Žinutė #1
AŠTUNTA PAMOKA
Atliktinis laikas, įvardžiai
Atliktinis laikas
Vartojimas
Tai paskutinis žinomas kvenjos laikas, kurį dar turime išmokti.
Atliktinio laiko lietuvių kalboje nėra, todėl teks vėl prisiminti anglų kalbą – perfect tense. Šis laikas žymi veiksmą, kuris jau yra atliktas ir matomas jo rezultatas: i Elda utúlië “elfas atėjo/ yra atėjęs”=”the Elf has come” – elfas jau atėjo ir dabar yra čia (rezultatas), todėl vartojame ne būtąjį, o atliktinį veiksmą. Būtasis laikas labiau vartojamas tada, kai nepabrėžiamas rezultatas, arba tiesiog tai, kas vyko praeityje, nesusiję su kalbėjimo momentu (pavyzdžiui, tiesiog atpasakojamas įvykis).
Sudarymas
Veiksmažodžio atliktinio laiko sudarymas susideda iš trijų dalių:
1. Pridedama galūnė –ië (A-šakniniai veiksmažodžiai galinę –a numeta);
2. Pailginamas šaknies balsis;
3. Pridedamas priešdėlis. Jis visada yra toks pat, kaip ir šaknies balsė.
Pavyzdžiai:
mat- “valgyti” -> amátië
cen- “matyti” -> ecénië
lala- “juoktis” -> alálië
mapa- “sučiupti” -> amápië
Jeigu veiksmažodžio šaknyje jau yra ilga balsė, ji, aišku, labiau pailgėti nebegali. Tačiau priešdėlis vis tiek bus trumpas:
móta- “sunkiai dirbti, triūsti” -> omótië
Lygiai taip pat kaip ir esamajame laike, atliktiniame šaknies balsė irgi nepailginama, jei po jos eina du priebalsiai (arba tai yra dvibalsis):
harna- “sužeisti” -> aharnië
cenda- “skaityti” -> ecendië
Jei veiksmažodis baigiasi –ya, formuojant atliktinį laiką priebalsė y išmetama, nes junginys yi kvenjoje neįmanomas:
hanya- “suprasti” -> ahánië (išmetus “y”, skiemuo “han” lieka trumpas ir šaknies balsę reikia pailginti)
hilya- “sekti” -> ihílië
telya- “pabaigti” -> etélië
Jei veiksmažodžio šaknyje yra dvibalsis, priešdėlis bus toks, kokia yra pirmoji dvibalsio balsė:
roita- “persekioti” -> oroitië (dvibalsis, todėl šaknyje niekas nepailginama)
taita- “prailginti” -> ataitië
Nėra aišku, kaip elgtis su veiksmažodžiais, prasidedančiais balsiu (atrodo, pats Tolkinas buvo neapsisprendęs). Yra du variantai: arba priešdėliu taps pakartotas visas pirmasis veiksmažodžio skiemuo, arba priešdėlio iš vis nepridėsime. Pavyzdžiui:
anta- “duoti” -> anantië
anta- “duoti” -> antië
Panašu, kad vartoti galime abu būdus.
Tačiau jei veiksmažodis prasideda priešdėliu, tokiu kaip en- (jis reiškia, kad veiksmas yra kartojamas, kaip anglų kalboje “re-“), tai atliktinio laiko priešdėlis bus įterptas tarp en- ir veiksmažodžio šaknies:
encen- “vėl pamatyti” -> enecénië
Įvardžiai
Trečiasis asmuo
7-oje pamokoje susipažinote su vieninteliu tikrai žinomu trečiojo asmens įvardžiu –s. Tačiau galbūt pastebėjote, kad prie tokios galūnės nebeįmanoma prilipdyti kitos, nusakančios papildinį – tam puikiai tiko ilgos galūnės –nyë bei –lyë, tačiau galūnė “-syë” neegzistuoja.
