfų karaliai parduoda savo dukras – už brangiuosius akmenis ir meistrų dirbinius. Bet jei tokia tavo valia, Tingolai, aš ją įvykdysiu. Kai vėl susitiksime, mano ranka laikys Silmarilį iš Geležies karūnos, nesgi ne paskutinįsyk regi Bereną, Barahiro sūnų.
Tada jis pažvelgė į tylėjusios Melijanos akis, atsisveikino su Lūtijena Tinūvijele, nusilenkė Tingolui bei Melijanai ir, nepaisydamas jį apsupusių sargybinių, vienas paliko Menegrotą.
Tuomet Melijana pagaliau prabilo ir tarė Tingolui:
– O Karaliau, gudriai suregzti tavo ketinimai. Tačiau, jei mano akys neprarado regėjimo, tau nepalanki ir Bereno nesėkmė vykdant užduotį, ir sėkmė, kadangi pasmerkei arba savo dukrą, arba save patį. O Dorijatas dabar įtrauktas galingesnės karalijos lemtin.
Tačiau Tingolas atsakė:
– Neparduodu elfams ar žmonėms tų, kuriuos myliu ir branginu labiau už visus lobius. Jei būtų vilties ar nuogąstavimų, kad Berenas kada nors gyvas sugrįš į Menegrotą, jis nebebūtų išvydęs dangaus šviesos, nors prisiekiau.
Bet Lūtijena tylėjo ir nuo tos valandos nebedainavo Dorijate. Slegianti tyla apėmė girias, o šešėliai pailgėjo Tingolo karalystėje.

Leithian baladėje sakoma, jog Berenas nevaržomas perėjo Dorijatą ir galiausiai pasiekė Prieblandos ežerokšnių bei Sirijono pelkynų vietą; palikęs Tingolo žemes, jis užkopė į kalvas virš Sirijono krioklių, kur upė triukšmingai nėrė požemin. Iš ten jis pažvelgė į vakarus ir pro ūkanas bei lietų, apgaubusį tas kalvas, išvydo Talat Dirneną, Sergstimąją lygumą, nutysusią tarp Sirijono ir Narogo, o už jos iš tolo įžvelgė Taur en Faroto aukštumas, iškilusias virš Nargotrondo. Ir, stokodamas tiek vilties, tiek patarimo, nukreipė savo žingsnius tenlink.
Visą tą lygumą be perstojo stebėjo Nargotrondo elfai: kiekviena kalva ties jos ribomis buvo karūnuota paslėptais bokštais, visas jos girias ir laukus didžiai įgudę slapčia naršė lankininkai. Jų strėlės buvo taiklios ir mirtinos, ir niekas prieš jų valią ten nekrutėjo. Todėl jie pastebėjo Bereną, jam netoli tenužingsniavus savo keliu, ir jo žūtis buvo čia pat. Tačiau, žinodamas apie pavojų, jis visad laikė iškėlęs Felagundo žiedą, ir nors nematė nė gyvos dvasios dėl medžioklių slaptumo, jautė, kad yra stebimas, bei dažnai šaukė balsu:
– Esu Berenas, Barahiro sūnus, Felagundo draugas. Nuveskite mane pas Karalių!
Todėl medžiotojai jo nenudėjo, o susirinkę patykojo ir įsakė sustoti. Tačiau jie nusilenkė, pamatę žiedą, nors Berenas buvo varganas, apskuręs bei iškamuotas kelio. Jie jį nuvedė į šiaurę bei vakarus, eidami naktį, kad nebūtų atskleisti jų takai. Tuo metu per Narogo srovę prieš Nargotrondo vartus nebuvo brastos ar tilto, tačiau šiauriau, kur į Narogą įteka Ginglitas, vanduo buvo seklesnis, tad ten persikėlę ir vėl pasukę į pietus elfai mėnesienoje atvedė Bereną prie tamsių savo slaptųjų menių vartų.
Taip Berenas stojo prieš Karalių Finrodą Felagundą, o Felagundas jį pažino, nereikėjo nė žiedo priminti apie Beoro ir Barahiro giminę. Jie sėdėjo už užvertų durų, ir Berenas papasakojo apie Barahiro žūtį bei viską, kas jam nutiko Dorijate, ir raudojo, atmindamas Lūtijeną bei jų bendrą džiaugsmą. Felagundas klausė jo istorijos nustebęs ir sunerimęs: jis žinojo, kad duotoji priesaika atėjo pareikalauti jo mirties, kaip jau seniai buvo išpranašavęs Galadrijelei. Prislėgta širdimi jis tarė Berenui:
– Akivaizdu, kad Tingolas trokšta tavo žūties, bet atrodo, kad ši lemtis siekia toliau, nei jo tikslai, kad Feanoro Priesaika vėl veikia. Silmariliai prakeikti neapykantos priesaika, ir net tas, kas juos tik pamini geisdamas, pažadina didžiulę snaudžiančią galią; o Feanoro sūnūs geriau paverstų visas elfų karalystes griuvėsiais, nei pakęstų ką nors kitą nei jie, gavusį ar turintį Silmarilį, kadangi Priesaika juos stumia. Dabar Kelegormas ir Kurufinas gyvena mano menėse, ir nors aš, Finarfino sūnus, esu Karalius, jie karalijoje įgijo stiprią įtaką ir vadovauja daugeliui nuosavų pavaldinių. Esant bet kokiam reikalui, jie visada buvo man draugišku, bet bijau, kad tau jie neparodytų nei meilės, nei pasigailėjimo, jei būtų apsakytas tavo žygis. Tačiau manoji priesaika tebegalioja, ir tokiu būdu visi esame įkliuvę.
Tuomet Karalius Felagundas kalbėjo savo tautiečiams, primindamas Barahiro žygdarbius ir savo įžadą, bei paskelbė, kad jo pareiga – bėdoje padėti Barahiro sūnui, ir prašė savųjų vadų pagalbos. Tada iš minios pakilo Kelegormas ir, išsitraukęs kardą, sušuko:
– Nesvarbu, draugas ar priešas, ar būtų jis Morgoto demonas, ar elfas, ar žmonių vaikas, ar bet kuris kitas Ardos gyvas padaras, nei įstatymas, nei meilė, nei sąjunga su pragaru, nei valų galybė, nei kerėjimo galia jo neapgintų nuo persekiojančios Feanoro sūnų neapykantos, jei jis paimtų ar rastų Silmarilį ir jį pasiliktų. Mes sakomės vieni turį teisę į Silmarilius ligi pasaulio pabaigos.
Dar daugelį žodžių jis tarė, tokių galingų, kokie kadaise buvo jo tėvo žodžiai Tirijone, pirmiausia uždegę noldas sukilti. Po Kelegormo kalbėjo Kurufinas, ramiau, bet ne mažiau įtaigiai, elfų vaizduotėse piešdamas karo ir Nargotrondo žlugimo reginį. Širdyse jis pasėjo tokią didžią baimę, kad vėliau iki Tūrino laikų nė vienas tos karalijos elfas nėjo į atvirą mūšį. Tik slapta ir iš pasalų, kerėjimu ir užnuodytomis strėlėmis jie persekiodavo visus svetimšalius, pamiršdami giminystės ryšius. Taip jie prarado senųjų elfų narsą ir laisvę, o jų žemė aptemo.
Dabar jie murmėjo, kad Finarfino sūnus negalįs jiems įsakinėti it vala, ir nusigręžė nuo jo. Bet broliu užklupo Mandoso prakeiksmas, ir jų širdyse gimė tamsios mintys Felagundą vieną išsiųsti pražūtin ir galbūt užgrobti Nargotrondo sostą: mat jiedu buvo iš seniausios noldų princų giminės.
Felagundas, matydamas esąs paliktas, nusiėmė nuo galvos sidabrinę Nargotrondo karūną ir sviedė po kojomis, tardamas:
– Galite sulaužyti ištikimybės man priesaikas, bet pats privalau įvykdyti įsipareigojimą. Tačiau, jei čia yra tokių, ant kurių dar nekrito mūsų prakeiksmo šešėlis, turėčiau rasti bent kelis paseksiančius manimi, kad neišeičiau lyg elgeta, išstumtas pro vartus.
Šalia jo stojusių buvo dešimt, ir vyriausiasis jų, vardu Edrahilis, pasilenkęs pakėlė karūną bei paprašė, kad iki Felagundo sugrįžimo ji būtų atiduota valdytojui.
– Tu lieki mano ir jų karalius, kas benutiktų, – tarė jis.
Tuomet Felagundas atidavė Nargotrondo karūną savo broliui Orodretui, kad valdytų vietoje jo, o Kelegormas ir Kurufinas nieko nepasakė, tik šyptelėjusiu išėjo iš menės.

Rudens vakarą Felagundas ir Berenas su dešimčia bendražygių išvyko iš Nargotrondo ir nukeliavo palei Narogą iki jo ištakų Ivrino kriokliuose. Žemiau Šešėliuotųjų kalnų jie užtiko orkų būrį, naktį stovykloje visus juos nužudė bei paėmė apdarus ir ginklus. Felagundo meno dėka jų pavidalai ir veidai tapo tarsi orkų, ir taip pakeitę išvaizdą jie toli nuėjo keliu į šiaurę bei drįso žengti į vakarinę perėją tarp Ered Vetrino ir Taur nu Fuino aukštumų. Tačiau Sauronas iš savo bokšto juos pastebėjo ir ėmė abejoti, nes jie skubėjo ir nesustojo pranešti apie savo žygius, ką atlikti buvo įsakyta visiems tuo keliu einantiems Morgoto tarnams. Todėl jis pasiuntė juos patykotų ir atvestų jam.
Taip įvyko įžymiosios Saurono ir Felagundo rungtynės. Felagundas varžėsi su Sauronu galios giesmėmis, ir karaliaus galia buvo didžiulė, tačiau Sauronas paliko viršesnis, kaip byloja Leithian baladė:

Jis audė giesmę raganystės
Ir atskleidimo, išdavystės,
Klastos, kuri lyg ietis dūrė.
O Felagundas dainą kūrė
Apie tvirtybę, išlikimą
Ir prievartai nepaklusimą,
Apie stiprybę tarsi bokštą,
Ir laisvę, ir ištikimybę,
Bekintančiąją regimybę,
Spąstus išvengtus, grandines,
Nutrauktas, nors geležines.
Pirmyn – atgal giesmė siūbavo.
Audringa, vis smarkiau bangavo,
Kovojo Felagundas drąsiai
Ir Elfuvos slaptingą galią
Įpynė į savus žodžius.
Išgirdo tamsumoj paukščius
Iš Nargotrondo jie tolybių,
Dejonę Jūros iš platybių
Užu pasaulio vakarų,
Ant perlų Elfžemės krantų.
Migla tirštėja, tamsa kaupias
Valinore; raudonas kraujas
Prie Jūros, noldos kur išžudė
Bangų draugus, pagrobę plukdė
Laivus jų burėmis baltosiom
Iš šviesių uostų. Vėtra ošia,
Vilkas kaukia. Varnai sklendžia.
Ledai šiaurinėj Jūroj gergždžia.
Belaisviams Angbande – vargai.
Siaučia liepsna, pikti griausmai –
Ir krito Finrodas tenai.

Tada Sauronas nuplėšė jų apsimestinę išvaizdą, ir jie liko stovėti priešais jį nuogi bei išsigandę. Tačiau, nors jų prigimtis buvo atskleista, Sauronas negalėjo išsiaiškinti jų vardų ar tikslų.
Todėl jis juos įmetė į gilią duobę, tamsią ir tylią, ir pagrasino žiauriai nužudysiąs, jei niekas jam neišduos tiesos. Kartkarčiais jie pamatydavo dvi tamsoje įsižiebusi aki, ir vilkolakis prarydavo vieną iš bendražygių; tačiau niekas neišdavė savo valdovo.

Tuo metu, kai Sauronas įmetė Bereną duobėn, siaubas prislėgė Lūtijenos širdį, ir, nuėjusi pas Melijaną patarimo, ji sužinojo, kad Berenas guli Tol in Gauroto požemiuose be vilties išsigelbėti. Tada Lūtijena, nujausdama, kad jis negaus paramos iš niekieno pasaulyje, apsisprendė bėgti iš Dorijato ir pati jį surasti; tačiau paprašė Daerono pagelbėti, o šis atskleidė jos tikslus Karaliui. Tingolą apėmė baimė ir nuostaba, ir jis, kadangi nenorėjo atskirti Lūtijenos nuo dangaus šviesų, kad ji neišsektų ir neišblėstų, bet geidė ją sulaikyti, paliepė pastatyti namą, iš kurio ji negalėtų pasprukti. Netoli nuo Menegroto vartų augo didžiausias medis Neldoreto miške – o tai buvo bukų miškas šiaurinėje karalystės pusėje. Šis galingas bukas, vadintas Hyrilornu, turėjo tris kamienus, vienodos apimties, lygia žieve bei ypatingai išlakius: tik labai aukštai virš žemės augo jų šakos. Aukštybėse tarp Hyrilorno stiebų buvo suręstas namas, ir Lūtijena buvo priversta ten gyventi, o kopėčios nuneštos bei saugomos, išskyrus tuomet, kai Tingolo tarnai atnešdavo jai tai, ko reikėdavo.
Leithian baladėje pasakojama, kaip ji paspruko iš namo Hyrilorne: pasinaudojusi žavėjimo menu, ji privertė savo plaukus užaugti itin ilgus bei iš jų nuaudė tamsią skraistę, kuri apgobė jos grožį tarsi šešėlis; o skraistėn buvo įpintas miego keras. Iš likusių sruogų nuvijo virvę bei nuleido ją pro langą, o kai jos galas suposi virš sargybinių, sėdėjusių po medžiu, šiuos apėmė gilus snaudulys. Tada Lūtijena nukopė iš savo kalėjimo ir, įsisupusi į šešėliuotą apsiaustą, išvengusi visų akių, pranyko iš Dorijato.
Nutiko taip, kad Kelegormas ir Kurufinas vyko medžioklėn per Sergstimąją lygumą, o tai juodu darė, kadangi apimtas įtarimų Sauronas elfų žemėsna pasiuntė daug vilkų. Todėl juodu pasiėmė savo skalikus ir išjojo; be to, tikėjosi prieš grįždamu išgirsti naujienų apie Karalių Felagundą. Vyriausiasis tarp vilkinių šunų, sekusių Kelegormą, buvo Huanas. Jis nebuvo gimęs Viduržemėje, o atvyko iš Palaimintosios karalijos, nes Oromė jį dar seniai buvo padovanojęs Kelegormui Valinore, ir ten jis sekė šeimininko ragą, kol neatslinko nelaimė. Huanas pasekė Kelegormą tremtin ir buvo ištikimas, ir taip įkliuvo noldoms skirton sielvarto lemtin: buvo paskelbta, kad jis žūsiąs, bet ne anksčiau, nei sutiksiąs galingiausią vilką, kada nors žengsiantį pasaulyje.
Tai Huanas rado Lūtijeną, lekiančią lyg nugąsdintas dienos šviesos šešėlis po medžiais, kai Kelegormas ir Kurufinas ilsėjosi netoli vakarinių Dorijato iškyšulių, nes niekas negalėjo pasislėpti nuo jo žvilgsnio bei uoslės, jokie apžavai negalėjo jo sustabdyti ir nei naktį, nei dieną jis nemiegojo. Jis atnešė ją Kelegormui, o Lūtijena, sužinojusi, kad šis yra noldų princas ir Morgoto priešas, nudžiugo ir pasirodė, nusimesdama apsiaustą. Jos grožis, staiga atskleistas po saule, buvo toks didis, kad Kelegormas ją įsimylėjo; tačiau kalbėjo su ja gražiai ir pažadėjo, kad ji ras pagalbą savo bėdoje, jei grįš su juo į Nargotrondą. Jis neparodė nė ženklo, kad jau žinojo apie Bereną bei ano žygį, apie kurį jinai pasakojo, nei to, kad šis dalykas jam buvo labai svarbus.
Taip jie nutraukė medžioklę ir grįžo Nargotrondan, o Lūtijena liko apgauta, nes jiedu ją jėga sulaikė ir atėmė apsiaustą; jai nebuvo leista išžengti pro vartus ar šnekėti su kuo nors, išskyrus broliu Kelegormą ir Kurufiną. Dabar, tikėdamu, kad Berenas ir Felagundas buvo belaisviu be vilties sulaukti pagalbos, juodu ketino palikti Karalių pražūti ir pasilaikyti Lūtijeną bei priversti Tingolą atiduoti jos ranką Kelegormui. Taip juodu būtų padidinusiu savo galią ir tapusiu stipriausiais noldų princais. Jie nesirengė siekti Silmarilių gudrybe ar karu arba leisti, kad kiti tai darytų, kol savo rankose nelaikė visos elfų karalysčių galybės. Orodretas nebuvo pakankamai galingas, kad prieš juos atsilaikytų, nes juodu palenkė į save Nargotrondo gyventojų širdis; tad Kelegormas išsiuntė pasiuntinius pas Tingolą, skubindamas piršlybas.
Tačiau skalikas Huanas buvo teisios širdies, o meilė Lūtijenai jį apėmė pirmąją jų susitikimo valandą; jis liūdėjo dėl jos nelaisvės. Todėlei jis dažnai ateidavo į jos kambarį, o naktį gulėdavo prie jos durų, nes jautė, kad blogis atslinko į Nargotrondą. Vieniša Lūtijena dažnai kalbėdavosi su Huanu, pasakojo apie Bereną, kuris buvo visų Morgotui netarnaujančių paukščių ir žvėrių draugas, o Huanas viską suprato. Mat jis suprasdavo visų balsą turinčiųjų šneką, tačiau jam buvo leista tik tris kartus prabilti žodžiais iki mirties.
Huanas sumanė, kaip padėti Lūtijenai, ir, atėjęs naktį, atnešė jos apsiaustą bei pirmąsyk prakalbo, jai patardamas. Tada ją slaptais keliais išvedė iš Nargotrondo, ir kartu juodu spruko į šiaurę; jis nusižemino ir leido joti ant jo tarsi ant žirgo, kaip orkai kartais jodavo dideliais vilkais. Taip juodu lėkė labai greitai, nes Huanas buvo eiklus ir nepailstantis.

Berenas ir Felagundas kiūtojo Saurono duobėse, o visi jų bendražygiai jau buvo žuvę; bet Sauronas nutarė palikti Felagundą paskutinį, nes suprato, jog šis buvo didžiai galingas bei išmintingas nolda, ir manė, kad jis saugojo žygio paslaptį. Tačiau, kai vilkas atėjo Bereno, Felagundas sukaupė visas jėgas, nutraukė pančius ir rungėsi su vilkolakiu, ir nužudė jį savo rankomis bei dantimis, tačiau pats paliko mirtinai sužeistas. Tada jis tarė Berenui:
– Dabar išeinu ilgo poilsio į belaikes menes už jūrų ir už Amano kalnų. Daug laiko prabėgs, kol mane vėl išvys tarp noldų, ir gali būti, kad antrąkart nebesusitiksime mirę, nei gyvendami, kadangi skirtingi mūsų genčių likimai. Lik sveikas!
Tuomet jis mirė tamsoje, Tol in Gaurote, kurio didžiulį bokštą pats buvo pastatęs. Taip karalius Finrodas Felagundas, skaisčiausias ir labiausiai numylėtas iš Finvės giminės, įvykdė savo priesaiką; o Berenas gedėjo šalia jo, apimtas nevilties.
Lūtijena atvyko tą valandą ir uždainavo, stojusi ant tilto į Saurono salą, o dainos negalėjo sulaiktyti jokios akmens sienos. Berenas išgirdo ir pamanė sapnuojąs, nes virš jo nušvito žvaigždės, o medžiuose pragydo lakštingalos. Atsakydamas jis pradėjo dainą, kurią buvo sudėjęs pašlovinti Septynioms Žvaigždėms, Valų Pjautuvui, kurį Varda pakabino viršum Šiaurės kaip Morgoto žlugimo ženklą. Tada jėgos jį apleido, ir jis krito į tamsą.
Tačiau Lūtijena išgirdo jai atliepusį balsą ir ėmė giedoti galingesnę giesmę. Užkaukė vilkai, sudrebėjo sala. Sauronas stovėjo aukštame bokšte, įsisupęs savo juodosna mintysna, o išgirdęs balsą šyptelėjo, nes žinojo, jog toji buvo Melijanos dukra. Garsas apie Lūtijenos grožį ir jos giesmių įstabumą seniai pasklido už Dorijato ribų, tad jisai sumanė paimti ją į nelaisvę ir atiduoti Morgoto valdžion, kad gautų didžiulį atlygį.
Todėlei prie tilto jis pasiuntė vilką. Tačiau Huanas šį tyliai papjovė. Sauronas siuntė vilkus vieną po kito, bet Huanas visus griebdavo už gerklės ir papjaudavo. Tada Sauronas paleido Draugluiną, baisingą žvėrį, įgudusį piktadariauti, Angbando vilkolakių valdovą ir tėvą. Jis buvo didžiai stiprus, ir ilgai bei aršiai Huanas kovėsi su juo. Galiausiai Draugluinas paspruko ir, atlėkęs į bokštą, nudvėsė prie Saurono kojų, o prieš mirdamas pranešė savo šeimininkui:
– Huanas čia!
Sauronas kaip ir visi tame krašte gerai žinojo Valinoro skalikui skirtą likimą, ir jam kilo mintis pačiam jį išpildyti. Todėlei jis įgijo vilkolakio pavidalą bei tapo stipriausiuoju, kada nors žengusiu pasaulyje, ir išėjo atkovoti tilto.
Jo prisiartinimas kėlė tokį siaubą, kad Huanas stryktelėjo šalin. Tada Sauronas puolė Lūtijeną, o ši nualpo nuo nelabos dvasios jo akyse ir nuo jo kvėpavimo dvoko. Bet kai jis artinosi, ji krisdama mostelėjo tamsaus apsiausto kloste prieš jo akis, ir jis kluptelėjo, nes akimirkai jį apėmė snaudulys. Tada pašoko Huanas. Ten įvyko Huano ir Vilko Saurono kova, kauksmas ir lojimas aidėjo kalvose, o juos iš tolo išgirdę, sunerimo žvalgai ant Ered Vetrino kalnagūbrio kitapus slėnio.
Bet nei kerai, nei užkeikimai, nei iltys, nei nuodai, nei velniška suktybė, nei žvėries jėga negalėjo įveikti Huano iš Valinoro: jis griebė priešininką už gerklės ir prispaudė jį. Tada Sauronas ėmė keisti pavidalą: iš vilko – į gyvatės, iš pabaisos – į savo įprastinį, bet negalėjo išsilaisvinti iš Huano nasrų, visiškai neapleisdamas kūno. Kai tik jo žiauri dvasia paliko savo tamsų būstą, Lūtijena prisiartino ir pareiškė, kad iš jo turėtų būti atimtas kūniškasis apdaras, o jo vaiduoklį drebantį reikėtų pasiųsti atgal pas Morgotą, bei tarė:
– Ten tujen plikas amžinybę kentėsi panieką, jo žvilgsnių varstomas, jei neatiduosi man bokšto valdžios.
Tuomet Sauronas pasidavė, Lūtijena įgijo salos ir visko, kas tenai buvo, valdžią, o Huanas jį paleido. Anas iškart įgijo kraugerio šikšnosparnio, didelio kaip tamsus debesis ant mėnulio, pavidalą ir nuskrido, ant medžių nuo gerklės varvindamas kraują, bei pasiekė Taur nu Fuiną, kuriame apsigyveno, pripildydamas siaubo.
Tada Lūtijena stojo ant tilto ir paskelbė savo galią. Atsileido užkeikimas, laikęs akmenį prie akmens, vartai buvo nuversti, sienos prasivėrė, duobės atsidengė; išžengė daugybė nustebusių, sunerimusių vergų ir belaisvių, dengiančių akis nuo blyškios mėnesienos, nes ilgai jie išbuvo Saurono tamsybėse. Tačiau Berenas neatėjo. Todėl Huanas ir Lūtijena ieškojo jo saloje, ir Lūtijena jį atrado gedintį prie Felagundo. Jo kančia buvo tokia didi, kad jis gulėjo nekrutėdamas ir negirdėjo jos žingsnių. Manydama jį esant mirusį, jinai jį apkabino ir puolė tamsion užmarštin. Tačiau Berenas, sugrįžęs švieson iš nevilties gelmių, ją pakėlė, ir juodu vėl pažvelgė viens į kitą, o už tamsių kalvų auštanti diena nušvietė juos.
Jie palaidojo Felagundo kūną jo paties salos kalvos viršūnėje, ir šioji tapo apvalyta; o žalias Finrodo, Finarfino sūnaus, skaisčiausiojo elfų princo kapas liko nepaliestas, kol žemė nebuvo pakeista, sudaužyta ir užlieta naikinančių jūrų. O Finrodas vaikšto su savo tėvu Finarfinu po Eldamaro medžiais.

