Žvaigždžių jūra

I

Vos pajutęs pirmuosius saulės spindulius, juodas kaip anglis paukštis pakilo į vėsų rytmetinį dangų. Dangus buvo toks mėlynai žydras, kad net paukštis, nustebintas tokios jo spalvos, skrido tarsi su nuostaba, kažko bijodamas. Bet buvo ramu... Viešpatavo tyla ir ramybė. Dangaus netemdė nei vienas debesėlis. Tarsi įsidrąsinęs paukštelis pradėjo nardyti po gaivų dangų. Taip iš aukštai jis nusileido prie pat žemės. Kelią pastojo didelis kaip kalnas medis, bet paukštis lengvai jį įveikė pakildamas ir vėl nusileisdamas. Taip jis skrido per dideles pievas, kurios kaip jūros atrodė bekraštės ir savo syvais maitindavo ką tik iš miego pakilusius galvijus, per paslaptingus miškus su aukštais, dangų remiančiais, medžiais, kur prieglobstį gavo tūkstančiai gyventojų, per gyvuosius upelius, kurie maitino žemę ir aplink juos augančius medžius bei krūmus drėgme, per ežerus, kurie traukė paukštį, bet jis niekad taip ir nesužinos ką jie slepia. Taip skrisdamas jis pamatė tolumoje stūksantį kalną, kurio pakalnėje buvo daug didelių akmenų. Iš toli atrodė, kad kalnas įaugęs į žemę stipriomis savo šaknimis. Už kalno dangus keistai nusidažė raudona spalva, pranašaudamas nelaimę...

Bet paukštis nekreipė į tai jokio dėmesio. Jis buvo apsvaigęs nuo gamtos grožio ir tylos. Su dideliu greičiu pasiekęs kalno viršunę skrajūnas smigo žemyn, tikėdamasis apačioje surasti žalią pievą arba žydrą ežerą. Tai, ką jis pamatė, gerokai jį išgąsdino. Jis staigiai išskleidė sparnus norėdamas sulėtinti leidimąsi. Bet greitis buvo toks didelis, kad dar keletą akimirkų paukštis negalėjo suvaldyti savęs. Jis krito žemyn, sukdamasis ratu. Bet galiausiai paukštis, nugalėjęs trauką, pradėjo kilti aukštyn. Ir tik pakilęs aukštai jis atsisuko pažiūrėti į tą tamsų ežerą, kurį pamatęs taip išsigando. Iš aukštai ežeras atrodė kaip juoda dėmė, kuri buvo paskandinusi didelį plotą žemės. Ji driekėsi taip toli, kad iš aukštai nesimatė jos galo. Bet labiausiai paukštį išgąsdino ne spalva, o tai, kad ežeras buvo tarsi gyvas. Jis tiesiog bangavo savo paviršiumi, nors kiti kalnų ežerai buna lygūs kaip stiklas, ir skleidė garsus. Paukštis tarsi sustingo vietoje ir įdėmiai ėmė apžiūrinėti ežerą. Tačiau pražūtingas smalsumas nugalėjo ir atsargiai, saugodamasis jis pradėjo leistis žemyn.

Tarsi tikėdamasis apgaulės, paukštis leidosi labai lėtai. Jo akutės neramiai dairėsi į šalis, o sparnai buvo pasiruošę staigiai nerti aukštyn. Įtampa kelis sykius privertė paukštį išsigąsti ir jis greitai nerdavo aukštyn, bet pamatęs, kad pavojus netikras, paukštis vėl leisdavosi žemyn. Pagaliau jis nusileido tiek, kad gerai galėtu apžiūrėti vandenį. Paslaptingas ežeras dar syki jį nustebino... Paukštis pamatė, kad tai nebuvo ežeras! Pasąmonė sakė, kad čia tie gyvūnai, kur ant dviejų kojų vaikšto, bet čia jų labai daug, todėl ir iš viršaus atrodo kaip juoda jūra. Juodasis paukštis suprato, kad nieko blogo jam negresia. Jis ne kartą su šiais gyvūnais yra susidūręs. Nors jie galabydavo daug didesnius gyvūnus už paukštį, bet juodųjų paukščių neliesdavo – tarsi bijodavo. Todėl dabar jis suko ratus virš dvikojų, apžiūrinėdamas juos. Juodajam paukščiui pasirodė kvaila, kad dvikojai save apsikarstę metalo gabalais, kurie dengė visa kūną nuo galvos iki kojų ir spindėjo, vos saulės spinduliai paliesdavo juos. Rankose jie laikė lazdas iš medžių, kurių galus puošė tie patys blizgantys metalo gabaliukai. „Taip jie niekad nepakils“ – pamanė jis.

