Kvailio rašliava.

Feanáronduri: mūsų kūryba.
Žinutė
Autorius
Oporonodžarijus
Girdėjo apie Žiedą
PranešimaiCOLON 20
UžsiregistravoCOLON 03 Rgs 2007, 11:44

Kvailio rašliava.

#1 Standartinė Oporonodžarijus » 04 Lie 2008, 11:52

Ai, pagalvojau, jog ir čia visai smagu pateršti savos kūrybos. Todėl atidarau šią kertelę, iš anksto atsiprašydamas už laiką, sugaištą skaitant grafomaniją.

„Paskutinės miesto dienos“

Ji galutinai sunyko – vargšelė Venera.
Dabar, stirksodamas eilėje link nektaro čiaupo, kiauksojau į prakaulius deivės pečius. Mėlyni, blyškią odą vagojantys upeliai – kokčiai išpampusios gyslos. Dulkių pilkumo vilnys – nugarą braukiantys žili plaukai. Ėhė, sunku net patikėti, kad šie plaukai, nugara, pečiai ir susiraukšlėję klubai kadaise – regis, ne taip seniai – sukaustę laikė visų Miesto vyrų dėmesį… O nūnai? Venera, nuostabioji Venera, mindžikavo už kelių žingsnių, virtusi sukumpusia, pasigailėtina sene.
Ji, beje, pajuto mano įdėmų žvilgsnį, nes štai pasimuistė ir atsigręžė.
– Merkurijau, – suvapėjo bedante burna, o lūpos netgi išspaudė šypsnį.
– Sveika, Ve, – abejingai tarstelėjau.
– Kaip laikaisi?
– Pati matai. O kaip tu?
– Ne ką geriau.
Priekyje ir už mudviejų, nutvieksta kruvinos saulės laidos, žalčiu vingiavo niūki pasmerktųjų juosta. Ji driekėsi vystančiais sodais bei dulkėtomis terasomis, aplenkdama insules, banguodama tarp kolonų. Sliuogė Didžiaisiais Miesto laiptais ir galiausiai nutrūko kažkur prie čiaupo.
Netrukus ji pasistūmėjo į priekį. Sutrepsėjau keletą žingsnių, ir ūmai pajutau skausmingą dilgčiojimą keliuose. Nelemtas reumatas!.. Jau nebesu tas spartuolis Merkurijus, žvilgančių raumenų tobulas kūnas. Ligos, erzinantis nuovargis, senatvė – štai kokias rykštes mums siunčia žemieji, kad jie baloj sutrūnytų!..
– Kasdien vis mažiau nektaro, - it atspėjusi mano mintis prakalbo Venera. – Vakar vos puoduką prilašino. Pragaištis, ir tiek!
– Ką darysi, – gūžtelėjau pečiais. – Turėjo gi kažkada išaušti vargo dienos. Kaip sako senis Jupiteris: „Vienintelė pastovi žemųjų savybė – nepastovumas,“ – cituodamas nutaisiau rūsčią miną ir kimų balsų, kuriuo pasižymėjo griausmavaldys.
Venera nudelbė akis.
– Galva neneša, kaip dabar gali juokauti.
– Juokas prailgina gyvenimą.
– Ne, – atsiduso deivė. – Gyvenimą prailgina nektaras.
Vyptelėjau puse lūpų. Niurzga – štai kuo niekuomet nesiveržiau tapti. Jei jau artinasi baigtis, verčiau ją pasitiksiu idiotiška juokdario šypsena, o ne inkšdamas kaip šuva. Miestas sklidinas nuo nevilties ištinusių veidų. Į savo liūdesį tartum į nuverktas pagalves įsikniaubusių sielų. Nenoriu prie jų prisidėti. Ironija – vienintelis dalykas, kurį galėsiu neštis ligi pat paskutinio kvėptelėjimo.
– Nė lašo! Po paraliais, ką jie sau galvoja?! – priekyje, matyt, prie pat čiaupo, nuskardėjo tūžmingas krioksmas.
– Herkulis, – nesunkiau atspėjau.
– Didvyriams visai striuka, – pastebėjo Venera. – Žemieji juos ilgiau prisimena, bet nepalyginti greičiau liaujasi tikėję.

Iki čiaupo buvo likę vos trisdešimt žingsnių.
– Kaip Vulkanas? – pasidomėjau Veneros ir jau po sekundės mintyse keiksnojausi už neatsargų leptelėjimą. To reikėjo tikėtis: moters lūpos ėmė virpėti, ji stengėsi tvardytis raukydama nosį, tačiau galų gale vis dėlto prapliupo rauda.
– Merkurijau! – bliovė. – Baigta su juo! Mirė! Tu neįsivaizduoji, kaip siaubinga!
„Aišku, įsivaizduoju,“ – dingtelėjo apglėbiant deivės pečius. Turėti namuose išprotėjusį, tarškantį skeletą – retas pavydėtų… Vadinasi, Vulkanas nektaro trūkumas numarino vieną pirmųjų. O toks galiūnas atrodė!..
– Na, na, nusiramink, – nesumodamas nieko geresnio, kuždėjau į appleiskanojusią senutės ausį. Nelaimėlė dar šiek tiek pakūkčiojo, tada nutyko ir rymojo prisiglaudusi man prie krūtinės.
– Prisimeni? – netikėtai atlošė galvą, ir aš – tai trūko vos akimirksnį – savo glėby išvydau anų dienų deivę, jauną ir aistringą. Nostalgijos kartėlis suspaudė krūtinę... Kitados su Venera smagiai dūkom, kol jos nesupratingas vyrelis kalvėje tarmalijo iki raudonumo įkaitintus gelžgalius. Menu, kaip sykį tysojome pušų giraitėje: saulė sunkiai brovėsi pro medžių šakas, ir abudu smalsiai stebėjome, kaip jos auksas žyra ant nuogutėlių kūnų. Svaigus tingumas, užplūdęs po meilės žaidimų, iš galvos vijo bet kurią slogesnę mintį. Tomis valandėlėmis nesinorėjo mąstyti, kad žemųjų širdys lengvabūdės, o malonė permaininga; kad pralėks vos keli šimtmečiai, ir mes, kriošenomis virtę gražuoliai, stypsosim eilėje link šykštėjančio nektaro čiaupo.

Venerai pasisekė. Žvilgčiodamas per deivės petį, stebėjau, kaip iš čiaupo šovė kraujo spalvos srovė ir pripildė net du puodelius. Paskum skysčio gysla nutrūko.
Laukti dar kelių lašų nebuvo prasmės: kiekvienam dievui, didvyriui ir pusdieviui nektaro priknapsės lygiai tiek, kiek skyrė žemieji. Laikai, kai dūzgiantis krioklys, nespėjus nė mirktelti, imdavo lieti skystį per amforos kraštus, senokai baigėsi. Dabar tekdavo džiaugtis ir menku daviniu, valandų valandas prastypsojus badmiriaujančių senių parade.
Venera, negalėdama patikėti savo laime, tęvose rankose gniaužė po puodelį ir blizgančiomis akimis žiūrėjo į mane.
– Na... tai aš, matyt, jau kulniuosiu.
Linktelėjau. Mačiau, kad nekantrauja namie ištuštinti tuos puodukus. Badas priprastą maistą paverčia išsvajotu svaigalu – Venera atrodė šios karčios tiesos pavyzdys.

Atėjo mano eilė.
Priešais, išsišovęs iš Didžiosios kolonos, kyšojo nektaro čiaupas. Rūdimis nuklotas, atsikratęs akinančio tviskesio vamzdis priminė sudžiūvusį medgalį. Ir šis medgalys, reikia pasakyti, buvo vienintelis kanalas, jungiantis Miestą ir žemųjų pasaulį.
Tirtančia ranka atkišau puoduką. Galvon įsiveržė sunkiai nusakomas jaudulys, išvaikė visas mintis ir sąmonę paliko švaria lenta su vieninteliu – ryškiai ir skaudžiai – įbrėžtu klausimu: „Kiek?“
Takšt! Pirmas lašas. Po sekundės – antras, trečias... Atsiliepdamas į mano šėlstančios širdies dūžius, indo dugnan bampsėjo šventasis nektaras.
Privarvino apie ketvirtį puodelio.
Ir daugiau – nė ašaros.