Berenas ir Lūtijena vėl buvo laisvu ir kartu ėjo per girias, kuriam laikui atgavusiu savo džiaugsmą; nors atslinko žiema, ji jų nežeidė, nes gėlės išlikdavo ten, kur žengė Lūtijena, o paukščiai giedojo sniego apklotų kalvų papėdėje. Tačiau Huanas, būdamas ištikimas, grįžo pas šeimininką Kelegormą, nors jų meilė nebebuvo tokia kaip anksčiau.
Nargotronde stojo sumaištis. Ten sugrįžo daug elfų, buvusių belaisviais Saurono saloje, ir kilo triukšmas, kurio negalėjo numalšinti jokie Kelegormo žodžiai. Jie nusivylę apraudojo savo karaliaus Felagundo pražūtį, sakydami, jog mergelė išdrįso tai, ko nedrįso Feanoro sūnūs; tačiau daugelis suvokė, kad Kelegormą ir Kurufiną tikriausiai stūmė ne baimė, o išdavystė. Todėl Nargotrondo gyventojų širdys išsilaisvino iš jų valdžios, vėl atsigręžė į Finarfino giminę ir pakluso Orodretui. Bet šis nebūtų pakentęs, jei jie būtų nužudę broliu, kaip kai kurie troško, nes giminių pralietas giminės kraujas būtų dar stipriau užveržęs Mandoso prakeiksmą ant jų visų. Tačiau jis savo karalijoje Kelegormui ir Kurufinui nebūtų pasiūlęs nei duonos, nei ramybės, ir prisiekė, kad nuo šiol menka bus Nargotrondo ir Feanoro sūnų meilė.
– Tebūnie taip! – tarė Kelegormas, ir jo akys grėsmingai sužybsėjo, o Kelegormas šyptelėjo. Tada juodu sėdo ant žirgų ir kaip ugnis išrūko surasti, jei pavyks, giminaičius rytuose. Tačiau su jais nejojo niekas, netgi jų pavaldiniai, nes visi pajuto, kad virš jų grėsmingai kybojo prakeiksmas, o blogis juodu sekė. Tuo metu Kelebrimboras, Kurufino sūnus, išsižadėjo tėvo darbų ir liko Nargotronde; tačiau Huanas vis tiek bėgo paskui savo šeimininko Kelegormo žirgą.
Juodu jojo į šiaurę, nes skubėjo perlėkti per Dimbarą ir palei šiaurinius Dorijato pakraščius, ieškodamu greičiausio kelio į Himringą, kur buvo apsistojęs jų brolis Maedrosas; juodu galėjo tikėtis greitai tąjį kelią įveikti, nes jis buvo šalia Dorijato ribų, išvengusiu Nan Dungortebo ir tolumoje dunksančių Siaubo kalnų grėsmės.
Pasakojama, kad Berenas ir Lūtijena klajodamu pasiekė Bretilės miškus ir galiausiai priėjo Dorijato ribas. Tada Berenas susimąstė apie savo įžadą ir, neklausydamas širdies, apsisprendė vėl išvykti, kai Lūtijena bus saugi savo žemėje. Bet ji nenorėjo vėl būti atskirta nuo jo ir tarė:
– Berenai, turi pasirinkti vieną iš šių dviejų: išsižadėti savo žygio ir priesaikos bei praleisti gyvenimą, klajodamas žeme, arba laikytis žodžio ir mesti iššūkį tamsybės galiai jos soste. Tačiau bet kuriuo keliu eisiu su tavimi, ir mudviejų lemtis bus ta pati.
Kai juodu kalbėjosi apie šiuos dalykus, nekreipdami dėmesio į kitką, per mišką skubėdamu atjojo Kelegormas ir Kurufinas, ir iš tolo broliu juos pastebėjo bei atpažino. Tada Kelegormas pasisuko ir paragino žirgą, ketindamas parblokšti Bereną, o Kurufinas gręždamasis pasilenkė ir užkėlė Lūtijeną ant savo balno, nes buvo stiprus ir vikrus raitelis. Tada Berenas, buvęs prieš Kelegormą, liuoktelėjo ant pralekiančio Kurufino žirgo, o Bereno Šuolis išgarsėjo tarp žmonių bei elfų. Jis sugriebė Kurufiną už gerklės iš už nugaros ir truktelėjo atgal, ir abudu nusirito ant žemės. Žirgas atsistojo piestu ir parkrito, o Lūtijena buvo nusviesta ir gulėjo ant žolės.
Berenas smaugė Kurufiną, bet jo paties žūtis buvo čia pat, kadangi Kelegormas jojo, į jį nukreipęs ietį. Tą valandą Huanas atsisakė tarnybos Kelegormui ir šoko ant šio, tad žirgas kryptelėjo ir nebesiartino prie Bereno, įbaugintas didžiulio skaliko. Kelegormas prakeikė ir skaliką, ir žirgą, tačiau Huanas liko ramus. Tada pakilusi Lūtijena užginė nužudyti Kurufiną, tačiau Berenas iš jo atėmė daiktus, ginklus ir peilį Angristą. Tas peilis buvo nukaltas Telcharo iš Nogrodo ir be makštų kabojo prie šono, o geležį skrosdavo tarsi žalią medieną. Tada Berenas, pakėlęs Kurufiną, nubloškė šalin ir liepė eiti pas savo kilnius gimines, kurie galėtų pamokyti, kaip šaunumą panaudoti geresniems tikslams.
– Tavo žirgą, – tarė jis, – palieku tarnauti Lūtijenai, ir jis galės būti laimingas, atsikratęs tokio šeimininko.
Tuomet Kurufinas prakeikė Bereną po debesimis ir dangumi. Ištarė jis:
– Keliauk tenai į greitą ir karčią žūtį.
Kelegormas priėmė jį ant savo žirgo, ir broliu apsimetė pasišalinančiu, o Berenas nusisuko ir nebekreipė dėmesio į jų žodžius. Bet Kurufinas, apimtas gėdos ir pagiežos, čiupo Kelegormo lanką ir, jiems nujojant, šovė atgalios, o strėlė buvo nutaikyta į Lūtijeną. Huanas liuoktelėjęs ją sugavo dantimis, bet Kurufinas vėl iššovė, o Berenas šoko prieš Lūtijeną, ir strėlė įsmigo į jo krūtinę.
Pasakojama, kad Huanas persekiojo Feanoro sūnu, ir šiuodu persigandę spruko, o grįždamas Lūtijenai parnešė žolelių iš miško. Tais lapais ji sustabdė kraujavimą iš Bereno žaizdos ir savo menu bei meile jį pagydė. Taip galiausiai juodu sugrįžo į Dorijatą. Ten Berenas, blaškydamasis tarp savo priesaikos ir meilės bei žinodamas, kad Lūtijena dabar saugi, vieną rytą atsikėlė anksčiau už saulę, patikėjo Lūtijeną Huano globai ir didžiai sielvartaudamas išvyko, kol ji dar miegojo ant žolės.
Jis vėl visu greičiu jojo į šiaurę Sirijono perėjos link, o pasiekęs Taur nu Fuino pakraščius, pažvelgė tolyn ir už Anfauglito dykynės išvydo Tangorodų viršukalnes. Ten jis paleido Kurufino žirgą, liepęs jam pamiršti baimę bei vergovę ir laisvam laigyti po žalią Sirijono žemių žolę. Galiausiai likęs vienas ant paskutinio pavojaus slenksčio, jis sudėjo Išsiskyrimo dainą, pagarbindamas Lūtijeną ir dangaus žiburius, nes manė dabar turįs atsisveikinti ir su meile, ir su šviesa. Šie žodžiai buvo tos dainos dalis:

Sėkmės, žemele ir dangau,
palaiminti, nes čia, mačiau,
po Saule ir po Mėnuliu
bėgiojo ji grakščiu žingsniu –
Lūtijena Tinūvijelė,
dailesnė, nei mirtingi gieda.
Pasaulis visas griūtų nors,
suirtų ir paliktų toks,
koks buvo chaose senam,
gerai jam būti sukurtam:
naktis, aušra, versmė, sala –
kad Lūtijena būtų čia.

Jis dainavo garsiai, nesirūpindamas, kokios ausys gali išgirsti, nes buvo pasiryžęs viskam ir nesitikėjo išsigelbėsiąs.
Tačiau Lūtijena išgirdo jo dainą ir užgiedojo atsakydama, kai nelaukta skubėjo per girias. Mat Huanas, dar kartą sutikęs ją nešti, sparčiai lėkė Bereno pėdsakais. Jis ilgai svarstė, ką galėtų patarti, kad sumažintų pavojų šiedviem, kuriuos mylėjo. Todėl, kai vėl skubinosi į šiaurę, jis pasuko į šalį ties Saurono sala ir ten paėmė baisią Draugluino vilkeną bei Turingvetilės kailį. Ji buvo Saurono pasiuntinė, kraugerio šikšnosparnio pavidalu skraidydavusi į Angbandą, o jos didžiuliai pirštuoti sparnai ties kiekvienu sąnariu turėjo po geležinį nagą. Apsirėdę šiais siaubingais apdarais, Huanas su Lūtijena šuoliavo per Taur nu Fuiną, o visi padarai spruko nuo jų.
Berenas, regėdamas juos besiartinant, sunerimo ir stebėjosi, nes buvo išgirdęs Tinūvijelės balsą ir manė, kad tai – pamėklė jam įvilioti į pinkles. Bet jie sustojo ir nusimetė įgytąją išvaizdą, o Lūtijena pribėgo prie jo. Taip Berenas ir Lūtijena vėl susitiko tarp dykumos ir girios. Kurį laiką jis tylėjo ir džiaugėsi, tačiau vėliau vėl pamėgino atkalbėti Lūtijeną nuo kelionės.
– Dabar triskart prakeikiu savo priesaiką Tingolui, – tarė jis, – geriau jis būtų mane nužudęs Menegrote, nei nuvesčiau tave po Morgoto šešėliu.
Tada Huanas antrąsyk prakalbo žodžiais ir patarė Berenui:
– Lūtijenos nuo mirties šešėlio išgelbėti nebegali, nes dėl savo meilės ji tam pasmerkta. Gali nusigręžti nuo savo likimo ir vesti ją į tremtį, veltui ieškodamas ramybės, kol būsi gyvas. Bet, jei neneigsi savo lemties, tai Lūtijena arba tikrai mirtų vienatvėje, būdama palikta, arba privalėtų su tavimi mesti iššūkį likimui, kas yra beviltiška, tačiau nebūtinai. Negaliu daugiau patarti ir negaliu toliau eiti jūsų keliu. Tačiau mano širdis kužda, kad pamatysiu tai, ką rasite prie Vartų. Kitką nuo manęs slepia tamsa, tačiau gali būti, kad trys mūsų takai nuves atgal į Dorijatą ir susitiksime, prieš viskam baigiantis.
Tuomet Berenas suprato, kad Lūtijena negali būti atskirta nuo jų abiejų lemties, ir nebesiekė jos atkalbėti. Pasak Huano patarimo, Lūtijenos meno dėka jis buvo aprėdytas Draugluino vilkena, o jinai – sparnuota Turingvetilės oda. Berenas pažvelgus visu kuo išrodė kaip vilkolakis, tik jo akyse švietė nors niūri, bet tyra dvasia, ir jo žvilgsnyje atsispindėjo siaubas, kai šalia jis pamatė į šikšnosparnį panašią būtybę, pakibusią raukšlėtais sparnais. Tada, kaukdamas prieš mėnulį, jis liuoktelėjo nuo kalvos, o šikšnosparnis apsuko ratą ir nuplasnojo viršum jo.

Juodu perėjo visus pavojus ir, padengtu ilgo bei varginančio kelio dulkėmis, pasiekė baisingą slėnį prieš Angbando Vartus. Šalia kelio vėrėsi juodi plyšiai, iš kurių kilo besiraitančių gyvačių pavidalai. Abiejose pusėse uolos stovėjo it įtvirtintos sienos, o ant jų tupėjo maitlesiai paukščiai, klykaujantys žiauriais balsais. Priešais stūksojo neįveikiami Vartai, plati ir tamsi arka kalno papėdėje, o virš jų kilo tūkstančio pėdų skardis.
Ten juodu apėmė baimė, nes prie vartų laukė sargas, apie kurį dar nebuvo pasklidęs garsas. Morgotą pasiekė gandas apie nežinia kokius elfų princų ketinimus, o iš miško properšų girdėdavosi, kaip kaukia Huanas, didis karo skalikas, kurį kadaise paleido valos. Tada Morgotas prisiminė Huano lemtį ir išrinko vieną iš Draugluino padermės jauniklių, kurį šėrė savo rankomis gyva mėsa ir apgaubė sava galia. Greitai augo vilkas, kol nebegalėjo įsisprausti į jokią irštvą, tik, didžiulis ir alkanas, gulėjo prie Morgoto kojų. Ten į jį įėjo pragaro ugnis ir kančia, ir jis tapo pripildytas naikinančios dvasios, kankinamos, baisingos ir stiprios. Tų dienų sakmėse jis vadinamas Karcharotu, Raudonąja Rykle, bei Anfaugliru, Troškulio Nasrais. Jį neužmiegantį Morgotas paguldė prieš Angbando duris, kad neateitų Huanas.
Karcharotas iš tolo juos pajuto ir suabejojo, nes į Angbandą buvo seniai atnešta žinia, jog Draugluinas žuvęs. Todėl, kai juodu prisiartino, jis jiems neleido įeiti, įsakė stovėti ir grėsmingai prisiartino, užuodęs kažką keisto ore aplink juos. Tačiau staiga Lūtijeną apėmė seniai iš dieviškosios padermės paveldėta galia, ir ji žengė pirmyn, nusimetusi bjaurų apdarą, – mažytė prieš Karcharoto jėgą, tačiau švytinti ir šiurpi. Iškėlusi ranką, ji įsakė jam užmigti, tardama:
– O sielvarto pradėta dvasia, dabar pulk tamsion užmarštin ir kuriam laikui pamiršk siaubingą gyvenimo lemtį.
Ir Karcharotas susmuko, tarsi jį būtų trenkęs žaibas.
Tuomet Berenas ir Lūtijena žengė pro Vartus, nusileido painiais laiptais ir kartu atliko didžiausią žygdarbį, kokiam kada nors ryžosi elfai ar žmonės. Mat juodu atėjo prie Morgoto sosto žemutinėje menėje, paramstytoje siaubo, nutviekstoje ugnies ir pripildytoje žudymo bei kankinimo įrankių. Berenas vilko pavidalu nusėlino po sostu, tačiau Morgoto valia Lūtijenos persirėdymas buvo nuplėštas, ir jis nukreipė į ją savo žvilgsnį. Jo akys jos neįbaugino, ji pasakė savo vardą bei pasisiūlė padainuoti jam tarsi klajojanti dainininkė. Morgotui bežiūrint į jos grožybę, jo mintyse gimė niekšinga aistra, o širdin įsliūkino tamsesnis ketinimas už bet kurį kitą nuo to laiko, kai jis paspruko iš Valinoro. Taip jį apgavo jo paties piktavališkumas, nes jis stebėjo ją, kuriam laikui palikęs laisvą, ir mintyse paslapčiomis mėgavosi. Tuomet ji staiga išsisuko nuo jo žvilgsnio ir iš šešėlių pradėjo tokio neįtikėtino meilumo ir tokios stulbinančios galios giesmę, kad jis klausėsi per prievartą ir tapo apakintas, kai akys blaškėsi, ieškodamos jos.
Visus rūmus apėmė snaudulys, visos ugnys išblėso ir užgeso, tačiau Silmariliai Morgoto karūnoje užsiplieskė baltos liepsnos spindesiu, o karūnos ir brangakmenių našta nulenkė jo galvą, lyg ją būtų slėgęs visas pasaulis, apsunkintas rūpesčių, baimės ir troškimų, ko negalėjo atlaikyti net Morgoto valia. Tada Lūtijena, sučiupusi sparnuotą apdarą, pašoko į orą, o jos balsas krito žemyn tarsi liūtis į sietuvas, sodrus ir švelnus. Ji mostelėjo apsiaustu jam prieš akis ir užtraukė sapną, tamsų it Išorinė Tuštuma, kurioje kadaise jis vaikščiojo vienas. Staiga jis griuvo, lyg per griūtį nuslydusi kalva, ir lyg perkūnas nudundėjęs nuo savo sosto sukniubo ant pragaro grindų. Geležies karūna žvangėdama nusirito nuo jo galvos. Nesukrutėjo nė vienas padaras.
Berenas gulėjo ant žemės tarsi negyvas žvėris, tačiau Lūtijena jį palietė ranka ir pažadino, o jis nusimetė vilkeną. Tada Berenas išsitraukė peilį Angristą ir iš geležies nagų išpjovė Silmarilį.
Kai jisai jį sugniaužė delne, švytėjimas prasiskverbė pro gyvą kūną, ranka tapo tarsi žibintas, bet brangakmenis pakentė prisilietimą ir nežeidė jo. Berenui kilo mintis padaryti daugiau, nei pasižadėjęs, ir išnešti iš Angbando visus tris Feanoro Brangakmenius; tačiau ne tokia buvo Silmarilių lemtis. Peilis Angristas lūžo, o ašmenų skeveldra įsmigo į Morgoto skruostą. Šis sudejavo ir krustelėjo, ir sujudėjo visi miegantys Angbando įnamiai.
Siaubas apėmė Bereną ir Lūtijeną, ir juodu spruko, nesisaugodamu, nepersirengusiu, tik trokšdamu vėlei išvysti šviesą. Niekas neužkirto jiedviem kelio ir jų nepersekiojo, tačiau Vartai buvo sergstimi: Karcharotas pakirdo iš miego ir įtūžęs stovėjo ant Angbando slenksčio. Jis juodu pastebėjo anksčiau, nei jie jį pamatė, ir puolė juodu bėgančiu.
Lūtijena buvo išsekusi ir nebeturėjo nei laiko, nei jėgų nuraminti vilką. Tačiau Berenas žengė priešais ją, dešinėje rankoje iškėlęs Silmarilį. Karcharotas stabtelėjo ir akimirkai išsigando.
– Pasišalink ir spruk! – sušuko Berenas. – Nes tai yra ugnis, sunaikinsianti tave ir visus nelabus padarus, – ir atkišo Silmarilį prieš vilko akis.
Karcharotas pažvelgė į šventąjį brangakmenį, tačiau nepabūgo, o ryjanti dvasia jame staiga suliepsnojo; jis sugriebė ranką nasrais ir nukando ties riešu. Tuojau jo vidurius apėmė kankinanti liepsna, nes Silmarilis svilino prakeiktą kūną. Jis nulėkė kaukdamas, o Vartų slėnis ir sienos aidėjo nuo jo kankynės šauksmų. Pasiutęs jis tapo toks baisingas, kad kuo toliau spruko visi Morgoto padarai, buvę slėnyje ar ant ten vedančių kelių, kadangi jis pjovė visas sutiktas gyvas būtybes ir išsiveržė iš Šiaurės niokoti pasaulio. Karcharoto beprotybė buvo didžiausias siaubas, atslinkęs į Belerijandą iki Angbando žlugimo, nes jame slypėjo Silmarilio galia.
Berenas nualpęs gulėjo prie grėsmingųjų Vartų, o mirtis artinosi, nes vilko iltys buvo nuodingos. Lūtijena lūpomis iščiulpė nuodus ir sutelkė beišsenkančią galią kraupios žaizdos kraujavimui sustabdyti. Tačiau už jos Angbando gelmėse sklido garsas apie pažadintą didžią rūstybę. Pabudo Morgoto valdiniai.
Šitaip Silmarilio paieškos tikriausiai būtų pasibaigusios pražūtimi ir neviltimi, bet tą valandą virš slėnio pasirodė trys galingi paukščiai, skrendantys į šiaurę už vėją greitesniais sparnais. Tarp visų paukščių ir žvėrių buvo pasklidusi žinia apie Bereno klajones ir bėdas, o pats Huanas visiems padarams buvo įsakęs stebėti, kad jie galėtų padėti jam. Aukštai virš Morgoto karalijos sklandė Torondoras ir jo pavaldiniai, o pamatę Vilko beprotybę ir Bereno kritimą, jie greitai nusileido, kol Angbando galios vadavosi iš miego pančių.
Jie pakėlė Lūtijeną ir Bereną nuo žemės bei nunešė juos aukštai debesysna. Po jais staiga sudundėjo griaustinis, aukštyn pašoko žaibai, kalnai sudrebėjo. Iš Tangorodų išsiveržė ugnis ir dūmai, liepsnojantys rieduliai buvo nusviesti tolių toliausiai ir krisdami niokojo žemes, o Hitlumo noldos ėmė drebėti. Tačiau Torondoras skrido aukštai virš žemės dangaus keliais, kur saulė visą dieną šviečia nepridengta, o mėnulis vaikštinėja tarp tyrų žvaigždžių. Taip jie greitai praskriejo virš Dor nu Fauglito bei Taur nu Fuino ir atsidūrė virš paslėptojo Tumladeno slėnio. Jo nedengė nei debesys, nei migla, tad Lūtijena, pažvelgusi žemyn, toli apačioje išvydo skaisčiojo Gondolino, kuriame gyveno Turgonas, žibėjimą, tarsi baltą žalio brangakmenio šviesą. Bet ji raudojo, nes manė, kad Berenas tikrai mirsiąs: jis netarė nė žodžio, neatmerkė akių ir vėliau nieko neatsiminė apie skrydį. Galiausiai ereliai juos nuleido Dorijato paribiuose, ir jie atsidūrė tame pačiame miškingame slėnyje, iš kur apimtas nevilties Berenas buvo išsėlinęs, palikęs miegančią Lūtijeną.
Ten ereliai ją paguldė šalia Bereno ir grįžo į savo lizdus aukštai Krisaegų viršūnėse, tačiau Huanas atėjo pas ją, ir kartu jie slaugė Bereną, kaip tada, kai ji išgydė Kurufino padarytą žaizdą. Tačiau šioji žaizda buvo nelaba ir apnuodyta. Ilgai gulėjo Berenas, o jo dvasia klajojo tamsiais mirties paribiais, visąlaik jusdama iš sapno į sapną genančią kančią. Netikėtai, kai jos viltis buvo beveik išsekusi, jis pabudo ir išvydo lapus danguje, o po lapais išgirdo šalia jo švelniai ir ramiai dainuojančią Lūtijeną Tinūvijelę. Vėl buvo pavasaris.
Nuo to laiko Berenas vadintas Erchamijonu, Vienarankiu, o kentėjimas įsirėžė jo veidan. Tačiau galiausiai Lūtijenos meilė jį sugrąžino gyveniman, jis pakilo, ir jie dar kartą ėjo giriomis kartu. Juodu neskubėjo palikti tos vietos, nes ji jiems išrodė skaisti. Lūtijena tikrai norėjo klajoti ir nebegrįžti, užmiršti giminę, tautiečius ir visą elfų karalysčių puikybę, ir kurį laiką Berenas sutiko, tačiau jis negalėjo ilgam pamiršti priesaikos sugrįžti į Menegrotą bei nenorėjo visam laikui atimti Lūtijenos iš Tingolo. Pagal žmonių įstatymus jis manė, kad pavojinga neatsižvelgti į tėvo valią, nebent nebūtų kitos išeities, ir jam atrodė, kad kam nors, tokiam karališkam ir skaisčiam kaip Lūtijena, nedera visada gyventi miškuose lyg šiurkštiems žmonių medžiotojams, be namų, garbės ir dailių dalykų, džiuginančių Eldalijės karalienes. Todėl po kurio laiko jis ją įtikino, ir jų žingsniai paliko negyvenamas žemes, ir jis įžengė į Dorijatą, lydėdamas Lūtijeną namo. Taip norėjo jų lemtis.
Dorijate buvo stojusios nelaimingos dienos. Širdgėla ir tyla apėmė visus jo gyventojus, kai dingo Lūtijena. Ilgai jie jos nesėkmingai ieškojo. Pasakojama, kad tuo metu Daeronas, Tingolo dainius, nuklydo iš šalies, ir niekas jo nebematė. Tai jis kurdavo muziką Lūtijenos šokiams ir dainoms, kol Berenas neatėjo į Dorijatą, ir mylėjo ją, o visas mintis apie ją pynė muzikon. Jis tapo iškiliausiu elfų dainiumi į rytus nuo Jūros, įvardijamu net pirma Feanoro sūnaus Magloro. Tačiau, ieškodamas Lūtijenos, apimtas nevilties jis klaidžiojo keistais takais ir, perkopęs kalnus, pasiekė Viduržemės Rytus, kur daugelį amžių prie tamsių vandenų raudojo Lūtijenos, Tingolo dukters, gražiausios iš visų gyvųjų.
Tuomet Tingolas kreipėsi į Melijaną, tačiau ji jam nepatarė, sakydama, kad jo sumanyta lemtis turi veikti iki nustatytojo galo, o jis turįs laukti to laiko. Tačiau Tingolas sužinojo, kad Lūtijena nukeliavo toli nuo Dorijato, nes, kaip pasakota, slapta iš Kelegormo atėjo pranešimas, jog Felagundas žuvo, Berenas žuvo, o Lūtijena buvo Nargotronde, ir Kelegormas vesiąs ją. Tingolas įtūžo ir pasiuntė šnipus, manydamas pradėti karą su Nargotrondu, ir taip sužinojo, kad Lūtijena buvo vėl pasprukusi, o Kelegormas su Kurufinu – iš Nargotrondo išvarytu. Tada jis ėmė dvejoti, nes neturėjo pajėgų užpulti septynių Feanoro sūnų, tad nusiuntė pasiuntinius į Himringą prašyti jų pagalbos Lūtijenos paieškoms, nes Kelegormas nenusiuntė jos į tėvo namus ir neišsaugojo jos.
Tačiau jo karalijos šiaurėje pasiuntiniai susidūrė su netikėtu ir nelauktu pavojumi: puolančiu Karcharotu, Angbando Vilku. Ieškodamas grobio, jis pasiutęs lėkė iš šiaurės ir, pagaliau perbėgęs Taur nu Fuiną rytiniu pakraščiu, veržėsi nuo Esgalduino versmių lyg niokojanti ugnis. Niekas jam nekliudė, Melijanos galia žemės paribiuose jo nesustabdė, nes jį ginė lemtis ir nešama kankinanti Silmarilio galia. Taip jis įsiveržė į nepaliestas Dorijato girias, o visi persigandę spruko. Iš pasiuntinių išsigelbėjo tik Mablungas, vyriausias karaliaus vadas, kuris atnešė šiurpią žinią Tingolui.
Būtent tą tamsią valandą sugrįžo Berenas ir Lūtijena, besiskubindami iš vakarų, o garsas apie jų atvykimą sklido priešais lyg vėjo nešami muzikos garsai į tamsius sielvartaujančiųjų namus. Galiausiai jie pasiekė Menegroto vartus, o didžiulė minia sekė juos. Tada Berenas nuvedė Lūtijeną prie Tingolo, jos tėvo, sosto, o jis nustebęs pažvelgė į Bereną, kurį laikė žuvusiu; tačiau juo nesidžiaugė dėl sielvarto, kurį šis buvo atnešęs į Dorijatą. Tačiau Berenas priklaupė priešais ir tarė:
– Sugrįžau, kaip buvau davęs žodį. Dabar pareikalausiu, kas man priklauso.
Tingolas atsakė:
– O kaip tavo priesaika ir žygis?
Berenas tarė:
– Ji įvykdyta. Netgi dabar Silmarilis yra mano rankoje.
Tuomet Tingolas paliepė:
– Parodyk jį man!
Berenas ištiesė kairiąją ranką, lėtai atgniauždamas pirštus, tačiau ji buvo tuščia. Tada jis pakėlė dešiniąją, ir nuo to laiko save vadino Kamlostu, Tuščiarankiu.
Tuomet Tingolas sušvelnėjo, Berenas sėdo priešais jo sostą kairėje, o Lūtijena – dešinėje, ir juodu apsakė savo Žygį, o visi susirinkusieji klausėsi, apimti nuostabos. Tingolui ėmė atrodyti, kad šis buvo ne toks kaip kiti mirtingi žmonės ir priklausė Ardos didiesiems, o Lūtijenos meilė rodėsi neregėtas ir keistas dalykas; ir jis suprato, kad jų lemčiai kelio neužkirs jokia galia pasaulyje. Todėlei galiausiai jis nusileido, ir Berenas paėmė Lūtijenos ranką prieš jos tėvo sostą.
Tačiau naujas šešėlis krito ant Dorijato džiaugsmo po skaisčiosios Lūtijenos sugrįžimo, nes, sužinoję Karcharoto pasiutimo priežastį, gyventojai dar labiau išsigando, suprasdami, kad šis pavojus buvo kupinas baisingos galios dėl šventojo brangakmenio ir vargu ar galėjo būti įveiktas. O Berenas, išgirdęs apie Vilko antpuolį, suprato, kad jo Žygis dar nebaigtas.
Kadangi Karcharotas kasdien artinosi prie Menegroto, jie suruošė Vilko Medžioklę, pavojingiausią iš visų žvėrių persekiojimų, apie kuriuos byloja sakmės. Ton medžioklėn vyko Huanas, Valinoro Skalikas, ir Mablungas Sunkiarankis, ir Belegas Tvirtalankis, ir Berenas Erchamijonas, ir Tingolas, Dorijato Karalius. Rytą jie išjojo ir persikėlė per Esgalduino upę, tačiau Lūtijena liko už Menegroto vartų. Ant jos krito tamsus šešėlis, jai rodėsi, kad saulė paliego ir pajuodo.
Medžiokliai pasuko į rytus bei į šiaurę ir, sekdami upės tėkmę, galiausiai aptiko Vilką Karcharotą tamsiame slėnyje, šiaurinio šlaito, nuo kurio Esgalduino srovė krito stačiais kriokliais, apačioje. Karcharotas gėrė krioklių papėdėje, kad numalšintų deginantį troškulį, ir staugė – taip jie jį pastebėjo. Tačiau jis, pajutęs juos artinantis, staiga nepuolė. Galbūt pabudo jo širdies velniškas gudrumas, kai saldūs Esgalduino vandenys akimirkai palengvino skausmą, tad, kai jie jojo artyn, jis nusliūkino tankian krūmynan ir gulėjo pasislėpęs. Tačiau jie apie tą vietą pastatė sargybą ir laukė, o šešėliai miške ilgėjo.
Berenas stovėjo prie Tingolo, kai jie netikėtai pamatė, jog Huano nebėra šalia. Krūmynuose pasigirdo garsus lojimas, nes Huanas, ėmęs nekantrauti ir įsigeidęs išvysti šį vilką, vienas nužingsniavo jo pakelti. Tačiau Karcharotas išvengė jo ir, prasiveržęs pro dyglius, staiga šoko ant Tingolo. Tuojau Berenas žengė prieš jį su ietimi, bet Karcharotas jį nubloškė ir pargriovė, kąsdamas į krūtinę. Tą akimirką Huanas iš tankmės šoko Vilkui ant nugaros, ir juodu kartu griuvo, aršiai imdamusi: nė viena vilko ir skaliko kova nebuvo kaip šioji, nes Huano lojime girdėjosi Oromės ragai ir valų rūstybė, o Karcharoto kaukime buvo Morgoto neapykanta ir pagieža, kandesnė už plieno dantis; uolos skilo nuo jų keliamo triukšmo ir ritosi iš aukštai, užtverdamos Esgalduino krioklius. Jų kova buvo žūtbūtinė, tačiau Tingolas jos nepaisė, mat priklaupė šalia Bereno, pamatęs, jog šis buvo sunkiai sužeistas.
Tą valandą Huanas papjovė Karcharotą, tačiau suraizgytose Dorijato giriose išsipildė jo seniai paskelbtoji lemtis, jis buvo sužeistas mirtinai, o Morgoto nuodai įsiskverbė į jį. Tuomet jis atslinko ir, kritęs šalia Bereno, trečią kartą prakalbo žodžiais, ir prieš mirtį atsisveikino su juo. Berenas tylėjo, tik padėjo ranką ant skaliko galvos, ir taip juodu išsiskyrė.
Mablungas ir Belegas atskubėjo padėti Karaliui, tačiau pamačiusiu, kas įvyko, nusviedė šalin ietis ir ėmė raudoti. Mablungas paėmė peilį ir perskrodė Vilko pilvą, o viduje šis buvo tarsi liepsnos išdegintas; bet Bereno ranka, laikiusi brangakmenį, dar išliko nepažeista. Kai Mablungas siekė ją paliesti, rankos nebeliko, o Silmarilis gulėjo nepridengtas, ir jo šviesa skverbėsi į miško šešėlius aplink juos. Nusigandęs Mablungas greitai jį paėmė ir įdėjo gyvojon Bereno rankon, o Silmarilio prisilietimas pabudino Bereną: jis jį iškėlė ir tarė Tingolui jį priimti.
– Dabar Žygis baigtas, – pasakė jis, – o mano lemtis baigta kalti, – ir daugiau neprabilo.

