Na, žiūrint ką žiūri - tų kriminalinių serialų net iš tolo girdimų pakęsti negaliu...
***
ArjLover kino festivalis: pirma dalis.
„Baladė apie kareivį“ (1959). Pasakojimas pradžioj ir pabaigoj gal truputį „plakatinis“, bet pats filmas labai įtikinamas. Suprastas ir įvertintas net Vakaruose (BAFTA apdovanojimas). Paprasta, nuoširdi istorija apie du jaunuoliu – kareivį ir merginą – susitikusiu karo sūkuryje... ir tespėjusiu suvokti, ką pajuto vienas kitam.
„Išgyvensim iki pirmadienio“ (1969). Irgi apie meilę, ir irgi gražiai. Na bet ir laikai buvo – rodė ne tik šiaip rūkalius, bet net aktų salėje rūkančius mokytojus. O kur dar „Mama, duok degtinės“. Ir keletas visiems tada žinomų, bet paprastai nutylimų dalykėlių garsiai pasakyta. Tichonovas vaidina.
„Taboras žengia į dangų“ (1975). Gorkio sakmės apie čigonus – gražius, laisvus ir atkaklius žmones. Apie begalinio laisvės poreikio ir visiškai užvaldančios meilės susidūrimą. Aistra spalvose, šokyje, muzikoje. Taip, šitaip dera sekti sakmes.
„Skrydžiai sapne ir nubudus“ (1982). Filmukas galbūt apie vidutinio amžiaus krizę – man ją porai savaičių buvo įvaręs. Bet ne visai ir ne tik. Greičiau apie gyvenimo erdvę, kurioje blaškosi žmogus, nesugebėjęs būti toks, kaip reikia. Dangsto liūdesį pajaco kauke, bando nors kažkaip peržengti nematomo narvelio grotas ir išskristi. Ne veltui Parfionovas „Matricos“ tęsinį pristatydamas šitą prisiminė. Mamai šis filmas daug reiškia, sakė – viskas
taip tada ir buvo. Atrodo, suprantu...
„Bėgimas“ (1970). Ja. Tais laikais mokėjo tokius statyti – ilgus trukme, kadro pločiu, turbūt sakoma – epinius. Kadrai – paveikslai, puikūs paveikslai. Veikėjai gyvi, tikroviški. Užmiršti juos sunkoka. Pasakojama ramiai, neskubriai, solidžiai. Apie Baltosios Gvardijos pralaimėjimą, apie įvairiausius žmones, jo nublokštus į svečius kraštus. Statyta pagal Bulgakovo pjesę. Suprantama, reikėta parodyti, kuri pusė istorijos kelyje „buvo teisi“ – bet lazda neperlenkta. Taigi, 100% sutinku su prieš tai prisiklausytomis pagyromis ir dar savų pridedu.
„Paprastas fašizmas“ (1965). O čia – dokumentika. Labai talentingai sukurtas filmas, ne tik parodantis įvykius, bet ir meistriškai iššaukiantis emocijas. Tinkamai sumontuoti kronikų kadrai ir pasakotojo komentaras žaižaruoja ironija. Žingsnelis po žingsnelio atskleidžiamas diktatūros absurdiškumas ir siaubingumas. Kaip būtų puiku žiūrėti tokį filmą ir girdėti tik tai, tik jo tekstą. Bet – stop! Jis smerkia žmonių mulkinimą, bet pats sukurtas tuo itin mėgusioje užsiimti šalyje. Galbūt gana nedaug ten sovietinės propagandos ir nutylėjimų, bet jie priverčia suklusti, priverčia sverti kiekvieną kadrą, žodį ir intonaciją. Prisiminti eilėraštukus apie Leniną (o dar anksčiau buvo - apie Staliną), prisiminti knygas, kurias po karo naikinamas matė tėvas. Tsakant, du viename...
Kaip suprantat, visa tai turiu (Ir daugiau - "Hamletą", "Užmušti drakoną", Paradžanovo visokių), o iki arbatos gėrimo susitikimo turėsiu ir "17 akimirkų" (dar padorus vaizdas, 2 DVD). AŽ 😉Nai tulya elenelya le
Artanna tienen
Arthoron-Volochonskij-BG
) O Lietuvoj rodys tą serialą? įdomu būtų pažiūrėti. kažkaip fantastiniai serialai paprastai nelabai vykę būna, tokie Ksenos tipo. gal ir būna gerų, bet neteko matyti.
](/static/media/smiley-32637f620fad01d0ba9912f20f887a7ba7beac09e51df78c6cbeb08d774aa283.gif){kind=small}
... O aš taip norėjau pažiūrėti...)
(mega-nerealus-super kinas)
