Po padriko kelių nebaigtųjų sakmių skaitymo pagaliau nusprendžiau kibti į BoLT ir perskaityti nuosekliai. Iš tikrųjų reikėjo man iš pat pradžių taip daryti, nes The Fall of Gondolin, kurį skaičiau patį pirmą , tada man tebuvo dar viena Silo stiliaus sakmelė, o iš tikrųjų BoLT'as turi kur kas daugiau vientisumo, nei Silas (vien dėl The Cottage of Lost Play).
Kol kas perskaičiau dar tik du skyrius. Pirmas įspūdis skaitant kelis pirmus puslapius buvo: operator, get me out of here :shock: Dvigubai sudėtingesnė nei Sile anglų kalba - priprantama, bet buvau priblokšta naujų vardų ir pavadinimų gausybės (nepamenu, kad skaitydama Silą būčiau TAIP susikonfūzinus). Čia tie vardai dar ir neįprastai skamba, nes tai vis tik buvo ankstyvoji kenja, fonetika daug mažiau apribota, nei vėlesnėje kvenjoje. Baisiausia pasirodė Gnomes, Noldoli, Fairies ir Eldar painybė. Po kelių Kristoferio komentarų supratau, kad kiekvieno niuanso neįkirsiu, todėl per daug ir nesigilinau. Yra ten ir įdomesnių dalykų
Kalbos. Taip suprantu, tuo metu Tolkinas itin aktyviai vystė savo kalbas, bet tai dar buvo tik pradžia. Iš to, kad pirmesnėje sakmės versijoje jis ainas vadino Ainu, o kitoje - jau Ainur, padariau išvadą, kad štai šitaip susiformavo daugiskaita. Mmmm
Žodžiu, po pirmo patirto šoko apsipratau ir dabar jau BoLT skaitosi kaip sviestu pateptos, ir iš tiesų labai įdomu.
Bet einu prie reikalo. Sudomino viena koncepcija. Deja po ranka neturiu Silo ir neprisimenu, ar tai buvo ten minima, bet man atrodo, kad tai nauja (o tiksliau sena, jei jau neišliko iki Silo laikų):
BoLT 1, The Music of the Ainur
... and dying they [elfai] are reborn in their children, so that their number minishes not, nor grows.
Iš šito sakinio išplaukia labai įdomus elfų populiacijos modelis, bet man čia nesusieina galai, arba aš neteisingai interpretavau tą sakinį. Visų pirma, jei elfų nei daugėja, nei mažėja, Kuivijenene jų turėjo atsibusti
daug - tiek, kiek paskui ir buvo. Aš anksčiau įsivaizdavau, kad jų atsibudo kur kas mažiau, o tada per kažkiek metų padaugėjo. O vis tik sunku įsivaizduoti, kaip Kuivijene atsibunda šitoks kiekis elfų - visos Ardos elfai :shock: Na bet tarkim, tai kaip nors įvyko. Toliau: dying they are reborn in their children. Ar taip išeina, kad elfiukas gimti gali tik jei kur nors kitur miršta kitas elfas? Labai sunku tai suvokti, ir labai paradoksalu: tėvai džiaugiasi sūneliu/dukrele, o kažkur kitur Ardoje verkia kiti savo artimo netekę elfai. Dar kyla klausimas, ar šitame modelyje yra Mandoso salės ir laukimas jose (nieko tame skyriuje apie tai nerašo), ar visa tai yra tiesiogine prasme reinkarnacija. Nelabai aišku, kur po mirties pagal BoLT'ą keliauja elfų sielos - nejaugi iš karto atgimsta naujagimiuose? Aš taip nemanau, ir tą "dying they are reborn" suprantu ne visai tiesiogine prasme. Bet vėl išeina nesąmonė: jeigu nevyksta tiesioginė reinkarnacija (po kurios, tiesą sakant, tėveliai gautų ne šiaip sau naują vaiką, o jau daug mačiusį elfą, todėl šitą variantą aš atmetu) ir mirusių sielos apsistoja kur nors pas Mandosą, tada naujagimiai turi naujas, absoliučiai šviežias sielas, bet tokiu atveju elfų sielų pasaulyje nuolat
daugėja, o man labiau patinka manyti, kad "their number minishes not, nor grows" turima omenyje ne gyvų galvų skaičius, o sielų. Skaičiuoti vien kūnuose gyvus elfus, imho, būtų tų, kurie paliko kūnus, diskriminacija. Juk tie "mirusieji" vis dar yra sąmoningi kažkur pas Mandosą
Žodžiu niekaip nesurišu galų, kaip gali nemirtingos rasės atstovų skaičius pasaulyje likti tas pats, jei gimsta vaikai
Paaiškinkit, kur darau klaidą.
Tiesa, šita idėja labai gražiai susisieja su Feanoro gimimu - motina atidavė visas savo jėgas sūnui, ir pati iškeliavo pas Mandosą.
P.S. dar viena mintis. Įsivaizduokit, elfai gyvena savo aukso amžių - taika, klestėjimas, nieko netrūksta, jokių karų.
Niekas nemiršta. Vaidnasi, niekas ir negimsta. O kokia nors porelė baisia nori susilaukti vaiko - tai ką, ji tiesiog trokšta, kad kas nors mirtų? Kaip žiauru! Baisu ir pagalvoti, prie ko tai gali privesti ("o taip sūneli, tu gimei po to, kai tas nelemtas kaimynas pagaliau pakratė kojas... Žinai, mes laukėm, laukėm, du šimtus metų stebėjom, kaip anam nesiseka gyvenimas, ir pagaliau, o taip, pagaliau neviltis jį sugraužė ir jis iškeliavo pas Mandosą, o tu atkeliavai pas mus") :shock:
). Keletas pastebėjimų (dėmesio: 
O dar sako, kad Arda – ne mūsų pasaulis... O dar be to ankstesnė teksto versija tiesiai turėjo Babylon, Nineveh, Troy, Rome[?].