Jie parnešė Bereną Kamlostą, Barahiro sūnų, šakų neštuvuose šalia skaliko Huano; o kol jie grįžo į Menegrotą, stojo naktis. Didžiojo buko Hyrilorno papėdėje juos patiko lėtai žengianti Lūtijena, kiti šalia neštuvų nešė deglus. Ten ji apkabino Bereną ir pabučiavo, liepdama laukti jos už Vakarų jūros, o jis žvelgė jos akysna, kol jį paliko dvasia. Tačiau žvaigždžių šviesa išblėso, ir tamsybės apėmė net Lūtijeną Tinūvijelę. Taip baigėsi Silmarilio Žygis, tačiau Leithian, „Išlaisvinimo iš vergovės“, baladė nesibaigia.
Bereno dvasia, jos paliepta, užtruko Mandoso menėse, nenorėdama palikti pasaulio, kol Lūtijena neateis paskutinįsyk atsisveikinti ant blausių Išorinės jūros krantų, iš kur mirę žmonės iškeliauja ir niekada nebegrįžta. O Lūtijenos dvasia paniro į tamsybes ir galiausiai išskriejo; jos kūnas liko it staiga nupjauta gėlė, kurį laiką nenuvytusi gulinti ant žolės.
Tingolą apėmė žiema, tarsi žilas mirtingų žmonių amžius. O Lūtijena atėjo į Mandoso menes, kur yra Eldalijei paskirtos vietos už Vakarų rūmų, ant pasaulio ribų. Ten laukiantieji sėdi savo minčių šešėliuose. Tačiau jos grožis buvo puikesnis už jų grožį, o jos sielvartas gilesnis už jų sielvartą; ji atsiklaupė prieš Mandosą ir ėmė giedoti.
Lūtijenos giesmė priešais Mandosą buvo skaisčiausioji, kada nors nuausta žodžiais, ir graudžiausioji, kokią kada nors išgirs pasaulis. Nepakitusi ir nesunaikinama, ji iki šiol giedama Valinore, toli nuo pasaulio ausų, o besiklausantys valos liūdi. Lūtijena supynė dvi žodžių gijas: eldų sielvarto ir žmonių širdgėlos, Dviejų Genčių, Ilūvataro sukurtų gyventi Ardoje, Žemės Karalystėje vidury nesuskaičiuojamų žvaigždžių. Kai ji klūpojo priešais jį, jos ašaros krito ant jo pėdų lyg lietus ant akmenų, ir Mandosas pajuto užuojautą – tas, kurs nei anksčiau, nei vėliau nebuvo taip sugraudintas.
Todėlei jis pakvietė Bereną, ir kaip Lūtijena buvo tarusi, jo mirties valandą juodu susitiko už Vakarų jūros. Tačiau Mandosas neturėjo galios sulaikyti pasaulio viduje mirusių žmonių sielų po jų laukimo laiko, taipogi negalėjo pakeisti Ilūvataro Vaikų likimų. Todėl jis atėjo pas Manvę, valų Valdovą, kuris, vedamas Ilūvataro rankos, tvarkė pasaulį; o Manvė patarimo ieškojo slapčiausiose savo mintyse, kur atsiskleisdavo Ilūvataro valia.
Štai ką jis leido rinktis Lūtijenai. Už jos triūsą ir sielvartą ji būtų paleista iš Mandoso ir eitų į Valimarą būti su valomis ligi pasaulio galo, pamiršusi gyvenimo širdgėlą. Ten Berenas negalėtų žengti. Valoms nebuvo leista sulaikyti jo nuo Mirties, kuri yra Ilūvataro dovana žmonėms. Kitas kelias buvo toks: ji, kartu pasiėmusi Bereną, grįžtų į Viduržemę vėlei ten gyventi, tačiau juodu nebūtų tikru dėl savo gyvybių ar džiaugsmo. Tada ji taptų mirtinga ir pasmerkta antrajai mirčiai kaip ir jis, ir netrukus visam laikui paliktų pasaulį, o jos grožis tebūtų atmenamas dainose.
Ji pasirinko šią lemtį, atsižadėdama Palaimintosios karalijos ir atsisakydama giminystės su visais ten gyvenančiais, kad, nesvarbu koks sielvartas lauktų, Bereno ir Lūtijenos likimu galėtų būti sujungtu, o jų keliu kartu vestų už pasaulio ribų. Taip ji vienintelė iš Eldalijės tikrai mirė ir seniai paliko pasaulį. Tačiau jos apsisprendimas sujungė Dvi Genti, o ji tapo pramote daugelio, kuriuose eldos, nors visas pasaulis persimainė, regi numylėtosios Lūtijenos, kurios jie neteko, atvaizdą.

O :shock: Reiks padirbėt. Valio!!!

Labai patiko. Labai lengvai skaitėsi. Ačiū

bet tai jus tikrai daug prarandate atsisakydami skaityti
Bereno ir Lutijenos istorijos variacija

bet cia jau jusu paciu problemos

as dar neskaičiau nes noriu originalą pirma perskaityt
bet užkliuvo žvilgsnis už Eldalijės

aš nežinau, gal kartosiu kieno nors klausimą bet...

kodėl negalima, kad būtų Eldalië ir kursyvu kaip originale? juk tai quenya žodis...


p.s.šaunuolė.

Kvenjos žodžių originale yra ir daugiau, tačiau turime atsirinkti, kuriuos lietuviname, kurių - ne. Šį lietuviname, nes jis pasitaiko kontekstuose, kur žmogus nelinksniuojamo žodžio nesuprastų (turiu omeny niekada negirdėjusį ko nors panašaus skaitytoją, žalią netolkinistą).

Aš kol kas perskaičiau tik pusę, bet jau spėjau apsiašarot, kaip gražiai poemos epizodai išversti... O suredagavau dar tik pirmą paragrafą. Atrodo, bus ilga žinutė

Ką tik atsiprintinau (bo nesiskaito man grožiniai textai ekrane), namie žiūrėsim. Užmetus akį, tas 'senobinis' stilius skaitosi gan juokingai, kiek matau - ne kritika, o tik pastebėjimas.


Kai skaičiau Valdovą ir Silmarillioną 1-ą kartą, visus tuos eilėraštukus tvarkingai praleisdavau, nebent trumpas būtų. Nu neįdomu man poezija, juodai neįdomu.

shlykshtukas rašė: Kai skaičiau Valdovą ir Silmarillioną 1-ą kartą, visus tuos eilėraštukus tvarkingai praleisdavau, nebent trumpas būtų. Nu neįdomu man poezija, juodai neįdomu.

gedingai prisipazistu- man irgi
Tiksliau galbut buvo nelabai saunus lietuviskas vertimas..kazkaip jis vaikiskai ar nesirimuojanciai atrode...angliska kalba,yapc senobine traukia labiau Bet tai, manau yra laiko klausimas...

sėkmės

Gerai, Starlin, nepamiršk, kad sesija - gali ir po jos viską suredaguot (redagavimo procesas labai sunkus psichologiškai...). O dėl ašarojimų JRRT kaltas - gal esu panaši į meksikietiškų serialų žiūrėtoją, bet nemažą dalį verčiau visai šlapiom akim (ir žvengimo buvo... Zvirm kaltas - kai susipainioji kokiam sakiny, nepaprastai norisi sutrumpinti tokiu stilium kaip ten).
O stilius originale irgi gana senobinis - užtenka, kad visi žodžiai ne tose sakinio vietose kaip reik.
Beje, visa kritika yra itin laukiama, tik prašom pasakyti, ar ji yra tik "iš lietuvių kalbos pozicijų", ar ir atidžiai lyginote su originalu.

Pati porą negražių dalykų radau. Geriau:
Siege - Apgula (pasirodo, apgulties žodyne nėr);
prince - karaliūnas (princas - tarptautinis, karalaitis - mažybinis...).

Suredagavau iki Lūtijenos pasprukimo su Huanu iš Nargotrondu. Jau ir taip Word'e devyni puslapiai išėjo... Tai būtų maždaug apie pusė teksto, bet redakciją įdedu jau dabar, nes medžiagos kiekis labai didelis, Indrajai vis tiek viską reikės peržiūrėti. Aišku, aš jai juodai pavydžiu, kad ji moka taip poetiškai versti - man dar oi kaip toli Bet suredaguot gi vis tiek reikia Tęsinys turėtų būti kitą savaitę.

***

Naudoju Indrajos ženklinimo sistemą, kad visiems būtų paprasčiau:

{Starlin} [Indrajos]
SR – skonio reikalas


[Tarp sielvarto ir pragaišties sakmių, pasiekusių mus iš tų dienų tamsumos, yra keletas] {Tarp sielvarto ir pragaišties sakmių, pasiekusių mus iš tų dienų tamsumos, visgi yra keletas} - "there are yet some" - tą yet galima ir išversti.

[išlikusi šviesa] - "light that endures". Iš esmės čia dviprasmiška frazė, nes gali būti ir "sugebanti išlikti šviesa" (gaji?), ir "išlikusi šviesa", t.y. pabrėžiama, kad ji ir kalbamuoju momentu gyvuoja... Net nežinau.

[antroji pagal ilgumą giesmė] {antroji iš ilgiausių giesmė} -??

[ir ne kaip daina] {ir be giesmių} - ? Didelis klaustukas. Bet "ne kaip daina" ne visai tikslu. "and without song"

[neapleido Dortonijono] {nenorėjo apleisti Dortonijono} "would not forsake Dorthonion"

[neatlyžtamai] {neatlyždamas} "to his death" - apskritai keista frazė... bet turbūt čia taikoma Morgoto atkaklumui.

[bendrininkų] {palydovų} "companions"

[apsuptas tyrų] {?} "wild heaths" - problema. Tiek "moor", tiek "heath" yra "viržiais apaugusi dykynė". Kartais anglų kalba turtingesnėnei lietuvių... Na gerai, tiek jau tos. Paliekam tyrus.

[ten niekas negyveno] {ten niekas nebuvo gyvenęs} "none had dwelt there" SR

[Tačiau Aeluino vandenys gerbti] {tačiau Tarn Aeluino vandenis gerbė / vandenims pagarbą rodė}

[nes išrodė skaidrūs ir mėlyni dieną] {nes išrodė jie / jie išrodė skaidrūs ir mėlyni dieną} trūksta įvardžio vis tik

[naktį buvo žvaigždžių veidrodis] {naktį buvo žvaigždžių veidrodžiu} daiktavardžio įnagininkas su veiksmažodžiu "būti" vartojamas išreikšti laikinai būsenai, pvz. "jis buvo miškininku" - tais ir tais metais jis dirbo miškininku (bet paskui metė); "jis buvo miškininkas" - rodo ilgiau besitęsiantį arba visą gyvenimą trunkančią būseną, t.y. jis buvo miškininkas visą laiką, kai jį pažinojau ar pan. Čia naktimis ežerėlis tampa veidrodžiu...

[Sakyta, kad pati Melijana juos pašventino senovės dienomis] {Sakyta, kad senovės dienomis pati Melijana juos pašventino} SR Taip dingsta dviprasmybė, kad "šventinama naudojant senovės dienas"

[su savais maištininkais] {su savaisiais maištininkais} SR

[bendrininkų] arba ir vėl keisti "palydovų", arba palikti, kaip yra. Čia visai tinka. Tik reikia pridėti įvardį: {jo bendrininkų} Tinka ir "bendražygiai". Nebūtina visur versti vienu žodžiu.

[iš karo su pakraščiais] {iš karo pakraščiuose} "upon the marches"

[abejonės graužė širdį, jis manė, kad galbūt Eilinelė nežuvo] {abejonės graužė širdį - jis manė, kad galbūt EIlinelė nežuvo} SR

[lankydavo savo namą, tebestovėjusį tarp kadaise jam priklausiusių laukų ir girių] {tebestovintį? tada dar stovėjusį?} išeina kažkaip dviprasmiškai, tačiau aš tiksliai dabar neprisimenu... Kažkaip buvo kalbos kultūroj taisyklė, kad, užuot sakius "pašaukiau priešais sėdėjusią moterį", reikia sakyti "pašaukiau priešais sėdinčią moterį".

[o tai tapo žinoma Morgoto tarnams] {o tai suuodė Morgoto tarnai} SR

[Taip buvo sučiuptas Gorlimas] {Taip buvo įviliotas Gorlimas}

[Bet Gorlimas nieko nesakė] {Bet nieko nesakė Gorlimas} "but nothing would Gorlim tell" SR

[Tai maža kaina už tokią didžiulę išdavystę] {Maža kaina už tokią didelę išdavystę} "That is a small price for so great a treachery" SR. Anglai nelabai gali apsieiti, bent jau ne šnekamojoj kalboj, be veiksnio ir tarinio, o mes galim. SR, SR...

[Gorlimas būtų liovęsis] {Gorlimas būtų atsitraukęs}

[Tada Sauronas nusijuokė ir šaipėsi iš Gorlimo, atskleidė, kad jis tematęs pamėklę] {Tada Sauronas nusijuokė ir šaipėsi iš Gorlimo, ir atskleidė, kad anas tematęs pamėklę} - dar vienas "ir" tikrai nepakenks, o va dėl "ano" tai SR

[kerėjimu sukurtą jam įvilioti spąstuosna] {sukurtą kerėjimu jam spąstuosna įvilioti} SR

[ir visus nudėjo] {ir visus išskerdė/išžudė} SR

[Tai buvo Gorlimo šmėkla, ir jinai kalbėjo, atskleisdama ano išdavystę bei žūtį] "and it spoke to him declaring his treachery and death" Tas him, čia turima omeny "Bereno išdavystę", t.y. Berenas buvo išduotas, ar "Gorlimo išdavystę", t.y. Gorlimas išdavė? Jeigu būtų šmėklos, t.y. Gorlimo, tai būtų "its", ar ne? Vadinasi, turimas omeny Barahiras ir Berenas. O gal ir ne. Kebli vieta. Aišku, vertimas toks pat keblus, tai gal ir nereikėtų keisti... Tiesiog norėjau atkreipti dėmesį.

[perspėti savo tėvą.
Tuomet Berenas nubudo ir skubėjo per naktį] - Nereikėtų skelti dar atskiros pastraipos. Originale yra vientisa.

[alksniuose prie Aeluino] {Alksniuose prie Tarn Aeluino} - jau antrą kartą Tarn pamestas. Gal mūsų versijos skirtingos? Šiuo metu naudojuosi iš tolkien.ru paraisiųsta, nes taip kompiuteryje patogiau.

[Berenas ten palaidojo tėvo kaulus] {Ten Berenas palaidojo savo tėvo kaulus} SR

[sukrovė virš jų paminklą] {sukrovė virš jų bokštelį} "cairn" SR

[gyrėsi savo žygiais] {gyrėsi savo žygdarbiais} SR

[iškėlęs laikė] {laikė iškėlęs} SR

[orkai buvo sutrikę] {mat orkai buvo sutrikę} SR. aukščiau labai sėkmingai naudojai "mat", geras pasirinkimas, kodėlgi nepanaudojus ir čia...

[Jis tapo paukščių ir žvėrių draugu, jie jam padėdavo ir jo neišdavė] {Paukščiai ir žvėrys jam, tapusiam jų draugu, padėdavo ir jo neišdavė}

[Jis nebijojo mirties] {Berenas nebijojo mirties}

[sakmė apie juos skambėjo netgi Dorijate] {gandų atkeliavo net į Dorijatą} "and the tail of them came even into Doriath"

[ne mažesnį atlygį, nei] {ne mažesnį atlygį nei}

[vilkolakius, nelabus žvėris] {vilkolakius - nelabus žvėris} SR

[mirtingojo koja.
Baugi buvo kelionė] - pas mane vėl vientisa pastraipa...

[Visa ta žemė tapo pripildyta blogio] {Visa ta žemė buvo pilna blogio} "All that land was now become filled with evil"

[o Berenas buvo taip smarkiai spiriamas] {o Bereną taip smarkiai spyrė} kad derėtų su aukštesniuoju pakeitimu. Bet "spyrė" čia turbūt reikėtų keisti kuo nors kitu.

[dar prieš Mėnulio patekėjimą] {dar prieš patekant Mėnuliui} SR. Dėl Mėnulio rašymo didžiąja raide: ar taip darome todėl, kad jis elfų mitologijoje įasmenintas (Tilion)? Beje, čia tik šiaip pasiguodimas: laimė, kad elfų Mėnulis vyriškosios giminės, kaip ir lietuvių kalboje... Kitaip turėtume problemų iš serijos el sol-la luna...

[tvyrojo šiurpas bei beprotybė] {kur tvyrojo šiurpas bei beprotybė} SR - stilistinis jungtukas, daro kalbą sklandesnę (?)

[klajojo siaubūnai, gimę ilgoje tamsoje prieš Saulę, tyliai medžiodami ir žvelgdami daugybe akių.] {klajojo ilgoje tamsoje prieš Saulę gimę siabūnai, tyliai medžiodami ir žvelgdami daugybe akių.} - dviprasmybe: jie gimė tyliai medžiodami.

[Toje vaiduokliškoje žemėje nebuvo maisto elfams ar žmonėms] {Nebuvo toje vaiduokliškoje žemėje maisto elfams ar žmonėms} SR

[kuriuos Melijana buvo nuaudusi apie Tingolo karalystę] {Melijanos apie Tingolo karalystę nuaustus} SR

[kaip kad ji buvo išpranašavusi] {kaip kad ji ir buvo išpranašavusi} SR

[sulinkęs it nuo daugybės sielvarto metų] {sulinkęs it po daugybės sielvarto metų našta} SR

[metų, toks kankinamas] {metų - toks kankinamas}

[ir jis tapo apžavėtas] {ir apžavan pakliuvo jis} ? "and he fell into an enchantment"

[Mėlynas buvo jos rūbas tarsi giedras dangus] norisi kažkokio skyrybos ženklo, pvz. {Mėlynas buvo jos rūbas, tarsi giedras dangus}

[vakaras, jos mantija] {vakaras; jos mantija} čia gali būti ir kabliataškis, nes sakinys ilgas, o jo dėmenys pakankamai išplėtoti, be to, yra nedidelis minties šuolis ar cezūra, skelianti sakinį į simetriškas stiliaus požiūriu dalis.

[kaip žvaigždės virš pasaulio ūkanų buvo jos didybė ir meilumas] {kaip žvaigždės virš pasaulio ūkanų - tokia buvo jos didybė ir josios meilumas} SR

[o jis tapo bežadis, tarsi surakintas užkeikimo] {o jis prarado žadą, tarsi būtų surakintas užkeikimo} SR

[reiškia Lakštingala, prieblandos dukra] {reiškia Lakštingalą, prieblandos dukrą} – prašyte prašosi arba galininko, arba kabučių.

[nes nežinojo kitokio jos vardo] {nes nežinojo jai kitokio vardo/ nes nežinojo kitokio jai vardo}SR

[galūnes] {??} Tiesą pasakius, pasiūlymų neturiu, tačiau galūnės daro tekstą truputį komišką… Gal tiesiog {jį kaustė} arba {jo judesį kaustė}? Aišku, labiau nutolę nuo teksto. Būtų gražu rasti kokį artimą originalui lietuvišką žodį, kad ir senobinį.

[šalto žemės] {šaltos žemės}

[nebespruko] {nebelėkė šalin} SR

[dingo iš akių, kai brėško diena.] {dingo iš akių brėkštant dienai}SR

[nualpęs griuvo] “lay in a swoon” ar ne gulėjo jau?

[ėjo apgraibomis lyg tas, kas] {ėjo apgraibomis tarsi tas, kuris} SR. Aukščiau buvo analogiška konstrukcija.

[nei pažintoji bet kieno iš Eldalijės] {nei bet kieno iš Eldalijės pažintoji} SR

[Paslėptojoje Karalystėje] tik šiaip klausimas, kada Kingdom verčiam karalystė, kada karalija. Siūlau karaliją palikti Ardai, o visur kitur vartoti karalystę.

[Tačiau dainius Daeronas taip pat buvo pamilęs Lūtijeną. Jis pastebėjo jos susitikimus su Berenu bei atskleidė tai Tingolui.] {Tačiau dainius Daeronas taip pat buvo pamilęs Lūtijeną; jis užtiko ją susitikinėjant su Berenu ir išdavė tai Tingolui.} SR

[Priblokštas] “in … amazement” Gal {Apstulbęs}?

[kol jis neprisiekė] {kol jis prisiekė}

[kad šį suimtų kaip piktadarį ir atvesdintų pas jį į Menegrotą] {kad šį suimtų ir kaip piktadarį atvesdintų pas jį į Menegrotą} Tiksliau

[pažvelgė į Bereną piktai ir su panieka] {pažvelgė į Bereną su pykčiu ir panieka} SR

[– Kas toks esi, atėjęs čia kaip vagis ir drįsęs neįsakytas prisiartinti prie mano sosto? – paklausė Karalius. ] {- Kas toks esi, - prabilo Karalius, - atėjęs čia kaip vagis ir drįsęs neįsakytas prisiartinti prie mano sosto?} SR

[pagarbaus baugulio] “dread” tikrai turi pagarbumo reikšmę? Aš taip versčiau awe, o “dread” palikčiau {baugulio}

[Todėl prabilo Lūtijena] {Todėl prašneko Lūtijena ir tarė} Tiksliau?

[kurio žygdarbių istoriją apdainuoja net elfai] {kurio žygdarbių sakmė giesmėm net tarp elfų virto} SR, tiksliau?

[kodėlgi mano galia neturėtų būti panaudota] {kodėlgi neturėčiau panaudoti savo galios} galbūt aktyvas čia natūraliau skamba. Anglų kalba naudoja daug daugiau pasyvo nei mes.

[žodžiai buvo įdėti jo burnon] Nelabai įsivaizduoju, ar “put into his mouth” anglų k. neturi pakaitalo “put into his lips”, bet paprastai lietuviškai mes sakome {žodžiai buvo jo lūposna įdėti} (plg. J.Degutytė “kalba gimtoji lūposna įdėta”).

[Tai brangiau] {Nesgi tai brangiau} SR

[neatskirs manęs nuo lobio] “shall keep from me the treasure” Čia ne visai “neatskirs”, labiau “neleis man prisiartinti / gauti”. Pavyzdžiui {nesulaikys manęs atstu nuo lobio} SR

[kurio trokštu] {kurio geidžiu} SR. Stipresnis žodis, turintis antrinių prasmių, čia visai nepakenktų.

[kadangi Lūtijena] {nes Lūtijena} “Kadangi” vartojamas, kai šalutinis priežasties aplinkybės sakinys eina prieš pagrindinį sakinį.

[mūšio lauke Šiaurėje] {mūšio lauke šiaurėje} Pasaulio šalių pavadinimai rašomi mažąja raide, nebent reiškia regioną. Nemanau, kad čia turimas omeny regionas.

[Išdidūs nuskambėjo žodžiai] {Išdidžiai nuskambėjo žodžiai} Kažkaip neskanu… Aišku, SR.

[visi žvilgsniai nukrypo] {visų akys nukrypo}

[noldų sukurti Valinore] {noldų padaryti Valinore} SR

[dvi gyvates] Ar nereiktų čia dviskaitos? Tik nelabai įsivaizduoju formą. Tuomet reikėtų dviskaitą taikyti ir toliau sakinyje esančioms galvoms.

[ir slaptai pašnibždėtas patarimas liepė jam sulaikyti įtūžį.] {ir pašnabždomis patarė jam atsikratyti įtūžio.} Konstrukcija truputį gremėzdiška, todėl “patarimo” galima atsisakyti. Ar “bade” tikrai turi liepimo prasmę? Jeigu taip, tai prasčiau, bet jeigu čia daugiau prašymas, galima tiesiog “patarė”. “Sulaikyti” būtų dviprasmybė: ar visam laikui sustabdyti, ar tik pristabdyti? Todėl geriau “atsikratyti” ar pan.

[į nenumanomus tolius galiausiai jį nuves jo likimas] “far and free does his fate lead him in the end” Kebli vieta, nes nežinia, kur dėti tą “free”… jį laisvą toli galiausiai nuves jo likimas?

[net jei Silmariliuose glūdėtų Ardos lemtis] “though the fate of Arda lie within the Silmarils” {nors Silmariliuose glūdi Ardos lemtis} IMO čia nėra galimybės, neapibrėžtumo: Ardos lemtis jau glūdi Silmariliuose.

Beje, šiame dialoge įdomus thou/you klausimas. Ar Berenas su Tingolu keičiasi ironiškomis mandagybėmis, naudodami “you” kaip Jūs formą, ar kaip tik familiariai vienas į kitą kreipiasi?

[prieš Apgulties pralaužimą] {iki Apgulties pralaužimo} SR. Mažiau dviprasmybių (“prieš” sukelia asociacijas su kažkas kariauja prieš kažką – nors tai ir netaisyklinga vartosena, ji pakankamai paplitusi mūsuose)

[nesuskaičiuojami kardai] {nesuskaičiuojami kalavijai} SR. Kažkodėl “kalavijas” man labiau patinka. Iš esmės kardo ir kalavijo prasmė nėra ta pati, bet čia, aišku, reikia klausti EKSPERTŲ.