Yra du spėjimai.
a) Trečiąjį asmenį nusako galūnė –ryë “jis, ji” (galbūt netgi “tai”). Ji būtų galūnės –s ilgas atitikmuo (kaip –nyë vs. -n) ir tiktų prikabinti papildiniui: tiriryet “ji(s) juos stebi” (tir- “stebėti” aoristas + ji/jis + juos)
b) Yra du atskiri įvardžiai: -ro “jis” ir –rë “ji”. Iš tiesų jie randami tik ikižiedųvaldoviniuose (
) šaltiniuose, todėl neaišku, ar Tolkienas jų vėliau neatsisakė. Dėmesio: jei prieš vieną iš šių galūnių eina du trumpi skiemenys, antrajame pailgės balsė. Pvz., prie veiksmažodžio lausta- būtojo laiko laustanë pridėjus –ro, išeis laustanéro – ilga é.
Galų gale, jei nenorite vartoti neaiškių įvardžių, visada yra –s, kuriuo be negyvojo trečiojo asmens “tai” dar galima nusakyti ir gyvuosius asmenis “jis, ji”: tiek veiksnį, tiek tarinį (“jis/jį”, “ji/ją”, “tai”). Nors jis nėra labai apibrėžtas (neatskirsi, kur yra “jis”, “ji” ir “tai”), kartais rišliame tekste tai nekliudo.
Kiti įvardžiai
-tyë(?) “tu”
-lvë “mes” (įskaičiuojamasis), -lmë “mes” (išskiriamasis), -mmë(?) “mes” (dviskaita)
-llë “Jūs, jūs”
-ccë(?) “jūs”
-ntë “jie” (veiksnys) –t “juos” (papildinys) (tiek moteriška, tiek vyriška giminė)
quen “kažkas” (savarankiškas, t.y. negalūninis įvardis)
-lvë – įskaičiuojamasis (angl. inclusive) “mes”. Tai reiškia, kad su kuo nors kalbant (dialoge – su pašnekovu, kitur rašytiniame tekste – kad ir su skaitytoju), į sąvoką “mes” įeina ir tie, kas kalba, ir tie, į ką kreipiamasi. Pvz. kalbasi elfų ir žmonių grupės ir elfai sako: “Mapuvalvë i Naucor” (“Siučiupsime dvorfus”). Vadinasi, dvorfus gaudys tiek elfai, tiek žmonės kartu.
-lmë – išskiriamasis (angl. exclusive) “mes”, priešingas įskaičiuojamajam. Naudojant tą patį pavyzdį, elfai sako: “Mapuvalmë i Naucor”. Šiuo atveju dvorfus gaudys tik elfai, o žmonės sėdės ir žiūrės.
Šiek tiek komplikuotesnė –mmë situacija. Šio įvardžio reikšmė nėra aiški, tačiau spėjama, kad jis nurodo dviskaitą, t.y. “mes” = “aš ir tu” – kalbantysis ir adresatas.
Dėl –tyë ir –ccë. Jei vartotume šiuos įvardžius, galima susikurti patogią įvardžių sistemą, kur “-tyë” ir “-ccë” reikš atitinkamai “tu” ir “jūs”, o “-lyë” ir “-llë” tik vns.“Jūs” ir dgs.”Jūs”. Tokiu būdu patogu atskirti mandagų ir paprastą įvardžius. Žemiau įvardžių lentelėje būtent tokią sistemą ir pateikiau.
Quen – nežymimasis įvardis, reiškiantis “kažkas”. Pvz., quen hirnë i harma “kažkas rado lobį”.
Įvardžių lentelė
Nuo šiol vartosime visus šiuos įvardžius. Klaustukais pažymėti neaiškūs.
Vienaskaita
1. –n(yë) “aš”
2. –l(yë) “Jūs”
2. –t(yë)(?) “tu”
3. –s “jis/jį, ji/ją, tai” / -ryë “jis, ji, (tai?)” / -ro(?) “jis”, -rë(?) “ji”
Daugiskaita
1. –lvë, -lmë, -mmë(?) “mes”
2. –llë “Jūs”
2. –ccë(?) “jūs”
3. –ntë “jie/jos”, -t “juos/jas”
___________________________________________________________________
Žodynas
mól “vergas”
an “nes”
nurta- “slėpti, slėptis”
lerya- “paleisti, duoti laisvę, išlaisvinti”
metya- “baigtis, pabaigti, padaryti galą”
roita- “persekioti, vytis”
laita- “palaiminti, girti, gerbti”
coa “namas”
mir “į” (prielinksnis)
lassë “lapas”
Namárië! “Sudiev!” (atsisveikinimas)
osto “miestas”
laurëa “auksinis”
___________________________________________________________________
Pratimai
1. Išverskite į kvenją. Per brūkšnelį parašyti žodžiai, kvenjoje sudarantys vieną žodį (veiksmažodį+įvardį). Artikelius vartoti savo nuožiūra.
