Ironiški Bogus pastebėjimai

BŪDAS GOBLINŲ

GOBLINAI įsitikinę, kad istorija – tai, kas buvo kažkada labai seniai, ir ką galima netyčia atkasti, naikinant įkalčius.

GOBLINAI galvoja, kad etiketas – kažkas panašaus į homoseksualizmą… Bet kokiu atveju – nenatūralu.

GOBLINAI mėgsta klausytis muzikos miške ir ypač garsiai, nes paukščių čiepsėjimas jiems panašus į grėsmingą tylą, kuri verčia susimąstyti apie amžinąsias vertybes.

GOBLINAI įsitikinę, jog amžinosios vertybės – tai, ko mokoma mokyklose, bet kas realiame gyvenime absoliučiai nepritaikoma… Juk amžinąja vertybe neatkimši butelio?

Visi GOBLINAI – “buduliai”, tačiau anaiptol ne visi “buduliai” – goblinai.

Tipinga bei universali GOBLINŲ apranga – mėlynai balti arba juodai balti, bet visada apsmukę treningai. Apranga atlieka vėliavos funkciją ir yra skiriamasis goblinų kastos ženklas.

GOBLINAI mėgsta brangias mašinas (nes kas gi jų nemėgsta?…) ir pigias moteris. Nors kadangi lėtai reaguoja į aplinkos veiksnius, dažnai pražiopso ir viena, ir kita.

GOBLINAI įsitikinę, kad visa gyvenimiška patirtis gali būti koduojama monotoniškų keiksmų virtine.

Jei GOBLINAS vemia – būtinai pro automobilio langą, bet visai nebūtinai palei vėją. Jei goblinas vemia ne pro automobilio langą, tai ant tavęs (nes nereikia lenktis). Jei goblinas prišliaukino ant gribdų viešoj vietoj – tiesiog ant tavęs nepataikė.

GOBLINAI labai retai geria vandenį, nes jis visai be laipsnių.

GOBLINAI lengvai geba pasiekti tokį būvį, kuomet alkoholio koncentracija kraujyje viršija raudonųjų kraujo kūnelių kiekį.

Remiantis dėdulės Darvino teorija, GOBLINAI taip pat kilo iš beždžionių, tačiau tai įvyko visai neseniai (viena koja tebėr medyje…)

GOBLINŲ agresijos protrūkiai lengvai prognozuojami, bet racionaliai nepaaiškinami.

GOBLINŲ pasaulėjautai būdingas radikalusis “pochuizmas”. Vienintelis dalykas, keliantis dvasinį nerimą: gėrimų skyriaus darbo grafikas.

GOBLINAI nevertina knygų, nebent šios būtų rulonais ir be teksto.

GOBLINŲ žygius vaizdžiausiai nupasakoja baudžiamasis kodeksas.

GOBLINAI apie higieną žino tik iš nuogirdų ir galvoja, kad tai tokia pavojinga liga su komplikacijomis, kuria galima užsikrėsti pačiupinėjus muilą arba išsiplovus galvą.

GOBLINAI mėgsta urvinio tipo patalpas, kvapu ir planuote primenančias tupyklą. Tokios ir panašios vietos jiems kelia nostalgiją, nes asocijuojasi su netolima praeitim, o kartais ir šviesiu rytojum.

GOBLINAI mano, kad galvos plovimas gali pakenkti šukuosenai ir pavojingai suraukšlėti smegenis.

GOBLINAI nepažįsta diplomatijos, todėl visus konfliktus sprendžia tik jėga.

GOBLINAI abejingi viskam, kas susiję su kultūra, nebent tai galima būtų brangiai parduoti, trukšmingai sudaužyti, išgerti arba susukti ir padegti.

GOBLINAI nevartoja sąvokų “gražu”, “meniška”. Jei goblinas visgi pavartojo tokią savoką – vadinasi, jums pasigirdo.

GOBLINAI įsitikinę, kad religija ir filosofija – silpnaprotystės formos, o šventyklos – tai tokios patalpos pasilinksminimui, kurios kažkodėl niekad nepanaudojamos pagal paskirtį.

GOBLINIZMAS paveldėjamas ir užkrečiamas.

GOBLINAI galvoja, kad laisvalaikis – tai toks gyvenimo būdas.

GOBLINAI bendrauja neartikuliuotais garsais ir mano, kad daugelis tarptautinių žodžių – tai gėrimų pavadinimai arba kažkas bando juos pasiųsti…

Paprastai GOBLINŲ reakcija labai lėta, tačiau pasitaiko ir išimčių, kas tik patvirtina bendrą taisyklę.

GOBLINŲ baubimas, kurį jie vadina “padainuokim”, gali nepataisomai pakenkti atsitiktinai (ne vietoj ir ne laiku) ėjusių pro šalį nelaimėlių klausai.

Tik nuo GOBLINŲ (be balandžių) galima užsikrėsti zombiais (tai tokia nešvaros forma).

Jei GOBLINAS nekoordinuotai juda erdvėje, chaotiškai mosuodamas galūnėmis – greičiausiai goblinas šoka.

GOBLINŲ neveikia nei civilizacijos, nei evoliucijos procesai. Nebent… blogiausia prasme.

GOBLINAI neserga depresija, melancholija, neuroze ar kitomis mentalinėmis ligomis. Goblinai apskritai retai serga, nes jų organizmas per primityvus aukštesnėje evoliucinėje pakopoje esantiems virusams.

GOBLINAI nesikerpa nagų, o juos nusigraužia. Jeigu goblinas nusikirpo nagus – jame prasidėjo lemtingi pokyčiai (gobliną jau galima iš lėto ir atsargiai pratinti valytis dantis…).

GOBLINIZMAS praktiškai nepagydomas.

GOBLINAI visaėdžiai.

GOBLINAMS būdinga būriuotis be tikslo specialiose goblinų sueigose – koncertuose po atviru dangumi.

GOBLINAI nežiūri į žvaigždes, o jei netyčia ir pasižiūri – šios jiems panašios į pleiskanas ant plačios, mėlynais treningais aptemptos nugaros.

GOBLINAI pakelia akis į dangų tik tam, kad sužinotų, kur ta varna, išdrįsusi aptergti palaimintą goblino pakaušį.

GOBLINAI niekada nejaučia sąžinės priekaištų, nes sąžinė kybo žemyn galva užklijuota burna tamsiausioj gobliniškos sielos kertėj.

GOBLINAMS nebūdingas organizuotumas, bet medžioja jie būriais.

Kaliūzė – GOBLINŲ Meka, į kurią kiekvienas save gerbiantis goblinas, kad ir nenori, bet privalo nors kartą gyvenime patekti.

GOBLINAI dievina šiuos kūno audinius:
- raumenų skaidulas;
niekina:
-pilkąsias smegenų ląsteles (kurių paskirties lig šiol neišsiaiškino).

GOBLINAI retai naudojasi nosine pagal paskirtį, nes retai ją bemato, užtat labai išradingai ir meistriškai išsikopia nosies ertmę pirštu.

Jei GOBLINAS elgiasi netipingai ir neramiai – vadinasi jaučia, kad tuoj pradės galvoti ir paniškai ieško veikiančio televizoriaus.

GOBLINĄ paprastai lydi būtybė, kurios jis nevertas.

GOBLINAI geba maskuoti savo gobliniškumą, tačiau anksčiau ar vėliau tiesa paaiškėja (geriau anksčiau…).

GOBLINAI nesugeba grožėtis ugnimi, nebent degtų kaimyno namas ar pats kaimynas.

GOBLINŲ ginkluotė visada pralenkia jų pačių evoliucinį lygį… Net jei tai lazda.

GOBLINAI neskalbia kojinių, kol jos nesudūlėja – tada jų nebereikia skalbti.

GOBLINAI pasiduoda dresūrai, tačiau tai sekinantis ir neproduktyvus užsiėmimas.

Mieliausias GOBLINAS – miegantis goblinas. Mieliausias miegantis goblinas – atsigulęs amžinatilsio.

Taikliai taikliai išreikšta ir mano pačios nuomonė, kurios nebūčiau sugebėjusi taip surašyti Ir šiaip čia pati tikriausia realybė...

Lenkiuosi prieš Bogus

Lenkiuosi, dievinu, juokiuosi ir verkiu (nes viskas gryniausia teisybė), ir pasižadu, Bogus, atitempti tave į sekantį forumo susitikimą - užteks slėptis po foteliu Meet'as bus mano namuose, sakyčiau, tau pakankamai pažįstamoje ir saugioje vietoje 😉 Go evil me.

Mmmtaip... Nuostabiai realistiškas mano pusbrolio portretas ojoj...
Vienžo, Bogusėle, tu geniali!!!!

Pasakysiu visa teisybe, jus to juk nezinot:

Goblinai neatskrenda is marso, jais tampa zmones kurie budami mazais vaikais negauna meiles nei is tevu nei ne is tevu

O dabar detaliai:

>GOBLINAI galvoja, kad etiketas – kažkas panašaus į homoseksualizmą… >Bet kokiu atveju – nenatūralu.
Goblinai nezino nei etiketo nei homoseksualizmo

>GOBLINAI mėgsta klausytis muzikos miške ir ypač garsiai, nes paukščių >čiepsėjimas jiems panašus į grėsmingą tylą, kuri verčia susimąstyti apie >amžinąsias vertybes.

tai yra tiesiog Sarumano, labiau zinomo kaip Kaspirovskis, itaigos magijos efektas ir nieko daugiau. Vienok tiems ka jis paveike - nepavyzdiu. O as ne goblinas o storaodis orkas, manes taip lengvai nepaveiks nei Sarumanas nei Sauronas.

>GOBLINAI įsitikinę, jog amžinosios vertybės – tai, ko mokoma >mokyklose, bet kas realiame gyvenime absoliučiai nepritaikoma… Juk >amžinąja vertybe neatkimši butelio?

Goblinams gyvenime neteko susidurti su tokiu reiskiniu kaip amzinosios vertybes


>Tipinga bei universali GOBLINŲ apranga – mėlynai balti arba juodai >balti, bet visada apsmukę treningai. Apranga atlieka vėliavos funkciją ir >yra skiriamasis goblinų kastos ženklas.

Aga, cia tai tiesa )) Jie lamos tie goblinai, cha cha cha


>GOBLINAI mėgsta brangias mašinas (nes kas gi jų nemėgsta?…)

As ju nemegstu - KILL THEM ALL THAT F$%%^ BEASTS!!!


>GOBLINAI įsitikinę, kad visa gyvenimiška patirtis gali būti koduojama >monotoniškų keiksmų virtine.

Va cia tai absoliuti netiesa
pavyuzdziui baznycios choro berniukai dainuoja lotyniskas giesmes ale nesupranta ka jie ten dainuoja, kaip asilai kokie
Goblinai keikiasi, bet jie net nesuvokia kad keikiasi.
Va mes, orkai, kai keikiames tai jau yra del ko vadinasi!


