Žinutė #1
Įdomiausias atvejis - paskutinis sakinys, nes neaišku, ar ten turima omeny viena Lūtijena, ar ir palikuonys plačiąja prasme.
----
Quenta Silmarillion
IV skyrius
Apie Tingolą ir Melijaną
[alfa]
Melijana buvo maja ir priklausė valų padermei. Jos namai buvo Lorijeno soduose, ir tarp visų tenykščių Melijana buvo gražiausia, išmintingiausia, labiausiai apžavų dainose įgudusi. Sakoma, kad valos palikdavę savo darbus, o Valinoro paukščiai – linksmybes, Valmaro varpai tylėdavę, o versmės nustodavusios tekėti, kai šviesoms susiliejus Melijana giedodavo Lorijene. Melijaną visad lydėdavo lakštingalos, kurias ji išmokė jų giesmelės; ir ji mėgo tamsius galingų medžių šešėlius. Prieš sutveriant Pasaulį, Melijana buvo gimininga pačiai Javanai; kvendėms atbudus prie Kuivijeneno vandenų, palikusi Valinorą ji įžengė į Šiapusines Žemes ir čia Viduržemės priešaušrio tylą išsklaidė jos ir jos paukštelių balsai.
Kaip buvo pasakota, kelionei besibaigiant telerai ilgai ilsėjosi rytų Belerijande, už Gelijono upės; tuo metu daug noldų tebebuvo vakaruose, tose giriose, kurios vėliau buvo pavadintos Neldoretu ir Regijonu. Elvė, telerų valdovas, dažnai per didžiuosius miškus keliaudavo pas savo bičiulį Finvę į noldų buveinę; kartą jis vienas atklydo į žvaigždžių nušviestą Nan Elmoto mišką ir netikėtai išgirdo giedant lakštingalas. Tuomet apžavas jį apgobė, ir jis sustingo; toli toli tarpu lómelindi čiulbesio jis išgirdo Melijanos balsą, ir širdį užplūdo nuostaba ir troškulys. Elvė, pamiršęs savo tautą bei visa, ką buvo ketinęs nuveikti, po medžių šešėliais nusekė paukščius gilyn į Nan Elmotą ir pasiklydo. Bet galiausiai jis atėjo į laukymę, atvirą žvaigždėms, o ten stovėjo Melijana; iš tamsos jis pažvelgė į ją, o iš josios veido sklido Amano šviesa.
Ji nepratarė nė žodžio, tačiau meilės apimtas Elvė žengė prie jos, paėmė ranką ir išsyk jį surakino burtas – šitaip jiedu stovėjo, žvaigždėms viršum galvų brėžiant ilgų metų ratus, Nan Elmoto medžiams augant aukštiems bei tamsiems, kolei ištarė nors vieną žodį.
Taigi Elvės ieškoję gentainiai jo nerado, ir Olvė tapo telerų karaliumi, ir iškeliavo, kaip pasakojama toliau. Elvė Singolas niekada gyvas būdamas nebeperkirto jūros į Valinorą, o Melijana tenai negrįžo, kol gyvavo judviejų bendra karalija; tačiau iš jos į elfus ir žmones atėjo gija ainų, buvusių su Ilūvataru prieš Ea. Paskum Elvė tapo gerbiamu karaliumi ir valdiniais turėjo visus Belerijando eldas – sindomis juos vadino, Pilkaisiais, Prieblandos elfais, o jis pats to krašto kalba buvo įvardytas Karaliumi Pilkaskraisčiu – Elu Tingolu. O Melijana buvo jo Karalienė, išmintingesnė už visus Viduržemės vaikus; jų slaptos menės buvo Menegrote – Tūkstantyje Olų, – Dorijate. Didelę galią Melijana suteikė Tingolui, kuris ir taip tarp eldų buvo didis, mat vienintelis iš visų sindų savo paties akimis buvo regėjęs Medžiu jiedviems tebežydint, ir, būdamas ūmanjų karaliumi, prie morikvendžių jis neskiriamas, bet laikomas Šviesos elfu, Viduržemėj galingu. Iš Tingolo ir Melijanos meilės pasaulin atėjo skaisčiausia iš visų kada gyvenusių ar dar gyvensiančių Ilūvataro Vaikų.
