Vėl pavasaris, ir vėl kinas. Per savo žioplumą nepamatysiu taip lauktų "Trijų istorijų", "Lanko", dar poros azijietiškų filmų. Nieko, užtat jau šiandien pamatysiu "Kaprizingą debesį".
O vakar buvau pirmajame -
"Kioskas Niujorke". Itin paprastas filmas, savo realizmu artėjantis į neįpareigojančią dokumentiką. Jį malonu žiūrėti todėl, kad aktoriai, nors jų personažų gyvenime vyksta tikros dramos, nepervaidina ir nesidrasko. Viskas atrodo natūraliai. Filmas turbūt įdomiausias tuo, kad galų gale herojus praranda viską - ir labiau ne todėl, kad jam būtų nepasisekę, o dėl savo paties kaltės. Šiaip piešiamas kaip "žmogus, kuriam nesiseka", gale jis atsiskleidžia kaip žmogus, kuris tiesiog nemoka sutvarkyti savo gyvenimo - juk tai jis pats atbaido merginą, praranda darbą ir kioską, pražudo katinėlį.
---
TAISA: Eee...

Apie "
Kaprizingą debesį" gal geriau nieko nesakysiu. Atitinka aprašymus. Jep. Šiaip tam tikra prasme panašus į labai įdomų to paties režisieriaus filmą "Skylė". Panašus, bet ir kardinaliai priešingas. Stilinga pornografija (bet atvira. nemažai žiūrovų išėjo iš salės...)
----
TAISA: "
Septyni kardai" - žanro gerbėjams. Nesu baisi gerbėja, bet buvo įdomu žiūrėti kaip žanro pavyzdį. Nuo visų tų kovų akys mirga marga... Kadangi labai daug titrų, nespėji sužiūrėti veidų, tai iki šiol iki galo nesupratau kai kurių filmo peripetijų, o jų, kaip visada tokiais atvejais, buvo daug. Pramoga ir tiek... ir kinų kalbos praktika. Ypač skaičių - netgi trupmena viena buvo

Tik nesuprantu, kodėl žmogų, kurį vadino Ci Ba, titruose įvardijo Han?
----
TAISA: Niekas daugiau nesidžiaugia Kino Pavasariu, tik aš

Na, nesvarbu. Džiaugiuosi toliau. Šiandien žiūrėjau išties įdomų filmą įdomiu pavadinimu -
"37 būdai panaudoti negyvą avį". Itin paprastai padarytas, toks "studentiškas". Niekuo baisiai neypatingas, bet malonus žiūrėti. Filme pasakojama apie kirgizus, kurie dar XX a. gyveno Pamyre, bet prasidėjus įvairioms politinėms peripetijoms, kėlėsi į Kiniją, paskui - Afganistaną, Pakistaną, galiausiai "nusėdo" Turkijoje, ir jų jaunimas dabar jau pamiršo savo tėvų tradicijas. Režisierius pasirenka įdomią formą: vaizduoja visus filmo "griaučius" - taip ir pasakoja: "Va mes atvykome į kirgizų miestelį ir čia filmuosim filmą apie jų istoriją. Šiandien filmuosime šitą sceną..." Parodo, kaip filmuoja, o tuomet parodo pačią sceną. Įdomu. Pasakojimas negraudulingas, atviras, sklandus, paįvairinamas vaizdeliais, kaip senas kirgizas nenori demonstruoti prieš kamerą vienintelio likusio danties, kaip kitas seniokas vardina nesibaigiančius pieno panaudojimo būdus ir t.t. Nors nesiekiama "iškelti kirgizų tautos tragedijos", bet pabaigoje širdį netgi labai suspaudžia - gražiai sužaista.
Kol kas šiame "Pavasaryje" turbūt geriausias matytas filmas.
----
Šiandienos derlius - net du įsimintini filmai.
"Geltonojo šuns ola" - Vokietijoje studijavusios mongolų režisierės darbas. Ji išgarsėjo filmu "Sakmė apie raudantį kupranugarį". Filmai panašūs, bet nesikartoja. Visų pirma labai įdomu žiūrėti į Mongoliją - gal dėl to, kad mane ta šalis labai traukia... Į mongolus, neprofesionalius aktorius... Itin paprasta istorija, kuri turbūt nebūtų įdomi patiems mongolams, užtat neįkyriai, nieko nepiršdama pasakoja apie mongolų kasdienį gyvenimą kitų kultūrų žmonėms. Švelniai išrutuliota kulminacija ir atomazga rodo režisierės gebėjimą valdyti filmo ritmą ir pasakojimą.
Graikų filmas
"Nuotakos" - klasikinė meilės istorija, gan dažnai balansuojanti ant nusisaldinimo ribos. Tačiau gerai, iki galo išvaidinta ir būtent todėl įsimenanti. Spaudžia ašarą. Ne be trūkumų, bet gražią meilės istoriją pažiūrėti, ypač pavasarį, visada gerai.