Jis taip įdėmiai apžiūrinėjo dvikojus, kad net nepastebėjo, kaip melsvą dangų aptraukė tamsūs debesys, kurie buvo prisikaupę vandens. Prasidėjęs lietus sušlapino paukščio sparnus. Platūs sparnai apsunko nuo vandens. Jam reikėjo kur nors nusileisti. Staiga paukštis pamatė kraštą, kur baigiasi dvikojų jūra. Ten, išėjęs į priekį, stovėjo vienas iš jų. Jis rankoje laikė lazdą lenktu galu. „Čia ir nusileisiu“ – pagalvojo juodasis paukštis...

II

Stebiu lašą ant savo gobtuvo krašto. Jis, kaip ir mano baimė, didėja ir didėja. Lašas spurda tarsi gėlės pumpuras, kuris tuoj tuoj sprogs ir pražys nuostabiausiu žiedu. Atrodo, kad lašo viduje grumtųsi dvi jėgos. Viena iš jų bloga. Ji tarsi kaupiasi, dideja ir grąsina nukristi, kaip nulušta obels šaka nuo vaisių. Kita – geroji, ji tvirtai įsikibusi ir neleidžia lašui pražūti. Šitaip grumiasi šios dvi jėgos lašo viduje. Svarstau, kuri nugalės, – lašas vis dar kybo. Gyvenime niekad nebūna vien gėris. Tai - tik dvasininkų iliuzija, sapnas. Jie teigia, kad tik geri žmonės turi teisę atgimti ir vėl gyventi tarp savųjų, bet argi ne jie vadovauja dideliems karams, ar ne jie atsakingi už tūkstančius gyvybių, kritusių betiksliuose karuose, kilusiuose per jų ginčus, – lašas dar kybo. Jei būtų mano valia, nuteisčiau juos už visus savo žmones... Paliestas vėjo gūsio, lašas taip suspurdėjo, kad atsiplėšė nuo gobtuvo krašto ir lėtai krito žemyn. Stebiu jį kaip paskutinį savo drąsos lašelį ir laukiu, kada jis palies purviną žemę. Susidūręs su žeme, lašas skilo į tūkstančius mažesnių ir susigėrė į juodą žemę. Tarsi pabudęs iš trumpos hipnozės, akimis pradėjau ieškoti, kas galėjo sukelti stiprų vėjo gūsį. Pakėlęs galvą, pamačiau jį....

Ant mano pjautuvo galo tupėjo juodas varnas. Tikriausiai čia jis leisdamasis sukėlė tą gūsį. Pjautuvas bet kuriam žmogui sukeltų baimę. Ilgas medinis kotas, kuris per karus buvo prisigėręs tiek kraujo, kad net įgavo šiurpią spalvą. Medžio raukšlėse metai iš metų pasilikęs kraujas sukrešėjo ir lazda pasidarė juoda. Kotas užsibaigė lenkta geležte, kuri buvo aštriai pagaląsta. Bet varnas nebijojo, jis savo snapu ramiai taršė plunksnas. „Šiandienai blogų ženklų gana“ – pamastęs staigiai sukrečiau lazdą, ir varnas nuskrido.

Aš - Kitamari Datsu, vienas iš šešių Ivolios karo vadų. Dalyvavęs daugybėje mušių, gindamas savo tėvynę. Viename iš jų mane sužeidė... „Ki...“ Priešo kardas kaip skustuvas perrėžė mano veidą. Bet tai buvo labai seniai, dabar tą primena tik randas ir viena likusi akis. Keista, tačiau netekęs vienos akies aš netapau blogesnis karys. Atvirkščiai - aš pradėjau matyti daugiau... „Kita...“ Tarsi jausdavau, kaip priešai juda. Įgavęs naujų jėgų, tapau vienu iš garsiausių karvedžių. Vos tik pamačiusi mano pjautuvą priešo armija sustingdavo iš baimės. Bet dabar, kai stoviu prieš tokią gausybę priešų, man pačiam darosi neramu. Į aliansą susijungė 3 karalystės ir stojo prieš Ivolią... „Kitama...“ Priešų tris kartus daugiau nei mano žmonių, bet aš turiu būt stiprus. Jei išsiduosiu, mano karių gretose pasisės baimė, kaip degutas medaus statinėje. Pirštai neramiai spaudžia pjautuvo kotą.... „Kitamari!“ Staiga atsipeikėjau iš savo apmastymų. Prie manęs uždusęs bėgo pasiuntinys.

