Mamytės literatūrinė svetainė

Feanáronduri: mūsų kūryba.
BUTTON_POST_REPLY
Žinutė
Autorius
Vartotojo avataras
Starlin
preciousss
PranešimaiCOLON 7148
UžsiregistravoCOLON 28 Vas 2004, 12:48
MiestasCOLON London
CONTACTCOLON

#221 Standartinė Starlin » 20 Bal 2007, 17:34

Pušys

Įšilusios nuo saulės
pušys
į rudą žolę,
baltą žemę
šaknimis kaip rankom,
o našlaitė jūra
saldžiai glaudžias į
nemirštančią
sakuotą
žalią išmintį.


2007-04-19 Žodyno paskaita

Vartotojo avataras
Aiquen
Ardos bamba
PranešimaiCOLON 4087
UžsiregistravoCOLON 23 Kov 2004, 17:35

#222 Standartinė Aiquen » 21 Bal 2007, 22:27

Kaip visada- tobulybė paprastume. :heart:
Kind of makes you go crazy, you know. Whacko. Really out there, CUCKOO! You bring any apples?

Vartotojo avataras
Starlin
preciousss
PranešimaiCOLON 7148
UžsiregistravoCOLON 28 Vas 2004, 12:48
MiestasCOLON London
CONTACTCOLON

#223 Standartinė Starlin » 22 Bal 2007, 14:40

***

Aš iš gabalėlių sudėlioju savo Lietuvą:
žurnalo iškarpa,
prikimštas vokas be ženklų,
lyg ir puodelis svetimas,
tačiau kava jame - sava,
po antklode nuotrauka iš praėjusios vasaros,
paklydę dūmai gatvėj - laužo kvapas,
vienas rūbas arti kūno, šiltas toks,
delne - kažko ir kažkada atsiųstas atvirukas,
raidės, raidės keistos,
dėžutė šokolado, prie lovos prilipinta,
už tušo ir teptuko - popierinė vėliava,
aukštai virš miesto - mėnuo,
laukiantis žinios,
aš veidu į jį, aš jam sakau,
aš tuštumoj tarp dulkių viesulo,
žinianešy, tai tu,
o aš
iš gabalų, iš gabalėlių sudėlioju save.


2007-04-22 Minčių srautas tvarkant kambarį

Vartotojo avataras
Laiqualasse
Melkoras Morgotas Metraštininkas
PranešimaiCOLON 8383
UžsiregistravoCOLON 23 Kov 2004, 18:22
MiestasCOLON negyvenu, tai žalingas įprotis
CONTACTCOLON

#224 Standartinė Laiqualasse » 22 Bal 2007, 16:34

Super :!: Nors pirmą eilutę nukelčiau į patį galą.
And the strings crescendo like the sunrise in the sky
The percussion section thunders like the storm clouds in their wonder up on high
The brass is roaring like the mighty ocean’s tide
Creation is music, and music is creation

Nai i cala Eruo siluva tielyasse...

Vartotojo avataras
Starlin
preciousss
PranešimaiCOLON 7148
UžsiregistravoCOLON 28 Vas 2004, 12:48
MiestasCOLON London
CONTACTCOLON

#225 Standartinė Starlin » 23 Bal 2007, 07:40

Hm, tu teisus :-k

Variantas du.


***

žurnalo iškarpa,
prikimštas vokas be ženklų,
lyg ir puodelis svetimas,
tačiau kava jame - sava,
po antklode nuotrauka iš praėjusios vasaros,
paklydę dūmai gatvėj - laužo kvapas,
vienas rūbas arti kūno, šiltas toks,
delne - kažko ir kažkada atsiųstas atvirukas,
raidės, raidės keistos,
dėžutė šokolado, prie lovos prilipinta,
už tušo ir teptuko - popierinė vėliava,
aukštai virš miesto - mėnuo,
laukiantis žinios,
aš veidu į jį, aš jam sakau,
aš tuštumoj tarp dulkių viesulo,
žinianešy, tai tu, tai tu,
o aš
iš gabalų, iš gabalėlių sudėlioju savo Lietuvą.




emigrantų eilėraštis :)

Vartotojo avataras
Strėlė
Mūvėjo Žiedą
PranešimaiCOLON 445
UžsiregistravoCOLON 13 Sau 2006, 19:11

#226 Standartinė Strėlė » 25 Bal 2007, 11:53

Kaip visada - nuostabu... (tik to angliško, deja, nesupratau).
Tikras emigrantų eilėraštis - ilgu Lietuvos.

Vartotojo avataras
Exon
Žiedų valdovas
PranešimaiCOLON 1883
UžsiregistravoCOLON 02 Kov 2004, 19:32
MiestasCOLON Vilnius
CONTACTCOLON

#227 Standartinė Exon » 28 Bal 2007, 17:49

"…omeny" man ir anksčiau buvo patikęs, o suredaguotame ir užbaigtame pavidale patinka dar labiau: ir stilius, ir apmastytas pasaulis, žavios detalės kaip vardai, kriutai ir pan. Kas ne itin patiko: lekštokas paskutinis sakinys su ta ateinančia ateitimi, mūšio scena – labai jau štampuota: tas nejautros pojūtis, atbukimas, sužeidimas, atsipeikejimas… O šiaip skaitosi ir išsinarplioja labai skaniai ;).
Drįstų pasiūlyti gal kada vėliau dar kartą peržiūrėti, užglaistyti ir pasiūlyti kūrinuką Fantastika.lt tinklapiui. Iš karto spėju, kad gerbėjų daug neatsiras. Bet tai yra tikrų tikriausias neformatas fantastikoje – o liaudis mėgsta tvirtinti, jog troška neformato. Tikrai įdomu (man – įdomu, tau – gal nejauku…) pažiūrėti – gal kritikuos ne tik iš nesupratimo, bet ir protingai?
Mergaitė Gyvatė