>GOBLINŲ pasaulėjautai būdingas radikalusis “pochuizmas”. Vienintelis >dalykas, keliantis dvasinį nerimą: gėrimų skyriaus darbo grafikas.

Jus painiojate goblinus su alkoholikais
Alkoholikas gali pasikeisti i gera, goblinas - beviltiskas


>GOBLINAI nevertina knygų, nebent šios būtų rulonais ir be teksto.
klystate! knygos ypac dideliais kiekiais labvai vertinamos nuosavas krosnis turinciu goblinu


>GOBLINŲ žygius vaizdžiausiai nupasakoja baudžiamasis kodeksas.

nepainiokit kriminalu su goblinais. nusikalteliai gali pasitaisyti. goblinai - beviltiski


>GOBLINAI apie higieną žino tik iš nuogirdų ir galvoja, kad tai tokia >pavojinga liga su komplikacijomis, kuria galima užsikrėsti pačiupinėjus >muilą arba išsiplovus galvą.

goblinai girdejo ir daugiau keiksmazodziu, ne tik "higiena", bet kaip minejau ankciaus jie nevartoja keiksmazodziu savo kalboje arba nepastebi kad vartoja

>GOBLINAI mėgsta urvinio tipo patalpas, kvapu ir planuote primenančias >tupyklą. Tokios ir panašios vietos jiems kelia nostalgiją, nes asocijuojasi >su netolima praeitim, o kartais ir šviesiu rytojum.

Su niekuo tai neasociuojasi


>GOBLINAI mano, kad galvos plovimas gali pakenkti šukuosenai ir >pavojingai suraukšlėti smegenis.

nieko jie nemano, ytiesiog jie nera tokie darbstus kad nei is sio nei is to plautis galvas
mes orkai palaikome sia strategija


>GOBLINAI įsitikinę, kad religija ir filosofija – silpnaprotystės formos, o >šventyklos – tai tokios patalpos pasilinksminimui, kurios kažkodėl >niekad nepanaudojamos pagal paskirtį.

Goblinai mano kad religija ir baznycios yra peizazo dalis.


>GOBLINIZMAS paveldėjamas ir užkrečiamas.
netiesa apie paveldejima, tiesa apie uzkrata


>GOBLINAI galvoja, kad laisvalaikis – tai toks gyvenimo būdas.
Goblinai negalvoja


>GOBLINŲ baubimas, kurį jie vadina “padainuokim”, gali nepataisomai >pakenkti atsitiktinai (ne vietoj ir ne laiku) ėjusių pro šalį nelaimėlių >klausai.

Ne tiesa! Kur kas labiau klausai kenkia Sarumano isradimas vadinamas "bosais"
Net ir as orkas su malonumu kirviu istaskyciau visus tuos "bosus" nes nieko nera maloniau uz naturalu geklini bliovima aludeje

>Jei GOBLINAS nekoordinuotai juda erdvėje, chaotiškai mosuodamas >galūnėmis – greičiausiai goblinas šoka.

Jeeee! Tikra tiesa

>GOBLINŲ neveikia nei civilizacijos, nei evoliucijos procesai. Nebent… >blogiausia prasme.
Ne "nebent", o "tik"


>GOBLINIZMAS praktiškai nepagydomas.
pagydomas, bet sarumanas neusinteresuotas kad jo goblinai imtu ir staiga isnyktu

>GOBLINAI pakelia akis į dangų tik tam, kad sužinotų, kur ta varna, >išdrįsusi aptergti palaimintą goblino pakaušį.

Tuo tarpu orkai pakelia elfu akis i dangu ir sako: Cia tau didysis Kromai!


>GOBLINAI retai naudojasi nosine pagal paskirtį, nes retai ją bemato, >užtat labai išradingai ir meistriškai išsikopia nosies ertmę pirštu.

O mes orkai naudojames nosinemis, jos tinka nedideliai zaizdai apsiristi.
O del nosies ertnes iskuopimo tai tiesa, nes tos sankaupos trukdo kvepuot


>GOBLINĄ paprastai lydi būtybė, kurios jis nevertas.
blusa?


>GOBLINAI nesugeba grožėtis ugnimi, nebent degtų kaimyno namas ar >pats kaimynas.

Jeee! Cia tai faktas


>GOBLINAI neskalbia kojinių, kol jos nesudūlėja – tada jų nebereikia skalbti.

O elfai uz tai juos gerbia, nes skalbimo milteliai uztersia gamta ir nyksta retos augalu ir gyvunu rusys.

DIDŽIŲ NIEKŲ FEJERIJA
(kelių dalių pramanas)

I DALIS

Pupulis pirmasis perbėgo autostradą patetiškai mosuodamas krepšiu. Saulė kaip sykis sparčiai krypo link horizonto, todėl ir šiaip pernokusio buroko spalvos Pupulio veidas atrodė visai nebežemiškai (gal kaip tik dėl to mëšlavabalis, taikliai paspirtas, taip spėriai nusuko padūmavusį žvilgsnį...). Paskui Pupulį paknopstom gan žvaliai risnojo Pasvajoklis, jam ant kulnų lipo sąmoksliškai trūkčiojančia akimi Laužauskas, na o ariergarde gūdžiai sriūbaudamas lapsėjo Verksnėjus... Per ašaras jis kaip visad neįžiūrėjo kelio, tad dažnai į ką nors atsitrenkdavo. Jam už kojos užkibęs žvangėjo kibiras. Čia reikėtų pažymėti, kad Verksnėjus neatsitrenkė į jį, o tik jau ketvirtį valandos atkakliai mėgino pamesti... Kadangi kibiras vėl ir vėl pasipainiodavo jo gyvenimo kely, savaime peršasi drąsi prielaida, kad gauja klajoja ratais (bent jau Verksnėjus - neabejotinai).
Gana sėkmingai įveikę pavojingę apmirusio eismo ruožą, Pupulis, Pasvajoklis, Laužauskas ir nuo raudų jau visiškai pertinęs Verksnėjus stačia galva nėrė į miškingą pakelę. Miškinga pakelė, kaip dažna, buvo aptverta stora, dangų remiančia spygliuota elektringa viela - mat tokios jau buvo to krašto tradicijos.
- Oi, kas gi čia dabar??? - suinkštė Verksnėjus, įstrigęs žaižaruojančioje tvoroje.
- Verčiau patylėtum, - pamokomai sukibirkščiavo šalia bespurdąs Laužauskas. - Dar ką nors išbudinsi!
-Paskui mane, - paragino Pupulis. Jis jau nervingai šokčiojo kitoj tvoros pusėj.
Kažkas akimirką nušvietė padangę ir liepsnojančiom kelnėm, it kokia kometa nusileido ant Pupulio.
-Žiūrėkit, kur rioglinat, Pasvajokli! - sukvykė Pupulis ir skubiai apžiūrėjo savo manikiūrą. - Andai, regis pūslę man pritrynėt bekrisdamas...
Pasvajoklis tik droviai atsiduso pasikasydamas pasturgalį.
-Na tai gal jau eikim tų borovykų ir faravykų ieškot, - karingai pareiškė Laužauskas. Jis perlipo per trumpam poilsio prigulusį Verksnėjų ir smalsiai atkrapštė nuo pušaitės kerpę. - Et, tik pasirodė...
-Oi, atrodo kibirėlį pamečiau, - pakylėtai suvaitojo Verksnėjus ir didelėm (daugiausia Pupulio ir Pasvajoklio) pastangom atsistojo ant dviejų nuo pat gimimo teturėtų kojų.
-Kokia laimė, - kaltai išsiviepė ir ėmė džiaugsmingai kūkčioti.
-Še! - sumaurojo Laužauskas, - ar tik čia ne tavo naktipuodis??? Antai tas kadagys buvo apkėtęs.
-Kadagyyys? -Yyys? - labai susinervino Pupulis, įsikibdamas nagais į Pasvajoklį (šis tik niūriai ir nepritariančiai pacitavo kažkokios poemos posmą).
-Taip taip, - pasigardžiuodamas sulinksėjo Laužauskas. - Kaip tik kadagys! Štai tas kadagys iš ano kadagių sąžalyno...
-Žinot, man regis, šiąnakt planetų išsidėstymas visai nepalankus faravykų radyboms, - paniškai šniurkštelėjo Verksnėjus.
-Jei jau atėjom... - Laužauskas ėmė tempti triukšmingai alpstantį Pupulį į miško gūdumą.
-O be to ir pilnatis tokia apvali, - melancholiškai sukikeno Pasvajoklis. - Visi borovykai bus kaip ant delno!
Staiga Laužauskas sustojo ir numetęs Pupulį piktdžiugiškai dėbtelėjo į Verksnėjų:
-Ir ko, gerbiamasis, vėl dūdas paleidai???
Verksnėjus desperatiškai džiovino ašaras paparčio (kaip jam atrodė...) lapu:
-Čia ne mano kibiras. Mano buvo iš gryniausio aliuminio, o šitas kažkoks geltonas...
-Visiškai jus suprantu, kolega, - įsiterpė mikliai atsipeikėjęs Pupulis. - Geltona ir man netinka...
-Ir nežvanga, - užspringo ašara Verksnėjus. - O aš jau buvau prie jo beveik prisirišęs!
-Aš gi turiu virvutę, -atlingavo Pasvajoklis, akių nuo pilnaties neatplėšdamas. - Imk, prisirišk, o miško broli...
-Bet aš šito kibiro visai nepažįstu, - isteriškai suspiegė Verksnėjus. - Šįvakar pirmąkart jį pamačiau...
-Khm, prašyčiau kiek tyliau, - baugščiai sučiepsėjo Pupulis, mat ką tik pastebėjo, kad takelis ėmė nepalankiai siaurėti. Kadagių sąžalynai guviai slinko vis arčiau ir arčiau... Pupuliui jau rodėsi, kad mato vieną kitą nedraugiškai raudonuojančią akį.
-Ir kodėl čia iki šiol nieks nesusirūpino apšvietimo sistema? - tyliai pasipiktino. - Kokia gėda: centrinis miškas, o skendi tokioj tamsybėj!
-Gal nepalanki politinė situacija reformoms? - įtariai apsidairė Laužauskas.
-...Galėtume iš jonvabalių lempelę pasigaminti, - pasiūlė Pasvajoklis. - Verksnėjus ir kibirą turi...
Po šių lemtingų žodžių net labiausiai nenuovokus jonvabalis skubiai užgeso, o jautresni, sako, ir galą gavo. Tokiu štai būdu realybė tapo dar juodesnė, takelis - dar siauresnis, Pupulis - nervingesnis ir dar Laužauskui degtukai baigėsi, todėl jis atsakančiai iškratė Pasvajoklio kišenes (Pasvajoklis susižavėjęs spoksojo į tuščią šprotų dėžutę).
-Na va, dabar ir deglo nebepasidarysim, - nusivylė Laužauskas. -Atrodo teks grybaut apgraibom! Na, Pupuli, mano mieliausiasss, eik pirmas - darysi brydę!
-Elfams visai nepatiks, visai...
-Ką ten Pasvajoklis buria??? - nepatenkintas užbaubė Laužauskas.
-Oi, gal jam koks transas... Nuo gryno oro? - žagtelėjo Verksnėjus ir apsiverkė, nes transcendentalūs dalykai jį visuomet išgąsdindavo.
-Ten už krūmo kažkokia iliuminacija!!! - staiga subliuvo Pupulis, koketiškai pasikabinęs ant rankos krepšį.
-Tikriausiai kas nors pamiršo išjungti išeidamas - juk jau po vidurnakčio? - Verksnėjus svariai išsišnirpštė į skverną.


