Miesto aikštė - Protų dvikova

Varnėnė paplojo kartu su visais, bet į Muniro šypsnį užsimiršusi neatsakė – jaudulys apėmė ir ją, jautė, kaip trūkčioja mažasis rankos pirštelis, norėjo nestovėti vietoje, apibėgti visą aikštę. Bet dabar jau jos eilė, metas susikaupti. Varnėnė nusivyniojo skaras: pirma nuo kūno, paskui nuo galvos. Sulanksčiusi apsidairė: akys užkliuvo už visai čia pat ant suoliuko sėdinčio jaunuolio, kuris ryte į ją žiūrėjo. Varnėnė padėjo skaras jam ant kelių, tyliai sušnabždėjusi: „Prašau palaikyti, jei tik galėtumėte...“ Jaunuolis, atrodo, vėl buvo užsižiopsojęs. Buvo į ką. Švarios, gilios juodos spalvos suknia klostėmis krito iki pat žemės, siluetas išryškino laibą elfės figūrą. Viršuje ties pečiais medžiaga buvo ne susiūta ištisai, o sukabinta keliomis kibėmis, priekyje ir nugaroje nuo vieno peties iki kito suknelė ėjo tiesia linija, be iškirpimų. Rankovių nebuvo, o ties kiekvienu pečiu nugaron driekėsi po ilgą plačią medžiagos juostą. Šydas veido nebedengė: kaip viešnia iš tolimos šalies, o dar ir viena iš tų, kurias vietinių kaimelių gyventojai vadina „išmintingomis moterimis“, Varnėnė galėjo sau tai leisti. Plaukai, buvę apmūturiuoti skara, dabar palaidi juodu kriokliu krito kiek žemiau juosmens – truputį išsidraikę, bet elfė tik pora kartų perbraukė per juos ranka. Tiks. Sučiaupė patamsintas lūpas, giliai įkvėpė ir iškvėpė.

Valdytojas klausiamai pažvelgė į ją ir, sulaukęs pritariamo mosto, garsiai pranešė:
- Didžiai dėkoju Munirui už jo kalbą. Šįvakar dar dukart girdėsite jo žodžius. O dabar kviečiu neigiančiosios pusės atstovę – Varnėnę.

Per aikštę nuvilnijus plojimams, elfė žengė į rato vidurį. Iškilmingai tūptelėjusi, atsitiesė ir pradėjo:


- Mano brangūs klausytojai, dar brangesnis šios vietos šeimininke ir pats brangiausias, nors ir pavojingiausias priešininke – jau antrąsyk šiandien kreipiuosi į jus. Išmintingasis Muniras ką tik jums išdėstė, kodėl mano, kad Sarumano pasirinkimas susidėti su Sauronu buvo pats tinkamiausias sprendimas toje situacijoje. Tačiau aš, kaip neigiančiųjų pusės atstovė, esmi pasiryžusi jums įrodyti, jog yra visiškai priešingai.

Visų pirma noriu pasakyti sutinkanti su savo oponentu, kad Sarumanas daugiausiai rūpinosi savo kailiu ir siekė savų tikslų. Apžvelkime plačiau jo veiksmus. Pagrindinis nesutampantis su Baltosios Tarybos tikslais Sarumano tikslas buvo pasiglemžti Vienatinį Žiedą. Kad Žiedas išlįstų iš savo slėptuvės, Sarumanui reikėjo Saurono – Sauronui stiprėjant, Žiedas ims ieškoti savo šeimininko, todėl iš pradžių Sarumanas paliko Sauroną ramybėje. Deja, buvo prieita pavojinga riba: Sauronas sustiprėjo tiek, kad galėjo pats imtis Žiedo paieškų, ir čia Sarumanui teko keisti taktiką – jis nusprendė prisišlieti prie Saurono, palaukti, kol Žiedas pasirodys ar bus pritrauktas ir tuomet baigti žaidimą savo naudai.

Dabar įrodysiu jums, kad keisdamas taktiką Sarumanas nepasvėrė visų rizikos faktorių. Išduoti Baltąją Tarybą ir prisidėti prie Saurono jis nusprendė apie 3000-ius Trečiojo Amžiaus metus, kai pasinaudojo Orthanko palantyru. Kaip palantyras galėjo tapti paskata išdavystei? Prisiminkime kitą pavyzdį: pavojus, kurį savajame palantyre išvydo Gondoro vietininkas Denetoras, palaužė jo valią.Yra žinoma, kad Sauronas nuolat mėgino kreipti Denetoro akmenį tik į Mordoro pusę. Sarumanas buvo istaras, ir apie palantyrus žinojo tikrai daug. Taigi, kai pasinaudojo Orthanko akmeniu ir suprato, kad Itilio akmuo yra Saurono rankose, Sarumanas turėjo suvokti savo pavojų. Tik apakintas išdidumo jis galėjo visiškai atmesti galimybę, jog Sauronas gali bandyti kontroliuoti ryšį su juo, Sarumanu Baltuoju. Sarumanas turėjo žinoti, kad akmenimis galima manipuliuoti. Kaip jis galėjo būti tikras, kad mato ne atrinktą informaciją, o visumą? Pernelyg pasikliaudamas savo sugebėjimais valdyti akmenį, jis tvirtai patikėjo visu tuo, ką išvydo, ir nusprendė, kad Sauronas yra realesnis karo nugalėtojas.

Šituo norėčiau oponuoti pirmajam savo priešininko argumentui. Ar Saurono ambicijos užkariauti Viduržemę buvo realios, iš informacijos, gautos per palantyrą, spręsti buvo neprotinga, nes ta informacija galėjo būti atrinkta ir kontroliuojama Saurono. To Sarumanas neįvertino. Taip pat tuo metu dar buvo sunku numatyti, kas iš tiesų stipresnis. Kol Žiedas nesunaikintas, Saurono galybė auga, – tačiau Žiedas tuo metu buvo nežinia kur (į tiesą panašiais spėjimais disponavo ne Sauronas, o jo priešai), buvo atviros Rohano ir Gondoro sąjungos, pavienių elfų, žmonių, gal net dvarfų grupių pagalbos galimybės. Jeigu Sarumanas būtų iniciavęs visų šių frontų sąjungą ir pats prisijungęs prie jos su savo tvirtove ir armija, dar neaišku, kuri pusė būtų turėjusi persvarą. Taigi Sarumano prielaida, kad Saurono pergalės tikimybė realesnė už jo priešininkų pergalės tikimybę, nebuvo tvirtai pagrįsta.

