Mamytės literatūrinė svetainė

Feanáronduri: mūsų kūryba.
BUTTON_POST_REPLY
Žinutė
Autorius
Vartotojo avataras
Starlin
preciousss
PranešimaiCOLON 7148
UžsiregistravoCOLON 28 Vas 2004, 12:48
MiestasCOLON London
CONTACTCOLON

#61 Standartinė Starlin » 26 Geg 2005, 15:17

Tolkinistinis gliukas, skaitytas poetiniame susitikime :oops: Nemoku rimuot, jūs jau man atleiskit... Pačiai juokinga skaityt.

Baladė apie prabėgusias dienas

I. Atvykimas

Ne vieną dieną
Pėdas lėtai dėliojau
Per girią užmirštą,
Pro bokštą akmeninį,
Kažkur ir kažkada
Užmerkt širdies sustojau,
Pajutęs troškulį
Tvirtybės begalinį.
Ir kelias rodės
Kaip niekada dulkėtas,
Tyčiom nelietas
Šimtą valandų...
O laikas - senas,
Nuvargęs ir gruoblėtas -
Lyg skystas krištolas
Man bėgo nuo delnų.
Dabar prie vartų,
Kur baigias pilkas mano takas,
Užkasti duženas
Po sienomis skubu:
Gal vėtroj lūžtančios
Paliegę medžių šakos
Paslėps tuos atspindžius
Nuo rimstančių akių.
O pilkas mieste,
Priimk mane
Kaip veidrodį,
Iš šukių sulipdytą!
Nereikia kviesti -
Ir taip sapne
Regiu tik vieną
Kelią - šitą.


II. Pasivaikščiojimas

Skanauju. Grindinį,
Statulą akmeninę,
Laižau ir uostau,
Kas šalta ir sūru;
Pavijęs lašą
Įžūliai sidabrinį,
Su juo nuskrieju -
Kaip gatvėse ramu...
Pageltęs lapas,
Šalin nuslysta koja.
Neklausia niekas,
Iš kur tu atėjai.
Čia niekas nieko
Seniai jau negalvoja,
Tik tyli jūron
Atagręžti langai.
Atgal nėra ko
Nukreipti savo žvilgsnio,
Nebėr ir priekin -
Tik vandenį matai.
Ir vis dažniau
Nebesugrįšią žingsniai
Į žemės kraštą
Nunyksta amžinai.
Nelaukia niekas
To paskutinio
Laivo su
Burėm užmigdytom!
Giesme palieka
Išvykstančiųjų žinią
Kitiems, belaukiantiems
Šviesesnio ryto.


III. Išvykimas

Pakyla rūkas.
Sumirga žiburiai.
Nebėr nakties žvaigždžių
Nė šalto vėjo.
Iš mano žodžių
Telikę pelenai.
Kas buvo,
Tas užmarštin nuėjo.
Galvos negręšiu,
Ir žvilgsnio nenukreipsiu:
Tą paskutinį laiptą
Vadinsiu nekaltu,
Kad štai turiu
Užgniaužti savo geismą
Ir grįžt... pirmyn,
Nepažintu keliu.
Medinės lentos
Sugirgžda prisilietus,
Šiurkšti balta
Suplazda laivės burė;
Sugėrus žemė
Mūs ašaras pralietas,
Graudžiai pasveikins
Išvykstančiųjų būrį.
Įžengt ar grįžti?
Kam laidot saviškius?
Kur mūsų metai,
Nežinion pražuvę!
Iš negalios pamišti,
Vaikyti vaiduoklius
Ir vėl... apmirt.
Lyg nieko būt nebuvę.

Vartotojo avataras
Alatar
Žiedų valdovas
PranešimaiCOLON 1969
UžsiregistravoCOLON 09 Bal 2004, 10:36

#62 Standartinė Alatar » 26 Geg 2005, 19:46

kotai pirmojo komplexine mintis sovusi galvon-elfo-ruskij romans 8) Gal tai ne Ores ar Aiquen dainuojamoji poezija,bet visgi tam tikras romansas..kad ir balade pavadintas :)

Indraja
Nazgūlė
PranešimaiCOLON 5119
UžsiregistravoCOLON 23 Kov 2004, 17:16
MiestasCOLON Reality: Extended Edition
CONTACTCOLON

#63 Standartinė Indraja » 26 Geg 2005, 19:54

Gražu, galima ieškoti panašumų su Mačernio poezija (kuri man patinka). O elfo-russkij romans - nuostabus žanras :!:
Nai tulya elenelya le
Artanna tienen

Arthoron-Volochonskij-BG

Vartotojo avataras
Starlin
preciousss
PranešimaiCOLON 7148
UžsiregistravoCOLON 28 Vas 2004, 12:48
MiestasCOLON London
CONTACTCOLON

#64 Standartinė Starlin » 28 Geg 2005, 14:34

Indraja rašėCOLON galima ieškoti panašumų su Mačernio poezija
A, tai va iš kur nuplagijavau tas eilutes, kurios man labai girdėtos! :lol:

Žemiau - dalis vieno kūrinio, kuris niekaip nenori baigtis. Jis atrodo pabiras, nes toks ir turi būti. Jeigu kada nors baigsis (taip sakant, laukite tęsinio), visi pabirumai susijungs į vieną sistemą. Nieko ypatingo, bet užtat su fantazės elementais (beje, už įkvėpimą turiu dėkot... filmui "Gladiatorius" :shock: ). Pavadinimas darbinis.


<center>...omeny</center>

Nusišypsojusi tuščiai tamsai, lengvais pirštais braukdama per pupų stiebus, ji ėmė tolti link giraitės. Eisena buvo mažumėlę nelygi, atsipalaidavęs plaukų raištis plakėsi į šlaunis, viena ranka gniaužė sijono klostę.
- Ti-dė-ja, - pašnibžda pasivijo, susirangė kažkur prie ausies ir įsakmiai suskambo dar kartą: - Ti-dė-ja!
Ji neatsisuko – ir toliau klupčiodama judėjo tarp pupų eilių, tarsi niekas nebūtų atsiuntęs paslaptingo ilgesio – tikrojo troškulio ženklo...

***

Aikštelėje ant kalno susirinkę vaikai it susitarę abiem delnais prisidengė akis ir vienu balsu ėmė skanduoti:

Eni beni, šmiki šmaki,
Tu nebėki lyg patrakęs,
Aus, baus, bus medaus –
Tau dantis visus išraus!