[i]Of course it is happening inside your head, Harry, but why on earth should that mean that it is not real?[/i]

Vartotojo avataras
Starlin
preciousss
PranešimaiCOLON 7148
UžsiregistravoCOLON 28 Vas 2004, 12:48
MiestasCOLON London
CONTACTCOLON

#228 Standartinė Starlin » 29 Bal 2007, 07:22

Ai ne... gal geriau nelįst į plačiuosius fantastikos vandenis. :roll:

Su tuo paskutiniu sakiniu tai buvo bėdos, gal tris dienas kur tik ėjau, galvoj sukosi: ar "ateitis", ar "mirtis", ar "gyvastis". Prasminiu požiūriu būtų mirtis, bet pagal ritmą netiko. Gyvastis tiko pagal ritmą, bet ne pagal prasmę. Tai buvo pasirinktas viduriukas...

Vartotojo avataras
Starlin
preciousss
PranešimaiCOLON 7148
UžsiregistravoCOLON 28 Vas 2004, 12:48
MiestasCOLON London
CONTACTCOLON

#229 Standartinė Starlin » 30 Bal 2007, 15:35

[Daina. Melodija yra]

Ar tu nemiegi,
Nemiegi gal dar

Išgirsk už lango
Mano balsą, išgirsk

Šiąnakt mėnesiena

Ir tu pakilki,
Pakilk iš sapnų

Tikresnis sapnas
Šviesoj spindulių

Basomis žeme,
Išsivesk mane
Pasiklysti miege


Į baltą rūką
Panirę namai

Lyg jūros būtų
Akmenuoti krantai

Čia, prie mūsų kojų

Miškai linguoja
Giliai vandeny

Nuplauki pienu
Man akis, spinduly

Ir saldžias mintis
Tenuneš naktis,
Visos žaizdos užgis


Tai pušys žaidžia
Šešėliais šviesoj
Išauga žolės
Jūros bangoj

Juk tiek daug mėnesienų,
Naktų buvo jau,
Bet tokios skaidrumos
Niekada nemačiau


Kitur ateina
Balta pilnatis

Taip pat, kaip šiąnakt
Dainuoja naktis

Bet nėra ten tavęs ir manęs,
O be mūsų ir jūros nėra,
O be mūsų ir jūros nėra,
O be mūsų ir jūros...
...nėra...




2007 04 30 Per sen. kinų paskaitą perskaičius vieną pasakojimą - taigi idėja ne mano. Man regis, parašyti eilėraštį arba sukurti filmuką pagal tą pasakojimą lengviau nei jį gražiai išversti į lietuvių kalbą...

Vartotojo avataras
Starlin
preciousss
PranešimaiCOLON 7148
UžsiregistravoCOLON 28 Vas 2004, 12:48
MiestasCOLON London
CONTACTCOLON

#230 Standartinė Starlin » 03 Geg 2007, 05:24

Recenzijos, rašytos KP konkursui :)



Gerų žmonių tykus gyvenimas


Jia Zhangke, "Sanxia Haoren / Tykus gyvenimas"


Naujausias Jia Zhangke filmas prasideda nuo pavadinimo, – ar, tiesą pasakius, pavadinimų. Tarptautiniu pasirinktas angliškas „Still Life“ turinį apibūdina ne mažiau taikliai nei originalusis „Sanxia haoren“ – „Gerieji žmonės iš Trijų Tarpeklių“. Nors lietuviškojo varianto „tykus“ - išties tinkamas vertimas, tačiau praranda dalį angliškojo „still“ prasmės – sąstingio, nejudrumo atspalvį. Lėtas filmo tempas, ilgi kadrai, kruopštus visko išžiūrėjimas; ir užsistovėjęs pagrindinių herojų gyvenimo vanduo. Jie – gerieji žmonės: gal kažką nuskriaudę, bet visų pirma – patys nuskriausti, lig šiolei pasidavę srovei, o dabar mėginantys irtis prieš ją. Į nejudantį peizažą pavirtusių Trijų Tarpeklių fone – žmonės, tyliai bandantys ištirpdyti savo pačių sąstingį.

Shen Hong – jauna moteris, Fengjie mieste ieškanti prieš dvejus metus pradingusio sutuoktinio. Han Sanming – vyras, kadaise nusipirkęs žmoną iš šios vietovės, vėliau ją paleidęs įsikišus policijai, o dabar atvykęs norėdamas susirasti paauglę dukrą. Abiejų herojų istorijos susidėsto į įdomią asimetriją – filmo pradžioje susidarę įspūdį, kad Shen Hong siekia atgaivinti santuoką, o Han Sanmingas paprasčiausiai ieško dukros ir nenori turėti nieko bendro su savo buvusiąja, gauname priešingą rezultatą: tai Han Sanmingas pasiryžęs susigrąžinti žmoną, o Shen Hong jau seniai padariusi sprendimą – reikia skirtis. Analogiškai režisierius žaidžia veikėjų charakteriais. Moterį už kelis tūkstančius juanių nusipirkusio vyro lyg ir nevadintume „geru žmogumi“, tačiau vienas po kito aiškėjantys faktai atskleidžia Han Sanmingo charakterį: su žmona elgėsi neblogai, kai policija liepė ją paleisti – paleido, šešiolika metų nedrįso ieškoti, ko gero, nenorėdamas kištis į jos laisvę ir (gal?) laimę, pasisiūlo grąžinti skolas, už kurias ta atidirbinėja. Galų gale, apsiima tinkamai palaidoti (pagal tradicijas grąžinti į gimtąją vietą) kitų po plytomis pakištą jauno savo draugo kūną.