Toliau išdėstysiu argumentus, paneigiančius antrąjį garbiojo Muniro argumentą, kad Sarumanas, prisijungęs prie Saurono, jo laimėjimo atveju būtų tapęs aukštu valdininku. Pirma, Sauronas nelaikė Sarumano rimtu pagalbininku. Jis jį laikė geriausiu atveju žaidimo figūra, kuria galima pasinaudoti. Tiesą pasakius, Sauronas žinojo, kad Sarumanas kliudo jo šnipams rinkti informaciją, dar tada, kai Golumas kalėjo Gūdžiagirėje, tačiau tuo metu dar negalėjo prigriebti Aizengardo, ir todėl susikoncentravo ties planuojamu didžiuoju karu, kuriame pagrindiniais savo pagalbininkais laikė Žiedo Šmėklas*. Čia ir antrasis mano argumentas: savarankiškai mąstančio majos Sauronas niekad nebūtų paskyręs savo dešiniąja ranka. Saurono, kaip ir Sarumano, nagai buvo lenkti į save, jei atleisite man šį kalambūrą. Jam reikėjo tarnų, kurie jaustų šeimininko valią ir ją vykdytų, o ne veiktų savarankiškai. Sauronas gan anksti suprato, kad Sarumanas individualistas – ir nors toliau jį naudojo kaip įnagį, nes kolei kas negalėjo sau leisti jį pribaigti, savo dešiniąja ranka jo niekada nebūtų padaręs. Sarumanas, pats būdamas panašiai ambicingas, ko gero negalėjo tikėtis tapti Saurono patikėtiniu.

Baigdama norėčiau prisiminti ir trečiąjį savo oponento teiginį. Nemanau, kad susidėjimas su Sauronu buvo vienintelis, o tuo labiau saugiausias būdas pasisavinti Žiedą. Taip, jūs, Munirai, esate teisus, sakydamas, kad likęs „gerųjų“ pusėje Sarumanas būtų turėjęs slapukauti. Tačiau ar slapukavimo Saurono pašonėje buvo mažiau? Sauronas visko, ką pats žinojo, Sarumanui nebūtų atskleidęs, o papildomi šnipai slapta nuo šeimininko – jau pavojingas reikalas. Be to, jei Sauronas būtų radęs Žiedą, Sarumanas taip paprastai jo nebūtų atėmęs: Žiedą reikėjo pagrobti dar šiam keliaujant, o tai, kaip sakiau, ne tokia jau paprasta užduotis, ir be slapukavimo neapsieinanti...

Na, bet nenoriu jūsų išvarginti savo kalbomis. Tokie buvo mano argumentai, paneigiantys, kad Sarumano sprendimas susidėti su Sauronu buvo tuo metu tinkamiausias: pirma, prisidėdamas prie Saurono, Sarumanas nekritiškai įvertino informaciją, kuria remdamasis priėmė šį sprendimą; antra, priešingai nei teigia mano oponentas, Sarumanas nebūtų galėjęs tikėtis tapti aukštu valdininku Saurono sėkmės atveju, nes suvokė, kad Sauronas juo tiek nepasitikėtų; trečia, prisišliejimas prie Saurono visai nebūtinai buvo paprasčiausias kelias pasiglemžti sau Žiedą.

Tikiuosi, įsiminėte mano žodžius. Esu tikra, Sarumanui reikėjo daug geriau pagalvoti prieš pradedant tokį pavojingą žaidimą... Dėkoju už dėmesį.


Varnėnė padarė reveransą ir nuėjo į šoną. Burna buvo visiškai išdžiūvusi – laimė, kažkas iš valdytojo žmonių padavė jai puodelį su vandeniu. Dėkinga elfė išgėrė jį visą, pasistengė nuraminti kvėpavimą. Tuomet pastebėjo, kad aplink stovintys žmonės išplėstom akim žiūri tiesiai į ją. Apsidairė: giedran dangun kopė apvalainas mėnulio diskas. Tikriausiai žmonės stebisi melsvu švytėjimu, apgaubusiu jos plaukus...

Tačiau laiko dairytis nebebuvo: vėl pasigirdo valdytojo balsas.

<hr>

* UT 437 p.

Valdytojas perrėkdamas visų plojimus pradėjo:
-Ačiū Díneth už kontrkalbą. Bet juk debatas dar nesibaigė. Vėlgi kviečiu teigiančiųjų pusės atstovą, Munirą.
Muniras visai įprastai žengtelėjo link tos vietos, kur ką tik stovėjo Varnėnė. Pastovėjęs dešimtį sekundžių tyloje, pradėjo:

Ačiū varžovei už kalbą, ačiū ir jums, kurie dar klauso šio debato. Šioje kalboje išgirsite oponentės argumentų paneigimą ir mano argumentų plėtojimą.

Norėdamas, kad mano kalba išlaikytų struktūrą pirmas dvi oponentės kalbos dalis (pastraipas) įdėsiu į savo atitinkamai trečią ir pirmą argumentus. Taip jums, gerbiami ponai ir ponios, bus lengviau sekti debato eigą.
Taigi eikime prie pirmojo argumento, kuris įrodo, kad Sarumano pasirinkimas susidėti su Sauronu Žiedo kare buvo teisingausias sprendimas esamoje situacijoje, nes tik šitaip Sarumanas galėjo išgyventi.
Gerbiama oponentė teigia, kad Sarumano susidarytas vaizdas apie Saurono galybę yra neatitinkantis tikrovės. Dėl šito ji kaltina matančiuosius akmenis, palantirus. Kaip neigiamai gali paveikti palantiras ji pateikė pavyzdį apie Denetorą, Gondoro vietininką, bet mes visi puikiai žinome, kad žmonių rasė pati dramatiškiausia. Jie lengviausiai palaužiami ir pažeidžiami morališkai. Tai mums įrodo ir devynių žiedų poveikis didiems žmonių karaliams, kurie tapo gyvais numirėliais, žiedo šmėklomis. Sarumanas – ne žmogus. Jis – maja, kuris gyveno netgi pačiame Valinore, pergyveno tūkstančius metų ir matė šimtus išdavysčių. Jo paveikti per Orthanko akmenį nebūtų buvę įmanoma, štai kodėl pavyzdys apie Denetorą, Gondoro vietininką, čia nepagrindžia nieko ir jūs, gerbiami ponai ir ponios, būdami sąmoningi tai puikiai suprantate. Tęsiant toliau, oponentė teigia, kad Sarumanas turėjo žinoti palantirų galią ir kad jais galima manipuliuoti. Visiškai sutinku su šiuo teiginiu. Sarumanas Baltasis tikrai žinojo jų slaptąsias ypatybes, tik ką Varnėnė vadina „apakintas išdidumo“ aš objektyviai apibrėžčiau kaip „įvertinęs savo ir akmens galimybes“. Tai mums dar kartą įrodo, kad nors ir Sarumanas puikiai suprato matančiųjų akmenų galią, vis tiek naudojosi Orthanko akmeniu, suprasdamas, kad majos akmuo nepaveiks. Be to, pirmoje teigiančiojoje kalboje nebuvo minimi palantirai išvis ir tik gerbiama Díneth sugalvojo, kad Sarumanas naudojosi tik jais. Sarumanas turėjo šnipų. Kad ir tie įžymieji varnai galėjo Kurunirui nusakyti Saurono galybę.
Toliau oponentė šneka apie žmonių, elfų, dvorfų sąjungas. Dvorfų kolonija Morijoje jau buvo sunaikinta 2995 Trečiojo amžiaus metais, taip kad iš jų nebūtų buvusių pagalbininkų. Visi puikiai žinome, kad susitarti su dvorfais yra beveik neįmanoma. Vienintelis jų darbas/hobis/pramoga, tai kasyklos ir brangakmeniai. Dėl to su Deino nykštukais susitarti būtų buvę neįmanoma, nes jiems Sarumanas, Gondoras ar Rohanas nebūtų galėjęs mokėti auksu už pagalbą. Prisiminę Žiedo karą matome, kad jie neprisidėjo prie paskutinių mūšių. Elfai buvo susirūpinę savo kailiu ir nebenorėjo aukoti savo išpuoselėtų gyvybių dėl Viduržemės. Jų akyse spindėjo tik Vakarai. Iš viso šio matome, kad jungtinė armija buvo neįmanoma. Priešingai, Sauronas jungėsi su isterlingais ir haradrimais, dėl to jo armija buvo keliskart didesnė. To pasekoje Saurono galimybės užkariauti Viduržemę buvo daug didesnės ir Sarumano pasirinkimas susidėti su Sauronu Žiedo kare buvo teisingausias sprendimas esamoje situacijoje, nes tik šitaip jis galėjo išgyventi.

