Dingusios istorijos (Lost Tales)

Kad jau Nazgūlai ir Preciousss ragina nelaukti naujų diskusijų, o patiems jas pradėti, tą ir darau

Tai va - Lost Tales, lietuviškai turbūt būtų 'Dingusios istorijos'. Knyga savo stiliumi ir sandara primena Unfinished Tales, tačiau temos - tik iš Pirmojo Amžiaus laikų. Čia surinktos tos istorijos, kurios vėliau buvo Silmariliono pagrindas - Pasaulio sukūrimas, Valų atsiradimas, Valinoro įkūrimas, Elfų atsibudimas, taip pat istorija apie Tinuvielę ir t.t. Dauguma šių tekstų rašyta seniai, Tolkinui dar studijuojant Oksforde bei netgi I pas. karo frontuose. Tai matyti ir iš sunkokos (man asmeniškai), šiek tiek senstelėjusios anglų kalbos (kuri nuo dabartinės skiriasi maždaug tiek, kiek Jablonskio normuota lietuvių kalba nuo šiandieninės, t.y. gana nemažai, bet ne tiek, kiek žemaičių kalba nuo lietuvių ).
Pirmą kartą šią knygą skaičiau senokai, dar gerokai prieš tai, kai nusipirkau Silmarilioną. Tada ji man nepaliko didelio įspūdžio, daugiausia turbūt dėl dviejų priežasčių - pirma, nesuvokiau, kada/kur/kodėl vyko aprašomieji įvykiai; antra, mano anglų kalbos žinios buvo per menkos, kad galėčiau be žodyno pagalbos suvokti ne tik pavienius žodžius, bet neretai ir viso sakinio prasmę. Tada numečiau knygą, perskaitęs apie pusę pirmos dalies (iš viso yra dvi dalys - du tomai). Antrą kartą skaityti ėmiau tik pabaigęs Silmarilioną. Šį sykį viską supratau daug geriau, taigi ir patiko labiau. Nors prisipažįstu, kad kol kas esu perskaitęs tik pirmą dalį, bet antrą ruošiuosi skaityti artimiausiu metu (tai, beje, gali reikšti 'nuo poros savaičių iki poros metų' ).
[Dabar - šiek tiek GADIKLIŲ]
Įdomiausias Lost Tales aspektas - Viduržemės mitologijos sujungimas su Angliškąja. Ne su karaliaus Artūro legendomis, bet su Anglijos geografija bei gamta. Nors išsamiai tas 'sujungimas' aprašomas tik antros dalies pabaigoje (skyriuje 'Aelfwine of England'), bet užuominų yra kone visuose Christopherio komentaruose. Kitas įdomus dalykas - šios istorijos sujungiamos į vieną per veikėją Aelfwine, arba Eriol, kuris netikėtai, klajodamas po bekraštes jūras, atklysta į Tol Erresėją ir ten suranda Prarastos pjesės namelį (angl. Cottage of Lost Play), kurio 'valdovai' Lindo ir jo žmona Vaire jį maloniai priima bei leidžia pasiklausyti jų išminties ir senųjų istorijų.

Tai tiek iš manęs Kas dar esat skaitę šias, pirmas dvi, HoME dalis?

*dėbteli į tas dvi knygas, ramiai gulinčias lentynoje, nė karto neatverstas*
aš tai mielai...bet..bet dar sil nepribaigiau.. na..rus vertimas...visgi aš nesu šios kalbos specė, tarkim man atleistina 😉

Man irgi reiktų baigti Silmą, o tada jau mėginti sužvejoti neangl. istorijas.Įtariu, nelengva bus, aš suprantu tik liet. ir rus.

Nežinau... Lietuviškai LT tikrai nėra, o rusiškai... ieškok, gal rasi, aš rusiškai nemoku, tai man neaktualu