Sustojęs porąsyk atsikvėpė ir tarė : „ Kitamari Datsu, jums gimė sūnus!„ Ši žinia tarsi karštas vanduo nuplikė mane. Aš turėsiu sūnų!!! Mintyse įsivaizdavau, kaip žaisiu su juo, mokysiu kautis. Staiga karštas vanduo mane nuplikė antrąsyk – išgirdau garsą, kuris pašiaušė plaukus ant mano kūno. Mane užvaldė baimė.
Nenoriu mirti...

III

Visą lygumą sudrebino bauginantis garsas. Tai karvedžiai pūtė ragus, skelbiančius mūšio pradžią. Juodasis ežeras neramiai subangavo. Karius valdė dvejonės ir jie stovėjo vietose. Priešo kariai žygiavo darniai įbaugintų Ivolios gynėjų link. Akimirką pasirodė, kad kova bus trumpa, bet staiga, atsiskyręs nuo minios, į priekį išbėgo žmogus. Jis drąsiai puolė link artėjančių priešų. Aukštai iškėlęs tamsų pjautuvą, jis ragino nepasiduoti. Tai buvo Kitamaris, bebaimis Ivolios gynėjas. Pakerėti savo vado drąsos, į mūšį kaip lietus iš giedro dangaus pasipylė visi kariai. Bėgdami jie sudarė pleišto formą, o jo smaigalyje bėgo pats Datsu. Priešai ėjo lėtai, į priekį atkišę ilgas ietis. Akimirką iki susidūrimo Kitamaris staigiai pritūpė ir įtempęs raumenis pašoko aukštyn.

Priešai nesitikėjo tokio manevro. Priekinė gynybinė jų grandis nepasiteisino, nes Kitamaris juos peršokęs atsisuko ir dviem mostais nukirto dešimčiai priešų galvas. Atsiradusia skyle pasinaudojo Ivolios gynėjai. Jie kaip pleištas prasiveržė į pati priešų vidurį. Užvirė arši kova.

Datsu pašoko dar sykį, pasinaudodamas priešų galvomis ir pečiais jis bėgo link seno priešo Shimiro - Alianso seniausio karvedžio, su kurio Kitamaris ne kartą buvo susidūręs, bet likimas taip ir neleido išsiaiškinti jiems iki galo. Datsu norėjo atkeršyti už prarastą akį. Bėgdamas link tikslo priešų galvomis, jis mojavo pjautuvu į šalis kaip vėduokle pjaustydamas galvas. Kitamaris jausdavo menkiausią priešų judesį, todėl lengviausiai išsisukdavo nuo strėlės ar ieties dūrio. Staiga jis pajuto stiprų smūgį į šoną...

Smūgis virto veriančiu skausmu. Kitamario kūnas išsirietė ore. Jis jautė viduje degančią ugnį, kuri savo karštais liežuviais plakė jo kūną. Ta ugnis neleido prarasti sąmonės. Datsu karštligiškai ėmė mąstyti, kas jį galėjo sužeisti. Sukaupęs paskutines, jėgas jis pasisuko ore ir pamatė išdaviką! Vienas iš Ivolios gynėjų laikė ilgą ietį, kuri buvo susmigusi į vado kūną. Karvedys paskutinįsyk užsimojo pjautuvu, kraujas aptaškė jo veidą. Jam pasirodė, kad laikas sustojo, jis nebematė besikaunančių karių, nebegirdėjo kraują stingdančių jų šūksnių, pirštai lėtai atsigniaužė ir paleido pjautuvą. Stojo tamsa. Kitamaris jautė tik sūrius lašus, kurie krito į pravirą jo burną. Tamsu....