Priminsiu jums savo antrąjį argumentą: Sarumano pasirinkimas susidėti su Sauronu Žiedo kare buvo teisingausias sprendimas esamoje situacijoje, nes šitaip Sarumanas galėjo tapti aukštu valdininku.
Oponentė dar pirmame argumente teigia, kad reikėjo Sarumanui sudaryti didelę jungtinę armiją, kuri nugalėsianti Sauroną. Neva šitaip jis galėjo išgyventi. Kad tas yra neįmanoma, aš jau įrodžiau, bet dar galiu pridėti, kad jeigu ir kažkaip tokia armija būtų buvus sukonstruota ir nugalėjusi Sauroną, Sarumanui tuomet nebebūtų likę absoliučiai jokių galimybių tapti aukštų valdininku. Žmonės yra godūs. Dvorfai – dar godesni. Kai būtų pasiekta ta pergalė (jeigu būtų), tuomet visi pultų peštis dėl grobio ir žemių. Taip jau yra įgimta žmonių kraujyje ir kitų rasių kraujyje. Jeigu Sarumanas būtų pasiskelbęs kaip Viduržemės valdovas jį būtų nuvertę jei ne patys žmonės ar elfai, tai dvorfai tikrai. Tai puikiai įrodo, kad Sarumanas neišdavęs gerųjų jėgų nebūtų buvęs joks aukštas valdininkas, o jau nebekalbant apie valdovą. Priešingai, susidėjęs su Sauronu, šis atidarė antrą frontą (Rohano puolimas) ir žmonių rasei pasidarė labai riesta. Sauronas negalėjo to nevertinti. Nors ir trumpam arba fiktyviai Sauronas galėjo paskirti Sarumaną kaip savo patarėją, prisimenant Varnėnės žodžius: „iki tol, kol galės juo atsikratyti“. Sarumanui to būtų pilnai užtekę patraukti nuo savęs dėmesį ir pasinaudojus nuversti Sauroną ir pasiskelbti Mordoro valdovu.
Tai idealiai įrodo, kad Sarumano pasirinkimas susidėti su Sauronu Žiedo kare buvo teisingausias sprendimas esamoje situacijoje, nes šitaip jis galėjo tapti aukštu valdininku.

Trečiasis argumentas: Sarumano pasirinkimas susidėti su Sauronu Žiedo kare buvo teisingausias sprendimas esamoje situacijoje, nes šitaip jis lengviau galėjo pasisavinti Vienatinį žiedą.
Mano gerbiama oponentė klausia, ar slapukavimo Saurono pašonėje buvo mažiau. Kadangi ji pati į šį klausimą neatsakė, tuomet atsakysiu aš: taip, mažiau. Vakarų pajėgose Sarumanui tektų slapstytis nuo labai įžvalgių istarų, karalių, patarėjų ir kitų. Jie tikrai būtų suuodę, ko Sarumanas nori iš tiesų. Priešingai, Mordoro dykrose buvo vienintelis Sauronas, kurio proto Sarumanas galėjo baimintis. Pasitelkiant paprastąją matematiką visiems yra aišku, kad šiuo atveju vienas yra geriau negu „daug“. Sarumanas galėjo žvilgčioti ten, kur seka Saurono akis prisidengdamas tuo, kad nori padėti surasti Sauronui žiedą. Tęsiant toliau, bet kuriuo atveju Sarumanui naudingiausia būtų buvę pagrobti žiedą dar jam keliaujant, todėl ar jis prisidėjęs prie Saurono ar ne, reikalas nesikeičia. Šitaip jums puikiai įrodžiau, kad Sarumano pasirinkimas susidėti su Sauronu Žiedo kare buvo teisingausias sprendimas esamoje situacijoje, nes šitaip jis lengviau galėjo pasisavinti Vienatinį žiedą.

Antroje savo kalboje atstačiau savo argumentus ir paneigiau priešininkės. Jeigu debatą sekate nuosekliai tikrai suprantate, kad Sarumano pasirinkimas susidėti su Sauronu Žiedo kare buvo teisingausias sprendimas esamoje situacijoje. Ačiū, savo kalbą baigiau, tikiuosi vis dar palaikote poziciją.

Muniras baigęs nusilenkė ir grįžo atgal į savo vietą.

Įtampa aikštėje nė kiek nemažėjo. Žmonės tarpusavyje kuždėjosi, bet replikuoti nė vienas nedrįso – matyt, pagalvojo Varnėnė, nežinojo, ar tai leidžiama viešuose debatuose. Išties, jau pati suprato, kad ne iki galo suvokia, kas priimtina, kas ne. Muniras savo kalbose buvo linkęs remtis aiškiai struktūruota vadinamąja „Gondoro sostinės“ debatų sistema, o ji naudojo tą vingresnę ir lankstesnę, prie kurios priprato toli į rytus nutolusiuose Harado regionuose. Mišrūs laisvieji debatai, be jokios abejonės, buvo paplitę ir Viduržemėje, ir už jos ribų, tačiau tokiuose priešininkams visada sunkiau vienas kitą suprasti ir padaryti ginčą suprantamą klausytojams. „Ką gi, - pagalvojo Varnėnė, išklausiusi Muniro antrosios kalbos, - tikiuosi, jie supranta bent pusę to, ką girdi.“ Kai valdytojas ją pakvietė į rato vidurį, jautė, kaip linksta kojos.