"In an added note that appears in The Peoples of Middle-earth, Meneldil is identified as Anárion's '4th child', but we have no information of any kind regarding his three elder siblings. Most likely, all three were daughters, or brothers who perished in the War of the Last Alliance (as indeed had Anárion himself). We do know that Meneldil was a rather ambitious Man, and was eager to take on the rule of the South-kingdom. If Meneldil was originally fourth in line to the throne, then the disappearance of his elder siblings, combined with his known ambitious character, might even lead us to suspect dark deeds in Gondor's earliest history!"
tai yra iš ardos iškapstyta ištrauka..pasirodo Gondoro karalių giminėje yra kur kas didesnė košė,nei maniau anksčiau..Apskritai Tolkienas ir net jo sūnus paliko nemažai vietos interpretacijomas,nepabaigdamas to arba ano(kita vertus,kai toks pasaulis sukurtas,kai toookia istorija tokia jo jau yra,labai sunku nepamiršt visų smulkmenų ir neprigalvot joms deramų paaiškinimų)Kad ir ši ištrauka.Specialiai Corai pateikiu trumpą reziume:
Pasirodo,jog Anarionas,Izildūro brolis turėjo 4 vaikučius."Istorijoje"užsimenama tik apie 4ąjį-Meneldilą..kur likę trys? :shock: :shock: va čia ir prasideda hipotezės,spėlionės(kad galbūt jie žuvo kare,arba kad ten buvo dukros) ir pan...
Ar negalėtumėme kelt hipotezės,jog Elesaro sūnui IVa. galėjo netyčia iškilti konkurentas(vieno iš sūnų palikuonis),na tarkim...o vat tada ir įdomybės prasideda...

rusiskai yra, bet tik istraukos www.kulichki.com

Nusprendžiau užsukti į šitą giją, nes tegu ir labai lėtai, bet skaitay BoLT 1. Turiu pasakyti, "Cottage of Lost Play" idėja man labai patiko (tik gal verskime ne "prarasta pjesė", o "prarasti žaidimai"? "prarastas žaidimas"?), apskritai visas anglų ir Viduržemės mitologijos ryšys, kaip jį įsivaizdavo Tolkinas, paaiškėja. Pasakojimo stilius vis dar labai mitologizuotas, bet šįkart jau žiūrint mūsų, "tikrųjų" žmonių akimis (t.y. nebereikia įsigyventi į Trečiojo Amžiaus pabaigos - Ketvirtojo pradžios hobito ar žmogaus būseną). Skaitant nepalieka Tolkinui itin būdingas praradimo ir noro sugrąžinti tai, kas prarasta, jausmas. Melancholija, ilgesys, nostalgija... Visa tai susipina "Mar Vanwa Tyalieva" idėjoje.

Kol kas neskaičiau, pirmiausia turiu įsigyti.
Susitaupiau pinigėlių, manau, pirmiausia nusipirksiu Silmarilioną, o paskui "The lost tales".

Įpusėjau tik pirmąją "Parastųjų (o gal ir Dingusiųjų) sakmių" knygą ir tikėtina, kad prie jų grįšiu negreitai - gal tada, kai gausiu popierinį egzempliorių. Ir stilius, ir nuotaika sudaro itin ypatingą derinį: kaip minėjo Starlin, jaučiasi nostalgija. Tuo pat metu labai ryškus žaismingumas, pasakiškumas. Tikrai labai įdomu pamatyti, nuo ko ir kaip prasidėjo Ardos istorija. Antra vertus, prie tokio savito stiliaus reikia įprasti, pats savaime ir iškart, bent jau man, jis nebuvo patrauklus.

Perskaičiau pirmąją knygą! Prie stiliaus teko pratintis, bet įpratau. Pirmoji Valinoro versija kaip įmanydama žėri auksais ir brangakmeniais, ainos panašūs į karštakošius graikų dievus, ne tokie solidūs kaip Sile (nors graikiškieji buvo visgi žmogiškesni – užtenka prisiminti jų meilės nuotykius). Keista matyti kitokius vardus ir pavadinimus – juk tada dar buvo ne Quenya, o Qenya (ir kaipgi ją lietuvint, kad skirtųsi? Kenja?). Kaip jau minėta, labai įdomus reikalas – pati Prarastojo Žaidimo trobelė. Vadinasi, pirmosiose kūrimo stadijose elfiškoji erdvė nebuvo įsivaizduojama kaip visai nepasiekiama dabartiniams žmonėms. Labai pradžiugino Žmogaus nuo Mėnulio istorija – kai skaičiau ŽV, eilės apie jį atrodė iškrentančios iš konteksto, nes kontekstas atrodė esąs ne Viduržemėje, o europietiškoje mitologijoje. Dabar viskas paaiškėjo Laaabai smagus personažas. Kompiuterinėje versijoje nėra diakritinių ženklų ir yra daug OCR klaidų, todėl būčiau dėkinga, jei kas nors parašytų, koks jo vardas spausdintoje knygoje.

Indraja rašė:todėl būčiau dėkinga, jei kas nors parašytų, koks jo vardas spausdintoje knygoje.

Tilion, be jokių diakritinių ženklų.