Dešine plaštaka apglėbęs puoduką nektaro, kairiu delnu jį uždengęs, kad nė lašelis neištikštų, kas žingsnį keikdamas reumatą – štai taip grįžau namo.
Nors, mažumėle susimąstęs, turėjau pripažinti, kad žodis „namai“ vargu bau čia tinka.
Namai, mano giliu įsitikinimu, – pastovumas.
Namai yra tada, kai dar nepravėręs durų, tiksliai žinai, ką už jų rasi.
O vieta, kur stūmiau savo paskutines dienas, kaip ir visas miestas, be perstojo keitėsi. Sienos, lubos, netgi grindys glebo pamažu virsdamos minkštu, juokingai tirtančiu žėlė. Be to, keitė savo spalvas. Vakar, jei atmintis neklaidina, prabudęs vėpsojau į per raudoną jūrą besiiriančius juodus taškelius – būsto vidus atrodė tarytum išklotas gigantiškos boružės kiautu.
Nūn, trūktelėjęs durų rankeną, išvydau dar bjauresnį vaizdą: sienos žioravo vaivorykšte, nuo lubų tingiai tįso mirguliuojančio medaus lašai. Tiokšt, tiokšt – klampus skystis beldėsi į grindis. „Lukterėkit tik mėnesį,“ – toptelėjo galvon. – „Ir greituolio Merkurijaus ištaigingas būstas virs beforme pliure.“
Tarp kitko, nektaras lepindavo pabiriais vaizdiniais iš žemųjų gyvenimo. Žinojau, kad mūsų valdovai irgi gyvena miestuose, ir sykiais taip jau atsitinka, kad tie miestai žūsta. Juos suryja liepsnos, apleisti jie byra plytomis, akmenimis ar sutręšusiais rąstais. Dievų Miestas savo baigtį pasitiko kitaip – jis, it lydomas sūris, težte težo.
Nupėdinau į atriumą ir šlioptelėjau į krėslą. Nekreipdamas dėmesio į ant pakaušio šlakėjančias lubas, dešinės rankos pirštus įmurkdžiau nektaro puodelin ir ėmiau skysčiu teptis geliančias kojas. Skausmas atlėgo, kūną užliejo maloni šiluma. Paskutinius nektaro lašus susivarvinau burnon. Pajutau, kaip gomurį nutvilkė saldžiarūgštis nesugrįžtamos praeities skonis.

Tysodamas ant suminkštėjusio gulto, mąsčiau apie skeletus.
Kai žemesniojo mintis atsikrato dievo gniaužto, ji, matyt, geidžia kuo greičiau atsigriebti už buvusius priespaudos metelius. Tad įnyksta su nuversta dievybe išdarinėti dalykus, kuriuos anksčiau būtų laikiusi stačiai šventvagiškais. Dievas – šią akimirką įsivaizdavau nelaimėlį Vulkaną – ūmai netenka savasties, kūno bei kraujo, o tada lieka nemąstantis skeletas. Brrrr! Šiandien mačiau, kaip vienas toks skeletas, it marionetė trūkčiojantis barškančias galūnes, sukinėjosi netoli nektaro čiaupo. Griaučiai tai juokėsi, tai raudojo, vartėsi ore kūliais. Skraidė šen bei ten nelyginant tuzino nesutariančių vaikiščių tampomas žaisliukas. Stabtelėjo šalia eilėje lūkuriuojančios Minervos.
– Ė... ė... Žiū, kokia boba! Žvėris! – kaleno dantimis skeletas, o Minerva pirmąsyk gyvenime apsipylė ašaromis.
Tačiau susidurti gatvėje – dar pusė bėdos. O jei kraupus skeletas – negyvas, bet žemųjų protų dar susaistytas su deive – blaškosi netoliese, vaiposi ir krečia žiaurius pokštus? Nelaimingoji Venera! Prisimindamas ją džiaugiausi esąs viengungis.