Dėkui, gerbiamasis, - nusilenkė valdytojui. – Mano mieli klausytojai, šia antrąja kalba parodysiu jums, kur suklydo mano priešininkas, šnekėdamas prieš mane. Noriu jums priminti, kad esu įsitikinusi – Sarumano pasirinkimas susidėti su Sauronu tikrai nebuvo pats tinkamiausias.

Pirmajame argumente išmintingasis Muniras šneka apie palantyrus ir teigia, kad Denetoro su Sarumanu negalima lyginti todėl, kad Denetoras – žmogus, o Sarumanas – maja. Norėčiau pastebėti, kad mano tikslas buvo ne išvesti tiesioginę analogiją tarp šių dviejų atvejų. Denetoro atvejis buvo pavyzdys, įrodantis, kad palantyrais galima manipuliuoti. Žinoma, labai sunku nustatyti, iki kokio laipsnio. Tikimybė, kad sunkiau bus manipuliuoti lygiaverčio priešininko, o ne žmogaus valdomu palantyru, yra nemaža, tačiau atsargumas niekada gėdos nedaro. Sarumanas – maja, Sauronas – irgi maja. Abu stiprūs, bet, nesant konkrečių matų, kuriais galima išmatuoti asmens gebą manipuliuoti palantyrų ryšiu, Sarumanas negalėjo būti iki galo tikras, ar Sauronas nėra už jį šioje srityje galingesnis. Jis tik darė tokią prielaidą, labai daug kuo rizikuodamas. Šnipai (patikslinu, kad nesakiau, jog manau palantyrus buvus vienintelį Sarumano informacijos šaltinį) šeimininkui visada parneša bendros žinijos kruopelytes, ir jau šeimininko reikalas iš jų susidaryti bendrą vaizdą. Tai, kad lemiamu apsisprendimo momentu tapo pasinaudojimas palantyru, rodo, kad ilgus metus rinktą informaciją į visumą Sarumanas susiejo remdamasis ta, kurią pamatė akmenyje – o ši, kaip parodžiau, galėjo būti labai ir net labai nepatikima. Jai nederėjo suteikti lemiamą sprendimą paveikti galinčio argumento galios.
Pratęsdama pirmojo Muniro teiginio kontrargumentaciją, norėčiau paminėti ir, kaip sakė gerbiamasis oponentas, neįmanomą elfų bei dvarfų prisijungimą prie kovos su Sauronu. Jeigu įtikinėjimo būtų ėmęsis Sarumanas, susitarti būtų buvę daug lengviau, ypač jei tą būtų ėmesis daryti iš anksto. Visgi jis –Baltosios Tarybos galva, ir Viduržemės išmintingieji jį gerbė: prisiminkite, kaip nudžiugo Gandalfas, iš Radagasto išgirdęs, jog Sarumanas jo laukia Orthanke – pilkasis išminčius teigė pagalvojęs, kad Sarumanas rado kažkokių būdų kovoti su priešu. Taigi truputis naudingos informacijos, truputis konkrečių strateginių planų – ir Didžiuosius būtų galima buvę įtikinti prisijungti. Su Didžiaisiais automatiškai prisijungia elfai, kurie, drįstu priminti savo oponentui jo nelabai taktišką pastabą, ne visi žvalgėsi į Vakarus – ypačiai miškiniai. Kai kurie iš vyriausiųjų netgi iš principo negalėjo pasitraukti, kol istorija su žiedais nebuvo baigta. Na, o su kitais, - tarkim, dvarfais – visada galima susitarti naudojant grubesnes priemones. Pavyzdžiui, garsųjį Sarumano balsą. Bet ir nebūtinai: niekas nesako, kad jungtinė armija turėtų žygiuoti į milžinišką mūšį kaip kad Antrojo Amžiaus pabaigoje. Šis karas nuo Antrojo Amžiaus skyrėsi tuo, kad išsibarstė po kelis frontus. Būtų užtekę papasakoti dvarfams, kaip Saurono pajėgos kelia grėsmę jų kasykloms, arba kad Khazad-dūmo grįžimas dvarfams priklauso nuo to, kuri pusė laimės, ir iškart jų galvose šitas „bendros gerovės“ reikalas būtų virtęs „dvarfų gerovės“ reikalu, ko iš esmės ir reikia, kad jie prisijungtų. Manau, kas jau kas, o Sarumanas tikrai būtų mokėjęs visus įtikinti, kad susivienyję viduržemiškiai būtų stipresni.

Antrajame argumente mano oponentas tęsia diskusiją apie Sarumano galimybes tapti aukštu valdininku po Žiedo Karo ir pamini, kad žmonės ir dvarfai labai godūs. Prašau nepamiršti, kad orkai irgi godūs, o Saurono pusėje taip pat buvo nemažai žmonių. Skirtumai čia du. Pirma, Saurono priešai savo godulį visų pirma bandytų tvarkyti susitarimais tarp šalių ir bent kuriam laikui užtikrintų tvarką ir taiką, o Saurono pusėje kilus kovoms sutartys ko gero net į galvą neateitų. Antra, tikriausiai rimtų kovų Saurono pusėje ir negalėtų būti, nes laimėjęs karą Sauronas būtų žūtbūt siekęs sutelkti visą valdžią savo rankose. O kadangi tose rankose būtų buvęs ir Žiedas, Saurono tarnai vargu bau būtų sugebėję jį pranokti. Sarumanas – taip pat. Sauronas kadaise buvo Morgoto leitenantas ir, kaip šneka išminčiai, tik todėl buvo menkesnės galios, kad ilgai tarnavo ne sau pačiam, o kitam. Su Žiedu gi Sauroną nuversti gali būti taip pat sunku kaip įtikinti Morgotą atiduoti silmarilius – prireiktų naujo Bereno... Morgoto leitenantas prieš šeimininką nemaištavo; Saurono leitenantai irgi neturėtų jokių šansų.