Užkonservuoti jausmai, nenoras keisti status quo, nusileidimas išorinėms aplinkybėms – tokioje būsenoje pagrindiniai herojai gyveno viena porą, kitas – keliolika metų. Pasakojimą ir jų surambėjusią kasdienybę įrėmina keturių dažniausiai naudojamų buitinių produktų pavadinimai: arbata, cigaretės, alkoholis, cukrus (arba saldainiai). Arbatžolės apkartina nuolat ištroškusios (jausmų?) Shen Hong vandenį – beveik tiesioginė užuomina į kinų posakį apie gyvenimo vargus: „valgyti karčiai“. Saldainiai pasirodo nesantys saldūs mirtinai primuštam vaikinukui; brangios degtinės, atvežtos dovanų, nepriima; cigaretės, rūkomos dideliais kiekiais, tik atskleidžia, kiek iš tiesų šiame tykume daug įtampos.

Filmo laikas – pagrindinių herojų tylaus perversmo pradžia; nėra dramatiškų raudojimų, pykčio ar nusivylimo proveržių, tačiau jauti: kažkas privertė Han Sanmingą ir Shen Hong atsistoti, pakovoti už gyvenimą tokį, kokio nori jie patys. Tik vieną kartą ekrane išvystame Shen Hong ašaras, ir tas – užspaustas, šykščias. Visos dramos kunkuliuoja viduje, po apgaulingai ramiu siužetiniu paviršiumi, - nepavykusiam jų įžvelgti kino teatre bus nuobodu. Porąkart užslėptas situacijos absurdiškumo suvokimas iššoka į paviršių skraidančios lėkštės ir namo-raketos pavidalu – subtilios detalės, paįvairinančios realistinį filmą. Kita vertus, psichologinės charakterių raidos mažai, atrodo, kad visi sprendimai jau padaryti, tikslas žinomas, belieka rasti priemones jam pasiekti. Shen Hong dar dvejoja, ar skyrybos – geriausia išeitis, tad tikrina vyro jausmus pameluodama, jog turi naują mylimąjį. Vyrui nesureagavus, viskas stoja į savo vietas, ir iš tiesų jau filmo pradžioje apsisprendusi Shen Hong galiausiai žengia paskutinį žingsnį.

Jia Zhangke gerieji žmonės praplaukia lyg ir nieko nepasakę, bet praplaukia per ypatingą vietovę – didžiosios Jangdzės upės užtvankos teritoriją, kur dalis ankstesnio gyvenimo jau užtvindyta, kiti griuvėsiai taip pat netruks atsidurti po vandeniu. Ar kartu paskęs Shen Hong ir Han Sanmingo praeitis? Per ją nepereis skafandrais vilkintys nuodytojai, tačiau tykus gyvenimas galbūt jau bus kitaip tykus.


<hr>


Ne filmas, o politika: „Vėjas, siūbuojantis miežius“


Jeigu mokykloje istorijos mokytojas nusprendė praleisti vadovėlio skyrių apie IRA ir visas Airijos politines peripetijas, galite nueiti pasižiūrėti Keno Loacho „Vėją, siūbuojantį miežius“ („The Wind That Shakes the Barley“). Beveik toks pat sausas ir plokščias kaip vadovėlis, šis filmas, nors ir labai stengiasi, neparodo nieko giliai emociškai sukrečiančio. Galima sakyti: ne filmas, o politika.

Garsiai rėkiantys britai, tyleniai airiai: žaidimas vyksta lyg šaškių lentoj, figūros persikvalifikuoja iš baltų į juodas, bet krūvio tame tiek mažai, kad suabejoji, ar tikrai veikėjai turi motyvų savo elgesiui. Motyvacija – viena silpniausių filmo vietų. Pagrindinis herojus neišvyksta į Londoną, pamatęs stotyje britų mušamą mašinistą, tačiau lūžio momentas nejuntamas, siužetas kaip stūmėsi į priekį taip stumiasi. Tas pats su vaikinuku, nusprendusiu atrakinti kalinius: siužetiškai viskas gražiai suplanuota ir sudėliota logiškai, tačiau arba aktoriai „neišvaidina“, arba režisierius nesudeda akcentų reikiamose vietose. Susidaro įspūdis, kad kūrėjai filmavo nosis sukišę į scenarijų, uoliai statė viską raidė po raidės, o visumos nepamatė. Nes išties yra gražių momentų – pavyzdžiui, filmui pavadinimą duodanti liaudies daina per laidotuves; išniekintos Sinead ašaros; gerai suvaidinta scena, kai airiai ginčijasi, paremti sutartį su Britanija, ar ne. Deja, momentų nepakanka.

Kai kurios scenos, regis, įdėtos dėl „Airijos kvapo“: kad žiūrovas pamatytų žalias kalvas, mistišką rūką su britų visai nebijančių žygiuojančių vyrų daina. Kitos – dėl formato: išžudę būrelį priešų, airiai kovotojai būtinai užuot kur nors toliau nuėję turi „nusikaltimo vietoje“ išklausyti šįkart jau ne brito, o airio vado išrėktą pamokslą apie pergalę. Sakykit, kur aš tai mačiau?..