[gudriai suregzti tavo ketinimai] {gudriai suregzti tavo patarimai} SR

[kadangi pasmerkei] {nes pasmerkei}

[galingesnės karalijos] Tai kaip ten su tom karalystė/karalijos taisyklėm? Ar versim random choice principu, ar nustatysim kokį nors, hm, visuotinį dėsnį?

[Slegianti tyla apėmė girias] Apgobė? Apgulė?

[Prieblandos ežerokšnių bei Sirijono pelkynų vietą] {Prieblandos ežerokšnių ir Sirijono pelkynų prieigas / apylinkes} Ne geriausias variantas, bet “vieta” man irgi nekaip skamba…

[pažvelgė į vakarus] {pažvelgė vakaruosna} SR

[nutysusią] {nutįsusią} Na, suprantu, kad turėtas omenyje tysoti, bet nutįsti paprastai siejamas su nusitęsti, nusidriekti, taigi ne su tysojimu-gulėjimu.

[didžiai įgudę slapčia naršė lankininkai] {slapčia su didžiu įgudimu naršė lankininkai} SR

[nekrutėjo] {neslankiojo} “krutėti” man vis tiek skamba komiškai… SR

[dėl medžioklių slaptumo] {dėl medžioklių slapstymosi} SR

[bei dažnai šaukė balsu] {ir dažnai šaukė balsu} Kas per daug, tas nesveika, bet kartais ir “bei” būna per daug… SR

[Todėl medžiotojai jo nenudėjo] Medžiotojai, medžiokliai… Keičiam žodžius ar visur verčiam taip pat?

[susirinkę patykojo] “assembling they waylaid him” Visa bėda, kad waylay vieno atitikmens lietuvių kalboje neturi. Jis reiškia “patykoti ir užpulti”, taigi du veiksmus. Iš bėdos čia tiktų užklupti, bet iš tiesų nežinau, kaip geriau elgtis… Gal ir versti dviem žodžiais? {susirinkę patykojo ir užklupo, ir įsakė sustoti}

[Jie jį nuvedė į šiaurę bei vakarus] {Ir jie jį vedė šiaurėn ir vakaruosna} SR

[Tuo metu] {Mat tuo metu}

[prieš Nargotrondo vartus] {priešais Nargotrondo vartus}SR

[nebuvo brastos ar tilto] {nebuvo jokios brastos ar tilto}

[kadangi Priesaika juos stumia] {nes Priesaika juos verčia}

[jie karalijoje įgijo stiprią įtaką ir vadovauja daugeliui nuosavų pavaldinių] (vėl karalija…) Kaip su dviskaita? Visur vartojam ar tik kaip prieskonį? Jeigu kaip prieskonį, sunku bus paaiškinti savo motyvus kritikams. Jeigu visur – galime kiek susipainioti formose. Toliau yra [jie visada buvo man draugišku]: ar neturėtų būti jiedu?

[tau jie neparodytų] {tau neparodytų} gražiau.

[išsitraukęs kardą] ta pati kalavijo problema.

[Nesvarbu, draugas ar priešas, ar būtų jis] {Nesvarbu, ar būtų jis draugas ar priešas, ar} SR, bet man atrodo, taip suprantamiau.

[Ardos gyvas padaras] {gyvas Ardos padaras} SR

[tos karalijos elfas] Dar viena karalija…

[paseksiančius manimi] {seksiančius / išseksiančius mane} SR

[išstumtas pro vartus] {išstumtas per vartus}

[karalius] {karaliumi} SR

[visus juos nužudė] {visus juos išžudė} SR

[bei paėmė apdarus ir ginklus] {ir paėmė apdarus bei ginklus} SR

[Taur nu Fuino] {Taur-nu-Fuino} nematau reikalo atsisakyti brūkšnelių. Egzotika, kaip ir visur.

[ir ėmė abejoti] “doubt took him” Žinoma, tai tiesioginis vertimas, bet skamba gan kvailai, nes nėra iškart pasakytas abejonių objektas. Dvejoti čia gal labiau tiktų. Kol kas geresnių variantų nesugalvoju, bet iš esmės čia tas “doubt” reiškia, kad jį apėmė dvejonės (dvejonė vs. abejonė – nelabai didelis skirtumas, bet yra).

[tuo keliu einantiems] {tuo keliu praeinantiems} SR

[patykotų] Vėl tas ”waylay”, nors čia įsipaišo geriau…

Eilių taisyti nesiimu, nes su poezija man nekaip sekasi. Atliktas didžiulis darbas šitaip gražiai sudėliojant posmą (kurį pati labai mėgstu), todėl galiu tik pastebėti, kas pradingo ar pasikeitė (bet tai tik faktinė medžiaga, esmė išlaikyta, ir tokių pranykimų poezijos vertime paprasčiausiai negalima išvengti):

Klastos, kuri lyg ietis dūrė – kaip suprantu, čia bandymas išlaikyti “piercing” prasmę. Šiaip ritmas lietuviškame ir angliškame vertimuose skiriasi, Tolkinas vartoja daugiau sinonimų.

Ir prievartai nepaklusimą “Power” čia virsta prievarta. Nelabai toli nutolta, taigi nieko.

Of secrets kept – išvis neradau.

Spąstus išvengtus, grandines,
Nutrauktas, nors geležines. – Graži kūryba… Ir kalėjimas dingsta.

The chanting swelled – irgi pranyksta.

Ir Elfuvos slaptingą galią – sąmoningai pamesta kontroversiškoji magija?

tamsumoj 0 “in the gloom” Čia tiktų ir pagal prasmę, ir pagal rimą “prieblandoj”.

Migla tirštėja – “doom gathered”.

Bangų draugus – Pažodžiui būtų “jūros raiteliai”, iš bėdos “purslų raiteliai”. Aišku, gražu būtų sugalvoti vienažodį atitikmenį terminui Foamriders.

Varnai sklendžia “The ravens flee” Varnai sprunka? Nepoetiška. Bet vis tiek kažko panašaus reikėtų.

šiaurinėj Jūroj – “in the mouths of the Sea”.

Ir krito Finrodas tenai – sosto nebėr, bet, turiu pripažinti, gerai rimuojasi.

Apskritai tai siūlyčiau padaryti išsamią analizę, t.y. pažodinį vertimą: kas, kur, kaip, ką, konkrečiai iš anglų į lietuvių (kaip su perverting). O tada žiūrėti, kaip galima patobulinti poetinį. Galiu ir aš padaryt, jeigu tu tingi.

[nuogi bei išsigandę] {nuogi ir išsigandę} SR

[niekas neišdavė] {nė vienas neišdavė} SR

[Tol in Gauroto] {Tol-in-Gauroto}

[kadangi nenorėjo atskirti Lūtijenos nuo dangaus šviesų …. , bet geidė ją sulaikyti] {nenorėdamas atskirti Lūtijenos nuo dangaus šviesulių …., bet geisdamas ją sulaikyti} SR

[itin ilgus] itin čia skamba nepoetiškai. Ar {didžiai ilgus} skambėtų blogai? IMO tai – ne visai gera vartosena. {ilgus ilgus}? {ji užsiaugino ilgiausius plaukus}?

[bei iš jų] {ir iš jų} SR

[bei nuleido] {ir nuleido} SR. IMO “bei” veiksmams jungti vartotinas saikingai, o štai objektams jungti jis praktiškai ekvivalentiškas “ir”.

[Jis nebuvo gimęs Viduržemėje, o atvyko iš Palaimintosios karalijos] {Jo nebūta Viduržemėje gimusio, o (būta) atvykusio iš Palaimintosios karalijos / karalystės}SR

[kol neatslinko nelaimė] {kol atslinko nelaimė}

[lyg nugąsdintas dienos šviesos šešėlis po medžiais] “like a shadow surprised by the daylight under the trees” {lyg dienos šviesos nugąsdintas šešėlis po medžiais} ARBA {lyg dienos šviesos po medžiais nugąsdintas šešėlis} Priklauso, kaip interpretuoji angišką tekstą. Bet perfrazuoti nepakenktų, kad būtų aiškiau. Juk čia ne šešėlis susidaro nuo dienos šviesos, o jis yra išgąsdintas dienos šviesos (tik neklauskit, ką šitas įmantrus epitetas reiškia ).

[Dorijato iškyšulių] “eaves” {pakraščių} ?

[dėl jos nelaisvės] {dėl josios nelaisvės} SR

Ačiū! Tujen irgi poetiškai... Tik įspėsiu, kad tolkien.ru faile yra klaidų (ir ypač daug pastraipų suskirstymo klaidų). Pati pirma ištaisau gabalą pagal knygą, o tada verčiu, žiūrėdama į failą. Minėtieji pastraipos „nebuvimai” – greičiausiai OCR klaida. Apie Lay of Leithian ištrauką gal kalbėkim gijoj „Ar eilėraštį galima išversti?“, nes ten yra angliškai (beje, lietuviškas variantas dabar truputį kitoks, nei ten guli). Paanalizuosiu, nors nežinia, ar dabar, ar vėliau. Beje, faile eilėrašty žodžių trūksta.


„{Tarp sielvarto ir pragaišties sakmių, pasiekusių mus iš tų dienų tamsumos, visgi yra keletas}“– ar tai negadintų stiliaus? Lietuviškas tekstas laikomas tuo stilingesniu, kuo mažiau visokių žodelyčių sudėta į krūvą. Ir logika kliūna: visgi yra maždaug nepaisant to, o šitame sakinyje nelabai matosi, ko – būtų aišku, jei būtų Tais sunkiais laikais sukurtos sakmės dažniausiai niūrios. Visgi yra ir smagesnių.

„[išlikusi šviesa] - "light that endures"... gali būti ir "sugebanti išlikti šviesa" (gaji?), ir "išlikusi šviesa", t.y. pabrėžiama, kad ji ir kalbamuoju momentu gyvuoja...“ – tai gal išliekanti? Irgi bus dviprasmiška?...

„[antroji pagal ilgumą giesmė] {antroji iš ilgiausių giesmė} -??“ – {} neaišku, pagal kokį požymį ji antroji.

„[ir ne kaip daina] {ir be giesmių} - ? "ne kaip daina" ne visai tikslu. "and without song" “ – gal tale is told without song vertimas būtų negiedant? PRAŠYČIAU PRISIDĖTI IR KITUS (Beje, Lay of Leithian yra suskirstyta į cantos – giesmes, bet būtų daugiskaita, jei omenyje būtų turėtos jos?)

„[neapleido Dortonijono] {nenorėjo apleisti Dortonijono} "would not forsake Dorthonion" “ – manau, kad sutinku, bet jei dar kas nors man primins anglišką gramatiką, jausiuos ramiau.

„[neatlyžtamai] {neatlyždamas}“+

„[bendrininkų] {palydovų} "companions" “ – partizanai palydovai? Hm. Geriau bendražygiai, kaip toliau.

„[apsuptas tyrų] {?} "wild heaths". Tiek "moor", tiek "heath" yra "viržiais apaugusi dykynė". “ – kaip miniu „žodynėlyje“, man heaths – 1.viržynas, 2.tyrai. Tiesiog čia viržiai kartotųsi. Turim viržio sinonimą šilojas, bet jis miškiniams viržiams tinka. O ten turbūt viržynas atviroje vietoje, kaip Škotijoje.

„[ten niekas negyveno] {ten niekas nebuvo gyvenęs} "none had dwelt there" SR“ – lietuviškai ta forma tinkamesnė kitokiems atvejams: Niekad negyvenau Alytuje. Niekad nesu gyvenusi rūsyje – ar čia nebus šalta?.

„[Tačiau Aeluino vandenys gerbti] {tačiau Tarn Aeluino vandenis gerbė / vandenims pagarbą rodė}“– pataisymai tiktų, bet, jei po to įdėsiu įvardį, jie ne 100% prie jo derės. O gal derės?

„[nes išrodė skaidrūs ir mėlyni dieną] {nes išrodė jie / jie išrodė skaidrūs ir mėlyni dieną}“ nes jie išrodė skaidrūs ir mėlyni dieną +

„[naktį buvo žvaigždžių veidrodis] {naktį buvo žvaigždžių veidrodžiu} daiktavardžio įnagininkas su veiksmažodžiu "būti" vartojamas išreikšti laikinai būsenai“+

„[Sakyta, kad pati Melijana juos pašventino senovės dienomis] {Sakyta, kad senovės dienomis pati Melijana juos pašventino}“+

„[su savais maištininkais] {su savaisiais maištininkais} SR“+

„[bendrininkų] arba ir vėl keisti "palydovų", arba palikti, kaip yra.“ – palikti

„[iš karo su pakraščiais] {iš karo pakraščiuose} "upon the marches" “ PRAŠOM PADĖTI. Kol kas radau, kad kariauti su – to be at war with; to make war on / against; paskelbti karą kažkam – to declare war on / upon; pradėti karą su – to go to war against / with; perkelti karo veiksmus į prieš. terit. – to carry the war into. Bet pakraščiai yra vieta, todėl on gali reikšti ir padėtį. Turbūt tas karas – Dagor Bragollach, tokiu atveju tiktų pakraščiuose, nes priešininkas Morgotas – ne kažkokie užkampiai

„[abejonės graužė širdį, jis manė, kad galbūt Eilinelė nežuvo] {abejonės graužė širdį - jis manė, kad galbūt Eilinelė nežuvo} SR“ – jau imu manyt, kad Eilinelė galbūt nežuvo – kad ir galbūt šalia nelabai skamba. Beje, analogiškas vietas galima svarstyti be galo, ir nemažai tokių dar gali pasikeisti, kai perrašinėsiu tekstą.

„[lankydavo savo namą, tebestovėjusį tarp kadaise jam priklausiusių laukų ir girių] {tebestovintį? tada dar stovėjusį?} ...Kažkaip buvo kalbos kultūroj taisyklė, kad, užuot sakius "pašaukiau priešais sėdėjusią moterį", reikia sakyti "pašaukiau priešais sėdinčią moterį". “ – jei tikrai yra tokia taisyklė, pataisysiu (jei nesunku, dar žvilgtelėk – pati neturiu kur, o vietinis Redaktorius sako, kad tokios negirdėjo.)

„[o tai tapo žinoma Morgoto tarnams] {o tai suuodė Morgoto tarnai} SR“ – gana svarbus reikalas. Šitam tekste vaizdingumo ir taip užtenka, bet XIV skyriuj visąlaik norisi įrašyt kokį išraiškingesnį veiksmažodį, kur jo nėra, ir nežinau, ar tai iš viso galima daryti. Atrodo, kad galima tik tuo atveju, kai neturime artimesnio sinonimo.

„[Taip buvo sučiuptas Gorlimas] {Taip buvo įviliotas Gorlimas}“+

„[Bet Gorlimas nieko nesakė] {Bet nieko nesakė Gorlimas} "but nothing would Gorlim tell" SR“+, bet tada reiktų keist į Taip Gorlimas buvo įviliotas.

„[Tai maža kaina už tokią didžiulę išdavystę] {Maža kaina už tokią didelę išdavystę} "That is a small price for so great a treachery" SR. Anglai nelabai gali apsieiti, bent jau ne šnekamojoj kalboj, be veiksnio ir tarinio, o mes galim“ + Maža

„[Gorlimas būtų liovęsis] {Gorlimas būtų atsitraukęs}“ – draw back – 1. atsitraukti, žengti atgal; 2. pasitraukti (iš žaidimo), nesilaikyti (susitarimo); nutariau, kad čia turėta omeny ne pirmoji reikšmė (fizinis atsitraukimas), o antroji. Zvirmariljoniškai būtų Gorlimas būtų spjovęs į viską / būtų atsisakęs informatoriaus pareigų. Nutariau, kad panašiausias šioje situacijoje dalykas – liovimasis (kalbėti). Kas dar ką patars?

„[Tada Sauronas nusijuokė ir šaipėsi iš Gorlimo, atskleidė, kad jis tematęs pamėklę] {Tada Sauronas nusijuokė ir šaipėsi iš Gorlimo, ir atskleidė, kad anas tematęs pamėklę} - dar vienas "ir" tikrai nepakenks, o va dėl "ano" tai SR“+

„[kerėjimu sukurtą jam įvilioti spąstuosna] {sukurtą kerėjimu jam spąstuosna įvilioti} SR“ – gal ne, nes kitaip skamba, nei norėtųsi (SR). Nepatinka veiksmažodžiai sakinio gale (jei nėra rimtų priežasčių – inversijos originale ar ypatingos melodijos, kuri antraip suirtų).

„[ir visus nudėjo] {ir visus išskerdė/išžudė} SR“ – išžudė tiktų, bet prieš tai – nužudė. O išskerdė negerai, nes stilius daros tikrai „žemasis“ – skerdžiamos dažniausiai kiaulės...

„[Tai buvo Gorlimo šmėkla, ir jinai kalbėjo, atskleisdama ano išdavystę bei žūtį] "and it spoke to him declaring his treachery and death" Tas him, čia turima omeny "Bereno išdavystę", t.y. Berenas buvo išduotas, ar "Gorlimo išdavystę", t.y. Gorlimas išdavė? Jeigu būtų šmėklos, t.y. Gorlimo, tai būtų "its", ar ne? Vadinasi, turimas omeny Barahiras ir Berenas. O gal ir ne.“ – kuklia nuomone, Gorlimo šmėkla pasakojo ne apie savo, o apie dar gyvo Gorlimo išdavystę bei žūtį, todėl his. Galimas ir trečias variantas – Gorlimas irgi buvo išduotas, apgautas: “and coming slowly, softly spake | and sadly said: 'Lo! Gorlim here, | traitor betrayed, now stands!” (Lay of Leithian) KAS DAR KĄ PASIŪLYS?

„[alksniuose prie Aeluino] {Alksniuose prie Tarn Aeluino} - jau antrą kartą Tarn pamestas.“ – Gal klystu, bet manau, kad tarn yra viso labo [/i]kalnų ežerėlis. (Anksčiau maniau, kad čia elfiškai, bet elfiškuose žodynuose žodžio nėr, angliškuose – yr. XIV skyriuj sakoma, kad Dortonijone buvo daug tarns). Manau, kad bendrinius upių, ežerų, kalnų pavadinimus užtenka paminėti, kai apie juos kalbama pirmąsyk (po ilgos pauzės), o po to galima naudoti tik tikrinį vardą.

„[Berenas ten palaidojo tėvo kaulus] {Ten Berenas palaidojo savo tėvo kaulus} SR“+

„[sukrovė virš jų paminklą] {sukrovė virš jų bokštelį} "cairn" SR“ – PRAŠOM SIŪLYT DAR. Tiesa, tai bokštelis, bet svarbu, kam jis skirtas: pasak žodynų, tai gali būti žymė arba paminklas mirusiajam. Gal yra lietuviškas terminas? Kiek mėnesių ieškojau harrow vertimo alkas[/i], o čia pat buvo asmuo, daug geriau išmanantis senuosius tikėjimus.

„[gyrėsi savo žygiais] {gyrėsi savo žygdarbiais} SR“+

„[iškėlęs laikė] {laikė iškėlęs} SR“+

„[orkai buvo sutrikę] {mat orkai buvo sutrikę} SR“+, bet tada nereik brūkšnio, kuris kuklia nuomone yra mat sinonimas

„[Jis tapo paukščių ir žvėrių draugu, jie jam padėdavo ir jo neišdavė] {Paukščiai ir žvėrys jam, tapusiam jų draugu, padėdavo ir jo neišdavė}“+

„[Jis nebijojo mirties] {Berenas nebijojo mirties}“+

„[sakmė apie juos skambėjo netgi Dorijate] {gandų atkeliavo net į Dorijatą} "and the tale of them came even into Doriath" “ – tale gali būti paskalos (neigiamas atspalvis), o reikšmės gandai manieji žodynai nerodo. Nepaisant to, taip gali būti, bet terminas turi per ryškų neapibrėžtumo atspalvį ir visgi šiokį tokį – neigiamą. Jei sakmė jau per daug iškilminga, tai gal garsas apie juos nusklido net į?

„[ne mažesnį atlygį, nei] {ne mažesnį atlygį nei}“+ (skyrybą prašom taisyt atidžiai – seniai nebemoku).

„[vilkolakius, nelabus žvėris] {vilkolakius - nelabus žvėris} SR“+

„[Visa ta žemė tapo pripildyta blogio] {Visa ta žemė buvo pilna blogio} "All that land was now become filled with evil" “ – gal būtų kupina, sklidina? Nepaprastai įdomi konstrukcija was become filled . KAS DAR KĄ PASIŪLYS?

„[o Berenas buvo taip smarkiai spiriamas] {o Bereną taip smarkiai spyrė} kad derėtų su aukštesniuoju pakeitimu. Bet "spyrė" čia turbūt reikėtų keisti kuo nors kitu.“ – nežinau, ar čia tiktų spaudžiamas.

„[dar prieš Mėnulio patekėjimą] {dar prieš patekant Mėnuliui} SR.“ – gal taip gražiau, bet ar matysis, kad kalbama apie konkretų įvykį, ne kartą minimą tekste? Dėmesio: visoje knygoje šis rising of the Moon turėtų būti išverstas vienodai. Atrodo, kad vienoje vietoje tinka ne abi formos, o tik patekėjimas: Now it came to pass, when four hundred and ninety-five years had passed since the rising of the Moon, in the spring of the year….

„Dėl Mėnulio rašymo didžiąja raide: ar taip darome todėl, kad jis elfų mitologijoje įasmenintas (Tilion)?“ – originale tai didžioji, tai mažoji. Manau, kad mažoji, kai mėnulis yra tik mėnulis, kuris šviečia naktį, o didžioji – kai kalbama apie jį kaip mitologijos, pasaulio struktūros elementą. Taip ir rašau, nes lietuviškai galima visaip.

„[tvyrojo šiurpas bei beprotybė] {kur tvyrojo šiurpas bei beprotybė} SR - stilistinis jungtukas, daro kalbą sklandesnę (?)“ – prieš jį būtų kuriuose, per daug kurkimo?..

„[klajojo siaubūnai, gimę ilgoje tamsoje prieš Saulę, tyliai medžiodami ir žvelgdami daugybe akių.] {klajojo ilgoje tamsoje prieš Saulę gimę siaubūnai, tyliai medžiodami ir žvelgdami daugybe akių.}“+ (tik manau, kad dviprasmybė būtų, jei nebūtų kablelio).

„[Toje vaiduokliškoje žemėje nebuvo maisto elfams ar žmonėms] {Nebuvo toje vaiduokliškoje žemėje maisto elfams ar žmonėms} SR“+

„[kuriuos Melijana buvo nuaudusi apie Tingolo karalystę] {Melijanos apie Tingolo karalystę nuaustus} SR“+ gerai, buvo taip nesikartos.

„[kaip kad ji buvo išpranašavusi] {kaip kad ji ir buvo išpranašavusi} SR“ – kuo mažiau tokių žodelių krūvoj, tuo stilingiau.

„[sulinkęs it nuo daugybės sielvarto metų] {sulinkęs it po daugybės sielvarto metų našta} SR“+

„[metų, toks kankinamas] {metų - toks kankinamas}“+

„[ir jis tapo apžavėtas] {ir apžavan pakliuvo jis} ? "and he fell into an enchantment" “ – gal per mandrai – nemanau, kad apžavas toks daiktas, į kurį galima ...įminti, bet tikrai įdomu, kaip tai pasakyti lietuviškai. KAS KĄ SIŪLO?

„[Mėlynas buvo jos rūbas tarsi giedras dangus] norisi kažkokio skyrybos ženklo, pvz. {Mėlynas buvo jos rūbas, tarsi giedras dangus}“ – ar pagal taisykles būtina? Jei nebūtina, nedėsiu, nes nuo nesimetriškos pauzės suirs ritmas. Gi čia eilėraštis proza.

„[vakaras, jos mantija] {vakaras; jos mantija} čia gali būti ir kabliataškis, nes sakinys ilgas, o jo dėmenys pakankamai išplėtoti, be to, yra nedidelis minties šuolis ar cezūra, skelianti sakinį į simetriškas stiliaus požiūriu dalis.“ – teisybė, bet lietuviškai kabliataškis atitinka tašką, o intonacinis taškas čia sudarytų per ryškią pauzę. Kablelis – mažesnė blogybė?

„[kaip žvaigždės virš pasaulio ūkanų buvo jos didybė ir meilumas] {kaip žvaigždės virš pasaulio ūkanų - tokia buvo jos didybė ir josios meilumas} SR“ – nė, ritmas sutriktų nuo brūkšnio – ryškiausia pauzė čia turi būti prieš paskutinį dėmenį (SR).

„[o jis tapo bežadis, tarsi surakintas užkeikimo] {o jis prarado žadą, tarsi būtų surakintas užkeikimo} SR“ + prarado žadą

„[reiškia Lakštingala, prieblandos dukra] {reiškia Lakštingalą, prieblandos dukrą} – prašyte prašosi arba galininko, arba kabučių“+

„[nes nežinojo kitokio jos vardo] {nes nežinojo jai kitokio vardo/ nes nežinojo kitokio jai vardo}SR“ – ne, manau, kad taip derint linksnių negalima.

„[galūnes] {??} Tiesą pasakius, pasiūlymų neturiu, tačiau galūnės daro tekstą truputį komišką… Gal tiesiog {jį kaustė} arba {jo judesį kaustė}? Aišku, labiau nutolę nuo teksto. Būtų gražu rasti kokį artimą originalui lietuvišką žodį, kad ir senobinį.“ + jį kaustė. Iš senovinių žodžių teatsimenu kūno nariai... KAS KĄ PASIŪLYS?

[šalto žemės] {šaltos žemės}+

„[nebespruko] {nebelėkė šalin} SR“ SR...

„[dingo iš akių, kai brėško diena.] {dingo iš akių brėkštant dienai}SR“+

„[nualpęs griuvo] “lay in a swoon” ar ne gulėjo jau?“ – pasak žodynų, gali būt visaip (gulėti / gulti), šitaip lyg geriau dera su swoon, slain – bet nežinau. Na, ir nekyla minčių, ar jie ir prieš tai gulėjo

„[ėjo apgraibomis lyg tas, kas] {ėjo apgraibomis tarsi tas, kuris} SR. Aukščiau buvo analogiška konstrukcija.“+

„[nei pažintoji bet kieno iš Eldalijės] {nei bet kieno iš Eldalijės pažintoji} SR“ – kažko SRiškai nesinorėtų. Neįprasta žodžių tvarka Sile dažna, bet manau, kad nebūtina jas rašyti ten, kur originale jomis net nekvepia – stilius pasidaro itin pasakinis (šiuo klausimu reikia susitart, jei nenorim, kad mūsų „gabalai“ būtų iš pirmo žvilgsnio atskiriami).

„[Paslėptojoje Karalystėje] tik šiaip klausimas, kada Kingdom verčiam karalystė, kada karalija. Siūlau karaliją palikti Ardai, o visur kitur vartoti karalystę. ... Ar versim random choice principu, ar nustatysim kokį nors, hm, visuotinį dėsnį? “ – kingdom – karalystė, realm – karalija (jei manęs kas klaustų, tai sakyčiau, kad visada, Ardos ar ne Ardos. Žodis gi tas pats visur).

„[Tačiau dainius Daeronas taip pat buvo pamilęs Lūtijeną. Jis pastebėjo jos susitikimus su Berenu bei atskleidė tai Tingolui.] {Tačiau dainius Daeronas taip pat buvo pamilęs Lūtijeną; jis užtiko ją susitikinėjant su Berenu ir išdavė tai Tingolui.} SR“ – he espied her meetings with Beren[/] – KĄ KITI MANO?

„[Priblokštas] “in … amazement” Gal {Apstulbęs}?“+

„[kol jis neprisiekė] {kol jis prisiekė}“+ he, pražiopsojau – bandau persiauklėt.