Trečiąjį argumentą garbusis Muniras skiria slapukavimui ir žvilgčiojimui ten, kur seka Saurono akis. Ir čia norėčiau jam papriekaištauti. Muniras teigia, kad Mordoro dykrose vienintelis protas, kurio reikėjo baimintis, buvo Sauronas. Tačiau negalime pamiršti, kad tuo metu Sarumanas jau žaidė trim frontais: turėjo atrodyti ištikimas Sauronui ir Saurono priešams ir tuo pat metu siekė savanaudiškų tikslų. Šiuos iš tiesų turėjo slėpti ne tik nuo Saurono, bet ir nuo jo priešų, nes neslapukauti nuo pastarųjų būtų tolygu atviram prisipažinimui „Žinote, manau, kad Vienatinis Žiedas man galėtų būti naudingas“... Trigubas žaidimas – trigubas ir pavojus: sužinojus vienai grandžiai, netruks sužinoti ir kita, o tuomet Sarumanas lieka vienas su savo slaptaisiais tikslais – vienas, įstrigęs tarp dviejų ugnių.
Antra, Sarumanas, kaip sakė mano oponentas, bandė žvilgčioti iš po Akies priedangos. Tačiau čia, deja, ne gandro ir paukščio karaliuko atvejis, nes Akis, kaip jau ne kartą minėjau, turi į save lenktus nagus ir net jos artimiausias patikėtinis nebūtų galėjęs matyti visko. O dar blogiau yra tai, kad tas žvilgčiojimas negali būti visiškai paslėptas. Šitai puikiai įrodo epizodas iš „Raudonosios knygos“, kai Mordoro ir Aizengardo orkai drauge gabena belaisvius Merį ir Pipiną į Orthanką. Šitie orkai yra žemiausios informacinės grandys, – ir būtent per juos nutekančią informaciją labai sunku sukontroliuoti. Niekad nepamiršiu žodžių, kuriais orkas Grišnakas išvainojo uruk-hajų šeimininką Sarumaną: „Sarumanas – kvailys, - sakė Grišnakas, - purvinas kvailas išdavikas. Bet Didžioji Akis jį stebi.“* Būtent – stebi. Apie Sarumano keliagubą išdavystę Sauronas iš pradžių sužinojo, kai suprato, kad Sarumano tarnai puldinėja ir visaip kliudo jo šnipams. Būtent patys paprasčiausi šnipai, pačios žemiausios grandys, be kurių žvilgčiojimas iš po Akies niekaip neapsieitų (nes Akis aukštai, ir nuo ten ne viskas matosi, o ką mato ji pati, niekad neišduos), ir yra pavojingiausios. Jos trukdo tinkamai paslėpti tikruosius tikslus.

Šituo baigsiu savo antrąją kalbą. Atremdama savo priešininko argumentus, jums parodžiau, jog palantyro informacijai Sarumanas suteikė per didelį svorį, nepakankamai įvertindamas grėsmę; kad įtikinti Saurono priešus susivienyti būtų buvę įmanoma; kad Sarumanas nebūtų turėjęs daug galimybių tapti aukštu Saurono valdininku ir kad keliagubas slapukavimas bei žvilgčiojimas „iš po Akies“ yra labai pavojingi. Šių argumentų tikrai daugiau nei pakanka, kad įsitikintumėte, jog Sarumano pasirinkimas susidėti su Sauronu nebuvo itin išmintingas. Dėkoju už dėmesį.


„Viskas, - pagalvojo Varnėnė, eidama į savo vietą, - jeigu ištversiu trečiąją kalbą, galva neveiks savaitę. Debatai taip sekina...“
Greta ant kėdutės sėdinti mergina su vėduokle kaip tik sakė kažkokiam jaunuoliui:
- Kaip norėčiau turėti vieną tų palantyrų...
Elfė šyptelėjo pati sau.
Kurgi tas žmogus su vandeniu?..

<hr>

* Book III, Chapter 3

Muniras išėjo priekin.

Paskutinį kartą sveikinuosi su jumis, gerbiami ponai ir ponios. Trečioje, paskutinėje kalboje, apkalbėsiu visą debatą, paminėsiu pagrindinius susikirtimo taškus ir padarysiu galutines išvadas, kurios įrodys, kad Sarumano pasirinkimas susidėti su Sauronu Žiedo kare buvo teisingausias sprendimas esamoje situacijoje.


Pirmasis susikirtimo taškas: I T kalboje buvo minima, kad Saurono galia yra beribė ir jo ambicijos užkariauti Viduržemę buvo netgi labai realios. Sarumanas susidėjo su Sauronu, norėdamas išgyventi. I N teigia, kad Sarumanas negalėjo turėti pakankamai realios informacijos, kad žinotų tikrąją Saurono galybę. Tą ji įrodinėja, kad neva palantirai paveikė Sarumaną. Kaip palantiras gali paveikti asmenį ji pateikė pavyzdį apie Denetorą, bet II T kalboje, šis pavyzdys buvo sugriautas. II N kalboje buvo minima, kad akmenimis galima manipuliuoti, nors jau II T kalboje su tuo buvo sutikta. Tai įrodo, kad oponentė arba neseka debato, arba nereaguoja į tai, ką priešininkas teigia. Šnipų atneštą informacija N apibūdina kaip „kruopelytę“, nors pavyzdys, kad Sarumanas naudojo akmenį pirmiau negu šnipus, nebuvo pateiktas. Štai, kodėl šis subargumentas yra sugriautas ir taškas atitenka T pusei.
Antrasis susikirtimo taškas: jungtinė Vakarų armija. II T kalboje išgirdote, kodėl ši armija nėra galima, bet vis tiek II N kalboje girdėjote utopiškas svajones visus suvienyti. Savaime suprantama, kad tai yra neįmanoma. Jei tai būtų buvę įmanoma Sauronas jau būtų suvienijęs visus savo pusėje. Gerbiama Varnėnė skleisdama gėrio idėjas siūlo naudoti Sarumano balsą, kaip apgaulę prisivylioti dvorfams. Kur dingo atvirumas ir leidimas pačiam apsispręsti? Aš jums tuoj pat atsakysiu: dingo su šiuo subargumentu, nes N jo pakankamai neįrodė, o priešingai išgirdusi jo atmušimą, toliau jį plėtojo.
Pirmojo argumento abu subargumentai yra laimėti T pusės, dėl to argumentas „Sarumano pasirinkimas susidėti su Sauronu Žiedo kare buvo teisingausias sprendimas esamoje situacijoje, nes tik šitaip jis galėjo išgyventi“ yra laimėtas T pusės.

Trečiasis susikirtimo taškas yra apie tapimą aukštu valdininku. I T kalboje buvo pristatytas argumentas, kaip Sarumano susijungimas su Sauronu būtų iškėlęs jį į aukštą valdininką, o gal ir į Viduržemės valdovą. I N kalboje tai buvo bandoma neigti tuo, kad Sauronas Sarumano nelaikė pagalbininku. II T kalboje buvo kalbama, kad Sarumanui likus Vakarų pusėje, jam nebūtų likę absoliučiai jokių galimybių tapti aukštu valdininku. Taip pat apie peštynes dėl žemių ir turtų, nes Vakarų armija sudaryta iš daugybės rasių. II N kalboje buvo sakoma, kad Vakaruose būtų paskelbta laikinoji (o gal fiktyvioji?) taika, kol būtų išsiaiškinta, kas yra valdovas. Prie gero, tai tikrai nevestų. Greičiausiai vestų prie dar vieno karo tarpusavyje. O Saurono pusėje buvo viskas aišku: vienas valdovas, viena tvirtovė. Sarumanas, kaip ir Sauronas – maja. Nematau prasmės tikėti tuo, kad Sarumanui būtų neįmanoma nugalėti Sauroną. Ir dar nėra aišku, žiedą būtų turėjęs Sauronas ar ne.
Neigiančioji kalbėtoja tvirtai neatrėmė šio argumento, todėl taškas teigiančiajai komandai.

