Žinutė #1
Asvejos stovykloje (2006) mano užduotis buvo papasakoti nežinantiems, kas tai yra "Silmarillion". Pasakojimas realybėje išėjo kitoks, nei buvo parašytas (beje, tiesiog parašytas, neredaguotas, taigi nesikabinėkit prie tokių dalykų, kaip pasikartojantys žodžiai). Dabar prie to parašyto teksto pridedu "antraštėles", kurias mėginau akcentuoti kalbėdama, kad visiems būtų aiškiau, - na, ir gal nors kam nors bus šita mano rašliava naudinga...
P.S. Plakatą pasikabinsiu ant sienos
---
Nesibaigianti sakmė
Kai pasisiūliau parengti pranešimą apie „Silmarillion“, maniau, kad darysiu taip pat, kaip per antrąjį forumo gimtadienį: tada, kiek sugebėjau, chronologiškai peržvelgiau „Žiedų valdovo“ vystymąsi ir pagrindinius jo bruožus. Bet chronologiškai apžvelgti „Silmarillion“ negaliu dėl kelių priežasčių, ir tą supratau vos pradėjusi domėtis atitinkama medžiaga. Pirma, nesu kompetentinga. Kad galėtum aprėpti ir suvokti, kas, kaip, kodėl ir kiek kartų kito, reikia mažų mažiausiai būti perskaičius visą „Viduržemės istoriją“. Kaip ir praeitą kartą, turiu atsiprašyti, kad dar neperskaičiau, nors ir pažengiau į priekį... Antra, tų kitimų buvo be proto daug. Kaip tuoj sužinosite, Tolkienas „Silmarillion“ rašė praktiškai visą gyvenimą (maždaug nuo 1914 iki mirties 1973-iaisiais), ir kai kurios detalės keitėsi kardinaliai. Pavyzdžiui, jei esate girdėję apie „Bereną ir Lūtijeną“, tai turbūt žinote, kad Berenas – mirtingas žmogus, o Lūtijena – elfė. Pirmosiose šios istorijos versijose Berenas irgi buvo elfas, taigi vienos pagrindinių istorijos intrigų – mirtingojo ir nemirtingosios santuokos – nebuvo. Visokių tokių kabliukų pilna kiekvienoje istorijoje, todėl norint juos apžvelgti reiktų savaitės trukmės stovyklos... Trečia, į istorijų virsmų detales gilintis turbūt nėra prasmės. Ne visi tą ir mėgsta... Daug įdomiau pažvelgti „atsitolinus“ ir pasistengti pamatyti „Silmarillion“ taip, kaip Kurto Voneguto herojus matė vienos planetos gyventojus, gyvenančius iškart keturiuose matavimuose. Tie padarai buvo vienu metu ir vaikai, ir suaugę, ir senoliai – viso gyvenimo paveikslas. Taip yra ir su „Silmarillion“: tai yra spalvinga mozaika, ir niekada nesibaigianti sakmė. Tuoj pabandysiu paaiškinti, kaip ir kodėl tai atsitiko.
Du "Silmarillionai"
Bet prieš tai išsiaiškinkime vieną dalyką. Pavadinimas „Silmarillion“ gali reikšti du dalykus. Pirma – tai knyga, kurią 1977 m. išleido Christopheris Tolkienas. Redaguoti padėjo rašytojas Guy Gavriel Kay. Antra reikšmė – tai visa ta medžiaga, iš kurios krūvos Christopheris atrinko tinkamą, kai kur turėjo smarkiai palopyti. Pats Tolkienas „Silmarillion“ nebaigė – tai, kas liko po jo mirties, ir buvo ta krūva, ta, kaip sakiau, mozaika. Dabar kalbėsiu būtent apie „Silmarillion“ šia plačiąja prasme. Vėliau grįšime prie 1977-tųjų knygos, nes ja remiasi mūsų stovykla.
