Iš tikrųjų visi Tolkino personažai pasirodė įdomūs ir išplėtoti, nesuradau tokio, kuriam skaitydamas jausčiau intensyvią pagiežą... Tačiau, jei vis dėlto reikėtų išskirti vieną veikėją, kuris nekėlė itin didelės simpatijos, tai anas būtų Gendalfas. Ypač Baltasis.
Nežinia kodėl, bet burtininkas man pasirodė it nužengęs nuo kokio socialinio realizmo paveikslo - tikras Stalinas ar dėdė Stiopa. Nusipelnusįjį paglosto, prasikaltusiajam piktai, didingai grūmoja ir dažniausiai nubaudžia, jo žvilgsnyje - nuolatinė rūsti didaktika. Visur laksto su savo šešišimtuoju Žvaigždikiu, nurodinėja karaliams ir vergetoms, rodos, kiekvienas teisingas teigiamų veikėjų žingsnis daromas su jo žinia ir palaiminimu. Atsirado kaži koks gluminantis įspūdis, jog Gendalfas - tai išdidus, savimi pasitikintis, nuolatos moralizuojantis skautų vadovas, o kiti - tiesiog už jo nugaros besigrūdantys paklusnūs(nepaklusniems lūžinėja lazos, jie deginami arba apibarami) berniūkščiai.
Kiekviena klasikinė saga dažniausiai turi vieną charakterį senolį-išminčių, kuris it švyturys žaižaruoja likusiems protagonistams arba atskleidžia pabrėžiamas rašytojo tiesas. Tačiau kalbant apie Gendalfą man stigo kone stoikiško Kutuzovo iš "Voina i Mir" romumo, Bombadilo(kuris trilogijos pradžioj atrodė potencialus senolis-išminčius) atlaidaus smagumo ir netgi(nūn į mane pradės skristi akmenys) tylaus, išmintingo Obio Vano iš senosios trilogijos susitaikymo. Gendalfas mintyse iškilo it akmeninė Didžiojo Brolio skulptūra, išdygstanti tai šen, tai ten ir bedanti nepermaldaujamu, ryžtingu pirštu.
Bet, kaip ir sakiau, čia ne knygos minusas ir netgi ne nepatikusi vieta, o mano asmeninė nuomonė apie vieną, įdomų ir puikiai nutapytą, veikėją.