Ketvirtasis ir paskutinysis susikirtimo taškas yra apie Vienatinio Žiedo pasisavinimą: I T kalboje buvo sakoma, kad Sarumanas negalėjo leisti „gerosioms“ jėgoms sunaikinti žiedą, todėl Sarumanas susidėjo su Sauronu šitaip galėdamas jį išsaugoti nesunaikintą, o radęs pasisavinti. I N teigia, kad slapukauti reikėjo ir Saurono pašonėje. Be to, priešininkė teigia, kad žiedą būtų reikėję pasisavinti dar jam keliaujant. Bet gerbiami ponai ir ponios, tą patį būtų reikėję daryti ir pasilikus Gondoro ir kitų pusėje. Tik kaip aš jau įrodžiau II T kalboje, to slapukavimo būtų buvę daug mažiau. II N kalboje priešininkė užsimena apie 3 frontus, kuriais žaistų Sarumanas, susidėjęs su Sauronu. Bet vėlgi, kurioje pusėje bebūtų Kuruniras, jis vis tiek žaistų tais pačiais trimis frontais. Mithrandirui ir visai Baltajai tarybai, Gondorui, Rohanui ir kt. jis negalėjo prisipažinti, kam jam reikia žiedo. Taip pat ir Sauronui sužinojus, jis patektų į Akies regos lauką, kadangi Sauronas suvokia, koks rimtas priešininkas yra Sarumanas. Taigi trečiu argumentu buvo išsiaiškinta, kad tiek prisijungus prie Saurono, tiek pasilikus Vakarų sąjungoje, galimybės pasisavinti Žiedą išlieka tos pačios. Todėl nesugebėję visiškai paneigti argumento neigiantieji atiduoda 0,5 taško teigiantiesiems.

Štai ir visas debato apibendrinimas. Dabar jau galutinai sudėti visi taškai ant „i“, todėl akivaizdžiai matote, kaip teigiantysis sugebėjo laimėti šį debatą laimėjęs du argumentus iš trijų, o paskutiniojo, neigiančioji nesugebėjo tvirtai paneigti.

Kaip jau ir minėjau pirmojoje savo kalboje, Sarumanas krito daugelio akyse, kai susidėjo su Sauronu. Aš taip pat jo dėl to nevertinu. Jo likimą žinome visi- krito nuo tokio paties menkystos kaip ir jis pats. Bet būtent Sarumanui tai buvo naudinga žinant jo norus ir ambicijas. Kuruniras pasirinko sau naudingiausia kelią išdavęs Vakarus ir prisijungęs prie Juodojo Lordo Saurono. Niekas nežino, kaip jam būtų pasibaigę, jei jis būtų neprisidėjęs prie Saurono. Gal jo būtų laukusi daug žiauresnė bausmė nei Kirmeliažuvio peilis į nugarą. Šio debato esmė yra ne parodyti, kad jis buvo blogas savo vidumi, bet įrodyti, kad būtent jam tai buvo naudingiausia. Toks buvo mano darbas. Ir jeigu turėjote kokią išankstinę nuomonę apie Sarumaną ir jo pasirinkimą, tai meskite ją tolyn kiek galite ir tik įsiklausykite į žodžius, kuriuos mes su Díneth jau visą vakarą jums poriname. Ačiū, jeigu klausėte įdėmiai, tuomet puikiai suprantate, kad šį debatą laimėjo teigiančiųjų pusė.
Ačiū už dėmesį, tikiuosi palaikysite poziciją.

Muniras atrodė piktas. Nesugebėjęs susivaldyti, jis net neišvengė argumentum ad hominem. Varnėnę tai labai suerzino, bet ji pasistengė neišsiduoti. Priešininkui nusilenkus, į rato vidurį išėjo nedelsdama.

Paskutinėje savo ir visų šių debatų kalboje, gerbiamieji klausytojai, paaiškinsiu, kodėl taškai, dėl kurių mudu su oponentu nesutarėme, buvo stipriau argumentuoti neigiančiųjų pusės, ir galutinai įtikinsiu jus, kad Sarumano pasirinkimas susidėti su Sauronu Žiedo Kare nebuvo teisingiausias sprendimas esamoje situacijoje.

Pirma, Muniras mini susikirtimo tašką dėl palantyrų manipuliavimo. Nors mano oponento nuomone, II T kalboje pavyzdys apie Denetorą buvo sugriautas, o tuomet nepagrįstai vėl pradėta įrodinėti tą patį II N kalboje, iš tiesų buvo neatkreiptas dėmesys į II N kalboje pasakytus žodžius. Ten buvo minima, kad pavyzdys su Denetoru buvo pateiktas norint įrodyti pačią manipuliavimo galimybę. Taigi II N kalboje tas pats pavyzdys prisimintas ne todėl, kad manyta, jog su manipuliavimo galimybe teigiančioji pusė nesutiko, o todėl, kad teigiančioji pusė klaidingai interpretavo pavyzdžio naudojimo tikslus I N kalboje.
Taip pat Muniras teigia, kad mano kalboje šnipų atnešta informacija buvo apibūdinta kaip "kruopelytė". Patikslinu - "kruopelytės", ir daugiskaita čia svarbi, nes žymi informacijos išsiskaidymą. Be to, neigiančiųjų pusė kalbėjo apie tai, kad remdamasis palantyro informacija Sarumanas susistemino šnipų atneštą informaciją ir priėmė sprendimą - taigi apie šnipų informaciją, kuri buvo iki palantyro informacijos. Todėl mano oponento baigiamosios kalbos teiginys apie trūkstamą pavyzdį, kad akmuo buvo naudojamas pirmiau nei šnipai, iškrenta iš bendros abiejų pusių argumentacijos schemos ir yra nerelevantiškas.
Kaip antrąjį susikirtimo tašką Muniras išskiria nesutarimą dėl galimybės suvienyti Saurono priešų pajėgas. Oponentas mano argumentus pavadina "utopiškomis svajonėmis" ir teigia, kad jeigu jos būtų įmanomos, Sauronas jau būtų visus suvienijęs savo pusėje. Tačiau čia jis nepateikia jokio svaraus argumento, ir padaro loginę klaidą, nepaaiškindamas, ką turi omenyje sakydamas "visus". Čia pat teigiantysis padaro dar dvi klaidas: klausimas apie atvirumą ir leidimą pačiam apsispręsti yra nesusijęs su tiesiogine šių debatų tema (klaida "raudona silkė") ir drauge su prieš tai sekusiu teiginiu yra aiški apeliacija į asmenines oponentės savybes bei pažiūras (argumentum ad hominem). Šitokia argumentacija yra nepakankama bei netoleruotina ir nepagrindžia garbiojo Muniro teiginio, kad šis subargumentas yra laimėtas T pusės.