Paskatos rašyti
Taigi nuo ko prasidėjo kūrybinis procesas. Tikriausiai girdėjote Tolkieno frazę, kad jo pasaulis buvo „primarily linguistic in inspiration“, t.y. „lingvistinės prigimties“. Supaprastintas paaiškinimas toks: nuo pat mažens Tolkieną traukė kalbos pasaulis, ir dar būdamas vaikas pats pradėjo kurti primityvias kalbas. Vėliau jos sudėtingėjo. Įkvėptas valų ir suomių kalbų, Tolkienas pradėjo kurti ištisą kalbų medį. 1914-aisiais atėjo karas, ir Tolkienas vėliau rašė tada supratęs, kad „legendos priklauso nuo kalbos, kuria yra parašytos, tačiau gyva kalba priklauso nuo legendų, kurios ja perduodamos“ (Letters 180). Kitaip tariant, kalba nėra gyva, kol nėra konteksto, kuriame ji galėtų būti naudojama. Taip pamažu pradedamas lipdyti pasaulis, kurio gyventojai kalba sukurtosiomis kalbomis. Ir, žinoma, legendos, kurios nors ir parašytos angliškai, bet jose gausu naujųjų kalbų žodžių: vardų, frazių ir pan.
Bet koks šių legendų tikslas? Savo dirbtines kalbas Tolkienas vadino „slapta yda“, legendas – „asmeniškai brangia nesąmone“. Taip, tai buvo tiesiog džiaugsmas jam pačiam. Tačiau buvo ir kitas, slaptesnis ir daug didingesnis užmojis. Štai pagarsėjusi citata iš dar garsesnio Tolkieno laiško Miltonui Waldmanui:
„Kažkada <...> buvau sumanęs sukurti daugiau mažiau susijusių legendų, pradedant didingomis kosmogoninėmis, baigiant romantiškomis pasakomis, visumą <...>, kurią galėčiau dedikuoti Anglijai, savo šaliai. <...> Kai kurias didžiąsias istorijas aprašyčiau visas, o daugelio padaryčiau tik eskizus, kaip schemos dalį. Visas šis ciklas turėtų būti sujungtas į didingą visumą, tačiau turėtų likti vietos kitų protams ir rankoms, įvaldžiusioms tapybą, muziką, dramą. Absurdas.“
Taigi – mitologijų „Anglijai, savo šaliai“ idėja. Ir tą Tolkienas vėliau įvairiais būdais daro. Jo legendas ilgą laiką siejo pasakojimas apie pseudo istorinį asmenį Eriolą arba Aelfwyne, kuris nuplaukia į elfų salą ir ten išgirsta daug istorijų, o paskui jas surašo į knygą. Taip pat buvo versijų, kuriose ta elfų sala ilgainiui virsta Didžiąja Britanija. Tik palyginus vėlai Tolkienas atsisakė Aelfwyno. Antrojo „Žiedų valdovo“ leidimo prologe yra kitokia „Silmarillion“ legendų atsiradimo istorija: tai yra legendos, kurias Bilbas išgirdo ir išvertė iš elfų kalbos (turbūt kvenjos?) Rivendele. Ir šios legendos yra „Raudonosios Vestmarčo knygos“ dalis.
Įkvėpimo šaltiniai
Bet grįžtam į pradžią. Kaip jau minėjau, Tolkienas netikėtai atrado suomių kalbą. Tai įvyko 1911-taisiais, kai jam buvo 19. Maždaug tuo pat metu atrado ir garsiąją „Kalevalą“, ir liko sužavėtas. Maždaug 1913-1914 m. jis ėmėsi perdaryti vieną Kalevalos istoriją: pasakojimą apie Kulervą, tragišką herojų, kuris pats to nežinodamas vedė savo seserį. Kaip Tolkienas rašė savo sužadėtinei Editai, „bandau [ją] paversti ... į apsakymą, panašų į Moriso romanus su įterptais gabalais poezijos“. (Morrisas – fantasy rašytojas, kurio darbus Tolkienas buvo skaitęs). Vėliau tie „poezijos gabalai“ virto bandymais parašyti poemą pagal tą patį siužetą. Deja, poema nebuvo baigta. Tačiau ši pirmoji Tolkieno legendariumo kregždė išliko iki pat galo: „Kalevalos“ Kulervas virto Tūrinu Turambaru (ir su jo istorija susipažinsime šeštadienį vakare).