Taigi filmas balansuoja tarp norų „daryti meną“ ir „parduoti filmą“. Yra daug palankių situacijų, kurios iki galo neišnaudojamos, pavyzdžiui, Teddy ir Damieno atsidūrimas skirtingose barikadų pusėse – tai lyg ir turėtų būti antrosios filmo dalies pagrindinė varomoji jėga, tačiau trūksta susikoncentravimo, blaškomasi neapsisprendžiant, ar lįsti giliau į personažų psichologiją, ar visgi akcentuoti politiką. Gaila, nes labiau išknebinėta psichologija čia būtų buvusi geras strateginis ėjimas.
Visa kita, žinoma, gražu. Gražūs žmonės, gražūs vaizdai, taip pat, išskyrus vieną britų kareivį, žiūrovui aiškiai parodyta, kas kurioje pusėje, ir už ką reikėtų „sirgti“. Kraujo ne per daug, jis epizodiškas, kad jautresnieji neišsigąstų. Laisvos žalios kalvos nelaisvoje šalyje. Keno Loacho filmas žiūrimas, tačiau būna geriau – daug geriau.

Indraja
Nazgūlė
PranešimaiCOLON 5119
UžsiregistravoCOLON 23 Kov 2004, 17:16
MiestasCOLON Reality: Extended Edition
CONTACTCOLON

#231 Standartinė Indraja » 03 Geg 2007, 10:51

Indomu, tik nežinau, gerai ar blogai, kad tai iš dalies atstoja žiūrėjimą.

Pastabėlė: "tykus" pavadinime lietuviškai būtinai asocijuosis su "Tykusis Donas", nors ten toli gražu ne apie sąstingį - tiesa, neskaičiau :oops: , žinau, kad reikia, bet ačiū, noriu ant popieriaus.
Nai tulya elenelya le
Artanna tienen

Arthoron-Volochonskij-BG

Vartotojo avataras
Starlin
preciousss
PranešimaiCOLON 7148
UžsiregistravoCOLON 28 Vas 2004, 12:48
MiestasCOLON London
CONTACTCOLON

#232 Standartinė Starlin » 09 Geg 2007, 13:00

["Laiškai iš lopšio", priešlapio tekstas]


Mūsų miestelyje gyveno vyras, nebepamenu, kuo vardu, nešiojo visąlaik juodą skrybėlę, kurią galėdavai užuosti iš tolo (neaišku, į ką jis ją buvo įmerkęs, bet dvokė kaip reikalas). Dar turėjo keliolika skirtingų atspalvių mėlynų paltų, aulinius batus, na, o džinsai ir marškiniai – kaip visų. Vaikai jo nemėgo tik todėl, kad nemėgo ir suaugusieji – anuomet šitokio požiūrio motyvai mums dar buvo nesuprantami. Mano mama vadino jį „žmogumi, kuris prieš nieką nenukelia skrybėlės“. Dabar tas skamba keistai, anais laikais – ne ką geriau: skrybėlės kaip tokios – ne kelių dešimtmečių, o, duokdie, kelių šimtmečių atgyvena. Tačiau mano mama ir jos draugės kažkodėl baisėjosi ne pačiu skrybėlės nešiojimo faktu, o tuo, kad ji nenukeliama. „Visuomet ant galvos, gal jis praplikęs?“ – krizendavo Žalioji Lola, viena artimiausių motinos bičiulių (niekad nesupratau, už ką mama ją taip mėgo, buvo vulgari kaip reta).
Regis, kartą jam užmigus parkelyje, kažkas panoro pajuokauti – pakeitė skrybėlę griovy rastu aprūdijusiu šalmu. Nuotraukos pasirodė apylinkės laikraštyje. Bet pokštininkas, matyt, pačios skrybėlės nedrįso nukniaukti, nes vyriškis ir toliau su ta pačia rodydavosi visur, kur ėjo.
Jis nekalbėjo mūsų šalies kalba, netgi tarpplanetine sugebėjo bendrauti tik buitinių pokalbių lygmenyje. Miestelio mokyklos mokytojas, išgirdęs jį su kažkuo barantis tolimuoju ryšiu, padarė išvadą, kad kalba – ne mūsų planetos, tačiau vartojama daug nesmarkiai modifikuoto tarpplanetinio žargono. Niekas nedrįso jo paklausti apie praeitį, nes praeitis mūsuose – nemėgstama tema; o dabartis buvo tiesiai po nosimi. Vyriškis nemėgo tūnoti namuose, nuo ankstyvo ryto iki pat vėlyvo vakaro galėdavai jį sutikti ar aludėj, ar parke, ar kokioje nors naujausius žaidimus reklamuojančioje arkadoje. O taip, žaisti jis mėgo, ir žaidė gerai – sutikę arkadoje (po pamokų, žinoma; mūsų laikais bėgimo iš mokyklos kontrolė buvo labai griežta), apspisdavome ir atvipusiais žabtais spoksodavome, kaip laidelių apraizgytas kūnas virsta tarp meteorų nardančiu laivu, kirminu skruzdėlyne ar baleto šokėju. Beje, žaisdamas jis buvo priverstas nusiimti kepurę. O gal ją slėpė po šalmu... šitai mums visiems buvo paslaptis.
Gaila, kad daugiau nieko negaliu apie jį papasakoti. Įspūdį, be abejo, paliko gilų, kitaip praėjus keliasdešimčiai metų nebūtų prasmės prisiminti. Tačiau visa kita, kas išliko atmintyje, - bendras susižavėjimas, baimė ir moksleiviškos sąmokslo teorijos: ar tai – Bengūrijos šnipas? Gal jis tik apsimeta, kad nesupranta mūsų kalbos? O gal buvęs majoras, po skrybėle slepiantis baisų randą? Šiandien manau, kad tai buvo paprasčiausias rekonstruktorius, iš Sąjungos pakraščių atvykęs į seniausias žmonijos gyvenvietes rinkti informacijos. Bet karo veteranas ir šnipas paprastai nesugadintai vaiko sielai – daug įdomesni personažai, tad net nesistengiu išlukštenti skrybėlėtojo žmogaus paslapties. Tegu lieka toks, koks man buvo tada.
Paskutinį kartą redagavo 2 Starlin. Iš viso redaguota 23 kartus.