Míriel gulėjo tarp medžių. Ji-matė didelį miestą. Saulė švietė virš auksinių vartų (vns.) ir daugybės namų. Miestas turėjo daug lobių. Elfė* pakilo ir nusijuokė. Ji-pasakė: “Sudiev!”.
Blogas karalius išlaisvino visus vergus ir pakvietė-juos. Jis-matė-juos ir kalbėjo: “Jūs-surasite elfę ir jūs-sučiupsite-ją, nes ji-yra-mačiusi** miestą. Elfė mirs”. Karalius palaimino vergus ir nusijuokė. Vergai valdys kardus.
Išmintingiausia*** karalienė stebėjo karalių. Ji-pakvietė-jį ir ji-kalbėjo: “Elfė yra draugė. Vergai persekios-ją ir blogi dvorfai pamatys-juos. Dvorfai ras miestą ir lobius ir mes-mirsime”.
* - elfė yra ta pati Míriel, todėl čia (ir kitur) patarčiau vartoti artikelį.
** - atliktinis
*** - nepamirškite prieš aukščiausią laipsnį parašyti artikelio!
2. “Fellowship of the Ring” dainoje “May it be” yra dvi kvenjiškos eilutės. Išverskite jas:
1) Sudarykite šių veiksmažodžių būtajį, esamąjį, atliktinį ir būsimąjį laikus bei aoristą:
_________________________________________________________________
Gilthoniel +
Laiqualasse +
Woodberry
Maja +
Pusinuke
Warrior elf +
Ellorion +
Linkis +
Atliktinis laikas, įvardžiai
Atliktinis laikas
Vartojimas
Tai paskutinis žinomas kvenjos laikas, kurį dar turime išmokti.
Atliktinio laiko lietuvių kalboje nėra, todėl teks vėl prisiminti anglų kalbą – perfect tense. Šis laikas žymi veiksmą, kuris jau yra atliktas ir matomas jo rezultatas: i Elda utúlië “elfas atėjo/ yra atėjęs”=”the Elf has come” – elfas jau atėjo ir dabar yra čia (rezultatas), todėl vartojame ne būtąjį, o atliktinį veiksmą. Būtasis laikas labiau vartojamas tada, kai nepabrėžiamas rezultatas, arba tiesiog tai, kas vyko praeityje, nesusiję su kalbėjimo momentu (pavyzdžiui, tiesiog atpasakojamas įvykis).
Sudarymas
Veiksmažodžio atliktinio laiko sudarymas susideda iš trijų dalių:
1. Pridedama galūnė –ië (A-šakniniai veiksmažodžiai galinę –a numeta);
2. Pailginamas šaknies balsis;
3. Pridedamas priešdėlis. Jis visada yra toks pat, kaip ir šaknies balsė.
Pavyzdžiai:
mat- “valgyti” -> amátië
cen- “matyti” -> ecénië
lala- “juoktis” -> alálië
mapa- “sučiupti” -> amápië
Jeigu veiksmažodžio šaknyje jau yra ilga balsė, ji, aišku, labiau pailgėti nebegali. Tačiau priešdėlis vis tiek bus trumpas:
móta- “sunkiai dirbti, triūsti” -> omótië
Lygiai taip pat kaip ir esamajame laike, atliktiniame šaknies balsė irgi nepailginama, jei po jos eina du priebalsiai (arba tai yra dvibalsis):
harna- “sužeisti” -> aharnië
cenda- “skaityti” -> ecendië
Jei veiksmažodis baigiasi –ya, formuojant atliktinį laiką priebalsė y išmetama, nes junginys yi kvenjoje neįmanomas:
hanya- “suprasti” -> ahánië (išmetus “y”, skiemuo “han” lieka trumpas ir šaknies balsę reikia pailginti)
hilya- “sekti” -> ihílië
telya- “pabaigti” -> etélië
Jei veiksmažodžio šaknyje yra dvibalsis, priešdėlis bus toks, kokia yra pirmoji dvibalsio balsė:
roita- “persekioti” -> oroitië (dvibalsis, todėl šaknyje niekas nepailginama)
taita- “prailginti” -> ataitië
Nėra aišku, kaip elgtis su veiksmažodžiais, prasidedančiais balsiu (atrodo, pats Tolkinas buvo neapsisprendęs). Yra du variantai: arba priešdėliu taps pakartotas visas pirmasis veiksmažodžio skiemuo, arba priešdėlio iš vis nepridėsime. Pavyzdžiui:
anta- “duoti” -> anantië
anta- “duoti” -> antië
Panašu, kad vartoti galime abu būdus.