Kitai istorijai įkvėpimu tapo dvi eilutės iš poemos „Crist“:
Eala earendel engla beorhtast / ofer middangeard monnum sended.
(Būk pasveikintas, Earendeli, šviesiausias iš angelų, / žmonėms pasiųstas virš vidurinės žemės)
Mokslininkai ne visai sutarė, kas tas “Earendel”. Buvo manoma, kad tai yra ryto žvaigždė – Aušrinė – arba Kristaus epitetas. Tačiau, kaip ir daugeliu kitų atveju, Tolkienas už šio vardo matė slypint kažkokią neatskleistą istoriją… Istorijos jam prasidėdavo nuo vardų. Vienokiu ar kitokiu būdu atsiradęs vardas išjudindavo jo vaizduotę, ir pamažu lipdydavosi etimologija, o paskui – legenda. Taip poemos “earendel” virto veikėju, vardu Earendilis, kuris išties tapo Aušrine – grubiai tariant, vairavo jos laivą. Deja, apie jį daug papasakoti nebespėsime, gal kitą kartą.
Legendariumo kristalizavimasis: pirmoji schema
Taigi keletas tokių elementų pamažu pradėjo lipdytis į būsimąją legendariumo schemą. Galbūt tai nutiko maždaug 1914-taisiais. 1916-taisiais Tolkienas dalyvavo Somos mūšyje, susirgo “apkasų karštine” ir grįžęs į Angliją ilgai sveiko. Sveikdamas pradėjo rašyti istoriją “The Fall of Gondolin” – “Gondolino žlugimas”. Ši istorija tapo pradžia vadinamosios “Book of Lost Tales” – “Prarastųjų sakmių knyga”. Štai čia ir atsirado pavienes legendariumo istorijas jungianti gija – būtent žmogus, kuris iš elfų išgirsta pasaulio istoriją. Dar viena graži istorija – Tolkieno žmona Edita per jų pasivaikščiojimus šokdavo jam miške, ir tai tapo įkvėpimu parašyti bene garsiausią “Silmarillion” istoriją – būtent pasakojimą apie Bereną ir Lūtijeną, kuriam skirta šeštadienio popietė.
Na, kaip jau minėta, šie pasakojimai buvo daug kartų perrašomi, keičiami, tačiau tai ir buvo tas daigas, iš kurio ilgainiui išaugo elfų mitologijos tinklas.
P.S. Plakatą pasikabinsiu ant sienos
---
Nesibaigianti sakmė
Kai pasisiūliau parengti pranešimą apie „Silmarillion“, maniau, kad darysiu taip pat, kaip per antrąjį forumo gimtadienį: tada, kiek sugebėjau, chronologiškai peržvelgiau „Žiedų valdovo“ vystymąsi ir pagrindinius jo bruožus. Bet chronologiškai apžvelgti „Silmarillion“ negaliu dėl kelių priežasčių, ir tą supratau vos pradėjusi domėtis atitinkama medžiaga. Pirma, nesu kompetentinga. Kad galėtum aprėpti ir suvokti, kas, kaip, kodėl ir kiek kartų kito, reikia mažų mažiausiai būti perskaičius visą „Viduržemės istoriją“. Kaip ir praeitą kartą, turiu atsiprašyti, kad dar neperskaičiau, nors ir pažengiau į priekį... Antra, tų kitimų buvo be proto daug. Kaip tuoj sužinosite, Tolkienas „Silmarillion“ rašė praktiškai visą gyvenimą (maždaug nuo 1914 iki mirties 1973-iaisiais), ir kai kurios detalės keitėsi kardinaliai. Pavyzdžiui, jei esate girdėję apie „Bereną ir Lūtijeną“, tai turbūt žinote, kad Berenas – mirtingas žmogus, o Lūtijena – elfė. Pirmosiose šios istorijos versijose Berenas irgi buvo elfas, taigi vienos pagrindinių istorijos intrigų – mirtingojo ir nemirtingosios santuokos – nebuvo. Visokių tokių kabliukų pilna kiekvienoje istorijoje, todėl norint juos apžvelgti reiktų savaitės trukmės stovyklos... Trečia, į istorijų virsmų detales gilintis turbūt nėra prasmės. Ne visi tą ir mėgsta... Daug įdomiau pažvelgti „atsitolinus“ ir pasistengti pamatyti „Silmarillion“ taip, kaip Kurto Voneguto herojus matė vienos planetos gyventojus, gyvenančius iškart keturiuose matavimuose. Tie padarai buvo vienu metu ir vaikai, ir suaugę, ir senoliai – viso gyvenimo paveikslas. Taip yra ir su „Silmarillion“: tai yra spalvinga mozaika, ir niekada nesibaigianti sakmė. Tuoj pabandysiu paaiškinti, kaip ir kodėl tai atsitiko.