„[kad šį suimtų kaip piktadarį ir atvesdintų pas jį į Menegrotą] {kad šį suimtų ir kaip piktadarį atvesdintų pas jį į Menegrotą} Tiksliau“+

„[pažvelgė į Bereną piktai ir su panieka] {pažvelgė į Bereną su pykčiu ir panieka} SR“ – stilingiau piktai ir paniekinamai?

„[– Kas toks esi, atėjęs čia kaip vagis ir drįsęs neįsakytas prisiartinti prie mano sosto? – paklausė Karalius. ] {- Kas toks esi, - prabilo Karalius, - atėjęs čia kaip vagis ir drįsęs neįsakytas prisiartinti prie mano sosto?} SR“+

„[pagarbaus baugulio] “dread” tikrai turi pagarbumo reikšmę? Aš taip versčiau awe, o “dread” palikčiau {baugulio}“ – turi, tik ne Alkone. LingvoUniversal: 1) ужас, благоговейный страх, трепет; благоговение. Syn: extreme fear, awe“. Nežinau, ar pats baugulys to atspalvio neturi, nes mano DLKŽ jo nėr – bet turbūt ne. O kai pabandau įsijausti į situaciją, atrodo, kad ten turėjo būti pagrbi baimė, ne siaubas.

„[Todėl prabilo Lūtijena] {Todėl prašneko Lūtijena ir tarė} Tiksliau?“ – taip, bet lietuviškai itin sviestuotai atrodo.

„[kurio žygdarbių istoriją apdainuoja net elfai] {kurio žygdarbių sakmė giesmėm net tarp elfų virto} SR, tiksliau?“ – sutinku, kad istorija čia netinka, bet sakmė irgi ne itin. Konstrukcija virto giesmėm tarp elfų per daug griozdiška. Be to, čia vėl ta įdomioji gramatika: ne has become, o is become – spėju, kad tai reiškia ne tą patį. Inversijos jokiu būdu nenorėčiau. Turbūt taisyčiau į kurio žygdarbius apdainuoja net elfai

„[kodėlgi mano galia neturėtų būti panaudota] {kodėlgi neturėčiau panaudoti savo galios} galbūt aktyvas čia natūraliau skamba. Anglų kalba naudoja daug daugiau pasyvo nei mes.“+

„[žodžiai buvo įdėti jo burnon] Nelabai įsivaizduoju, ar “put into his mouth” anglų k. neturi pakaitalo “put into his lips”, bet paprastai lietuviškai mes sakome {žodžiai buvo jo lūposna įdėti} (plg. J.Degutytė “kalba gimtoji lūposna įdėta”).“+

„[Tai brangiau] {Nesgi tai brangiau} SR“+

„[neatskirs manęs nuo lobio] “shall keep from me the treasure” Čia ne visai “neatskirs”, labiau “neleis man prisiartinti / gauti”. Pavyzdžiui {nesulaikys manęs atstu nuo lobio} SR“+ puiku – o kiek vargau...

„[kurio trokštu] {kurio geidžiu} SR. Stipresnis žodis, turintis antrinių prasmių, čia visai nepakenktų.“+

„[kadangi Lūtijena] {nes Lūtijena} “Kadangi” vartojamas, kai šalutinis priežasties aplinkybės sakinys eina prieš pagrindinį sakinį.“+ o, įdomu.

„[mūšio lauke Šiaurėje] {mūšio lauke šiaurėje} Pasaulio šalių pavadinimai rašomi mažąja raide, nebent reiškia regioną. Nemanau, kad čia turimas omeny regionas.“ – svarbus klausimas. Iš pradžių irgi nemaniau, bet pirmasis vertimo skaitytojas sakė, kad kartais neaišku, kas ta šiaurė, ir sakė, kad jam tai panašu į regioną. Galiausiai nutariau, kad North yra regionas Šiaurė (čia net ne in the north, o of the North), o West – ne tik regionas, bet ir simbolinė kategorija Vakarai. (North irgi turi simbolinį „krūvį“ – tai blogio buveinė).

„[Išdidūs nuskambėjo žodžiai] {Išdidžiai nuskambėjo žodžiai}“+

„[visi žvilgsniai nukrypo] {visų akys nukrypo}“ – ne, nes po to yra gyvačių akys, kurių kitaip nepavadinsi. Gi žvilgsnis gali nukrypt? (Išmokau terminą: žodžio semantinis laukas, t.y., su kuo žodis vartojamas. Sako, taisyklingai juos gali apibūdint tik užsienio kalbų nemokantis žmogus. Kai verčiu, jie susipainioja visiškai...)

„[noldų sukurti Valinore] {noldų padaryti Valinore} SR“+

„[dvi gyvates] Ar nereiktų čia dviskaitos? Tik nelabai įsivaizduoju formą. Tuomet reikėtų dviskaitą taikyti ir toliau sakinyje esančioms galvoms.“+ of koz, pamiršau! Ir twin: Dvyni gyvati, galvi.

„[ir slaptai pašnibždėtas patarimas liepė jam sulaikyti įtūžį.] {ir pašnabždomis patarė jam atsikratyti įtūžio.} Konstrukcija truputį gremėzdiška, todėl “patarimo” galima atsisakyti. Ar “bade” tikrai turi liepimo prasmę? Jeigu taip, tai prasčiau, bet jeigu čia daugiau prašymas, galima tiesiog “patarė”. “Sulaikyti” būtų dviprasmybė: ar visam laikui sustabdyti, ar tik pristabdyti? Todėl geriau “atsikratyti” ar pan.“ – bid pasenusios reikšmės yra ir prašyti, ir įsakyti (LingvoUniversal); forgo tikrai labiau atsikratyti; bet blogiausia, kad nesuprantu, KUO in whispered counsel SKIRIASI NUO whispered counsel. Net mintys apie ósanwë-centa kyla…

„[į nenumanomus tolius galiausiai jį nuves jo likimas] “far and free does his fate lead him in the end” Kebli vieta, nes nežinia, kur dėti tą “free”… jį laisvą toli galiausiai nuves jo likimas?“ – o, čia nuostabi frazė. PRAŠOM PRISIDĖT. Tiesiog pagal analogiją su kitom far idiomom (far and away – nepalyginamai, neabejotinai; far and wide/near – visur, ir šen, ir ten) nutariau, kad čia irgi idioma, bet gali būti visaip. Ir filosofinis kabliukas čia yra...

„[net jei Silmariliuose glūdėtų Ardos lemtis] “though the fate of Arda lie within the Silmarils” {nors Silmariliuose glūdi Ardos lemtis} IMO čia nėra galimybės, neapibrėžtumo: Ardos lemtis jau glūdi Silmariliuose.“ – tiesa, bet ar Tingolas tuo tikras? Ar yra taisyklė, kuria nuosaka versti tokią konstrukciją (yra, bet neatsimenu...)?

„Beje, šiame dialoge įdomus thou/you klausimas. Ar Berenas su Tingolu keičiasi ironiškomis mandagybėmis, naudodami “you” kaip Jūs formą, ar kaip tik familiariai vienas į kitą kreipiasi?“ – manau, kad jie kalbėjo mandagiai: Berenas visgi jautė pagarbą Tingolui, o Tingolas buvo per daug gerai išauklėtas... Tik mūsų jūs tokiame tekste tinka tiek pat, kiek Marches of Maedhros vertimas Maedroso pasienio ruožas.

„[prieš Apgulties pralaužimą] {iki Apgulties pralaužimo} SR. Mažiau dviprasmybių (“prieš” sukelia asociacijas su kažkas kariauja prieš kažką – nors tai ir netaisyklinga vartosena, ji pakankamai paplitusi mūsuose)“ – Apgulos (nors koks varžtas žodyno autoriams atsisuko? Teks Didžiajame pasitikslint – tik ne visi tomai yra ten, kur jis man prieinamas). Prieš visgi geriau nusako tą laiką, nes iki SRiškai implikuoja o pralaužus – leido. Ir šiap sakom: Jis gyveno prieš karą. Hm.

„[nesuskaičiuojami kardai] {nesuskaičiuojami kalavijai} SR. Kažkodėl “kalavijas” man labiau patinka. Iš esmės kardo ir kalavijo prasmė nėra ta pati, bet čia, aišku, reikia klausti EKSPERTŲ.“+

„[gudriai suregzti tavo ketinimai] {gudriai suregzti tavo patarimai} SR“ – manau, kad turėti omeny planai, nes klastūnas planavo, o ne patarimus dalijo.

„[kadangi pasmerkei] {nes pasmerkei}“+

„[Slegianti tyla apėmė girias] Apgobė? Apgulė?“ + apgobė

„[Prieblandos ežerokšnių bei Sirijono pelkynų vietą] {Prieblandos ežerokšnių ir Sirijono pelkynų prieigas / apylinkes} Ne geriausias variantas, bet “vieta” man irgi nekaip skamba…“ + apylinkes

„[pažvelgė į vakarus] {pažvelgė vakaruosna} SR“+

„[nutysusią] {nutįsusią} Na, suprantu, kad turėtas omenyje tysoti, bet nutįsti paprastai siejamas su nusitęsti, nusidriekti, taigi ne su tysojimu-gulėjimu.“ + visai rašyt nebemoku.

„[didžiai įgudę slapčia naršė lankininkai] {slapčia su didžiu įgudimu naršė lankininkai} SR“+

„[nekrutėjo] {neslankiojo} “krutėti” man vis tiek skamba komiškai… SR“ – slankioti irgi... Gal dar kokių yra? Sliūkinti?

„[dėl medžioklių slaptumo] {dėl medžioklių slapstymosi} SR“+

„[bei dažnai šaukė balsu] {ir dažnai šaukė balsu} Kas per daug, tas nesveika, bet kartais ir “bei” būna per daug… SR“+ teisingai, nes po to bei dažnai. Geriau jį dėt anksčiau.

„[Todėl medžiotojai jo nenudėjo] Medžiotojai, medžiokliai… Keičiam žodžius ar visur verčiam taip pat?“ – jei tikrai nėra angliško sinonimo, kurį teks verst, tai abu lietuvišku žodžiu galima naudot hunter vertimui.

„[susirinkę patykojo] “assembling they waylaid him” Visa bėda, kad waylay vieno atitikmens lietuvių kalboje neturi. Jis reiškia “patykoti ir užpulti”, taigi du veiksmus. Iš bėdos čia tiktų užklupti, bet iš tiesų nežinau, kaip geriau elgtis… Gal ir versti dviem žodžiais? {susirinkę patykojo ir užklupo, ir įsakė sustoti}“ – pasak Encarta, 1.tykoti, 2.sustabdyti. Antroji reikšmė jau pateikta atskirai. Be to, patykoti nuo tykoti skiriasi tuo, kad kalbame ne apie tykojimo procesą, o apie baigtinį tykojimą.

„[Jie jį nuvedė į šiaurę bei vakarus] {Ir jie jį vedė šiaurėn ir vakaruosna} SR“+

„[Tuo metu] {Mat tuo metu}“+

„[prieš Nargotrondo vartus] {priešais Nargotrondo vartus}SR“+

„[nebuvo brastos ar tilto] {nebuvo jokios brastos ar tilto}“+

„[kadangi Priesaika juos stumia] {nes Priesaika juos verčia}“+

„[jie karalijoje įgijo stiprią įtaką ir vadovauja daugeliui nuosavų pavaldinių] Kaip su dviskaita? Visur vartojam ar tik kaip prieskonį? Jeigu kaip prieskonį, sunku bus paaiškinti savo motyvus kritikams. Jeigu visur – galime kiek susipainioti formose. Toliau yra [jie visada buvo man draugišku]: ar neturėtų būti jiedu?“ – visur, pasitaisysiu, tik kartais įvardžius galima palikti paprastus – tais atvejais, kai tikrai ima painiotis. Net Jablonskis sakė, kad ji nėra vartojama visada. (Beje, lyg juodu).

„[tau jie neparodytų] {tau neparodytų} gražiau.“+

„[išsitraukęs kardą] ta pati kalavijo problema.“ – aha, kariautojai, ką tie elfai turėjo?...

„[Nesvarbu, draugas ar priešas, ar būtų jis] {Nesvarbu, ar būtų jis draugas ar priešas, ar} SR, bet man atrodo, taip suprantamiau.“+, tik toliau be būtų.

„[Ardos gyvas padaras] {gyvas Ardos padaras} SR”+

„[paseksiančius manimi] {seksiančius / išseksiančius mane} SR”– gal ne, nes sekti kažką turi kitokį atspalvį – eiti iš paskos, o pasekti kuo – pasielgti taip pat. Šiuo atveju tinka abi reikšmės, bet antroji prasmingesnė. (Follow turi jas abi).

„[išstumtas pro vartus] {išstumtas per vartus}“ – per – per viršų.

„[karalius] {karaliumi} SR“ – gal geriau vardininkas, nes veiksmas, tarkim, nuolatinis.

„[visus juos nužudė] {visus juos išžudė} SR“ – atspalvis neigiamesnis?... Be to, tada nereikia sakyti visus.

„[bei paėmė apdarus ir ginklus] {ir paėmė apdarus bei ginklus} SR“+

„[Taur nu Fuino] {Taur-nu-Fuino} nematau reikalo atsisakyti brūkšnelių. Egzotika, kaip ir visur.“ – “Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba, 1989“: Kitų kalbų asmenvardžiai ir vietovardžiai, sudaryti iš dviejų ir daugiau žodžių, yra rašomi be brūkšnelių, neatsižvelgiant į tai, ar originalo kalboje brūkšnelis rašomas, ar ne.

„[ir ėmė abejoti] “doubt took him” Žinoma, tai tiesioginis vertimas, bet skamba gan kvailai, nes nėra iškart pasakytas abejonių objektas. Dvejoti čia gal labiau tiktų. Kol kas geresnių variantų nesugalvoju, bet iš esmės čia tas “doubt” reiškia, kad jį apėmė dvejonės (dvejonė vs. abejonė – nelabai didelis skirtumas, bet yra).“ + dvejoti

„[tuo keliu einantiems] {tuo keliu praeinantiems} SR“+ nes pro šalį.

„[nuogi bei išsigandę] {nuogi ir išsigandę} SR“+

„[niekas neišdavė] {nė vienas neišdavė} SR“+

„[kadangi nenorėjo atskirti Lūtijenos nuo dangaus šviesų …. , bet geidė ją sulaikyti] {nenorėdamas atskirti Lūtijenos nuo dangaus šviesulių …., bet geisdamas ją sulaikyti} SR“+

„[itin ilgus] itin čia skamba nepoetiškai. Ar {didžiai ilgus} skambėtų blogai? IMO tai – ne visai gera vartosena. {ilgus ilgus}? {ji užsiaugino ilgiausius plaukus}?“ +: gal užsiaugino ilgų ilgiausius?

„[bei iš jų] {ir iš jų} SR“+

„[bei nuleido] {ir nuleido} SR“+

„IMO “bei” veiksmams jungti vartotinas saikingai, o štai objektams jungti jis praktiškai ekvivalentiškas “ir”. “ – gerai, bandysiu saikingiau, tačiau tikrai nesvarbu, ar kalbama apie veiksmus, ar apie dalykus. Bei nuo ir skiriasi nebent tuo, kad labiau vartotinas artimoms sąvokoms jungti (pasak DLKŽ).

„[Jis nebuvo gimęs Viduržemėje, o atvyko iš Palaimintosios karalijos] {Jo nebūta Viduržemėje gimusio, o (būta) atvykusio iš Palaimintosios karalijos / karalystės}SR“+

„[kol neatslinko nelaimė] {kol atslinko nelaimė}“+

„[lyg nugąsdintas dienos šviesos šešėlis po medžiais] “like a shadow surprised by the daylight under the trees” {lyg dienos šviesos nugąsdintas šešėlis po medžiais} ARBA {lyg dienos šviesos po medžiais nugąsdintas šešėlis} Priklauso, kaip interpretuoji angišką tekstą. Bet perfrazuoti nepakenktų, kad būtų aiškiau. Juk čia ne šešėlis susidaro nuo dienos šviesos, o jis yra išgąsdintas dienos šviesos (tik neklauskit, ką šitas įmantrus epitetas reiškia). “+ gal gražiau {lyg dienos šviesos nugąsdintas šešėlis po medžiais}. O reiškia, kad vos pastebimai ir sparčiai.

„[Dorijato iškyšulių] “eaves” {pakraščių} ?“ – gali būt, o gal dar kokių žodžių yr?

„[dėl jos nelaisvės] {dėl josios nelaisvės} SR“+

Klaidas byloje aš irgi pastebėjau. Daugiausiai lyginau pagal knygą (t.y. šiaip nusikopijuodavau iš bylos, bet kai kildavo klausimas, būtinai pasitikrindavau), bet buvo kad ir pagal bylą, todėl netikslumų galėjo būti.

Prikišiu ir savo trigrašį. Tik iš anksto perspėju - teksto po ranka neturiu, kaip neturiu ir laiko tą tekstą iš naujo skaityti ir atidžiai lyginti, tai mano nuomonę galima visai pagrįstai laikyti nuomone 'iš šalies'


'light that endures' - kodėl ne 'išliekančioji šviesa'? Manau, visai tiktų.
{antroji iš ilgiausių giesmė} - gal aiškiau būtų 'antroji ilgiausioji giesmė'. Nes 'pagal ilgumą' siaubingai neskamba (nesu įsitikinęs, bet man atrodo, kad net ir negalima taip sakyti).

Visai sutinku, kad 'without song' turėta omeny 'negiedant', ir taip tiksliausia versti. Dar vienas galimas, tačiau jau šiek tiek nukrypstantis nuo originalo tikslumo, vertimo būdas būtų 'sakmė sekama be muzikos', ta prasme, be muzikinio pritarimo.

Pagal OED, 'forsake - to leave somebody, espec. when you have a responsibility to stay', taigi, IMO, tiksliausia būtų 'apleisti'. Frazė tuomet skambėtų 'neapleido Dortonijono', bet tai nėra visai tikslu, nes nežinia, ar 'would' reikia suprasti kaip šiek tiek archajišką formą, reiškiančią 'norėjo, tikėjosi', ar kaip 'future-in-the-past' laiką. Jei pirmas variantas, tuomet geriau versti 'nenorėjo apleisti', jei antras - 'neapleido', arba 'nebūtų apleidę'.

[iš karo su pakraščiais] {iš karo pakraščiuose} - 'karas su pakraščiais' skamba nelogiškai. Vaizdžiai tariant, kariaujama ne su pačia vietove, o su joje gyvenančiais / esančiais padarais ar šiaip bent jau judančiomis būtybėmis. Taigi sakyčiau, kad šiuo atveju 'upon' reiškia būtent vietos, o ne priešo nuorodą.

„[lankydavo savo namą, tebestovėjusį tarp kadaise jam priklausiusių laukų ir girių] {tebestovintį? tada dar stovėjusį?} - man gražiausiai skamba 'tada dar (tebe)stovėjusį'. Bet ir kiti variantai ausies nerėžia.
[o tai tapo žinoma Morgoto tarnams] {o tai suuodė Morgoto tarnai} - 'tapo žinoma' skamba kaip labai pažodinis ir stilistiškai netinkamas vertimas ('became known'); 'suuodė' gal kiek per daug įmantru, bet užtat gražiau.

[ir visus nudėjo] {ir visus išskerdė/išžudė} - dar vienas galimas sinonimas - galabyti.

[Tai buvo Gorlimo šmėkla, ir jinai kalbėjo, atskleisdama ano išdavystę bei žūtį] - pagal OED, 'treachery - behaviour that involves betraying sb who trusts you', taigi turėtų būti 'Gorlimo išdavystė', o ne Bereno.

[alksniuose prie Aeluino] {Alksniuose prie Tarn Aeluino} - 'tarn' tikrai yra angliškas žodis, taigi stiliaus vardan galima jo atsisakyti. Anglų kalboje dažnai vartojami sudurtiniai tikriniai vardai ('Lake Erie', 'River Thames' ir pan.), o lietuvių kalboje - retokai. Taigi, IMO, 'tarn' vertimas tikrai nebūtinas.

[sukrovė virš jų paminklą] {sukrovė virš jų bokštelį} - 'cairn', pagal OED - 'a pile of stones used to mark a special place etc.', taigi, visai ne bokštelis, o tik krūva akmenų. Antkapis, paminklas, kad ir pilkapis, nors čia jau toloka reikšmė.

[sakmė apie juos skambėjo netgi Dorijate] {gandų atkeliavo net į Dorijatą} - pritariu dėl 'garso', gal netgi galima ir išplėsti - 'jų žygių atgarsiai pasiekė net ir Dorijatą'?

[Visa ta žemė tapo pripildyta blogio] {Visa ta žemė buvo pilna blogio} - 'was become filled', jei neklystu (o visai galiu ir klysti), yra senstelėjusi būtojo laiko neveikiamosios rūšies forma, pažodžiui verstina: 'tapo pripildyta', o stilistiškai gražiai turbūt 'Visa ta žemė tapo blogio liūnu/irštva/buveine' ar kaip nors panašiai. Čia, IMO, pateisinamas tikslumo paaukojimas vardan skambesio.

[ir jis tapo apžavėtas] {ir apžavan pakliuvo jis} - 'įpuolė į apžavų tinklus/spąstus/žabangas' netiktų?

[Mėlynas buvo jos rūbas tarsi giedras dangus] - nežinau, ar čia reikia kablelio, bet būčiau linkęs dėti. Tikrai nereikėtų, jei sukeistume žodžius vietomis: 'Jos rūbas buvo mėlynas tarsi giedras dangus'.

[nes nežinojo kitokio jos vardo] {nes nežinojo jai kitokio vardo/ nes nežinojo kitokio jai vardo} - o man atrodo, kad naudininkas čia tinkamas.

[galūnes] - 'rankas ir kojas', nes turimos omeny juk šitos galūnės

[Tačiau dainius Daeronas taip pat buvo pamilęs Lūtijeną. Jis pastebėjo jos susitikimus su Berenu bei atskleidė tai Tingolui.] {Tačiau dainius Daeronas taip pat buvo pamilęs Lūtijeną; jis užtiko ją susitikinėjant su Berenu ir išdavė tai Tingolui.} - 'espy' - 'to know something suddenly', taigi greičiau jau užtikti, ar net užklupti.

[kurio žygdarbių istoriją apdainuoja net elfai] {kurio žygdarbių sakmė giesmėm net tarp elfų virto} - 'is become' tiksliau versti 'virto', bet kalbos taupumo dėlei galima palikti ir 'apdainuoja'.

[visi žvilgsniai nukrypo] {visų akys nukrypo} - o kodėl ne 'visi pažvelgė'?

[ir slaptai pašnibždėtas patarimas liepė jam sulaikyti įtūžį.] {ir pašnabždomis patarė jam atsikratyti įtūžio.} - 'in' nurodo, jog kalbama apie būdą ar priemonę, o ne patį veiksmą; lietuvių kalboje tai atitiktų skirtumą tarp įnagininko ir vardininko linksnių. 'Whispered counsel' būtų 'Pašnibždos, sušnabždėtas patarimas', o 'in whispered counsel' - 'pašnabždomis'. 'Bid' - 'to tell sb to do smth', taigi labiausiai tiktų 'patarti'. Manau, jog Starlin variantas visai geras.

[net jei Silmariliuose glūdėtų Ardos lemtis] “though the fate of Arda lie within the Silmarils” {nors Silmariliuose glūdi Ardos lemtis} - tiesiogiai versčiau taip, kaip Starlin, tačiau priklausomai nuo konteksto, gali būti teisingas ir Indrajos variantas.

[jie karalijoje įgijo stiprią įtaką ir vadovauja daugeliui nuosavų pavaldinių] - dėl dviskaitos nežinau, nesu šioje srityje pasikaustęs, bet man regis, kad 'juodu' būtų įnagininkas, o 'jiedu' - vardininkas.

[Dorijato iškyšulių] “eaves” {pakraščių} - dabartinėje anglų kalboje žodis 'eave' turi tik specifinę statybinę reikšmę - karnizo nuosvyra arba nutekamasis latakas, žodžiu, stogo šonas. Gal iš to ką nors sugalvosit?

„{antroji iš ilgiausių giesmė} - gal aiškiau būtų 'antroji ilgiausioji giesmė'. Nes 'pagal ilgumą' siaubingai neskamba (nesu įsitikinęs, bet man atrodo, kad net ir negalima taip sakyti).“ – jau aiškiau, apie ką; pagal sakyt tikrai taisyklinga.

„[o tai tapo žinoma Morgoto tarnams] {o tai suuodė Morgoto tarnai} - 'tapo žinoma' skamba kaip labai pažodinis ir stilistiškai netinkamas vertimas ('became known'); 'suuodė' gal kiek per daug įmantru, bet užtat gražiau.“ – o tai sužinojo Morgoto tarnai?

„[ir visus nudėjo] {ir visus išskerdė/išžudė} - dar vienas galimas sinonimas - galabyti.“ – šitą visi siūlo, tik nežinau, ar stilius nenužemėja.

„[Visa ta žemė tapo pripildyta blogio] {Visa ta žemė buvo pilna blogio} - 'was become filled', jei neklystu (o visai galiu ir klysti), yra senstelėjusi būtojo laiko neveikiamosios rūšies forma, pažodžiui verstina: 'tapo pripildyta', o stilistiškai gražiai turbūt 'Visa ta žemė tapo blogio liūnu/irštva/buveine' ar kaip nors panašiai. Čia, IMO, pateisinamas tikslumo paaukojimas vardan skambesio.“ – o, čia neblogai skamba (tik ne buveinė), reiks galvot.

„[ir jis tapo apžavėtas] {ir apžavan pakliuvo jis} - 'įpuolė į apžavų tinklus/spąstus/žabangas' netiktų?“ – tiktų, bet dingtų tas, hm, grakštumas, be to, norėtųsi kokio termino.

„[Mėlynas buvo jos rūbas tarsi giedras dangus] - nežinau, ar čia reikia kablelio, bet būčiau linkęs dėti. Tikrai nereikėtų, jei sukeistume žodžius vietomis: 'Jos rūbas buvo mėlynas tarsi giedras dangus'.“ – pati apie palyginimus be veiksmažodinių formų teatsimenu, kad galima skirt, galima ir neskirt.

„[nes nežinojo kitokio jos vardo] {nes nežinojo jai kitokio vardo/ nes nežinojo kitokio jai vardo} - o man atrodo, kad naudininkas čia tinkamas.“ – o žmogui, turinčiam nemažą redagavimo patirtį, atrodo, kad tikrai ne (deja, jam šių tekstų redaguoti įpiršti neįmanoma).

„[visi žvilgsniai nukrypo] {visų akys nukrypo} - o kodėl ne 'visi pažvelgė'?“ – nu, argi negalima kaip []?

Ačiū už aiškinimus, tik su tais would, though ir jų įtaka nuosakomis norėtųsi ko nors aiškesnio - kad galima visaip, matau...

P.S. Špygą taukuotą tam DLKŽ - didžiajame žodyne apgultis yra, taip ir telieka.

Antra pusė. Perspėju, kad kol kas neskaičiau, ką parašė Indraja ir Laiqua, norėjau pirma šitą baigti. Taigi jeigu kartoju ką nors, kas buvo pasakyta ir kontraargumentuota, nepykit. Labiausiai nepykit dėl tų karalijų – redagavau, taisiau, galiausiai lyg ir supratau, kad Kingdom – karalystė, Realm – karalija. Žodžiu su šituo dalyku bus painiavos, iš anksto atsiprašau.