II DALIS

Tačiau Laužauskas tik paniekinamai prunkštelėjo:
-Elektra? Šitam miške??? Na žinai... Geriausiu atveju - tik po invazijos į Europos Sąjungą...
-O jei jis monopolizuotas? - sušnibždėjo Pasvajoklis.
-Bet mano sodelyje juk yra elektra, - nedrąsiai suvapėjo Verksnėjus ir vėl prapliupo graudžiai sriūbaut, nes šį kartą jį užplūdo nostalgiški gimtojo sodžiaus prisiminimai.
-Ne elektra, o lemputė, - žinovo tonu pareiškė Laužauskas. -O be to jį vistiek drevėj paslėpei, tad...
-Gal malonėtumėt sekti paskui mane? -priekaištingai susiraukė Pupulis. -Ta šviesa gali būti ir nedraugiška, todėl verčiau apsupkim jį ir išanalizuokim.
Pupulis su griausmu dribo ant žemės ir pradėjo šliaužti link paslaptingosios šviesos, nevikriai aplenkdamas vilkduobes.
-Tikiuosi čia grindys reguliariai plaunamos, - protarpiais burbtelėdavo jis.
Laužauskas apdairiai ištiesęs rankas ir išskėtęs pirštus pasileido į kairę.
Pasvajoklis atsiduso, pasikrapštė nosį ir nuliuoksėjo švilpiniuodamas į dešinę.
Verksnėjus, bliaudamas ir gręždamas nosinaitę, nušliaužė kur pakliuvo, nes pastovios egzistencinės krizės akivaizdoj jam buvo jau visai tas pats.


III DALIS

Kontuzijus visad miške jausdavosi it namie: pažinojo visus pašalius ir net tualetą atrasdavo be didesnio vargo. Tiesą sakant, namų jis neturėjo, mat šventai tikėjo, kad jo priebėga - gamta (pastaroji atkakliai ir aikštingai to nepripažino). Nykiais vakarais Kontuzijus dažniausiai būdavo bedarbis, o šviesiuoju paros metu daugiausia krėsdavo smulkias šunybes ir kitaip verslaudavo nuošaliuose miško takuose. Ne vienam grybautojui jis buvo paskutinis matytas žmogus. Kai kas, ypač pelkių moterys kalbėjo, kad jis visai ir ne žmogus, o tikra kiaulė. Tačiau Kontuzijus širdyje save laikė didžiai pozityviu veikėju, kurį laiką bandė net balotiruotis, bet pabodus numojo ranka - po šio mistinio judesio jo nebepersekiojo geresnio pasaulio šmėkla.
Vienas dominuojančių ir labiausiai įsisenėjusių Kontuzijaus įpročių buvo chaotiškai kurti lauželius (o užklupus ypatingam dvasiniam pakylėjimui ir gaisrus...) po visą mišką. Be lauželių Kontuzijus dar kurdavo visokias filosofines nesąmones, kurias niūniuodavo spragindamas kukurūzus (kukurūzai tam miške beveik neužderėdavo, tad prasimanydavo jų verslaudamas).
Aną įsimintiną vakarą Kontuzijus taip pat drybsojo po vešliu senu, beveik visai nukenksmintu kadagiu ir apatiškai sistemino savo filosofinius pastebėjimus. Kai sūrio kąsnis užnertas ant šakutės jau visai apskrudo ir Kontuzijus reikšmingai prasižiojo, ketindamas įvykdyti destrukcijos aktą, jo kontempliacinę ramybę nutraukė kurtinantis bildesys. Chaoso grėsmė, it koks šliaužiantis sąmokslas artėjo kažkur iš dešinės, paskui, regis, ėmė šiugždėti kairėje. Kontuzijui dar nespėjus įvertinti padėties, jam už nugaros kažkas sielvartingai užkaukė ir tuoj pat pasikūkčiodamas ėmė keiksnoti kadagį.
-Kas bebūtumėt, - grėsmingai sugargaliavo Kontuzijus, dėl atsargos prarydamas sūrį, - geriau jau išlįstumėt, kol nepradėjau dainuot, o be to aš apdraustas ir dukart teistas!!!
-Oyyy! - per žemuogyną oriai atsirito Pupulis. - Kokia laimė, kad pagaliau mus radot!
-Ir mus, - dalykiškai įsiterpė Laužauskas, išlįsdamas iš už medžio. Įsikibęs jo kojos vilkosi Verksnėjus, iš paskos bilsčiojo kibiras.
-Mmm, - Pasvajoklis nusibraukė nuo nosies samanas ir mąsliai įsispitrijo į laužą. - Ak, kiek jonvabalių...
-Čia ugnis, - griežtai pareiškė Kontuzijus, kritiškai nužvelgdamas visus iš eilės, o ypač kritiškai - Verksnėjaus naująjį kibirėlį. – Ko čia baladojatės naktį? - nepatikliai pridūrė.
-Faravykų ieškom, - gana drąsiai atsakė Laužauskas ir nusipurtė Verksnėjų.
-Tai jūs grybautojai??? - netikėtai nušvito Kontuzijus ir palankiai išsišiepė kaukštelėdamas iltimis. -O... nereikia gėdytis savo prigimties, - padrąsino dvejojančią kompaniją.
-Taip, - narsiai išspaudė Pupulis, - mes - grybautojai (po šio prisipažinimo visi lengviau atsiduso).
Kontuzijus supliaukšėjo didžiulėm gauruotom letenom ir ėmė džiugiai šokinėti. Verksnėjus, ypač jautrus seisminiams pokyčiams, pargriuvo pirmasis ir tuoj droviai sušniurkščiojo, nes prietemoje jam pasirodė, kad prasidėjo politinis perversmas arba vėl užėjo nelaukta apokalipsė.
-Bet grybautojų valandos jau kadai baigės, -Kontuzijus bedė taukuotu pirštu į grafiką, grėsmingai kamščiatraukiu įsuktą į artimiausią pušaitę.
Pupulis įsidrąsinęs prislinko artyn (per kokius keturis metrus) ir paslaptingai riktelėjo:
-Naktinė pamaina! Naujas veiklos planas, rezultatai garantuoti...
-M-matau, - abejodamas pasikrapštė ausį Kontuzijus. Paskui visai be įkvėpimo dėbtelėjo į krapštymo rezultatą. - Žinau kelias vieteles, kur borovykai ir faravykai guotais želia.
-Tikrai? - sužviegė iš džiaugsmo Pupulis ir prisėdo krepšį.
-Aš girdėjau, kad borovykai ir faravykai - konkuruojančios rūšys ir greta nedygsta, - išpyškino Laužauskas, taip pat atsisėsdamas ant samanose kūkčiojančio Verksnėjaus ir pasiruošdamas įdomiam bei ilgam religiniam disputui.
-Dar ir kaip dygsta! - suniekino jį Kontuzijus, autoritetingai mostelėdamas šakute. - Tiesa, tik paauglystės periodu, paskui išsivaikšto kas sau... Borovykus, žinoma, pirmuosius sugrybauja.
Kontuzijus liūdnai sugargaliavo. Pajutęs, kad artėja sentimentalumo banga, ėmė raustis kišenėse ieškodamas kokios užkritusios bulvės ar alaus kamštelio. Įsikandęs bulvę ar suspaudęs kumštyje kamštelį, visuomet pajusdavo tvirtą sveiko materializmo pagrindą po kojom.
-Ar negalėtumėt mums parodyt tų vietelių, taip sakant? - nekaltai bet diplomatiškai ėjo prie tikslo Pupulis, mat nuo laužo dūmų ėmė graužti akis ir jis pradėjo svajoti apie akių lašus ar bent jau gerą viskį (neminint jau atostogų Kanaruose, kuriuos kaip tik ketino atrasti ir kukliai pavadinti puikiuoju savo vardu ateinančią vasarą...).
Kontuzijus mąsliai pamakalavo pirštais lauže, ieškodamas anglių:
-Gal ir parodyčiau, bet va, esu nepaprastai užsiėmęs, - ir ėmė rakinėtis tarpudančius. - Kažin ar rasčiau laisvą valandėlę... O jūs, kaip matyt, neturit jokių moralinių vertybių: nei žiebtuvėlių, nei raktinių, net tvirtų batraiščių nė vienas neturit! Aš gi ne filosofinėm tiesom gyvas. Kuo atsiskaitysit???
-Aš turiu... - sumikčiojo Verksnėjus, - turiu sąskaitą Šveicarijos banke!
Laužauskas pakraupęs tuoj nuo jo atšoko ir bandė nesėkmingai prisidengti kerpe. Pasvajoklis išpūtė akis ir taip pat nervingai kasydamasis pasitraukė į šešėlį, iš kurio tik paslaptingai mėlynavo jo nosies galelis. Pupulis vienintelis išsaugojo žmogišką orumą ir tik kokius keturis sykius paknopstom apibėgo laužavietę.
Kontuzijus atrodė labiausiai sukrėstas. Pirmiausia jis baimingai apsidairė, paskui dusdamas subaubė:
-Nepakęsiu, kad man girdint būtų tariamos tokios nešvankybės!!! Gal mūsų pokalbius fiksuoja kokios slaptosios tarnybos, - jau tyliau sukarksėjo. - Štai kaip įtartinai tas kelmas blykčioja, ar tik ne raudona lempelė ten mirksi ??? (Kontuzijus, kaip daugelis to krašto senbuvių, raudonąsias lemputes laikė viso blogio šaltiniu... O elektrikai buvo net atskiriami nuo bažnyčios)
Verksnėjus isteriškai sužiaukčiojo ir ėmė gėdingai inkšti, bet nepateikė jokios svaresnės kontrargumentacijos.
Tuo tarpu Pasvajoklis išvertė savo kišenes ir nieko ten nerado, mat jas jau anksčiau buvo išvertęs Laužauskas.
-Mano turbūt bloga karma, - susirūpinęs patikrino ir kojinių slaptavietes (bet ir ten jau buvo kažkas įsilaužęs - apie tai bylojo ryškūs vandalizmo ženklai).
Laužauskas solidžiai atsikrenkštė:
-Nors mano dėdė Amerikoje mirs tik po savaitės, manau, neverta prarasti vilties...
Visi reikliai sužiuro į Pupulį, kuris kaip tik bėgo ketvirtą ratą aplink laužą. Jį draugiškai išvadavo Laužauskas, pakišdamas koją.
-Oi, bet gi aš nieko neturiu, - bailiai sukriuksėjo Pupulis, traukdamasis atatupstas. Senasis kadagys tingiai čiupo žvynuota šaknimi jam už peties. Pupulis veriančiai žvygtelėjo.
-Bet gi visi žino, kad oficialiai aš bankrutavęs, o orderio kratai neturit...
-Kišenes!!! - rūsčiai sustaugė Kontuzijus. - Aplinkybės reikalauja!
Pupulis, apsipylęs šaltu prakaitu (centrinės girios klimatas buvo artimas tropikams), demonstratyviai išvertė savo kišenes. Iš jų išriedėjo didelis žvilgantis daiktas, kurį daugumos nutarimu galima buvo vadinti veikiau žiedu, nei padanga.
-Va-Je-zau! - labai nusistebėjo Pupulis ir nejaukiai sumirksėjo. -Mane pakišo! Šis įkaltis, ponai, ne mano! Juk aš net nevedęs. Be to, juk visi žino: oficialiai aš - alergiškas auksui, ypač žiedams! Dėl to ir negalėjau užimti aukštesnių pareigų - juk tai visi žino?
Pauzė nutraukė Verksnėjaus raudą. Jis įsikniaubė Pasvajokliui į pažastį, mat netikėtai prisiminė savo nenusisekusią santuoką ir tai, kad kažkada vis tiek teks grįžti namo, na o ten...
-Žiedas??? - godžiai apsilaižė Kontuzijus. - Tai, aišku, netvirta valiuta, bet vis šis tas. Nūdienės ekonominės krizės spiriamas...
-Tai nuvesit mus pas borovykus ir visa kita? - viltingai pasidomėjo Pasvajoklis, pajutęs kaip nemaloniai nuo Verksnėjaus ašarų sudrėko pažastis.
Laužauskas ryžtingai paspyrė Verksnėjų, ragindamas jį tvirčiau suspausti kibirėlio rankeną (Laužauskas dažnai jausdavo poreikį kam nors įspirti prieš didžiuosius įvykius).
-Taip, bet man reiktų avanso, juk tokiais nepatikimais laikais gyvenam, - Kontuzijus reikšmingai išsiviepė iki pat ausų ir puolė link Pupulio išskėtęs letenas, matyt ketindamas pastverti žiedą.
Staiga Pupulis įtariai susigūžė ir atsitokėjęs ryžtingai nurijo žiedą.
-Atsiskaitysim tik po to, kai pamatysim faravykus! - skubiai sužagsėjo.
-Puiku puiku!!! - suriaumojo Kontuzijus, broliškai suspausdamas jo ploną kaklą ir nuoširdžiai papurtydamas. - Dabar mes partneriai iki artimiausio tualeto, bičiuli!!!
Sujaudintas tokios jausmingos scenos Verksnėjus ašaringai atsiduso ir galantiškai spyrė Laužauskui atgal. Pasvajoklis ta proga ėmė pusbalsiu kažką posmuoti, bet tuoj nuščiuvo, nes artimiausias kadagys labai nepritariančiai suurzgė.
-Na, eime, tik neatsilikit, - Kontuzijus garsiai traškėdamas nuturseno į tankmę vis dar spausdamas glėbyje besipiktinantį tokiu familiarumu Pupulį.
-Man staiga atėjo į galvą, kad juk mus gali ištikti liūdnas galas. Šičia tiek nedaug civilizacijos ženklų: vos viena kita skardinė ar nuorūka mėtos? - suabejojo Verksnėjus, trindamas rankove ištinusią šlapią nosį.
-Kas toks? - nenugirdo Laužauskas. Tuo metu jis kaip tik įtariai apuostė pamestą prie laužo šakutę. - Mane asmeniškai domina tik faktai
Įkišęs galvą į kadagyną greit atšoko čiaudėdamas ir nusprendė ten faktų neieškoti.
-Bet juk tokia prielaida gali egzistuoti teorijos lygmenyje, - mokslingai nusižiovavo Pasvajoklis ir pasuko į tamsą orientuodamasis pagal Kontuzijaus trepsėjimą.
-O maža kokie dar pavojai gali tykoti mūsų? Plėšrūs kadagiai - dar ne blogiausia. Jie bent ne agresyvūs kol neišbudini, - sušnypštė Verksnėjus, skubiai įsikibdamas Pasvajokliui į parankę ir išgąstingai apsidairydamas (senasis kadagys, karingai pasišiaušęs, nepastebimai lipo jam ant kulnų). - O juk man pirmadienį konferencija.
Verksnėjus slopiai sukūkčiojo, laisvąja ranka meiliai apsikabindamas kibirą.
-Kokia nesąmonė!!! Ir kas mums gali čia nutikti? - iššaukianšiai sutrūkčiojo akimi Laužauskas. - Tuoj surinksim savo faravykus ir grįšim (didelis kaip moliūgas uodas įkyriai suko ratus virš Laužausko galvos: šis nepatikliai sekė jo trajektoriją)! Tik va čionykštis radiacinis laukas mane truputį neramina... Nors gal tik tokie uodingi metai pasitaikė? Gal kas turi dujų balionėlį??? Ar bent rankinę granatą?
Laužauskas apsidairė ir pamatė, kad liko vienas. Net senasis vešlusis kadagys buvo kažkur išsėlinęs (Laužauskui nemaloniai šmėstelėjo: “į medžioklę”).


