Žinutė #1
apie Kari:
Karis jau ėjo namų link kai pamatė šalia tako miške šviesą. Supratęs, kad laiko yra (šiandien pakankmai greit susidorojo su ūkio darbais) Karis pasuko į kairę ir pradėjo brautis pro žemus krūmus. Pamatęs, kad žiburys ne taip ir arti kaip jis manęs anksčiau, nusprendė sklęsti palei žemę magijos pagalba. Šviesa vis stiprejo ir su laiku darėsi tiesiog akinanti, tik retkarčiais spidulį užstodavo medžių kamienai ar storesnės šakos. Staiga šviesa dingo, o Karis suprato pasiekęs tikslą.
Tai buvo milžinkas, išpuvęs medis, kuris kaimiečiui atrodė labai pažįstamas. Aplink medį buvo maža miško aikštelė, o medžiai buvę toliau, atrodė lyg sulinkę ar savo noru nusilenke „Girios Karaliui“. Paskutiniai saulėlydžio spiduliai švelniai glostė pora likusių ir sudžiuvusių „Karaliaus“ lapų. Kamienas buvo nutriušęs ir drevėm lyg randais nusėtas. Per šakas begiojo voverės ir mėtė žemyn riešutus. Saulė visiškai nusileido.
Karį, tasai medis mistiškai traukė. Lyg vyras būtu radęs tai ko visą gyvenimą ieškojo. Medis pradejo akinamai šviest ir prakalbo:
-aš esu Jis tik ne Jo kūne. Tu esi mano išrinktasis.
Kaimietis negalėjo patikėti situacijos apsurdiškumu- jis kalbasi su medžiu, to paprasčiausiai, negali būti. Karis pradejo bėgti, bėgti namų link. Užmiršęs viską pasaulyje netgi tai, kad gali skristi. Ką tik išbėgęs iš miško jis išgirdo silpną balsą:
-nuo Manęs nepabėgsi. Aš dar tave aplankysiu...
Tai Karį paskatino bėgti dar greičiau. Pribėgęs kaimelį jis stabtelėjo „Ką kaimynai pagalvos“. Apie Karį, kaimiečiai daug nešnekėdavo, o jei ir šnekedavo tai prikurdavo nebūtų istorijų- kad jis užsiima nekromancija ir yra subūręs žudikų gildiją. Tai paskatino faktas, kad jis buvo vienintelis dertotų rasės atstovas šiame kaime, be to, jis kiekvieną ankstų rytą išeidavo į savo ūkį kuris buvo maždaug už mylios nuo kaimo. Kai niekas nematydavo dertotas skrisdavo. Kadangi dertotu rasė nemiega Karis neturėdavo ką veikti naktim todėl mokėsi magijos. Nuo tokių paprastų burtų kaip telekinezija iki šarvų ar ginklų išsiburimo.
Grįžęs namo Karis įtikino save kad nieko nebuvo. Atsisėdo į krėslą uždegė žvakę, pasiėmė mėgstamą knygą „Maltruino magija“ ir pajuto lygšiolei nejaustą jausmą- jo akys neregėtai apsunko, kūnas aptirpo, o smegenys nusirito į transą. Spėjo išgirsti kaip nukrenta knyga ir aplinukui čiulba paukščiai, staiga jis praregėjo: buvo graži, šviesi diena... O gal rytas... Jis buvo kalnų slėnyje, spalvos buvo ypatingai ryškios, o kalnų sniegas tiesiog akino. Už kokių septinių šimtų žingsių stūksojo mažučiai akmeniniai namukai, o prie jų pora besiganančių avių ir karvių. Žolė buvo rasota, o žemė išvagota mažutyčiais upeliukais, kurių garsas maloniai glostė ausį. Buvo šaltoka ir Karis pasigailėjo, kad neapsirengė šilčiau. Bet staiga kažkas pradejo bildėti. Garsas vis stiprėjo. Sniego žara buvo nepakenčiama. Karvės ir nameliai pradėjo sproginėt, iš jų užsimezgė šviesos kamuoliai. Karis norėjo bėgt, bet kojos buvo tiesiog surakintos, be to, kažkoks keistas smalsumas jį traukte traukė pamatyt kuo tai užsibaigs. Žemė pradėjo skilinėt lyg perdžiuvusi, žolė nuvyto, vanduo dingo lyg susiurbtas... Galiausiai slėnio vidurys sprogo, iš jo išsiveržė akinantis spindulys kuris užklojo visą žemę. Karis dar girdejo garsus kaip griuna kalnai ir kažkas sprogsta. Ir galingiausias iš visų garsų, galingesnis ir garsesnis už visus sprogimus, buvo jau pažystamas balsas:
-AŠ SAKIAU: AŠ DAR APLANKYSIU TAVE!
laukit tesinio ;]
atiduodu ju su tesimui ;]
Karis jau ėjo namų link kai pamatė šalia tako miške šviesą. Supratęs, kad laiko yra (šiandien pakankmai greit susidorojo su ūkio darbais) Karis pasuko į kairę ir pradėjo brautis pro žemus krūmus. Pamatęs, kad žiburys ne taip ir arti kaip jis manęs anksčiau, nusprendė sklęsti palei žemę magijos pagalba. Šviesa vis stiprejo ir su laiku darėsi tiesiog akinanti, tik retkarčiais spidulį užstodavo medžių kamienai ar storesnės šakos. Staiga šviesa dingo, o Karis suprato pasiekęs tikslą.
