Žinutė #1
Pastaba:
Šį kūrinį kūrė keturi asmenys: aš ir dar trys mano draugai.
"Lemties sparnai"
Pirmas skyrius
Minasso miestelyje gyvenimas virte virė. Minassas buvo mažas, jame vos tilpo visi jo gyventojai. Bet į miestelį plūste plūdo įvairių rasių atstovai. To priežastis- smuklė. Pavadinimo ji neturėjo. Tiesiog Minasso smuklė. Joje buvo parduodamas geriausias elis Amartiande. Bet mes ne apie tai. Netgi ne apie Minasso miestelį. Rimtai. Jūs apie jį skaitėte visiškai be reikalo.
***
Buvo šiltas vasaros pavakarys. Į smuklę įėjo aukšta, blyškiaveidė, rimtos veido išraiškos tamsiaplaukė puselfė. Ji pamatė ant smuklės durų pakabintą skelbimą:
"Ieškai nuotykių? Nebaisūs pavojai? Organizuojama kelionė į Rytus. Norintys keliauti sėdasi prie 15-ojo staliuko"
Puselfė susimąstė ir nedvejodama prisėdo prie 15-ojo staliuko.
***
Po ilgos kelionės į pietvakarius, po sėkmingai atliktos užduoties, Dark elfės tikslas buvo pasiektas- Minasso miesto smuklė. Ji buvo medinė, bet labai patvari, joje nuolatos būdavo daug žmonių.
-Ir vėl čia grįžau,-pusbalsiu ištarė ji.
Ji sustojo prie smuklės durų ir pamatė skelbimą:
"Ieškai nuotykių? Nebaisūs pavojai? Organizuojama kelionė į Rytus. Norintys keliauti sėdasi prie 15-ojo staliuko"
Dark elfė nuotykius dievino, ji keliaudavo visur, kur reikėdavo...
"-Manęs tada vos neužmušė"-prisiminė ir savo pirmąją kelionę į Rytus.
Tada užsitraukė gobtuvą ant veido, kad jos niekas nepažintų (ypač kareiviai), ir, atidariusi smuklės duris, įėjo į vidų. Smuklės viduje buvo prietema, ją apšvietė vos keli žibintai. Prie galinės sienos buvo baras. Už jo, kaip ir visados, stovėjo smuklininkas. Ji sustojo prie 15-ojo staliuko...
Prie jo pamatė vieną asmenį. Dark elfė spėjo jog tai puselfė...
Dark elfei prisėdus, puselfė apsidžiaugė, kad neteks keliauti vienai- Rytuose labai pavojinga, tą ji žinojo.
Tamsiaplaukė pabandė užkalbino ką tik prisėdusią moterį:
-Ir tu keliausi į Rytus, kaip matau?..
-Taip, keliausiu,-atsakė Dark elfė į netikėtą klausimą.-Tu irgi keliauji?
-Keliauju,- nusišypsojo puselfė,-tu man atrodai matyta... Ar kartais nebuvome anksčiau susitikusios?..
-Nežinau... neprisimenu tavęs,-tepasakė.
-Na, tiek to,-tarė puselfė, patogiau įsitaisė kėdėje ir nusuko užsigalvodama nusuko savo žvilgsnį.
Po poros minučių ji atsistojo, ruošdamasi eiti prie smuklininko užsisakyti pavalgyti, bet prieš eidama paklausė būsimosios bendrakeleivės:
- Gal ir tau ką nors užsakyti?
-Ko nors išgerti,-atsakė Dark elfė,-ačiū.
"-Ji gan maloni,"-pamanė,"-įdomu, kaip ji kaunasi?"
Puselfė linktelėjo, ir priėjo prie smuklininko. Smuklininkas prabilo, kad girdėtų ir Dark elfė:
- Drąsios esate... Ne daug kas šiais laikas leistųsi ieškoti nuotykių į Rytus... Man atrodo, jog jūs nežinote, kur keliaujate... Gal vis dėlto gerai pagalvokite, ar verta jums keliauti į Rytus?… Tai vyrų darbas, o ne dviejų moterų...
Išgirdusi smuklininko žodžius, Dark elfė greitai, kaip katė, šoko prie jo ir griebė už gerklės.
-Nenuvertink moterų...kartais mes būnam stipresnės nei jūs,-sušnypštė ji ir paleido smulkininką. Tada kuo ramiausiai grįžo prie stalo ir atsisėdo, nusisukusi nuo visu...
Kai Dark elfė paleido smuklininką, puselfė šaltai tarė:
- Ačiū už jūsų rūpestį, bet galime ir pačios savimi pasirūpinti. O šiaip man du bokalus alaus...
Ji netikėtai nusišypsojo drebančiam smuklininkui, sumokėjo už alų ir prisėdo prie 15-ojo staliuko.
- Prašau,-tarė ji, paduodama Dark elfei bokalą,- Į sveikatą!
-Į sveikatą,-pasakė Dark elfė ir vienu gurkšniu išgėrė alų.
Puselfė taip pat išgėrė savo alų ir vėl susimąstė.
- Iš kur esi?,- staiga paklausė ji.-Nors buvau mačiusi Dark Elfų, bet neatrodai taip, kaip kiti Dark Elfai...
-Aš klajoklė,-pasakė Dark elfė,-niekur neužsibūnu taip ilgai, kad galėčiau tą vietą vadinti namais. Ir kuo aš tau nepanaši į kitus Dark Elfus?
- Nepanaši jau vien dėl to, kad esi klajoklė. Kiek pažįstu Dark Elfus, jie nelabai mėgsta klajoti vieniši.
-Na, tada aš tikrai nepanaši į kitus,-vos vos šyptelėjo, parodytama baltus dantis, Dark elfė.
-Manau, mums reikia apsitarti kuo keliausim, nors, tikiuosi, kad dar kas nors prie mūsų prisidės...
-Galime keliauti pėsčiomis, jei tu nieko prieš,-pasakė Dark elfė, lyg mesdama iššūkį.
"-Juk visados ir keliavau pėsčiomis, nemėgstu tų arklių..."-prisiminė savo ankstesnes keliones.
-Aš visiškai sutinku keliauti pėsčiomis,- atsakė puselfė
-Galime keliauti, jei nori,-pasakė Dark elfė,-ar dar nori palaukti?
-Jau vakaras,-tarė puselfė, žiūrėdama pro langą,- manau, reikia pailsėti prieš kelionę ir susidėti maisto atsargas.
Tada ji atsistojo ir tarė:
-Einu įkvėpsiu oro...
Išėjusi į kiemą, puselfė atsisėdo ant žolės ir pažvelgė į žvaigždes.
Dar šiek tiek pabuvusi lauke, ji grįžo į smuklę. Įsitaisė prie 15-ojo staliuko ir pradėjo galvoti apie artėjančią kelionę į Rytus.
Staiga atsivėrė durys, ir pro jas įlėkė trys jauni vyrai. Vienas iš jų buvo sužeistas. Puselfė priėjo prie jų, ir paklausė:
-Kas gi atsitiko? Kas jus užpuolė?
Vyrai atrodė labai išsigandę ir pusbalsiu tarė:
-Tai buvo Juodojo Lordo pasiuntiniai... Sakė, kad ieško aukštos tamsiaplaukės puselfės.
Ji staigiai išsitraukė kardą ir išbėgo į kiemą apsidairyti.
Antras skyrius
Po kelionės iš gimtųjų miškų, elfas priėjo smuklę. Iš jos išbėgo juodaplaukė mergina, tikriausiai puselfė.
Ant smuklės durų kabėjo skelbimas nuotykių ieškotojams apie kelionę į Rytus. Pagalvojo:"Būtų labai įdomu pasižvalgyti po pasaulį, gal rasčiau kokį patyrusį magą, kuris galėtų mane mokyti."