***

[nutraukė pančius] {sutraukė pančius} SR

[nebesusitiksime mirę, nei gyvendami] {nebesusitiksime nei mirę, nei gyvi būdami} SR, bet antrą “nei” pridėti vis tik rekomenduočiau

[kadangi skirtingi mūsų genčių likimai] {nes skirtingi mūsų genčių likimai}

[Tol in Gaurote] {Tol-in-Gaurote} ? žr. aukščiau

[karalius Finrodas Felagundas] {Karalius Finrodas Felagundas} aukščiau rašei didžiąja…

[sulaiktyti] {sulaikyti}

[Šiaurės] {šiaurės}

[bei tapo] {, tapo} SR

[Bet kai jis artinosi, ji krisdama] {Bet jam artinantis, toji krisdama} SR – bandau panaikinti įvardžių painiavą.

[tujen plikas] {tujen nuogas} iš esmės skirtumo nėra. “Plikas” man vulgaresnis, bet čia labai IMO. Žodžiu, riebus SR. Šiaip sakoma “nuoga realybė”, o “plikas” taikomas fiziniams kūnams.

[Taur nu Fuiną] {Taur-nu-Fuiną} ?

[Manydama jį esant mirusį] {Manydama Bereną esant mirusį} Kas per daug, tas nesveika.

[ir šioji tapo apvalyta] {ir šioji švari tapo} Pasyvas nekaip atrodo… Originale “and it was clean again”
[kol žemė nebuvo pakeista] {kol žemė buvo pakeista}

[gėlės išlikdavo] “flowers lingered”. Iš esmės gerai, bet gal yra ir kitų variantų? Geriausia, aišku, “gėlės pas’likdavo”, bet čia tarmybė Laikydavos? Jei nerasim pakaitalo, bus gerai ir taip.

[sniego apklotų] {sniegu apklotų} IMO įnagininkas čia geriau. Kilmininkas labai personifikuoja sniegą, kuris to nenusipelno.

[nebebuvo tokia kaip anksčiau] “was less than before” Truputį pranyksta “less” prasmė. {buvo nebe tokia kaip anksčiau} gal išlaikytų prasmę geriau?

[Ten sugrįžo] {Mat ten sugrįžo}

[karalijoje] Čia originale “realm”. Pala, aš visai susipainiojau, ką anksčiau taisiau ir ką dabar taisau su tom karalyst-ijom. [konfūzas]Prašom atleist, jei anksčiau ką nors primakalavau. Reikia pirma pačiai susiprast[/konfūzas].

[nebūtų pasiūlęs] “grant” {nebūtų davęs}

[prakeiksmas, o blogis] {prakeiksmas ir blogis}

[išvengusiu Nan Dungortebo] Man regis, čia kalbama ne apie broliu, o apie kelią į Himringą: seeking the swiftest road …. they might hope with speed to traverse it , since it lay close to Doriath’s borders, shunning Nan Dungortheb…. {nes jis ėjo šalia Dorijato ribų, vengdamas Nan Dungortebo}. Arba galima interpretuoti ir taip, kaip tu interpretavai, tačiau tuomet būtinai reikia pertvarkyti nelogiškai skambantį sakinį. Pavyzdžiui: juodu galėjo tikėtis greitai tąjį kelią įveikti, išvengusiu Nan Dungortebo ir tolumoje dunksančių Siaubo kalnų grėsmės, nes jis ėjo šalia Dorijato ribų.

[kai Lūtijena] {kai tik Lūtijena} SR

[broliu juos pastebėjo] {broliu anuos du pastebėjo} Gal taip bus mažiau daugiaprasmiškumo?

[truktelėjo atgal] {trūktelėjo atgal} Nes trūkt žymi stipresnį veiksmą nei subtilus trukt.

[Berenas smaugė Kurufiną] {Tuomet Berenas ėmė smaugti Kurufiną} Dėl “ėmė” nesu tikra, bet Tuomet čia visai tinka.

[kadangi Kelegormas jojo] {nes Kelegormas jojo}

[Keliauk tenai] “Go hence” Pažodžiui Keliauk iš čia. Galima taip ir versti.

[Taur nu Fuino] {Taur-nu-Fuino} ?

[nelaukta skubėjo] {nelaukiama skubėjo} ? Jeigu būtų “nelaukta atskubėjo”, t.y. atliktinis veiksmas, sutikčiau. Dabar gi tęstinis… Kita vertus, galima būtent ir versti {nelaukta atskubėo}, nes originale ne “was coming”, o “came”, kas gali būti interpretuojama abejaip, tačiau tikresnis variantas atliktinis.

[Taur nu Fuiną] {Taur-nu-Fuiną} ?
[sunerimo] “dismayed” {persigando}

[nei nuvesčiau] {nei aš nuvesčiau} SR

[susitiksime, prieš viskam baigiantis] {susitiksime prieš viskam baigiantis} SR

[Pasak Huano patarimo] {Pagal Huano patarimą / Sekant Huano patarimu}

[vieną iš Draugluino padermės jauniklių] {vieną Draugluino padermės jauniklį} SR Mažiau suvelta.

[tik, didžiulis ir alkanas,] {tik didžiulis ir alkanas} Manau, kableliais skirtume, jeigu būtų po “kojų”.

[jis tapo pripildytas naikinančios dvasios, kankinamos, baisingos ir stiprios] {pripildė naikinanti dvasia, kankinama, baisinga ir stipri}

[juodu prisiartino] {tuodu priartėjo} SR, bet veiksmažodį būtinai reikia pakeisti (dukart sakiny kartojasi). Deja, geresnio varianto nerandu.

[pro Vartus] {per Vartus}

[pripildytoje] {pilnoje}

[klajojanti dainininkė] O menestreliai klajodavo? Gal čia tiktų {giesmininkė, dainė}?

[ir mintyse paslapčiomis mėgavosi] “taking secret pleasure in his thought” {paslapčia mėgaudamasis savo mintimis} Nesu tikra…

[stulbinančios galios] “blinding power” čia siejasi su “blindness came upon him”, todėl geriau {akinamos galios}

[tapo apakintas] {aklumas jį pagavo / apako} Nepatinka man tas pasyvas.

[griuvo, lyg] {griuvo lyg}

[per griūtį nuslydusi kalva] {per griūtį slystanti kalva} “a hill sliding in avalanche”

[lyg perkūnas] {it perkūnas} SR

[Nesukrutėjo nė vienas padaras.] “All things were still” {Niekas nejudėjo / nekrutėjo / nesujudėjo.}

[pro gyvą kūną] {per gyvą kūną}

[ranka tapo tarsi žibintas] {ranka tapo (tarsi) žibintu} Gal ir nebūtinas čia tas “tarsi”.

[daugiau, nei pasižadėjęs] {daugiau, nei buvo pasižadėjęs}

[ašmenų skeveldra įsmigo į Morgoto skruostą] {ašmenų skeveldra skriedama sužeidė Morgotui skruostą}

[visi miegantys Angbando įnamiai] “įnamis” – tas, kas gyvena pas svetimus. Ne visi gi Morgotui įnamiai. Sakyčiau, {visi miegantys Angbando gyventojai}

[kad kuo toliau spruko visi Morgoto padarai, buvę slėnyje ar ant ten vedančių kelių,] {kad visi Morgoto padarai, buvę slėnyje ar ant ten vedančių kelių, spruko kuo toliau,} Bent jau man pirmasis variantas neaiškus, nes primena struktūrą kuo… tuo…

[kadangi jis pjovė] {nes jis pjovė}

[iš Šiaurės] {iš šiaurės}

[Dor nu Fauglito] {Dor-nu-Fauglito} ?

[Taur nu Fuino] {Taur-nu-Fuino} ?

[tarsi baltą] {tartum baltą} SR

[kol Berenas neatėjo] {kol Berenas atėjo}

[nes Kelegormas nenusiuntė jos į tėvo namus ir neišsaugojo jos.] Po šitų žodžių tikrai nėra paragrafo pabaigos (turiu omeny didesnį tarpą tarp pastraipų, jos eina iš eilės).

[Taur nu Fuiną] {Taur-nu-Fuiną} ?

[kad šis pavojus buvo kupinas baisingos galios dėl šventojo brangakmenio ir vargu ar galėjo būti įveiktas] {kad dėl šventojo brangakmenio šis pavojus buvo kupinas baisingos galios ir vargu ar galima buvo jį įveikti} Sklandžiau.

[išsipildė jo seniai paskelbtoji lemtis] {išsipildė seniai paskelbtoji lemtis} Nežymiai nukrypdamos nuo teksto, atsikratysime asmeninių įvardžių balasto.

[buvo tarsi liepsnos išdegintas] {buvo kone visas it liepsnos išdegintas} Pamesta “nigh all”.

[mano lemtis baigta kalti] {mano lemtis baigta kálti} Su kirčiu būtų aiškiau.

[jis žvelgė jos akysna] {šis žvelgė jai akysna}

[Bereno dvasia] {Mat Bereno dvasia}

[Lūtijena neateis] {Lūtijena ateis}

[Ilūvataro sukurtų] {Ilūvataro sutvertų} SR

[Žemės Karalystėje] {Žemės Karalijoje} ? [konfūzas]

[vidury nesuskaičiuojamų žvaigždžių] {tarp nesuskaičiuojamų žvaigždžių} IMO čia ta pati formulė kaip “Ainulindale” pabaigoje, tik ten būta “amidst”, o čia – “amid”. Jeigu norime atspindėti šį skirtumą, galime vietoj pirmam vertime vartoto “tarpu” vartoti įprastesnį “tarp”.

[pasaulio viduje] “within the confines of the world” {pasaulio ribose} ? Suprantu, ką norėjai parodyti, tačiau eilinis skaitytojas gali neįsikirsti ir palaikyti tai grubia stiliaus klaida.

[taipogi] *atodūsis* Šis, IMO, visai naudingas žodis yra neteiktinas (ant to kluptelėjau per valstybinį egzaminą). Turėtų būti {taip pat}. Nors Būgos žodyne ir taipgi, ir taipogi duodami – matyt, tada vartoti (kaip ir daug kitų dabar neteiktinų žodžių).

[valų Valdovą] Pamąstymui: Lord man labai siejasi su Viešpačiu. Viešpats viešpatauja, valdo... Žiedų viešpats? Nelabai. Bet gal atskirais atvejais?.. Manvė žmonėms juk kaip ir dievas.

***

Na va… Antrai pusei redagavimo prireikė mažiau arba tiesiog aš atleidau vadžias. Bet pastebėjau, kad paskutinės pastraipos (apie Lūtijeną pas Mandosą ir ypač pati paskutinė), kaip ir originale, giliai jaudinančios, koncentruotos, žodžiu, be įvairiausių smulkmių – gražiai išverstos.

Ačiū ačiū... Tik siūlau pažiūrėt, ką mes ten rašėm, nes į kai kurias pastabas antrąkart nebeatsakinėsiu...

Be abejo (žr. pastabą pradžioje). Kaip tik to ir imsiuosi.

01.29

Štai ir mano antroji redakcija bei atsakas. Rašau su citatom. Ilgainiui susimaišo, kas, ką ir kaip pasakė, todėl tiesiog cituoju Indrajos komentarus. Nenorinčius skaityti ir taisyti visko, labai prašom atkreipti dėmesį į RAUDONUS žodžius: jie rodo, kad reikia dar vienos nuomonės, skaitytojo komentaro ar pan. Beje, galvojau, kad dėsiu viską iš karto, kai Indraja ir antrą pusę peržiūrės, bet kad jau turiu, tai ir įmesiu.

„{Tarp sielvarto ir pragaišties sakmių, pasiekusių mus iš tų dienų tamsumos, visgi yra keletas}“– ar tai negadintų stiliaus? Lietuviškas tekstas laikomas tuo stilingesniu, kuo mažiau visokių žodelyčių sudėta į krūvą. Ir logika kliūna: visgi yra maždaug nepaisant to, o šitame sakinyje nelabai matosi, ko – būtų aišku, jei būtų Tais sunkiais laikais sukurtos sakmės dažniausiai niūrios. Visgi yra ir smagesnių.

Man nekliūna nei logika, nei perkrovimas. Juolab kad Tolkino tekste taip pat nemaža (poetinio) daugiažodžiavimo. Na, sakyčiau, skonio reikalas (kas reiškia, jog praverstų kitų pastabos).

„[išlikusi šviesa] - "light that endures"... gali būti ir "sugebanti išlikti šviesa" (gaji?), ir "išlikusi šviesa", t.y. pabrėžiama, kad ji ir kalbamuoju momentu gyvuoja...“ – tai gal išliekanti? Irgi bus dviprasmiška?...

Sutinku, išliekanti tiks. Gal ne įvardžiuotinė forma, kaip Laiqua siūlė, ta pernelyg griozdiška.

„{antroji iš ilgiausių giesmė} - gal aiškiau būtų 'antroji ilgiausioji giesmė'. Nes 'pagal ilgumą' siaubingai neskamba (nesu įsitikinęs, bet man atrodo, kad net ir negalima taip sakyti).“ – jau aiškiau, apie ką; pagal sakyt tikrai taisyklinga.

O gal antroji po ilgiausios giesmė? “Pagal” neskamba, tas tiesa. Bet neskamba ir ‘antroji ilgiausioji giesmė’, netgi dar labiau neskamba. Antroji po ilgiausios giesmė atitiktų prasmę.

„[ir ne kaip daina] {ir be giesmių} - <…> gal tale is told without song vertimas būtų negiedant? <…>

Pritariu ir Indrajai, ir Laiquai, būčiau linkusi palikti negiedant. Garsiajame idealiajame Silo leidime, kurį aš įsivaizduoju su komentarais kaip kokį Tolstojaus romaną (na, kiekvienas turim savo idealiąją viziją ) čia būtų išnaša, kurioje būtų paaiškinta kvailiems XXIa.pr. gyventojams, kodėl Tolkinas šitaip rašo, t.y. būtų paaiškinta, kad istorija labai dažnai viduramžiais ir ne tik būdavo pasakojama pusiaugiedom, giesmės forma blablabla, o čia būtent į tai atkreipiamas dėmesys… (nors kita vertus, ta išnaša jau turėjo būti daug anksčiau tekste). Bet čia tik šiaip. Nukryptemė.

„[neapleido Dortonijono] {nenorėjo apleisti Dortonijono} "would not forsake Dorthonion" “ – manau, kad sutinku, bet jei dar kas nors man primins anglišką gramatiką, jausiuos ramiau.

Laiqua priminė Tačiau manau, kad čia future-in-the-past taikyti negalima. Kodėl? Todėl, kad future-in-the-past atsiranda, kai pagrindiniame sakinyje yra past laikas. Pvz. “Thingol told Melian that Barahir would not forsake Dorthonion” – Tingolas pasakė Lūtijenai, kad Barahiras nepaliksiąs Dortonijono – būtent kad jis to veiksmo neatliks, o norėjimas / nenorėjimas lieka nuošalyje.. Čia gi: “It has been told that Barahir would not forsake Dorthonion”. Passive present perfect, o kadangi present, šalutiniame sakinyje “would” galime traktuoti kaip tariamąją nuosaką, t.y. kad jis nė už ką nepaliktų Dortonijono ar panašiai. Manau, tai “will” forma (plg. vok.k. wollen?). Taigi {nenorėjo apleisti Dortonijono}.

„[bendrininkų] {palydovų} "companions" “ – partizanai palydovai? Hm. Geriau bendražygiai, kaip toliau.

OK, bendražygiai. Khe, galima parašyt straipsnį apie partizaninę Viduržemės gyventojų kovos taktiką *hint hint*

„[apsuptas tyrų] {?} "wild heaths". Tiek "moor", tiek "heath" yra "viržiais apaugusi dykynė". “ – kaip miniu „žodynėlyje“, man heaths – 1.viržynas, 2.tyrai. Tiesiog čia viržiai kartotųsi. Turim viržio sinonimą šilojas, bet jis miškiniams viržiams tinka. O ten turbūt viržynas atviroje vietoje, kaip Škotijoje.

Indraja sako, Indraja žino. Tebūnie, kaip buvo.

„[ten niekas negyveno] {ten niekas nebuvo gyvenęs} "none had dwelt there" SR“ – lietuviškai ta forma tinkamesnė kitokiems atvejams: Niekad negyvenau Alytuje. Niekad nesu gyvenusi rūsyje – ar čia nebus šalta?.

Hm… Tikriausiai tu teisi.

„[Tačiau Aeluino vandenys gerbti] {tačiau Tarn Aeluino vandenis gerbė / vandenims pagarbą rodė}“– pataisymai tiktų, bet, jei po to įdėsiu įvardį, jie ne 100% prie jo derės. O gal derės?

Turi omeny. “Tačiau Tarn Aeluino vandenims pagarbą rodė, nes jie[/i] išrodė skaidrūs ir mėlyni…” ar pan.? Jeigu taip, galim pabandyti pasyvą (šiokia tokia painiava, bet čia praverstų pašalinė akis): „Tačiau Tarn Aeluino vandenims pagarba rodyta, nes jie išrodė skaidrūs ir mėlyni...“

„[bendrininkų] arba ir vėl keisti "palydovų", arba palikti, kaip yra.“ – palikti

Yesssmem

„[iš karo su pakraščiais] {iš karo pakraščiuose} "upon the marches" “

Na, neturiu daugiau čia ko pridurti: Indraja pati išdėstė priežastis, kodėl čia galėtų būti minima vieta, o Laiqua pritaria man. Apskritai tai net neįsivaizduoju, ar žodis “marches” galėtų reikšti vietovę su žmonėm, o ne tik vietovę. Taigi “pakraščiuose”.

„[abejonės graužė širdį, jis manė, kad galbūt Eilinelė nežuvo] {abejonės graužė širdį - jis manė, kad galbūt Eilinelė nežuvo} SR“ – jau imu manyt, kad Eilinelė galbūt nežuvo – kad ir galbūt šalia nelabai skamba.

Neblogai būtų ir brūkšnys, ir galbūt po Eilinelės. Sakyčiau, visai geras variantas.

„[lankydavo savo namą, tebestovėjusį tarp kadaise jam priklausiusių laukų ir girių] {tebestovintį? tada dar stovėjusį?} ...Kažkaip buvo kalbos kultūroj taisyklė, kad, užuot sakius "pašaukiau priešais sėdėjusią moterį", reikia sakyti "pašaukiau priešais sėdinčią moterį". “ – jei tikrai yra tokia taisyklė, pataisysiu (jei nesunku, dar žvilgtelėk – pati neturiu kur, o vietinis Redaktorius sako, kad tokios negirdėjo.)

Cituoju Jono Šukio lietuvių kalbos vadovėlį 11kl.: Pabrėžiant ypatybę, vienalaikę kad ir su praeities veiksmu, dėl aiškumo paprastai vartotini esamojo, o ne būtojo laiko veikiamieji dalyviai: Pasislėpiau už priešais sėdinčių ( ne /sėdėjusių/) žmonių (jeigu nebesėdi, už jų nepasislėpsi). Pamačiau ravinčią (ne /ravėjusią/) moterį (ravėjusi moteris jau gali prie šulinio rankas plautis). Jie trėmė bet gyvenančius (ne /gyvenusius/) žmones (jeigu ten nebegyvena, iš ten ištremti nebegalima).

„[o tai tapo žinoma Morgoto tarnams] {o tai suuodė Morgoto tarnai} - 'tapo žinoma' skamba kaip labai pažodinis ir stilistiškai netinkamas vertimas ('became known'); 'suuodė' gal kiek per daug įmantru, bet užtat gražiau.“ – o tai sužinojo Morgoto tarnai?

Čia jau filosofinis klausimas. Kaip tik skaičiau keletą straipsnelių apie vertimą, pabandysiu kaip nors nuskanuoti ir įmesti čia, bet dabar neprisimenu tiksliai, ar kas nors buvo apie tokius dalykus. Šiaip ar taip, sužinojo – geras variantas, ir siūlyčiau pasilikti prie jo, jeigu kitaip nenuspręsim. Bet dabar dėl tų vaizdingesnių veiksmažodžių: kai kas labai mėgsta skųstis, kad anglų kalba palyginus skurdi, maža sinonimikos. Štai todėl mum ir norisi „vaizdingumo“ prikaišioti. Ar tai yra neleistinas skurdaus teksto gerinimas? Nemanau. Tam tikrose srityse anglų kalba vaizdingesnė už lietuvių (ir taip su bet kokia kalba), taigi kad ir šitas „suuodė“ galėtų tapti savotiška kompensacija už praradimus kitose vietose.

„[Bet Gorlimas nieko nesakė] {Bet nieko nesakė Gorlimas} "but nothing would Gorlim tell" SR“+, bet tada reiktų keist į Taip Gorlimas buvo įviliotas.

Sutinku.

„[Gorlimas būtų liovęsis] {Gorlimas būtų atsitraukęs}“ – draw back – 1. atsitraukti, žengti atgal; 2. pasitraukti (iš žaidimo), nesilaikyti (susitarimo); nutariau, kad čia turėta omeny ne pirmoji reikšmė (fizinis atsitraukimas), o antroji. Zvirmariljoniškai būtų Gorlimas būtų spjovęs į viską / būtų atsisakęs informatoriaus pareigų. Nutariau, kad panašiausias šioje situacijoje dalykas – liovimasis (kalbėti). Kas dar ką patars?

Šiaip aš neturėjau omeny fizinio atsitraukimo, juk atsitraukti galima ir metaforiškai. Bet tu teisi, čia reikia daugiau nuomonių iš šalies.

„[kerėjimu sukurtą jam įvilioti spąstuosna] {sukurtą kerėjimu jam spąstuosna įvilioti} SR“ – gal ne, nes kitaip skamba, nei norėtųsi (SR). Nepatinka veiksmažodžiai sakinio gale (jei nėra rimtų priežasčių – inversijos originale ar ypatingos melodijos, kuri antraip suirtų).

Bet jeigu nėra inversijos ar ypatingos melodijos originale, tomet vertime prasmę praranda ir (mūsų ausims) poetiškas vietininko linksnis, todėl tokiu atveju siūlyčiau palikti su prielinksniu: kerėjimu sukurtą jam įvilioti į spąstus.

„[ir visus nudėjo] {ir visus išskerdė/išžudė} - dar vienas galimas sinonimas - galabyti.“ – šitą visi siūlo, tik nežinau, ar stilius nenužemėja.

Man išgalabijo būtų visai neblogas variantas: balansuojantis tarp tikrai grubaus išskerdimo ir kilnesnio išžudymo: o juk žudymas bet kokiu atveju nėra teisinamas iki galo, netgi orkų. Be to, galabijimas neturi žargoniško atspalvio, kuris skamba žodyje “nudėjo”.

„[Tai buvo Gorlimo šmėkla, ir jinai kalbėjo, atskleisdama ano išdavystę bei žūtį]

Na, jeigu paliksim šitą variantą, liks daugiaprasmybė. Ir gerai. Kaip gerai pastebėjom, prasmių ir interpretacijų čia ne viena

„[alksniuose prie Aeluino] {Alksniuose prie Tarn Aeluino} - jau antrą kartą Tarn pamestas.“ – Gal klystu, bet manau, kad tarn yra viso labo kalnų ežerėlis.

Nori pasakyti, čia kaip su Silvan Elves? *daužo galvą į sieną ir monitorių* Tuomet apsišoviau ir labai atsiprašau. Paliekam, kaip buvo.

„[sukrovė virš jų paminklą] {sukrovė virš jų bokštelį} "cairn" SR“ – PRAŠOM SIŪLYT DAR. Tiesa, tai bokštelis, bet svarbu, kam jis skirtas: pasak žodynų, tai gali būti žymė arba paminklas mirusiajam. Gal yra lietuviškas terminas?

Na, manyčiau, kad panašius daiktus kalnuose “turais” vadina – įtariu, nuo žodžio “tour”, bokštas. Lietuviškai? Nežinau. Khem, brangieji, gal kas žino, kaip lietuviškai gražiai vadinamos akmenų krūvos?

„[orkai buvo sutrikę] {mat orkai buvo sutrikę} SR“+, bet tada nereik brūkšnio, kuris kuklia nuomone yra mat sinonimas

Nereikia tai nereikia... (Bausti negalima pasigailėti mwhahaha) Gerai bus be brūkšnio.

„[sakmė apie juos skambėjo netgi Dorijate] {gandų atkeliavo net į Dorijatą} "and the tale of them came even into Doriath" “ – tale gali būti paskalos (neigiamas atspalvis), o reikšmės gandai manieji žodynai nerodo. Nepaisant to, taip gali būti, bet terminas turi per ryškų neapibrėžtumo atspalvį ir visgi šiokį tokį – neigiamą. Jei sakmė jau per daug iškilminga, tai gal garsas apie juos nusklido net į?

Garsas – labai geras variantas. Yra dar vienas žodis, kurį taip ir taikausi kur nors įkišti – girdas. Irgi gandas, tačiau IMHO švelnesne prasme. O kaip su “nusklido” – ar toks žodis išvis yra? Laiqua, žygiai jau anksčiau sakinį minėti, todėl plėsti nėra reikalo.

„[Visa ta žemė tapo pripildyta blogio] {Visa ta žemė buvo pilna blogio} "All that land was now become filled with evil" “ – gal būtų kupina, sklidina? Nepaprastai įdomi konstrukcija was become filled .

Galima ir be nukrypimų nuo tikslumo (kaip Laiqua siūlo). Man visai patiktų sklidina blogio.

„[o Berenas buvo taip smarkiai spiriamas] {o Bereną taip smarkiai spyrė} kad derėtų su aukštesniuoju pakeitimu. Bet "spyrė" čia turbūt reikėtų keisti kuo nors kitu.“ – nežinau, ar čia tiktų spaudžiamas.

Paprastai “spaudžiamas” siejamas su psichine įtaiga asmeniui, o kas čia Bereną taip veikia, turiu omeny taip tiesiogiai? Kita vertus, juk minimas blogis… nežinau, reikia kitų nuomonės.

„[dar prieš Mėnulio patekėjimą] {dar prieš patekant Mėnuliui} SR.“ – gal taip gražiau, bet ar matysis, kad kalbama apie konkretų įvykį, ne kartą minimą tekste? Dėmesio: visoje knygoje šis rising of the Moon turėtų būti išverstas vienodai. Atrodo, kad vienoje vietoje tinka ne abi formos, o tik patekėjimas:

Tuomet gerai, tebūnie taip.

„[tvyrojo šiurpas bei beprotybė] {kur tvyrojo šiurpas bei beprotybė} SR - stilistinis jungtukas, daro kalbą sklandesnę (?)“ – prieš jį būtų kuriuose, per daug kurkimo?..

Taip, tu teisi, neapsižiūrėjau. Atmesta.

„[kuriuos Melijana buvo nuaudusi apie Tingolo karalystę] {Melijanos apie Tingolo karalystę nuaustus} SR“+ gerai, buvo taip nesikartos.

Tarp kitko, ateičiai, mums abiem ir visiems, kas kada nors vers: labai naudinga kartais apmažinti šalutinių papildinio ir kt. sakinių, juos keičiant išplėstinėmis aplinkybėmis – kaip pastebėjo Indraja, taip išvengiama nereikalingo kartojimosi. O pagunda versti šalutiniu sakiniu didelė: juk taip yra originalo tekste. Tiesiog šiaip naudingas pastebėjimas.

„[kaip kad ji buvo išpranašavusi] {kaip kad ji ir buvo išpranašavusi} SR“ – kuo mažiau tokių žodelių krūvoj, tuo stilingiau

OK

„[ir jis tapo apžavėtas] {ir apžavan pakliuvo jis} ? "and he fell into an enchantment" “ – gal per mandrai – nemanau, kad apžavas toks daiktas, į kurį galima ...įminti, bet tikrai įdomu, kaip tai pasakyti lietuviškai.