Kai jie atsimerkė, Kira jau stovėjo aikštelės vidury, didingai iškėlusi rankas į viršų. Aplink ją ritmingai tipeno Ti be galo rimtu veidu, tačiau su siausmo ugnele akyse.
- Kiira, Kiira, - pratisai suūbavo vaikai, dabar susibūrę į didelį ratą.
- Kol aš čia, jūsų niekas nepalies! – tai turėjo paliudyti mergaitės į dangų nukreiptas medinio durklo smaigalys. Neskubėdama ji nuleido durklą ir suriaumojo, kiek leido plaučiai: - Aš jums tai sakau!
Vaikai pritariamai sukliko, ir staiga ceremonija virto iš džiaugsmo spygaujančių, viens ant kito griuvinėjančių, nesavais balsais kvatojančių vaikigalių šurmulynu. Nusimetusi žynei tinkantį rūstumą, Kira puolė vaikytis Ti, kuri savo ruožtu bandė pačiupti už skverno No-ni, skuodusį ne lėčiau už kalvų mašyrą.
- Aus baus bee! – parodęs nosį, No-ni įsiropštė į medį ir toliau erzino mergaites. Greitai šioms nusibodo, ir No-ni nulipo. – Turbūt šiandien – ne mano diena, - rimtai linktelėjo pats sau.
Kitoje aikštelės pusėje Ti reikalai klostėsi ne ką geriau. Kriutą vaizduojantys berniūkščiai užspeitė mergaitę ir nenorėjo pasiduoti jokiems kriutus paprastai paveikiantiems žodžiams. Kira iš už nugaros sustugo, kad taip nesąžininga, tačiau Žuvies sparnas ir Lo, piktai dėbtelėję į ją, nugrūdo Ti dar giliau į krūmus. Mergaitė greitai visa apsibraižiusi išlindo kitoje pusėje ir, laiminga ne tiek ištrūkusi, kiek pamačiusi pažįstamą veidą, nukurnėjo žemyn šlaitu pasitikti vaikų būrio link kopiančio žmogaus.
- Sakalo dantie! – išsišiepęs rankas plačiai išskėtė ateivis.
- Broli, - staiga paniurusi burbtelėjo Ti ir santūriai paėmė jį už rankos.
- Ti! – tyčia pabrėždama vardą nuo krūmynų šūktelėjo Kira. – Pasimatysime vėliau.
Ti pamojavo ir drauge su vyriškiu nušlepsėjo žemyn.

***

Lauke, už keliolikos žingsnių nuo palapinės, kažkas jau ruošėsi kurti laužą: matyt, po nakties neprižiūrimos žarijos visai išblėso, todėl prireikė iš naujo laužyti šakas, versti rąstų likučius, ieškoti krepšyje titnago. Sudzingsėjo metalas – ne, turbūt ne peilis, o paprasčiausiai ant iš žemės kyšančios plikos uolos nukritusi žvėrių švilpynė. Į katilėlį pylė vandenį.
Naulo pasirąžė ir nusimetė nuo kojų ten sumestus drabužius. Atnarpliojęs miegamaišio raištį, susiprato patikrinti, ar be jo palapinėje dar ko nors esama. Tuščia. Kad Ma ir Ri-ti-nuo šiąnakt trauks prie upės, Naulo žinojo, o kiti trys jau turbūt atsikėlę ir rengiasi medžioklei. Tegu – jis savo darbą jau atliko.
Berniokas tyliai iššliaužė iš miegamaišio ir užsitempė drabužius; tada stipriai papurtė galvą ir užsimerkęs iškėlė rankas viršun, kiek leido palapinė. Ramiai įkvėpęs ir iškvėpęs, iš palapinės kišenėlės išsitraukė Sargą, pasikabino ant kaklo, ėmė lūpomis nebyliai kartoti giesmės žodžius:

O mano švenčiausieji Lo,
Aš iš vandens ir žemės atėjęs,
Esu augalo ir gyvio užtarėjas,
Ačiū už ugnį ir už orą
Ir išmintį, galybę, dorą,
Ačiū už išradimą, kaip gyventi,
Kaip pagarboj romiai pasenti –
Lo, Lo, Lo.

Triskart suplojęs, Naulo atsimerkė ir negaišdamas išlindo iš palapinės. Prie laužavietės kuitėsi jau sugrįžęs Ri-ti-nuo.
- Šventas rytas! – plačiai šypsodamasis pasakė Ri-ti-nuo.
- Šventõs dienõs! – linktelėjo Naulo. – Ką ruoši, broli?
- Kol kas dar tik laužą, - nusišaipė vyriškis. – Išalkai?
Naulo linktelėjo.
- Vakar grįžome vėlai, ir nieko nebebuvo likę.
- Cha cha, - skaniai nusikvatojo ką tik užgimusią ugnelę nuo stipresnio vėjo dangstantis Ri-ti-nuo. – O ko tu tikėjais? Jie tyčia taip toli jus nuvedė, norėjo pagąsdinti, atseit, negana iškęsti nuovargį, skruzdėles, pavakarės lietų ir mašyrų smarvę, dar ir iš bado pakentėsit! – džiaugsmingai plojo per kelius vyresnysis.
- Baik, broli, - nuraudo Naulo. – Juk taip reikia, ar ne?
- Reikia, broliuk, - surimtėjo Ri-ti-nuo, - viskas tik tavo labui.
Pakabinęs katilėlį virš ugnies, Ri-ti-nuo iš šalimais gulėjusios rezginės išsitraukė įspūdingo dydžio morką.
- Nepyk, Naulo, bet ir šiandien pusryčiams sriuba.
Naulo linktelėjo.
- Tu ją pjaustysi... neparuošęs? – truputį sutrikusiu žvilgsniu palydėjo spėriai peiliu besidarbuojančio vyresniojo ranką.
Ri-ti-nuo tylėdamas su atlaidžia šypsenėle lūpose atkišo morką Naulo:
- Tai gal geriau tu, naujavyri. Šiandien, regis, esi tam nusiteikęs, ir nenuostabu. O dar geriau – visą rezginę iškart.
Naulo pajuto, kaip kaista veidai. Suniurnėjęs, neva „dar trūksta šio to“, akimirkai drovėdamasis priglaudė prie rezginės delnus ir tuojau pat vėl atitraukė, šnipštelėjęs žodį. Ri-ti-nuo smalsiai stebėjo vaikino judesius, tačiau daržoves paėmė neprataręs nė žodžio.
- O tu dar nesiprausęs, brolau, - prabilo po pauzės.
- Vai... – visiškai nuraudonijo tas ir lyg įgeltas nuskuodė žemyn prie upelio.