Trečiojo susikirtimo taško laimėjimą teigiančiųjų pusė argumentuoja tuo, kad: pirma, Vakarų laimėjimo atveju po tam tikro taikos laikotarpio kiltų tarpusavio karas; antra, Sarumanas nebūtinai neturėjo jokių galimybių nugalėti Sauroną, kuris, be to, nebūtinai būtų turėjęs Žiedą. Abu šie teiginiai nėra pagrįsti. Pirmasis teiginys iškelia vienos milžiniškos valstybės pranašumą prieš keleto valstybių sambūvį. Teigiančioji pusė negali patikėti, kad pliuralizmas yra įmanomas, tačiau dabartinė padėtis Viduržemėje rodo, kad taip yra. Ir valstybių simbiozė, ir viena valstybė turi savo privalumų ir trūkumų, tad negalima griežtai atmesti vienos ir paremti kitą, kaip tai padarė teigiančioji pusė. Antrajame teiginyje sakoma, kad Sarumanas buvo maja kaip ir Sauronas, tačiau pamirštamas II N kalboje minėtas faktas, kad Sauronas - buvęs Morgoto leitenantas, ir kad yra pripažinta, jog jis buvo nedaug silpnesnis už savo mokytoją. Morgotas - vala, vadinasi, Sauronas turėjo būti artimos valai galybės. Taip pat oponentas mini, kad neaišku, ar Žiedą būtų turėjęs Sauronas. Šis teiginys nesuprantamas žinant, kad oponentas kalba apie Saurono laimėjimo atvejį: kol Žiedo likimas iki galo neišspręstas, karo nebūtų buvę galima laikyti baigtu. Žiedas turėjo arba būti sunaikintas, arba grįžti pas Sauroną - paslėpimas, pametimas ir panašios išeitys būtų tik atidėjusios atomazgą; Saurono laimėjimas automatiškai reiškia tai, kad Sauronas turi Žiedą.
Teigiantysis kalbėtojas neįrodė, kad Sarumanas turėjo realių šansų tapti Saurono valdininku šiam laimėjus karą, todėl šį susikirtimo tašką laimi neigiantieji.

Ketvirtuoju tašku teigiantysis įvardija nesutarimą dėl Vienatinio Žiedo pasisavinimo ir kritikuoja trijų frontų argumentą. Tačiau būtina atkreipti dėmesį į vieną dalyką: kai Sarumanas žaidžia trim frontais, tikimybė, kad Sauronas arba Saurono priešai sužinos apie trečiąjį, "savanaudišką" frontą, didesnė, nei jam žaidžiant tik dviem frontais. Tai yra būtent dėl minėtųjų žemųjų grandžių, į kurias mano oponentas, matyt, neatkreipė dėmesio. Kol Sarumanas neprisijungęs prie Saurono fronto, jo asmeniniai šnipai su Saurono šnipais susiduria tik kaip priešininkai, ir informacijos nutekėjimo tikimybė mažesnė. Kai Sarumanas prisijungia prie Saurono, jo asmeniniai šnipai susimaišo su Saurono šnipais ir informacija apie išdavystę pasklinda daug lengviau. Todėl žaidimas trimis frontais pavojingesnis nei žaidimas dviem frontais, ir šį teiginį neigiančiųjų pusė įrodė.

Mano gerbiamasis oponentas kalba apie taškus, tačiau aš, būdama truputį kitokios tradicijos atstovė, taškų neskaičiuosiu. Eilė spręsti jums, brangieji miestelėnai, kaip ir esate pratę. Jeigu atidžiai klausėte abiejų pusių argumentų, dabar pasverkite juos - esu tikra, pamatysite, kad neigiančiosios pusės teiginiai svaresni.

Kaip ir Muniras, nesistengiau įrodyti Sarumano moralinio teisumo ar neteisumo. Jeigu prisiminsite mano pirmąją kalbą, sakiau, kad Sarumanas prieš akis turėjo tikslą: pasiglemžti sau Vienatinį Žiedą. Pasirinkimo susidėti su Sauronu tinkamumą reikia vertinti iš šio savanaudiško tikslo pozicijų. Įvertinus visus argumentus, matyti, kad sprendimas tapti Saurono sąjungininku Sarumanui nebuvo naudingas - atsirado dar daugiau kliūčių kelyje į Žiedo pasisavinimą. Taigi šiomis savo trimis kalbomis jums įrodžiau: Sarumano pasirinkimas prisijungti prie Saurono nebuvo tinkamiausias esamoje situacijoje. Dėkoju, kad klausėte.

Vos nuėjusi į šoną, Varnėnė skaudžiai įsikando į lūpą. Bjaurus reikalas tas debatavimas, įtampa, nervai, o visas džiaugsmas, prisiminus "išminties puotą", ateina gerokai vėliau. Na, kur valdytojas? Kaip čia dabar bus, kaip čia bus...

Svečiai baigė savo kalbas. Keli žiūrovai pašnibždomis aptarinėjo tai, ką ką tik buvo išgirdę, kiti stoviniavo, laukdami, ar dar kas bus toliau. Vienas kitas patraukė į artimiausią smuklę, nors dauguma jų jau buvo seniai uždarytos nakčiai - debatai nusitęsė kone iki paryčių... Deglų šviesoje pamėkliškai mirgėjo tiek Muniro, tiek Varnėnės veidai, negalėjai suprasti, ką jie jaučia. Valdytojas atsistojo ir išėjo į aikštės vidurį.

- Nuoširdžiai dėkoju garbiesiems svečiams už parodytą išmintį bei iškalbą. Tikiuosi, kad ir jums, miestelėnai, šis pokalbis, ši protų kova, neprailgo. Dabar metas jums įvertinti kalbėtojų pasisakymus. Balsuoti galite iki pat ryto - iškelkite nykštį į viršų (

), jei palaikote Munirą, arba nuleiskite žemyn (

), jei palaikote Varnėnę.

Rankos mostu valdytojas pasikvietė greta sėdėjusį raštininką ir prisakė jam atidžiai registruoti kiekvieno miestelėno balsą, kad nebūtų jokių suktybių.

OOC: balsuoti galite iki šio sekmadienio, 08-27, vidurnakčio Lietuvos laiku. Naudokite paveiksliukus, kitaip balsas nebus įskaitomas.