Tai buvo milžinkas, išpuvęs medis, kuris kaimiečiui atrodė labai pažįstamas. Aplink medį buvo maža miško aikštelė, o medžiai buvę toliau, atrodė lyg sulinkę ar savo noru nusilenke „Girios Karaliui“. Paskutiniai saulėlydžio spiduliai švelniai glostė pora likusių ir sudžiuvusių „Karaliaus“ lapų. Kamienas buvo nutriušęs ir drevėm lyg randais nusėtas. Per šakas begiojo voverės ir mėtė žemyn riešutus. Saulė visiškai nusileido.
Karį, tasai medis mistiškai traukė. Lyg vyras būtu radęs tai ko visą gyvenimą ieškojo. Medis pradejo akinamai šviest ir prakalbo:
-aš esu Jis tik ne Jo kūne. Tu esi mano išrinktasis.
Kaimietis negalėjo patikėti situacijos apsurdiškumu- jis kalbasi su medžiu, to paprasčiausiai, negali būti. Karis pradejo bėgti, bėgti namų link. Užmiršęs viską pasaulyje netgi tai, kad gali skristi. Ką tik išbėgęs iš miško jis išgirdo silpną balsą:
-nuo Manęs nepabėgsi. Aš dar tave aplankysiu...
Tai Karį paskatino bėgti dar greičiau. Pribėgęs kaimelį jis stabtelėjo „Ką kaimynai pagalvos“. Apie Karį, kaimiečiai daug nešnekėdavo, o jei ir šnekedavo tai prikurdavo nebūtų istorijų- kad jis užsiima nekromancija ir yra subūręs žudikų gildiją. Tai paskatino faktas, kad jis buvo vienintelis dertotų rasės atstovas šiame kaime, be to, jis kiekvieną ankstų rytą išeidavo į savo ūkį kuris buvo maždaug už mylios nuo kaimo. Kai niekas nematydavo dertotas skrisdavo. Kadangi dertotu rasė nemiega Karis neturėdavo ką veikti naktim todėl mokėsi magijos. Nuo tokių paprastų burtų kaip telekinezija iki šarvų ar ginklų išsiburimo.
Grįžęs namo Karis įtikino save kad nieko nebuvo. Atsisėdo į krėslą uždegė žvakę, pasiėmė mėgstamą knygą „Maltruino magija“ ir pajuto lygšiolei nejaustą jausmą- jo akys neregėtai apsunko, kūnas aptirpo, o smegenys nusirito į transą. Spėjo išgirsti kaip nukrenta knyga ir aplinukui čiulba paukščiai, staiga jis praregėjo: buvo graži, šviesi diena... O gal rytas... Jis buvo kalnų slėnyje, spalvos buvo ypatingai ryškios, o kalnų sniegas tiesiog akino. Už kokių septinių šimtų žingsių stūksojo mažučiai akmeniniai namukai, o prie jų pora besiganančių avių ir karvių. Žolė buvo rasota, o žemė išvagota mažutyčiais upeliukais, kurių garsas maloniai glostė ausį. Buvo šaltoka ir Karis pasigailėjo, kad neapsirengė šilčiau. Bet staiga kažkas pradejo bildėti. Garsas vis stiprėjo. Sniego žara buvo nepakenčiama. Karvės ir nameliai pradėjo sproginėt, iš jų užsimezgė šviesos kamuoliai. Karis norėjo bėgt, bet kojos buvo tiesiog surakintos, be to, kažkoks keistas smalsumas jį traukte traukė pamatyt kuo tai užsibaigs. Žemė pradėjo skilinėt lyg perdžiuvusi, žolė nuvyto, vanduo dingo lyg susiurbtas... Galiausiai slėnio vidurys sprogo, iš jo išsiveržė akinantis spindulys kuris užklojo visą žemę. Karis dar girdejo garsus kaip griuna kalnai ir kažkas sprogsta. Ir galingiausias iš visų garsų, galingesnis ir garsesnis už visus sprogimus, buvo jau pažystamas balsas:
-AŠ SAKIAU: AŠ DAR APLANKYSIU TAVE!
laukit tesinio ;]
atiduodu ju su tesimui ;]
anksčiau ar vėliau aš iš to juoksiuos...