Senatvė, aišku, turi keletą privalumų. Sakykime, mane ji išmokė vertinti ramybės valandėles.
Miesto aukso amžiuje pagarsėjau kaip uolus lėbautojas. Vakaras be trankios, dažnai begėdiška orgija vainikuojamos puotos man atrodė pražuvęs. Upeliais čiurlenantis vynas, gašlūs deivių žvilgsniai, nepailstančios lyros...
Dabar viso to netroškau. Tenkindavausi paprastais vakariniais pasivaikščiojimais: ramu, jauku, padeda prasiblaškyti. Be to, jau kuris laikas buvo apnykęs keistas įsitikinimas, kad šiomis klajonėmis – apmąstydamas, prisimindamas, pašiepdamas – jaukinausi mirtį.
Palengva gūrinau Miesto gatvėmis. Ramsčiuodamasis papuvusiu kaducėjumi kilnojau sudžiūvusias kojas ir šnervėmis siurbiau gaivų sutemų orą. Nektaras bent trumpam buvo nuvijęs sumautą reumatą, tad šiuokart nusprendžiau pasibastyti ilgėliau.
Kaži kurioj sankryžoje pasukau kairėn, vėliau, įveikęs apie ketvirtį mylios, nėriau į pirmą pasitaikiusį skersgatvį. Ir čia, vos už poros tuzinų pėdų, staiga išvydau ta pačia linkme traukiančia pažįstamą figūrą.
Kūnas buvo liesas, nevėkšliškai susivyniojęs į pageltonijusią tuniką, iš tolo panašėjančią į įkapių drobulę. Pavieniai žili kuokštai styrojo iš pakaušio nelyginant šerkšno nubalinti brūzgai. Eisena netvirta: žengiant vyriškis svirdavo tai į vieną, tai į kitą pusę. Tereikėjo trumpo dėbtelėjimo į šį gyvą lavoną, kad neliktų jokių abejonių: priešakyje krypavo svarbiausiasis Panteono gumbas, didysis Jupiteris.
Griausmavaldy! Kurgi dingo tavo šaržus balsas, tavo pasipūtęs žvilgsnis? O tvirtas stotas? O aistra vynui, moterims, jaunuoliams?.. Nėra! Štai kuo tu virtai, griausmavaldy, – sukriošusiu ciniku, demonstratyvia panieka dangstančiu mirties siaubą.
Kuo aukštesnis sostas, tuo skaudesnis krytis: galiu duot galvą nukirst, jog Mieste vargu bau rastum labiau pasigailėjimo vertą sutvėrimą už Jupiterį.
Vis dėlto ūmai apėmė sunkiai numaldomas troškimas su vyriausiuoju pasikalbėti. Koks koktus bebūtų jo sarkazmas, kokias skaudžias replikas bemėtytų savo užkimusiu balsu, Jupiteris, reikia pripažinti, pasižymėjo gausiausiomis žiniomis apie žemuosius ir netgi retsykiais jomis pasidalindavo.
Taigi prispūdinau prie dievo šono ir sulėtinau žingsnį. Šitaip kelias minutes pėdinome – du juokingi seniai. Tylėjome.
– Na, ir kaip sekasi laukti pasaulio pabaigos? - galiausiai išgirdau gaižų šnabždesį. Nieko nepadarysi: įprastas Jupiterio pasisveikinimas.
– Kodėl pabaigos? – atsargiai paprieštaravau. – Juk pats sakei: be mūsiškio stūkso ir stūksos daugybė kitų miestų... Be to, žemieji liks.
Jupiteris suktelėjo galvą ir perliejo mane žvilgsniu – nuo galvos iki kojų. Suprask: „Stuobriu atsiradai, juo ir stipsi.“ Tuomet iš lėto pradėjo:
– Pasaulio pabaiga ištinka ne tuomet, kai griūna dangus ar kai Miestas galu gale ištęžta į košę, bet kai pats nusikakaliuoji... Mirtis – tau, man ar netgi žemajam – yra taškas. Kas vėliau – nebesvarbu... Vulkanas nusibaigė? Vadinasi, pasiglemžė pasaulio pabaiga mūsų kalvelį... Ir Janą pasigriebė: šiandien kažkur mačiau dviveidį skeletą...
Užsiplieskęs Jupiteris puolė vardyti visus dievus, kur jau buvo nusibaigę. Kartais stabteldavo, pasikasydavo viršugalvį ir nusikvatodavo, tarsi būtų porinęs kokį piktą anekdotą. Tačiau stebint senio veidą, ūmai kniostelėjo, jog jam pačiam šios baisybės toli gražu nejuokingos: Jupiteris varyte varė save neviltim, ir tai jo išvargusiai sielai teikė liguistą pasimėgavimą.
– O parkos? – vyriausiojo dievo kaktą išpylė prakaito krislai. – Girdėjau, sesutės virto trim dailiais griaučių rinkinukais... Ką gi, reikėjo tikėtis!.. Cha cha! Žemieji, Merkurijau, likimo oi kaip nemėgsta. Lankstėsi meldėsi, o iš tikrųjų šnairomis dėbčiojo!.. Ne, Merkurijau, nėr baisesnės vietos už likimo dievo: juk anie šakalai patį pirmą čiups, šlapios vietos nepaliks... Na, argi ne šaunu?..
Ne, ne šaunu. Padriki Jupiterio šūkaliojimai netrukus kaip reikalas įgriso, ir kilo pagunda juos nutraukti. Bet klausiausi romiu veidu, protarpiais netgi linkteldamas. Perdėm gerai pažinojau Jupiterį: tokios būtybės pirma metasi isterijos padangėn, o po kelių minučių teškiasi į slogaus liūdesio balą.
Mano spėjimas netrukus pasitvirtino. Griausmavaldys nutilo ir gūrino apsiblaususiomis akimis vangiai dairydamasis aplinkui. Štai dabar ir atėjo metas su juo šnektelti – ramiai, nesikarščiuojant.
– Kaip manai, kiek dar ištemps Miestas? – paklausiau.
– Ne ilgiau kelių mėnesių, – sumarmėjo Jupiteris. – Vėliau liks tik įvairiaspalvis bizalas ir jame besikapanojantys skeletai.
– Nejaugi taip greit? – stebėjausi. – Manding, pokyčiai žemųjų pasaulyje kur kas nerangesni.
Jupiteris pakratė galvą.
– Pokyčiai jau įvykę. Užmiršai, kaip pamažėl tirpo nektaro daviniai? Trys amforos, dvi su puse, dvi.. Jau tuomet net nepagydoma optimistė Viktorija pripažino, kad galas netoli. O nūn... – senis nusispjovė.
– Tačiau vis vien liks tikinčiųjų. Bent saujelė.
Jupiteris prunkštelėjo.
– Ir ana saujelė primels tiek nektaro, kad nė tarakonui neužteks. Klausyk, Merkurijau, ką tu nori išgirsti? Kad gyvuosime amžinai ir laimingai, o nektaras vėl liesis laisvai? Šnipštas! Priėję kryžkelę žemieji pasuka bet kur – tik ne atgal. Už šitai galiu laiduoti.
Kėblinome siauru grįstu takeliu, besidriekiančiu tarp pliūškančių termų ir šlykščia vaivorykšte apsigleizojusios insulės. Saulėlydžio raudonis pamažu slėpėsi už horizonto – artėjo naktis.
– Tikėjimas yra nektaras, – vos girdimai šnekėjo Jupiteris, akių tuštumą įsmeigęs į saulėlydžio likučius. – O nektaras yra gyvenimas. Žemieji mus laiko visagaliais, tačiau iš tiesų elgiasi kaip tinkami, o mes teesame jų mašinalus pasiteisinimas. Jeigu norės karo, jį paskelbs mūsų vardu. Jeigu reikalas prispirs sudaryti taiką, šauks, neva dievų valia. Ir galiausiai jie turi galią mus pakeisti. Mes – paprasčiausias patogumas. Reikalingas tiek, kiek užsimanusiam srėbti šiupinį reikalingas šaukštas.
Besiklausant senio, protą staiga pervėrė suvokimas, aštrus kaip gladijaus ašmenys: Miestas žlugs greičiau, nei tikėjausi. Žlugs ir prisikels visiškai kitu pavidalu, be mūsų, pasipuošęs naujais šeimininkais.
Arba šeimininku.
Beje, dėmesio verta idėja – nusprendžiau iškloti Jupiteriui.
– Įsivaizduok, – tariau. – kad jis bus vienas.
– Vienas? – vyriausiojo dievo antakiai iš abejingų lygumų virto dviem nuolaidžiais šlaitais.
– Na, turiu omeny, kad žemieji išsirinks tik vieną. Vieną vičvienaitį.
Jupiteris prunkštelėjo: šią akimirką mane laikė bepročiu.
– Kvailystės, Merkurijau. Per amžius buvo daug. Buvo daug iki mūsų, mes atrodėme geras manipulas, ir naujasis panteonas bus tokia pat gausybė...
O aš netikėtai prajukau. Ir tas juokas, besiverždamas nuilsusio, yrančio proto koridoriais, veikiai peraugo į pamišėlišką kvatojimą. Negalėjau susilaikyti: vaizdavausi vienišą būtybę, liūdnai sliūkinančią po didingą miestą – tik jai iškeltą, tik jai sumelstą.

Gil-Galad
Girdėjo apie Žiedą
PranešimaiCOLON 45
UžsiregistravoCOLON 25 Vas 2008, 18:56
MiestasCOLON Po mažu žaliu krūmeliu
CONTACTCOLON

#2 Standartinė Gil-Galad » 04 Lie 2008, 18:10

:lol: ,
graikų mitologija man seniai patiko, net tokio įdomaus varianto dar negirdėjau ir neskaičiau...
Miestas virstantis koše, dievai į skeletus , parkos į skeletų rinkinius :roll: , žinai turi gerą vaizduotę. Jėga!!!
argi?

Vartotojo avataras
sielagaudys
Žiedo nešėjas
PranešimaiCOLON 539
UžsiregistravoCOLON 02 Lie 2007, 19:14
MiestasCOLON kartais Vilnius, kartais kitur, dažniausiai negyvenu

#3 Standartinė sielagaudys » 04 Lie 2008, 19:27

Аффтар жжот! Пешы исчо! :plojam:
edit: ne graikų čia mitologija, o romėnų, jei neklystu ;) .
I'm a leaf on a wind. Watch how i soar.

The planet is fine...the people are FUCKED! - George Carlin

Vartotojo avataras
Morta
Mūvėjo Žiedą
PranešimaiCOLON 471
UžsiregistravoCOLON 20 Rgp 2007, 15:05

#4 Standartinė Morta » 04 Lie 2008, 21:06

Ooo.. Tikrai labai įdomu. Liuks. Lauksim dar :)

Vartotojo avataras
Laiqualasse
Melkoras Morgotas Metraštininkas
PranešimaiCOLON 8383
UžsiregistravoCOLON 23 Kov 2004, 18:22
MiestasCOLON negyvenu, tai žalingas įprotis
CONTACTCOLON

#5 Standartinė Laiqualasse » 04 Lie 2008, 22:06

sielagaudys rašėCOLONАффтар жжот! Пешы исчо! :plojam:
edit: ne graikų čia mitologija, o romėnų, jei neklystu ;) .
Pavadinimai romėniški, nors šiaip tai tos mitologijos didžiąja dalimi identiškos.

