Žinutė #1
PIRMA PAMOKA
Kvenjos fonetika. Tarimas ir kirčiavimas.
Kas yra kvenja? – trumpa įžanga
H.Fauskanger savo straipsnyje “Quenya – the Ancient tongue” rašo:
Kvenja arba Aukštųjų elfų kalba (High-elven) – žymiausia Amano šakos kalba elfų kalbų šeimoje. Amane buvo du kvenjos dialektai: vanjų (Vanyarin) ir noldų (Noldorin). Dėl istorinių aplinkybių tik pastaroji buvo naudojama Viduržemėje.
Kvenja buvo labai “senoviška”, tai yra, artima taip vadinamai Pirmykštei elfų kalbai (Primitive Elvish) – pirmųjų Kuivijenene (Cuiviénen) atsibudusių elfų kalbai. Kvenja kalbėta Amane, o į Viduržemę ją atnešė noldos. Sindai nebuvo linkę greitai išmokti atvykėlių kalbos, tačiau noldos sindų kalbą išmoko kaipmat, vis tik kvenjos nepamiršo ir ją vartojo bendraudami tarpusavyje. Kai karalius Tingolas sužinojo, kodėl noldos paliko Valinorą, jis uždraudė vartoti kvenją ir ji liko tik kaip slapta noldų kalba. Antrajame amžiuje kvenją prisiminė Nūmenorės gyventojai – čia ji tapo teisinių raštų kalba, kvenjiški buvę Karalių vardai. Nūmėnorėnus imus veikti i Sauronui, kvenja buvo apleista. Trečiajame amžiuje ji tapo “knygų kalba”, o Ketvirtajame, matyt, buvo žinoma tol, kol gyvavo Gondoras.
Kenją (Qenya, kaip ją tada vadino) Tolkinas pradėjo kurti 1915m. Kaip Kristoferis Tolkinas sakė, kvenja buvo “kalba, kokios jis norėjo, jo širdies kalba”. Labiausiai ji primena lotynų ir suomių kalbas. Ilgiausias žinomas tekstas kvenja yra Namárië.Altariello Nainië Lóriendessë (ŽV). Čia galite pasiklausyti, kaip jį skaito pats Tolkinas: http://www.salon.com/audio/2000/10/05/t ... index.html Tačiau, atsižvelgiant į tarimo taisykles, pateiktas daugiausia ŽV priede E, pats Tolkinas taria ne visiškai teisingai.
Kvenjos fonetika
Kvenjoje nėra daug skirtingų, o tuo labiau mūsų ausiai egzotiškų, garsų, mat elfams daug gražiau skambėjo keli gerai suderinti garsai nei visa jų maišalynė. Palyginus su Tolkino elfų kalbomis, dauguma “tikrų” kalbų atrodo kiek netvarkingos.
Pagrindinės balsės – a, e, i, o, u (ir atitinkamai ilgosios á, é, í, ó, ú). Jos gali būti jungiamos į dvibalsius:
· su -i: ai, oi, ui;
· su –u: au, retesni – eu, iu.
Kiti balsių junginiai (ea, eo, ie, io, oa) nėra dvibalsiai ir tariami atskirai bei sudaro atskirus skiemenis (tai svarbu kirčiuojant). Beje, todėl transkribuojant tokius vardus kaip Nienna, dvibalsį ie reiktų versti į ije, nes lietuviai linkę šias dvi balses sujungti (būtų Nijena).
Kvenjos priebalsės: c (=k), d, f, g, gw, h, hy, hw, l, ly, m, n, nw, ny, p, qu, r, ry, s, t, ty, v, y, w. Kai kurios priebalsės Trečiajame amžiuje išnyko, t.y. suvienodėjo su joms giminingomis, pvz. hl ir hr “dabar” (Trečiajame a.) tariamos kaip paprastos l ir r, nors ankščiau buvo “bebalsės”, t.y. tariamos nenaudojant balso stygų. Taigi hrívë (“žiema”) = rívë.
Kai kurios priebalsės gali būti dvigubos ir tariamos atitinkamai ilgiau: cc, ll, mm, nn, pp, rr, ss, tt.
Gana apribotas priebalsių junginių vartojimas. Junginiu negali prasidėti žodis. Dažniausiai pasitaikantys: ld, mb, mp, nc, nd, ng, ngw, nqu, nt, ps, ts, x (=ks).
Žodis gali baigtis tik priebalsėmis –l, -n, -r, -s ir –t arba balsėmis. Jokių junginių! (nors vėliau bus viena išimtis)
Tarimas
Tariant lietuviams problemų neturėtų kilti.
Balsius a, e, i, o, u tarkite kaip įpratę tarti trumpus lietuviškus, o á, í, ó, ú, é – tik pailginkite. Skirtumas tarp ilgų ir trumpų balsių turi būti aiškus. Tiesa, é turėtų būti ne tik prailginta e, bet ir kažkas pusiaukelėje tarp e ir ė.
