Naujoji taverna "Kliša Orkė"

-Mano visa galva kibiran netelpa, per didelis esu,-suburbuliuopja arklys ir užspringta alumi.-O va glostymas man patinka,-šiltu šonu prigretina prie elfės.Šios tautos atstovę jis artodo taip seniai matė.

- Ak, koks draugiškas šis gyvulys!- Miriel dar syki paglosto kumeliui karčius ir imasi kasinėti paausius. Paskui atsisuka į Mają,- Sakykite, o jis kam nors priklauso? Sunku patikėti, kad laisvas nepriklausomas kumelys (LNK) būtų toks prižiūrėtas ir švarus... Ai!
Elfė atšoka šalin, nes Coros karčiuose spurda gyvis, įtartinai panašus į blusą- greičiausiai kažkurio orko "dovanėlė".

- Čia ir visas grožis - jis priklauso tik pats sau,- Maja padeda Miriel sugauti tą nelemtą gyvį, pasikėsinusį į puikųjį Coranar kailį.
Laimei, kad pati tokių neprisirinkau, galvoja hobitė, prisiminusi tą nelabai linksmą nuotykį su orku...

-Priklausau elfų valdovui tiek, kiek Žvaigždikis priklausė karaliui Teodenui,-murmteli arklys, apdairiai pasitraukęs tolėliau nuo jų, kad išpurtytų kailį taip, kad visos vargšės blusos išlakstė 3 metrų spindulių(and jūsų nepataikė, nerėk taip, Miriel 😉 ).Po to sugrįžta prie kibiro, išpampia paskutinius alaus lašus ir atsisuka į Mają:
-Na, mieloji, ką pasakysi?

Miriel susižavėjimo kupinu žvilgsniu spokso į arklį, paskui pusbalsiu, tarsi pati sau, sumurma:
- Agentūra minėjo, kad kelionėje numatytas apsilankymas žirgyne ir jodinėjimo kursai... Bet manau, nebus nieko blogo, jei pamėginsiu užsiropšti ant šio ristūno... Ar ne, Cora?
Nepastebėjusi jokių prieštaravimų iš arklio pusės, elfė pabando stryktelti kumeliui ant kupros, tačiau persistengia ir nudrimba kitoje pusėje. Tiesiai ant kaktuso (kurio šiose platumose tikrai neturėtų būti).

- Atsargiai mieloji, čia gali būti pavojinga. Tikriausiai smelio darbas - tik jis sugalvotų čia tą kaktusą pasodinti (nes iš Golumo tokios niekšybės nedrįstu tikėtis )...
Maja padeda elfei atsikelti.

Joo..teisingai Miriel sake,čia tokių vaizdelių būna :shock: :shock:
žiūri į tolumoje pamišusiom akim betarčantį stalą bei rankomis kočiojantį kažkieno(kieno gi? 😉 ) paliktą didelį arklišką šeee su raugintais kopūstais..fui .
pro šalį žviegdamas praskuodžia tamsus šernas su berusenančiu kažinkokiu nuodeguliu užpakalyje.
Coronar bando priklaupt,kad elfe,mat galėtų atsisėst... :shock: :shock: :shock: bene pairšo kibirą alaus patvarkęs arkliukas,jog elfai būna aukšto ūgio..tiesa, šioji kiek keistoka mat su garbanom ir kiek aikštinga..lyg būtų kokia ..princesė( :shock: !!)tai štai iš kur tas kilmingumas jos akyse.pasiteirauja besiropšiančios ant Coros(dėl visa ko padeda,mat arkliukas įtartinai svirduliuoja):
-o tamsta gal būsit iš karalių giminės?

Alatar plaukia akyse, mat nuo nearkliškos dozės alaus neapgirtusį žirgą palaikė svirduliuojančiu.Miriel sėdi arkliui ant nugaros ir svarsto, kur būtų galima nusigauti.Galiausiai sumano prijoti prie Alatar ir atsakyti į jo klausimą.Arklys klusniai pakuda ir sustoja prieš susimąsčiusi apie kažką žmogelį, kuris tikriausiai ir yra klausinėtijas.

Į taverną mažas, susitaršęs hobitukas atneša Gollumo laišką:
"Mieli tavernos lankytojai. Pri mano laboratorijos kaminą išlėkė nedidelis Alatar haliucinacijų debesėlis. Nekriepkit į jį dėmesio: jis nepavojingas, bet truputį kuoktelėjęs. Jei tavernoje prasidės poltergeistas, susijęs su jo pasirodymu - nuostolius nurašykit mano sąskaiton. Nors aš abejoju, kad šis hidrocefalas ką nors dar sugeba be haliucinavimo.
Jūsų Gollumas."

Alatar yra besidomintis,bei bandantis ištirt šių vietų ypatumus. Bet kokie padarai yra įdomūs ir verti nuostabos bei susidomėjimo.Štai pavyzdžiui rytuose Alatar nematė tokio šaunaus KALBANČIO arklio..kilmingųjų elfų seniai nėra matęs(o bet kokia žinia iš gimtinės yra gardi ), ko jau vien vertas keistas Golumo personažas, arba orkė viliojanti kelis įmitusius orkus..viskas čia įdomu ir žavu,tad prašom nesistebėti..na o jei tai pasirodo taip jau varginančiai ir įkyriai, tuomet Alatar sako-išliksiu tylus ir su niekuo nebendrausiu,jei taip jau norit
pasikaso barzdą.pro šalį vėl žviegdamas praskuodžia šernas su nuodeguliu subinėj.šįkart baimės kupinom akim.
matyt koks orkas išalko 😉 -pagalvoja..