IV DALIS

Centrinis Miškas buvo labai senas, konservatyvus ir didelis. Be to miškas buvo tamsus ir nors centrinis, dar labai laukinis bei vietomis netgi priešiškas. Nors, kaip jau minėta, borovykais susiviliodavo daug grybautojų iš garbingų šeimų ir šiaip vietinių runkelių augintojų, nedaugelis tesugrįždavo. Galbūt kaip tik dël to per labai trumpą laiką grybų kainos neregėtai išbujojo. Kadangi borovykų paklausa labai išaugo, visuomet atsirasdavo vienas kitas tuzinas narsuolių, pasiryžusių įžengti į centrinio miško šešėlį. Vietiniai gyventojai, bent kartą per savaitę girgždančiuose vežimaičiuose dardėdami per mišką (mat per jį vingiavo keli keliai, jungiantys Trasninkų ir Pūvočių kaimus, ir tik čia nebuvo muitinių...) tvirtino, kad miške nėr jokių priešiškai nusiteikusių jėgų, o atvykėliai pasiklysdavę tik todėl kad buvę žiopli ir nepaisę higienos! Tačiau vietinių gyventojų pliurpalai neturėjo labai tvirto pagrindo, išskyrus tai, kad beveik visi sėkmingai išsisukdavo. Mat nieks per mišką nevažiuodavo naktį, o lenkdami pirmuosius medžius tuoj užsimerkdavo (kai kurie tiesiog užmiršdavo atsimerkti ir vėliau akis praplėšdavo tik per medicinos apžiūrą, panaudojus paskutinę priemonę - klizmą).
Taigi, po šio vulgaraus pastebėjimo, belieka paminėti, kad ir Kontuzijus, kurį tąnakt sutiko grybautojų kompanija, taip pat buvo paminėtas keliose gan šiurpiose to krašto legendose. Pasakojimai apie kruvinus ir diletantiškus Kontuzijaus žygius greitai nustūmė į antrą vietą sakmes apie samanėkus, pelkių moteris, žaltvyksles ir kitus centrinio miško fenomenus. Tačiau nei Pupulis, nei Laužauskas, nei Pasvajoklis su Verksnėjum nieko apie tai nežinojo, mat nebuvo per daug patriotiški ir neskubėjo domėtis krašto folkloru. Kitaip tikrai būtų išgirdę, kad vietiniai savo vaikus migdo ne vien pasakomis apie samanėkus, bet neretai pamini susivėlusius tankmių elfus, trolius, socialdemokratus ir kitus pramanus, įskaitant ir komunizmo šmėklą (ši legenda buvo ypač apkerpėjusi!).
Tuo tarpu Kontuzijus brovėsi į vis gūdesnę tankmę. Grybautojai klupinėdami vilkosi jam iš paskos. Pupulis trynėsi kaklą ir piktai bambėjo, Pasvajoklis braukė nuo akinių tirštus vorantinklius, o Verksnėjus kas žingsnis dūsavo, bergždžiai tamsoje mėgindamas įžiūrėti kokį išlakesnį prekybos centrą - baigėsi jo nosinaitės, o be to, dantis po vėlyvos vakarienės jau pradėjo klastingai ėsti kariesas. Jį sekęs kadagys truputį atsiliko, regis nuo Pupulio rankų kremo jam prasidėjo astma. Laužauskas žirgliojo paskutinis, nepastebimai žymėdamas kelią: jis ypač nuoširdžiai trepsėjo ir stengėsi įminti kuo giliau, tikėdamasis, jog grįžtant tokio griovio tikrai nepražiopsos.
Staiga Kontuzijus sustojo ir riktelėjo taip, kad nuo pušų pažiro spygliai, o arčiau augusios eovuškos (šiaip visai ištvermingi ir nereiklūs grybai) tuoj nualpo:
-Aš Kontuzijus!!!
Visi sustojo it įkasti.
-Aš nieko prieš, - nelabai suprato Pupulis, mat pastarąsias penkias minutes jis uoliai čiupinėjo alkūnę ir bandė nustatyti ar nepažeisti vidaus organai.
Kadagys pagrįstai nusprendė, kad paskelbta pertraukėlė ir šleptelėjo kniūbsčias skersai kelio, nekaltai apsimesdamas pliauska. Kadangi Laužauskas klampojo įsmeigęs trūkčiojančią akį į Kontuzijų (buvo pratęs įtartiniems padarams nugaros neatsukti, nebent visai nebetvertų...), tai irgi išsitiesė kiek ilgas, užkliuvęs už drybsančio kadagio.
-Koks idiotiškas vardas, - pasibjaurėjo Kontuzijus ir atsuko rūstų veidą į apsikabinusius ir kretančius iš siaubo Pasvajoklį ir Verksnëjų. Pastarasis trynė nešvariu kumščiu ašarojančias užtinusias akis ir bergždžiai mėgino prisiminti kokį nors džiugų gyvenimo įvykį, bet nuo to tik dar garsiau ėmė sriūbaut.
-M-mes taip pat nieko p-prieš, - išstenëjo Pasvajoklis, nes Verksnėjus tylėjo it kokia menkė - pilna burna ašarų.
Kontuzijaus veidas įgavo klaustuko formą, todėl tapo itin neatpažįstamas ir inkvizitoriškas:
-Jūs abu?
-Taaaaaip! - surypavo Verksnėjus, religingai puldamas ant kelių.
-Bet gi negali būti jūsų vardai visai vienodi??? O tu? - Kontuzijus bakstelėjo kojos pirštu kniūbsantį Laužauską.
-Aš Laužauskas Erezijus, - išstenėjo Laužauskas, spjaudydamasis kadagio spygliais. - Malonu susipažinti, - pridūrė, ūmai prisiminęs etiketo reikalavimus (ir tuoj pat vėl juos užmiršo).
-Oi, - nušvito kaip elektros lemputė Pupulis. - Tada aš - Pupulis. Jums - tiesiog Pupulis, - ir visai ne laiku droviai nuraudo, bandydamas prisidengti krepšiu.
-O jūs gal broliai? - Kontuzijus pažvairavo į Pasvajoklį ir Verksnėjų (šie beregint atšoko vienas nuo kito ir konvulsingai ėmė kratyti galvas; Verksnėjus net minutėlei nustojo bliauti).
-Elegijus Pasvajoklis, - nusilenkė Pasvajoklis, taukštelėdamas akiniais į kuklų saikingai apsamanojusį miško riedulį (matyt, nuo paskutinio ledynmečio ar trolių krepšinio užsilikusį).
Kontuzijus dėbtelėjo į Verksnėjų, tačiau tas atkakliai tebetylėjo, maldingai susikišęs į kišenes rankas.
-O tu argi nenori susipažinti??!! - Kontuzijus jį atplėšė nuo žemės ir reikliai papurtė; Verksnėjui išdribo dantų protezai ir dar vienas-kitas biografinis faktas.
-Na???
Nors Verksnėjus ir šiaip jautės ganėtinai supažindintas, vis dėlto prisistatė:
-Verkšnėjuš aš...
Mataruodamas ore Verksnėjus bergždžiai mėgino pasiekti savo dantis, mat be jų jautėsi ypač nesaugus - it be paso.
Kontuzijus jį paleido, nes ūmai susimąstė, o dviejų veiksmų vienu metu daryti nebuvo papratęs.
-Ar tu koks švedas? - išmintingai pasikrapštė pakaušį (per mišką nusirito gūdus aidas).
-Dokumentuose parašyta, kad aš vedęs, - sužagsėjo Verksnėjus, prapliupdamas didelėm netaisyklingos formos ašarom.- Buvau net pasitikrint - bet, pasirodo, teisybė...
Kontuzijus užjaučiamai sučepsėjo (pasinaudojęs rimties akimirka, Verksnėjus susirankiojo dantis ir skubiai susižėrė atgal į burną).
-Kaip tai nutiko? - pasidomėjo Kontuzijus. -Kodėl taip apsileidai, žmogau???
Verksnėjus trūksmingai atsiduso ir patogiau įsitaiėë kerpių kupste:
-Kad iš pradžių nė nejutau, kad vedęs... Tik po kurio laiko ėmė taip nemaloniai ausyse spengti, o kai susizgribau, paaiškėjo, kad tokia stadija praktiškai nebepagydoma. Nebedaug man ir liko... - Verksnėjus sriūbaudamas išsikrapštė iš kišenės obuolį ir ėmė jį susikaupęs graužti.
-Gydytojas rekomendavo, - pasiteisino springdamas.