Dvibalsių tarimas nesiskiria nuo lietuviško.
Kai kurių priebalsių tarimas:
c = lietuviška k.
h žodžio pradžioje kaip lietuviška h, viduryje kaip lietuviška ch. Junginiuose hl ir hr netariama.
hw atitinka anglišką wh (garsas, kai pūti žvakę, tik šiek tiek susilpnintas).
hy – tarpinis variantas tarp minkštos ch ir ir š, kaip vok. ich arba [maždaug] angl. huge.
ht – jei eina po a, o ir u, h tariama kaip liet. ch, jei po I ir e, kaip hy (žr. viršuje).
l visada minkšta.
w žodžio pradžioje tariama kaip v.
y – kaip lietuviška j (angl. yes).
ny – kaip ispaniška señor, t.y. minkšta n. Pvz. ‘nyarna’ lietuvis gali įsivaizduoti kaip ‘niarna’. Lygiai taip pat su ty, ly.
nw, gw, qu – lūpinės (kietesnės) n, g, q (c).
Kirčiavimas
Dviskiemeniuose žodžiuose visada kirčiuotas antras nuo galo skiemuo.
Daugiaskiemeniuose žodžiuose:
a) jei antras nuo galo skiemuo ilgas, kirtis tenka jam; ilgas skiemuo – toks, kurio pagrindą sudaro dvibalsis arba ilga balsė, o jei balsė trumpa, tai po jos seka dvi priebalsės;
b) jei antras nuo galo skiemuo trumpas, kirčiuojamas trečias nuo galo skiemuo, koks jis bebūtų; trumpu skiemeniu laikomas toks, kuris turi trumpą balsę, o po jos seka tik viena priebalsė.
Nepamirškite, kad y laikoma priebalse, o x atstoja ks, t.y. priebalsių junginį.
Keletas pavyzdžių:
VESTalë, TELeri, ISTari, ErESSëa, TILion, LAUrëa, SilmaRILLion.
Apie umliautus
Umliauto (dviejų taškelių virš raidės) rašyti nėra būtina, tačiau rekomenduojama (jis daugiau skirtas angliakalbiams, linkusiems neištarti galinių balsių, tačiau geriau sistemą išlaikyti vientisą). Umliautą gauna e, jei ji yra paskutinė žodžio raidė (išskyrus tada, kai ji – vienintelė balsė, pvz. te). Taip pat įsidėmėtini šie atvejai:
ëa, Eä
ëo, Eö
oë
Kvenjos fonetika. Tarimas ir kirčiavimas.
Kas yra kvenja? – trumpa įžanga
H.Fauskanger savo straipsnyje “Quenya – the Ancient tongue” rašo:
Kvenja arba Aukštųjų elfų kalba (High-elven) – žymiausia Amano šakos kalba elfų kalbų šeimoje. Amane buvo du kvenjos dialektai: vanjų (Vanyarin) ir noldų (Noldorin). Dėl istorinių aplinkybių tik pastaroji buvo naudojama Viduržemėje.
Kvenja buvo labai “senoviška”, tai yra, artima taip vadinamai Pirmykštei elfų kalbai (Primitive Elvish) – pirmųjų Kuivijenene (Cuiviénen) atsibudusių elfų kalbai. Kvenja kalbėta Amane, o į Viduržemę ją atnešė noldos. Sindai nebuvo linkę greitai išmokti atvykėlių kalbos, tačiau noldos sindų kalbą išmoko kaipmat, vis tik kvenjos nepamiršo ir ją vartojo bendraudami tarpusavyje. Kai karalius Tingolas sužinojo, kodėl noldos paliko Valinorą, jis uždraudė vartoti kvenją ir ji liko tik kaip slapta noldų kalba. Antrajame amžiuje kvenją prisiminė Nūmenorės gyventojai – čia ji tapo teisinių raštų kalba, kvenjiški buvę Karalių vardai. Nūmėnorėnus imus veikti i Sauronui, kvenja buvo apleista. Trečiajame amžiuje ji tapo “knygų kalba”, o Ketvirtajame, matyt, buvo žinoma tol, kol gyvavo Gondoras.
Kenją (Qenya, kaip ją tada vadino) Tolkinas pradėjo kurti 1915m. Kaip Kristoferis Tolkinas sakė, kvenja buvo “kalba, kokios jis norėjo, jo širdies kalba”. Labiausiai ji primena lotynų ir suomių kalbas. Ilgiausias žinomas tekstas kvenja yra Namárië.Altariello Nainië Lóriendessë (ŽV). Čia galite pasiklausyti, kaip jį skaito pats Tolkinas: http://www.salon.com/audio/2000/10/05/t ... index.html Tačiau, atsižvelgiant į tarimo taisykles, pateiktas daugiausia ŽV priede E, pats Tolkinas taria ne visiškai teisingai.