Apie elfiškojo pasaulio pasiekiamumą, man regis, šiek tiek daugiau parašyta antroje knygoje (nors dabar tiksliai nepamenu), kur Eriol pasakoja apie savo praeitį. Ten minima keletas labai neįprastų dalykų (ta prasme, tokių, kurie ne kiekvienam atsitinka), šiek tiek dvelkiančių graikų mitologijos įtaka, tačiau atliekančių svarbų vaidmenį - jie tarsi 'nutolina' tą elfų pasaulį, daro jį 'ne taip lengvai pasiekiamą'. Tuo man ir patinka BoLT - skaitant ją, galima stebėti, kaip smarkiai kito kai kurie Viduržemės aspektai JRRT kūrybos ankstyvosiose stadijose. O kai kurie aspektai kaip tik beveik visai nekito. Tikrai įdomu.

Ačiū, tik klausiau apie tą kitą, slapuką, - Uole Kuvion. (Reiktų sakyti "Vyras nuo Mėnulio", of koz).
Vienas giminaitis studijuoja beveik Varvike... Gaila, kad literatūra jis ne itin domisi

Uole Kuvion, e rašoma su umliautu, o antrojo žodžio u - su kirčiu.
O šis - tikrai slapukas, nes buvau visiškai pamiršęs apie tokio egzistavimą

Indraja rašė:(Reiktų sakyti "Vyras nuo Mėnulio", of koz)

skamba tai nerealiai
:

Nežinau, kaip tiksliai, bet man atrodo, kad ta istorija, kuri 'history', yra vienaskaitinis žodis, taigi 'istorijos', kaip daugiskaitinis žodis, gali būti suprantamos kaip 'tales'. Bet gali būti ir sakmės. Arba pasakos. Bet sakmės skamba gražiau.
Lost - tiek dingusios, tiek prarastosios.

Labai paprasta: history - istorija (tas pats žodis gi), o tale - kitos kilmės žodis, kaip tell. Sakmė - kaip sakyti. Tale - sakmė - quenta.

Lost taip pat gali būti pamestosios.

Pirmą dalį įveikiau ir aš. Nebeprisimenu, ar šitam forume jau kažkur gėrėjausi tam tikrais LT aspektais, bet nepakenks dar sykelį pasigėrėt: GADIKLIAI

Cottage of Lost Play - vienas nuostabiausių Tolkino motyvų, kaip ir Olore Malle ir vaivorykštės mitai.
Įdomus mitas apie laiką. Labai priminė lietuvių liaudies pasakas.
Visi tie išplėtimai ir išsamesni aprašymai, tegu ir lėtai besivystantys, tikram tolkinistui - tiesiog atgaiva sielai. Na, bent jau man. Taip ir jauti aukso sodrumą, saulės karštumą, Makaro ir Measės menių atmosferą...
Fantastiškas motyvas... Cha, sugalvojau, nesakysiu, geriau mįslę parašysiu, pažiūrėsim, ar gerai prisimenat tą motyvą:

Ne smagračiai ir ne sunkus metalas,
Tačiau galybė panaši;
Ne ta tamsa ir net ne tas vasalas,
Tik baimė gaubianti didi...
Ir ta jėga, siaubingai nuostabi,
Slaptažodžiui dvejopam pavaldi.

Antrą taip pat jau pradėjau skaityti... Indraja, tu teisi: visos tos katės - . Atsiprašau, Profesoriau, bet gerai, kad šito motyvo neišlaikei.

O - nė minties, kas tai.

Iš antrosios knygos kol kas perskaičiau tik pabaigą (nes įdomu) ir pradžią - nes pagalvojau, kad tai gali pagerinti B. ir L. vertimo kokybę. Katytės - vajėėėru Nė Zvirmariljono nereikia. Tačiau kai kurie teksto gabaliukai tikrai išliko daugybę metų - iki Silo versijos. (Nors daug didesnė B. ir L. dalis - prozinis ir sutrumpintas Lay of Leithian perpasakojimas). Ar tik nepaaiškės, kad Silo negalima versti, neskaičius visos HoME (kaip ŽV negalima verst, neskaičius Silo). Na, per 10 metų gaaal...

Cottage of Lost Play - vienas nuostabiausių Tolkino motyvų

Netgi būtų įdomu išgirsti smulkiau. Man motyvas irgi atrodo esąs įdomus, paslaptingas, lyriškas, bet kartu - šiek tiek nemalonus (nepanašu į analizę ).