Įžengęs pro duris, jis pamatė sužeistą vaikiną, o šalia jo du nesužeistus. Sužeistojo žaizdą išgydė su magija ir prisėdo prie 15-ojo staliuko. Prie jo sedėjo Dark Elfė. Jai nepratarė nei žodžio.
***
Puselfė apsidairė, bet nieko nepamatė, tik kažkokį elfą, įeinantį į smuklę.
Ji nusiramino ir grįžo į smuklę apžiūrėti sužeistąjį.
Įėjusi į smuklę pamatė, kad elfas išgydė žaizdą magijos pagalba ir prisėdo prie 15-ojo staliuko.
Ji dėl viso pikto dar apžiūrėjo, kur būta žaizdos. "Na, rodos užgijo",- pagalvojo Isilmė ir nuėjo prie staliuko.
Vos ji prisėdo, visai neseniai buvęs sužeistasis vaikinas pradėjo blaškytis. Ji greitai prie jo pribėgo, bet nespėjo- vaikinas jau atidavė savo dvasią. Puselfė staigiai apžiūrėjo tą vietą, kur buvo užgydyta žaizda. Ji buvo vėl atsivėrusi, iš jos sunkėsi pajuodęs kraujas.
-Ginklo, sužeidusio šį jauną žmogų ašmenys buvo apnuodyti...,-sumurmėjo puselfė.
Ji greitai pribėgo prie staliuko, kur sedėjo Dark elfė ir ką tik atėjęs Elfas.
-Mums reikia kuo greičiau iš čia dingti. Manau, nelauksime aušros, per daug pavojinga čia pasilikti. Ji kreipėsi į Elfą:
-O dabar tau teks pasisaugoti. Visi manys, jog tai tu kaltas dėl jaunuolio žūties. Nors tie nuodai jau buvo spėję pažeisti gyvybinius organus prieš užgydant žaizdą.
-Galim keliaut,-tarė Elfas. “-Nors jau tris paras keliavau” - Kaip matau tau ryžto nestinga, o Dark Elfei ištvermės. O man saugotis nereikės. Visi smuklės lankytojai ir darbuotojai pamirš mus ir žaizdos gydimą. Tik palaukit manęs kelias minutes.-ir jis išėjo į lauką. - keliauninkės, siūlau jum trauktis, nebent norit irgi pamiršti.
Elfui pasiūlius pasitraukti, puselfė tarstelėjo:
-Neveikia manęs tavo magija, - ir parodė savo amuletą- sidabrinę saulę su mėnuliu, apsuptus žvaigždėmis.
Tada Elfas pradėjo murmėti sunkiai suprantamus žodžius. "Tik palaukit kelias minutes" – galvojo.
-Na, jau turbūt jie turėtų viską apie mane pamiršt. “-Nors valandai”
-Turim skubėti.- šūktelėjo bendražygėms.
-Ir keliauti reikia greitai bei tyliai- Juodasis Valdovas seka, jis gudrus, bei baisus, bet jo galybei niekas negali pasipriešinti, -tarė puselfė.
-Kaimelyje iš kur aš kilęs nieko apie jį negirdėjau, - tarė Elfas,- Papasakokit man apie jį. Kur jo valdos??? Pabandysiu spėti. Rytuose.
Puselfė nustebo:
-Negali būti, jog negirdėjai apie Juodąjį Lordą... Jis yra baisiausias sapnas... Baisiausia nelaimė... Baisiausia liga...
-Ką tu apie jį žinai, Dark Elfe???
-Nieko, kas tau praverstų...-atsake Elfė.
- Kokie jūsų vardai, regis smuklėje neišgirdau?-paklausė Elfas.
-Isilmė,-atsakė puselfė.
-Lumbagor,-pasakė Dark Elfė,-o tavo?
-Helch.-atsakė Elfas.
-Keliaujam, kelias tolimas ir sunkus, neverta ilgiau laukti. Teks keliauti su kuo mažesnėm pertraukom...-pasakė Isilmė.
-O kas iškabino tą skelbimą ant smuklės, - sunerimo Helch.
-Nežinau, bet man ir nesvarbu,- tarė Isilmė,- dabar jau vis tiek nebeišsiaiškinsim.
-Na taip, grįžti nebegalim, valstiečiai jau viską prisimins- tarė Helch.
-Ne valstiečiuose esmė, Helch,- tarė Isilmė.
Vos jai ištarus šiuos žodžius, sušlamėjo medžių lapai. Isilmė išsitraukė kardą:
-Rodos, mes ne vieni...
-Nu man tai įgriso... Kai aplinkui ramu, visada kažkas nutinka...
Iš už medžių išlindo didžiulis būrys orkų- apie penkis tuzinus.
-Orkai!,- sušuko Isilmė.
Lumbagor išsitraukė savo kardą ir pradėjo kovoti.
"-Ak, pagaliau veiksmas"-pamanė ji.
- Pirmą kartą matau orkus,- tarė Helch ir pagalvojo : "Mažai keliauju"
Jis išsitraukė durklą ir smeigė keliem orkam į tą vietą kur turėtų būti širdis...
-Koks tu elfas!? Juk orkai tai nukankinti elfai!-tarė Isilmė, greitai išsisukusi nuo orko kalavijo.
-Kiek kartot, mano kaimas atokus!!!!- iššaukė Helch tuo pačiu metu su magija judindamas orko ginklą.
Kova baigėsi bendražygių pergale.
Trečias skyrius
Jie keliavo per nedidelę dykumą.
Po 5 dienų bendražygiai, be nuotykių ir pavojų pasiekė mažą miestelį. Isilmė nelabai apsidžiaugė, kad teks keliauti per miestelį:
-Mus gali pastebėti Priešo tarnai.
-Aš per miestelį nekeliausiu,-pasakė Lumbagor,-ten gali būti pilna kareivių. Kaip nors jį apeisiu ir susitiksim už miestelio. Gerai?
-Gerai,- tarė Isilmė,- susitiksime už miestelio.
***
Isilmė išėjo iš miestelio ir net nepastebėjo, kad su ja nėra Helch. Ji pradėjo laukti Lumbagor. Bet pralaukusi visą dieną, jos nesulaukė...
***
Staiga prie jos pribėgo Lumbagor, visa kruvina ir uždususi.
-Mes turim bėgti iš čia, mane persekioja,-pasakė ji.
Isilmė nuskubėjo paskui Lumbagor.
-Kas gi tave persekioja? Tavo žaizdas reikia sutvarstyt.
-Papasakosiu vėliau kai būsim pakankamai toli nuo miestelio. O dėl žaizdų, nesijaudink, užgis.
-Ar seniai tave persekioja?-paklausė Isilmė.
-Beveik nuo tada kai išsiskyrėm.
-Reikėjo mums greičiau pereiti miestelį!
-Niekis, jūs nekalti.-pasakė Lumbagor ir pridūrė,-be to tokie nuotykiai man patinka.
Isilmė atsisuko atgal, ir pastebėjo, kad kažkas netaip:
-Eemm... Atrodo, kažkur pametėm elfą...
-Su manim jis nekeliavo.-atsakė Lumbagor.
***
Tuo metu Helch klaidžiojo po miestą (PASIKLYDĘS) ir ieškojo bendražygių. Klausinėjo žmonių ar nematė jo bendrakeleivės. Vienas miestietis prisiminė ją ir nurodė kryptį pro kuriuos vartus ji išėjo. Helch iš karto nubėgo ta kryptim galvodamas:
"Tas orkas stipriai smogė, net atjungė keliom valandom".
***
-Va jis, atbėga,-parodė Elfo pusėn Lumbagor.