Vartotojo avataras
Laurien
Lietė Žiedą
PranešimaiCOLON 230
UžsiregistravoCOLON 18 Rgs 2005, 17:35
MiestasCOLON Valinoras

#233 Standartinė Laurien » 09 Geg 2007, 13:30

Eik tu sau, kaip patiko! :plojam:

Kažkas labai malonaus ir mielo, kaip A&B.Strugackiai ar kažkas pan...
Miegu žiemos miegu, nežadinti iki pavasario (apytiksliai iki kol braškės ims nokti)
Braškės jau raudonuoja, o aš miegosiu toliau - iki Kalėdų...
Kalėdos praėjo - nežadinti iki alyvinių obuolių!
O paskui - iki žibučių...
Žibučių prirankiojau, gal palaukti grybų...
Laukiu, kol vanduo sušils...

Vartotojo avataras
Starlin
preciousss
PranešimaiCOLON 7148
UžsiregistravoCOLON 28 Vas 2004, 12:48
MiestasCOLON London
CONTACTCOLON

#234 Standartinė Starlin » 10 Geg 2007, 11:56

<center>Laiškai iš lopšio

Nikolajus Montvydas</center>



<center>Nikolajus Montvydas (g. 5016 m.), žinomas Vandenio pseudonimu, - filosofas, eseistas, visuomenės veikėjas, ilgametis Tarpplanetinio Susirinkimo kultūros komiteto narys. Gimė ir užaugo Žemėje, Europoje, baigė Didįjį Sorbonos-Edinburgo universitetą (kultūros archeologijos ir antropologijos daktaro laipsnis). 5041 m. pirmąkart išvyksta už planetos ribų, nuo 5046 m. dirba įvairiose Tarpplanetinio Susirinkimo kuruojamose kultūros plėtros srityse. Straipsnius bei kūrybą publikuoja nuo 5036 m. („Sorbonos-Edinburgo studentų balsas“, „Socrates“, „Acta Daniburgensia“, „Kultūros antropologijos draugijos biuletenis“ ir kt.), išleido tris analitines filosofines knygas („Europinės tapatybės kūrimasis ir perversmai“, „Kas tu ir iš kur? Šalimajaus aborigenų pažindinimosi ritualai“, „LI-ojo amžiaus pirmosios pusės tarpplanetinės kultūros politikos bruožai“). „Laiškai iš lopšio“ – pirmasis N. Montvydo autobiografinių esė rinkinys. Kai kurie esė anksčiau publikuoti periodikoje.</center>