Kraujo skonis.... „Aš gyvas? Aš gyvas!“ Kitamaris nežinojo, kiek laiko pragulėjo be samonės, bet kraujo ir žemių skonis burnoj rodė, kad jis dar gyvas. „Ar mušis baigės?“. Stengėsi pamatyti, bet akys apvylė ir tik garsas išdavė, kad mušis tebevyksta. „Aš negaliu čia numirti“ – pamanė jis. Kitamaris niekad nebėgtų iš mūšio lauko, bet šiandien jis tapo tėvu ir jam neberūpėjo garbės kodeksai. Noras pamatyti sūnų privertė jį pajudėti iš vietos. Ant jo gulėjo keletas lavonų, todėl teko pasistengti išsivaduoti iš priespaudos. Jis norėjo pasislėpt kur nors saugiai, kad, grįžę trofėjų, priešai neužmuštų jo. Tačiau žaizda priminė apie save. Su kiekvienu judesiu Datsu plakdavo skausmo liežuviai. Jis sukandęs dantis šliaužė į priekį. Žemė buvo prisigėrusi kraujo ir aplink visur matės tamsios kraujo balos. Kelią pastodavo netvarkingai nukritę žmonių kūnai. Jų veidus buvo iškreipęs skausmas, bet akys atrodė tokios gilios, tamsios – mirusios.

Papūtus rudenio vėjeliui, nuo medžio atsiskyrė ir nerūpestingai sukdamas ratus ėmė leistis geltonas lapas. Jis švelniai tarsi ant plunksnų nusileido į tamsią balą. Po truputį lapas prisigėrė vandens. Jo gyslutėmis raudonas vanduo išplito po visą lapą ir sudarė raizgalynę. Lapelis nežinojo, kad visai šalia vyko mūšis, nusinešęs tūkstančius gyvybių, jis nežinojo, kad gulintis šalia žmogus šiandien tapo tėvu...

Sveikas atvykęs į Tolkien Lietuva!

Perspektyva pasirinkta įdomi, bet viską, deja, gadina du labai svarbūs dalykai: rašybos klaidos ir tai, ką galbūt galėčiau pavadinti leksiniu disbalansu. Su rašyba turbūt aišku, kokios bėdos... O štai antras dalykas: stilius yra, visų pirma, kaip sakiau, pasakojimo perspektyvos, antra, jaučiamas pasakojimo ritmas, tačiau labai trūksta atidos žodžiams. Kruopščiai, atsakingai perrinkti tekstą po žodelį - štai ko reikia. "Subalansuoti" jį, atrasti, kas tinka labiau. Tai ne tik loginiai dalykai (pievų syvai) ir pasikartojimai (maitinimas dukart tame pačiame sakinyje), tai ir šiaip gražesnio, tinkamesnio, subtilesnio žodžio paieškos. Gaila, šitie trūkumai sugadina neblogą siužetinę idėją. Na, bet lauksim toliau...

Kritika yra visada laukiama

Hm, anime stilius perteiktas šauniai: dramatiškumas, kiek pompastiški pamastymai, nerealios kautynės, japoniški vardai ir nejaponiški vietovardžiai. Videoeilė tiesiog prieš akis stovi. Galima diskutuoti, ar tai laikytina literatūra, bet stiliumi laikytina neabejotinai.
Klaidų mažiau, nei pirmame variante, bet su tekstu vis dar reikia gerokai padirbėti . Pasitaiko pasikartojimų, nesklandžių sakinių.
Tiesa, nepatinka nelogiški momentai: pvz., kaip išdavykas atsidūrė priešo karuomenės gretose – juk Kitamari turėjo jau nutolti nuo saviškių. Be to, geltono lapo gyslos niekaip negalėjo parausti – lapai pagelsta ir nukrenta nuo medžių būtent todėl, kad jau nebesiurbia į save syvų (jei netiki, medžiagos eksperimentams neužilgo bus pakankamai ).