-Na, jeigu jau jis magas, tai galėjo teleportuotis...-pakomentavo Isilmė.
***
-Kas nutiko tau???- paklausė atbėgęs Helch kai pamatė Lumbagor.
-Nieko man nenutiko, nesijaudink.-atsakė Lumbagor.
-Vaizdelis nekoks, - tarė Helch ir bandė pagydyti Lumbagor magija, bet ji nustumė elfą šalin. - Eee kodėl? Aš bandžiau tave gydyti.
-Neeikvok jėgų, jų prireiks,-pasakė Lumbagor,-o mano žaizdos užgis pačios.
-Tavo išdidumas gali tave pražudyti, elfe. Čia ne grasinimas, tik perspėjimas.
-Mano išdidumas manęs nepražudys,-pasakė ji,-be to, be išdidumo neišgyvenčiau.-šyptelėjo Lumbagor.
Isilmė tarė Helch:
-Na, kadangi vis dėl to suradai mus, manau, neverta daugiau gaišti laiko ir reikia keliauti toliau...
Staiga iš miestelio pasigirdo riksmai. Iš jo išjojo jaunas, aukštas, kraujuotas pusorkis, atrodantis kaip žmogus, su dalgiu rankoje, o paskui jį daug kareivių. Arklys suklupo ir raitelis nukrito. Tuo pasinaudojęs pirmasis sargybinis kirto paskutinį smūgį...
-Kiek dar šiandien bus kraujuotų nuotykių,- sušuko Isilmė, ir puolė gelbėti raitelio...
- Panašus pusorkis man pasakė kur jūs nuėjot, bet čia liktai žmogus... Ką, aš retai orkus matau, tai neatskiriu...
Tai taręs Helch užšaldė kelių kareivių rankas.
Lumbagor išsitraukė savo lanką ir nušovė keletą kareivių...
Pribėgus artimiausiam sargybiniui , kraujuotas nepažįstamasis nusijuokė kraupiu juoku ir pasileido prie kariškių.
- Na tas žmogus ar pusorkis tikras sadistas...,- pasakė Helch
-Žiūrint, ką tu sadizmu laikai, Helch. Savęs gelbėjimą?-paklausė Isilmė
Po poros akimirkų aplinkui telkšojo kareivių kraujas, ir gulėjo dar šilti jų lavonai...
Atsisukęs pusorkis, vis dar kraupiai šypsodamasis, kreipėsi į išgelbėtojus:
-Ačiū, bet nereikėjo manęs gelbėti. Aš ir pats būčiau išsigelbėjęs...
Nespėjęs daugiau nieko ištarti, susigriebė už dešinės rankos ir kraupiai persikreipęs sudėjavo
-Tai sakai, tavęs gelbėt nereikia?-paklausė Lumbagor žiūrėdama į pusorkį.
-Man tereikia išgerti vandens-vos vos iššvokštė jaunuolis.
-Tai gerk,-tarė Helch burtais ipildamas jam vandens į burną.
-Na, manau, reikia keliauti toliau... Mūsų laukia dideli ir sunkūs darbai,- tarė Isilmė.
- O tu nekeliausi,-tarė Helch pusorkui.
-Aš ...- nepažįstamasis prarado sąmonę.
-Nešimės jį kartu?,-paklausė Lumbagor, rodydama į pusorkį.
-Eem... Jis turį arklį. Galim ant arklio užsodinti ir kartu vestis. Juk nepaliksim čia likimo valiai...-kiek pagalvojusi atsakė Isilmė.
-Tik pirmiau reikėtų žaizdom pasirūpinti, nes gali mirtinai nukraujuot.
-Turiu vandens, prireiks plaunant žaizdas- tarė Isilmė.
-Nereikia...aš tik trukdysiu.....-dar vos vos stengdamasis rišliai šnekėti, ištarė pusorkis.
-Geriau nekalbėk, patausok jėgas,-šyptelėjo jam Lumbagor.
-Keliaujam į Rytus, dar vienas bendražygis pravers,- linksmai tarė Isilmė
-Gal, jei jis nori su mumis keliauti...-pasakė Lumbagor.
-Aš jums skolingas...gyvybę ir keliausiu su jumis ir gelbėsiu jūsų pasturgalius-tarė okras.
-Gelbėsi mūsų pasturgalius?,-nustebo Lumbagor,-Ar tik neteks mums gelbėti tavojo?
-Tikėkimės, kad neteks,- nusišypsojo Isilmė,- nes mums reiks gelbėti savuosius, kai pasieksim Rytus.
Pusorkis nugrimzdo į sapnus...prarado samonę, turbūt nukraujavo.
***
Nakvynei keliautojai įsitaisė netoli miestelio.
Ketvirtas skyrius
Pusorkis atsibudo išpiltas šalto prakaito ir atgavęs sąmonę vis dar kentėjo skausmus, bet mokėjo su jais susitvarkyti. Sapnavo kraują… sapnavo išdavystę ir…mirtį.
Naktis buvo tyli ir šilta todėl jis nusprendė niekam netrukdyti savo padėkojimais, o tiesiog grožetis žvaigždėmis, kurios buvo kerinančiai gražios…
***
Kitą rytą Helch tarė:
-Tai gal savo vardą pasakysi?
-Aš esu Balrach-atsakė pusorkis.-O jūs?
Elfas atsakė:
-Helch.
-Isilmė,-atsakė ir puselfė.
-Lumbagor.
***
Staiga, nežinia iš kur, pasirodė orkai ir trolis...
Isilmė tarė:
-Na ką, kova prasideda
Lumbagor nušovė vieną orką ir stojo prieš trolį...
-Kodėl tie orkai tokie priešiški???-tarė Helch ir sustingdė tris orkus iki mirties...
Trolis norėjo tvoti Lumbagor staigų, bei apgaulingą smūgį, bet pusorkis ją užstojo su dalgiu, greitai atrėmęs jo smūgį kažką surėkė ir nukirto jam galvą.
-Ačiū,-padėkojo Lumbagor žiūrėdama į Balrach,-lieku tau skolinga.
-Manau, jums manęs prireiks,- kreivai šyptelėjo vaikinas,-kodėl jie jus užpuolė?
-Aha,- šyptelėjo Isilmė,- LAABAI prireiks (čia buvo sarkazmas, jeigu ką),- Manau, reikia keliauti toliau.
***
Po trijų dienų bendražygiai pasiekė Kalnus, skiriančius Rytinę Amartiando dalį nuo Vakarinės Amartiando dalies.
Isilmė tarė:
-Na štai... Kai pereisim šiuos kalnus, prasidės pavojingiausi nuotykiai. Nors dar net nebūsim įpusėję savo kelionės...
-Jums irgi i rytus?-nustebęs paklausė Balrachas-aš maniau jūs keliaujat atokiau kur mažiau pavojų.
- Nevaidink čia tokio,-tarė Helch.- Be to, tau su tokiom žaizdom ten dar pavojingiau. Ir aš tavęs negydysiu, nes nežinau kaip tave paveiks mano burtai (niekada nebandžiau gydyti orkų ir kolkas nebandysiu, nors jie yra nukankinti elfai. O kaip pritaikau naujas žinias).
-Neprašau, kad mane gydytum -įpykęs pasakė pusokis-nu ir kas kad moki gydyt išsiversiu ir be tavo burtų.
- Nors ir čia tuoj nudvėstum aš tavęs negydysiu!!!- tai taręs Helch paleido į Balrach ugnies kamuolį.- Kaip aš tai padariau???
-Mul...-nespėjo ištarti nė žodžio ir nukrito ant uolos -aaiii!!!! Idiote, žiurėk ką padarei!!! Aš degu!!!!!-sustaugė Balrachas.
