Austėjos laiptinė

Mėnesienoje spindi
Voratinklio gijos,
Sušlapo žolė
Nuo rasos šaltos

Mano mintys kaip paukščiai,
Medžius apsiviję
Su sparnais iš ledo,
Sidabro spalvos...

Ir nuaidi per lauką
Ledinis klyksmas -
Jau aušta, ir mintys
Ištirpsta tuojau...

Abejonės ir nerimas
Vėl pranyksta,
Ir dėl to siela sužvilga
Daug ramiau...

Paėmus teptuką, nuspalvinau dangų,
Įbėriau mėnulį ir saują žvaigždžių.
Dar nupiešiau saulę - šį žiburį brangų,
Auksinės šviesos jį meldžiu.

Paėmus teptuką, nuspalvinau žolę -
Žaliai ir gyvai išsilies šiluma,
Galiausiai sau nusipaišiau teleskopą
Ir žiūriu dangun besidžiaugdama.

Paprasta ir miela Patinka kad nereikia ieškoti paslėptų minčių ir neperkrauta filosofinėm vingrybėm Ech, nemoku aš poezijos kurti...

Ačiū.

Smuikuoja žiogai po palange,
Jau rausvina horizontus
Aušra - o aš sėdžiu prie lango
Ir pritariu pianinu.

O tu ateini tyliai tyliai -
Prisilieti man prie peties,
Aplinkui jau čiulba dagiliai,
Ir mes jiems pritarsim išvien.

Įmesiu vieną seną

Pelėsiais ir kerpėm
Apaugus visa
Štai Mordoro
Stūkso pilis!

Jau orkai išnykę
Ir Sauronas pats,
O ji tebestovi
Dar vis!

Bet čia - tik dalis jos,
Griuvėsiai seni,
Anksčiau ji
Dar buvo baisi!

Mes matom tik liekaną
Blogio širdies,
Anksčiau čia dar rūkdavo
Dūmai juodi!

Šitas linksmesnis toks : )

Eee... Čia įvertinimas?
Jei taip, tai dėkui

Kukū!
Kukū!
Aš hobitas esu!
Savo sveikaton ryju,
Nes man labai gardu!

Kukū!
Kukū!
Kur elis tarp draugų?
Girtausiu į sveikatą,
Ir savo, ir draugų!

Kukū!
Kukū!
Girtauju tarp draugų!
Galėtų būti grybų,
Bet man ir taip smagu!

Kukū!
Kukū!
Aš hobitas esu!
Girtauju tarp draugų
Ir elfiukes kabinu!

(turbūt suprantat, pagal kokią melodiją)

Nagi smagu! O prisiminus, kokias "eiles" aš kūriau, būdama tavo amžiaus, net gėda darosi

Ačiū ačiū

Mėgstu valgyt aš labai,
Nors ir sako man tėvai,
Kad penki šernai per dieną
Plius kilogramas vištienos -
Tai daugiau negu per daug.

Aišku, man to nepakanka,
Ir per naktį keltis tenka...
Ryt ryte sušlamšiu jautį
Užsigerdama sultytėm,
Palinkėdama skanaus.

Priešpiečiams užteks ir kiaulės
Su padažiuku aštriu,
O pietums su majonezu
Sau išsitroškinsiu briedį,
Gal tėvai už tai nemuš.

O kalėjime (už briedį)
Gausiu vakarienę - liuks!
Nereikės pačiai gamintis,
Nors ir maistas - nieko gero
Ir turbūt labai pigus.

O kai grįšiu aš namolio,
Ir su ašarom mama
Pasitiks prie šaldytuvo,
Nieko aš nelaukdama
Šlamšiu viską alkana!

Laki fantazija ir skrandukas, kaip matau

Smagus eilėraštukas.

Va čia tai super hobitiška dvasia! Tiesa, rimas kai kur truputėlį šlubuoja, bet šiaip labai smagiai skaitosi.

*išraudusi ir be galo dėkinga lankstosi*

Ei, hobitai, palaukit ir manęs!
Ir aš drauge keliauti jau skubu!
Truputį pramiegojau... Na ir kas?
Ei, hobitai! Palaukit! Jau einu!

Keliausime visi drauge linksmai,
Dainuosime ir šūkausim kartu,
O smuklėje jau laukia vėdarai...
Ei, hobitai! Palaukit! Jau einu!

Paiškylausime prie ežero visi,
Surysim sumuštinius su dešra,
Po to mes padainuosime smagiai
Užsigeriant brendžiuku ir tyla.

Kai grįšime, išvirsiu vakarienę -
Pati pririnksiu grybų sau ir jums,
Ei, hobitai! Palaukit! Pramiegojau!
Paimkit ir mane keliaut kartu!

Priešpaskutinė eilutė tokia labai maldaujanti, tai nepatiko. O visas eilėraštis - super Norim daugiau

Ar tik, brangioji, hobite nepatapai, kad vis mintys sukas apie tai?

Gražu. Ir šį kartą pritarčiau Laiquai, tą prieš paskutinį būtų geriau pakeisti į kokį kitą, bet jau čia kaip autorė nuspręs

TAISA: ar tik netaikei čia dėl rimo?

Jau viršuj pataisiau, atiduodu teismui

Enya rašė:Jau viršuj pataisiau, atiduodu teismui

Hm... Eilutė, ne posmelis, man užkliuvo Paskutinio posmo trečia eilutė. Kava su hobitais man kažko nedera...

Na, kai gausi įkvėpimą - pataisysi, o dabar nėra čia ko skubėt