Pati pačiausia iš pačių

Turim giją "Vienas iš trijų", o dabar turėsim ir šitokią:

Taigi, kuri knyga jums labiausiai patiko? Pavadinimo pasakyt neužtenka, papsakokit, kokie įspūdžiai būtent lyginant knygas tarpusavyje.
Kad linksmiau būtų dar ir balsavimą pridedu. 😉

Knygoms atskirai gijas turime, bet tokia gija man patiktų. Manot, kad netinka - trinkit.

Silas. Turbūt todėl, kad ten dera du dalykai - mitologiškumas ir išbaigtumas. ŽV ir Hob trūksta mitologiškumo, o UT bei visa HoME serija yra tiesiog JRRT raštai, ir ten nėra to išbaigtumo. Aišku, jo ir nereikia ir neturi būti, bet įspūdį jis palieka.

Man tikriausiai irgi Silmarilijonas. Galbūt dėl to, kad pats turėjau susikurti vaizdinius personažų paveikslus. Kiekviena veiksmą/žodį/gestą interpretavau savaip ir tas tik padėjo nurungti ŽV. Dėl to iki šiol nenoriu Silo ekranizacijos.
Man ŽV atėjo kartu su filmu, taip kad nespėjau susikurti stiprių įvaizdžių, kurie nesileistų būti užgožiami filmų.

Labai sunku pasirinkti, nes ŽV ir Silmarillion patiko skirtingai. ŽV buvo ta knyga, kuri "trenkė per smegenis" (skirtingai nei daug anksčiau skaitytas "Hobitas"). Kaip literatūros kūriniui pirmą vietą skirčiau jai. Tačiau Silmarillion yra ta knyga, kuri mane įklampino iki ausų. Kai perskaičiau beveik iškart po ŽV, priblokšta nebuvau. Bet dabar man įdomu galvoti, ką jautė ir kodėl vienaip ar kitaip elgėsi veikėjai būtent iš Silmarillion, ne iš ŽV. Tikėtina, kaltas filmas (viską parodė taip ryškiai, jog tam pamiršti reiks dešimtmečių), ir Silmarillion stilius - tai ne romanas, o mitai, legendos, psichologinių ir kitokių aprašymų beveik nėra, todėl yra erdvės ir yra postūmis juos atrasti pačiai. Beje, visi mano pafantazavimai "štai esu kažkas, kažkur Viduržemėje" (ne tyčia sufantazuoti, o iškylantys tarsi savaime) yra būtent iš Silmarillion erdvės. Beje nr.2: sąmonėje neturiu nubrėžtos aiškios ribos tarp Silmarillion ir HoME fragmentų, tie jų, kurie prie Silo derinasi, man su juo sudaro vieną visumą. ŽV man - užbaigtas, net jei kokių juodraštinių variantų prisiskaitysiu, nepagalvosiu - o, štai kaip ten buvo.

Apibendrinu:
ŽV patinka išbaigtumu ir romaniškumu.
Silas patinka atvirumu ir epiškumu.

Man irgi labiausiai patiko Silas, nes ten dauguma vietų yra aprašyta neplačiai, todėl paliekama didžiulė erdvė asmeninėms interpretacijoms ir pafantazavimams, o ŽV ir Hobite tuo atžvilgiu viskas yra sukramtyta ir įdėta į burną

Man tai lotr, nes ten dar lieka paslaptis, kas pasaulį sūkūrė, o sile viskas paaiškėja. Ir LOTR kaip epas, o man tokie patinka labai

ŽV, žinoma. Silas irgi patiko, bet perskaitytas buvo tik dėl ŽV įtakos.

Nimrodel rašė:Man tai lotr, nes ten dar lieka paslaptis, kas pasaulį sūkūrė, o sile viskas paaiškėja. Ir LOTR kaip epas, o man tokie patinka labai

Visisapusiškai pritariu Nimrodel.

Jo, vat dar pridėsiu, kad irgi manau, kad visgi LOTR, nes jei nebūčiau skaičius LOTR nebūčiau ir apie Silą žinojus. Visai. Hurinai, gerai, kad man pritari

Sillo neteko skaityti, todėl sunkoka lyginti.
Į mano šaltas varliškas rankas tebuvo patekę tik 'Hobitas' ir ŽV. Hobitas man labai patiko kaip laisvalaikio knygutė. Be to, tai buvo pirmoji knyga, įtraukusi mane į Fantasy pasaulį.
Todėl balsuoju už 'Hobitą'. Iš pagarbos ir praeities nostalgijos.
Ir vis dėlto kaip literatūros kūrinys ŽV geresnė. <3
Platesnis siužetas, smulkesni ir įvairesni veikėjų charakteriai.