- Oi atsiprašau, aš netyčia, aš pirmą kartą tip padariau (TAIP!!!) -taip taręs Helch šliūkštelėjo ant pusorkio vandens magijos pagalba.
-Išdeginai iki kraujo -iš pykčio jo akyse buvo galima spręsti, kad jis pasiruošęs...žudyti.
- Gal nori ir giliau?! - paklausė Helch ir paleido keletą ugnies šuvių šalia jo kojų.
-Gerai, Elfai, Pusorkiai, BAIGIAM! Kaip maži vaikai!,- tarė Isilme.
***
Dar tą pačią dieną jie priėjo keistą miestą.
Jame visi namai buvo juodi, be langų. Praeivių gatvėse taip pat nebuvo.
Staiga Isilmė šūktelėjo:
-Žiūrėkit! Ten, ant sienos,- parodė ji.
Ant sienos kabėjo jų visų portretai. Lape buvo parašyta:
IEŠKOMI
ISILMĘ ATVESTI GYVĄ JUODĄJAM LORDUI. KITUS GALIMA NUŽUDYTI, BET GALIMA IR ATIDUOTI GYVUS. ( RASIME,KAM PANAUDOTI )
ATLYGIS:
10000000 AUKSINIŲ
Isilmė iškart išsitraukė kardą. Helch tarė su panieka Isilmei:
-Man įdomu, kodėl tave atvesti būtinai GYVĄ, o mus- nebūtinai? Kuo tu geresnė už mus visus?
-Ramiai jei ji nenorės sakyt nebūtina. Čia ne miestas, čia kolonija, čia gyvena ištremtieji kaliniai, vergai bei visoks kitoks blogis. Jie neišeina į lauką, nes bijo....-tarė pusorkis ramiu balsu.
"-Ech, kodėl mane turi užmušti? Juk visados mane reikėdavo atvesti gyvą. Kuo ji tokia įpatinga?"-pagalvojo Lumbagor.
Isilmė tarė:
-Dabar ne metas kalboms, apie mane. Turim pereiti miestą gyvi.
Jie įžengė į miestą. Atrodė, kad jie jį pereis ramiai- gatvėse nieko nebuvo.
Jie jojo per miestą, bet pats Balrachas šnairavo į Isilmę ir suko galvą kodėl ji tokia ypatinga. "-Nejau ji jam reikalingesnė už Lumbagor ar už ...Helch?"
-Isilme,-tarė pusorkis ir pasižiurejo jai į akis -pasakyk kodėl tave jis nori palikt gyva. Kas yra papasakok nebijok -jis nusišypsojo gražia, nuoširdžia šypsena-nesijaudink tik pasakyk....
Isilmė tarė pusorkiui:
-Aš nieko nebijau...
Sulig tais žodžiais sudundėjo žemė. Gatvės prisipildė keistų padarų.
-Kas jie??? Jie priešiški??? Tai aišku,-tarė Helch ir paleido keletą ugnies šūvių.- Man šis naujas burtas patinka.
-Nu ir bjaurastis -tarė pusorkis, kreivai nusišypsojęs, ir iššitraukė dalgį-jie mirs DABAR!!!!!!
- Įdomu nuo ko?- tarė Helch skrudindamas antrą dešimtį.
Lumbagor nušovė keletą priešininkų ir, kai jie priartėjo prie jos, išsitraukė kardą, ir stojo į kovą.
Isilmė tarė:
-Che... Dabar tai bus... ,- ir nusišypsojo, išsitraukusi kardą. Pradėjo kautis.
Bet mintyse galvojo:
"-Dabar jie mane prispaus... Ir aš turėsiu papasakoti viską..."
Prie Helch priartėjo padaras iš už nugaros ir užpuolė :
- GELBĖKIT!!!
Staigiu pussukiniu pusorkis perskrodė užpuoliką pusiau, tas tespėjo išlementi laibą garselį.
-Labiau saugokis!-pareiškė Helch'ui Balrachas.
Visi padarai nugalėti.
***
Bendražygiai jau buvo už miesto.
Isilmė stovėjo nuleidusi galvą, ir laukė, kol bus iškvosta.
-Na gal pasakysi kas tu tokia??? Ir kas po galais iškabino tą skelbimą???? Ir kodėl aš taip atokiai gyvenu?? Bet svarbiau atsakyk į pirmą klausimą.-tarė Helch.
-Na tikrai, papasakok apie save daugiau,-grėsmingai šyptelėjo Lumbagor,-kodėl tavim domisi tas Juodasis Lordas? Kuo tu įpatinga?
Isilmė tarė:
-Tai ilga istorija...
-Papasakok, mes niekur neskubam...-
-Kas per ilga istorija? Noėjau tave ginti. bet dabar nežinau kas tokia esi.... -šypteli Balrach.
-Aš esu pasmerktoji nuo gimimo. Penkerių turėjau išvykti iš savo krašto, kad pradėčiau mokslus ir dėl to, kad mano tėvai tapo Juodojo Lordo kaliniais. Penkiolika metų gyvenau tarp elfų ir mokiausi kautis. Paskui man buvo paaiškinta, kodėl turiu mokytis kovoti... Mano lemtis- žūti nuo Juodojo Lordo rankos, tapti jo pasekėja- to jis ir siekia, arba jį nužudyti ir išlaisvinti nuo jo pančių visas karalystes, kurias jis yra užvaldęs. Štai,- tarė Isilmė, parodydama tatuiruotę ant dešiniojo riešo- juoda gyvatė, apraizgiusi švytintį mėnulį,- tokią tatuiruotę turiu ir ant kairiojo peties. Ją man padarė, kai baigiau mokslus... Ir,- baigdama tarė Isilmė,- aš turiu išvaduoti savo tėvą ir motiną. Kitaip pasaulis žlugs, ir visos rasės puls viena po kitos prieš Morną- juodąjį karalių...
Jis mane laiko didžiausia prieše, bet žino, kad jeigu prie prisijungčiau, būčiau stipriausia jo sąjungininkė. Vien dėl to, kad mano tėvai- vieno tolimo krašto karalius ir karalienė...
Juodieji priešai žino, kad keliauju,- ir ieško puselfės, nes mano motina buvo Elfė, tėvas- Žmogus...,- baigė Isilmė, ir apsidairė aplinkui.
-Tai tu princesė?,-paklausė Lumbagor,-kurios pusės: elfų ar žmonių?
Isilmė liūdnai tarė:
-Esu abiejų pusių sosto paveldėtoja- vienintelė palikuonė... Bet aš atsisakysiu sosto.
-Kodėl?
Isilmė atsakė:
-Aš neturiu jokio noro sėdėti soste ir nieko neveikti- jokių kovų, jokių nuotykių...
-Tai kolėl negali karaliauti ir keliauti??? Juk tavo karalystė, daryk ką nori!-pagaliau prakalbo ir Helch.
-Karalystei reikia rūpestingo ir gero paveldėtojo,- tarė Isilmė,- aš tokia neesu- mane vilioja nuotykiai ir pavojai... Jeigu mirčiau, kas TADA paveldėtų sostą?...
-O jeigu nepriimtum sosto kas tada?!-.
Isilmė atsakė:
-Juk mano tėvai dar jauni. Negi manai, kad Karaliai turi po vieną vaiką?...
***
Vakaras buvo keistas, pilnas įtampos bei visokių blogų emocijų per vieną vakarą suspėjo susipykti beveik visi: Balrach su Helch, Isilmė su Balrach.
"-Ir viskas tik dėl jos paslapties"-galvojo Balroch.
Vienintėlė Lumbagor buvo rami ir susikaupusi, neįžvelgiama veido išraiška.
***
Komentarai, įvertinimai, kritika, klaidų pastebėjimai, pastabos yra labai laukiami.