***

Kad užkaistum katilėlį, reikia pakurti ugniakurą: atnešti sausuolių, kiek jų dar likę sukrautų vaikų, įžiebti kibirkštį taip, kad sausuoliai liepsna apglėbtų didesnę malką, pastatyti katilėlį su vandeniu ant lankainių ir laukti, kol įkais. Tada galima mesti žoleles, uogas, medų – daryti viralą savo namų vyrui: dabar jau nebe sutuoktiniui, ne žentui, o žento sūnui, pirmąsyk išsiruošiančiam į medžioklę švilpynėmis.
- Nau-ti-de, motuše, - patenkintas pabučiuoja šeimininkę į kaktą vaikinas. Gėrimas labai skanus.
Nau-ti-dė baigė vynioti į kuodą ilgą žilą kasą ir dar sykį stipriai krestelėjo gertuvę.
- Tik negerk po daug. Užteks ir lašo, kad galva prašviesėtų.
- Motuše, - surimtėjo vaikaitis, - tai bus pirmas sykis, kai keliausiu su broliais.
- Taip, - paglostė jam galvą Nau-ti-dė. – Būk budrus ir mokykis iš kitų. Žinai, tas švilpynes ne taip paprasta išpūsti.
- Tai kad aš ne tą didžiąją pūsiu.
- Vis vien.
Dar sykį perbraukusi ranka kuodą, Nau-ti-dė grįžo prie darbų. Kubile trūko vandens. Pasiėmusi naščius, moteris išlingavo šaltinio link. Jau temo, iš visų kaminų rūko pilki dūmai, vaikai klegėdami kurnėjo nuo kalvos žemyn į slėnį.
Iš šventvietės išėjo Ka-ma-ni. Mergina tik neseniai pirmąkart į ją įžengė ir vis negalėdama atsigauti kas vakaras eidavo ten prašluoti aslos. Nau-ti-dė palingavo galvą.
Šaltinis buvo vėsus, viliojantis savo drėgnu alsavimu, neįšildytas per dieną plieskusios saulės, nes jį saugojo palinkusios krūmynų šakos, metų metus rištos moterų.
Minkštas vanduo švelniai įbėgo į kibirėlį, naščiai sunkiai nusviro ant Nau-ti-dės pečių. Moteris giliai atsiduso, sudiržusios rankos tvirtai apgniaužė grandines. Lėtai dėliodama pėdą po pėdos, Nau-ti-dė takeliu pasuko atgal. Reikės išvirti dar viralo, Si-lo-jai, tik silpnesnio. Jam įsiskaudėjo sprandą.
Takas ėjo pro kučkarų lauką. Moteris nusistebėjo, kad eidama pirmyn į kučkarus net nepažvelgė. Augalėliai stiebėsi dar gležni, bet jau ryškėjo gumbai – gerai bus šiemet patręšę. Ką tik išsipūtusius šviežių kučkarų gumbus dėl jų saldumo labai mėgo vaikai, todėl reikėdavo jiems tyčia išskirti plotelį – kad neimtų maknoti po visą lauką, nepaisydami nuolat drėgno, nes laistomo molio, vedami vienintelio troškimo – pirmam tais metais paragauti kučkaro.
Naščiai nuslydo nuo Nau-ti-dės pečių, jai sustojus pailsėti vingyje, kol aukšta tujų, saugančių nuo piktos akies žmonių puoselėjamą lauką, siena dar uždengia gyvenvietę. Nuo kaktos vandennešė nusibraukė vienišą prakaito lašelį. „Ai, ir kuo mes pavirtome! – širdyje suvaitojo amžinai jaunas priekaišto balsas. – Lyg ir viskas po senovei – bet ne, žiūrėk, ima, pasikeičia, nebesugrąžinsi to, kas buvo. Saldaus pirmojo kučkaro gumbo antrąsyk neparagausi! Kur dabar pasidėjo tavo medinukai, o mano raištis, a, mielasai mano? Nejaugi niekad nebegalėsim būti vientisi!“
- Keisčiausia, kad šitos tujos tokius žodžius girdėjo, girdi ir girdės dar ilgus metus iš kiekvieno praeivio, - nė pati nepajutusi balsu ištarė Nau-ti-dė ir nusišypsojo pati sau.
Parėjusi namo, ji suruoš vaikaitį į kelionę – teps vožtinį paviržiui, pačiam suvilgys rankas kvapiu aliejumi; sugirdys Si-lo-jai raminamojo gėralo; paruoš vakarienę; baigs siūtis suknią. Eis miegoti. Ilgai tamsoje kalbėsis su sutuoktiniu. O paskui, jam užmigus, kaip ir kas vakarą išvarvins vieną šykščią ašarą – už neseniai pasitraukusią savo motiną, o gal ir dar už ką nors, ko nebepamena, bet vis dar ilgisi ir slapčia laukia, bene sugrįš. „Diena buvo graži“, - linktelėjusi tamsoje, užmerks akis dar gražesnei nakčiai.
Bet dabar kol kas vakaras, o namie visi jau pasigedo vandens. Nau-ti-dė vėl užsikrauna dviejų sklidinų kibirų svorį ir pasuka vingiu, šone palikdama daržus ir būsimą derlių. Prieš akis nusidriekia ramus žemiau gulinčio slėnio vaizdas, ima žiebtis pirmosios žvaigždės, mėnulio pjautuvas pakimba prieš akis ryškesnis ir įkyresnis. Nau-ti-dė nugena vėl puolančią niūrią mintį ir peržengia namų slenkstį...

