Neseniai man kilo mintis išversti Tolkieno poemą apie Bereną ir Lučieną, ir štai, pagaliau, užduotis įvykdyta. Nepykit už kai kuriuos nukrypimus nuo teksto, kaip antai vietoj bukų panaudojau pušis, tiesiog man pasirodė, kad geriau skamba
Originalus tekstas čia :
http://www.nomorelyrics.net/jrr_tolkien ... yrics.html
Skaitydami, klausykitės muzikinio varianto :
http://www.youtube.com/watch?v=PTHzY_TYMMc
O čia tai, kaip man pavyko išversti:
Lapai ilgi, žolė žalia,
Eglynas aukštas ir gražus,
Laukymėje ryški šviesa,
Žvaigždžių, šėšėly mirgančių.
Tinuvielė šoko tenai,
Iš girios sklido muzika,
Žvaigždžių šviesa, kur jos plaukai,
Ir rūbai jos, kur blizgantys.
Berenas iš kalnų šaltų,
Atklydęs bastėsi miške,
Ir kur upelė tekėjo,
Jį slėgė sielvarto našta.
Įsižiūrėjęs pro šakas,
Ant skraistės Tinuvielės,
Išvydo aukso gėlėles,
Šėšėlio rūbuos šokančias.
Kerai išgydė jo žaizdas,
Seniai prakeiktas už kalnų,
Į priekį žengė jis staiga,
Po mėnėsiena spindinčia.
Pro elfų gimtuosius miškus,
Nubėgo ji, bešokanti,
Paliko savuosius burtus,
Berenas liko tylintis.
Jis paminė jos judesius,
Jos lapų lengvumo pėdas,
Ar muziką iš gelmėsių,
Slaptoj dauboj dar skambančią.
Bet vyto jau eglišakiai,
Ir su gailiais atodūsiais,
Nukrito ir pušų sakai,
Žiemos girioj dvejojančioj.
Ieškojo jos, klydo toli,
Kur žemė lapais paslėpta,
Žvaigždžių, mėnulio spindulys,
Speiguotam rojuj drebantis.
Jos skraistė švietė danguje,
Kaip ant aukštos kalvos toli,
Šalia jos pėdų, žemėje,
Sidabro ūkas virpantis.
Praėjus žiemai, grįžo ji,
Ir lietuje it vieversys,
Pažadino pavasarį,
Šaltinius kunkuliuojančius.
Pamatė jis po pėdomis,
Pražydusias elfų gėles,
Apsvaigino jį ilgesys,
Ant pievos, kur išgydanti.
Sugrįžo joji iš miškų,
Gražioji Tinuvielė!
Jis šaukė ją elfų vardu,
Sustoji ji, beklaustanti.
Ir tą užburtą valandą,
Tinuvielę sutiko lemtis,
Berenas priėjo šalia,
Ištiesęs delną žėrintį.
Pažvelgęs elfei į akis,
Šėšėliuose juodų plaukų,
Išvydo žvaigdžių šviesą jis,
Kur atspindys bedrebantis.
Lučiena Tinuvielė,
Užmetusi plaukus tamsius,
Ta nemirtinga mergelė,
Jį apkabino per pečius.
Lemtis juos bloškė taip toli,
Į kalnus akmenų pilkų,
Pro rūmų geležies duris,
Nakties girias nemiegančias.
Bekraštė jūra juos skyrė ilgai,
Bet susitiko jie ir vėl.
Pradingo jie abu seniai
Plačiam miške, dainuojančiam.