Šį kūrinį kūrė keturi asmenys: aš ir dar trys mano draugai.
"Lemties sparnai"
Pirmas skyrius
Minasso miestelyje gyvenimas virte virė. Minassas buvo mažas, jame vos tilpo visi jo gyventojai. Bet į miestelį plūste plūdo įvairių rasių atstovai. To priežastis- smuklė. Pavadinimo ji neturėjo. Tiesiog Minasso smuklė. Joje buvo parduodamas geriausias elis Amartiande. Bet mes ne apie tai. Netgi ne apie Minasso miestelį. Rimtai. Jūs apie jį skaitėte visiškai be reikalo.
***
Buvo šiltas vasaros pavakarys. Į smuklę įėjo aukšta, blyškiaveidė, rimtos veido išraiškos tamsiaplaukė puselfė. Ji pamatė ant smuklės durų pakabintą skelbimą:
"Ieškai nuotykių? Nebaisūs pavojai? Organizuojama kelionė į Rytus. Norintys keliauti sėdasi prie 15-ojo staliuko"
Puselfė susimąstė ir nedvejodama prisėdo prie 15-ojo staliuko.
***
Po ilgos kelionės į pietvakarius, po sėkmingai atliktos užduoties, Dark elfės tikslas buvo pasiektas- Minasso miesto smuklė. Ji buvo medinė, bet labai patvari, joje nuolatos būdavo daug žmonių.
-Ir vėl čia grįžau,-pusbalsiu ištarė ji.
Ji sustojo prie smuklės durų ir pamatė skelbimą:
"Ieškai nuotykių? Nebaisūs pavojai? Organizuojama kelionė į Rytus. Norintys keliauti sėdasi prie 15-ojo staliuko"
Dark elfė nuotykius dievino, ji keliaudavo visur, kur reikėdavo...
"-Manęs tada vos neužmušė"-prisiminė ir savo pirmąją kelionę į Rytus.
Tada užsitraukė gobtuvą ant veido, kad jos niekas nepažintų (ypač kareiviai), ir, atidariusi smuklės duris, įėjo į vidų. Smuklės viduje buvo prietema, ją apšvietė vos keli žibintai. Prie galinės sienos buvo baras. Už jo, kaip ir visados, stovėjo smuklininkas. Ji sustojo prie 15-ojo staliuko...
Prie jo pamatė vieną asmenį. Dark elfė spėjo jog tai puselfė...
Dark elfei prisėdus, puselfė apsidžiaugė, kad neteks keliauti vienai- Rytuose labai pavojinga, tą ji žinojo.
Tamsiaplaukė pabandė užkalbino ką tik prisėdusią moterį:
-Ir tu keliausi į Rytus, kaip matau?..
-Taip, keliausiu,-atsakė Dark elfė į netikėtą klausimą.-Tu irgi keliauji?
-Keliauju,- nusišypsojo puselfė,-tu man atrodai matyta... Ar kartais nebuvome anksčiau susitikusios?..
-Nežinau... neprisimenu tavęs,-tepasakė.
-Na, tiek to,-tarė puselfė, patogiau įsitaisė kėdėje ir nusuko užsigalvodama nusuko savo žvilgsnį.
Po poros minučių ji atsistojo, ruošdamasi eiti prie smuklininko užsisakyti pavalgyti, bet prieš eidama paklausė būsimosios bendrakeleivės:
- Gal ir tau ką nors užsakyti?
-Ko nors išgerti,-atsakė Dark elfė,-ačiū.
"-Ji gan maloni,"-pamanė,"-įdomu, kaip ji kaunasi?"
Puselfė linktelėjo, ir priėjo prie smuklininko. Smuklininkas prabilo, kad girdėtų ir Dark elfė:
- Drąsios esate... Ne daug kas šiais laikas leistųsi ieškoti nuotykių į Rytus... Man atrodo, jog jūs nežinote, kur keliaujate... Gal vis dėlto gerai pagalvokite, ar verta jums keliauti į Rytus?… Tai vyrų darbas, o ne dviejų moterų...
Išgirdusi smuklininko žodžius, Dark elfė greitai, kaip katė, šoko prie jo ir griebė už gerklės.
-Nenuvertink moterų...kartais mes būnam stipresnės nei jūs,-sušnypštė ji ir paleido smulkininką. Tada kuo ramiausiai grįžo prie stalo ir atsisėdo, nusisukusi nuo visu...
Kai Dark elfė paleido smuklininką, puselfė šaltai tarė:
- Ačiū už jūsų rūpestį, bet galime ir pačios savimi pasirūpinti. O šiaip man du bokalus alaus...
Ji netikėtai nusišypsojo drebančiam smuklininkui, sumokėjo už alų ir prisėdo prie 15-ojo staliuko.
- Prašau,-tarė ji, paduodama Dark elfei bokalą,- Į sveikatą!
-Į sveikatą,-pasakė Dark elfė ir vienu gurkšniu išgėrė alų.
Puselfė taip pat išgėrė savo alų ir vėl susimąstė.
- Iš kur esi?,- staiga paklausė ji.-Nors buvau mačiusi Dark Elfų, bet neatrodai taip, kaip kiti Dark Elfai...
-Aš klajoklė,-pasakė Dark elfė,-niekur neužsibūnu taip ilgai, kad galėčiau tą vietą vadinti namais. Ir kuo aš tau nepanaši į kitus Dark Elfus?
- Nepanaši jau vien dėl to, kad esi klajoklė. Kiek pažįstu Dark Elfus, jie nelabai mėgsta klajoti vieniši.
-Na, tada aš tikrai nepanaši į kitus,-vos vos šyptelėjo, parodytama baltus dantis, Dark elfė.
-Manau, mums reikia apsitarti kuo keliausim, nors, tikiuosi, kad dar kas nors prie mūsų prisidės...
-Galime keliauti pėsčiomis, jei tu nieko prieš,-pasakė Dark elfė, lyg mesdama iššūkį.
"-Juk visados ir keliavau pėsčiomis, nemėgstu tų arklių..."-prisiminė savo ankstesnes keliones.
-Aš visiškai sutinku keliauti pėsčiomis,- atsakė puselfė
-Galime keliauti, jei nori,-pasakė Dark elfė,-ar dar nori palaukti?
-Jau vakaras,-tarė puselfė, žiūrėdama pro langą,- manau, reikia pailsėti prieš kelionę ir susidėti maisto atsargas.
Tada ji atsistojo ir tarė:
-Einu įkvėpsiu oro...
Išėjusi į kiemą, puselfė atsisėdo ant žolės ir pažvelgė į žvaigždes.
Dar šiek tiek pabuvusi lauke, ji grįžo į smuklę. Įsitaisė prie 15-ojo staliuko ir pradėjo galvoti apie artėjančią kelionę į Rytus.
Staiga atsivėrė durys, ir pro jas įlėkė trys jauni vyrai. Vienas iš jų buvo sužeistas. Puselfė priėjo prie jų, ir paklausė:
-Kas gi atsitiko? Kas jus užpuolė?
Vyrai atrodė labai išsigandę ir pusbalsiu tarė:
-Tai buvo Juodojo Lordo pasiuntiniai... Sakė, kad ieško aukštos tamsiaplaukės puselfės.
Ji staigiai išsitraukė kardą ir išbėgo į kiemą apsidairyti.
Antras skyrius
Po kelionės iš gimtųjų miškų, elfas priėjo smuklę. Iš jos išbėgo juodaplaukė mergina, tikriausiai puselfė.
Ant smuklės durų kabėjo skelbimas nuotykių ieškotojams apie kelionę į Rytus. Pagalvojo:"Būtų labai įdomu pasižvalgyti po pasaulį, gal rasčiau kokį patyrusį magą, kuris galėtų mane mokyti."