Tačiau jei veiksmažodis prasideda priešdėliu, tokiu kaip en- (jis reiškia, kad veiksmas yra kartojamas, kaip anglų kalboje “re-“), tai atliktinio laiko priešdėlis bus įterptas tarp en- ir veiksmažodžio šaknies:
encen- “vėl pamatyti” -> enecénië
Įvardžiai
Trečiasis asmuo
7-oje pamokoje susipažinote su vieninteliu tikrai žinomu trečiojo asmens įvardžiu –s. Tačiau galbūt pastebėjote, kad prie tokios galūnės nebeįmanoma prilipdyti kitos, nusakančios papildinį – tam puikiai tiko ilgos galūnės –nyë bei –lyë, tačiau galūnė “-syë” neegzistuoja.
Yra du spėjimai.
a) Trečiąjį asmenį nusako galūnė –ryë “jis, ji” (galbūt netgi “tai”). Ji būtų galūnės –s ilgas atitikmuo (kaip –nyë vs. -n) ir tiktų prikabinti papildiniui: tiriryet “ji(s) juos stebi” (tir- “stebėti” aoristas + ji/jis + juos)
b) Yra du atskiri įvardžiai: -ro “jis” ir –rë “ji”. Iš tiesų jie randami tik ikižiedųvaldoviniuose (
) šaltiniuose, todėl neaišku, ar Tolkienas jų vėliau neatsisakė. Dėmesio: jei prieš vieną iš šių galūnių eina du trumpi skiemenys, antrajame pailgės balsė. Pvz., prie veiksmažodžio lausta- būtojo laiko laustanë pridėjus –ro, išeis laustanéro – ilga é.Galų gale, jei nenorite vartoti neaiškių įvardžių, visada yra –s, kuriuo be negyvojo trečiojo asmens “tai” dar galima nusakyti ir gyvuosius asmenis “jis, ji”: tiek veiksnį, tiek tarinį (“jis/jį”, “ji/ją”, “tai”). Nors jis nėra labai apibrėžtas (neatskirsi, kur yra “jis”, “ji” ir “tai”), kartais rišliame tekste tai nekliudo.
Kiti įvardžiai
-tyë(?) “tu”
-lvë “mes” (įskaičiuojamasis), -lmë “mes” (išskiriamasis), -mmë(?) “mes” (dviskaita)
-llë “Jūs, jūs”
-ccë(?) “jūs”
-ntë “jie” (veiksnys) –t “juos” (papildinys) (tiek moteriška, tiek vyriška giminė)
quen “kažkas” (savarankiškas, t.y. negalūninis įvardis)
-lvë – įskaičiuojamasis (angl. inclusive) “mes”. Tai reiškia, kad su kuo nors kalbant (dialoge – su pašnekovu, kitur rašytiniame tekste – kad ir su skaitytoju), į sąvoką “mes” įeina ir tie, kas kalba, ir tie, į ką kreipiamasi. Pvz. kalbasi elfų ir žmonių grupės ir elfai sako: “Mapuvalvë i Naucor” (“Siučiupsime dvorfus”). Vadinasi, dvorfus gaudys tiek elfai, tiek žmonės kartu.