<center>Pratarmė</center>

Žmonės visada labiausiai domėjosi ne tuo, ką rašau ar ką manau, ne mano asmeninėmis savybėmis ir ne akademinės biografijos detalėmis, o tuo, ką reiškia užaugti Žemėje. Ne vienas, vos paspaudęs ranką, išreiškia susižavėjimą, kad pagaliau jam teko garbė susipažinti su tikru žemiečiu; taip sakant, „iš kūno ir kraujo“.
Visada tvirtinau, kad vienintelė planeta, turinti planetinę tapatybę tarpplanetinėje erdvėje, – tai senutė Žemė. Tiesa, patys žemiečiai su tuo nesutiks: esame pakankamai didelė populiacija, kad būtume diversifikuota – gal tik ne iki tokio laipsnio, kaip Aratas arba Tifūnė, ir ne taip labai, kaip ekspansijos pradžioje. Deja, ką mes besakytume, kitų planetų žmonės mus laiko ne europiečiais, kinais, rusais, saliečiais, amerikiečiais, o būtent – žemiečiais. Tifūnės gyventojas prisistato esąs iš „Tifūnės, Kolorado“, tačiau mums užtenka pasakyti „Žemė“, ir visiems staiga viskas tampa aišku. Tu – iš mūsų visų lopšio.
Kadaise lopšiai buvo Tigras su Eufratu, Indas ir Ganga, Geltonoji upė, Nilas. Biologinės evoliucijos prasme – Afrikos žemynas. Visa tai tebėra šiandien, tačiau, padidėjus kultūrinės atminties mastams, atskaitos tašku daug mieliau pasirenkamas ne konkretus rajonas ar vietovė, o visa planeta. Tenykščiai žmonės laikomi vos ne tiesioginiais praeities herojų palikuonimis (nors daug jų – ekspatrijai). Kitų planetų jaunimas žūtbūt turi susirasti bent vieną žemietį draugą tinkle. Be abejo, nukeliauti į Žemę – naująją Meką – nukeliauja nedaug kas: per tolimas atstumas, per brangūs bilietai. Daugelyje sričių Žemės prestižas kadų kadais išnyko, liko vienintelis privalumas: seniausios praeities tyrimai ir to, kas rasta, saugojimas. Žiūrint iš tolimos kitų planetinių rajonų perspektyvos, Žemė yra vienas didelis archyvas, kurį reikia puoselėti visų pirma kaip muziejų, o ne kaip gyvą darinį. Nesakau, kad tai – netiesa. Archyvo statusas Žemei ir jos gyventojams daugiau nei palankus, tačiau tai nėra negyvas, apdulkėjęs archyvas, kuriame esantys daiktai nejudinami amžių amžius. Žemėje vis dar gyvena ir dar ilgai gyvens žmonės, ir ne visi jie yra archyvarai. Šios knygos tikslas – išsklaidyti Žemės, kaip kažko kultūriškai visada aukšto, nepasiekiamo, švento, mitą.
Tiesą pasakius, užaugti Žemėje nėra kažin koks ypatingas dalykas. Pliuralizmo garbintojų akimis, tai ypatinga tiek pat kaip ir brendimas Bengūrijoje, Tifūnėje, Aukso Sode ar bet kurioje kitoje planetoje. Skiriasi geografinės – gamtinės sąlygos, kultūrinė aplinka ir santykis su praeitimi, tad, be abejo, išauga ir skirtingi žmonės su skirtinga patirtimi bei kultūriniu fonu. Tačiau nepasakyčiau, kad Žemės patirtį reikėtų iškelti virš kitų. Ne, mes kasdien nežaidžiame su Egipto mumijomis, retas kuris yra regėjęs pirmąjį prekybinį kosmodromą ir netgi – nors tai atrodys baisiai keista – neryšime kaklaraiščių (nebent turistams palinksminti). Patikėkite, paprastas Žemės vaikas svajoja apie tą patį, kaip ir Tifūnės pypliai.
Be kita ko, turėtume grįžti prie minties, kad „Žemę“ taip pat sudėtinga laikyti vientisu civilizaciniu vienetu. Aš užaugau europinėje terpėje – ir tai jau daug ką apie mane pasako. Taip, aš pliuralistas – tik nemanau, kad skaitytojui tas rūpi (nei kad jis supranta vidines civilizacinių teorijų tyrinėtojų sluoksnių peripetijas). O vis tik turiu prisipažinti, kad šis mano požiūris yra šališkas, paveiktas vienų srovių, bet ne kitų. Aš, trumpai tariant, manau, kad kiekvieną kultūrinį-civilizacinį vienetą par excellence visada galima išdalinti į mažesnius vienetus, ir šio dalijimo pabaiga nežinoma. Dar manau, kad niekada negalima brėžti ribų. Ar atstumas tarp Žemės ir Bengūrijos ir tarp Bengūrijos ir Arato lemia šių vienetų tarpusavio skirtingumo laipsnį? Sunku pasakyti? Ne sunku, o neįmanoma. Tokios, keliais sakiniais apibendrinus, būtų mano, kaip mokslininko pažiūros. Ir jos veikia mano, kaip žmogaus pažiūras. Tiesą sakant, dažniau būnu ne mokslininku, o žmogumi: man patinka veikti visuomenėje, stebėti jos procesus ir komentuoti, remiantis savo išankstiniu žinojimu, tačiau visgi – raštu perteikiant savo paties, o ne kokios nors teorinės krypties nuomonę. Ši knyga – taip pat apie pasaulį Vandenio akimis. Daug kam tai bus retas žvilgsnis į „išrinktųjų“ planetą, tačiau aš lygiai taip pat mielai pažvelgčiau į jūsiškes.
Kol dar guli lopšyje, nežinai, kas tas lopšys.


Nikolajus Montvydas–Vandenis, 5072 m. X mėn. 3 d.

Vartotojo avataras
Aiquen
Ardos bamba
PranešimaiCOLON 4087
UžsiregistravoCOLON 23 Kov 2004, 17:35

#235 Standartinė Aiquen » 10 Geg 2007, 12:13

:plojam: Totalus skanumynas.
Kind of makes you go crazy, you know. Whacko. Really out there, CUCKOO! You bring any apples?

Indraja
Nazgūlė
PranešimaiCOLON 5119
UžsiregistravoCOLON 23 Kov 2004, 17:16
MiestasCOLON Reality: Extended Edition
CONTACTCOLON

#236 Standartinė Indraja » 10 Geg 2007, 13:17

T.y. dabar galima sėdėti ir tikėtis naujo serialo. Neblogai čia mums sekasi 8)
Nai tulya elenelya le
Artanna tienen

Arthoron-Volochonskij-BG

Vartotojo avataras
Toma
Žiedo nešėjas
PranešimaiCOLON 758
UžsiregistravoCOLON 04 Geg 2004, 16:27

#237 Standartinė Toma » 10 Geg 2007, 19:22

Labai patiko. Ir nuotaiką mano atitinka, ypač dabar, kai esu taip įnikusi į "Zenito" seriją. Lauksiu daugiau.