***

„Ke ke ke“, - trečiąkart įkyriai sukrykė antis, debesis apsiniaukęs ir paniuręs patraukė savais keliais. Ant plikos žemės pabiro ledo karoliukai. Vėjo ratas dar greičiau šimtąjį kartą apsisuko apie nejudančią pasaulio ašį, suvėlė plaukus, įsuko vieną ir nunešė tolyn, link nepažįstamo horizonto. Drėgna ranka vėl pamėgino pabudinti iš šio pakvaišusio sapno, tačiau viskas, kas buvo aplink, atrodė netekę prasmės, netgi savo kontūrų, spalvų, svorio, skonio bei kvapo. „Viskas... netikra...“ Šnabždesys lyg ir sklido iš jo lūpų, tačiau tos tik nebejuntamos krutėjo vis giliau įtraukiančiame sapne. „Viskas... tikra...“
„Ja!“
Perbraukė per pupos stiebą vėsus merginos purvina suknele pirštas.
„Si!“
Krūpčiodama prasivėrė šventykla. Aplink siaučiantis viesulas šluote nušlavė palaidas žemės kruopeles nuo gumbuotos aslos. Gilumoje užsiliepsnojo pintinė.
„Nau!“
Ant tos pačios pupos sutilindžiavo du Sargai. Švelniai prisilietė Pagimdžiusiosios ranka, galinga jėga nubloškė atgal į upelį, kur ieškojo tinkamo akmens su tinkama skylute.
„Lo!“
Visa troba su lova, stalu, langais, sijomis ir ant jų kabančiais žolių ryšeliais, su piestomis ir grūstuvėmis, šviesulu, kojaraiščiais, kilimėliais, mylimos moters, žentų, vaikų ir vaikaičių rankomis, laikančiomis kriutų pieno pilnas gertuves, su nei iš šio nei iš to lovūgalyje nutūpusia antimi, - atsiduso, suvaitojo ir nutolo, nunešta didžiojo viesulo.
O gal tai jis – jis nuskriejo, palikęs tą visą save, kuris niekada nebuvo vientisas, pagaliau supratęs, jog viską, ką darė, darė gerai ir atliko iki galo? Jog gyvenimas pernelyg sudėtingas, kad jį bandytum išaižyti lyg pupų ankštį?
Viesulas rimo, ir šįkart atsiduso jis pats. Jis, o gal ji – Tai. Tai, kas negęsta.
Paskutinį kartą redagavo 1 Starlin. Iš viso redaguota 29 kartus.

Vartotojo avataras
Ellorion
Žiedo nešėjas
PranešimaiCOLON 856
UžsiregistravoCOLON 06 Rgs 2004, 16:48
MiestasCOLON Krokuva

#65 Standartinė Ellorion » 28 Geg 2005, 16:03

...vau...


o ką reiškia tie vardai ? ( aš manau čia ne šiaip skiemenys.)

miegamaišis Paveikslėlis

kas tie mašyrai?

jaučiasi kažkokia gilesnė prasmė... man tai jie neblogi kaip lyg ir atskiri tokie.
bet ypač antro su tolesniais nesusieju... šaunuolė
:plojam:
[size=84][b]Žengiu žingsnį ir krentu į bedugnę, nors prieš porą sekundžių ten buvo Džomolungma.[/b][/size]

Vartotojo avataras
Starlin
preciousss
PranešimaiCOLON 7148
UžsiregistravoCOLON 28 Vas 2004, 12:48
MiestasCOLON London
CONTACTCOLON

#66 Standartinė Starlin » 28 Geg 2005, 16:09

:oops:

Vardai - vienas iš tų dalykų, kurie turėtų susisieti, kai atsiras daugiau gabalėlių. Patys skiemenys nėra prasmingi, prasminga visuma.

Mašyrai, kriutai ir kt. - gi sakiau, kad čia su fantazės elementais :)

Vartotojo avataras
Ellorion
Žiedo nešėjas
PranešimaiCOLON 856
UžsiregistravoCOLON 06 Rgs 2004, 16:48
MiestasCOLON Krokuva

#67 Standartinė Ellorion » 28 Geg 2005, 16:15

man kilo mintis kad tie mašyrai kažkokie kinijos buivolai... :roll:

o vardai gražūs. tokie paprasti.lengvi :)
vis dėlto, kartais vardai nieko nereiškia, bet pvz. tavo kūriniui suteikia tokį pojūtį, kad rašoma visai ne apie šį pasaulį.apie kažkokį svetimą.(ta prasme lietuviui taip atrodo... (apie kiniečius ir japonus nešneku))
(-:
[size=84][b]Žengiu žingsnį ir krentu į bedugnę, nors prieš porą sekundžių ten buvo Džomolungma.[/b][/size]

Vartotojo avataras
Starlin
preciousss
PranešimaiCOLON 7148
UžsiregistravoCOLON 28 Vas 2004, 12:48
MiestasCOLON London
CONTACTCOLON

#68 Standartinė Starlin » 01 Bir 2005, 14:31

[*]

Tu svajoji apie šlovę, apie mėlynas
Lankas, kur skrajoji nemari

Tu dainuoji apie kančią, apie gniaužiantį
Saldumą – net ir šito neturi?

Nesvajojus apie šlovę, nedainuoki
Apie raktą palovy

Tu
Nemirėlė
Širdy manoj
Esi

-------------

<center>...omeny

[tęsinys, bet anaiptol ne pabaiga]</center>

***

„Kriutai – žolėdžiai gyvūnai, teikiantys mūsų slėnių kaimams ne vieną naudingą dalyką. Atpažįstami lengvai: dėl ypatingų gyvenimo sąlygų kriutams kai kurių organų bei kūno dalių išsivystė po du: dvigubas kepenis ir šlapimo pūsles pastebėti, žinoma, nelengva, tačiau dvi galvos su savais kaklais ir du stuburkauliai matosi ryškiai. Iš esmės kriutą galima palyginti su jūsuose paplitusiais šunimis, tik kriutai gerokai didesni, jų ausys neturi aiškiai matomų kaušelių, o iš kiekvieno stuburkaulio auga po mažytį sparnelį. Įdomiausia tai, kad išgirsti kokius nors garsus leidžiantį kriutą beveik neįmanoma. Todėl juos medžioti sudėtinga. Mes tam naudojame patobulintas žvėrių švilpynes. Pačių kriutų, savaime suprantama, mūsų žmonės nevalgo kasdien, tačiau per šventes visuomet pasigauna vieną kitą. Paprastai iš prisivilioto kriuto atimami jo sparneliai (jie linkę greitai ataugti) bei primelžiama pieno. Kartais pakarpoma nagų – tvirti ir ilgi kriuto nagai tinka įrankiams darytis. Vaikai mano, kad kriutas, jų šaukiamas dviskaita – kriutu, - kadaise buvęs Dievų karvute. Pristatytas saugoti Aukso olos, vieną savo šoną jis paliko lauke, o kitą – viduje. Krentanti olos užsklanda ir padalino karvutę į du kriutu... Šiaip ar taip, pienas išties skanus...“