V DALIS

Ak, jei Verksnėjus būtų žinojęs, kad jo klausytojų buvo daugiau, nei įsivaizdavo, ko gero būtų obuoliu užspringęs. Tačiau Verksnėjus, žinoma, nieko nenumanė, todėl šaltai baigė triaukšti obuolį ir aristokratiškai nerūpestingai sviedė graužtuką per petį.
-Šitas mirs pirmas! - cyptelėjo baisiai susivėlęs elfas krūmuose, - nejau nežino, kaip sunku išnaikinti tas obuolių dėmes??? - jis puolė nervingai trinti muilu savo aptempto drabužėlio rankovę, kur tekštelėjo Verksnėjaus graužtukas. Tai buvo 052-as centrinio miško elfas, o kalbėjo jis 053-jam elfui ir buvo didžiai pasipiktinęs (nors, tenka pripažinti, kad pastaruosius 10 metų beveik visi centrinio miško elfai slampinėjo surūgę ir kažkuo labai pasipiktinę).
-Tyliau, dar išgirs... - sušnypštė elfas-053 nepatikliai stebėdamas grybautojus iš tankiausio kadagyno. - Antai, tas kur ką tik išsidrėbė, man regis, labai ausylas. Žiū, kaip jo ausys plazda silpname vėjyje...
-Nėr čia jokio vėjo! - nesutiko elfas-052. - Klausyk, jei pakištume jiems kokį faravyką, gal išsinešdintų? Ir kiek galima valgyti??? Štai tas bjaurybė nesiskutęs jau slapčiom penktą obuolį doroja (elfas nervingai papurtė maišelį su surankiotais graužtukais gentainiui prieš akis), o tas akiniuotas - visus jonvabalius išbaidė! Žinai, koks jiems stresas? Kiek reikės pasidarbuot, kol grąžinsim pasitikėjimą savimi ir... O 074 net du lavonus rado! Vël prirašys ataskaitoj, kad anie nesugebėjo integruotis į visuomenę, bet gi mes žinom kas kaltininkai??? Jei jonvabalių taip sparčiai mažės, greit centriniam miške bus tokios sutemos, kad nė iki tualeto nenusigausi, jei kas nors nestovės tarpdury ir nešvies!
-Aš tau pašviesiu, juk žinai, - meiliai išsiviepė elfas-053 (centrinio miško elfai, kaip ir dauguma tos rūšies bûtybių, prietemoje buvo pratę blausiai švytėti: šiedu spinduliavo aitriai rusva neonine spalva - ir išties keista, kad nieks iki šiol nepastebëjo jų skleidžiamos pašvaistės...). -Tik prašyčiau patraukt tuos graužtukus man iš akių. Aš gi laikaus dietos ir bet kokio maisto vaizdas išbalansuoja vidinę mano pusiausvyrą...
Atrodė, kad elfas-052 šiek tiek atlėgo. Susiraukęs išsitraukė aspirino ir godžiai surijo saują tablečių:
-Ir kada visa tai baigsis??? Gal paimkim juos į nelaisvę ar ką?
-Oi! - sucypė elfas-053. - Aš prie jų nesiartinsiu: vėl karantine reikės atsėdėt...
-Menka bėda! Suvalgysi porą mėtinių ledinukų ir išeisi! - suniekino jį elfas-052.
-Ak, kaip gali šitaip kalbėt??? - elfas-053 išgąstingai prisidengė burną. - Juk tuose ledinukuose tiek kalorijų???!!!
Elfas 052 nekantriai nusičiaudėjo ir užsitempė puikias geltonas gumines pirštines. Patenkintas pamakalavo pirštais (elfai ypač mėgsta pramogauti riesdami iš pirštų įvairias kombinacijas):
-Naudosim apsisaugojimo priemones - kaip instrukcijose parašyta! Vistiek reik juos suimti, kol paskutinių borovykų nesusišlavė.
-Bet jie tokie nevalyvi! - baimingai išpūtė akis elfas 053. - Kodėl mums visada tenka pats purviniausias darbas??? Ir aš norėčiau fiksuot jonvabalių mirtingumą... Fe! Jie visi galvas plovė geriausiu atveju prieš dvi dienas! Švariausias atrodo tas su žiedu, bet ir jis kondicionieriaus nenaudoja, o jau tas jo rankų kremas... Kodėl gi žaltvykslėms nenuviliojus jų į pelkes???
-Todėl, kad su žaltvykslėm turėjom terminuotą sutartį! - paprotino elfas 052. -...Ir terminas jau baigės. O be to pelkių moterys pareiškė, kad dėl intensyvios grybautojų invazijos jų pelkės sparčiai senka!! Nejau tik aš vienas skaitau laikraščius???
Elfas 053 drebančiom rankom išsitraukė pudrinę ir dėbtelėjo į savo atvaizdą veidrodėlyje (veidrodėlis įgudusiai paraudo):
-Bet ar ne tu juos rašai??? - pažvairavo į gentainį ir liko labai patenkintas, nes anas buvo kur kas labiau susivėlęs.
-Gal malonėtum užsidėti žiurstelį ir respiratorių? - nudavė neišgirdęs elfas 052. - Ir pirštines... Judėkim!
-Nesišukavęs niekur neisiu! - užprotestavo elfas 053 ir toliau užsispyrėliškai spoksojo į pudrinę. - Atrodau kaip kokia pelkių merga!
-Na gerai, - nusileido elfas 052. - Pirmiausia susišukuokim - pulsim po to... - ir išsitraukė kosmetinę bei didelį plaukų šepetį. - Gal turi plaukų suktukus, mano kažkur užkrito???
-Oi! - skausmingai persikreipė elfas 053. - Savo reik turėt. Nehigieniška juk!!! Na gerai, imk vieną suktuką, bet paskolink man tą perlamutrinį laką su blizgučiais...

