Jei reikėtų pasirinkti vieną Viduržemės rasių, tikrai rinkčiausi žmones

. Būčiau vienas iš šiaurinių dunadanų, beklajojančių Dykosiose žemėse, Pilkuosiuose kalnuose, Fangorno šešėliuose ir dar Balrogas žino kur

. Svarbiausia, kad tik turėčiau Žmonių Dovaną

- amžinas gyvenimas man ne prie širdies. Nesakykit, juk gera žinoti, kad savo trumpo ar ilgo gyvenimo pabaigoje galėsit numirti – ramybė ir Dievas, tikra fantastika

.
Jei tektų gyventi Viduržemėje, tai elfai būtų mano geriausi kardo bei laužo draugai (ot pakapotumėm orkų, che, che,che

). Išmokčiau kvenją ir kalbėčiausi po žvaigždėtu dangumi su kokiu nors elfų kariu, pasiustu su manimi išžvalgyti Pilkųjų kalnų perėję. Žinot, norėčiau numirti nuo kokio mirtino kardo dūrio, ar taiklios lanko strėlės (nors gal ne į akį, kaip Aragorno tėvui ar seneliui). Žinot, kas man nepatinka

: dauguma žmonių mano, kad jeigu jie stotu prieš orkų armiją, tai jie būtinai tūrėtų visus išskersti, likti gyvais dar su penkiais geriausiais draugais ir tapti didvyriais

. Aš visai nieko prieš, jei mane nudėtų kokioje nors nežymioje ir neapdainuojamoje kovoje

, kaip pavyzdžiui taip pasibaigė dviems rohirimams naikinant orkų būrų Rohano pasienyje

. Viskas būtų OK

. Negalėčiau būt toks kaip Aragornas, tačiau su mielu noru prie jo prisidėčiau, plaukiant į Palennor’o laukus, plaukian į tikrą mirtį

. Kaip mane traukia bastūno dalia

: gini silpnesnius, miegi po medžiais per lietų ar kaitrą, sunkiai randi kur nusiprausti, pavalgyti, tačiau tu gyveni, tu veiki, tu tobulėji. Man Dykosios žemės būtų rojus. Tai ne orkiškas urbanizuotas Vilnius su savo apylinkėm. Žmonėms jau seniai reikėjo baigt naikinti Gamtą, tačiau jie to nepadarė, nedaro ir nepadarys, kol patys nesusinaikins. Bus jėga mirti. Hau
"Few now remember them ... yet still some go wandering, sons of forgotten kings walking in loneliness, guarding from evil things folk that are heedless."