Labas vakaras
Nea, Dima, žygis buvo tikrai pasakiškas, mes tik gal sunkiau randame noro prisėsti prie kompiuterių. Labai noriu padėkoti tau ir Nildei už tikrai tokią šiltą kompaniją - jūs nuostabūs
Ir labai didelis ačių už tokią gausybę nuotraukų, parsisiunčiau jas visas iš fotobucket! Tai CD gal tada ir nebereiks. Tik pas mane liko tavo, Dima, aukštaitijos žemėlapis. Gražinsiu, kada tik vėl turėsime progos susitikti. Sorry.
Ir labai norėjau padėkoti kitiems žygio dalyviams
rtfb už tikrai rimtą požiūrį į tolkinizmą, Tolkino knygas, bastūnų gildiją ir patį forumą - reikės pradėti veikti!
Elanor ir pusinukei už geraširdišką dalyvavimą, linksmą nuotaiką, dainorėlius ir dainas, už šokį!
Ir Izengardui už nepakartojamus globalinių problemų sprendimus, optimistinį požiūrį į Lietuvos tolkinizmo ateitį, ypatingai originalią idėją prie Laumiakėlių ir už linksmą kompaniją - tokį stabilumą
))
O čia mūsiškis žygioraštis
Žygioraštis
(iš žygio po Aukštaitijos nacionalinį parką)
2006 09 30 – 2006 10 01
Žygeiviai: Aldarion, Izengardas, Pusinukė, Elanor, rtfb, Nildė, Dima
09 30, šeštadienis
Maršrutas: Vilnius – Ignalina – Petriškė – Vaišniūnai – Laumiakio, Laumiakėlių bei Ešerinio ežerai – stovyklavietė prie Asalnų ežero Mėmio rage. Nueita apie 15 km
Aldarion
Dabar sėdime prie laužo, visi septyni (Izis man bando šviesti prožektoriumi, nes jau visai tamsu). Ilgas vakaras buvo: ieškojome malkų, kurių čia nelabai daug, ėjau vandens į Puziniškį, labai ilgai triūsėme prie vakarienės ruošimo. Bet pagaliau viskas baigta, esame sočiai pavalgę ir įsirengę palapines – laikas kultūrinei programos daliai
Nežinau kol kas, kas mums dar pavyks...vakaras tik įsibėgėja
Kelionė prasidėjo labai ramiai, be didesnių nervų ar nesusipratimų. Tik Elanor turėjo pasirinkti vienišą kelionę autobusu iš Kauno į Ignaliną, nes taip anksti iš jos miestelio į Kauną nevažiavo joks mikriukas... Gaila... O mes, likęs šešetas, traukiniu, kaip ir buvo planuota iš Vilniaus išdundėjome Aukštaitijos kryptimi. Tiesa, traukinyje buvo labai daug žmonių, tad turėjome išsibarstyti po traukinį - mes su Iziu radome vietą tik paskutiniame vagone. Bet buvo labai įdomu - nesimačius pusę metų, turėjome apie ką pasišnekėti! (Viliuosi, tik kad aš jam neįkyrėjau per daug...). Į kelionės galą, išlipus bent pusei keleivių, jau galėjome grįžti prie draugų - iki Ignalinos jau važiavome visi kartu. Išlipę iš traukinio nusprendėme Elanoros palaukti autobusų stotyje, tuo pačiu dar nueiti ir pasirūpinti bendro maisto produktais (pasirinkome tą pačią Maksimą, kurioje su Iziu ir kitais tolkinistais lankėmės prieš truputį daugiau nei metus). Jėga, sulaukę paskutiniojo pastiprinimo pajudėjome link mieto pakraščio!