***

Sunkus krepšys slėgė Nau-si-lo pečius, taip norėjosi rasti kur nors aukštesnį medelį ir sustoti atsikvėpti – tikrąja šio žodžio prasme, mat oro tokioje tvankumoje trūko. Vokų pusiau užgriūtomis akimis vaikinas atsigręžė į iš paskos kopiančią Ti-dė-ją. Ši buvo visa išraudusi, tačiau, pastebėjusi Nau-si-lo žvilgsnį, nusišypsojo, lyg būtų kupina jėgų ir ryžto kabarotis uolynais toliau. Nau-si-lo atsiduso. Dar ne metas – viršūnė netoli, ten atsisės, atsirems į uolą, kuri iš šiaurinės pusės visad būna vėsesnė, patrauks vandenėlio iš gertuvės...
- Nau-si-lo, o gal pailsim? – atsklido nuo akmenų balsas.
Vaikinas su palengvėjimu nusimetė krepšį, atsitiesė, nusikabino nuo diržo gertuvę. Nuo saulės nusisukusi Ti-dė-ja godžiai gėrė iš savosios. Nau-si-lo apsidairė. Taip, kalnelis neaukštas, tačiau šitas šlaitas... Nejau tikrai reikėjo eiti ne tiesiai iš slėnio? Užvedė vargšę merginą, kaip paskui jie leisis, ar taip pat sunkiai?
Vargšė mergina baigė gerti ir tvarkėsi sandalus. Nau-si-lo priėjo.
- Duok, padėsiu.
Ti-dė-ja staigiai atitraukė pėdą.
- Nereikia. Dėkui.
Nau-si-lo gūžtelėjo pečiais.
- Kaip nori. Eime toliau?
- Pavargau... – priekaištingai į viršūnę pažvelgė mergina ir atsisuko atgal į slėnį.
Ant liemens ji pajuto šiltą plaštaką. Nau-si-lo apglėbė Ti-dė-ją ir žvelgė į kaimus drauge su ja. Ti-dė-ja pajuto, kad jai linksta keliai. Rankos šiluma pasklido po visą kūną, ji staiga panoro atsigręžti ir nieko nesakydama paglostyti jam plaukus, kad suprastų – andai kvietimą išgirdo ne šiaip sau, o taip, kaip turi būti girdimas, kaip nuo senų senovės buvo girdimas šitoks šauksmas. Bet ji tik išsigandusi nuleido akis. Tada lėtai lėtai Nau-si-lo ranka atsiplėšė nuo jos liemens ir siektelėjo susitaršiusių, sulipusių nuo karščio merginos plaukų. Ti-dė-ja apmirė. Jai glostė galvą... Dar niekad anksčiau...
...kažkas čia ne taip. Suspurdėjo merginos širdis – KAŽKAS NE TAIP. Ką čia veikia Kira? Kodėl ji stovi kaip vaikas, išsišiepusi taip džiaugsmingai džiaugsmingai, tarsi Nau-si-lo ranka liestų vis dar jos viršugalvį, kaktą, ausis? Ti-dė-ja išgąstingai atsigręžė. Už Nau-si-lo kvatodamasis stovėjo nepažįstamas brolis.
- Seserie, - šiltai nusišypsojo Nau-si-lo.
Jo veidas ėmė keistis. Vietoj paprasto rudaplaukio vaikino atsirado kažkas kitas... Ri-ti-nuo... E-li-e... Ai-ma-ni... Šan-ti... jos pačios kraujo brolis... brolis!
- Ne! – pratisai sukliko Ti-dė-ja, trenkė besimainančiam mylimajam kumščiu, galva nuriedėjo medinėmis grindimis ir sudužo, atsitrenkusi į šulinį.
„Reikia plaukti“, - būdraudama pagalvojo mergina ir išsyk atsirado ant tilto, šoko į gilų gilų niekad nematytą ežerą, plaukė panirusi, kol iškilo iš vandens visai kitur – aplink driekėsi tuščia stepė...
Paskutinį kartą redagavo 1 Starlin. Iš viso redaguota 29 kartus.

woodberry
Žiedo nešėjas
PranešimaiCOLON 581
UžsiregistravoCOLON 23 Kov 2004, 21:23
MiestasCOLON irštva
CONTACTCOLON

#69 Standartinė woodberry » 01 Bir 2005, 17:35

Starlin kūryba padvelkė pavasariu (na, turbūt jau reikėtų sakyti: vasara).
Eilėraštis irgi kažkas naujo, nuoširdesnio, paprastesnio ir šiltesnio. Įspūdis tikrai geras. Toks... paperkantis.

Vartotojo avataras
Starlin
preciousss
PranešimaiCOLON 7148
UžsiregistravoCOLON 28 Vas 2004, 12:48
MiestasCOLON London
CONTACTCOLON

#70 Standartinė Starlin » 08 Bir 2005, 17:31

Ne kūryba, o šiaip - Tezės prieš kinų kalbos egzaminą


Dvi dalelytės po vingius proto
Sau klaidžioja galvotai.

---

Dar šimtas kitas, tuoj ir lidžiai
Sulįs tau smegenin išdidžiai.

---

Jau, rodos, dienos trumpos, ir tuoj užmigt gali...
Galvoj tik viena sukas - 考试,考试,考试*.

---

Kai vienas žodis - proga prisiminti kitą,
Galvoji, kas bus, kai sulauksi ryto.

---

O geriausia - išvis nemąstyt.
Tik duot... dantims kramtyt.



* 考试 - kaoshi - kiniškai "egzaminas"

Vartotojo avataras
Warrior elf
Mūvėjo Žiedą
PranešimaiCOLON 481
UžsiregistravoCOLON 02 Bir 2004, 20:45
MiestasCOLON Havens...
CONTACTCOLON

#71 Standartinė Warrior elf » 08 Bir 2005, 17:39

Paskutinis geriausias :roll:
Life is better lived together.

Vartotojo avataras
KRONAS
Forumo barzdyla
PranešimaiCOLON 617
UžsiregistravoCOLON 20 Bal 2005, 11:47
MiestasCOLON Vežimas Pietiniam kely...
CONTACTCOLON

#72 Standartinė KRONAS » 08 Bir 2005, 18:38

Tezės vertos ploto ant vienos mano menties.... :D
If you kill one man you are murderer.
If you kill ten you are a monster.
If you kill a hundred you are a hero.
If you kill ten thousand you are a conqueror!
[size=75] Boyar Aleksandr of Kislev[/size]

Vartotojo avataras
Exon
Žiedų valdovas
PranešimaiCOLON 1883
UžsiregistravoCOLON 02 Kov 2004, 19:32
MiestasCOLON Vilnius
CONTACTCOLON