Kvenjos fonetika
Kvenjoje nėra daug skirtingų, o tuo labiau mūsų ausiai egzotiškų, garsų, mat elfams daug gražiau skambėjo keli gerai suderinti garsai nei visa jų maišalynė. Palyginus su Tolkino elfų kalbomis, dauguma “tikrų” kalbų atrodo kiek netvarkingos.
Pagrindinės balsės – a, e, i, o, u (ir atitinkamai ilgosios á, é, í, ó, ú). Jos gali būti jungiamos į dvibalsius:
· su -i: ai, oi, ui;
· su –u: au, retesni – eu, iu.
Kiti balsių junginiai (ea, eo, ie, io, oa) nėra dvibalsiai ir tariami atskirai bei sudaro atskirus skiemenis (tai svarbu kirčiuojant). Beje, todėl transkribuojant tokius vardus kaip Nienna, dvibalsį ie reiktų versti į ije, nes lietuviai linkę šias dvi balses sujungti (būtų Nijena).
Kvenjos priebalsės: c (=k), d, f, g, gw, h, hy, hw, l, ly, m, n, nw, ny, p, qu, r, ry, s, t, ty, v, y, w. Kai kurios priebalsės Trečiajame amžiuje išnyko, t.y. suvienodėjo su joms giminingomis, pvz. hl ir hr “dabar” (Trečiajame a.) tariamos kaip paprastos l ir r, nors ankščiau buvo “bebalsės”, t.y. tariamos nenaudojant balso stygų. Taigi hrívë (“žiema”) = rívë.
Kai kurios priebalsės gali būti dvigubos ir tariamos atitinkamai ilgiau: cc, ll, mm, nn, pp, rr, ss, tt.
Gana apribotas priebalsių junginių vartojimas. Junginiu negali prasidėti žodis. Dažniausiai pasitaikantys: ld, mb, mp, nc, nd, ng, ngw, nqu, nt, ps, ts, x (=ks).
Žodis gali baigtis tik priebalsėmis –l, -n, -r, -s ir –t arba balsėmis. Jokių junginių! (nors vėliau bus viena išimtis)
Tarimas
Tariant lietuviams problemų neturėtų kilti.
Balsius a, e, i, o, u tarkite kaip įpratę tarti trumpus lietuviškus, o á, í, ó, ú, é – tik pailginkite. Skirtumas tarp ilgų ir trumpų balsių turi būti aiškus. Tiesa, é turėtų būti ne tik prailginta e, bet ir kažkas pusiaukelėje tarp e ir ė.
Dvibalsių tarimas nesiskiria nuo lietuviško.
Kai kurių priebalsių tarimas:
c = lietuviška k.
h žodžio pradžioje kaip lietuviška h, viduryje kaip lietuviška ch. Junginiuose hl ir hr netariama.
hw atitinka anglišką wh (garsas, kai pūti žvakę, tik šiek tiek susilpnintas).
hy – tarpinis variantas tarp minkštos ch ir ir š, kaip vok. ich arba [maždaug] angl. huge.
ht – jei eina po a, o ir u, h tariama kaip liet. ch, jei po I ir e, kaip hy (žr. viršuje).
l visada minkšta.
w žodžio pradžioje tariama kaip v.
y – kaip lietuviška j (angl. yes).
ny – kaip ispaniška señor, t.y. minkšta n. Pvz. ‘nyarna’ lietuvis gali įsivaizduoti kaip ‘niarna’. Lygiai taip pat su ty, ly.
nw, gw, qu – lūpinės (kietesnės) n, g, q (c).
Kirčiavimas
Dviskiemeniuose žodžiuose visada kirčiuotas antras nuo galo skiemuo.
Daugiaskiemeniuose žodžiuose:
a) jei antras nuo galo skiemuo ilgas, kirtis tenka jam; ilgas skiemuo – toks, kurio pagrindą sudaro dvibalsis arba ilga balsė, o jei balsė trumpa, tai po jos seka dvi priebalsės;
b) jei antras nuo galo skiemuo trumpas, kirčiuojamas trečias nuo galo skiemuo, koks jis bebūtų; trumpu skiemeniu laikomas toks, kuris turi trumpą balsę, o po jos seka tik viena priebalsė.
Nepamirškite, kad y laikoma priebalse, o x atstoja ks, t.y. priebalsių junginį.
Keletas pavyzdžių:
VESTalë, TELeri, ISTari, ErESSëa, TILion, LAUrëa, SilmaRILLion.
Apie umliautus
Umliauto (dviejų taškelių virš raidės) rašyti nėra būtina, tačiau rekomenduojama (jis daugiau skirtas angliakalbiams, linkusiems neištarti galinių balsių, tačiau geriau sistemą išlaikyti vientisą). Umliautą gauna e, jei ji yra paskutinė žodžio raidė (išskyrus tada, kai ji – vienintelė balsė, pvz. te). Taip pat įsidėmėtini šie atvejai:
ëa, Eä
ëo, Eö
oë
Hrrrr
)
