Austėjos laiptinė

tyla tinka?
TAISA 18:56. Oi, tik dabar susivokiau, kad priešpaskutinė eilutė yra eilutė, o ne stulpelis... Bėgu taisyt.
TAISA 18:58. Atrodo, viskas... *atlekia į teismo salę su eilėraščiu rankoje ir paduoda teisėjui*

Vertinkit

Kiek pamenu save, aš jau ilgai keliauju,
Per miestus, per laukus ir per miškus,
Man kiekviena diena - tai žygis naujas,
Vis mindžioju nepramintus takus.

Nelaukiu nieko, nežiūriu po kojom,
Ir nespėlioju, kas rytoj nutiks,
Neklauskite, kodėl aš taip klajoju -
Neatsakytas klausimas šis liks.

"Užsigėrimas tyla", nors ir per nesusipratimą gavosi (neaiškiai ten komentarą parašiau...), - labai gražus elementas.

O paskutinį darbelį taip Bastūnams į kelionių aprašus tik ir dėti. Super - kiek mano diletantiškos neišprususios smegenys sako, turi talentą

Ačiū

Čia atsiprašymui...

Artėja vakaras, o pamokos neparuoštos...
Todėl prie forumo prisėsti negaliu.
Atleiskite, draugai mano mieliausieji,
Prisiekiu: taip daugiau jau nebebus!

Sėdėsiu aš prie forumo kiekvieną mielą dieną,
Rašysiu ištisai pranešimus,
Atleiskit, kad ilgai aš nesirodžiau,
Prisiekiu: taip daugiau jau nebebus!

Vieną ankstų vasaros rytą
Šokau iš lovos kaip subadyta -
Juk tokia iš tikrųjų buvau,
Nes lovoje ežį radau.

Tas ežys - pasišiaušęs kvailys,
Man sutrukdė miegoti saldžiai,
Ajajai! Ką dabar daryt?
Man pasturgalį skauda labai...

Aš tą ežį iš lovos - von!
Tas ežys man į veidą - dzvon!
Ir iš vietos nelips nė už ką -
Užsirioglinęs kaip koks meška.

Teko jį man prisijaukint,
Visą laiką pelėm maitint,
Dar dabar jis yra pas mane,
Užsirioglinęs kaip koks meška.

Gražu, tik kažko trūksta IMHO...

Aha, dar nebaigtas.
Tai pasakykit, ko trūksta: gal pabandysiu ką pataisyt?

Negaliu pasakyti, nes nežinau ko, tik jis toks neišbaigtas atrodo... Nesupyk, tik mano nuomonė.

Suprantu.

Vieną ankstų vasaros rytą
Šokau iš lovos kaip subadyta -
Juk tokia iš tikrųjų buvau,
Nes lovoje ežį radau.

(Tas ežys - pasišiaušęs kvailys,
Man sutrukdė miegoti saldžiai,
Ajajai! Ką dabar daryt?
Man pasturgalį skauda labai...)

Gal antrą stulpelį išimt?

Aš tą ežį iš lovos - von!
Tas ežys man ant veido - dzvon!
Užsirioglinęs kaip koks meška
Ir iš vietos nelips nė už ką.

Teko jį man prisijaukint,
Visą laiką pelėm maitint,
Dar dabar jis yra pas mane,
Užsirioglinęs kaip koks meška.

Paryškintos vietos taisytos.
Sakykit visi, ką dar reikia pakeist

Antro stulpelio nereikia... Visa kita neblogai

Vieną ankstų vasaros rytą
Šokau iš lovos kaip subadyta -
Juk tokia iš tikrųjų buvau,
Nes lovoje ežį radau.

Aš tą ežį iš lovos - von!
Tas ežys man ant veido - dzvon!
Užsirioglinęs kaip koks meška
Ir iš vietos nelips nė už ką.

Teko jį man prisijaukint,
Visą laiką pelėm maitint,
Užsirioglinęs kaip koks meška
Ligi šiol tupi jis pas mane.

Gal taip?

Tyla beribė apgobia
Delnais šiltais, švelniais,
Žvaigždė sužimba tamsoje,
Danguj - giliai giliai...

Paklydusi tarp debesų
Vis tiek ji kelią ras,
Žvaigždė tarp angelo sparnų
Lėtai suskleis bures.

O angelas pakils aukštyn
Taip greit - net sužaibuos,
Nė karto jis nesiilsės,
Kol dings tamsioj tyloj.

Norėčiau aš pakilti
Kartu su ta žvaigžde,
Nuskriet į begalybę
Ir krist palaimoje...

Į baltą pūką debesų
Nukrist ir patylėt,
Visas svajones atiduot
Mėnuliui prižiūrėt.

Pažvelgt į saulę iš arti,
Pasigrožėti ja,
Pakilt paukščiu toli toli
Ir apkabint žvaigždes...

Trumpas Naujametinis eilėraštukas

Meilės, džiaugsmo, pinigų
Ir Naujųjų jums gerų!
Daug sveikatos, bučkių, laimės,
Tepranyksta visos baimės!..

Palinkus prie žydinčio dobilo žiedo,
Lenkiuosi kartu aš pasauliui visam,
Skaidriam Nemunėliui ir traškančiam sniegui,
Gegužės paukšteliui tyram.

Ledokšniams ant medžių, žolei rasotai,
Pievų gėlėms Lietuvos laukuose,
Žemei tėvynės, skardžiui miglotam,
Saulėlydžiui vakaruose.

Vienišam laivui, keliančiam burę,
Baltijos jūrai beribei...
Lenkiuosi tėvėliui, lenkiuosi motulei
Ir žvaigždei danguj Aušrinei.

Patriotiškas. Tiktų į konkursą. Sveikinu!

Lyg nenuoramos plaštakės
Leidžias tyliai ant krūtinės
Tyros, gležnos šešiašakės -
Trapios snaigės sidabrinės.

Snaigės neša mums ramybę,
Mažą trupinį svajonės,
Jos širdy ištirpdo tylą
Ir pranyksta abejonės.

Tiesiog pavasarinės minčių nuotrupos.


"Pavasaris"- kužda širdis,
Bet sieloj auksinis ruduo
Vaikšto po mano mintis,
Palei jūros vilnis...

Palei sustingusį laiką
Plaukia, siūbuoja...
Vienas, du, trys...
Sekundes skaičiuoja.

Vaivos rykštę
Per visą mėlyną dangų tiesia...
Vaikšto po mano mintis,
Palei jūros vilnis...

Gražu, šiek tiek kliuvo pasikartojantys "palei", bet šiaip labai gražu