#73 Standartinė Exon » 11 Bir 2005, 14:44

Na, aš kaip visada stabdau. Eilių kritikuoti nemoku, tepasakysiu, kad “Baladė…” labai įspūdinga. Ypač gyvai klausantis ;) (nors iš klausos sunkiai pagavau esmę, gavosi savotiškas malonus “plaukiojimas” paskirose asocijacijose). Vienintelis kliunantis dalykas – “skystas krištolas” (kaip, beje, ir prozoje kažkur pasitaikęs “minkštas vanduo” – irgi siejasi su šiolaikine terminija). Žinoma, suprantu, kad su skystaisiais kristalais tas neturi nieko bendro, tačiau pirma asocijacija visgi yra tokia. Patarčiau (ne privaloma tvarka, sure) pašlifuoti eilutę-kitą :).
Mergaitė Gyvatė

[i]Of course it is happening inside your head, Harry, but why on earth should that mean that it is not real?[/i]

Vartotojo avataras
Starlin
preciousss
PranešimaiCOLON 7148
UžsiregistravoCOLON 28 Vas 2004, 12:48
MiestasCOLON London
CONTACTCOLON

#74 Standartinė Starlin » 11 Bir 2005, 15:11

Koks čia stabdymas ;) Nežinau, iš kur tas skystas krištolas, bet tai buvo viena natūraliausiai atėjusių eilučių. Įtariu, kad prisiminiau Dali "išsilydžiusius" laikrodžius ir susiejau su takiu skaidriu krištolu - tiesiog vaizduotės vaisius. Tikrai su skystais kristalais nieko bendro :shock:

Eilučių daugiausiai reiktų šlifuot antram eilėrašty. Man jis vietom labai nepatinka, bet kai reikia rimuot, tai ir kankiniesi žmogus, dedi tai, kas po ranka pakliūna ](*,) Procesas tęsiasi...

Vartotojo avataras
Exon
Žiedų valdovas
PranešimaiCOLON 1883
UžsiregistravoCOLON 02 Kov 2004, 19:32
MiestasCOLON Vilnius
CONTACTCOLON

#75 Standartinė Exon » 11 Bir 2005, 18:09

Dėl Dali - visai įmanoma :roll:
Mergaitė Gyvatė

[i]Of course it is happening inside your head, Harry, but why on earth should that mean that it is not real?[/i]

Vartotojo avataras
Starlin
preciousss
PranešimaiCOLON 7148
UžsiregistravoCOLON 28 Vas 2004, 12:48
MiestasCOLON London
CONTACTCOLON

#76 Standartinė Starlin » 16 Bir 2005, 19:58

----

Ak ir kodėl
per iškarpytą tylą
skaičiai dyla

sulaukę valandos
savos

Skyla, svyla, sukyla
dainuojančios minutės

be jokios
atvangos

atrodo, lyg į nebūtį
ristųs Sizifo akmuo
tai ir darda
nepamilęs nieko

du pilki
sizifų akmenys

----

<center>...omeny

[tęsinys. anaiptol ne pabaiga]</center>

***

Motina pakėlė nuo žemės kučkaro stiebą. Nubraukusi smėlį, tvirtu rankos judesiu ėmė lupti geltonąją žievę, pamažu pasirodė droviai rausvas valgomos kučkaro mėsos paviršius. Gerai išgaląstas peilis suskirstė stiebą į tris dalis, galiausiai nupjovė plonojo likučius, o storus gumbus sumetė į didelį katilą su švariu vandeniu.
- Šitaip - visus, - sausai ištarė motina, tiesdama peilį No-ni. - Ar kas nors žadėjo ateiti padėti?
Berniukas linktelėjo.
- Daugiau peilių rasit pintinėje prie gumbų. Tik nusiplaukit. Paskubėkit, ir taip užgaišom.
No-ni liūdnai atsiduso. Kaugė kučkarų, kuriuos reikėjo nulupti, supjaustyti ir sumesti vandenin, jo visai neviliojo, tuo labiau kad nemokėjo darbuotis peiliu taip spėriai kaip motina. Paėmęs stiebą, berniukas pamažu jį lupo, vildamasis, kad tuoj pasirodys Tija su Šaltąja Ugnimi.
Šios dvi ateiti netruko. Kučkarų kaugė ėmė mažėti, katilo dugną uždengė gumbai. Šaltoji Ugnis paklausė, kas neš šitokią daugybę per visą kaimą. No-ni atsakė nežinąs, tačiau motina turbūt apie tai pagalvojusi.
- Jeigu katilas neina į kaimą, kaimas ateis pas katilą, - nusijuokė Tija. - Ko dar jos deda į šitą viralą?
- Nemanau, kad tau ar man pasakytų, - pakraipė galvą Šaltoji Ugnis ir nedrąsiai pridūrė: - Nebent No-ni...
- Kodėl? - nepakeldamas galvos šaltai paklausė berniukas. Atsakymą jis jau žinojo, bet negalėjo nepaklausti.
- Mudviejų neprileidžia prie bendrų reikalų. Tave...
- Šaltoji Ugnie! - įspėjamai sušnypštė Tija.
- Kam jau kam, o jam tai - ne paslaptis.
- Bet man paslaptis, ką apie tai mano kiti, - lyg kirviu nukirto No-ni. - Aš visai netrokštu jos sužinoti. Ne pats tą pasirinkau.
Šaltoji Ugnis užsičiaupė.
- Motin! - pašaukė Tija.
Motina lyg tyčia nepasirodė. Tija pasijuto nejaukiai. Pagriebusi nuluptą gumbą iš katilo, jį prakando ir susiraukė - seniai nebe šviežias.
- No-ni.
- Ką?
- O tu nepyk.