-lmë – išskiriamasis (angl. exclusive) “mes”, priešingas įskaičiuojamajam. Naudojant tą patį pavyzdį, elfai sako: “Mapuvalmë i Naucor”. Šiuo atveju dvorfus gaudys tik elfai, o žmonės sėdės ir žiūrės.
Šiek tiek komplikuotesnė –mmë situacija. Šio įvardžio reikšmė nėra aiški, tačiau spėjama, kad jis nurodo dviskaitą, t.y. “mes” = “aš ir tu” – kalbantysis ir adresatas.
Dėl –tyë ir –ccë. Jei vartotume šiuos įvardžius, galima susikurti patogią įvardžių sistemą, kur “-tyë” ir “-ccë” reikš atitinkamai “tu” ir “jūs”, o “-lyë” ir “-llë” tik vns.“Jūs” ir dgs.”Jūs”. Tokiu būdu patogu atskirti mandagų ir paprastą įvardžius. Žemiau įvardžių lentelėje būtent tokią sistemą ir pateikiau.
Quen – nežymimasis įvardis, reiškiantis “kažkas”. Pvz., quen hirnë i harma “kažkas rado lobį”.
Įvardžių lentelė
Nuo šiol vartosime visus šiuos įvardžius. Klaustukais pažymėti neaiškūs.
Vienaskaita
1. –n(yë) “aš”
2. –l(yë) “Jūs”
2. –t(yë)(?) “tu”
3. –s “jis/jį, ji/ją, tai” / -ryë “jis, ji, (tai?)” / -ro(?) “jis”, -rë(?) “ji”
Daugiskaita
1. –lvë, -lmë, -mmë(?) “mes”
2. –llë “Jūs”
2. –ccë(?) “jūs”
3. –ntë “jie/jos”, -t “juos/jas”
___________________________________________________________________
Žodynas
mól “vergas”
an “nes”
nurta- “slėpti, slėptis”
lerya- “paleisti, duoti laisvę, išlaisvinti”
metya- “baigtis, pabaigti, padaryti galą”
roita- “persekioti, vytis”
laita- “palaiminti, girti, gerbti”
coa “namas”
mir “į” (prielinksnis)
lassë “lapas”
Namárië! “Sudiev!” (atsisveikinimas)
osto “miestas”
laurëa “auksinis”
___________________________________________________________________
Pratimai
1. Išverskite į kvenją. Per brūkšnelį parašyti žodžiai, kvenjoje sudarantys vieną žodį (veiksmažodį+įvardį). Artikelius vartoti savo nuožiūra.
Míriel gulėjo tarp medžių. Ji-matė didelį miestą. Saulė švietė virš auksinių vartų (vns.) ir daugybės namų. Miestas turėjo daug lobių. Elfė* pakilo ir nusijuokė. Ji-pasakė: “Sudiev!”.
Blogas karalius išlaisvino visus vergus ir pakvietė-juos. Jis-matė-juos ir kalbėjo: “Jūs-surasite elfę ir jūs-sučiupsite-ją, nes ji-yra-mačiusi** miestą. Elfė mirs”. Karalius palaimino vergus ir nusijuokė. Vergai valdys kardus.
Išmintingiausia*** karalienė stebėjo karalių. Ji-pakvietė-jį ir ji-kalbėjo: “Elfė yra draugė. Vergai persekios-ją ir blogi dvorfai pamatys-juos. Dvorfai ras miestą ir lobius ir mes-mirsime”.
* - elfė yra ta pati Míriel, todėl čia (ir kitur) patarčiau vartoti artikelį.
** - atliktinis
*** - nepamirškite prieš aukščiausią laipsnį parašyti artikelio!
2. “Fellowship of the Ring” dainoje “May it be” yra dvi kvenjiškos eilutės. Išverskite jas:
- Mornië utúlië;
Mornië alantië.
1) Sudarykite šių veiksmažodžių būtajį, esamąjį, atliktinį ir būsimąjį laikus bei aoristą:
- cap-
cenda-
tec-
_________________________________________________________________
Gilthoniel +
Laiqualasse +
Woodberry
Maja +
Pusinuke
Warrior elf +
Ellorion +
Linkis +
Hrrrr
, tai ūmie, tąri, Namąrie ir Mįriel rašiau su trumpom.