VI DALIS

Kontuzijus brovėsi per tankmę nelyginant ledlaužis - palikdamas plačią medžių išvartą. Būtent dėl to Pupuliui, Laužauskui, Verksnėjui ir Pasvajokliui nuolat pasipainiodavo kelmai, kibiosios centrinio miško šaknys bei kitos gamtos gėrybės, kurių ypač nevertino Verksnėjus, mat rėpliojo paskutinis, beveik keturpėsčias ir patyliukais kramsnojo nagus (...obuolių atsargos baigės netikėčiausioj vietoj...).
-Mes jau iškylaujam baisiai ilgai, - niurzgėjo Verksnėjus pasikūkčiodamas. - Dabar jau tikrai į konferenciją nespėsiu. Mane bematant diskvalifikuos iš romaus ir sotaus gyvenimo!!!
Pasvajoklis tai išgirdęs kūliais persivertė per vešlią pušies šaknį, tekštelėjo veidu į kažką glitaus ir mėgindamas nuo akinių nukrapštyti gliaumus pareiškė:
-Nenusimink, likimo broli, antai Pupuliui, atrodo, kur kas blogiau... Žiū, kaip pažaliavo! Kaip koks šviesoforas. Ir mirksi taip pat tankiai...
-Ak, o juk aš žinojau, kad taip bus, visi horoskopai kaip tik tai ir pranašavo! O dar Venera - Marse, ryškus mėnulis ir alga vėluoja... O kur dar kiti pranašingi ženklai danguje ir po kojom! - graudžiai stūgavo Verksnėjus, savo teisumo sukrėstas.
-Pupuli, kas yr??? - susidomėjęs riūgtelėjo ir Laužauskas (mat vos prieš minutę nurijo smulkiai sukramtytą metalinį savo jubiliejinio laikrodžio dirželį). - Ko taip greit spalvą pakeitei, nė mūsų neperspėjęs? O kur solidarumo bei brolijos dvasia??
Pupulis melancholiškai sumirkčiojo ir paskrebeno šoną:
-Oi, man staiga taip liūdna pasidarė... Kolegos, turiu pareikšti, kad man suka vidurius!
-Aha, - žiningai sukarksėjo Laužauskas, kaip koks Hipokratas besdamas pirštu Pupuliui tarp šonkaulių. - Čia bene bus dėl to žiedo, kurį nugurkei??? O juk aš visuomet sakiau, kad reik dalintis...
-Jo skrandžio turinys teisiškai man priklauso!!! - užriaumojo virš jų Kontuzijaus galva.
-Bet man taip sopa... - žvygtelėjo Pupulis. - Jaučiu visą žiedo geometriją kažkur kepenų apylinkėse!
-Tai gal suvaikščiotum... Hm... Taip sakant... Už ano kadagio? - išmintingai ir droviai pasiūlė Pasvajoklis. - Jis visą kelią paskui mus tąsosi. Nemanau, kad kritiniu momentu bėgtų...
-Neee! - narsiai pasipriešino Pupulis. - Aš turiu kentėti, - ir tuoj labai realistiškai ėmė kentėt. - Bent kol borovykus prieisim! Nuo manęs dabar priklauso misijos sėkmė... - patetiškai užbaigė, išgąstingai dirstelėdamas į kadagį (šis savo ruožtu apdairiai atsitraukė atbulas, apsimesdamas, kad kažko ieško samanose).
Tuo tarpu Pasvajoklis pūkšdamas vargo su gliaumėsiais:
-Atrodo jau radau kažkokį borovyką, tiesa, jis gana pilkas ir, berods, su grioveliais...
-Aišku su grioveliais! - Laužauskas valdingai išlupo jam iš rankų gliaumą. - Ir net su krateriais... Pasvajokli, mieliausiasss, juk čia tavo veido atspaudas!
-Betgi mano veidas be baltų taškelių??? - Pasvajoklis truputį įsižeidęs užlindo už artimiausios šaknies.
Kontuzijus tingiai atlapnojo prie jų, išversdamas dar vieną kitą medį. Prisikišęs, kaip tikras ekspertas, konstatavo:
-Tai neabejotinai jis, tik, žinoma, labai idealizuotas...
Laužauskas draugingai sutrūkčiojo akimi, staiga pajutęs Kontuzijui prielankumą.
-Tą gliaumą galėtume Verksnėjaus kibirėlin įmesti, - diplomatiškai bandė nukreipti kalbą tikslinga linkme Pasvajoklis (jis tebelindėjo už šaknies, konvulsingai čiuopdamas veido reljefą).
-Oi ne! - Verksnėjaus ašaros jau buvo suformavusios nedidelę pelkę prie jo sportbačių.- Į kibirą sudėjau vertinguosius kankorėžius, juk jie turi gydomųjų savybių ir padeda atrasti gyvenimo prasmę...
-Ką tokį? - pasipiktinęs sušniaukrojo Laužauskas.- Prašau kalbėti mūsiškai!
-Kibirėlyje nebėr vietos borovykams, kraukit pas Pupulį, - kantriai paaiškino Verksnėjus, motiniškai akis įspyręs į kankorėžių sąvartą kibiro gelmėse.
-Jei kalbat apie šitą gliaumą, - sududeno Kontuzijus, didžiai filosofiškai naršydamas pirštu nosyje, - tai jis tikrai ne borovykas!
Stojo tokia tyla, kad buvo girdėti, kaip krūmuose lūžinėja elfų šukų dantys, jų kaltūnuose įstrigę (deja, nė vienas iš grybautojų nebuvo pakankamai kompetetingas, kad įstengtų identifikuoti šį subtilų laukinės gamtos garsą, o Kontuzijus apskritai buvo kurčias tokiems dalykams).
-Tai gal čia koks faravykas? Juk ir spalva panaši, ir forma?? - išstenėjo Pupulis (mat kadagys dėl įkyrių pilvo spazmų ėmė darytis vis patrauklesnis ir patrauklesnis).
Šiek tiek paguostas pastarosios pastabos iš slėptuvės išrepečkojo Pasvajoklis. Jis inteligentiškai ir nerūpestingai kojine šveitė suskilinėjusius akinius - dabar be voratinklių jie buvo apsitraukę ir gliaumais.
-Jokiais būdais! - kategoriškai pareiškė Kontuzijus. - Čia bus ne kas kitas kaip šliužgrybis - iškart supratau. Matot, jo ir sraigės nekremta.
-Bet gi šliužgrybiai ant sausuolių dygsta, - spirgėjo intelektualinės karštinės purtomas Laužauskas. - Jie mėgsta sutręšusią medieną... Būtent taip enciklopedijose rašoma!
-Jie mėgsta visa, kad blogai padėta ar neapdairiai palikta, - prieštaravimų nepakenčiančiu tonu subaubė Kontuzijus (nepaprastam Verksnėjaus džiaugsmui nuo pušų nubyrėjo dar pustuzinis kankorėžių - visi likusieji (kankorėžių genčiai nepriklausantys) šiaip ne taip išsilaikė ant kojų, mat idealios muzikinės klausos nė vienas neturėjo). - Be to ir po kojom mėgsta painiotis, yra gliaumiški ir nuodingi, dėl to ir vadinami šliužgrybiais - pasalunijus glitensis - moksliškai.
-Gal galėtumėte apie šią rūšį daugiau papasakoti? - visai praradęs savigarbą sumikčiojo Kontuzijaus visažinystės apakintas Laužauskas (kad mokslo šviesa netyčiom nepakenktų regėjimui, užsidėjo tamsius akinius, vos atsipyręs pagundai išvis užsirišti akis...).
-Pakanka žinot, kad jie nuodingi, - trumpai reziumavo Kontuzijus (mat buvo įpratęs visas savo mintis versti trumpomis tezėmis arba pratisais garsais).
-Bet galgi vis tiek valgomi? - išsakė visų mintis Pupulis, mindžikiuodamas prie kankorėžius inventorizuojančio Verksnėjaus.
-Nebent prieš ekshumaciją, - atsiduso Kontuzijus, jo veide suraibuliavo svajinga idioto šypsena ir jis šnirpštelėjo nosimi nelyginant vargonais (Verksnėjus nespėjo rankioti nuo medžių pliaupiančių kankorėžių...). - Šliužgrybius deramai gaminti moka tik pelkių moterys: nuodus neutralizuoja dumbliais ir metano dujom...
Visai pavergtas Kontuzijaus autoriteto, Laužauskas neestetiškai iškorė liežuvį. Verksnėjus prispaudė prie širdies kankorėžį ir užraudojo čia pat, kur stovėjo - prisiminė, kad jo žmona, dirbusi atominėje elektrinėje, taip pat dažnai parsinešdavo visokių stiklainių iš darbovietės ir leisdavo juos atkimšti tik per šventes (tų švenčių prisiminimai iškildavo blausūs ir keldavo nemalonų niežulį nepasiekiamose vietose). Vienintelis Pasvajoklis nesekė pokalbio, nes jau kurį laiką spoksojo į visiškai priešingą pusę, budriai karpydamas ausimis.


VII DALIS

Žinoma, Pasvajoklis nebuvo vienintelis centriniame miške, kuris kartais nebojo žvelgti priešinga kryptimi, nei svarioji dauguma. Tiesiai jam už nugaros, per graužtuko skrydžio atstumą, krūmuose (tyliai it kandys spintoje) čežėjo elfai.
-Ar girdi, vėl ta žiežula atlekia? - pro respiratorių iškošė elfas 052. - Kaip tik, kai jau susiruošėm pulti! Man jau ir nagų lakas beveik nudžiūvo.
Elfas 053 pasistiebė, prisimerkė ir, ištraukta iš žiurstelio kišenės dilde kopinėdamas panages, kyštelėjo galvą virš krūmo.
-Aš ir be linzių matau - šita bjauri purvakraujė vėl samanėkų lizdą bus išdraskiusi. Atkreipk dėmesį, kaip nerangiai per eglaičių jaunuolyną liuoksi! Gracijos nė per nago juodymą neturi!! Jos motina tikrai pelkių moteris buvo... Ir tokias dar į centrinį mišką įleidžia! - bambėjo iki širdies gelmių įskaudintas elfas 053, vėl nerdamas į aviečių krūmą.
-Per ją vien rūpesčiai! - jau aukšta isteriška gaida cyptelėjo elfas 052. - Ar pameni, koks erzelis kilo, kai ji pareiškė, kad mūsų miško apkerpėjimo procentas neatitinka europinių standartų?!?
Elfas 053 pritariančiai susiraukė:
-Per ją dar nežinia kiek teks pakrūmėm ropinėt! Žiûrėk, kuo virto mano kojinės! Vėl akis nubėgo... Paduok greičiau laką! Pareikalausiu, kad mane perkeltų į kokį rajoninį retmiškį!
-Na, nedūzgenk, - ramdė jį elfas 052. - Anksti dar į retmiškį. Štai, pakramtyk aspirino - beregint praeis...
-Man nuo aspirino blakstienos ištrupa! Tarsi nežinotum! Dešimtis kartų sakiau... - spigiai piktinosi elfas 053. - Ir neryk jo tokiais kiekiais - ir taip vos bešvyti! Esu tikras, tai nuo jo tau taip greitai plaukų pašaknės patamsėja!
Elfą 052 buvo beištinkanti koma, tačiau jis didvyriškai atlaikė šį likimo smūgį (tik apatinė lūpa desperatiškai atkaro):
-Jau patamsėjo? Betgi vos prieš savaitę šviesinau! Ar labai matyti???
-Aha, bus koks centimetras! - negailestingai, bet paslaugiai painformavo elfas 053.
Elfas 052 vėl vos per plauką išvengė insulto.
-O... Koks siaubas! Ir vėl nesužiūrėjau... Klausyk! - staiga kur kas tyliau suciepsėjo elfas 052. - Tu juk niekam nesakysi, tiesa? (ir skubiai užsitempė ant galvos gėlėtą maudymosi kepuraitę).
Elfas 053 paslaptingai tylėjo, po respiratoriumi pasalūniškai išsiviepdamas kaip delčia.
-Jei išplepėsi, - grėsmingai sušnypštė elfas 052, - visas centrinis miškas sužinos, kad nosies plaukelius teberavi pirštais, kaip pirmoji mūsų karta, ir ignoruoji pažangųjį pincetą! (elfas 053 tvirčiau sugniaužė dildę, nes pajuto, kad nuo tokios informacijos išviešinimo jo švytėjimas netruks priblėsti, o gal ir visai užges...)
-Aišku, nieks nesužinos, - alpulingai sumekeno elfas 053. - Pašaknės juk šventa! Liks tik tarp mūsų! ...ir nosies plaukeliai juk irgi??? - karštligiškai pridūrė, labai isteriškai sumosuodamas rankele.
-Ššššš, - prispaudė prie respiratoriaus pirštą elfas 052. - Gal JI prabėgs pro šalį?
Elfas 053 nepatikliai uodė kybančią panosėj avietę:
-JI gal ir prabėgs... O samanėkai? - ir nusičiaudėjęs piktai nupurškė uogą dirbtinės rasos esencija. - Fe, iš kur čia tiek dulkių? Kaip nori, bet aš keliuos į kitą krūmą - čia man netruks astma prasidėti! Šveisk ir šveisk tuos lapus dieną naktį! Daugelį jau kiaurai pratryniau... O kai kurie higienos priešai net kojų nenusivalę į mišką goglina!