Izengardas ir aš bandėme prisiminti kelią be žemėlapio ir kompaso, bet atmintis išdavė, tad teko paklajoti... Gal taip nutiko ir todėl, jog pasiūliau aplankyti miestelio aikštę, kuri beje, pasirodė beesanti labai puošni ir tvarkinga – nusifotografavome prie joje buvusio fontano! Ištrūkę iš miesto, kelią jau lengvai prisiminėme, tad beliko tik džiaugtis pušynais ir seniai matytais bei naujais draugais! Tikriausiai su dauguma teko pasipasakoti apie mokslus, praėjusią vasara, darbus, pomėgius. Bet apie tolkinizmą dar nebuvo labai rimtai kalbama, nes, mano nuomone, iš pradžių tiesiog reikėjo susipažinti artimiau su pačiais žmonėmis, o tik tada leistis į visų bendro hobio gelmes. Petriškėse, visai atsitiktinai kažkam sustojus susitvarkyti kuprinės, iš kiemo, prie kurio įvažiavimo buvome, išėjo maloni aukštaitė ir pasiūlė mums obuolių, tiesiog šiaip. Ir labai daug mes jų prisirinkom - du vidutiniško dydžio maišelius! Skanūs obuoliai – visi valgėme su pasigardžiavimu. Tie patys žmonės ir nurodė kelią link Dringio ežero, kitaip, rodos, būtume tikrai pražiopsoję reikiamą posūkį! Pirmąjį rimtą sustojimą surengėme butent toje pačioje vietoje, kaip ir per „Žyg žyg per Lietuvą‘05”. Prieš pat prieinant tąją vietą dar spėjome ir patūtuoti – sakyčiau visai šauniai pavyko
Izengardas su nostalgija vis prisimindavo buvusį žygį...
Na, o iki vaišniūnių, bent jau man tai kelias tiesiog tirpte ištirpo. Apsilankėme ir stovyklavietėje, esančioje už šio miestelio – kitaip ir nebūtume galėję... Nesuradęs bendrabebročių kompanijos, išsimaudžiau rudeniško šalčio vandenyje – jei rimtai, labai atgaivino! Gerai užkirtę „Pelenės“ saisainių bei obuolių, kas sardinių, o kas dar rimtesnių dalykų, pakilome likusiam dienos žygiui. Kažkas dar rado ir pagranduka, tad bežygiuojančioms kojoms atsirado papildoma pramoga. Buvo smagu. Dima, Nildė, Izis ir Elanor pradėjo rinkti grybus vakarienei. Pasiekus Laumiakių ežerą – visiems tapo aišku, kodėl šį ežerą Indraja vadina savo Tėvyne! Jis nuostabus, buvo žavu apeiti puse jo pakrantės. Vadovaudamasis apsauginėmis kirtimų juostomis rtfb nustatė vietą, kurioje turėjome pakilti iš ežero daubos. Taip be takelio užklupome dar nuostabesnį ežeriuką – Laimekėlius. Čia jau kuriam laikui tiesiog turėjome sustoti, nes grožis buvo tikrai užvaldantis visus jausmus. Po kiek laiko, kuomet jau kilome ir ėjome link šio ežero dvynio, Ešerinio, Izengardui kilo originali mintis, kuri kol kas, buvo sutarta, bus laikoma paslaptyje...! Tos laumės ir tie senieji kaukai! Nuo šių ežeriukų iki Mėmio rago atstumas netruko būti įveiktas, nors aš vis baiminausi (rtfb buvo teisus, kad be reikalo), jog mes einame ne ten kur reikia. Pasiekėme stovyklavietę apie šeštą valandą. Ilgai nelaukę, įskūrėme.
10 01, sekmadienis
Maršrutas: stovyklavietė – Trakalunkis – Meironys – Lūšių ežero pakrantė su Palūšės vaizdu – Ignalina – Vilnius. Nueita - 10 km.
Dima
Labo ryto, bent jau pas mus labai gražus „bobų vasaros“ rytas: ant žolyčių voratinkliai, naktys šaltos, o saulė nors šviečia išsijuosusi, bet beveik nešildo.
Vakar praėjom pro pasakiškas vietas, Izis norėjo „Laumių“ vakaro temos, kam vietovės tikrai nuteikia. Čia tikrai nesunku būtų įsivaizduoti iš už nendrių žvelgiančias gražuoles su žvininėmis uodega (aš apie ežero undinėles). Fotografavau vakar kaip pašėlęs, tokią gamtą būtiną įamžinti:) Žinoma, labai įsijausti nepavyko, nes reikėjo nueiti apie 15 km, o visų stabdyti nesinorėjo. Šiandien tai, berods, galiu daryti kiek tik noriu, kol visi valgo, ruošiasi kelionei, bet jau norisi ir pačiam tik stebėti ir mėgautis:)
Nildė
Taigi žygiuojam. Oras toks, kad sunku patikėti, jog jau nebe vasara... Beveik visą laiką saulėta. Pakeliui radome žemuogių. O kiek grybų! Šiek tiek pasirinkome vakarienei, tik bėda – neturėjome su kuo jų skaniai paruošti. Kažkur pusę kelio ėjom plentu, o paskui pasukome per mišką, paežeriais.