Pavargusi Maja pėdina į knaipės vidų, sėdasi prie pustuščio stalo ir užmiega.
Sapnuoja senąją taverna, todėl kartais neramiai pasimuisto ir kažką sumurma...

Shamanas galu gale ishsiblaivo (turbut vel Golumas i alu kokios biowrasties primaishe) ir megina akimis sisirasti savo grobi. Bet mato tik Smelio pamesta liudna Maja.
- Ei, mazhule, ko tokia nusiminus? Ateik, paguosiu, kol tavishkis su kitom ishdykauja...
Ir, nieko nelaukes, nuvelka hobite atgal uz baro...

-Kas čia per )(&$%^???????-iš už baro,kurlink Zae mėgina nusitemt Mają,pasigirsta Ore balsas.Šiaip ne tajp praplėšusi akis jinai atsikelia ir seda prie baro-gerklė perdžiūvus.
-Ei,gražuoli,kai pagaliau surasi ir man laiko,ateik prie baro,išgersim biškiuką, ir ne tick...*palygint žaviai nusišypso*

- Nu, pupyte, palauk... - Zae pakisha Maja po kibiru, o kad nepabegtu, ant virshaus uzhverchia spinta. Pasilenkes tyliai sushnypshchia- palauk, ash tuoj, nepraeis nei savaite- ir grisiu pas tave... O kol kas- kad man nebruzdetum
Sunkiai svirduliudamas nureplina pas tikra motera ir chiumpa pirma pasitaikiusia tara su alum.
- I mano.. tavo sveikata, lelyte. Tave kaip gentis vadina?

tuo metu kai Zaegin mielai burkuoja su orke, nepastebėtas Alatar prieina prie baro, nuverčia spintą ir atidengia kibirą.
-Žinai, keista..arba tu turi nepaaiškinamą trauką stipriems orkams ir negali jiems atsispirt(panašūs į tokius,kur yr stambūs,skusta galva,BMW,auksinė grandinė,daug pinigų,jėga,raumenys,grubus charakteris,įsakmus tonas ir pan..) arba aš nežinau.spręsk,tave palikt čia po kibiru eiliniam orkui, ar ne?

*Nekreipdama dėmesio į pašalinius garsus(spintos griuvimą ir kažkokio kiauro skardinio kibiro žvangesį)Ore stengias palaukyt pokalbee:*
-Orekafuzitacia,kiek trumpiau-Ore.Tavon sveikaton*kilsteli savo trilitrį* Kur dingo tas kvailas barmenas???*pati pasigriebia artimiauią statinaitę ir prisipila*Tajgis,kiek girdėjau,genties vadas esi,ane?O kur savą gentį tada padėjai?

Šaip ne taip užsiropštusi ant plačios, kiek riebokos žirgo nugaros Miriel pasijunta tikra pirmykšte elfe (yawoo, duokit lanką, noriu orkus medžioti ), tačiau susitvardo ir pasitikrina, kaip laikosi šukuosena. Deja, sidabriniais bigudukais suformuotos garbanos ala hobbit baigia išsitiesti (niekas taip nekenkia išvaizdai, kaip drėgnas vakaro rūkas).
- Nagi, žirgeli, galbūt jojam pasidairyti, kas darosi anoje tavernos pusėje? (Kadangi pirmą sykį sėdžiu ant arklio, manau, tokios kelionės pirmam sykiui turėtų pakakti).
Apjojusi ratą aplink bakūžę, elfė staiga susivokia, kad bijo nulipti. Tas žirgas tooooks aukštas...
- E... Alatar? Padėk? A.. Alatar!!!

-Mano gentis, kaip ir priklauso doriems orkams, girta voliojasi.
Parodo i protinga orka, tysanti po stalu.
-O tu #^n%$#x&&^bl#&#&k$&*^%(*)!@#$, Alatar, palik mano grobi ten, kur yra!!! Eik, savo susirask, jei taip prispyre
Atemes is Alatar Maja, pasikisa po pazastim ir grizta pas Ore.
-Shita, ana, gal sakau, pasikepam mesytes? Hobitka jau vistiek Smelio panaudota, kazin, ar dar kam tiks... nebent koju nagam nukramtyt, pats vistiek nepasiekiu.

- O mano nuomonės pasiklausti tai nereikia, taip? ,- murma nepatenkinta hobitė...
Nes nieko daugiau padaryti negali... Nuo orko nepaspruksi, tą tai tikrai žino, ypač tiek alučio prisigėrus... O ir nesinori Vistiek gyvenimas kada nors baigsis, anksčiau ar vėliau... Galima ir anksčiau - vis dėlto kilnus reikalas pamaitinti išalkusius 😉
Bet hobitės širdyje dar gyva viltis, kad viskas pasibaigs gerai. O jei ne, tai kaip vaiduoklis apsigyvensiu Golumo laboratorijoje, nusprendžia ji.

Protingas orkas pabunda. Galva plyšta, supratimo - 0. Jis nutaria, kad neteisingai interpretavo lotynišką sentenciją "in vino veritas" ir visai pamiršo jos antrą dalį "in aqua sanitas". Todėl pasikelia, patraukia į šalį spintą, pasiima iš po jos kibirą (šalin nubėga kažkas mažas ir gauruotas, tik nežinia - žiūrkė, ar hobitas). Tada protingas orkas atiduoda kibirui viską, ką suvalgė per paskutines savaites( labai daug arklienos).