Fangorniečiai: (Nusivylę) Palaukit draugai. Neskubėkite pasiduoti. Pasilikite bent jau gijoje!
(Žygio Dvasia, visa spindinti ir galinga, pasirodo Fangorno fronte. Jos veidas išdažytas skaisčiai geltona spalva, tik juosta, einanti per Jos kairiąja akį, palikta natūralios, fantastiškai baltos, spalvos.)
Jaunasis tolkinistas: Žygio Dvasia?
Patyręs tolkinistas: Negali būti. Per daug realistiška?
(Žygio Dvasia nusklendžia tiesiai prie fangorniečių)
Fangorniečiai: Kur tavo avataras? Kur tavo post’ai?
Žygio Dvasia: Pristatydama save, aš jums dėkoju, dėkoju kad atvykote į mūšio lauką.
Fangorniečiai: Tai mūsų žmonės. Jei nori prisidėti, turi duoti mums priesaiką.
Žygio Dvasia: Aš prisiekiau Gamtai ir Tolkienui. Jeigu šitie žmonės jūsų, tai kodėl jie visi pasiduoda.
Patyręs tolkinistas: Nes ne dėl jų mes apsilankėme šioje gijoje, ir ne dėl jų mes norime eiti Žygį.
Jaunasis tolkinistas: Namo. Kliūčių bei pavojų pernelyg daug.
Žygio Dvasia: Gamtos bei Tolkieno sūnūs ir dukros. Aš esu Žygio Dvasia!
Jaunasis tolkinistas: Žygio Dvasia neegzistuoja! Per sunkūs laikai Jai išgyventi! Be to, ji forumuose nesilanko.
Žygio Dvasia: Taip girdėjau. Jei Ji būtų čia, tai visi forumiečiai tuoj pat įveiktų visus sunkumus, išeitų iš namų ir grįžtų į juos tik po trijų savaičių nerealaus žygio. Aš esu Žygio Dvasia ir matau prieš save didžiulį būrį Gamtos įkvėptų tolkinistų, nenorinčių paklusti egzistuojančioms aplinkybės. Jūs apsilankėte čia kaip svajojantys žmonės, svajojantys jūs ir esate! Ką jūs darysite be tos Svajonės išsipildymo? Ar jūs kovosite?
Patyręs tolkinistas: Kovoti prieš Tai? Ne, mes pasiduosim ir ramiai sau gyvensim.
Žygio Dvasia: Taip, pasiduokite ir galėsite sau ramiai gyventi. Bent jau kurį laiką. Bet ar po daugelio metų, augindami savo mielus vaikučius, dirbdami, kad išlaikytumėte savo brangiąsias šeimas, jūs nemaldausite visas pragyventas dienas iškeisti į galimybę, į vienintelę mažytę galimybę, sugrįžti čia ir pasakyti savo kliūtims bei pavojams, kad jie gali atimti iš mūsų viltį ir džiaugsmą, laiką ir darbą, tačiau jie niekada neatims mūsų Svajonės! Gamta ir Tolkienas – per amžius!
Forumas: Neee, Tu netikra. Šiandien XXI amžius ir su XIII amžiaus mąstymu, tu mūsų neįtikinsi.
Žygio Dvasia: Jūs pasiduodat, jūs susitaikot, kaip susitaiko ir visi šių laikų žmonės. Aplinkybės jus valdo, o ne jūs valdote aplinkybes. Kai nebebus miškų ir pievų, kai upės tekės vamzdžiais, o oras bus pardavinėjamas skardinėse – ar tuomet jums nepasirodys, kad XIII amžiaus veržlus ir neracionalus mąstymas buvo daug tikresnis, daug žmogiškesnis, nei XXI amžiaus racionalaus proto? Ar tuomet, kai nebeturėsite kur išeiti ir būsite pasmerkti amžiais tūnoti po stikliniais gaubtais, jums netrūks šviesių, gerų, žalių prisiminimų apie vienos vasaros tikrai nuostabų tolkinistinį Žygį?!
(Žygio Dvasia tokia pat šviesi ir galinga išeina iš šios Fangorno fronto gijos ir nusklendžia kažkur į tolį, vakarų kryptimi. Tikriausiai prie Jūros, prie Mūsų Jūros.)

"Few now remember them ... yet still some go wandering, sons of forgotten kings walking in loneliness, guarding from evil things folk that are heedless."