Bastūnų Gildija - kas gi tai per dalykas?

Ačiū visiems už patarimus (žr. aną psl.).

O pajūriu (pramaišiui drėgnu smėliu ir keliukais po miestelius) patartumėt kaip - smėliu basomis, neštis basutes? Pirmąkart šiemet buvau tokiame smėliniame žygyje su pasivaikščiojimų gamtoje batų (na, odinių storų aukštų kedų) tipo batais - eiti gerai, bet kadangi po maudymosi neįmanoma nukrapštyti viso smėlio nuo pėdų, tai tarpupirščius ištrynė sėkmingai.

Toliau ne patarimai (nes galiu patarti ir visai ne į tą pusę). tik asmeniniai pastebėjimai.
Nemoku šiuolaikinio žargono - "inkariukai" iš paveikslėlio berods būsią tie sandshoes, aišku
Kaip bebūtų keista, vienas iš patogiausių kojoms vasarinių sezonų ANP (vaikščiojimas miško keliukais, vieškeliais ir uogavimas) man buvo su nunešiotais odiniais dar Lituanikos bateliais (tikros odos lengvi pavasariniai suvarstomi batai miestui). Koja daug geriau kvėpavo nei kedų tipo (storuose) sportbačiuose.

Indraja rašė:O pajūriu (pramaišiui drėgnu smėliu ir keliukais po miestelius) patartumėt kaip - smėliu basomis, neštis basutes?

Kai užpernai žygiavom Latvijoje, pirmą dieną kelias valandas ėjau basas ant gana kieto smėlio (t.y. kojos neklimpo). Paskui ilgai valiausi tarpupirščius, apsiaviau ir ėjau su kerzais. Abiem variantais buvo maždaug vienodai gerai (ir vienodai blogai): basam truputį labiau reikia žiūrėti po kojomis visokių akmenukų ir kriauklyčių, su kerzais labiau prakaituoja koja.

Nemoku šiuolaikinio žargono - "inkariukai" iš paveikslėlio berods būsią tie sandshoes, aišku

Inkariukus dešimtas Daktaras avėjo

Kaip bebūtų keista, vienas iš patogiausių kojoms vasarinių sezonų ANP (vaikščiojimas miško keliukais, vieškeliais ir uogavimas) man buvo su nunešiotais odiniais dar Lituanikos bateliais (tikros odos lengvi pavasariniai suvarstomi batai miestui). Koja daug geriau kvėpavo nei kedų tipo (storuose) sportbačiuose.

Čia iš dalies greičiausiai prisideda ir batų bei kojos pripratimas. Kaip rašiau - svarbu, kad batai būtų patogūs ir ne nauji.

Sakydamas "inkariukai", Aldarion turi omenyje sportbačius (ne kedus). Tiesa, nuotraukose esu mačiusi, kad merginos ir į pakankamai ilgus žygius eina su sportbačiais, tai gal jos pačios apie žygiavimą jais ir pasakytų, pati nebandžiau eiti į žygį, bet man pakakdavo ir pusdienio pasivaikščiot, kojas ir atmušdavau, ir sušusdavo kaip reikalas, nors jie medžiaginiai, lyg ir turėtų kvėpuot, bet su odiniais batais mažiau man prakaituoja kojos, nei su paprasčiausiais medžiaginiais sportbačiais, nors atrodo, turėtų būti atvirkščiai

Dėl basučių, tai šiemet kaip tik ir teko jas šią vasarą išbandyti žygyje su Aldarionu (aišku, ne 650 km ėjau , bet per tas 5 dienas žygio pradžioje), kol ėjau su basutėmis, viskas buvo labai ok, patogu, nekaršta kojoms. Taigi, labai ačiū Aldarionui už patarimą dėl basučių. Žinoma, kojinės būtinos, kad neprilįstų erkių, o ir šiokia tokia apsauga nuo visokių šapelių badymo. Aišku, miško šlaitais šonu leidžiantis žemyn buvo baisoka, kad nutrūks dirželiai, bet atlaikė. Naktį per rasą eiti, žinoma, jau buvo per šalta, tai teko persiauti į batus. Žodžiu, kol ėjau su basutėmis, kojos džiaugėsi, o vat kai persiaviau po lietučio batus, kurie ir nenauji, ir mieste net ir labai ilgai vaikštant jokių pūslių nesutrindavo, atrodė patogūs, bet per pusdienį sumušė nemenkas pūsles, dėl ko kentėjau visą likusią žygio dalį (tačiau dėka basučių apskritai jį įveikiau, nes likusi tik su batais būčiau turėjusi tą pačią ar kitą dieną grįžti namo, nes nebebūčiau paėjusi visai. Jei pūslės būtų buvę tik ties kulnais, tai su basutėmis būčiau pasišokinėdama ėjusi toliau, bet kad sumušiau žiauriausią puslę ant piršto iš apačios, kurią dar perlpėšiau iki atviros mėsos...). Bet kokiu atveju, taip pat esu tos nuomonės, kad gerai turėti atsarginius batus, bet vasarai būtent basutės+kiti patogūs batai drėgnam ir šaltesniam orui - man asmeniškai tinkamiausias pasirinkimas, patikrintas savo kailiu.
Beje, jeigu kartais kam kiltų neaiškumas, tai žinoma, basutės basutėms nelygu, nemanau, kad tiktų paprasčiausios odinės basutės su siaurais dirželiais, kaip kažkas tokio,