Apsakymą prisimenu dar iš fantastikos.lt konkurso - neveltui laimėjai tenai, tiek idėja (ar ne iš skandinavų bei modernių vikanų paimta, kad dievams žmonių reikia tiek pat, kiek žmonėms dievų, jei ne dar daugiau), tiek jos išpildymas man labai patiko.
And the strings crescendo like the sunrise in the sky
The percussion section thunders like the storm clouds in their wonder up on high
The brass is roaring like the mighty ocean’s tide
Creation is music, and music is creation

Nai i cala Eruo siluva tielyasse...

Vartotojo avataras
sielagaudys
Žiedo nešėjas
PranešimaiCOLON 539
UžsiregistravoCOLON 02 Lie 2007, 19:14
MiestasCOLON kartais Vilnius, kartais kitur, dažniausiai negyvenu

#6 Standartinė sielagaudys » 04 Lie 2008, 22:20

Hm, matyt be reikalo aš paskutiniu metu fantastikos forumo konkursų apsakymų neskaičiau :oops: ...

Hm, na, aš romėnų mitologijos, priešingai nei graikų, pernelyg neišmanau :? ...

edit: mah speeling suckz.
I'm a leaf on a wind. Watch how i soar.

The planet is fine...the people are FUCKED! - George Carlin

Oporonodžarijus
Girdėjo apie Žiedą
PranešimaiCOLON 20
UžsiregistravoCOLON 03 Rgs 2007, 11:44

#7 Standartinė Oporonodžarijus » 04 Lie 2008, 23:27

Nuoširdžiai dėkoju už komplimentus. O čia tokį keistą gabaliuką atradau - pats nežinau, kodėl parašiau.

Orkestras nr.1


Vienas pilietis, anksti ryte pakirdęs, pastebėjo, jog per naktį jam išaugusios labai storos ir sunkios kojos.
Tiesą sakant, nuo šlaunies ligi kelio kojos atrodė visai normalios, tai yra vakarykštės. O štai apačioje jos buvo nežmoniškai išstorėjusios, apraizgytos išpampusiomis gyslomis, gauruotos ir nejudrios. Ne kojos, o tikri luitai.
Žmogus, be abejo, būtų nežinia kiek stebėjęsis, bet ūmai sučirškė žadintuvas, o tai reiškė, jog po pusvalandžio reikėjo tupėti tarnyboje. Ką darysi - privalu skubėti! Atsiduso vyriškis ir iš lovos bando keltis. Bet kojos didžiulės, nepaklusnios ir judėti atsisako.
- Ė, jūs bjaurybės! - keikiasi pilietis ir, saujom apglėbęs blauzdą, puola kairę koją iš patalo vilkti. O toji nė krust - sunki tarytum gyvsidabrio pripumpuota.
Laimė, vyriškio būta atkaklaus, todėl po kelių minučių jis stenėdamas ir prakaituodamas vis dėlto įstengė nustumti koją nuo lovos.
Tada, vis į žadintuvą dirsčiodamas, ėmėsi antrosios, ir galiausiai lyg kūjis dunkstelėjo dešinė nukritusi pėda.
Dabar svarbiausia pačiam kažkaip atsikelti. Vyras įsirėmė kumščiais į lovą - kojos tvirtai tarsi šaknis suleidusios stovėjo ant grindų - ir atsistūmęs susverdėjo kaip taktomačio rodyklė. Pasiskeryčiojo, bet išsilaikė nenudribęs.
Eilinį sykį mestelėjęs žvilgsnį į žadintuvo ciferblatą, suprato, kad menkam kasdieniam darbui nuleisti iš lovos kojas ir atsistoti prireikė visų penkių minučių... O varge!
Pilietis vos tevaliojo vieną koją pakelti ir žingsnį padaryti - jausmas it kas būtų švino maišus prie blauzdų prisiuvęs. Baisiausia, kad drabužiai kabojo už gerų dviejų metrų ant kėdės atkaltės. Jų šleivoti - laiko ir jėgų švaistymas. Be to, iškilo keblus klausimas: kaip tokias kojas grūsti į kelnes?
Pasvarstęs vyriškis nutarė žygiuoti tarnybon vienais apatiniais. „Viršininkas - nuovokus žmogus, turėtų suprasti“ - galvojo jis. - „Nejaugi dabar dėl sumautų mėsgalių aukoti trejus metus tarnybos ir keturioliktą valdininko laipsnį? „
Jis sukrovė kelis skausmingus žingsnius link durų ir jau, vadinasi, pavargo.
- Ėhė, tokiomis kojomis - ne kažin kur, - nejučiom pastebėjo.
Staiga apačioje kažkas ėmė traškėti, poškėti, ir grindys, neišlaikusios siaubingo svorio, įlūžo. Vyriškis prasmego ir baubdamas nusileido iš savo ketvirto aukšto į trečiąjį.
O trečiame aukšte, matote, scena - motina su sūnum vaidijasi. Motina riaumoja, smilium mojuoja, o sūnus cypauja, pagriebęs tarką grasina venas susiplėšysiąs. Ir, vaizduokitės, šio kartų konflikto įkarštyje viršum pakaušių tartum perkūnas nugriaudėja, ir vidury kambario išdygsta kažkoks tipas vienais apatiniais ir neregėtai bjauriom kojom.
Motina sužagsėjo ir atatupsta link lango traukėsi, o sūnus išblyško, net tarką iš rankų paleido, juodą sruogą nuo akių nubraukė.
Nekviestas svečias, pasirodęs, suprantama, ne pačiu tinkamiausiu metu, kilstelėjo ranką ir jau norėjo mandagiai atsiprašyti. Bet čia ūmai sutraškėjo ir trečio aukšto grindys: po sekundės vyriškio kojos įsmigo į antrą aukštą, o viršus liko kur buvęs.
Antrame aukšte sėdėjo ūsuota senė ir vartė frazeologizmų žodyną. Pakėlė senė žvilgsnį ir mato, jog iš lubų lyg niekur nieko styro dvi storiausios kojos. O vos po keliu akimirkų ir tų kojų savininkas pasirodė, ir, apgaubtas dulkių bei šipulių miglos, su trenksmu nusileido šalia senės.
Anoji netgi nespėjo okazijos įvertinti, o žmogus ėmė ir vėl žemyn nugarmėjo - pro pirmą aukštą tiesiai į rūsį.
Pirmame aukšte tuo metu merdėjo sifilitikas. Gulėjo jis nusisukęs į sieną ir sapnavo niufaudlendą, ryjantį keistą driežą. Tik staiga už nugaros balažin kas dunkstelėjo, sifilitikas nubudo ir lovoje pasisuko. Regi: kambaryje išsižiojusios dvi skylės - viena grindyse, kita - lubose. Pro pastarąją ūsuotos senės fizionomija dėbso. Nusistebėjo sifilitikas ir pradėjo kaip gyvatė mirties patale raitytis.
Mūsų pilietis tą akimirką tysojo rūsyje tarp kažkokių į akmenukus suledėjusių bulvių - visas kruvinas, dulkinas, nuolaužomis apdribęs - ir dejavo. Pro ertmę žemose lubose sroveno blyški šviesa ir cilindru leidosi ant milžiniškų kojų. Vyriškis pasikūkčiodamas stebeilijosi į šlykščias galūnes; daug baisių minčių ūžė jo galvoje - liūdniausia, be abejo, buvo ši: „Štai kaip nutrūksta karjera! „
Po kurio laiko sugirgždėjo geležim kaustytos rūsio durys, ir vidun įžengė policininkas.
- Stokitės, - sako. - Jūs areštuotas.
- Už ką? - išsižioja pilietis.
- Mums pranešė, kad norite namą sugriauti, - atsako policininkas.
- Nieko panašaus, - ginasi pilietis. - Esu padorus žmogus ir vaikštau į tarnybą.
Bet policininkas neklauso ir artinasi prie gulinčiojo. Matydamas, kad šis savo jėgomis vargu bau atsikels, griebia vyriškį už pažastų ir ruošiasi kaip maišą žeme iš rūsio vilkti.
Aišku, veikiai pajunta, koks sunkus areštuotojo kūnas ir sukruta plūstis:
- Kas per sumautis! Kur, po galais, spėjote tiek prisiėsti?
- Prašau dovanoti, - atsako tempiamas pilietis. - Tai vis mano kojos.
Policininkas staiga paleidžia vyriškio pažastis, apeina jį, pritūpia šalia kojų, sugniaužęs kumštį nelyginant plaktuku į jas pabeldžia.
- Viskas aišku, - pareiškia. - Tokios galūnės, aš įsitikinęs, yra uždraustos: juk neįstengiu jūsų į areštinę nutempti! Reiks, pilieti, tamstos kojas nupjauti.
Šitai išgirdęs, vargšas žmogus, žinoma, paklaiko ir puolė visaip prieštarauti, galiausiai net maldauti pradėjo.
- Pone pareigūne! - šaukia jis. - Betgi taip negalima; jūs mane pražudysit!
- Nieko nežinau, - atšauna policininkas. - Aš stojau visuomenei tarnauti ne tam, kad tampyčiau visokius nusikaltėlius nederamomis kojomis.
Mūsų vyriškis apsiraudojo, suglaudė delnus it maldai ir ėmė juos gailiai į policininką kelti; bet žiūri kad anas jau pjūklelį iš užančio traukia: ašmenys rūsio prieblandoje šaltus žybsnius svaido.
Pilietis kad suklyks, kad puls muistytis!.. Bet policininkas nesutriko ir tokioje situacijoje parodė vadinamąjį biurokratiškąjį išradingumą: vienu keliu prispaudė aukos krūtinę prie žemės, kitu pritrėškė vyriškio burną ir puolė džiru džiru kojas pjauti.
Iš atvertų gyslų pliūptelėjo dosnios kraujo čiurkšlės, nebylaus piliečio akys patvino kančia. Kakta išbalo ir aprasojo. Policininkas kantriai ir tylėdamas pjovė, kol galiausiai pjūklelio ašmenys džargždėdami atsimušė į ledini rūsio betoną. Vadinasi, atėjo antros kojos eilė...
Greitai aukos kūnas nurimo, suglebo ir nebesipriešino: vargšas pilietis neteko sąmonės, o veikiai ir numirė. Policininkas baigė rėžti antrą koją, tuomet atsistojo ir apsižvalgė.
Rūsio vidury telkšojo tamsi bala. Bulvės mirko kraujyje, ir stambios blizgančios musės, pajutusios lengvą grobį, dūzgė, rinkdamosi iš sifilitiko buto per lubose pramuštą skylę.
Išsitraukęs iš kišenės dvi storas virves, policininkas sutrumpėjusį lavoną prisirišo sau prie nugaros nelyginant kuprinę ir taip nunešė į nuovadą.
Paskutinį kartą redagavo 1 Oporonodžarijus. Iš viso redaguota 5 kartus.