***

Taigi ji buvo tokia. Visada stovėjo po akim, tik niekada šitaip arti ir taip aiškiai. Šventyklos vaizdas Kani truputį baugino. Gal ne tiek pati šventykla, kiek ją gaubiantis pasakojimų, potyrių, prabėgusių metų debesis. Garai, kurių - jautė mergina - kažkas pripūtė tyčia. Bet kodėl? Nejaugi ji išties nėra sena ir didi? Taip, Kani žino, prašalaitis būtinai pasakytų ką nors kandaus apie "paprasčiausią akmens luitų krūvą prasto darbo stogu", kaip ne kartą buvo nutikę. Tačiau jau šimtai, na, bent dešimtys kartų yra šitaip stovėjusios prieš šventyklą ir į ją žvelgusios, besirengdamos pirmąsyk praskleisti užsklandą ir savomis akimis išvysti Rato Vidurį.
Kani pajuto nebežinanti, ką ten viduje ras. Pastarąją žiemą nieko ir neveikė kaip tik rausėsi atminty, ieškodama kokios užuominos ar kabliuko, leisiančio atspėti, iš kurgi apskritai sužinojo apie tokią šventyklą. Ji tiesiog buvo, visada - tikras galvasopis. Kuo toliau, tuo dažniau Kani pasivaidendavo, jog iš šventyklos kitų netgi šaipomasi. Bet ko? Kas drįstų? Ne, turbūt tai koks neišmanėlis... ar dar vienas prašalaitis...
O, tėve, motin, - norėjo atsidusti, bet atminė, kaip motinos su ja pastarosiom savaitėm elgėsi. O ypač kvapo motina: vis žiūrėjo tokiom keistom, sakytum, užjaučiančiom akim, sumurmėdavo, leisdama suprasti, kad Kani nepasirengusi ir kad neišvengiamai skils... Skils! Juk to ji ir laukė nuo pat tada, kai su pirmu kvėptelėjimu gavo dvivardį! Bijojo, tas tiesa. Matė, kad kažkas nutinka skilusiems per anksti. Visi skyla. Tie, kurie ne, nebeištveria ir iškeliauja kitur. Nepasiruošusi! Tam ji ruošėsi visą gyvenimą. O žiemą praleido, kaip pridera, apmąstydama visą save, atsidėjusi melsdama Ka užtarimo, tvarkydama vidų, kad tas neskiltų drauge su kevalu. Viskas taip, kaip ji nuo vaikystės žinojo. Iš kur - ir vėl tas galvasopis. Tomis paruošos akimirkomis, kai kvapo motina, jai vis uoliau valantis išmintį bei visa kita, pašaipiai nužvelgdavo kaip neišmanėlę, Kani apskritai imdavo abejoti, kad motina jai kada būtų ką tokio sakiusi. Tai atrodė neįtikima, nes kaip gali perskelti kiautą tik su iš kitų tokių kaip tu gauta išmintimi, be motinų pagalbos, jau nekalbant apie tėvus? O Rato Vidurys? Tik motinos, tėvai, broliai, seserys... bet ne dar... nebuvę... Nejau ta paslaptis buvo jai pasakyta taip tyliai, kad dabar jau nugrimzdusi gelmėn, iš kurios bepasiekia aidas?
Kani pažvelgė į boluojančią angą.
- Ka! - mintyse šimtąjį kartą sušuko brangųjį žodį. - Aš pasitikiu.

Vartotojo avataras
Aleksandra
Lietė Žiedą
PranešimaiCOLON 129
UžsiregistravoCOLON 29 Bal 2005, 17:50
MiestasCOLON Fletas didžiuliame Lotlorieno melirne

#77 Standartinė Aleksandra » 16 Bir 2005, 21:04

Labai gražu,Star.Taip mąsliai.O kas čia per augalas,paminėtas tavo kurinyje pirmam,iš k raidės?Negirdėtas kažkoks.Ir dar dėl vardų norėjau paklausti-jie kiniški,tiesa?Ar man čia gliukas? :D

Vartotojo avataras
Starlin
preciousss
PranešimaiCOLON 7148
UžsiregistravoCOLON 28 Vas 2004, 12:48
MiestasCOLON London
CONTACTCOLON

#78 Standartinė Starlin » 17 Bir 2005, 14:35

Į kiniškus nė iš tolo nepanašu :shock: Ir augalai, ir vardai paaiškinami tuo, kad čia yra fantasy kūrinys. Patarimas: skaityt nuo pradžios ir... laukti tęsinio ;)

Vartotojo avataras
Exon
Žiedų valdovas
PranešimaiCOLON 1883
UžsiregistravoCOLON 02 Kov 2004, 19:32
MiestasCOLON Vilnius
CONTACTCOLON

#79 Standartinė Exon » 02 Rgp 2005, 13:18

Starlin, tarp kitko, laukiu tavojo “…omeny” tęsinio. Kol kas kūrinėlis atrodo esąs originalus: ir idėjos, ir literatūrinė kalba (bent jau naujų žodžių daug sužinojau ;) ). Vienas užkliuvęs dalykas – jau minėtas “minkštas vanduo”, ką besakytum – skamba kaip šiolaikiškas terminas. Na ir patarčiau nepersistengti su neaiškumais, nes IMNSHO per daug nevykusių fantazės rašytojų mėgsta pradėti kūrinį krūva neaiškumų, bandydami, gal, pridengti jais bendrą siužeto lėkštumą.
Ir nepanaši visai ši tautelė į kinus, nebent vien- ir dviskiemeniai vardai tokį įspūdį sukelia. Man jie veikiau dėl savo santykių su gamta į kokius pirmykščius elfus yra panašūs.
Mergaitė Gyvatė

[i]Of course it is happening inside your head, Harry, but why on earth should that mean that it is not real?[/i]

Vartotojo avataras
Starlin
preciousss
PranešimaiCOLON 7148
UžsiregistravoCOLON 28 Vas 2004, 12:48
MiestasCOLON London
CONTACTCOLON

#80 Standartinė Starlin » 24 Rgp 2005, 09:38

Mamytė, kai užeina įkvėpimas, bando tobulinti vieną seną projektą (tolkinistika), ruošiasi tobulinti baladę ir vis pratęsia ...omeny... Ačiū už patarimus, Exon, šitame gabalėlyje stengiuosi po truputį atskleisti kortas, bet jaučiu, kad sudėtinga bus tai padaryti, todėl galbūt ateityje taisysiu kūrinio konfigūraciją: jo esmė yra būtent skaitytojo sugebėjime sudėlioti mozaiką taip, kaip priklauso. Na, negadikliuosiu, bet būtų įdomu išgirsti, ką iki šiol supratot ir kaip.

<center>...omeny

[tęsinys. anaiptol ne pabaiga]</center>

***

Saulė už nugaros jau ėmė šildyti žemę pirmais skaisčiais spinduliais, dangus buvo giedras giedras, koks ten žemai, slėnyje, pasitaiko rečiau nei pakilus akmenuotu šlaitu virš užsilaikiusių debesų ir iš pirčių virstančio garo. O gal tiesiog būdamas po medžiais, savo kieme, nejauti noro pakelti galvą ir apsižvalgyti, įvertinti, kas dedasi virš tavęs, smalsiu žvilgsniu, atsidusti, prisidengti nuo spiginimo... "Koks gi tu mažas!" Ir koks menkas tavo slėnis... Žvelgi, nelyg pirmą sykį kopęs aukštyn, perėjos link, tarsi niekad dar nematęs šito reginio. Vienas skirtumas: dabar eini taikus, ramus ir susitaręs su visais bei su pačiu savim. Nebesineši ausy pykčio, kaip pasakytų senolis - o pirmąkart nešeisi. Ilgam tada išėjai... Kur šiandien? Keleriems metams? Ar vėl pas tuos, kurie anąkart klausinėjo apie kriutus? Metalų ir burnoj tirpstančių saldėsių žmones... Nebepažins: per tuos keletą metų spėjai sutvirtėti, negrįžtamai įrust, plaukai išretėjo, nagai aptrupėjo. A, bala jų nematė, tų nagų. Metalų žmonės turi puikių daikčiukų, jie kaipmat įtaisys tau naują dantį, gal net plaukus dirbtinius užkerėplys... Smagu su jais. Kaip ir su visais, žinoma, bet šitie širdžiai artimiaus, o ir dar niekas kitas iš slėnio pas juos nebuvo nuėjęs.
Si-lo-ja pasijuto jau persiėmęs reikiamu nusiteikimu. Ištiesė nugarą, perbraukė plaštaka per pakaušį, mintyse nusišypsojo ir žengė pirmyn. Slėnis paliko už nugaros.