Iš Laiquos pasiūlytų man labiausiai patiktų apžavų žabangos, tačiau ž kartojimasis čia visai nereikalingas, tik atkreiptų dėmesį į šį dalyką, mano skaitytuose straipsniuose įvardytą kaip lingvistinį perteklių (LP). Todėl reiktų ko nors neutralesnio. Žmonės?

„[Mėlynas buvo jos rūbas tarsi giedras dangus] norisi kažkokio skyrybos ženklo, pvz. {Mėlynas buvo jos rūbas, tarsi giedras dangus}“ – ar pagal taisykles būtina? Jei nebūtina, nedėsiu, nes nuo nesimetriškos pauzės suirs ritmas. Gi čia eilėraštis proza.

Nesakyčiau, kad suirs. IMHO štai kaip išsidėsto pauzės šitam gabalėlyje:

Mėlynas buvo jos rūbas / tarsi giedras dangus, / o akys //– pilkos lyg žvaigždėtas vakaras, /// jos mantija buvo išsiuvinėta aukso gėlėmis, / o plaukai // – tamsūs lyg prieblandos šešėliai. //// Kaip blyksniai ant medžių lapų, // kaip tyro vandens čiurlenimas, // kaip žvaigždės virš pasaulio ūkanų / buvo jos didybė ir meilumas, / o veide žibėjo šviesa.

Bent jau aš taip skaityčiau (sunku pavaizduoti intonaciją, o nuo jos daug kas priklauso). Pauzė po rūbo šiaip ar taip reikalinga, kad pabrėžtumėm inversiją – kitaip klausytojas paprasčiausiai nesupras.

„[vakaras, jos mantija] {vakaras; jos mantija} <...> – teisybė, bet lietuviškai kabliataškis atitinka tašką, o intonacinis taškas čia sudarytų per ryškią pauzę. Kablelis – mažesnė blogybė?

Na gerai, tiks kablelis.

„[kaip žvaigždės virš pasaulio ūkanų buvo jos didybė ir meilumas] {kaip žvaigždės virš pasaulio ūkanų - tokia buvo jos didybė ir josios meilumas} SR“ – nė, ritmas sutriktų nuo brūkšnio – ryškiausia pauzė čia turi būti prieš paskutinį dėmenį (SR).

Tikrai SR. Žr. viršuje: padėjau dvi lygiavertes pauzes. Aiškumo dėlei ir anglišką suskirstysiu:

Blue was her raiment / as the unclouded heaven, // but her eyes were grey / as the starlit evening; /// her mantle was sewn with golden flowers, // but her hair was dark / as the shadows of twilight. //// As the light upon the leaves of trees, // as the voice of clear waters, // as the stars / of the mists of the world, /// such was her glory and her loveliness; /// and in her face was a shining light.

Sakyčiau, prieš paskutinį „such“ yra trys brūkšniai, o po kabliataškio – trys su puse, t.y. pauzė maždaug kaip po taško, sakinio pabaigoje, tačiau intonacija dar nerodo pabaigos. Galbūt neblogas būtų toks variantas:

Kaip blyksniai ant medžių lapų, kaip tyro vandens čiurlenimas, kaip žvaigždės virš pasaulio ūkanų – tokia buvo jos didybė ir josios meilumas; o veide žibėjo šviesa.

Čia matau problemą: paskutinis dėmuo kiek per trumpas, kad jį tinkamai pabrėžtume, net su kabliataškiu. „O josios veide“ – jau per daug įvardžių. Galbūt galima pasinaudoti inversija: „o veide šviesa žibėjo“.

Čia aiškiai reikia kitų nuomonės.

„[nes nežinojo kitokio jos vardo] {nes nežinojo jai kitokio vardo/ nes nežinojo kitokio jai vardo}SR“ – ne, manau, kad taip derint linksnių negalima.

Nežinau jokios taisyklės, nei draudžiančios, nei leidžiančios. Aišku, Autoritetas jau paneigė šitą galimybę, bet vis vien norėčiau išsiaiškinti, bent jau ateičiai. Gal kas nors kur nors matė minėtą konstrukciją, prisimena eilėraštį, kūrinį ar pan., kur ji vartojama? Arba žino taisyklę, draudžiančią tokią vartoseną? Aš galbūt paremčiau tuo, kad vardas duodamas kažkam. Nes nežinojo, kokį vardą jai duoti, tik trumpesnis variantas? Didelis klaustukas.

„[galūnes] {??} Tiesą pasakius, pasiūlymų neturiu, tačiau galūnės daro tekstą truputį komišką… Gal tiesiog {jį kaustė} arba {jo judesį kaustė}? Aišku, labiau nutolę nuo teksto. Būtų gražu rasti kokį artimą originalui lietuvišką žodį, kad ir senobinį.“ + jį kaustė. Iš senovinių žodžių teatsimenu kūno nariai... KAS KĄ PASIŪLYS?

Laiquos minėtos ‚rankos ir kojos‘ – dar ne prasčiausias variantas. Aišku, geriausia versti „jį kaustė“, tik žodžio „limbs“ mums vis tiek reikės ne kartą tekste. Prisidedu prie Indrajos ŠŪKSNIO TYRUOSNA.

„[nebespruko] {nebelėkė šalin} SR“ SR...

Kur du pešasi, trečio reikia

„[nualpęs griuvo] “lay in a swoon” ar ne gulėjo jau?“ – pasak žodynų, gali būt visaip (gulėti / gulti), šitaip lyg geriau dera su swoon, slain – bet nežinau. Na, ir nekyla minčių, ar jie ir prieš tai gulėjo

PAGALBOS.

„[nei pažintoji bet kieno iš Eldalijės] {nei bet kieno iš Eldalijės pažintoji} SR“ – kažko SRiškai nesinorėtų. Neįprasta žodžių tvarka Sile dažna, bet manau, kad nebūtina jas rašyti ten, kur originale jomis net nekvepia – stilius pasidaro itin pasakinis (šiuo klausimu reikia susitart, jei nenorim, kad mūsų „gabalai“ būtų iš pirmo žvilgsnio atskiriami).

Gerai, sutinku su tavim. Bet nemanau, kad reikia kategoriškai viską gretinti “originale yra/nėra” pincipu: kartais teks pažaisti stiliumi dėl jau minėtos “kompensacijos” už kitas galbūt nukentėjusias vietas…

kingdom – karalystė, realm – karalija (jei manęs kas klaustų, tai sakyčiau, kad visada, Ardos ar ne Ardos. Žodis gi tas pats visur).

:siena: taip, supratau jau. *užsirašo mintyse neišsitrinančiu rašalu*

„[Tačiau dainius Daeronas taip pat buvo pamilęs Lūtijeną. Jis pastebėjo jos susitikimus su Berenu bei atskleidė tai Tingolui.] {Tačiau dainius Daeronas taip pat buvo pamilęs Lūtijeną; jis užtiko ją susitikinėjant su Berenu ir išdavė tai Tingolui.} SR“ – he espied her meetings with Beren[/] – KĄ KITI MANO?

Na, savo nuomonės nepakeičiau. (iš toli) pastebėti, (staiga) atidengti, pamatyti – štai ką rašo apie ‘espy’ anglų-lietuvių žodynas. ‘Užtiko’ IMO būtų susijęs ir su artimesniu kontaktu, pvz. ir Berenas su Lūtijena Daeroną pastebėjo. ‘Užklupo’ – dar labiau. Todėl ‘užtiko’ neutralesnis. Kita vertus, angliškame originale irgi paliekama vietos spėlionėms, ar Daeronas buvo priėjęs artyn, ar ne. ‘Užtiko’, IMO, neblogas variantas. Bet tikrai, ką mano kiti?

„[pažvelgė į Bereną piktai ir su panieka] {pažvelgė į Bereną su pykčiu ir panieka} SR“ – stilingiau piktai ir paniekinamai?

Aha, turbūt taip.

„[pagarbaus baugulio] “dread” tikrai turi pagarbumo reikšmę? Aš taip versčiau awe, o “dread” palikčiau {baugulio}“ – turi, tik ne Alkone. LingvoUniversal: 1) ужас, благоговейный страх, трепет; благоговение. Syn: extreme fear, awe“. Nežinau, ar pats baugulys to atspalvio neturi, nes mano DLKŽ jo nėr – bet turbūt ne. O kai pabandau įsijausti į situaciją, atrodo, kad ten turėjo būti pagrbi baimė, ne siaubas.

Na žinai, tamsta, jeigu manai, kad aš Alkonu versdama naudojuos… Niu, Oxford Encyclopedic rašo: dread – great fear; terror. awe – feeling of respect combined with fear or wonder. Taigi “dread”, mano galva – tiesiog siaubas.

„[Todėl prabilo Lūtijena] {Todėl prašneko Lūtijena ir tarė} Tiksliau?“ – taip, bet lietuviškai itin sviestuotai atrodo.

Nebūtinai. Prašnekti – pradėti leisti garsus, o tarti – tuos garsus artikuliuoti į suprantamus kaip kalbos garsus (namudinis apibrėžimas). Be to, man panašu į biblinį stilių… Vėliau redaguodama ir/ar versdama irgi panašią konstrukciją naudojau. Maždaug, “tuomet prabilo Ilūvataras ir tarė”. Aišku, praverstų nuomonė iš šono.

„[kurio žygdarbių istoriją apdainuoja net elfai] {kurio žygdarbių sakmė giesmėm net tarp elfų virto} SR, tiksliau?“ – sutinku, kad istorija čia netinka, bet sakmė irgi ne itin. Konstrukcija virto giesmėm tarp elfų per daug griozdiška. Be to, čia vėl ta įdomioji gramatika: ne has become, o is become – spėju, kad tai reiškia ne tą patį. Inversijos jokiu būdu nenorėčiau. Turbūt taisyčiau į kurio žygdarbius apdainuoja net elfai

O kurio žygdarbiai giesmėm virto net tarp elfų?

„[kadangi Lūtijena] {nes Lūtijena} “Kadangi” vartojamas, kai šalutinis priežasties aplinkybės sakinys eina prieš pagrindinį sakinį.“+ o, įdomu.

Dėl visa kko pasitikslinau Šukio vadovėlyje. Štai:

Jei šalutinis priežasties aplinkybės sakinys eina prieš pagrindinį, vartotinas jungtukas “kadangi”: Kadangi lijo, nevažiavome; o jei šis sakinys eina po pagrindinio, tarmių, senųjų raštų pavyzdžiu geriau tinka “nes”, ne “kadangi”: Nevažiavome, nes lijo.

„[mūšio lauke Šiaurėje] {mūšio lauke šiaurėje} Pasaulio šalių pavadinimai rašomi mažąja raide, nebent reiškia regioną. Nemanau, kad čia turimas omeny regionas.“ – svarbus klausimas. Iš pradžių irgi nemaniau, bet pirmasis vertimo skaitytojas sakė, kad kartais neaišku, kas ta šiaurė, ir sakė, kad jam tai panašu į regioną. Galiausiai nutariau, kad North yra regionas Šiaurė (čia net ne in the north, o of the North), o West – ne tik regionas, bet ir simbolinė kategorija Vakarai. (North irgi turi simbolinį „krūvį“ – tai blogio buveinė).

Hm, nežinau. Nenorėčiau spręsti, kol neišgirdom dar bent vienos nuomonės.

„[visi žvilgsniai nukrypo] {visų akys nukrypo}“ – ne, nes po to yra gyvačių akys, kurių kitaip nepavadinsi. Gi žvilgsnis gali nukrypt?

Tebūnie žvilgsnis, bet ar ne geriau būtų visų žvilgsniai nukrypo?

„[ir slaptai pašnibždėtas patarimas liepė jam sulaikyti įtūžį.] {ir pašnabždomis patarė jam atsikratyti įtūžio.} <…> bet blogiausia, kad nesuprantu, KUO in whispered counsel SKIRIASI NUO whispered counsel.

Manau, Laiqua gerai paaiškino. Tai kaip? Aš laikausi pirmojo varianto. Visada tokiais atvejais geriausia prašyti ketvirtos nuomonės.

„[į nenumanomus tolius galiausiai jį nuves jo likimas] “far and free does his fate lead him in the end” Kebli vieta, nes nežinia, kur dėti tą “free”… jį laisvą toli galiausiai nuves jo likimas?“ – o, čia nuostabi frazė. PRAŠOM PRISIDĖT. Tiesiog pagal analogiją su kitom far idiomom (far and away – nepalyginamai, neabejotinai; far and wide/near – visur, ir šen, ir ten) nutariau, kad čia irgi idioma, bet gali būti visaip. Ir filosofinis kabliukas čia yra...

A, kai pasakei “filosofinis kabliukas”, iškart supratau, apie ką čia. Galbūt galėčiau pasiūlyti taip: toli laisvėn jį nuves jo likimas? Arba su kableliu: toli, laisvėn jį nuves jo likimas. Arba netgi: toliuosna, laisvėn jį nuves jo likimas. Po “laisvėn” padėjus antrą kablelį gautume tikslinančią aplinkybę, kuri nutolintų nuo originalo. Palikdami vieną kablelį paliktume gražų palyginimą: toliai ir laisvė – tarsi lygiaverčiai tikslai.

„[net jei Silmariliuose glūdėtų Ardos lemtis] “though the fate of Arda lie within the Silmarils” {nors Silmariliuose glūdi Ardos lemtis} IMO čia nėra galimybės, neapibrėžtumo: Ardos lemtis jau glūdi Silmariliuose.“ – tiesa, bet ar Tingolas tuo tikras? Ar yra taisyklė, kuria nuosaka versti tokią konstrukciją (yra, bet neatsimenu...)?

and though the fate of Arda lie within the Silmarils, yet you shall hold me generous.

Čia kortas truputį maišo tas “yet”. Kam viename sakinyje (čia ilgesnio sakinio atkarpa) turėti du žodžius, kai galima išsiversti su vienu ‘though’? Ar ‘yet’ tik pabrėžia? Nors Silmariliuose glūdi Ardos lemtis, tačiau tu mane laikysi dosniu. (verčiu vietoj) Ir lietuviškai to ‘tačiau’ atsisakytume. Dėl nuosakos, atvirai pasakius, nežinau. Pabandykim:

Though he was good, his parents punished him. – Nors jis buvo geras, jo tėvai jį baudė.
Though he was good, his parents would/used to punish him. – Nors jis buvo geras, jo tėvai jį mušdavo.

Man išeina sugalvot tik su tiesiogine. PAGALBOS?
Bet kad ir kokią nuosaką priskirtume žodžiui „glūdi“, vis vien versčiau ne „net jei“, o „nors“. „Net jei“ man labiau primena „even though“, kuris yra stipresnis, nors ir ne visai tą reiškia.

Even though he was good, his parents punished him. – Nors jis ir buvo geras...

Taigi, sakyčiau, nors Silmariliuose glūdėtų Ardos lemtis, laikysi mane dosniu.

... Marches of Maedhros vertimas Maedroso pasienio ruožas.

Šitą galima Joncyje panaudoti (jeigu tik atgims, vargšelis). Arba pasiūlyti Exon, kad pratęstų krepšinio rinktinę, šįkart Silmarillion motyvais.

„[prieš Apgulties pralaužimą] {iki Apgulties pralaužimo} SR. Mažiau dviprasmybių (“prieš” sukelia asociacijas su kažkas kariauja prieš kažką – nors tai ir netaisyklinga vartosena, ji pakankamai paplitusi mūsuose)“ – Apgulos (nors koks varžtas žodyno autoriams atsisuko? Teks Didžiajame pasitikslint – tik ne visi tomai yra ten, kur jis man prieinamas). Prieš visgi geriau nusako tą laiką, nes iki SRiškai implikuoja o pralaužus – leido. Ir šiap sakom: Jis gyveno prieš karą. Hm.

Gal tu ir teisi, bet “prieš” man vis tiek kelia minėtas negeras asociacijas. Kas nors?

„[gudriai suregzti tavo ketinimai] {gudriai suregzti tavo patarimai} SR“ – manau, kad turėti omeny planai, nes klastūnas planavo, o ne patarimus dalijo.

Tingolas – klastūnas? Nežinau, nežinau... Jeigu būtų planavęs, būtų tą daręs ilgiau, klastūniškai. Dabar gi daug laiko neturėjo... counsel – advice, suggestions.

„[nekrutėjo] {neslankiojo} “krutėti” man vis tiek skamba komiškai… SR“ – slankioti irgi... Gal dar kokių yra? Sliūkinti?

Sliūkinti neblogai. Niekas nesliūkino?

„[susirinkę patykojo] “assembling they waylaid him” Visa bėda, kad waylay vieno atitikmens lietuvių kalboje neturi. Jis reiškia “patykoti ir užpulti”, taigi du veiksmus. Iš bėdos čia tiktų užklupti, bet iš tiesų nežinau, kaip geriau elgtis… Gal ir versti dviem žodžiais? {susirinkę patykojo ir užklupo, ir įsakė sustoti}“ – pasak Encarta, 1.tykoti, 2.sustabdyti. Antroji reikšmė jau pateikta atskirai. Be to, patykoti nuo tykoti skiriasi tuo, kad kalbame ne apie tykojimo procesą, o apie baigtinį tykojimą.

Man praverstų trečia nuomonė.

„[išsitraukęs kardą] ta pati kalavijo problema.“ – aha, kariautojai, ką tie elfai turėjo?...

Tai vis tik turėjo kalavijus. Tik primenu. Sword tebūnie “kalavijas”. Bet Elfhild sako užtikusi (BoLT II) vienintelį elfą, turėjusį lenktą kalaviją – Egalmoth. Atseit, niekas iš noldoli lenktų daugiau nenešiojęs. Kitaip tariant, jis turėjo kardą.

„[paseksiančius manimi] {seksiančius / išseksiančius mane} SR”– gal ne, nes sekti kažką turi kitokį atspalvį – eiti iš paskos, o pasekti kuo – pasielgti taip pat. Šiuo atveju tinka abi reikšmės, bet antroji prasmingesnė. (Follow turi jas abi).

OK

„[išstumtas pro vartus] {išstumtas per vartus}“ – per – per viršų.

Aha, turbūt. Man su šituo dalyku visada buvo paranoja. Bet tvoros (o ir vartai) – turbūt išimtinės, nes juk žiūrėti per tvorą ir pro tvorą – skirtingi dalykai.

„[karalius] {karaliumi} SR“ – gal geriau vardininkas, nes veiksmas, tarkim, nuolatinis.

Gerai.

„[visus juos nužudė] {visus juos išžudė} SR“ – atspalvis neigiamesnis?... Be to, tada nereikia sakyti visus.

Nereikia bijot neigiamo atspalvio. Kaip jau aukščiau sakiau, žudymas, net ir orkų, niekada nėra iki galo pateisinimas. Todėl palikčiau ‘išžudė’ (gerai, be “visų”).

„[itin ilgus] itin čia skamba nepoetiškai. Ar {didžiai ilgus} skambėtų blogai? IMO tai – ne visai gera vartosena. {ilgus ilgus}? {ji užsiaugino ilgiausius plaukus}?“ +: gal užsiaugino ilgų ilgiausius?

Ilgų ilgiausius – geras variantas.

„[Dorijato iškyšulių] “eaves” {pakraščių} ?“ – gali būt, o gal dar kokių žodžių yr?

Na, kaip ir minėjo Laiqua, nelabai ką išpešim iš dabartinės reikšmės. Šiaip “iškyšuliai” man labiau asocijuojasi su pavieniais išsikišimais, na, kaip amebos… pseudopodijos, regis? O stogo kraštas labiau vientisas.

*„{Tarp sielvarto ir pragaišties sakmių, pasiekusių mus iš tų dienų tamsumos, visgi yra keletas}“ –
tebūnie, mano pirmasis variantas irgi buvo toks... Aišku, kitų pastabos praverstų. Ir kodėl niekam nekliūna [sielvarto ir pragaišties] sakmės? Man pačiai skamba keistokai – tiesiog nesugalvojau geresnio varianto. Mat galima pasakyti „sielvartinga sakmė“, bet „pragaištinga“ – jau visai kas kita; gali būti „sakmė apie pragaištį“, nors „apie sielvartą“ – vargu.

*“the longest save one of the songs {antroji iš ilgiausių giesmė} {Antroji po ilgiausios giesmė} –
man vis tiek neaišku, kodėl antroji. Susivokiau, kad aišku pasidaro nuo įvardžiuotinės formos. Beje, man sako, kad čia reikėtų kitaip derinti skaičių. antroji iš ilgiausiųjų giesmių? (Paaiškinimą siūlyčiau pradėti ne nuo viduramžių, o nuo Kalevalos, irgi skirtos giedoti).

*„would not forsake Dorthonion Passive present perfect, o kadangi present, šalutiniame sakinyje “would” galime traktuoti kaip tariamąją nuosaką, t.y. kad jis nė už ką nepaliktų Dortonijono ar panašiai. Manau, tai “will” forma (plg. vok.k. wollen?). Taigi {nenorėjo apleisti Dortonijono}.“–
Ich will dass ihr mich versteht, ja... Kad ne Future in the Past – pritariu. Sunkiau pasirinkti tarp kitų. Pasak Alkono, would 2.vartojamas sąlyginei nuosakai (verčiama tariamąja); 4.norėti; 5.būtent, kaip tik (pabrėžiant); (niekaip) ne - (pabrėžiant ko nefunkcionavimą). Kad būtų aiškiau, galima pažiūrėti, kaip apie tai kalbama kitoje vietoje: „Now Morgoth's power overshadowed the Northlands; but Barahir would not flee from Dorthonion, and remained contesting the land foot by foot with his enemies.“ Nenorėjo sprukti / nebūtų sprukęs / nė už ką nespruko. Kaip ir Starlin, manau, kad pagal prasmę labiausiai tinka „nė už ką ne“. Zvirmariljone puikiai skambėtų Barahiras nenešė kudašių iš Dortonijono, nors pasikark, bet normaliam tekste „nė už ką“ nelabai tiktų (gal visgi tiktų?). O „nenorėjo apleisti“ skamba gerokai per skystai. Tai nebuvo situacija, kai svarstoma „noriu – nenoriu“. Jei jau su atskiru pagalbiniu žodžiu, tai „ryžosi / apsisprendė neapleisti“. Beje, [neapleido] buvo asmeninis kompromisas, sužvejotas šioje košėje.

*„Turi omeny. “Tačiau Tarn Aeluino vandenims pagarbą rodė, nes jie išrodė skaidrūs ir mėlyni…” ar pan.? ...galim pabandyti pasyvą... : „Tačiau Tarn Aeluino vandenims pagarba rodyta, nes jie išrodė skaidrūs ir mėlyni...“–
taip, turiu omeny tai. Beje, „vandenis gerbė“ yra dailiau, nei „vandenys gerbti“, bet manau, kad „vandenims pagarba rodyta“ yra griozdiškiau už tuodu variantu ir toks pat neveikiamasis dalyvis, kaip manajame. Gal vandenys buvo gerbiami?

*„[lankydavo savo namą,...]“–
Gerai, tebestovintį tarp kadaise jam priklausiusių.

* „became known „suuodė“ galėtų tapti savotiška kompensacija už praradimus kitose vietose.“–
Tai gal kompensuokim ten, kur nuo to susilaikyti daug sunkiau nei čia (kaip XIV skyriuj).

*„Šiaip aš neturėjau omeny fizinio atsitraukimo, juk atsitraukti galima ir metaforiškai. Bet tu teisi, čia reikia daugiau nuomonių iš šalies.“–
Teisybė, atsitraukimas gali būti metaforiškas (ir suprantama, kad „atsitraukęs“ buvo pats pirmasis man šovęs į galvą variantas, kai verčiau). Tačiau pagalvojau, kad tai pirmiausia bus suprasta tiesiogiai. Kažkodėl atsitraukimas labiau siejamas su kariuomenių judėjimu ir kitokiom stambiom machinacijom nei su vieno žmogaus elgsena.

*„Bet jeigu nėra inversijos ar ypatingos melodijos originale, tomet vertime prasmę praranda ir (mūsų ausims) poetiškas vietininko linksnis, todėl tokiu atveju siūlyčiau palikti su prielinksniu: kerėjimu sukurtą jam įvilioti į spąstus.“–
Aišku, galima ir su prielinksniu. Betgi ar linksnių vartojimas susijęs su žodžių tvarka? Jų vartojimo taisyklių, aišku, yra. Tie vietininkai (pasak Šukio – užsirašau, kad nepamirščiau): 1.esamasis vidaus (miške), 2.einamasis vidaus (miškan – į mišką), 3.esamasis pašalio (miškiep – šalia miško), 4.einamasis pašalio (miškop – prieiti prie miško). Apie 2. radau tokią taisyklę: negali reikšti objekto, negali eiti papildiniu, – tokie turi būti kečiami objekto naudininkais. Apie žodžių tvarką – nė žodžio. Ar norėta pasakyti, kad šis linksnis yra meninė priemonė, puošianti tekstą tik su inversijomis? Ar kad inversijos puošia tekstą? Ar kad linksnis – poetiškas? (Kaip apie labą rytą...). Manau, kad linksnis tekstą puošia ir vienas pats. Antra vertus, jis nėra ypač poetiškas – mano šeima jį vartoja kone kasdien: „Einu parduotuvėn“.

*cairn –
bent jau mano Encartos nuotraukoje tai panašu į bokštelio pavidalo krūvą Bet žodis „bokštelis“ čia nederėtų. O žodį, reiškiantį „akmenų krūva“, žinau (tik prisiminimui prireikė poros mėnesių – laimei, ne pusmečio kaip alkui): krūsnis.

„and the tale of them came even into Doriath O kaip su “nusklido” – ar toks žodis išvis yra?“–
laimei, priesagas ir priešdėlius galima dėlioti kone bet kaip. Pabandžiau sugalvoti tokių sklidimo darinių, kurie atrodytų tikrai negalintys egzistuoti: susklido, prasklido

*„Galima ir be nukrypimų nuo tikslumo (kaip Laiqua siūlo). Man visai patiktų sklidina blogio.“–
Ir man – tapo sklidina blogio („tapo“, ne „buvo“, nes was become filled pažodžiui (intuityviai, nes taisyklių nežinau) versčiau „buvo tapusi pripildyta“).

*and he fell into an enchantment–
na ir laikai – raganos profesinių terminų nebemoka Ne į temą, bet atsiminiau dar vieną sinonimą: burti – keikti – kerėti – žavėti – žadėti. Manau, kad lietuviškai labai natūraliai skamba jų dariniai su priešdėliais: užburtas, užkeiktas, apkerėtas, apžavėtas (tik su žadėjimu negirdėjau, greičiausiai būtų užžadėtas) (nebent kalbininkams galėjo užkliūti ap – ?...). Konstrukcijos su papildomais žodžiais, kaip siūlo Laiqua, romantiškos, bet nebeturi pirmapradžio grynumo (bobutė prieš 200 metų nebūtų taip pasakiusi). Tiesa, JRRT tekste yra poetikos – juk buvo galima pasakyti ‚he was enchanted‘. Tokį paprastesnį posakį versčiau „jį apžavėjo“, o entiškesnė forma „tapo apžavėtas“ ir yra skirta perteikti sudėtingesniam angliškam posakiui.

