Sveiki,
kadangi prie stovyklos galiu prisidėti tik virtualiai (deja, neatvažiuosiu), tai iš esmės vakaro programai galiu pateikti tik tokį planą, o jūs jau žiūrėkit, ar tinka, ar ne, jeigu reikės ką nors pataisyti, pertvarkyti ar kokių kitokių idėjų pamesti, duokit žinią (kuo anksčiau, tuo geriau; artimiausią savaitę prie interneto būsiu ribotai). Taip pat galiu padėti su poezija/dainom: t.y. sakykit, kokias dainas reik išversti, kokiem eilėraščiam melodiją parašyti (pastaruoju atveju man reiks su le_golas ir dar kuo nors dainingu susitikti ir parepetuoti, taigi prašom sakyt skubiai). Atleiskit, kad negaliu padaryti daugiau. Linkiu visiems geros stovyklos, nepatingėkit, padirbėkit ir bus taip pat smagu, kaip pernai. O jei nebus kam padirbėti… Laiqua, užjaučiu tave. Bet tai – ne tavo kaltė.
Taigi Penktadienio vakaronė. Jai reikia vieno vedėjo, patys išsirinkit. Tipas: seni geri žaidimai, paprasti, nereikalaujantys didelio pasiruošimo ir pakankamai spontaniški, kad galima būtų ką nors papildomo suorganizuoti vietoj.
Pradžioj teks paskaityt tokį tekstą (čia versta/pritaikyta iš “Hobito”):
Gūdžiagirės pakrašty kadais gyveno keistas žmogus, vardu Beornas. Buvo jis kailiamainys, kas reiškė, žinoma, kad jis mokėjo mainyti savo kailį; kartais atrodė kaip didžiulis juodas lokys, kartais – kaip stotingas tamsiaplaukis vyras didžiulėm rankom ir tankia barzda. Žmonės kalbėjo, esą jis kilęs iš senų senovėj kalnuose gyvenusių didžiųjų lokių. Kiti gi manė jį esant pirmųjų žmonių palikuonį. Bet tiesos niekas nežino… Gyveno Beornas ąžuolyne, dideliam mediniam dvare, laikė galvijų ir žirgų, kurie jam padėjo ūkyje ir šiaip buvo ne mažiau keisti nei jis pats, mat galėjo kalbėti. Beornas nevalgė nei savųjų naminių, nei laukinių gyvūnų mėsos. Jis buvo bitininkas ir daugiausiai mito sviestais ir medumi. O kai virsdavo lokiu, klajodavo per naktis aplink savo valdas.
Kai dvarfai, Gandalfas ir Bilbas artėjo prie Beorno namų, jie pastebėjo, kad aplink auga gėlės – tarsi tyčiom susodinti gėlynai, mat tos pačios rūšies žiedai buvo susibūrę kartu. Daugiausia buvo dobilų, ir aplinkui smagiai dūzgė didžiulės bitės. Po kiek laiko jie priėjo prie senų, tvirtų ąžuolų miškelio, o už jų buvo aukšta tanki gyvatvorė. Į Beorno valdas galėjai įeiti per plačius medinius vartus. Už tvoros augo sodas, tarp medžių išsidėstę žemi rąstiniai pastatai šiaudiniais stogais: klėtys, arklidės, pašiūrės ir pailga troba. Palei gyvatvorę išrikiuoti eilėmis stovėjo aviliai.
Namo viduje buvo vienas didelis kambarys. Ant stogą prilaikančių kolonų degė deglai, pačiame viduryje spragsėjo ugnis. Apie ją patarnaujantys gyvūnai išdėstė žemus staliukus, suolelius ir kelmus. Kol Bilbas ir jo draugai valgė, midų gėrė, Beornas pasakojo apie už pat sienos augančią tamsiąją Gūdžiagirę…
Jeigu pasakojimą norit derinti su dainom, šitoj vietoj gali eiti „Daug kelių ir daug kelionių laukia“, „Giria, kurioj prasideda mirtis“.
Neblogas rekvizitas vakaronei būtų Gūdžiagirės žemėlapis (galima nupaišyti tokį apytikslį). Ir prožektorius, aišku. Svarbiausia, kad būtų šie objektai: Beorno namai, Tranduilas, vorai, Nekromantas. Taigi po įžangos būtų ištrauktas žemėlapis, parodyta, kur yra Beorno namai ir pasakyta, kad mes irgi dabar esam Beorno namuose, aplink ugnį, ir klausomės pasakojimų apie Gūdžiąją girią.
PIRMAS SUSTOJIMAS – UŽMARŠTIES UPĖ
Beornas keliautojus gerokai įbaugino:
„Jūsų kelias per Gūdžiagirę bus tamsus, pavojingas ir sudėtingas, - kalbėjo jis. Ten nelengva rasti anei vandens, anei maisto. <...> Aš duosiu jums vandenmaišius, lankų ir strėlių. Tačiau abejoju, ar tai, ką rasite Gūdžiagirėje, tiks maistui. Kiek žinau, kelią kerta juoda srauni upė. Negerkit jos vandens ir nesimaudykit, nes esu girdėjęs, jog jos vandenys migdo ir užtemdo atmintį.