greičiausiai pratrintų dar greičiau. Bet tokios kaip ir sportinio tipo (taip vadinamos laisvalaikio basutės, žr. pav. žemiau), plačiais, paminkštintais dirželiais su "kvėpuojančia" medžiaga iš vidaus, kuri prakaitą išgarina. Jų ir padas yra pakankamai storas ir minkštas, tad saugo kojas nuo atmušimo.
(man taip pat nelabai čia tinka apibūdinimas "sandalai", nes juos įsivaizduoju kiek kitokius, nei basutes).
(Gaila, mano ne tokios geros, kaip šiame pav., paprastos ir pigios, austiniais dirželiais, bet buvo labai patogios ir baisiai džiaugiausi jomis žygyje Nors buvo visiškai naujos, bet, matyt, tiesiog pasisekė, kad jos tokios patogios. ) Beje, klijų reiktų pasiimti, jei kartais dirželis nutrūktų, maža ką. Maniškės tą neilgą žygį atlaikė, bet vėliau teko klijuot, ir toliau sėkmingai tarnauja. Kai leis finansai, Ecco basutės mano sąraše

(Dėl smėlio, tai gi pajūriu einat, prieš aunantis batus pasisemiat puodelį vandens, nusiskalaujat švariai smėlį nuo kojų ir sausai nusišluostot, ir nesukels nepatogumų smėlis batuose. Nuo drėgnų kojų tikrai baisiai sunku nukrapštyti švariai smėlį).

Dėkui dėkui.
Smėlio problemą galima labiau apibendrinti, kad kalba būtų apie batus - nutrinti gali, sakykime, ir tas smėlis, kuris įkrito (kelių kruopelių reikiamoje vietoje visai užteks, ypač jei dar viskas su druska).

Tas tai taip, žinoma. Iš basučių visada lengviau viską išpurtyti, bet ir pribyra, savaime aišku, atitinkamai

Indraja rašė:O pajūriu (pramaišiui drėgnu smėliu ir keliukais po miestelius) patartumėt kaip - smėliu basomis, neštis basutes?

Žygiuoti paplūdimiu šiaip yra gana rimtas iššūkis, dauguma gana greit palūžta! Bet tuo šlapiu smėliu, kartkartėmis pabėgiojant nuo bangų, visai įmanoma gana sparčiai pėdinti, kaip ir kietesniu sausu smėliu, kokio buvo Latvijos paplūdimiuose, bet Lietuvoje kažkodėl ne. Jei nelyja ir neskubama, išsimaudžius visada geriausia yra palaukti, kol kojos nudžiūsta ir smėlis labai lengvai bei švariai nusivalo.

Toli basomis neįmanoma nueiti (nebent turi hobitiškas pėdas ), o jeigu bandoma, tai šlapiu smėliu yra kiek per kieta, kaip ir sausu kietu, plius, taip, reikia žiūrėti kriauklių ir akmenų. Sausu minkštesniu reikia žiūrėti kriauklių ir akmenų, sausu palaidu - eiti yra neįmanoma, su bet kuo.

Basutėmis be kojinių eiti nėra labai malonu (dirželiai arba pribyrantis smėlis tiesiogiai trina odą), todėl geriausia yra eiti su basutėmis apsiavus kojines (vėlgi, jeigu nelyja), nes net ir pribyrėjus smėlio einant sausu kietu smėliu, jis greit išbyra nespėjęs padaryti žalos, o einant šlapiu, smėlio nepribyra, o jei ir pakabini priekiu kažkiek jo su drėgme, iškart išsispiria, drėgmė išdžiūsta. Jei nespėji pabėgti nuo bangos, smagu nebūna, bet vėsi oda nelinkusi greit prasitrinti net ir su smėliu, kojinė pakankamai greit išdžiūsta (nors visą sušlapęs, aš pasikeisčiau, jau būna per šalta). Esmė praktiškai lieka ta pati - basutėse kojos neprakaituoja bei tarpupirščiai yra daug laisvesni nei uždaruose batuose, todėl sunkiau ir prasitrina - net ir esant kažkiek smėlio.

Lyjant geriau nežygiuoti, o jei norima, tuomet: jei lietus nusimato ilgas, geriau žygiuoti su basutėmis, nes peršlaps bet kas, o jos bent greitai išdžiūsta; jei trumpas, persiauti į atsarginius spec. žyginius/kerzus/eva batus .