Įžengęs pro duris, jis pamatė sužeistą vaikiną, o šalia jo du nesužeistus. Sužeistojo žaizdą išgydė su magija ir prisėdo prie 15-ojo staliuko. Prie jo sedėjo Dark Elfė. Jai nepratarė nei žodžio.
***
Puselfė apsidairė, bet nieko nepamatė, tik kažkokį elfą, įeinantį į smuklę.
Ji nusiramino ir grįžo į smuklę apžiūrėti sužeistąjį.
Įėjusi į smuklę pamatė, kad elfas išgydė žaizdą magijos pagalba ir prisėdo prie 15-ojo staliuko.
Ji dėl viso pikto dar apžiūrėjo, kur būta žaizdos. "Na, rodos užgijo",- pagalvojo Isilmė ir nuėjo prie staliuko.
Vos ji prisėdo, visai neseniai buvęs sužeistasis vaikinas pradėjo blaškytis. Ji greitai prie jo pribėgo, bet nespėjo- vaikinas jau atidavė savo dvasią. Puselfė staigiai apžiūrėjo tą vietą, kur buvo užgydyta žaizda. Ji buvo vėl atsivėrusi, iš jos sunkėsi pajuodęs kraujas.
-Ginklo, sužeidusio šį jauną žmogų ašmenys buvo apnuodyti...,-sumurmėjo puselfė.
Ji greitai pribėgo prie staliuko, kur sedėjo Dark elfė ir ką tik atėjęs Elfas.
-Mums reikia kuo greičiau iš čia dingti. Manau, nelauksime aušros, per daug pavojinga čia pasilikti. Ji kreipėsi į Elfą:
-O dabar tau teks pasisaugoti. Visi manys, jog tai tu kaltas dėl jaunuolio žūties. Nors tie nuodai jau buvo spėję pažeisti gyvybinius organus prieš užgydant žaizdą.
-Galim keliaut,-tarė Elfas. “-Nors jau tris paras keliavau” - Kaip matau tau ryžto nestinga, o Dark Elfei ištvermės. O man saugotis nereikės. Visi smuklės lankytojai ir darbuotojai pamirš mus ir žaizdos gydimą. Tik palaukit manęs kelias minutes.-ir jis išėjo į lauką. - keliauninkės, siūlau jum trauktis, nebent norit irgi pamiršti.
Elfui pasiūlius pasitraukti, puselfė tarstelėjo:
-Neveikia manęs tavo magija, - ir parodė savo amuletą- sidabrinę saulę su mėnuliu, apsuptus žvaigždėmis.
Tada Elfas pradėjo murmėti sunkiai suprantamus žodžius. "Tik palaukit kelias minutes" – galvojo.
-Na, jau turbūt jie turėtų viską apie mane pamiršt. “-Nors valandai”
-Turim skubėti.- šūktelėjo bendražygėms.
-Ir keliauti reikia greitai bei tyliai- Juodasis Valdovas seka, jis gudrus, bei baisus, bet jo galybei niekas negali pasipriešinti, -tarė puselfė.
-Kaimelyje iš kur aš kilęs nieko apie jį negirdėjau, - tarė Elfas,- Papasakokit man apie jį. Kur jo valdos??? Pabandysiu spėti. Rytuose.
Puselfė nustebo:
-Negali būti, jog negirdėjai apie Juodąjį Lordą... Jis yra baisiausias sapnas... Baisiausia nelaimė... Baisiausia liga...
-Ką tu apie jį žinai, Dark Elfe???
-Nieko, kas tau praverstų...-atsake Elfė.
- Kokie jūsų vardai, regis smuklėje neišgirdau?-paklausė Elfas.
-Isilmė,-atsakė puselfė.
-Lumbagor,-pasakė Dark Elfė,-o tavo?
-Helch.-atsakė Elfas.
-Keliaujam, kelias tolimas ir sunkus, neverta ilgiau laukti. Teks keliauti su kuo mažesnėm pertraukom...-pasakė Isilmė.
-O kas iškabino tą skelbimą ant smuklės, - sunerimo Helch.
-Nežinau, bet man ir nesvarbu,- tarė Isilmė,- dabar jau vis tiek nebeišsiaiškinsim.
-Na taip, grįžti nebegalim, valstiečiai jau viską prisimins- tarė Helch.
-Ne valstiečiuose esmė, Helch,- tarė Isilmė.
Vos jai ištarus šiuos žodžius, sušlamėjo medžių lapai. Isilmė išsitraukė kardą:
-Rodos, mes ne vieni...
-Nu man tai įgriso... Kai aplinkui ramu, visada kažkas nutinka...
Iš už medžių išlindo didžiulis būrys orkų- apie penkis tuzinus.
-Orkai!,- sušuko Isilmė.
Lumbagor išsitraukė savo kardą ir pradėjo kovoti.
"-Ak, pagaliau veiksmas"-pamanė ji.
- Pirmą kartą matau orkus,- tarė Helch ir pagalvojo : "Mažai keliauju"
Jis išsitraukė durklą ir smeigė keliem orkam į tą vietą kur turėtų būti širdis...
-Koks tu elfas!? Juk orkai tai nukankinti elfai!-tarė Isilmė, greitai išsisukusi nuo orko kalavijo.
-Kiek kartot, mano kaimas atokus!!!!- iššaukė Helch tuo pačiu metu su magija judindamas orko ginklą.
Kova baigėsi bendražygių pergale.
Trečias skyrius
Jie keliavo per nedidelę dykumą.
Po 5 dienų bendražygiai, be nuotykių ir pavojų pasiekė mažą miestelį. Isilmė nelabai apsidžiaugė, kad teks keliauti per miestelį:
-Mus gali pastebėti Priešo tarnai.
-Aš per miestelį nekeliausiu,-pasakė Lumbagor,-ten gali būti pilna kareivių. Kaip nors jį apeisiu ir susitiksim už miestelio. Gerai?
-Gerai,- tarė Isilmė,- susitiksime už miestelio.
***
Isilmė išėjo iš miestelio ir net nepastebėjo, kad su ja nėra Helch. Ji pradėjo laukti Lumbagor. Bet pralaukusi visą dieną, jos nesulaukė...
***
Staiga prie jos pribėgo Lumbagor, visa kruvina ir uždususi.
-Mes turim bėgti iš čia, mane persekioja,-pasakė ji.
Isilmė nuskubėjo paskui Lumbagor.
-Kas gi tave persekioja? Tavo žaizdas reikia sutvarstyt.
-Papasakosiu vėliau kai būsim pakankamai toli nuo miestelio. O dėl žaizdų, nesijaudink, užgis.
-Ar seniai tave persekioja?-paklausė Isilmė.
-Beveik nuo tada kai išsiskyrėm.
-Reikėjo mums greičiau pereiti miestelį!
-Niekis, jūs nekalti.-pasakė Lumbagor ir pridūrė,-be to tokie nuotykiai man patinka.
Isilmė atsisuko atgal, ir pastebėjo, kad kažkas netaip:
-Eemm... Atrodo, kažkur pametėm elfą...
-Su manim jis nekeliavo.-atsakė Lumbagor.
***
Tuo metu Helch klaidžiojo po miestą (PASIKLYDĘS) ir ieškojo bendražygių. Klausinėjo žmonių ar nematė jo bendrakeleivės. Vienas miestietis prisiminė ją ir nurodė kryptį pro kuriuos vartus ji išėjo. Helch iš karto nubėgo ta kryptim galvodamas:
"Tas orkas stipriai smogė, net atjungė keliom valandom".
***
-Va jis, atbėga,-parodė Elfo pusėn Lumbagor.