VIII DALIS

Kai taip nepatraukliai elfų nupasakota žmogysta pasirodė horizonte, ją buvo jau pastebėjusi beveik visa grybautojų korporacija su Kontuzijum priešaky, o išgirdę, ko gero, net atokiausiame centrinio miško durpyne, kuris buvo toks gėdingai periferiškas, kad nieks ten nė nesilankė (gal išskyrus vieną kitą urvelinį trolį, kurie dideliu rafinuotumu nepasižymėjo ir mielai žaisdavo ten durpiasvydį ir kitus nešvarius žaidimus).
Mažiau žabali už Pasvajoklį tuoj atkreipė dėmesį, jog žmogystą, arterinio kraujo raudonumo guminiais batais ir mosuojančią nenusakomos spalvos gigantiška rankine, atsiveja keistai murmanti žalia masė, iš kurios tolydžio nekaltai kyštelėdavo plaukuota juoda pėda ar iššokusi geltona akis.
-Samanėkai!!! - plyšavo žmogysta, sukdama virš galvos rankinę it kokį propelerį. - Visi į medžius!
-Kas toks? - skaudžiai prisikando vis dar išdribusį liežuvį Laužauskas. - Man panašu į oro pavojaus sireną! Kaip šiandien menu: Smetonos laikais... Ar čia yra netoliese koks bunkeris su baru???
-Kodėl staiga prireikė lipti į medžius? - nemaloniai nustebo Pasvajoklis, abejingai stebėdamas Verksnėjų, mėginantį dantimis įsitverti žemiausios artimiausios sakingos pušaitės šakos.
Pupulis, visai sublogęs ir pamėlęs, palindo po apverstu krepšiu.
-Po medžius nesikarstyt! - karingai suriaumojo Kontuzijus (kankorėžių griūtis numušė Verksnėjų nuo šakos...). – Vis tiek negelbės!! Reikia sukurt DIDELĮ LAUŽĄ!!! (Kontuzijaus akys maniakiškai lipo ant kaktos).
Senasis kadagys greitai sumetė, kad apsimetinėti pliauska nebesaugu, tad ėmė iš paskutiniųjų imituoti akmenį.
-Kas tie samanėkai??? “Grybų pasaulyje” nieko apie juos neparašyta! - užputojo Laužauskas, mintyse komponuodamas skundą žiniasklaidai dėl informacijos nutekėjimo nežinoma kryptimi.
-Ar jie pavojingi??? - snarglėjosi Verksnėjus, krapštydamas iš akių kankorėžius. - Ar civilizuoti??
Samanėkai, tiesą sakant, nebuvo nei civilizuoti, nei kaip kitaip evoliucijos paveikti. Centriniame miške jų populiacija viršijo net plėšriųjų kadagių sąžalynus. Tačiau samanėkai buvo žemesni už kadagius, neturėjo šaknų, todėl nebuvo sėslūs. Užtat turėjo nuo dviejų iki septynių galūnių ir aštrų uodišką straublelį. Samanėkai paprastai būdavo tamsiai žalios arba melsvai pilkos spalvos ir neerzinami tiesiog kūpsodavo ant žemės kur papuola, tyliai niurgzdami. Samanėkai retkarčiais įvairovės dėlei susisukdavo kokį lizdą, kuris iš tolo priminė didelį skruzdėlyną, bet ilgai jame neužtrukdavo (tokiu būdu po visą centrinį mišką samanėkai jau buvo prisėję daugybę pilkapių, į kuriuos noriai, bet ne itin apdairiai įpuldavo tūlas grybautojas). Paprastai samanėkai misdavo skystu augaliniu maistu, bet nevengdavo pasivaišinti plastikiniais maišeliais (nors miške jų daug aptikdavo, šie sunkiai duodavosi įsiurbiami).
-Nė velnio! - kiek iš aukšto pareiškė Kontuzijus. - O tos jūsų knygos supuvusios gilės nevertos! Kur jau ten bus apie samanėkus, jei net apie mane neužsimenama... Na, greičiau! Tempkit čion malkas ir kitą kurą. Nes, jei nekrutėsit kaip pridera, apie samanėkus sužinosit daugiau nei norėtumėt!
-Betgi mes neturim degtukų, - suaimanavo Verksnėjus, negalėdamas prisiminti kitų būdų laužams kurti.
-Bet aš turiu titnago ir saldainių popierėlių! - pergalingai raportavo Kontuzijus. - Štai, visada nešiojuos.
Išvartoje netruko supleškėti didelis laužas, kuris skleidė juodų dūmų debesis (mat, Laužauskas atrado po kelmu kažkieno gudriai suslėptas senų padangų atsargas).
Laužas buvo suformuotas per labai trumpą laiką (iš Verksnėjaus buvo atimti net ir kankorėžiai, nekalbant jau apie kitokią privačią nuosavybę),
todėl ugniai smagiai svilinant medžių viršūnes į šviesą išpuolė šnopuojanti kaip įtrūkęs garo katilas žmogysta.
-Kodėl jūs vis dar ne medžiuose???!!! - sugargaliavo pasitaisydama skrybėlaitę ir braukdama nuo guminių batų spyglius. - Samanėkai lipa man ant kulnų! Ir ką sau galvojat? Saugumo departamentas tokio aukščio laužus draudžia!!!
-Samanėkai čia nelįs, - ramiai sučepsėjo Kontuzijus (visi kiti susislėpė už plačiosios jo nugaros). - Jie nepažįsta ugnies ir jos bijo. Samanėkai nėra gudrūs... O laužus aš pratęs kurti nuo pat mažumės. Tai mano meninės saviraiškos forma, taip sakant! Ir nieks tenedrįsta diskriminuot mano talento!!
Žmogysta nervingai išsišiepė Kontuzijaus šešėlyje ir skubiai apsidairė (aplink laužą iš tamsos sklido grėsmingas murmesys ir skrebenimas, žybčiojo akys ir straubleliai). Samanėkai jau susispietė išvartoje.
-Ir visgi turėčiau pranešti vadovybei, - neryžtingai suburbuliavo žmogysta.
-Vadovybei? - susidomėjo Verksnėjus, net pamiršęs šluostyt kumščiu ašarojančias nuo dūmų akis. - Aš ten kai ką pažįstu... Kas jūs tokia?
Žmogysta įtariai dėbtelėjo į išplaukusį Verksnėjaus veidą po Kontuzijaus alkūne:
-Aš Epitafija Karstaitė! - labai išdidëliškai gargtelėjo Karstaitė. - O kas jūs būsit? Ir kiek jūsų čia yra?? Nejau nežinot, kad po vidurnakčio centriniame miške draudžiama burtis į organizacijas, turinčias daugiau nei du narius??? Etikos sumetimais, suprantama...
Įsiviešpatavo tokia pat kapų tyluma, kokia buvo stojusi po Kontuzijaus prisistatymo ir kitais istoriniais lūžiais.
-Karstaitė??? - labai nepagarbiai pakartojo Laužauskas, stengdamasis tarti aiškiai ir autoritetingai, mat gerklėje tebestrigo sutinęs liežuvis.
Karstaitė įsmeigė į jį triuškinantį vos įžiūrimų juodų akelių žvilgsnį.
-Norėjau pasakyti, kokia reta ir įdomi pavardė... - užsikosėjo Laužauskas.
Bet, regis, jo pastangos neutralizuoti besimezgančią konfliktinę situaciją nebuvo itin našios. Karstaitė taikliai įspyrė Laužauskui į blauzdą ir užstaugė žemu trūksmingu balsu:
-Pavardę paveldėjau iš tėvo, kuris buvo politinis lavonas! Ji daugiau nieko su manim bendro neturi... Politinis myris genetiškai neperduodamas!
-Kas ten žino? - tyliai urgztelėjo Laužauskas, svarstydamas, ar dezinfekuoti tik blauzdą, ar visą apatinę kūno dalį.
Karstaitė negaišdama laiko skaičiavo grybautojus užlenkinėdama pirštus. Jos žvilgsnis užkliuvo už Pupulio, kuris drybsojo suleidęs nagus Pasvajokliui į alkūnę ir keiksnojo visus jam žinomus juvelyrinius dirbinius kulkosvaidžio ritmu.
-Ar žinot, kad organinių trąšų perteklius gali sukelti centrinio miško mikroklimato atšilimą? Štai jūs, gerbiamasis, - Karstaitė smerkiančiai užvažiavo Pupuliui rankine per sprandą. - Jūs smarkiai primenat kompostą. Jei nesat minėtasis kompostas, privalote pateikti atitinkamą pažymėjimą!
-Aš visai ne kompostas, - numirėliškai sušvebeldžiavo Pupulis. - Juk tai visi žino! Mes grybautojai ir tai akivaizdus faktas, nė nereikalaujantis įrodymų...
Karstaitė prasibrovė pro Verksnėjų, pasinaudojusį sąmyšiu ir tyliai traukiantį iš laužo apanglėjusius kankorėžių palaikus. Išblaškiusi strategiškai nepriekaištingais rankinės mostais Laužauską bei Pasvajoklį, pasilenkė virš Pupulio, nosimi vos neiškabindama jam akies:
-O grybavimo licenziją ar turit? O grybautojų teises?? Ir kur jūsų dokumentai, leidžiantys nešiotis krepšius bei kibirus??? Antai jūsų kibiras (Karstaitė čiupo Verksnėjų už ausies ir reikšmingai dėbtelėjo į kibirą iš puikaus geltono plastiko) ypač didelio kalibro! O šitas krepšys, atrodo, visai neatitinka grybavimo taros standartų!!
-Tai jūs iš po-policijos? - įtraukdamas galvą į pečius neramiai kelis sykius tūptelėjo vietoje Kontuzijus.
-Visai ne, aš iš sanitarinės centrinio miško inspekcijos! - Karstaitė kantriai visiems rodė antspauduotą liežuvį.
-Aaa, - lengviau atsidūsėjo Kontuzijus, kone užpūsdamas laužą. - Tada juk visai kitoniškas reikalas! O dabar, jei jau atviliojot čia tuos samanėkus, gal malonėtumėt juos ir išprašyti? Mes visi čia labai užsiėmę borovykų radybom ir negalim gaišti laiko! - mandagiai riaumodamas dėstė Kontuzijus. - Visiškai nesu tikras, kad mano užmokestis nebus suvirškintas per artimiausią pusvalandį...