Prisišliejusi prie sienos, Zaraja įdėmiai studijavo senelės debatų metu surašytas pastabas, ir ypač, komentarus pergamento šone.
- Kam tu surašei tuos išsireiškimus?
- Forma turinio be abejo nekeičia, tačiau padeda jį suvirškinti, kaip padažas… arba trukdo. Štai, atkreipk dėmesį, kaip dažnai teigiantysis naudoja “savaime suprantama”, “akivaizdžiai matoma” ir panašiai.
- Na, tai turbūt taip priimta, pabrėžti teiginius.
- Reiškia, blogai priimta, - atrėžė Reja. – Kas tiktų kokio politikėlio kreipimuisi į tauta, tas netinka pokalbiui išmanančių tarpe, kurie supranta, kad nėra pagrindo trapesnio, nei “visi puikiai žinome” ir dažnai toks posakis naudojamas, kai tingima ieškoti pirminio šaltinio. Arba tokio šaltinio tiesiog neegzistuoja. Aiškumui, kurio aiškumą pastoviai tenka aiškinti frazėmis kaipo “jums puikiai / idealiai įrodžiau” akivaizdžiai aiškumo trūksta. Elfė irgi nevengė panašių posakių, tačiau proto ribose, ir kur kas dažniau pagrįsdavo savo kalba citatomis bei tiesioginėmis nuorodomis į chronikas, kas bent mano akyse, prideda svarumo jos kalbai. Kita vertus, ne visada jai pavykdavo iš tų faktų padaryti logiškas išvadas. Nelaimingas palantyras, jaučiu, netrukus įeis į mūsų kasdieninę kalbą, na, ir be palantyro nukrypimų netruko.
- Prisimeni, dar šmėstelėjo frazė: “Pasitelkiant paprastąją matematiką, visiems yra aišku…”. O man kadaise aiškinai, kad daugelio dalykų gyvenime paprastąja matematika būtent ir nepaaiškinsi.
- Taip, jums neabejotinai puikiai suprantamai aišku.
Moteriškės nusijuokę, nepaisant bendro nuovargio, bet nei viena, nei kita savo nuomonės pareikšti neskubėjo.
- Ai Elenna Eglerio! - garsiai sušnibždėjo Zarajai į ausį, ir merginą mikliai pradingo viename siaurųjų praėjimų tarp namų aplink aikštę, sekdama iš paskos jaunesniajam iš Ul Zatoiči brolių.
- Visai išprotėjai! - sušnypštė jį už kampo. – Negalėjai normaliai vardu pašaukti? Nori, kad visi mus pastebėtų?
- Mes ne šiaip tavęs ieškojome, - prabilo vyresnysis, Sajidas. – Turim svarbų pranešimą iš vado. Sako, jog matė elfę ir šį renegatą plepant it seni pažįstami. Mes manom, jog debatai yra suklastoti, greičiausia, pergalė bus elfės pusėje, ir visi turėsiantys suprasti, kokie elfai gražūs bei išmintingi. Mums būtų gėda pripažinti bet kurio jų pergalę, todėl gavom įsakymą nebalsuoti ir nušvilpti debatus. Neturim leisti nugalėti nei jai, nei šitam tipui, kuris neaišku kurioj pusėj buvo…
- …Žiedo karo metu, - užbaigė Zaraja. - Vadas yra protingas žmogus, tad nesupyksiąs, jei aš mąstysiu savo galva. O aš manau, jog elfiškas sąmokslas tėra pramanymas, palaikančiųjų vyriški irgi yra nemažai. Gėda turi būti, kad debatuose dalyvavo prašalaitis, o ne miestietis. Čia yra protų kova, o ne balaganas, nedarykite iš savęs dar didesnių kvailių.
Jau spėjus jai užsukti už kampo, pavymui pasigirdo įtūžio šauksmas:
- Ką tu turi omeny – “dar didesnius”? – Tačiau Zaraja jau dingo minioje.
Po kurio laiko iš pietinio kampo vis gi pasigirdo apyskystis švilpimas, tačiau beveik iš kart ir nurimo - negausūs sargybiniai savo reikalą išmanė. Pabudo mergaitė, miegojusi ant motinos kelių ir išsigandusi pradėjo klausinėti, jauna moteriškė ją ramino. Zaraja apsisprendusi išėjo į priekį, nuleido nykštį

ir, raštininkui įskaičiavus jos balsą, linktelėjo ir nuskubėjo pažiopsoti į savo netašytus bendražygius.

Pasiklausiusi paskutiniųjų kalbų Ismina sutriko. Tai buvo pirmieji debatai, kurius jai teko girdėti, ir kai Muniras ėmė skaičiuoti ir sau priskrinėti taškus, ji klausiamai pažvelgė į savo palydovą, kuris tik gūžtelėjo pečiais ir sušnibždėjo "Taip veikiausiai priimta".

Galaiusiai valdytojas paskelbė balsavimą ir mergina turėjo apsispręsti, kurią pusę palaikyti. Aplinkui žmonės šnibždėjosi, aiškinosi argumentų "už" ir "prieš" svarumą. Mergina dar syki perkratė galvoje viską, ką prisiminė. Išmetė iš galvos visas išankstines nuostatas ir susikaupusi mąstė, kuri pusė jai paliko geresnį įspūdį. Net ir taip, visiškai neimant domėn Sarumano pasirinkimo pasekmių, elfės kalba jai patiko labiau. Kodėl - mergina negalėjo paskyti. Ji buvo kažkokia... sklandi, santūresnė. Mažiau agituojanti. Ir visgi paliko didelį įspūdį. Ismina sudvejojo suprasdama, kad galbūt turėtų spręsti daugiau pagal tai, kas pasakyta, o ne kaip, bet... "Et, jei jau pasirinko tokią debatų formą, kai sprendžia klausytojai, tegu nesitiki, kad visa minia bus labai jau profesionali ir patyrusi." - pagalvojo mergina ir apsisprendė.

Ismina apsižiūrėjo aplink. Raštininkas užregistravo tik kelis balsus. Kiti kol kas nesiryžo balsuoti. Šyptelėjusi mergina tiesiau atsisėdo, dar kartą timptelėjo žemyn retą savo šydą ir ištiesė ranką:

.

Elaja beveik nesidairė aplinkui - pora kartų atsigręžė kai kažkas už nugaros įsikarščiavęs ėmė kelti balsą. Ji gilinosi į tai kas buvo pasakyta ir jai pradėjo suktis galva - jau pavargo, be to dar niekad tokiose protingose šnekose nebuvo dalyvavus. "Ar tikrai tai buvo geriausias Sarumano pasirinkimas toje situacijoje?" - mąstė Elaja glostydama miegančios dukters galvą. Bent jau iš Sarumano pusės žiūrint tikrai geriausias, nes jei butų kitaip, Sarumanas būtų pasirinkęs kitą galimybę. Bet čia reikia įvertinti kalbėtojų argumentų stiprumą... Elaja atsiduso ir iškėlė ranką.
(

)