***

Kad ir kaip įtemptai mąstė, kiek bekratė atminties sąvartyną, Nau-si-lo niekaip negalėjo prisiminti, kur ir kada pirmąkart į Ti-dė-ją pažvelgė ne kaip į žaidimų ir vakaronių draugę, o kaip į Moterį - jauną, sirpstančią, pasirengusią. Manė, kad tai įvyko jau po žengimo į Rato Vidurį. Taip, išties. Būdamas Naulo, jis dar nematė Tijos - ar jau Ti-dė-jos? Kuris žengė pirmas?
Tiesą pasakius, dabar jam tai nebebuvo taip reikšminga kaip prieš porą savaičių, kai dar vis kaupė ryžtą ir stengėsi išnarplioti susidariusią padėtį taip, kad vilkas liktų sotus, o avis sveika. Tada žūtbūt norėjo iškapstyti Pirmąją Akimirką, tą "smūgį", trenkusį į galvą visu pamišėlišku stiprumu. Niekaip, niekaip nenorėjo suprasti, jog tokios akimirkos nebuvo, nes iki to subrendusio žvilgsnio, nors ir nelydimo aiškios minties, eita pamažu visą gyvenimą. Nebūtų buvę Ti-dė-jos, būtų pakliuvusi kita - kad ir Kira, kuria kadaise buvo vaikiškai susižavėjęs. Nesvarbu. To reikėjo. Taip turėjo būti.
"Turėjo būti" - įsikandęs kaip maldą (maldą!) kartojo Nau-si-lo, nors dabar jau puikiai suprato: tokie žodžiai neturi ane krislelio tiesos. Nėr tvarkos. Nėr "turėjo". Kas žino, ar išvis yra "būti". O Ti-dė-ja? Ji yra, tokia pat tikra kaip ir jis, ir koks dabar skirtumas, nuo ko visa tai prasidėjo. Pradžia tebūnie tai, kas išliko atmintyje - nes, kaip keista, nepamenamo dalyko negali laikyti pradžia - pupų stiebas, vakaras, ranka, suknelė. Pašnibžda. Ji suprato, nes irgi ėjo - ar kalti jie, kad keliai susikirto, vietoj, ne vietoj? Ne, ne "turėjo būti", o "atsitiko".
Atsitiko ir dar vienas dalykas, kurį Nau-si-lo prisimnė kaip šiandien, nors ir nebeįstengė paaiškinti. Rato Vidurys... Šventykla, kuri nuo kūdikystės jam atrodė tokia baugiai uždara, praskleidė savo uždangą ir paslaptis, ... kurių nebuvo. Iš pradžių manė, kad tai pasityčiojimas, paskui, idant nusiramintų, sumąstė, jog šventykloje būsią apsilankę vagys. Bet kai paklausė jį lydėjusio senioko, tas tik kreivai šyptelėjo ir tarė:
- Viskas, ką matai viduje, čia turi būti. Ko nėra, to ir nebuvo.
Ką slėpė šventyklos uždanga? Pliką gumbuotą aslą. Pintinę kampe. Šluotą kitame. Keletą voratinklių. Vieną tuščią ąsotį. Viskas. Nau-si-lo prisiminė suklupęs Rato Vidury ir paklausęs senojo palydovo, ar turįs ką nors padaryti. Ano abejingumas pribloškė:
- Jeigu nori, - gūžtelėjo pečiais, - bet aš neturiu kada.
Tada paliepė greičiau sakyti naująjį vardaskambį.
- Tai aš... skilęs? - naiviai paklausė jaunasis Naulo.
Seniokas neatsakė, bet Naulo ir taip viską suprato. Gyvenimas nebebus toks kaip anksčiau - visai nesvarbu, kad šventykla buvo tuščia (o gal būtent dėl to?). Vardaskambį pasirinko si... motinos garbei...
Nuo to laiko į šventyklą nebekreipė dėmesio - išmoko to nedaryti. Tad keista bus dabar vėl į ją įžengti drauge su Ti-dė-ja. Nebematė didelės prasmės, bet šventykla vis tik buvo, ir reikėjo ją kam nors naudoti. Atrodė, lyg ji būtų reikalinga tik vaikams ir vardų mainytojams, bet niekam nekilo ranka ją nugriauti ar pakeisti: nuo neatmenamų laikų kiekvienam žmogui bent dukart per gyvenimą ten kas nors atsitikdavo, o tai - jau pakankama priežastis egzistuoti.
"Darna, - mąstė Nau-si-lo, - neįmanomas daiktas, bet aš gyvenu vien mintimis apie ją. Ar galėtų būti atsitikę, kad sumainydamas vardus su Ti-dė-ja dar žingsnelį priartėsiu prie darnos?" Nė pats nepajuto, kad dabar mąsto ne apie pačią Ti-dė-ją - jos balsą, odą, akis - o apie tai, kur nuves jų sąjunga. Tikra buvo ne balsas ir žodžai, o tai, kad atsitikimas sakyte sakė: štai ten - eik ir nepasiklysk. Net nesusimąstydamas Nau-si-lo patarimą priėmė ir pasinaudojo juo. Kaži, ar Ti-dė-jai buvo taip pat? Nau-si-lo nebejautė noro išsiaiškinti: visa kas staiga tapo taip painu, kad jokio ryšio įžvelgti nebegalėjo. Turbūt ir nereikėjo - svarbu buvo žinoti, ką turi dabar ir ko tau dar trūksta, ir eiti pirmyn, bandant pasiekti pilnatvę su mintimi, kad dar nė vienam tas nėra pavykę.
Paskutinį kartą redagavo 2 Starlin. Iš viso redaguota 29 kartus.

BUTTON_POST_REPLY