Toliau – žaidimas „Užmaršties upė“. Turbūt teko girdėti tokį žaidimą, kai kiekvienas ant galvos turi kepuraitę/raištį su užrašytu žinomo žmogaus vardu, ir klausinėdamas kitų turi atspėti tą vardą. Tai va, čia galima padaryti taip pat. Maždaug, jūs įkritot į upę ir užmiršot savo vardą. Vardai gali būti „Hobito“ personažai, arba ir „Žiedų valdovo“ personažai, tik ne per daug sunkūs.
Šitoj vietoj taip pat galima žaisti kitus ne per daug sudėtingus žaidimus. Pavyzdžiui, ką nors „Sugedusio telefono“ tipo (perduodamas tekstas gali būti elfiškas, jei labai norisi :P). Jeigu bus proga susitikti, galėsiu išmokyti skaičių žaidimo, arba korėjietiško vardų žaidimo (kurio pati neprisimenu, bet tikiuosi, kad Tammy prisimena ir galės primint). Taip pat – šarados (objektai, įvykiai, personažai iš „Hobito“). Šitoj vietoj jeigu dar ką sugalvosiu, parašysiu.
ANTRAS SUSTOJIMAS – VORAI
Iš upės išlipę, kompanija patraukėį girios gilumą. Be abejo, patarimo nenuklysti nuo kelio jie nepaklausė: išvydę laužus ir puotaujančius elfus, bandė prisigretinti, tačiau ugnys pabėgo, o dvarfai pakliuvo į nagus labai jau nemaloniems padarams. Atgavęs sąmonę, Bilbas prieky pamatė už miško tamsą tamsesnį šešėlį. Prisiartinęs jis suprato, kad tai – viens su kitu susipynę voratinkliai. O šakose viršuj hobitas išvydo tupint storus bjaurius vorus, kalbančius tarpusavy savo plonais šnypščiančiais gergždžiančiais balsais...
Čia turėtų sekt žaidimas „Vorų medžioklė“. Tikrai neišdegs, jei lis, bet kadangi niekas nesako, kokia lietaus koncepcija, tai nežinau, ką vietoj to pasiūlyt. Medžioklė turėtų atrodyti taip: pernai buvo orientacinis dienos šviesoj, šįkart turėtų būti tamsoje (vakaronę reikia pradėti sutemus). Bet čia ne tiek orientacinis, kiek tiesiog ieškojimas tamsoje. Neštis prožektorių anei žvakių jokių neleidžiama. Ne pernelyg didelėj teritorijoj turėtų būti išslapstyta vorų ir/arba voratinklių (nuspręskit, kaip geriau). Man atrodo, kad galima tarp medžių ištempt siūlinių voratinklių (juodų siūlų, mwhahaha), tai yra tarsi užuomina, kad kažkur netoliese yra voras (juos galima padaryt pvz iš plastilino) ar keli vorai. Tikslas – per nustatytą laiką (pvz dešimt minučių) surasti kuo daugiau vorų. Galima daryt komandom, galima – po vieną. Galima ir kaip nors paįvairinti, pvz įvesti kokias nors muštynių dėl vorų taisykles, arba kad radus vieną vorą reikia greit lėkti atgal prie laužo, pristatyti jį vedėjui ir tik tada lėkti atgal ieškoti kito. Na, kad būtų daug lakstymo visokio.
TREČIAS SUSTOJIMAS – ATOKVĖPIS
Visi nusilakstę, tai galima duoti darbo smegenims. Šitoj vietoj galima dainuoti dainas arba yra dar vienas pasiūlymas – odė Gūdžiajai giriai. Medžiaga - „Anykščių šilelis“. Čia vėl reikės kažkokių komandų ar kompanijų. Tik jos galėtų būti padalintos taip: vorai, dvarfai, goblinai, elfai. Kiekviena grupė gauna po posmą „Šilelio“ ir turi jį perrašyti arba tiesiog maždaug kažką į tą pusę parašyti pagal savo grupės stilių. Gali būti visiems tas pats posmas, gali būt skirtingi. Kitas variantas: sudėlioti sukarpytą posmą.
Yra dar vienas eilėraštis, kurį buvau pradėjus perrašinėti, bet mečiau, galbūt irgi galima panaudoti panašiai. Tikrai atpažinsit:
Šimtas dvarfų susirinko,
Net žalia girelė linko,
Pakalbėję, pasitarę,
Pas Beorną jie... nuvarė.
Ir Maišėnas nuo pat Šyro
Gavo paragaut... kefyro.
O Išminčius ilgabarzdis
Bandė triskart kūlio verstis.
KETVIRTAS SUSTOJIMAS – NEKROMANTAS
Daina „Dol Guldūre Nekromantas“.
Aš dabar neturiu kompiuteryje UT anei nieko, todėl šito kol kas negaliu parašyti. Čia pasiūlymas yra papasakoti, kas atsitiko tą kartą, kai Gandalfas atsiskyrė nuo kompanijos ir kaip iš Dol Guldūro buvo išvarytas Sauronas. O tuomet yra pasiūlymas daryti improvizaciją, kaip Gandalfas, Galadrielė ir kt. varo Sauroną iš Dol Guldūro.
PABAIGA
Kitai dienai yra vakaronė pas elfus, tai galima kaip nors anonsuoti, kad Gūdžiagirėj dar yra viena vieta, kurios neaplankėm.