Pamaniau, kad papostinsiu kaip sekasi Torino šarvams iš degto modelino. Ogi labai gerai. Kostiumas buvo išbandytas nedideliam pasikapojime, bėgiojime ir "skaniam" skridime naktį ant žvyrkelio. "Vožiausi" bėgdama visu greičiu į nepamatytą tamsoje duobę, taigi pačiuožiau šonu ir apsiverčiau per akmenis. Nesulūžo nė vienas žvynelis, tik du atšoko, abu nuo rankos/peties kuriuo čiuožiau. Turiu pastebėti, kad visiškai nesusimušiau ten kur buvo šarvai.
Žodžiu veikia ir funkciją atlieka visai neblogai. Taip pat suteikia svorio, bet nėra per sunkūs ir 10 km ėjimo su reguliariu pabėgėjimu vejantis šamanę mini "larpe" buvo įveikta be didesnių sunkumų.
Kitas dalykas, kurį pastebėjau ir kuris man patiko dar labiau nei šarvų patvarumas, tai autoritetas, kurį suteikia kostiumas. Sau pačiam ir aplinkiniams. Ypač kai daug kalbantis veikėjas nutyla pusiau žodžio tik kilstelėjus ranką, ir nupėdina šalin, supranti - kostiumas vertas vargo.
Taigi siūkitės kuo rimtesnius/geresnius kostiumus jei tik išgalite ir tikrai pamatysite, kaip apsivilkęs jį, apsivelki ir veikėją. Taip tik daug įdomiau žaisti tiek sau pačiam, tiek kitiems.
Tirados pabaiga.

Raganauju –
Saulėj garuoja džiūdamos
žolelės nuo nemigos, širdies dieglių –
žolelės, kad pavirstum vilkolakiu –
žolelės, kad prašvistų aptemę akys,
žolelės, kad aptemtų šviestos akys,
žolelės, žolelės...
ir driežai.