-Na, jeigu jau jis magas, tai galėjo teleportuotis...-pakomentavo Isilmė.
***
-Kas nutiko tau???- paklausė atbėgęs Helch kai pamatė Lumbagor.
-Nieko man nenutiko, nesijaudink.-atsakė Lumbagor.
-Vaizdelis nekoks, - tarė Helch ir bandė pagydyti Lumbagor magija, bet ji nustumė elfą šalin. - Eee kodėl? Aš bandžiau tave gydyti.
-Neeikvok jėgų, jų prireiks,-pasakė Lumbagor,-o mano žaizdos užgis pačios.
-Tavo išdidumas gali tave pražudyti, elfe. Čia ne grasinimas, tik perspėjimas.
-Mano išdidumas manęs nepražudys,-pasakė ji,-be to, be išdidumo neišgyvenčiau.-šyptelėjo Lumbagor.
Isilmė tarė Helch:
-Na, kadangi vis dėl to suradai mus, manau, neverta daugiau gaišti laiko ir reikia keliauti toliau...
Staiga iš miestelio pasigirdo riksmai. Iš jo išjojo jaunas, aukštas, kraujuotas pusorkis, atrodantis kaip žmogus, su dalgiu rankoje, o paskui jį daug kareivių. Arklys suklupo ir raitelis nukrito. Tuo pasinaudojęs pirmasis sargybinis kirto paskutinį smūgį...
-Kiek dar šiandien bus kraujuotų nuotykių,- sušuko Isilmė, ir puolė gelbėti raitelio...
- Panašus pusorkis man pasakė kur jūs nuėjot, bet čia liktai žmogus... Ką, aš retai orkus matau, tai neatskiriu...
Tai taręs Helch užšaldė kelių kareivių rankas.
Lumbagor išsitraukė savo lanką ir nušovė keletą kareivių...
Pribėgus artimiausiam sargybiniui , kraujuotas nepažįstamasis nusijuokė kraupiu juoku ir pasileido prie kariškių.
- Na tas žmogus ar pusorkis tikras sadistas...,- pasakė Helch
-Žiūrint, ką tu sadizmu laikai, Helch. Savęs gelbėjimą?-paklausė Isilmė
Po poros akimirkų aplinkui telkšojo kareivių kraujas, ir gulėjo dar šilti jų lavonai...
Atsisukęs pusorkis, vis dar kraupiai šypsodamasis, kreipėsi į išgelbėtojus:
-Ačiū, bet nereikėjo manęs gelbėti. Aš ir pats būčiau išsigelbėjęs...
Nespėjęs daugiau nieko ištarti, susigriebė už dešinės rankos ir kraupiai persikreipęs sudėjavo
-Tai sakai, tavęs gelbėt nereikia?-paklausė Lumbagor žiūrėdama į pusorkį.
-Man tereikia išgerti vandens-vos vos iššvokštė jaunuolis.
-Tai gerk,-tarė Helch burtais ipildamas jam vandens į burną.
-Na, manau, reikia keliauti toliau... Mūsų laukia dideli ir sunkūs darbai,- tarė Isilmė.
- O tu nekeliausi,-tarė Helch pusorkui.
-Aš ...- nepažįstamasis prarado sąmonę.
-Nešimės jį kartu?,-paklausė Lumbagor, rodydama į pusorkį.
-Eem... Jis turį arklį. Galim ant arklio užsodinti ir kartu vestis. Juk nepaliksim čia likimo valiai...-kiek pagalvojusi atsakė Isilmė.
-Tik pirmiau reikėtų žaizdom pasirūpinti, nes gali mirtinai nukraujuot.
-Turiu vandens, prireiks plaunant žaizdas- tarė Isilmė.
-Nereikia...aš tik trukdysiu.....-dar vos vos stengdamasis rišliai šnekėti, ištarė pusorkis.
-Geriau nekalbėk, patausok jėgas,-šyptelėjo jam Lumbagor.
-Keliaujam į Rytus, dar vienas bendražygis pravers,- linksmai tarė Isilmė
-Gal, jei jis nori su mumis keliauti...-pasakė Lumbagor.
-Aš jums skolingas...gyvybę ir keliausiu su jumis ir gelbėsiu jūsų pasturgalius-tarė okras.
-Gelbėsi mūsų pasturgalius?,-nustebo Lumbagor,-Ar tik neteks mums gelbėti tavojo?
-Tikėkimės, kad neteks,- nusišypsojo Isilmė,- nes mums reiks gelbėti savuosius, kai pasieksim Rytus.
Pusorkis nugrimzdo į sapnus...prarado samonę, turbūt nukraujavo.
***
Nakvynei keliautojai įsitaisė netoli miestelio.
Ketvirtas skyrius
Pusorkis atsibudo išpiltas šalto prakaito ir atgavęs sąmonę vis dar kentėjo skausmus, bet mokėjo su jais susitvarkyti. Sapnavo kraują… sapnavo išdavystę ir…mirtį.
Naktis buvo tyli ir šilta todėl jis nusprendė niekam netrukdyti savo padėkojimais, o tiesiog grožetis žvaigždėmis, kurios buvo kerinančiai gražios…
***
Kitą rytą Helch tarė:
-Tai gal savo vardą pasakysi?
-Aš esu Balrach-atsakė pusorkis.-O jūs?
Elfas atsakė:
-Helch.
-Isilmė,-atsakė ir puselfė.
-Lumbagor.
***
Staiga, nežinia iš kur, pasirodė orkai ir trolis...
Isilmė tarė:
-Na ką, kova prasideda
Lumbagor nušovė vieną orką ir stojo prieš trolį...
-Kodėl tie orkai tokie priešiški???-tarė Helch ir sustingdė tris orkus iki mirties...
Trolis norėjo tvoti Lumbagor staigų, bei apgaulingą smūgį, bet pusorkis ją užstojo su dalgiu, greitai atrėmęs jo smūgį kažką surėkė ir nukirto jam galvą.
-Ačiū,-padėkojo Lumbagor žiūrėdama į Balrach,-lieku tau skolinga.
-Manau, jums manęs prireiks,- kreivai šyptelėjo vaikinas,-kodėl jie jus užpuolė?
-Aha,- šyptelėjo Isilmė,- LAABAI prireiks (čia buvo sarkazmas, jeigu ką),- Manau, reikia keliauti toliau.
***
Po trijų dienų bendražygiai pasiekė Kalnus, skiriančius Rytinę Amartiando dalį nuo Vakarinės Amartiando dalies.
Isilmė tarė:
-Na štai... Kai pereisim šiuos kalnus, prasidės pavojingiausi nuotykiai. Nors dar net nebūsim įpusėję savo kelionės...
-Jums irgi i rytus?-nustebęs paklausė Balrachas-aš maniau jūs keliaujat atokiau kur mažiau pavojų.
- Nevaidink čia tokio,-tarė Helch.- Be to, tau su tokiom žaizdom ten dar pavojingiau. Ir aš tavęs negydysiu, nes nežinau kaip tave paveiks mano burtai (niekada nebandžiau gydyti orkų ir kolkas nebandysiu, nors jie yra nukankinti elfai. O kaip pritaikau naujas žinias).
-Neprašau, kad mane gydytum -įpykęs pasakė pusokis-nu ir kas kad moki gydyt išsiversiu ir be tavo burtų.
- Nors ir čia tuoj nudvėstum aš tavęs negydysiu!!!- tai taręs Helch paleido į Balrach ugnies kamuolį.- Kaip aš tai padariau???
-Mul...-nespėjo ištarti nė žodžio ir nukrito ant uolos -aaiii!!!! Idiote, žiurėk ką padarei!!! Aš degu!!!!!-sustaugė Balrachas.