Du "Silmarillionai"
Bet prieš tai išsiaiškinkime vieną dalyką. Pavadinimas „Silmarillion“ gali reikšti du dalykus. Pirma – tai knyga, kurią 1977 m. išleido Christopheris Tolkienas. Redaguoti padėjo rašytojas Guy Gavriel Kay. Antra reikšmė – tai visa ta medžiaga, iš kurios krūvos Christopheris atrinko tinkamą, kai kur turėjo smarkiai palopyti. Pats Tolkienas „Silmarillion“ nebaigė – tai, kas liko po jo mirties, ir buvo ta krūva, ta, kaip sakiau, mozaika. Dabar kalbėsiu būtent apie „Silmarillion“ šia plačiąja prasme. Vėliau grįšime prie 1977-tųjų knygos, nes ja remiasi mūsų stovykla.
Paskatos rašyti
Taigi nuo ko prasidėjo kūrybinis procesas. Tikriausiai girdėjote Tolkieno frazę, kad jo pasaulis buvo „primarily linguistic in inspiration“, t.y. „lingvistinės prigimties“. Supaprastintas paaiškinimas toks: nuo pat mažens Tolkieną traukė kalbos pasaulis, ir dar būdamas vaikas pats pradėjo kurti primityvias kalbas. Vėliau jos sudėtingėjo. Įkvėptas valų ir suomių kalbų, Tolkienas pradėjo kurti ištisą kalbų medį. 1914-aisiais atėjo karas, ir Tolkienas vėliau rašė tada supratęs, kad „legendos priklauso nuo kalbos, kuria yra parašytos, tačiau gyva kalba priklauso nuo legendų, kurios ja perduodamos“ (Letters 180). Kitaip tariant, kalba nėra gyva, kol nėra konteksto, kuriame ji galėtų būti naudojama. Taip pamažu pradedamas lipdyti pasaulis, kurio gyventojai kalba sukurtosiomis kalbomis. Ir, žinoma, legendos, kurios nors ir parašytos angliškai, bet jose gausu naujųjų kalbų žodžių: vardų, frazių ir pan.
Bet koks šių legendų tikslas? Savo dirbtines kalbas Tolkienas vadino „slapta yda“, legendas – „asmeniškai brangia nesąmone“. Taip, tai buvo tiesiog džiaugsmas jam pačiam. Tačiau buvo ir kitas, slaptesnis ir daug didingesnis užmojis. Štai pagarsėjusi citata iš dar garsesnio Tolkieno laiško Miltonui Waldmanui:
„Kažkada <...> buvau sumanęs sukurti daugiau mažiau susijusių legendų, pradedant didingomis kosmogoninėmis, baigiant romantiškomis pasakomis, visumą <...>, kurią galėčiau dedikuoti Anglijai, savo šaliai. <...> Kai kurias didžiąsias istorijas aprašyčiau visas, o daugelio padaryčiau tik eskizus, kaip schemos dalį. Visas šis ciklas turėtų būti sujungtas į didingą visumą, tačiau turėtų likti vietos kitų protams ir rankoms, įvaldžiusioms tapybą, muziką, dramą. Absurdas.“
Taigi – mitologijų „Anglijai, savo šaliai“ idėja. Ir tą Tolkienas vėliau įvairiais būdais daro. Jo legendas ilgą laiką siejo pasakojimas apie pseudo istorinį asmenį Eriolą arba Aelfwyne, kuris nuplaukia į elfų salą ir ten išgirsta daug istorijų, o paskui jas surašo į knygą. Taip pat buvo versijų, kuriose ta elfų sala ilgainiui virsta Didžiąja Britanija. Tik palyginus vėlai Tolkienas atsisakė Aelfwyno. Antrojo „Žiedų valdovo“ leidimo prologe yra kitokia „Silmarillion“ legendų atsiradimo istorija: tai yra legendos, kurias Bilbas išgirdo ir išvertė iš elfų kalbos (turbūt kvenjos?) Rivendele. Ir šios legendos yra „Raudonosios Vestmarčo knygos“ dalis.