----
Quenta Silmarillion
IV skyrius
Apie Tingolą ir Melijaną
[alfa]
Melijana buvo maja ir priklausė valų padermei. Jos namai buvo Lorijeno soduose, ir tarp visų tenykščių Melijana buvo gražiausia, išmintingiausia, labiausiai apžavų dainose įgudusi. Sakoma, kad valos palikdavę savo darbus, o Valinoro paukščiai – linksmybes, Valmaro varpai tylėdavę, o versmės nustodavusios tekėti, kai šviesoms susiliejus Melijana giedodavo Lorijene. Melijaną visad lydėdavo lakštingalos, kurias ji išmokė jų giesmelės; ir ji mėgo tamsius galingų medžių šešėlius. Prieš sutveriant Pasaulį, Melijana buvo gimininga pačiai Javanai; kvendėms atbudus prie Kuivijeneno vandenų, palikusi Valinorą ji įžengė į Šiapusines Žemes ir čia Viduržemės priešaušrio tylą išsklaidė jos ir jos paukštelių balsai.
Kaip buvo pasakota, kelionei besibaigiant telerai ilgai ilsėjosi rytų Belerijande, už Gelijono upės; tuo metu daug noldų tebebuvo vakaruose, tose giriose, kurios vėliau buvo pavadintos Neldoretu ir Regijonu. Elvė, telerų valdovas, dažnai per didžiuosius miškus keliaudavo pas savo bičiulį Finvę į noldų buveinę; kartą jis vienas atklydo į žvaigždžių nušviestą Nan Elmoto mišką ir netikėtai išgirdo giedant lakštingalas. Tuomet apžavas jį apgobė, ir jis sustingo; toli toli tarpu lómelindi čiulbesio jis išgirdo Melijanos balsą, ir širdį užplūdo nuostaba ir troškulys. Elvė, pamiršęs savo tautą bei visa, ką buvo ketinęs nuveikti, po medžių šešėliais nusekė paukščius gilyn į Nan Elmotą ir pasiklydo. Bet galiausiai jis atėjo į laukymę, atvirą žvaigždėms, o ten stovėjo Melijana; iš tamsos jis pažvelgė į ją, o iš josios veido sklido Amano šviesa.
Ji nepratarė nė žodžio, tačiau meilės apimtas Elvė žengė prie jos, paėmė ranką ir išsyk jį surakino burtas – šitaip jiedu stovėjo, žvaigždėms viršum galvų brėžiant ilgų metų ratus, Nan Elmoto medžiams augant aukštiems bei tamsiems, kolei ištarė nors vieną žodį.
Taigi Elvės ieškoję gentainiai jo nerado, ir Olvė tapo telerų karaliumi, ir iškeliavo, kaip pasakojama toliau. Elvė Singolas niekada gyvas būdamas nebeperkirto jūros į Valinorą, o Melijana tenai negrįžo, kol gyvavo judviejų bendra karalija; tačiau iš jos į elfus ir žmones atėjo gija ainų, buvusių su Ilūvataru prieš Ea. Paskum Elvė tapo gerbiamu karaliumi ir valdiniais turėjo visus Belerijando eldas – sindomis juos vadino, Pilkaisiais, Prieblandos elfais, o jis pats to krašto kalba buvo įvardytas Karaliumi Pilkaskraisčiu – Elu Tingolu. O Melijana buvo jo Karalienė, išmintingesnė už visus Viduržemės vaikus; jų slaptos menės buvo Menegrote – Tūkstantyje Olų, – Dorijate. Didelę galią Melijana suteikė Tingolui, kuris ir taip tarp eldų buvo didis, mat vienintelis iš visų sindų savo paties akimis buvo regėjęs Medžiu jiedviems tebežydint, ir, būdamas ūmanjų karaliumi, prie morikvendžių jis neskiriamas, bet laikomas Šviesos elfu, Viduržemėj galingu. Iš Tingolo ir Melijanos meilės pasaulin atėjo skaisčiausia iš visų kada gyvenusių ar dar gyvensiančių Ilūvataro Vaikų.