IV


Ivolitas – spindinti Ivolios širdis. Arba bent jau spindėjusi. Žmonės kalba, kad seniau čia buvo gražiausias miestas šiaurėje. Turtingos Ivolios žemės greit išgarsino miestą tarp pirklių, kurie čia atvykdavo pirkti retų mineralų. Prekyba klestėjo ir augino miestą. Kalbama, kad praėjus keliems šimtmečiams miestas labai praturtėjo taip patraukdamas kitų šalių dėmesį. Taip prasidėjo ilgamečiai karai. Ivolios žmonės atkakliai gynė savo tėvynę ir ilgokai jos nieks nepajėgė pavergt, tačiau priešai susivienijo į galingąjį Aliancą ir Ivolia krito. Priešai palaužė jos armiją, o paskui ir garbę. Po pralaimėjimo priešų armija įžygiavo į miestą viską degindama ir vogdama. Per kelias dienas spindintis miestas virto miestu vaiduokliu. Gyventojus vertė dirbti kasyklose ir dieną, ir naktį. Taip mineralai buvo greit išeikvoti ir turtingos žemės nuskurdo. Jaunuolius, kuriems sukakdavo septyniolika metų, įmdavo į savo armiją, iš kurios niekas nebegrįždavo. Taip daugelis jaunuolių pasitraukė į miškus, iš kurių irgi niekas nebegrįžo.

Aš irgi pasitraukiau. Vakar, kai Aljanso pasiuntiniai atėjo išsivesti jaunuolių, aš pabėgau. Turėjom pabėgti dviese, tačiau mano draugas išsigando dėl šeimos ir pasiliko. O manęs nieks čia nelaiko. Tėvą nužudė prie septyniolika metų didžiajame kare, motina tai sužinojusi smarkiai susirgo ir pati nutraukė savo gyvenimą. Mane augino kalvis Makas, kuris turėjo kalvę ant kalno. Ten prabėgo visa mano jaunystė. Vakarais, kai saulė pavargusi nusileisdavo už kalnų, kalvis pasakojo apie garbingus karius, kurie gynė mūsų tėvynę, apie jų narsą ir ištikimybę karaliui. Miegodamas sapnuodavau, kad ir aš karys, ilgas švytintis kalavijas mano rankose, o kūną, tarsi žvynai, padengė šarvai. Tačiau prabusdavau ir vėl mane apsupdavo neturtinga buitis. Kai man suėjo penkiolika metų, kalvis pamokė mane kautis kalaviju, o vakar prieš man pabėgant padovanojo kalaviją.

Jau antra diena keliauju mišku be miego ir valgio. Bandžiau pasigauti zuikį, tačiau vos tik pajutęs pavojų ilgaausis nėrė į krūmus ir aš jo daugiau nebemačiau. Pavargusios kojos kliuvo už kiekvieno kupsto, bet negaliu miegot! „Jei mane pagaus miegantį?“ – klausdavau savęs. Ir eidavau toliau. Kol galiausiai nuovargis mane įveikė, kai suklupau ant samanų. Akys pačios užsimerkė ir tvirtai užsirakino. Pamažu jaučiu, kaip mano kūną apima lengva ekstazė. Jaučiu, kaip iš praviros burnos ant rankos bėga seilės. Nebegirdžiu paukščių. Nebematau.....

Nežinau, kiek laiko miegojau, tačiau mane pažadino keistas garsas. Nors akys dar buvo užsimerkusios, aš mąsčiau, kas galėtų eidamas šnarint lapus. Staiga mane persmelkė baimė. Tik dabar protas suvokė, kad girdėjau žingsnius. Mikliai pašokau ant kojų, rankos karštligiškai čiupinėjo juosmenį, ieškodamos kalavijo. Tačiau jo ten nebuvo... „Koks kvailys, ir kaip aš galėjau užmigt“ – priekaištavau sau, o akys baikščiai naršė krūmus, medžius. Tačiau nieko neaptiko. Kelis kartus apsisukau, bet vis tiek nieko nepamačiau. „Jis turi būt čia - žmogus, paėmęs mano kalaviją...“ – sulig tais žodžiais sustingau, bet jau buvo per vėlu.

Nieko nematau, bet jaučiu kaip stipriai surištos rankos ir kojos. Tikriausiai jie mane įmetė į kokį maišą ir tempia. Mintis karštligiškai bando sukurti išsivadavimo planą. Jei tik pavyktų... Jei pavyktų išlaisvinti rankas. Smarkiai pradedu jas sukinėt, tačiau jos stipriai surištos. Jaučiu, kaip virvės įsirėžusios man į dilbius, ir beprotišką skausmą pakaušyje.