*Man atrodo taip (bet tikrai neišmanau anglų sintagmų ir intonacijų):
Blue was her raiment / as the unclouded heaven, // but her eyes were grey / as the starlit evening; /// her mantle was sewn with golden flowers, // but her hair was dark / as the shadows of twilight. //// As the light upon the leaves of trees, // as the voice of clear waters, // as the stars / of the mists of the world, // such was her glory / and her loveliness; /// and in her face was a shining light.
Pasižiūrėjau į taisykles – kablelių lyg reik (jei čia tos, kaip ten jas (ir kad jas kur), pridurtinės sakinio dalys). Tada galima ir kabliataškį padėt (panašiai kaip minėjai, jie gali būti dedami sujungiamojo sujungimo sakinyje, jei jo dalys turi kableliais skiriamų sakinio dalių), kad vidury būtų didesnė pauzė. Bet niekaip nesugalvočiau pateisinimo kabliataškiui paskutiniame sakinyje. Galima įrašyti „tokia“, nors kažin kodėl kyla įtarimas, kad „y buvo toks kaip x“ – gerai, bet atvirkščiai natūraliau sakyti „kaip x buvo y“, ne „kaip x – toks buvo y“. Na, gal čia – poetinis paryškinimas. Inversija – per mano lavoną. Kai jos nėra, ir angliškai, ir lietuviškai turime paskutinį kirčiuotą skiemenį.
Dedu / taip: / - paprastas atsikvėpimas, // - kablelis, /// - brūkšnys ir kabliataškis (negalima pamiršti, kad jie nelygiaverčiai, nes pirmu atveju intonacija nenuleidžiama, o antru – nuleidžiama), //// - taškas:
Mėlynas buvo jos rūbas, // tarsi giedras dangus, // o akys – /// pilkos, // lyg žvaigždėtas vakaras; /// jos skraistė / buvo išsiuvinėta aukso gėlėmis, // o plaukai – /// tamsūs, // lyg prieblandos šešėliai. //// Kaip blyksniai ant medžių lapų, // kaip tyro vandens čiurlenimas, // kaip žvaigždės virš pasaulio ūkanų – /// tokia buvo jos didybė ir meilumas, // o veide žibėjo šviesa.
(gal skraistė geriau – visgi lietuviškai?) Nebe taip, bet pradžioje simetrija nedingo.

*„Nes nežinojo, kokį vardą jai duoti, tik trumpesnis variantas?“–
Tai ir turiu omenyje: duoti kam, bet vardas kieno. Išmesi veiksmažodį – neliks ir kam reikalauti naudininko.

*„Bet nemanau, kad reikia kategoriškai viską gretinti “originale yra/nėra” pincipu: kartais teks pažaisti stiliumi dėl jau minėtos “kompensacijos” už kitas galbūt nukentėjusias vietas…“ Tiesa, visko taip pat kaip originale neįmanoma padaryt. Dar apie inversijas: yra korespondentė, kurios visi sakiniai vienodi – tarinys gale. Gal tai užkliūna tik man, tačiau taip, kad puolu ieškoti, kaip vertė AT, svaidžio. Kuklia nuomone, ir per dažnos inversijos, ir dažni mažybiniai žodeliai nėra tai, kas tinka Silo kalbai. Tai tiktų gerokai poetiškesnio stiliaus legendoms (kaip Krėvės – įtariu, daug jų leksinių ypatumų paimta iš liaudies dainų) arba pasakoms. Kad padarytume iš Silo dainingąjį Krėvės stilių, reikėtų neleistinai nutolti nuo to, kas yra. O nuvažiuoti į pasaką, deja, daug paprasčiau. Vaikystėje nemėgau pasakų. Dabar, jei skaitomas kūrinys priverčia (tegu tik akimirką) nusipurtyti (kaip Lost Tales), suprantu, kad jis turi kažką bendro su jomis. Jei ne (kaip Silas) – neturi, reiškia, panašumo kurti ir nereikia. Mechanizmas tinka net spektaklių ir filmų stiliui klasifikuoti (ne turiniui; taip pat nekliūna rytietiškų pasakų stilius).

*„he espied –
Rodos, prozos versijoje atsisakyta scenos, kur Daeronas pirmasis pastebi Bereną ir perspėja Lūtijeną. Poetinėje versijoje jis juos vėliau dar ir sekė:
Thus fleeting fast their short hour flies,
while Dairon watches with fiery eyes,
haunting the gloom of tangled trees
all day, until at night he sees
in the fickle moon their moving feet,
two lovers linked in dancing sweet,
two shadows shimmering on the green
where lonely-dancing maid had been.
Manau, kad prozinėje jis liko jų nepastebėtas, nes apie tai turbūt būtų parašyta.

*„Na žinai, tamsta, jeigu manai, kad aš Alkonu versdama naudojuos… Niu, Oxford Encyclopedic rašo: dread – great fear; terror. awe – feeling of respect combined with fear or wonder. Taigi “dread”, mano galva – tiesiog siaubas.“ –
Negalvoju, kad Alkonu, bet galvoju, kad OE (kurį turiu) – labai lakoniškas. Encarta aiškinamasis anglų kalbos žodynas (kompiuterinis) rašo:
dread
1. terror: a feeling of great fear or terror, especially at the thought of experiencing or encountering something unpleasant
2. source of dread: something that is dreaded
3. awe: a feeling of awe and reverence (archaic)
Visgi geriausias žodynas vertimui – tas, kuris verčia į kitą kalbą. Tokiuose paminėta daug daugiau prasmės atspalvių ir situacijų, kuriose žodis gali būti vartojamas. Deja, Alkonas – tikrai ribotas. Už jį gerokai platesnis LingvoUniversal anglų – rusų kalbų žodynas (į programą Lingvo galima sukrauti visą krūvą žodynų – turiu ir daug specialiųjų, ir idiomų, ir patarlių). Pasitaiko erzinančių atvejų, kai anglų ir rusų kalbos pagal žodžių vartojimą pasirodo esančios panašios bei kitokios, nei lietuvių. Laimei, rusų – lietuvių žodynų bei kalbą mokančiųjų stoka skųstis negaliu. Kaip sakiau, jis pateikia dread sinonimus extreme fear; awe. Reikia rinktis. Berenas buvo visko matęs karys. Sunku įsivaizduoti, kaip jis iki šiol nespruko nuo orkų ir neišėjo iš proto Dungortebe, jei gali pajusti extreme fear didinguose elfų rūmuose (jo giminė buvo draugiška elfams). Awe tokioje situacijoje pajusti labai nesudėtinga.

*„[Todėl prabilo Lūtijena] {Todėl prašneko Lūtijena ir tarė} ... Prašnekti – pradėti leisti garsus, o tarti – tuos garsus artikuliuoti į suprantamus kaip kalbos garsus (namudinis apibrėžimas). Be to, man panašu į biblinį stilių…“–
Su „tarti“ apibrėžimu sutinku, o „prašnekti“ man būtų „pradėti leisti artikuliuotus garsus, sudarančius prasmingą seką – šneką“. Na, dėl „poetinio pertekliaus“ galima abu. Kaip visada – kuo daugiau bus nuomonių, tuo geriau.

*„O kurio žygdarbiai giesmėm virto net tarp elfų?“–
„Tarp“ kliūna. Man štai tokį pasiūlė: „Apie kurio žygdarbius net elfai giesmes sudėjo“. И песни многие о том
Сложили все потом.

*"North / north" - kažin kodėl originale yra visaip? Ir the Northlands yra...

*„Tebūnie žvilgsnis, bet ar ne geriau būtų visų žvilgsniai nukrypo?“–
Gerai.

*Manau, Laiqua gerai paaiškino.“–
Paaiškino! In the mode of whispering counsels. Nuo ilgo žiūrėjimo į tekstą paprasčiausi dalykai pasidaro nebepaprasti {pašnabždomis patarė} tikrai labiau tinka – lakoniškiau.

*„far and free „A, kai pasakei “filosofinis kabliukas”, iškart supratau, apie ką čia. Galbūt galėčiau pasiūlyti taip: toli laisvėn jį nuves jo likimas? Arba su kableliu: toli, laisvėn jį nuves jo likimas. Arba netgi: toliuosna, laisvėn jį nuves jo likimas. Po “laisvėn” padėjus antrą kablelį gautume tikslinančią aplinkybę, kuri nutolintų nuo originalo. Palikdami vieną kablelį paliktume gražų palyginimą: toliai ir laisvė – tarsi lygiaverčiai tikslai.“–
Tai tinka tuo atveju, jei verčiame tiesiogiai (labiausiai patiktų „toli laisvėn“). Bet tiesiogiai versti baisu būtent dėl filosofinio aspekto: o jei tai visgi buvo idioma, jei perlenksime lazdą bei pasakysime tai, ko rašytojas nenorėjo pasakyti atvirai ar iš vis nenorėjo pasakyti? Aišku, kad įdomu išgirsti daugiau nuomonių. (Geriausia – angliškų, beje, jei gerai atsimenu, kanadietė, besidominti lingvistika, nėra pati geriausia anglė tokiems pataimams. Reikėtų brito, apie kitas kalbas nutuokiančio kuo mažiau.)

*„and though the fate of Arda lie within the Silmarils, yet you shall hold me generous. {nors Silmariliuose glūdėtų Ardos lemtis, laikysi mane dosniu.}“–
Gerai, gali būti „nors“. O galvojant apie nuosaką reikia prisiminti ne tik though, bet ir lie. Normaliai būtų „though the fate lies“ (versčiau „nors lemtis glūdi“), o čia – „though the fate lie“ (versčiau „nors lemtis glūdėtų“).

*„[net visa noldų galia prieš Apgulties pralaužimą] {iki Apgulties pralaužimo} SR. Mažiau dviprasmybių (“prieš” sukelia asociacijas su kažkas kariauja prieš kažką – nors tai ir netaisyklinga vartosena, ji pakankamai paplitusi mūsuose)“ – Prieš visgi geriau nusako tą laiką, nes iki SRiškai implikuoja o pralaužus – leido. Ir šiaip sakom: Jis gyveno prieš karą.
Gal tu ir teisi, bet “prieš” man vis tiek kelia minėtas negeras asociacijas.“–
Na, skaitytojui tikrai nekils minčių, kad noldos galėjo būti nusistatę prieš Apgultį. Juk sakmė iš tos knygos vietos, kur kalba apie the Siege jau beveik baigta. Skaitytojas tuo metu jau puikiai žinos, kas tai buvo. Beje, sakoma „prieš mūsų erą“, tačiau „до нашей эры“ – iki (negalima pasakyti прежде).

*„[gudriai suregzti tavo ketinimai] {gudriai suregzti tavo patarimai} counsel – advice, suggestions.“–
Vėl OxEn? LingvoUniversal: ...2) а) совет; пожелание, наставление Syn: advice; б) план действий, тактика поведения; 3) а) намерение; желание, цель Syn: intention, design, purpose; б) секретные мысли, тайные намерения... Alkonas: 1.patarimas; 3.planai, ketinimas.

*„Увидев в тексте слово "Sword"
Пишите сразу так:...
– Tai vis tik turėjo kalavijus. Tik primenu. Sword tebūnie “kalavijas”. Bet Elfhild sako užtikusi (BoLT II) vienintelį elfą, turėjusį lenktą kalaviją – Egalmoth. Atseit, niekas iš noldoli lenktų daugiau nenešiojęs. Kitaip tariant, jis turėjo kardą.“–
DLKŽ kalavijas – tiesus, o kardas – lenktas. Būtų labai įdomu pamatyti citatas, kur apie tą tiesumą rašoma. Nukryptemė:
сабля – ... однолезая, кривая стальная полоса...
меч - ... были прямы и обоюдоостры... (Dalio žodynas)
Kaip bebūtų keista, 1967m. Rusų-lietuvių žodynui tiek vienas, tiek kitas yra „kardas, kalavijas“...

*„Nereikia bijot neigiamo atspalvio. Kaip jau aukščiau sakiau, žudymas, net ir orkų, niekada nėra iki galo pateisinimas. Todėl palikčiau ‘išžudė’ (gerai, be “visų”).“–
Gerai, išžudė, išgalabijo ir t.t. ...

*eaves–
Taip pat žodis reiškia 2.kažką išsikišusio, nusvirusio; 3.blakstienas. Čerpėto stogo kraštas ir blakstienos šiek tiek primena pseudopodijas, tačiau šiuo atveju svarbesnis pats išsikišimas. Nuosvyra. Galima sakyti pakraštys, pamiškė.

ANTRA DALIS

„[nutraukė pančius] {sutraukė pančius} SR“+

„[nebesusitiksime mirę, nei gyvendami] {nebesusitiksime nei mirę, nei gyvi būdami} SR, bet antrą “nei” pridėti vis tik rekomenduočiau“+ nei; in death or life gal geriau verst panašiomis formomis. O gyvenimas po mirties po Pasaulio Pabaigos atkurtoje Žemėje tiksliau apibūdinamas kaip „gyvendami“ ar „gyvi būdami“? 'But you are not for Arda. Whither you go may you find light. Await us there, my brother - and me.' Ech, Athrabeth... you and I will meet again... Gerai, baigiu nukryptemiaut, bet galgi kas nors pagaliau perskaitys ir specialiai tam sukursimoje gijoje bus galima pakalbėti apie šį teologinės–melodramatinės fentezi perliuką?..

„[kadangi skirtingi mūsų genčių likimai] {nes skirtingi mūsų genčių likimai}“+

„[karalius Finrodas Felagundas] {Karalius Finrodas Felagundas} aukščiau rašei didžiąja…“+

„[sulaiktyti] {sulaikyti}“+

„[bei tapo] {, tapo} SR“+

„[Bet kai jis artinosi, ji krisdama] {Bet jam artinantis, toji krisdama} SR – bandau panaikinti įvardžių painiavą.“+

„[tujen plikas] {tujen nuogas} iš esmės skirtumo nėra. “Plikas” man vulgaresnis, bet čia labai IMO. Žodžiu, riebus SR. Šiaip sakoma “nuoga realybė”, o “plikas” taikomas fiziniams kūnams.“ – visaip galima, jei „be drabužių“, tai gal visaip ir tada, kai „be kūno“ (pastarojo atvejo DLKŽ neaprašo...), o man žodis „nuogas“ asocijuojasi su regimu nuogumu.

„[Manydama jį esant mirusį] {Manydama Bereną esant mirusį} Kas per daug, tas nesveika.“+

„[ir šioji tapo apvalyta] {ir šioji švari tapo} Pasyvas nekaip atrodo… Originale “and it was clean again”“– pametėm „again“: ypač jei kalbama ne apie valymą, o tik apie švarumo būseną, reikėtų „vėl“. Gal dar gražiau „ir šioji vėl tapo tyra“?

„[kol žemė nebuvo pakeista] {kol žemė buvo pakeista}“+

„[gėlės išlikdavo] “flowers lingered”. Iš esmės gerai, bet gal yra ir kitų variantų? Geriausia, aišku, “gėlės pas’likdavo”, bet čia tarmybė Laikydavos? Jei nerasim pakaitalo, bus gerai ir taip.“ – „pasilikdavo“ neblogai, bet kažkaip su gėlėmis nedera – anos gi išeiti negali... „Išsilaikydavo“ – tiktų nuskintoms. „Užsibūdavo“ – irgi keistoka. „Tebežydėdavo“?

„[sniego apklotų] {sniegu apklotų} IMO įnagininkas čia geriau. Kilmininkas labai personifikuoja sniegą, kuris to nenusipelno.“+ bet ne dėl personifikavimo, o todėl, kad man sako, kad linksniai taip nederinami.

„[nebebuvo tokia kaip anksčiau] “love was less than before” Truputį pranyksta “less” prasmė. {buvo nebe tokia kaip anksčiau} gal išlaikytų prasmę geriau?“– tas pats. „Buvo menkesnė, nei anksčiau“?

„[Ten sugrįžo] {Mat ten sugrįžo}“+

„[nebūtų pasiūlęs] “grant” {nebūtų davęs}“+ jo, grant ir gyvenime labiau asocijuojasi su davimu.

„[prakeiksmas, o blogis] {prakeiksmas ir blogis}“ – ar yra rimtų priežasčių? Dabar gražiau atsiskiria.

„[išvengusiu Nan Dungortebo] Man regis, čia kalbama ne apie broliu, o apie kelią į Himringą: seeking the swiftest road …. they might hope with speed to traverse it , since it lay close to Doriath’s borders, shunning Nan Dungortheb…. {nes jis ėjo šalia Dorijato ribų, vengdamas Nan Dungortebo}. Arba galima interpretuoti ir taip, kaip tu interpretavai, tačiau tuomet būtinai reikia pertvarkyti nelogiškai skambantį sakinį. Pavyzdžiui: juodu galėjo tikėtis greitai tąjį kelią įveikti, išvengusiu Nan Dungortebo ir tolumoje dunksančių Siaubo kalnų grėsmės, nes jis ėjo šalia Dorijato ribų.“– greičiausiai kalbama apie kelią, tik apie jį lietuviškai pasakyti „vengdamas“ sunkoka (nors manau, kad galima).

„[kai Lūtijena] {kai tik Lūtijena} SR“ – gal didelio skirtumo nėra: su „tik“ tiksliau, bet žodelių daugiau...

„[broliu juos pastebėjo] {broliu anuos du pastebėjo} Gal taip bus mažiau daugiaprasmiškumo?“ + anuodu

„[truktelėjo atgal] {trūktelėjo atgal} Nes trūkt žymi stipresnį veiksmą nei subtilus trukt.“+

„[Berenas smaugė Kurufiną] {Tuomet Berenas ėmė smaugti Kurufiną} Dėl “ėmė” nesu tikra, bet Tuomet čia visai tinka.“– sakyčiau, tinka atvirkščiai – jei jau „ėmė“, tai savaime suprantama, kad „tuomet“. „Berenas ėmė smaugti Kurufiną“.

„[kadangi Kelegormas jojo] {nes Kelegormas jojo}“+

„[Keliauk tenai] “Go hence” Pažodžiui Keliauk iš čia. Galima taip ir versti.“+

„[nelaukta skubėjo] {nelaukiama skubėjo} ? Jeigu būtų “nelaukta atskubėjo”, t.y. atliktinis veiksmas, sutikčiau. Dabar gi tęstinis… Kita vertus, galima būtent ir versti {nelaukta atskubėjo}, nes originale ne “was coming”, o “came”, kas gali būti interpretuojama abejaip, tačiau tikresnis variantas atliktinis.“ – jei čia toks pat bajeris, kaip su „vakar priešais sėdinčia moterimi“, tai „nelaukiama“ (ar tai galioja ir neveikiamiesiems dalyviams?). Bet svečias visada būna „nelauktas“, nesvarbu, ar vakar, ar šiandien. Aišku, gali būti „atskubėjo“ – „nelaukta atskubėjo“.

„[sunerimo] “dismayed” {persigando}“ – žodynai pateikia visą šį spektrą. Encarta to dismay:
1. discourage somebody: to cause somebody to feel discouraged or disappointed;
2. alarm somebody: to fill somebody with alarm, apprehension, or distress.
Tenka rinktis. Gal per gerai apie Bereną galvoju, bet manau, kad potencialūs priešai dar buvo ne čia pat, ir reikėjo ne persigąsti, o susikaupti prieš kovą. O pirmiausia – sutrikti.

„[nei nuvesčiau] {nei aš nuvesčiau} SR“ – gal būtų per daug.

„[susitiksime, prieš viskam baigiantis] {susitiksime prieš viskam baigiantis} SR“+ jei tikrai taip reik.

„[Pasak Huano patarimo] {Pagal Huano patarimą / Sekant Huano patarimu}“ – a, „pasak – žymint sakytoją”. Gal „Kaip patarė Huanas,“?

„[vieną iš Draugluino padermės jauniklių] {vieną Draugluino padermės jauniklį} SR Mažiau suvelta.“+

„[tik, didžiulis ir alkanas,] {tik didžiulis ir alkanas} Manau, kableliais skirtume, jeigu būtų po “kojų”.“+

„[jis tapo pripildytas naikinančios dvasios, kankinamos, baisingos ir stiprios] {pripildė naikinanti dvasia, kankinama, baisinga ir stipri}“+ bet būtų neblogai išgirsti sinonimų „pripildė“. O „užpildė“?

„[juodu prisiartino] {tuodu priartėjo} SR, bet veiksmažodį būtinai reikia pakeisti (dukart sakiny kartojasi). Deja, geresnio varianto nerandu.“+ neapsižiūrėjau.

„[pro Vartus] {per Vartus}“ – pro.

„[pripildytoje] {pilnoje}“+ (beje, buvau kritikuojama dėl „paramstytoje siaubo“, nes esą iš sakinio ir jo aplinkos nesimato, kad čia vieta tokiai poezijai, betgi nieko kito nesugalvojau).

„[klajojanti dainininkė] O menestreliai klajodavo? Gal čia tiktų {giesmininkė, dainė}?“ – taip, klajodavo, bent jau Encarta taip verčia, tik pats žodis itin nemūsiškas. „Giesmininkė“ gali būti.

conceived in his thought an evil lust, and a design more dark than any that had yet come into his heart – gal būtų gražiau versti taip, kaip mąstome: lietuviškai ketinimai įsliūkina mintysna, o aistra įsižiebia širdyje. Bet, jei čia ne anglų, o valų ypatumai, tokiu būdu galima pripainioti (reikėtų anglų paklausti). „ ...но разница между валаром и валаршей иная, чем между мужчиной и женщиной, и поэтому многочисленные похабные анекдоты из валарской жизни мы отметаем как несуразные.“

„[ir mintyse paslapčiomis mėgavosi] “taking secret pleasure in his thought” {paslapčia mėgaudamasis savo mintimis} Nesu tikra…“ – „take pleasure in – находить удовольствие в“ (kaip sakiau, kartais tiedvi kalbi vienodi) – gal ir „mintimis“. Belieka vėl pacituoti Zvirmariljoną: „Увидев Лютиен, он приосанился, поправил корону и на миг представил себе, как он будет .............. (ну, в общем, ясно, с фрагментом, как обычно).“

„[stulbinančios galios] “blinding power” čia siejasi su “blindness came upon him”, todėl geriau {akinamos galios}“ – abu akinimai tame pat sakinyje. Na, visada galima suversti kaltę autoriui. O gal vargšai anglai neturi sinonimo?

„[tapo apakintas] {aklumas jį pagavo / apako} Nepatinka man tas pasyvas.“ + apako – negirdėjau, kad aklumas gali pagauti (linksmumas lyg ir gali).

[o jos balsas krito žemyn tarsi liūtis į sietuvas, sodrus ir švelnus] – teks prisipažinti, kad neįsivaizduoju, ar her voice came dropping down like rain into pools, profound and dark nereiškia „į sietuvas, gilias ir tamsias“. A?

„[griuvo, lyg] {griuvo lyg}“+ deja, šiais klausimais pasiginčyti negalėčiau.

„[per griūtį nuslydusi kalva] {per griūtį slystanti kalva} “a hill sliding in avalanche” “+

„[lyg perkūnas] {it perkūnas} SR“+

„[Nesukrutėjo nė vienas padaras.] “All things were still” {Niekas nejudėjo / nekrutėjo / nesujudėjo.}“+ niekas nesukrutėjo (ne toks jau tas žodis juokingas – kol nesakei, to net neįtariau).

„[pro gyvą kūną] {per gyvą kūną}“+

„[ranka tapo tarsi žibintas] {ranka tapo (tarsi) žibintu} Gal ir nebūtinas čia tas “tarsi”.“ – kadangi ir angliškai yra, ir nemanau, kad ji tapo žibintu (žibintas – gana konkretaus pavidalo daiktas, abstrakčiau būtų „žiburys“), „tarsi“ palikčiau, o linksnį pakeisiu – būsena laikina.

„[daugiau, nei pasižadėjęs] {daugiau, nei buvo pasižadėjęs}“+, bet „buvo“ ims kartotis, todėl po to gal rašyt „ne tokios būta Silmarilių lemties“?

„[ašmenų skeveldra įsmigo į Morgoto skruostą] {ašmenų skeveldra skriedama sužeidė Morgotui skruostą}“ – žodynai pateikia ir „smogti“, ir „pažeisti“, o kadangi įvyko abu dalykai, nežinau, kuris čia labiau tinka.

„[visi miegantys Angbando įnamiai] “įnamis” – tas, kas gyvena pas svetimus. Ne visi gi Morgotui įnamiai. Sakyčiau, {visi miegantys Angbando gyventojai}“+

„[kad kuo toliau spruko visi Morgoto padarai, buvę slėnyje ar ant ten vedančių kelių,] {kad visi Morgoto padarai, buvę slėnyje ar ant ten vedančių kelių, spruko kuo toliau,} Bent jau man pirmasis variantas neaiškus, nes primena struktūrą kuo… tuo…“+

„[kadangi jis pjovė] {nes jis pjovė}“+

„[tarsi baltą] {tartum baltą} SR“+ vis tiek tas pats.

„[kol Berenas neatėjo] {kol Berenas atėjo}“+

[nes Kelegormas nenusiuntė jos į tėvo namus ir neišsaugojo jos.] Po šitų žodžių tikrai nėra paragrafo pabaigos (turiu omeny didesnį tarpą tarp pastraipų, jos eina iš eilės).

„[kad šis pavojus buvo kupinas baisingos galios dėl šventojo brangakmenio ir vargu ar galėjo būti įveiktas] {kad dėl šventojo brangakmenio šis pavojus buvo kupinas baisingos galios ir vargu ar galima buvo jį įveikti} Sklandžiau.“+

„[išsipildė jo seniai paskelbtoji lemtis] {išsipildė seniai paskelbtoji lemtis} Nežymiai nukrypdamos nuo teksto, atsikratysime asmeninių įvardžių balasto.“+

„[buvo tarsi liepsnos išdegintas] {buvo kone visas it liepsnos išdegintas} Pamesta “nigh all”.“+

„[mano lemtis baigta kalti] {mano lemtis baigta kálti} Su kirčiu būtų aiškiau.“ – galima dėti, bet pastebėjau, kad knygose kirčiai būna tik tokiose vietose, kur susipainioti lengviau nei čia. (Aišku, juos būtų galima dėti visada – bent kirčiuoti mokėtume).

„[jis žvelgė jos akysna] {šis žvelgė jai akysna}“+

„[Bereno dvasia] {Mat Bereno dvasia}“+

„[Lūtijena neateis] {Lūtijena ateis}“+

„[Ilūvataro sukurtų] {Ilūvataro sutvertų} SR“+

„[vidury nesuskaičiuojamų žvaigždžių] {tarp nesuskaičiuojamų žvaigždžių} IMO čia ta pati formulė kaip “Ainulindale” pabaigoje, tik ten būta “amidst”, o čia – “amid”. Jeigu norime atspindėti šį skirtumą, galime vietoj pirmam vertime vartoto “tarpu” vartoti įprastesnį “tarp”.“+

„[pasaulio viduje] “within the confines of the world” {pasaulio ribose} ? Suprantu, ką norėjai parodyti, tačiau eilinis skaitytojas gali neįsikirsti ir palaikyti tai grubia stiliaus klaida.“+

„[taipogi] *atodūsis* Šis, IMO, visai naudingas žodis yra neteiktinas (ant to kluptelėjau per valstybinį egzaminą). Turėtų būti {taip pat}. Nors Būgos žodyne ir taipgi, ir taipogi duodami – matyt, tada vartoti (kaip ir daug kitų dabar neteiktinų žodžių).“+ Keista – „Kalbos praktikos patarimuose“ (1985) parašyta „geriau taip pat“, o prie tikrai blogų žodžių aiškia rašoma „neteiktinas, nevartotinas“. Beje, visi tie senoviški neteiktini žodžiai anksčiau ar vėliau gali praversti – kai teiktino sinonimo tiesiog nėra (rodos, „monai“ labai tiktų tiems „dwimmer“).

„[valų Valdovą] Pamąstymui: Lord man labai siejasi su Viešpačiu. Viešpats viešpatauja, valdo... Žiedų viešpats? Nelabai. Bet gal atskirais atvejais?.. Manvė žmonėms juk kaip ir dievas.“ – deja, „viešpatį“ jau rezervavau „overlord“ vertimui