Vartotojo avataras
Starlin
preciousss
PranešimaiCOLON 7148
UžsiregistravoCOLON 28 Vas 2004, 12:48
MiestasCOLON London
CONTACTCOLON

#238 Standartinė Starlin » 13 Geg 2007, 07:15

[Laiškai iš lopšio]


<center>Tėvai</center>

Padori autobiografija prasideda nuo kilmės pristatymo. Nemeluodamas pasakysiu, kad mano tėvai – kava ir cigaretės. Mama nuolatos kvepėdavo pastarosiomis, o tėtis – pirmąja. Vien šitas faktas rodo, kad jų, vadinasi, ir mano šaknys – Europos šiaurėje, žaliojoje Skandinavijoje. Gaila, ten neteko gyventi ilgesnį laiką. Abu tėvai dirbo Lione (gyvenviečių aglomeracija pietvakarinėje šalies dalyje), užsiėmė prekyba (kokia, iki šiol nežinau, mat partneriai, produktai ir visa kita keitėsi taip greitai, kad mano dėmesys sparčiai atbuko, tad užaugęs net nemėginau domėtis). Rajone, kur gyvenome, dideliam mano džiaugsmui, buvo turgus – vienintelis dalykas, kurio, pasak mano tėvo, „neišnaikins jokia ekspansija, emancipacija ar difuzija.“ Mano tėvas mėgo švaistytis žodžiais.
Turgus – ta vieta, kur eidavome savaitgaliais – ir ne tik, bet įprastomis dienomis slapta nuo tėvų. Tarpplanetinis Susirinkimas kartais pamiršta, kad didelė – jei ne didžioji – dalis Sąjungos gyventojų, priešingai nei jie, negyvena vien tinklu, interfonais, darbo knygomis, tolimaisiais kosminiais reisais, subsidijomis technologiniam vystymuisi. Čia, prie žolės šaknų, ir toliau kvėpuojama turguje, ir toliau šaukiama nuo prekystalių be jokių stereofonų, iškabos ne neoninės, o geriausiu atveju kartoninės, prekeivių rankose – ne pakuotas vadinamasis „ekstra mineralinis užkandis“, o nubrūžintos pigios plastmasinės dėžutės su iš namų atsineštais ryžiais.
Tėvų darbas su kosmine erdve nieko bendro neturėjo. Turėjau keletą bičiulių, kurių gimdytojai taip pat prekiavo, tačiau jų gyvenimo būdas skyrėsi gerokai smarkiau: kartais iškeliaudavo ištisiems mėnesiams, grįžę parveždavo kokio nors kosminio deficito, jų namuose visada būdavo įjungti foniniai prietaisai, kad tai tokia, tai anokia ponia ar ponas galėtų bet kuriuo paros metu aptarti savo užsakymą. O Dalegadas, kurio dešinioji ranka buvau aš ir tik aš, namuose turėjo tikrų tikriausią nuosavą profesionalią žaidimų konsolę iš Absinto. Mes visi labai mylėjom Dalegadą.
Mano mamos eksterfonai niekad neveikdavo, tiksliau, veikdavo tada, kai to reikėdavo jai pačiai. Mamos dėka supratau, kokia vertybė šiais laikais yra mokėjimas pabėgti nuo nuolatinio buvimo po ranka. Konsolės irgi neturėjau, net pačios paprasčiausios; laimė, nors turėjome tinklo jungtį, kurią man tėvai auklėjimo tikslais atblokuodavo tik kartą per dvi dienas, o šiaip laikydavo prijungę mokyklos dažniu. Nemačiau tame nieko blogo: tikras turgus man visada atrodė įdomesnis už tą, kuris dedasi tinklo erdvėse.
Taigi grįžtant prie turgaus: kaip minėjau, Lionas buvo nemaža (Žemės mastais net visai didelė) aglomeracija, išsidėsčiusi panašiai kaip Maragane, Sal Konte, Arate ir kitur – didmiesčius skiria rečiau apgyvendinti plotai, suskirstyti į mažas gyvenvietes, kurios mūsuose buvo vadinamos miesteliais, nes turėjo panašumo su toliau nuo aglomeracijų esančiais pavieniais sėsliais taškais. Viename tokių miestelių ir buvo mūsų namai. Gana patogi vieta: toli nuo pergrūsto centro, tačiau susisiekimas geras; veik pėsčiomis galima nueiti iki didelio švaraus ežero, miškų – šitie miškai buvo seniai tapę kraštovaizdžio formavimo etalonu Rūrui, Bukareštui ir kitoms sritims; Liono mokyklų mokytojai nepraleisdavo progos šito paminėti. Paryžiaus senmiestis, galima sakyti, po ranka. Na ir, žinoma, iš pakraščių atvykstantys visokiausi įdomūs žmonės. Mama sijonus pirkdavo iš tokio apšepusio, prasigėrusio, tačiau žvėriškai nagingo senelioko (tėvas savo ruožtu labiau domėjosi jo platinama naminuke). Dar buvo gausybė maisto prekijų, skambindavusių savo varpeliais tai vienoj, tai kitoj gatvėj, kol kas nors neapsikentęs išeidavo ir nusipirkdavo kapą koldūnų su aštriaisiais pipirėliais – mano kaimyno mėgstamiausi, bet mes irgi neatsisakydavome. Dažniau pirkdavome duoną: tikrą, kaimišką, mamos žodžiais, „gyvo žmogaus prakaitu išaugintą“. Ji visada didžiuodamasi pridurdavo, kad šitokios nerasi ne tik kad kitose planetose, bet netgi už Europos ribų – ką čia Europos, ko gero, - Liono... Nemanau, kad tai visiška tiesa: Šalimajuje mačiau daug panašių dalykų.
Dabar man atrodo, kad tėvai priklausė visiškai kitam nei mano pasaulis. Kol augau, buvau su jais, tačiau vėlesnis įsiliejimas į nenuilstančią mokslo ir politikos tėkmę atitolino priešinga kryptimi. Esu beveik tikras, kad tėvukai neturėjo jokio išsilavinimo. Teoriškai, be abejo, baigė privalomą mokslą, tačiau praktiškai, kaip daugelio kitų, jų galvose išliko tai, kam jie leido pasilikti – ir kas tiesiogiai padėjo jiems išlikti. Jie skaitė knygas, bet namuose laikė tik popierines; sekė naujienas, tačiau tik tas, kurios tiesiogiai lietė jų gyvenimą; vaikščiojo į koncertus ir žiūrėjo filmus, tačiau niekada po antrą kartą; tarpplanetine šnekėjo laisvai ir išraiškingai, tačiau kitomis (išskyrus, žinoma, gimtąją) tik priversti išspausdavo sakinį. Užtat tėvas puikiai išmanė istoriją, o motina – viską, kas susiję su maistu (pradedant produktų auginimu, baigiant stalo serviravimu). Anot jų pačių, susipažino ne Europoje, ir net ne Žemėje – visuotiniame žvaigždžių skautų suvažiavime Aukso Sode. Abu buvo bebaigią mokslus, skautavo nuo vaikystės, tėvas taikė į oro, bet pataikė į žvaigždžių būrius, motina nuo pat pradžių siekė prasimušti link erdvėlaivių, bet ilgainiui abu suprato, kad norint iš tiesų užuot trynusis kosmodrome persikelti į erdvę, būtina išeiti ilgus sudėtingus mokymus. Grįžę į Žemę, susituokė po kelerių metų, ir kosmodromą pakeitė turgūs.
Tiesa, turgūs: kaip sakiau, pastarasieji buvo gan chaotiška vieta. Į mūsiškį suvažiuodavo valstiečiai iš keliolikos artimiausių kaimo vietovių, taip pat prekijai iš miesto centro (ne paslaptis, kad anų prekės buvo nelegalių nelegaliausios – užtat pigios kaip velnias). Mama turguj turėjo savus žmones: iš vieno pirkdavo tokius apvalučius auksinius pomidorus, iš kito – bulves, morkas, kviečius, iš trečio – pieno (karvės – ne ožkos, ne mašyro, - o karvės pieno: kas mums yra vertybė, nors daugeliui svetimšalių atrodo keista). Kitam kampe krūvose suversti gulėjo rietimai medžiagų ir jau pasiūti įvairiausi drabužiai (tėtis kas mėnesį man nupirkdavo ką nors naujo). Tačiau užvis nuostabiausi buvo prieskonių pardavėjai: nuo pačių taip trenkdavo aštriaisiais pipirais, kad čiaudėti pradėdavai vos užmetęs į juos akį. Ir jie taip gudriai gudriai šypsodavosi, primerkę akis, bet niekad nebrukdavo savo spalvotųjų prekių. Žinojo, kad pirkėjas ateis ir išsirinks pats. Ko tik ten nebūdavo! Iš visų Visatos kampelių suvežti miltai milteliai, dar negrūstos sėklos, džiovinti lapai, stiebai, žiedlapiai... Aliejai ir padažai, vaistiniai užpilai ir arbatos... Nuoširdžiai tikėjau, kad Liono turgūs puikesni už tuos Salose.
Taigi šitaip. Beje. Nors apie tėvus kalbu būtuoju laiku, nemanau, kad jie jau paliko šį pasaulį. Tiesiog, man vos pradėjus mokslus universitete, kartą grįžęs namo radau juos išvykusius su visais daiktais; ant stalo gulėjo raštelis: „Mes išvažiuojame, atia.“ Nuo to laiko jų nebemačiau, turbūt kur nors gyvena savo gyvenimą ir dėl nieko nesuka galvos. Mano tėvai visada buvo truputį trenkti.
Paskutinį kartą redagavo 1 Starlin. Iš viso redaguota 23 kartus.

