Rusiškas kinas

Ką tik peržiūrėjau "Волкодав. Последний из рода Серых Псов".
Neblogai pastatytas. Kai bus kinoteatruose - patariu nueiti.
Jei bandysit lyginti su knyga - nesitikėkit didelių sutapimų. Tikriau - jų labai maža.

kovo 9
Atradau naują mėgstamą režisierių. IMDB matyt mačiau reikiamą info, bet iš sąmonės faktas greitai išbyrėjo. O štai po "Paprasto stebuklo" praradusi žadą tuoj pat nusigavau iki "To paties Miunhauzeno" titrų... ir iki "Užmušti drakoną". Beje, kai kadaise susižavėjau "Drakonu", man iškart rekomendavo "Miunhauzeną", nors rekomenduotojas nežinojo, jog jie to paties režisieriaus. Kūrėjo stilius kalba pats už save! Visi šie filmai - nevaikiškos filosofinės pasakos, visuose puikus aktorių ansamblis (Jankovskis, Abdulovas, Leonovas, ...). Teatro elementai čia ne trūkumas, o privalumas. Svarbu, kad visur būtent sukurtas pasaulis, labai gražiai suderinta viskas - dekoracijos, kostiumai, spalvos, muzika.
Ir visa tai padarė Markas Zacharovas.
<hr>kovo 11
OME – netgi taip ne kartą matytas posakis „Ko mes spėliojame, sutikrinkime su pirminiu šaltiniu“ («Что ж мы гадаем, обратимся к первоисточнику») pasirodė esąs citata. Iš „Namo, kurį pastatė Sviftas“. Filmas ir vėl nuostabus, ir vėl ne šiaip karoliukas grandinėlėje. Iš vieno Zacharovo kūrinio į kitą klajojantys vaizdiniai ir frazės suaudžia tikrą tinklą. Galima žiūrėti ir po vieną, bet visi kartu jie sudaro, hm, matricą. Labai nustebino viena iš pastarojo filmo potemių. Apie rašytoją, apie kūrybą kaip tokią mene kalbėti įprasta. Apie tai ir „Paprastas stebuklas“ – beje, labai šauniai parodęs liežuvį pasaulinei zyzeklių dėl laimingų pabaigų (nesvarbu, ar jos dera konkretiems kūriniams, ar ne) lygai. Bet apie kūrinį ir jo skaitytojus, apie kūrybą, prasiskverbusią į pasaulį, su gal ir neturėtomis omenyje, bet tolkinistui neišvengiamai besivaidenančiomis vaizdingomis užuominomis apie fandomą, fikerius ir taip toliau... Mums tai itin rekomenduojama
<hr>kovo 12
Štai. "Žodžiu, visi numirė" irgi iš filmo. Šįkart iš "Meilės formulės". Zacharovo. Uch.

Indraja, tau reikėtų "atrasti" dar vieną rusų režisierių - Kareną Šachnazarovą. Daugelis kino kritikų laiko jį Tarkovskio "vėlavos perėmėju". Turėtų tau patikti, nors jo filmai - visiškai skiriasi nuo MZ kino kriterijų.

Ho, ir nuo kurio filmo pradėti atradinėti? O kuris pats pačiausias?(Sąrašiuks - ten visokiom kalbom).

O dar verta eit kraut MZ "Pabusk ir dainuok", ar kaip pirmas blynas jis nėra itin vertas dėmesio, jei kitkas jau matyta?

Pradėk kad ir nuo "Caro žudiko" ar "Miesto Zero"

balandžio 5, 2007
Taigi, "Miestas Zero" (1988) - začot! Jei reikėtų lyginti su tuo, ką tekę matyti (nedaug...) - primena Antonionį, tik su kur kas šaunesne ironija. Tuo metu gyvenusiems rekomenduotina, kad nepamirštume, o nedaug gyvenusiems - kad įsivaizduotų. Labai vertinu gebėjimą filme parodyti vietą. Ir miestelis puikiai pavaizduotas, su visais atmosferiškumais, garsais. Ir keli gamtos epizodėliai teisingi - matosi, jog režisieriui miškas nėra vieta, kurioje auga daug medžių. Vaizdų kalba naudojamasi meistriškai: paveiksle mėnulis nė neabejodamas kabo ten, kur jo negali būti; muziejaus ekspozicijoje apie lagerį surinkta viskas, kas tarybiniam žiūrovui turi asocijuotis su hitleriniais konclageriais - aiškiau nepasakysi. Ypač gerai (suprantama, ir hiperbolizuotai) parodytas būsenos absurdas.
<hr>balandžio 11
Po keleto metų nedrįsimo "Nostalgiją" pažiūrėjau... Nieko protingo nepasakysiu, bet gražu, visomis prasmėmis. Ir berods supratau - nors kaip tik nesuprasti ir baimindavausi.
Žvakės nešimo scena - viena įspūdingiausių matytų. Be abejonės.
<hr>birželio 4
"Legenda apie Tilį" (t.y. apie Tilį Ulenšpigelį) (1976). Alovo ir Naūmovo. Lėtai lėtai, tikroviškai-purvinai, o vietomis - sapniškai-poetiškai penkiomis valandomis ekranizuotas romanas, kurio neskaičiau, tad čia rašau, apie XVIa. Flamandiją (ispanų okupacija, inkvizicija), apie žmonių kovą už laisvę, apie paprasto žmogaus likimą. Filmas be abejo ir pagal Breigelio (Brueghel) paveikslus. Vienintelė žymė, kad jis tarybinių laikų - tikrai nemenkas inkvizicijos baisumų akcentavimas. Kuris tarybiniam žiūrovui turi priminti ir visai ką kita - kur kas artimesnės istorijos laikotarpius, kai kaimynas galėjo bet kada įskųsti kaimyną. O šiaip - žmonės meldžiasi Dievui, ir šis jų išklauso, įsimylėjėliai skaito viens kitam uždraustą flamandišką Bibliją. Žmonės "griauna stabus, kuriuos susikūrė, kad galėtų susikurti kitus". Filmas apie tautos, liaudies laisvės dvasios įsikūnijimą, tikrai labai gražiai perteikiantis tą dvasią.
<hr>liepos 3
"Caro žudikas" (1991) - visai neblogai. Netikėta matyti britų aktorių tokiame rusiškame filme - beje, jis ten visiškai dera. Režisierius itin šauniai sugeba perteikti vietovės atmosferą per keletą sekundžių (ir kur jis tokias sugriuvusias vietoves randa! O vis-dar-Sverdlovskas, bent jau parodytasis rajonas - brrr!). Visgi Šachnazarovo niekaip nevadinčiau "Tarkovskio vėliavos perėmėju" (SG). Tuodu filmu, kuriuos jau pamačiau, už Tarkovskio "žemiškesni" - ir "keisti" savaip, kartais ironiškesni, režisierius braižas visai kitoks.

Nuo šio penktadienio "Skalvijoje" – rusų kino savaitė, ir šįkart atvėžė gerų naujų filmų. Besidomintys – nedelskite su bilietų pirkimu!

Man tai įsimintiniausias ir vis dar juokingas rusų filmas "OPERACIJA Y IR ŠURIKO NUOTYKIAI" (senas geras rusų kinas.......)

Gal kas netyčia matė naują Balabanovo filmą "Krovinys 200" (Gruz 200 ) ? Būtų įdomu išgirsti įspūdžius .

Tiems, kas dar nematė - šįvakar rodys "Chotabyčių". Pažiūrėt tikrai verta.