- Oi atsiprašau, aš netyčia, aš pirmą kartą tip padariau (TAIP!!!) -taip taręs Helch šliūkštelėjo ant pusorkio vandens magijos pagalba.
-Išdeginai iki kraujo -iš pykčio jo akyse buvo galima spręsti, kad jis pasiruošęs...žudyti.
- Gal nori ir giliau?! - paklausė Helch ir paleido keletą ugnies šuvių šalia jo kojų.
-Gerai, Elfai, Pusorkiai, BAIGIAM! Kaip maži vaikai!,- tarė Isilme.
***
Dar tą pačią dieną jie priėjo keistą miestą.
Jame visi namai buvo juodi, be langų. Praeivių gatvėse taip pat nebuvo.
Staiga Isilmė šūktelėjo:
-Žiūrėkit! Ten, ant sienos,- parodė ji.
Ant sienos kabėjo jų visų portretai. Lape buvo parašyta:
IEŠKOMI
ISILMĘ ATVESTI GYVĄ JUODĄJAM LORDUI. KITUS GALIMA NUŽUDYTI, BET GALIMA IR ATIDUOTI GYVUS. ( RASIME,KAM PANAUDOTI )
ATLYGIS:
10000000 AUKSINIŲ
Isilmė iškart išsitraukė kardą. Helch tarė su panieka Isilmei:
-Man įdomu, kodėl tave atvesti būtinai GYVĄ, o mus- nebūtinai? Kuo tu geresnė už mus visus?
-Ramiai jei ji nenorės sakyt nebūtina. Čia ne miestas, čia kolonija, čia gyvena ištremtieji kaliniai, vergai bei visoks kitoks blogis. Jie neišeina į lauką, nes bijo....-tarė pusorkis ramiu balsu.
"-Ech, kodėl mane turi užmušti? Juk visados mane reikėdavo atvesti gyvą. Kuo ji tokia įpatinga?"-pagalvojo Lumbagor.
Isilmė tarė:
-Dabar ne metas kalboms, apie mane. Turim pereiti miestą gyvi.
Jie įžengė į miestą. Atrodė, kad jie jį pereis ramiai- gatvėse nieko nebuvo.
Jie jojo per miestą, bet pats Balrachas šnairavo į Isilmę ir suko galvą kodėl ji tokia ypatinga. "-Nejau ji jam reikalingesnė už Lumbagor ar už ...Helch?"
-Isilme,-tarė pusorkis ir pasižiurejo jai į akis -pasakyk kodėl tave jis nori palikt gyva. Kas yra papasakok nebijok -jis nusišypsojo gražia, nuoširdžia šypsena-nesijaudink tik pasakyk....
Isilmė tarė pusorkiui:
-Aš nieko nebijau...
Sulig tais žodžiais sudundėjo žemė. Gatvės prisipildė keistų padarų.
-Kas jie??? Jie priešiški??? Tai aišku,-tarė Helch ir paleido keletą ugnies šūvių.- Man šis naujas burtas patinka.
-Nu ir bjaurastis -tarė pusorkis, kreivai nusišypsojęs, ir iššitraukė dalgį-jie mirs DABAR!!!!!!
- Įdomu nuo ko?- tarė Helch skrudindamas antrą dešimtį.
Lumbagor nušovė keletą priešininkų ir, kai jie priartėjo prie jos, išsitraukė kardą, ir stojo į kovą.
Isilmė tarė:
-Che... Dabar tai bus... ,- ir nusišypsojo, išsitraukusi kardą. Pradėjo kautis.
Bet mintyse galvojo:
"-Dabar jie mane prispaus... Ir aš turėsiu papasakoti viską..."
Prie Helch priartėjo padaras iš už nugaros ir užpuolė :
- GELBĖKIT!!!
Staigiu pussukiniu pusorkis perskrodė užpuoliką pusiau, tas tespėjo išlementi laibą garselį.
-Labiau saugokis!-pareiškė Helch'ui Balrachas.
Visi padarai nugalėti.
***
Bendražygiai jau buvo už miesto.
Isilmė stovėjo nuleidusi galvą, ir laukė, kol bus iškvosta.
-Na gal pasakysi kas tu tokia??? Ir kas po galais iškabino tą skelbimą???? Ir kodėl aš taip atokiai gyvenu?? Bet svarbiau atsakyk į pirmą klausimą.-tarė Helch.
-Na tikrai, papasakok apie save daugiau,-grėsmingai šyptelėjo Lumbagor,-kodėl tavim domisi tas Juodasis Lordas? Kuo tu įpatinga?
Isilmė tarė:
-Tai ilga istorija...
-Papasakok, mes niekur neskubam...-
-Kas per ilga istorija? Noėjau tave ginti. bet dabar nežinau kas tokia esi.... -šypteli Balrach.
-Aš esu pasmerktoji nuo gimimo. Penkerių turėjau išvykti iš savo krašto, kad pradėčiau mokslus ir dėl to, kad mano tėvai tapo Juodojo Lordo kaliniais. Penkiolika metų gyvenau tarp elfų ir mokiausi kautis. Paskui man buvo paaiškinta, kodėl turiu mokytis kovoti... Mano lemtis- žūti nuo Juodojo Lordo rankos, tapti jo pasekėja- to jis ir siekia, arba jį nužudyti ir išlaisvinti nuo jo pančių visas karalystes, kurias jis yra užvaldęs. Štai,- tarė Isilmė, parodydama tatuiruotę ant dešiniojo riešo- juoda gyvatė, apraizgiusi švytintį mėnulį,- tokią tatuiruotę turiu ir ant kairiojo peties. Ją man padarė, kai baigiau mokslus... Ir,- baigdama tarė Isilmė,- aš turiu išvaduoti savo tėvą ir motiną. Kitaip pasaulis žlugs, ir visos rasės puls viena po kitos prieš Morną- juodąjį karalių...
Jis mane laiko didžiausia prieše, bet žino, kad jeigu prie prisijungčiau, būčiau stipriausia jo sąjungininkė. Vien dėl to, kad mano tėvai- vieno tolimo krašto karalius ir karalienė...
Juodieji priešai žino, kad keliauju,- ir ieško puselfės, nes mano motina buvo Elfė, tėvas- Žmogus...,- baigė Isilmė, ir apsidairė aplinkui.
-Tai tu princesė?,-paklausė Lumbagor,-kurios pusės: elfų ar žmonių?
Isilmė liūdnai tarė:
-Esu abiejų pusių sosto paveldėtoja- vienintelė palikuonė... Bet aš atsisakysiu sosto.
-Kodėl?
Isilmė atsakė:
-Aš neturiu jokio noro sėdėti soste ir nieko neveikti- jokių kovų, jokių nuotykių...
-Tai kolėl negali karaliauti ir keliauti??? Juk tavo karalystė, daryk ką nori!-pagaliau prakalbo ir Helch.
-Karalystei reikia rūpestingo ir gero paveldėtojo,- tarė Isilmė,- aš tokia neesu- mane vilioja nuotykiai ir pavojai... Jeigu mirčiau, kas TADA paveldėtų sostą?...
-O jeigu nepriimtum sosto kas tada?!-.
Isilmė atsakė:
-Juk mano tėvai dar jauni. Negi manai, kad Karaliai turi po vieną vaiką?...
***
Vakaras buvo keistas, pilnas įtampos bei visokių blogų emocijų per vieną vakarą suspėjo susipykti beveik visi: Balrach su Helch, Isilmė su Balrach.
"-Ir viskas tik dėl jos paslapties"-galvojo Balroch.
Vienintėlė Lumbagor buvo rami ir susikaupusi, neįžvelgiama veido išraiška.
***
Komentarai, įvertinimai, kritika, klaidų pastebėjimai, pastabos yra labai laukiami.
.