Vartotojo avataras
Celduin
Lietė Žiedą
PranešimaiCOLON 130
UžsiregistravoCOLON 31 Gru 2006, 17:25
MiestasCOLON Dorwinion
CONTACTCOLON

#239 Standartinė Celduin » 13 Geg 2007, 11:22

:plojam: Labai patiko. Privertė šypsotis (ypač pačiam gale).

Vartotojo avataras
Laiqualasse
Melkoras Morgotas Metraštininkas
PranešimaiCOLON 8383
UžsiregistravoCOLON 23 Kov 2004, 18:22
MiestasCOLON negyvenu, tai žalingas įprotis
CONTACTCOLON

#240 Standartinė Laiqualasse » 13 Geg 2007, 13:02

Kol kas ir gražu, ir logiška, ir įdomu, tik kad nė balrogo nekvepia LI-uoju amžiumi. Tikiuosi, kad kur nors bent užuominomis bus paaiškinta, kokiu būdu bent jau Žemė, jei ne visa Galaktika (ar net ne viena galaktika...) iš to, kokia yra dabar, tapo kažkuo tarpiniu tarp Saimako kūrybos ir stym/kiberpanko? :)
And the strings crescendo like the sunrise in the sky
The percussion section thunders like the storm clouds in their wonder up on high
The brass is roaring like the mighty ocean’s tide
Creation is music, and music is creation

Nai i cala Eruo siluva tielyasse...

BUTTON_POST_REPLY