Įkvėpimo šaltiniai
Bet grįžtam į pradžią. Kaip jau minėjau, Tolkienas netikėtai atrado suomių kalbą. Tai įvyko 1911-taisiais, kai jam buvo 19. Maždaug tuo pat metu atrado ir garsiąją „Kalevalą“, ir liko sužavėtas. Maždaug 1913-1914 m. jis ėmėsi perdaryti vieną Kalevalos istoriją: pasakojimą apie Kulervą, tragišką herojų, kuris pats to nežinodamas vedė savo seserį. Kaip Tolkienas rašė savo sužadėtinei Editai, „bandau [ją] paversti ... į apsakymą, panašų į Moriso romanus su įterptais gabalais poezijos“. (Morrisas – fantasy rašytojas, kurio darbus Tolkienas buvo skaitęs). Vėliau tie „poezijos gabalai“ virto bandymais parašyti poemą pagal tą patį siužetą. Deja, poema nebuvo baigta. Tačiau ši pirmoji Tolkieno legendariumo kregždė išliko iki pat galo: „Kalevalos“ Kulervas virto Tūrinu Turambaru (ir su jo istorija susipažinsime šeštadienį vakare).
Kitai istorijai įkvėpimu tapo dvi eilutės iš poemos „Crist“:
Eala earendel engla beorhtast / ofer middangeard monnum sended.
(Būk pasveikintas, Earendeli, šviesiausias iš angelų, / žmonėms pasiųstas virš vidurinės žemės)
Mokslininkai ne visai sutarė, kas tas “Earendel”. Buvo manoma, kad tai yra ryto žvaigždė – Aušrinė – arba Kristaus epitetas. Tačiau, kaip ir daugeliu kitų atveju, Tolkienas už šio vardo matė slypint kažkokią neatskleistą istoriją… Istorijos jam prasidėdavo nuo vardų. Vienokiu ar kitokiu būdu atsiradęs vardas išjudindavo jo vaizduotę, ir pamažu lipdydavosi etimologija, o paskui – legenda. Taip poemos “earendel” virto veikėju, vardu Earendilis, kuris išties tapo Aušrine – grubiai tariant, vairavo jos laivą. Deja, apie jį daug papasakoti nebespėsime, gal kitą kartą.
Legendariumo kristalizavimasis: pirmoji schema
Taigi keletas tokių elementų pamažu pradėjo lipdytis į būsimąją legendariumo schemą. Galbūt tai nutiko maždaug 1914-taisiais. 1916-taisiais Tolkienas dalyvavo Somos mūšyje, susirgo “apkasų karštine” ir grįžęs į Angliją ilgai sveiko. Sveikdamas pradėjo rašyti istoriją “The Fall of Gondolin” – “Gondolino žlugimas”. Ši istorija tapo pradžia vadinamosios “Book of Lost Tales” – “Prarastųjų sakmių knyga”. Štai čia ir atsirado pavienes legendariumo istorijas jungianti gija – būtent žmogus, kuris iš elfų išgirsta pasaulio istoriją. Dar viena graži istorija – Tolkieno žmona Edita per jų pasivaikščiojimus šokdavo jam miške, ir tai tapo įkvėpimu parašyti bene garsiausią “Silmarillion” istoriją – būtent pasakojimą apie Bereną ir Lūtijeną, kuriam skirta šeštadienio popietė.
Na, kaip jau minėta, šie pasakojimai buvo daug kartų perrašomi, keičiami, tačiau tai ir buvo tas daigas, iš kurio ilgainiui išaugo elfų mitologijos tinklas.