Vartotojo avataras
sielagaudys
Žiedo nešėjas
PranešimaiCOLON 539
UžsiregistravoCOLON 02 Lie 2007, 19:14
MiestasCOLON kartais Vilnius, kartais kitur, dažniausiai negyvenu

#8 Standartinė sielagaudys » 04 Lie 2008, 23:48

veža.
o tų grybukų, kuriuos autorius vartoja, aš irgi norėčiau :) .
I'm a leaf on a wind. Watch how i soar.

The planet is fine...the people are FUCKED! - George Carlin

Vartotojo avataras
Hurinas
Mūvėjo Žiedą
PranešimaiCOLON 458
UžsiregistravoCOLON 11 Bal 2007, 19:10

#9 Standartinė Hurinas » 05 Lie 2008, 00:08

Į "Paskutinės miesto dienos"

Hm. Gražu. Ir mintis gera... Kai kurios vietos labai "užkabino" ir nesinorėjo teksto baigti skaityti. Tikrai gerai padirbėta. Parašytas lengva, smagia forma, kas irgi prideda daaaaug pliusiukų :)

Hmz. Kelios vietos, kurios labai patiko.
Griaučiai tai juokėsi, tai raudojo, vartėsi ore kūliais. Skraidė šen bei ten nelyginant tuzino nesutariančių vaikiščių tampomas žaisliukas.
– Ne ilgiau kelių mėnesių, – sumarmėjo Jupiteris. – Vėliau liks tik įvairiaspalvis bizalas ir jame besikapanojantys skeletai.
Štai čia man pasirodė, kad būtų šnekama lyg prieš karą. Nežinau kodėl, bet rodos jau tuoj tankai ar kas panašaus pasirodys :D (nors kur tankai antikoj :lol: )
Vėliau liks tik įvairiaspalvis bizalas ir jame besikapanojantys skeletai
Vat čia tai gėris. Šita vieta man iš viso kūrinio labiausiai patiko :)
Priėję kryžkelę žemieji pasuka bet kur – tik ne atgal.
Štai dar geras sakinys. Reiks kur nors pasižymėti :)

O pabaiga tai labai įdomi, net nežinau kuo, norisi kelis kartus ją perskaityti. :) Štai šitie irgi gerai skamba ir tikrai tinka:
tik jai iškeltą, tik jai sumelstą.


Dabar šiek tiek į "Orkestrą nr.1"

Hm... įdomus gabaliukas. Tik įdomu kas paskatino tokį rašyti. Hm. Šitam man labiausiai patikusi vieta yra:
ašmenys rūsio prieblandoje šaltus žybsnius svaido.
Pasirodė ir šaltai, bet ir jaukiai... Na, ką, prie šio netgi nežinau ką daugiau pridurti :D

Šiaip tai labai gerai parašyti abudu. Bet man visvien labiau patiko pirmasis :D Jis toks savas (na kolkas mano mintims). Ypač kai buvo aprašyta Veneros išvaizda ir tos vietos apie skeletus...

Tai vat, Tiek išpešiau iš savęs, kažkodėl užsimaniau, kad reikia kažką išsamiau parašyti :oops:
Nes tavo jėga, turtai, valdžia
Turėjimas nieko, nieko neturėjimas,
Turėjimas nieko...

Oporonodžarijus
Girdėjo apie Žiedą
PranešimaiCOLON 20
UžsiregistravoCOLON 03 Rgs 2007, 11:44

#10 Standartinė Oporonodžarijus » 08 Lie 2008, 14:21

Šit neseniai suradau dar vieną savo light nesąmonę.

Pasaka

Kartą Tamsybių burtininkas ėmė ir užkeikė vieną princesę, kad ši, žingsniuodama Trakų gatve, graibytų praeiviams už nosių.