-Oi, nebus! - ridenosi link laužo Pupulis. - Jaučiu, kad mano organizmas jį atmeta...
-I kurią pusę? - Kontuzijus drebindamas žemę puolė prie Pupulio [pastarasis, karčios patirties išmokytas, nuropojo į tamsą, vildamasis, kad jei Kontuzijus jį vis dėlto suras, tai bent prieš tai bus priverstas atsakančiai paieškoti].
-A-jai!!! - kvykdamas Pupulis beregint iššoko iš tamsos kaip kamštis. - Man kažkas įkando!!! (abu elfai krūmuose nebeapsikęsdami sinchroniškai užsimaukšlino rusvas pūkuotas ausines).
Kontuzijus vikriai čiupo jį už pakarpos ir apžiūrėjo pakeldamas virš laužo, kad Pupulio šonams tektų daugiau šviesos.
-Matau vieną samanėko įgėlimą...
-Ar tai mirtina??? - gedulingai surypavo Verksnėjus, paslaugiai iš suskrudusių kankorėžių kraudamas antkapį.
-Ar užkrečiama?? - įžvalgiai pasidomėjo Laužauskas, neapsispręsdamas, ar laikytis atokiau nuo laužo su infekuotu Pupuliu, ar nuo vis kraugeriškiau niurzgiančių samanėkų.
-Jo negalima laidoti centrinio miško teritorijoje, - grėsmingai perspėjo Karstaitė ir puolė aršiai kuistis rankinėje. - Nebent sudegintume, štai, regis, dar kažkur turėjau užsilikusios alyvos.
Kontuzijus nudrėbė rūkstantį Pupulį į kankorėžių kaugę, susigraudinęs Verksnėjus net leido jam apsikabinti savo taip dramatiškai ištuštėjusį kibirą.
-Samanėkų įkandimai nemirtini, nebent visas spiečius sugeltų, - paprotino Kontuzijus neišmanėlių minią. - Tik kad jie mauraligę perneša...
-Ką tokį? - tuoj sukluso Laužauskas ir pamiršęs atsargumą prisėlino arčiau.
Kontuzijus pakramsnojo kankorėžį, kurį beregint išspjovė, mat, nors tas buvo ir iš laužo (o Kontuzijus buvo įpratęs misti lauže apanglėjusiais produktais per daug nesirinkdamas), pasirodė besąs visai nevalgomas.
-Mauralige susirgęs labai pažaliuoja ir į bet kokius klausimus atsako iškalbingu maurojimu.
-Būūū??? - gailiai suūbavo Pupulis.
-Maždaug taip, - Kontuzijus pagyrė tekštelėdamas Pupuliui per petį savo galinga letena (Pupulis truputį įsmego į žemę).
-Bet minėtasis individas ir šiaip jau beveik mėlynas, - tęsė mintį Kontuzijus, įkišdamas galvą į laužą ir ieškodamas ten dar ko nors valgomo. - Todėl nemanau, kad samanėko įgėlimas jį kaip nors paveiks.
-Ar mauraligė pagydoma??? - Verksnėjus pabandė rankove nušveisti nuo kibirėlio Pupulio pirštų atspaudus.
-Nemačiau dar nė vieno išgijusio, - kategoriškai pareiškė Kontuzijus. - Tiesa, daugelis ligonių po kurio laiko atgauna įprastą spalvą, bet maurot nenustoja.
-Tai anokia čia liga? - nusivylė Laužauskas, vis dar akimis ieškodamas ant Pupulio pakaušio kokių nors mauraligės simptomų.
Karstaitė atrodė taip pat nuvilta, nes kažką burbėdama vėl paslėpė alyvos buteliuką rankinės dugne.
-Jus visus reikia uždaryti karantine arba nedelsiant dezinfekuoti ir sterilizuoti, - visai subjuro Karstaitė. - Po centrinį mišką išnešiosit labai pavojingą ligą! Gali ir epidemija kilti!!
-Kas ta epidemija? - sududeno Laužauskui ausin Pasvajoklis. - Ar čia kokia miškų dievybė? - svajingai pridūrė, grauždamas nagą.
-Dievybė, kurgi ne! Epidemija - tai tokia didelė liga, kai visi patampa įvairiai dėmėti ir nieko šviesaus gyvenime nebemato. Nors, atrodo ta Epitafija ir už Epidemiją piktesnė, tikiuosi, ją bent jau tas kadagys, kur iš paskos vilkosi, pričiups. Beje, kur jis prašapo???
-Kol samanėkai mus apsupę, negalėsim faravykų sugrybauti! - staiga prisiminė kelionės tikslą Verksnėjus, pabusdamas iš neramaus snaudulio (gerklėje susikaupusios ašaros garsiai gargaliavo ir jį prižadino).
Kontuzijus traškiai pasirąžė:
-Berods, mano statusas įpareigoja pateikti vieną išsigelbėjimo variantą.
-Ak, nejau mus vėl išvaduosit? - suinkštė jam po kojų Pupulis.
-Planas labai paprastas: reikia vieningai nuspręsti, ko bijo samanėkai, - Kontuzijus svariai atsikrenkštė. - Kadangi samanėkai vengia ugnies, siūlau padegti mišką!
-Girdėjai? - sucypė krūmuose elfas 052. - Griebk arbaletą ir nudobk jį, kol nepadegė dar ko nors!
-Pats ir griebk, - atšovė elfas 053. - Tavo arbaletas su optiniu taikikliu, o mano senos serijos, dar akis susigadinsiu besitaikydamas...
-Bet padegti miško negalima! - subaubė Karstaitė. - Tam reikia specialaus leidimo ir visuotinio balsavimo rezultatų.
-Anksčiau nereikėjo! - atrėžė Kontuzijus, dairydamasis lauže išvaizdesnio nuodėgulio.
-O jei nukentės borovykų bei faravykų radimvietės? - nedrąsiai tarstelėjo Verksnėjus. Jis ilgesingai žvelgė į kibiro tuštumą.
Kontuzijus susimąstė, jo galva gūdžiai sugirdždėjo.
-Ar dar kas nors bent kiek išmano apie samanėkus? - gana beviltiškai kreipėsi į nebyliai jį stebinčias mases.
-Samanėkai mėgsta gryną orą, - pasikasė skrybėlaitę Karstaitė. - Didelėje taršoje jie neišgyvena... Daugiau nieko nežinau.
Laužauskas niekinamai sukrutino nosį:
-Įdomu, kaip galėtume kuo greičiau užteršti vienu ypu visą centrinio miško orą???
-Aha! - džiugiai užstaugė Kontuzijus, sulapsėdamas ausimis. - Viso centrinio miško tai ne... Bet lokalinį užteršimą galiu organizuoti!
-Ak, nejau laužo smalkių negana? - kukliai įsiterpė Pasvajoklis, pernelyg vaizdžiai įsivaizduodamas šiltnamio efektą.
-Matyt negana, jei samanėkai vis dar čia! - Kontuzijus karingai nusimovė kelnes ir nušleivojo į tamsą.
-Oi, - droviai prisidengė išskėstais pirštais akis Karstaitė. - Kaip drastiška! Tikiuosi, tai neprieštarauja įstatymams? Ir ką jis ketina daryti??
Grybautojai dėl atsargos susispietė į krūvą, tik Pupulis, kaip mauraligės auka, liko prie laužo ir tingiai masažavo pilvą, bandydamas užčiuopti žiedą, nes jam kažkodėl pasirodė, kad anas labai jau pasunkėjo...
-Kodėl jis atkišo samanėkams pliką sėdynę? - supanikavo elfas 053.
-Jokios nuovokos apie civilizuotą elgesį! - kedendamas strėlių plunksnas sumurmėjo elfas 052. - Na ir laikų sulaukėm! O juk sakiau, reikėjo jį iš pat pradžių nukenksminti... Nujaučiu negera!
Kol elfai glūdėjo krūmuose kamuojami blogiausios nuojautos, Kontuzijus skardžiai driokstelėjo, atsitiesęs apsidairė, gėrėdamasis nuveiktu žygdarbiu, ir šaltakraujiškai užsitraukė kelnes net iki pažastų.
-Matėt? - kreipėsi į grybautojus. - Samanėkų kaip nebūta!!
Tačiau grybautojai ir Karstaitė atkakliai tylėjo, ūmios dujų atakos išguldyti. Nė vienas nebuvo spėjęs pasinaudoti dujokauke (kurios šiaip niekas ir neturėjo, o to krašto žmonės tokių prietaisų išvis nepažinojo).
-Purkšk greičiau! Ne, tik ne į akis, jis gi mėtinis!!! - klykavo krūmuose vienišas elfo balselis. Elfas 053 sukandęs dantis darbavosi oro gaivikliu.
-Trauk šen ir vanilinį - nieko nebus! - kliegė elfas 052, apkaišydamas aplinkinius samanų kupstus smilkalų lazdelėmis. - Pasiuto! Tik trolis galėjo iškrėsti tokią niekšybę!! Reikės jo bylą peržiūrėt... Purkšk ir čia, štai koks nuodingų dujų debesis atslenka!
-Aš jau pirštų nebejaučiu, purkšk dabar tu, - elfas 053 įbruko elfui 052 į delną gaiviklio balionėlį. - Verčiau dar kelias aromatingąsias žvakes uždegsiu... Tai orkų padermė! Kai pulsim, palik tą Kontuzijų man - pats noriu jam skalpą nudirti!
-Galėsi dirti, bet pribaigsiu jį aš! - spygtelėjo elfas 052, numetęs tuščią gaiviklio balionėlį ir plačiai šlakstydamas kvepalus. - Lėta ir skausminga smurtinė mirtis, - sumurkė pasigardžiuodamas ir nuožmiai kaukštelėjo iki mėlynumo išbalintais dantimis.

būkit pagarbyti, forumieciai...

:shock: jei ką domina mano nevertėliškos sapalionės, kurios net batams pasivalyt netinka genialiosios forumiečių kūrybos sąvartų akivaizdoj...
tai kukliai bei nužemintai informuoju vertybių skalėje nesigaudančius, jog yra "niekų [FE...]fejerijos" tęsinys...
...o bet tačiau dievobaimingaumas ir kitos kilnios paskatos neleidžia dar labiau visokiu ten kompostu foruma užversti...
...žodžiu depresyviai lendu po velėna ir dar parduodu įpatinguosius linkėjimus LotLeaf nuo FigLeaf - te jos kompas greičiau iš pelenų kyla, nes juk visi anoniminiai internoholikai puikiai išmano kokios lomkės apninka kontempliuojant pajuodusį bei atšalusį monitorių... 😉