Laumiakių ežerėliai tiesiog stebuklingi. Pasiekėm juos jau į kelionės pabaigą. Susėdom ant kranto ir nebesinorėjo niekur toliau eiti. Ten tokia ramybė... Bet dar paėjome iki stovyklavietės. Įsikūrėm, pavakarieniavom ir labai smagiai sėdėjome aptarinėdami „Hobitą“, „ŽV“, Rašymo istoriją, Bombadilą paslaptingąjį, The Lost Tales ir dar daug daug ką, kol nuovargis nuvarė į palapines.
O šįryt labai linksmai sušokom „Kepė boba blynus“!
rtfb
Ką tik paaiškinau kolektyvui, kaip aš neperprantu žygioraščio idėjos: mat aš pats jų neskaitau, tai ir nežinau, kaip galėčiau būti naudingas ką nors čia užrašydamas ;-)
Pusinukė
Taigi jau pakuojamės daiktus ir tuoj vėl trausim į žygį =) O po to, kaip ir visada, laukia sunkiausia dalis – atsisveikinimas...
Elanor
Taip, mes vis dar pakuojamės daiktus...
Žadintuvai ėmė skambėti jau nuo septynių ryto tam, kad ankščiau išsikrapštytume. Ir vis dėlto kirba mintis, kad atsitiks taip, kaip atsitiko žygeiviams prieš metus, skubėjusiems į Vilniaus traukinį...
P.S. „Magic žygis“ valdo!!!
Izengar
Parašysiu už abi dienas =)
Aldarion
Vakaras prie laužo buvo tikrai įdomus. Nepaisant to, vos neužsnūdau ant kilimėlio bestebėdamas nuostabiai žvaigždėtą dangų… Dėkui Manwei ir Vardai už galimybę stebėti tokį grožį… Kas labiausiai sužavėjo, tai jog pagrindinės kalbos temos buvo būtent tolkinistinės: daugiausia literatūrinės. Gaila, tik kad taip nedaug mokėjom filksingo, dainavome ką mokėjome ir tai, ką prisiminėme iš lietuvių folkloro. Vakaras baigėsi maždaug prieš dvyliktą.
Atsikėliau visai nesušalęs, matyt padėjo penki vilkėti ploni džemperiukai... Nors ir kiti nesiskundė labai sušalę. Išėjome su Dima vandens. Jei vakar mane kalbino tik vienas senukas, tai šįryt prie jo prisijungė, matyt, jo brolis – labai nustebau, kad žmonės čia, aukštaitijoje, tokie draugiški ir kalbūs. Ko tik jie nesiūlė: obuolių, pieno, bulvių, nesistebėčiau, jei būtų įdavę ir kiaušinių
Dima sakė, jog tai natūralus aukštaičių charakteris, jėga! Pusryčiams valgėme ryžių su kondensuotu pienu, bei dešrelių su duona, gėrėme arbatos. Pasiskolinęs iš mūsų fotografo fotoaparatą visai netyčia pagavau besidarbuojantį genį, maloni pažintis.
Ketinome palikti stovyklavietę vienuoliktą valandą, bet taip jau išėjo, kad išžygiavome tik pusę dvylikos... Palyginus - vistiek gana punktualiai! Ir to ėjimo tiek tebuvo. Priešais Palūšę jau sėdėjome lygiai pirmą valandą. Žygiuodami šiandien labai daug dainavome. Jei vakar daugiau grožėmės nuostabia gamta, tai šiandien jau tiesiog džiaugėmės būvimu joje. Toliau tęsėme diskusijas apie tolkinizmą, jo ateities kryptį. Buvo įdomu išgirsti, kad rtfb domisi daugiau literatūtine tolkinizmo puse nei realiąja. Per šią dieną teko labai daug ką naudingo išgirsti, dėkoju už tai visiems bendrakeleiviams.
Poilsis ant Lūšių ežero kranto panašėjo greičiau į brainstormingą, kurį pratesėme traukinyje į Vilnių. Šian jau buvo pabrangę bilietai visais trim litais. O žmonių netgi daugiau nei vakar. Stotyje skaniai suvalgėme po porciją ledų! Dima su Nilde kartu su kauniečiais dar palaukė iki traukinio į Kauną išvykimą, o rtfb nuėjo atsigaivinti į "Apuoką". Kelionė traukiniu į Kauną taip buvo neblogesnė nei iš Ignalinos į Vilnių - atsisveikinome garbingu šūkiu "Gerbk, mylėk, tokinėk"
kažkaip nematau, ant ko ten spausti reikia..
Sveika sugrįžus :dancing:
Bet ačiū Tau, kad nepamiršai