Įsikalkit į galvas!
Princesė negalėjo valdyti kojų: jos merginą savaime nunešė Trakų gatvėn ir dabar iš lėto tepseno prišnerkštu šaligatviu.
Princesė negalėjo suvaldyti ir rankų: anos, jausdamos artėjantį praeivį, imdavo virpėti kaip butelį išvydusio alkoholiko, tuomet mikliai šaudavo viršun ir kuri pirma čiupdavo aukai už nosies.
Tiesa, užburtajai buvo paliktas balsas: mat Tamsybių burtininką nepaprastai domino, ką žmogus kalba tokioje situacijoje - kitam žmogui ne savo noru suslėgdamas šnerves. Vien įsivaizduojant šias nesąmones, magą purtydavo liguistas juokas; o čia, žiūrėk visa įvyks tiesiai prieš akis.
Septinta valanda po pietų. Žmonių senamiestyje nedaug, bet vis dėlto pasitaiko. Jos šviesybė užkeiktoji princesė pasuka iš Pylimo gatvės ir leidžiasi siauru, purvinu šaligatviu. Mergina žino, kad priešingoje gatvės pusėje ją nekantraudamas stebi Tamsybių burtininkas. Jis stūkso įsivyniojęs į sportinių kelnių, kiniškos striukės bei kailinės kepurės šilumą, ištiestoje rankoje gniaužia mobilųjį telefoną ir filmuoja. Be to, pūkščia iš netramdomo smagumo.
Princesė galėtų, aiškus daiktas, kerštauti: savo bėdos kaltininkui rėkti, sakykime, „Asile! “ ar netgi „Žąsine! “ Bet ji - sumani damutė, kurį laiką netgi studijavusi prestižinėje ekonomikos mokykloje, tad nusprendžia balso išteklius naudoti racionaliai. Princesė, suprantame, suka galvą, kaip pasiaiškinus praeiviams.
Štai priekyje iš bandelių parduotuvės išspūdina kažkokia senė.
Princesė dviem pirštais čiumpa senei už nosies ir dar gerokai timpteli.
- Atleiskite, - stena. – Būsiu jus su kažkuo supainiojusi.
Senės veidas ištįsta, ji į smilkinį beda rodomąjį ir pasuka prieš laikrodžio rodyklę.
Antra princesės auka veikiai tampa ilgaplaukis odine striuke. Bet panelės gestas jo neįžeidžia: nosies spūstelėjimą ilgaplaukis palaiko komplimentu.
O kitas žmogus – barzdyla ant pirštų ištatuiruotu užrašu „CCCP“ – šitai komplimentu nepalaiko: atsivedėjęs žiebia princesei į fizionomiją. Trakšteli ketvertas dantų. Princesė, netgi nespėjusi atsiprašyti, drimba, galva pliumpteli į balą, garbanos vandeny mėlynuojantį dangų išvagoja barokiniu ornamentu.
Vienas kostiumuotis, regėdamas parkritusią damą, skuba į pagalbą. Bet vos tik jis klupteli šalia balos, princesė pasisuka ir griebia jaunuoliui už nosies. Žmogus iš nuostabos cypteli, išsprūsta iš merginos gniaužto, vis maigydamas spūsteltą vietą traukiasi atžagarias.
O princesė keliasi, rauda sukruvinta marmūze ir tęsia kankinės žygį. Priešingoje gatvės pusėje griaudi Tamsybių burtininko kvatojimas. Netrukus piktadarys taip įsižvengia, kad vargiai bepastovi, todėl nugara atsiremia į kebabinės sieną ir trinasi į ją it lokys.
Nepralekia nė trys minutės, o be atvangos atsiprašinėjančiai princesei tenka išklausyti įvairiausių keiksmų, kaltinimų, grasinimų policija ir beprotnamiu. Ji užsitarnauja du antausius, paskum niuksą į pilvą; ji, graibydama nosis, vaitoja iš skausmo ir kimiu altu kriokia iš nevilties.
Tačiau galiausiai princesė atsiduria Trakų ir Vokiečių gatvių sankirtoje. Čia prakeiksmas išdulka. Princesė atgauna laisvą valią ir junta priprastą galūnių paklusnumą. Mergina išsyk atsigręžia į priešingą sankryžos kampą, pasiruošusi išnaudotojui sviesti kelis ryžtingus žodžius. Bet žiūri, kad Tamsybių burtininkas dingęs, o jo vietoje styro kažkoks reklaminis stendas, porinantis apie rūkalų žalą organizmui.

Ak, kokia niūkiai kasdienė istorija! Kaip dažnai žmogus, pasiekęs Golgotos viršūnę, suvokia, kad iš jo atimtas ir paskutinis triumfo atodūsis.

Vartotojo avataras
Hurinas
Mūvėjo Žiedą
PranešimaiCOLON 458
UžsiregistravoCOLON 11 Bal 2007, 19:10

#11 Standartinė Hurinas » 08 Lie 2008, 17:37

Tarkšteli keletas dantų :ok: Šita vieta liuks :D (nors tai princesei gal nelabai)

Taip ir matosi, kad jėgos negailėjo :D
Nes tavo jėga, turtai, valdžia
Turėjimas nieko, nieko neturėjimas,
Turėjimas nieko...

Vartotojo avataras
sielagaudys
Žiedo nešėjas
PranešimaiCOLON 539
UžsiregistravoCOLON 02 Lie 2007, 19:14
MiestasCOLON kartais Vilnius, kartais kitur, dažniausiai negyvenu

#12 Standartinė sielagaudys » 08 Lie 2008, 19:09

Ne toks stiprus, kaip ankstesni, bet irgi labai neprastas kūrinukas. Dar!
I'm a leaf on a wind. Watch how i soar.

The planet is fine...the people are FUCKED! - George Carlin

Vartotojo avataras
Nimrodel
Žiedo nešėjas
PranešimaiCOLON 944
UžsiregistravoCOLON 12 Rgp 2007, 11:41
MiestasCOLON Pilaitė

#13 Standartinė Nimrodel » 08 Lie 2008, 19:26

Man princesės gaila.
¯\_(ツ)_/¯

Vartotojo avataras
Vulpecula
Mūvėjo Žiedą
PranešimaiCOLON 466
UžsiregistravoCOLON 08 Spa 2007, 18:43
MiestasCOLON Vilniava

#14 Standartinė Vulpecula » 09 Lie 2008, 00:48

O aš ir sakau, kas ten per nevisprotė man už nosies griebė sekmadienį... Tik gerai kad nieko jai nesakiau tada, vargšelė...
:weedman: Visi trys gabaliukai labai originalūs :) . Pirmas tai sudominantis jau nuo pat pirmų sakinių ir man labiausiai patiko, antras man truputį per žiaurus buvo :roll: , o trečias tai kietas. Burtininkas su sportinėm kelnėm ir kiniška striuke... Čia tai pataškei neblogai :lol: :supz: Taip ir toliau ! ;)

Oporonodžarijus
Girdėjo apie Žiedą
PranešimaiCOLON 20
UžsiregistravoCOLON 03 Rgs 2007, 11:44

#15 Standartinė Oporonodžarijus » 23 Lie 2008, 15:39

Ačiū už komplimentus, pastabas ir kritiką. Va, dar atradau:)

Langas

Štai sienos viduryje išsiviepęs vaizdas į gatvę, uždengtas vos blizgančiu ir kraštuose voratinkliu padabintu stiklu. Tas stiklas, pro kurį šiuo metu matoma rotušė, viešoji pirtis ir kažkokia ant žemės drybsanti žmogysta, nuo seno vadinamas langu. Tiesa, langu patogumo dėlei kartais vadinama ir ertmė, atsirandanti pravėrus minėtąjį stiklą. Tarkime, posakis "banditas įlipo pro langą", be abejo, suponuoja žmogiško kūno įveikiamą tuštumą, o ne stiklinį paviršių.
Langas - nepaprastai pravartus dalykas, vienas didingiausių žmonijos išradimų. Juo naudojantis lengva keisti savo padėtį erdvėje. Pro mūsų aptartą konkretų langą galima patekti tiesiai į gatvę. Beje, ant grindinio atsidursite ne iš karto, o tik įveikęs gerų dešimties metrų vertikalų atstumą.
Iš tiesų kiekvienas langas turi pro ji kritusių objektų istoriją, ir bent šiuo požiūriu joks žmogus nėra užtikrintas, kad netaps istorine asmenybe.
Vis dėlto nūdien retas įvertina šią alternatyvą ir mieliau suka spiralę laiptinėje arba, įlindęs į prišnerkštą, necenzūrine retorika apkeverzotą dėžę, spaudinėja jos riebaluotus mygtukus.
Bet andai trys žmonės - apie kiekvieną netrukus trumpai papasakosiu - dėl įvairių priežasčių atsisakė madingų laiptų bei lifto metodų, ir griebėsi būtent lango paslaugų.

***

Vienas tų žmonių buvo Modestas Svidrigailovas, bičiulių pravardžiuojamas tiesiog Musorgskiu.
Sėdėjo Musorgskis kambaryje ir penėjosi obuoliu. Staiga - dzan dzan dzan! - skambutis į duris. Musorgskis klausia:
- Kas?
O jam iš laiptines rėkia:
- Atidarykit!
Musorgskis:
- Ogi neatidarysiu!
- Atidarysit kaip didelis, - šaiposi balsas. - Nebėr kur jums dėtis.
Musorgskis susidomėjo, vos nepaspringo obuoliu ir teiraujasi:
- Kodėl nebėr kur dėtis?
- Vidinis kiemas, trečias konteineris iš sūpynių pusės, - džiūgauja už durų. - Suradome tamstos sūnų. Visas penkias dalis!
Čia Musorgskis staiga atsikėlė, nupėdino prie lango ir lyg niekur nieko pro ji išvirto.

***

Antras žmogus, pasižymėjęs neeiliniu santykiu su langu, pasirodė eilinis jaunikaitis visą galvą slepiančia juoda kauke. Išvydęs pravertą langą, šis vaikinas atsinešė kopėčias, atrėmė jas į namo sieną ir užsikabarojo ligi pat viršutinės pakopos.
Pro langą įlipo tuščiomis, užtat išlipo, atkreipkime dėmesį, po paranke spausdamas dulkių siurblį.
Tuo metu gatve žingsniavo kiemsargis Matvejus. Užvertė Matvejus galvą ir žiūri, kad ant kopėčių kažkas siurblį laiko. Priėjo Matvejus prie kopėčių ir pradėjo jas spardyti.
O jaunikaitis, šito nesitikėjęs, ėmė ir nutrūko nuo skersinių; krito krito ir nukrito kiemsargiui Matvejui ant galvos.

***

Dar vienas objektas, kirtęs lango tuštumą, buvo pensininkas Ivolginas. Bet čia mažumėle sudėtingesnis atvejis. Mat Ivolginas pro langą šoko ne savo noru, o buvo grūste išmestas.
Galite nė neabejoti: Ivolginą, Afganistano karo veteraną ir pirmos grupės invalidą, pro langą ištrenkė du vyrai - vienas sanitaro chalatu, kitas gaisrininko uniforma. Jie čiupo senį už pažastų ir vilko lango link. O kai Ivolginas pagaliau susiprotėjo, kas per operacija šičia vykdoma, gelbėtis buvo vėlu: vyriškiai pasodino jį ant palangės ir stūmė lauk. Pensininkas iš paskutiniųjų muistėsi, klykė, bet argi pasipriešinsi, vieną koją teturėdamas?
Taigi du vyrai išmetė Ivolginą iš namo ir pro langą stebėjo, kaip senukas leidžiasi ant asfalto.

Vartotojo avataras
sielagaudys
Žiedo nešėjas
PranešimaiCOLON 539
UžsiregistravoCOLON 02 Lie 2007, 19:14
MiestasCOLON kartais Vilnius, kartais kitur, dažniausiai negyvenu

#16 Standartinė sielagaudys » 23 Lie 2008, 19:13

I luvz you. :prayer:
MOAR!
I'm a leaf on a wind. Watch how i soar.

The planet is fine...the people are FUCKED! - George Carlin

PhanTom
Girdėjo apie Žiedą
PranešimaiCOLON 18
UžsiregistravoCOLON 12 Lie 2008, 00:01
MiestasCOLON Vilnius
CONTACTCOLON

#17 Standartinė PhanTom » 24 Lie 2008, 00:53

Nėra už ką atsiprašinėti, visi kūriniai tikrai verti laiko, skirto jiems perskaityti, o pirmąjį tiesiog praryti galima.
[quote="Nūmenorietis"]Geeks are rising from the shadows.[/quote]

[quote="Nūmenorietis"]Nu ir priflūdino geekų.[/quote]

Oporonodžarijus
Girdėjo apie Žiedą
PranešimaiCOLON 20
UžsiregistravoCOLON 03 Rgs 2007, 11:44

#18 Standartinė Oporonodžarijus » 06 Rgp 2008, 23:34

Analizė

Madam Antanina Jakutina, atsibudusi ryte ir nušlepsėjusi virtuvėn, išvydo labai nemalonų vaizdą.
Ant šviestuvo pakartas suposi kažkoks nuogas vyriškis, kurio Antanina Jakutina, suprantama, nepažinojo. Prie atdaro lango, blizgėdami ant grindų, mėtėsi: keistos metalinės kaukolės, penkiakampės žvaigždės, žvakės ir laužtuvas. Be to, Antaninos Jakutinos šaldytuve, ties ketvirtąja lentyna, per naktį buvo atsivėrusi taisyklingos apskritimo formos skylė, o iš vidaus tvoskė prisvilusia mėsa.
Antaniną Jakutiną taip sukrėtė šita scena, kad moteris, prislėgta klaikios nevilties, suriko:
- What the sh*t is goin' on?!
Staiga visa aplinkui ėmė tirtėti, bildėti ir virtuvę akimirksniui užtvindė akinanti šviesa. Tiesiai prieš Antaniną Jakutiną išdygo baisingas padaras septyniomis barsuko galvomis ir gorilos kūnu. Nieko nelaukęs jis čiupo madam Jakutiną už gerklės, sumaurojo, tada - nešykštėdamas jėgų - suspaudė. Triokštelėjo lūžtantis stuburas, moteris pratisai sugargė, ir siaubas jos akyse sustingo į mirtį...

Paikam protui ir neįdėmiai akiai aprašyta situacija gali pasirodyti kvaila, absurdiška ar net negalima.
Tačiau iš tikrųjų nėra čia kuo stebėtis.
Mokslinių eksperimentų centre, stūksančiame per kelis šimtus mylių nuo Antaninos Jakutinos namų, tąnakt buvo išbandoma teleportacijos kamera. Mokslininkas, kameros išradėjas, lindo į savo šedevrą visiškai nuogas, baimindamasis, kad drabužiai gali užsiliepsnoti tiesiog ant kūno. O po kelių sekundžių vyriškis atsirado nematyto buto virtuvėje ir išgirdo knarkiant madam Jakutiną. Mokslininkas net nustėro pagalvojęs, kad bus plikutėlis užtiktas nepažįstamos moters. Todėl čia pat susirado kažkokią virvę ir nedelsdamas pasikorė.
Po kelių valandų pas Jakutiną pradėjo laužtis du banditai, laikę save satanistais. Jie atsitiktinai pasirinko šį butą, o langą atknojo laužtuvu. Jie įsirepečkojo vidun prošnabždžiu keikdamiesi, apsiginklavę beisbolo lazda, saujose gniauždami satanistiniam ritualui paruoštus atributus, kuriuos išsiderėjo kioske prie turgaus. Tačiau netrukus banditai susidūrė su nakties vėjyje tabaluojančiu nuogu lavonu ir taip pašiurpo, kad viską metė ir stumdydamiesi virto atgal pro langą.
Pastarąjį, aiškus daiktas, paliko atdarą, ir vėliau pro jį teikėsi įskristi kamuolinis žaibas. Jis išdegino skylę šaldytuve, pratūnojo ten gerą penketą minučių. Paskum šovė iš kur atlėkęs - į tamsą ir į naktį.
Tačiau kaipgi siaubūnas septyniais barsuko snukiais? Tiesą sakant, jo pasirodyme irgi nerasime nieko stebėtina. Reikalas tas, kad prieš tūkstantį metų netoli vietos, kur gyvena madam Jakutina, imperatorius Pangu, naudodamasis filosofinio akmens dulkėmis ir sudėtingiausiais Nekronomikono užkeikimus, nugalėjo praamžį demoną Asmagretą - kosminio chaoso liepsną ir inkarnaciją. Demonas pasirodė neįsivaizduojamai galingas, tad imperatorius nevaliojo jo pribaigti - teįstengė įkalinti niekio kalėjime anapus visatos ir laiko. Raktas nuo kalėjimo buvęs senovinis burtažodis, kurio Pangu nepatikėjo net finansų ministrui Paspartu. Tačiau - savo nelaimei - madam Jakutina šį burtažodį netyčiomis, matyt, atspėjo ir išlaisvino Asmagretą. O šis, liepsnodamas aklu įniršiu ir neregėdamas kito taikinio, ėmė ir pasmaugė madam Jakutiną.

QED. Matome, kad nagrinėta situacija yra visiškai natūrali bei dėsninga, ir tik neišmanėlis gali ja stebėtis ar laikyti neįmanoma. Todėl nesuklysime pažymėdami, jog kiekvienam save gerbiančiam visuomenės nariui privalu mokėti suvokti ir interpretuoti panašius nutikimus.
Paskutinį kartą redagavo 1 Oporonodžarijus. Iš viso redaguota 7 kartus.

Vartotojo avataras
Aiquen
Ardos bamba
PranešimaiCOLON 4087
UžsiregistravoCOLON 23 Kov 2004, 17:35

#19 Standartinė Aiquen » 06 Rgp 2008, 23:57

Yay, Dža, tamstos keverziakai yra totalus gėris! :weedman:
Daaaaaar!!!
Kind of makes you go crazy, you know. Whacko. Really out there, CUCKOO! You bring any apples?

Oporonodžarijus
Girdėjo apie Žiedą
PranešimaiCOLON 20
UžsiregistravoCOLON 03 Rgs 2007, 11:44

#20 Standartinė Oporonodžarijus » 10 Rgp 2008, 12:02

Radau dar nesąmonę - už šitą atleiskit

Transformacija

Iš tiesų klausimas, kas gi atsitiko prancūzams, yra žymiai beprasmiškesnis, nei gali pasirodyti iš pirmų keturiasdešimties parų apmąstymų.
Dabar – meditacijoje pratūnojęs galybę bemiegių naktų, pakeitęs bent dešimt prancūzų okaziją aiškinančių mokyklų – pagaliau jaučiuosi ištrūkęs iš tų paikų svarstymų narvo, ir į besikivirčijančių mąstytojų gaujas linkęs žvelgti vien su liūdna pašaipa.
Sakau jums: klausti, kodėl prancūzai virto grybais, yra taip pat kvaila, kaip bandyti gniaužti šviesos juostą. Kaip besistengtumėte, spinduliai neišvengiamai prasprūs pro jūsų pirštus ir išliks nejudrūs savo rimtyje. Aišku, juos galima apglėbti, iki galo nesuspaudus pirštų kumštin, ir taip kvailinti regimybe, neva šviesos kelias paklūsta rankos mostui; bet išmintingam žiūrovui šita iliuzija atrodys dar bergždesnė, dar tragikomiškesnė nei ankstesnės pastangos.
Tad apmaudu, jog mes iki šiol viliamės ištirti, kaip prancūzai virto grybais.

***

Kita vertus, mane kartkartėmis apima kone išdidus džiugesys, kad esu tos istorinės, pasaulį aukštyn kojom apvertusio sumaišties amžininkas.
Galite įsivaizduoti: stebuklas blykstelėjo per akimirksnį! Toje vietoje, kur stypsojo žmogus, po sekundės dygo voveraitė, lepšis ar baravykas. Įvairiaspalvės kepurėlės nuklojo Paryžiaus gatves – grybai kyšojo suleidę šaknis tiesiai į asfaltą ir tašytus akmenis. Kazlėkai augo ant Eifelio bokšto apžvalginės aikštelės, trijų šimtų metrų aukštyje. Vėjas draikė kerpes primenančius kiniškus grybus Eliziejaus laukuose. O staiga nutykęs Mulen Ružas priminė pievagrybių fermą.
Transformaciją suvokusi žmonija išlenkė nuostabos ir panikos kokteilį. Kodėl prancūzai? Kodėl grybais? Sugaudė sutvisko teleekranai, laikraščių antraštės išaugo dešimteriopai. Visos įžymybės buvo kaipmat nusviestos nuo pjedestalų, ketvirtosios valdžios dėmesys tapo grybų privilegija. Dažnos priemonės, turėjusios numalšinti sielose pasėtas audras, pasirodydavo ne tik kraštutinės, bet ir apgailėtinos: už prancūzų literatūros neišmanymą baudė kalėjimu, o pradinukų suolus užvertė mikologijos traktatais. Mokslininkai bei politikai, filosofai ir išradėjai išsižadėjo priprastų temų ir nuo to meto tegvildeno prancūzų sugrybėjimą.

***

Kebliausia tai, kad transformacija palietė ne tik Paryžių ir ne tik Prancūziją – ji pasigriebė ir visus nelaimėlius, kurie, išvykę iš tėvynės, pagal kraujo teisę vis dėlto laikyti prancūzais. Todėl negaliu būti tikras, kad artimiausiam miške lyg niekur nieko pūpsanti rudmėsė kažkada neatsidūrė čia žmogaus pavidalu.

***

Tenka pripažinti, jog laikui lekiant tiek visuotinis sambrūzdis, tiek apokalipsinės nuotaikas aprimo, o gal veikiau peraugo į tam tikrą, nuspėjamą bei dėsningą, rutiną.
Nepaisant to, kad laboratorijose bei bibliotekose trūnijantys mokslininkai kasdien vis dar išgalvoja po tuziną virtimą aiškinančių paradigmų, liaudis, regis, tuo ne itin domisi, ir jos požiūris į grybus bei prancūzus vystosi nesunkiai juntamu – nepasakyčiau, kad pagirtinu – keliu.
Man nepatinka, kad gyvoji teisė draudžia valgyti grybus – marinuotus, keptus, virtus ar net žalius – nes netyčiom galiu sukamžloti prancūzą. Nepatinka, kad viešumoje apie grybus ir prancūzus mane moko kalbėti vien graudžiu veidu, dešiniu smilium rituališkai trinant kairįjį skruostą, tarytum braukiant nematomas ašaras. skenės Apolonai, Marsijai, netgi blizgesyje supleškantys Ikarai jaučia pareigą man tarti bent žodelį kitą apie tai, kaip jie niekina grybus teberijančius slapūnus, - šnekant jų veidai tįsta nuo tariamo originalumo ir vos telpa į lubinį teleekraną.
Visa šitai mane ne tik erzina, bet ir trikdo. Tačiau būčiau kvailys, jei savo nuogąstavimus reikščiau garsiai: jau kitądien stypsočiau prie gėdos stulpo, ir budelis kaktoje išdegintų baravyko formos stigmą. Tenka kalbėti prošnabždžiu, ir nuolatos iki raudonumo trinti kairįjį skruostą, idant nieks neįtartų mano tikrojo nusiteikimo.

***

Iš tikrųjų padėtis nepavydėtina: mikologijos ontologinės ambicijos man kelia šypsnį, o grybai kaip praktika atrodo nemaloni ir pavojinga. Vis dėlto nūdieną vertinčiau dar palyginti teigiamai. Pranašauju, jog ateities karta - laiko atkirsta nuo transformacijos ir stokodama bet kokios atminties apie ją, tačiau pasičiupusi savo tėvų vėliavas – iškils taip apsėsta grybų, kad grybiškumas taps jos svarbiausiu, pasiglemžiančiu bruožu. Tačiau neverta stebėtis, jei būtent ši karta galutinai pamirš žodį „prancūzas“.
Paskutinį kartą redagavo 2 Oporonodžarijus. Iš viso redaguota 10 kartus.

BUTTON_POST_REPLY