Žinutė #1
Quenta Silmarillion
II skyrius
Apie Aulę ir Javaną
Pasakojama, kad dvarfus Viduržemės tamsoj iš pradžių padarė Aulė, mat jis taip troško Vaikų atėjimo, geidė turėti mokinių, kuriems dėstytų savąją žiniją bei amatus, kad nepanoro laukti Ilūvataro sumanytųjų pasirodymo. Ir Aulė padarė dvarfus tokius, kokie jie dabar tebėra, nes turėjusių ateiti Vaikų pavidalai pačiam buvo neaiškūs, o ir Melkoro galia buvo apsiautusi Žemę – tad Aulė jų norėjo stiprių ir nepasiduodančių. Tačiau baimindamasis, kad kiti valos jo darbą gali pasmerkti, kaldino slapčia: ir pirmuosius padarė Septynis dvarfų Tėvus menėje po kalnais, Viduržemėje.
O Ilūvataras žinojo, kas padaryta, ir tik Aulei užbaigus savo darbą ir patenkintam ėmus mokyti dvarfus jiems sukurtos kalbos, Ilūvataras jam prabilo; Aulė išgirdo jo balsą ir nutilo. O Ilūvataro balsas jam kalbėjo:
- Kodėl tujen tatai padarei? Kodėl bandai darbą, kuriam, žinai, tavosios galios ir padėties nepakanka? Nesgi tujen iš manęs kaip dovaną turi tik savo paties būtį, ir ne daugiau, taigi tavųjų rankų ir minčių padarai gali gyventi tik iš tos būties: judės, kai tujen užsimanysi juos pajudinti, o jei mintis kitur klajos, stovės nejudrūs. Ar to trokšti?
Tuomet Aulė atsakė:
- Tokios viešpatystės netroškau. Troškau dalykų, kitokių nei aš pats, juos mylėti ir mokyti, kad jie taip pat galėtų pajusti Ea, kurį tujen būtin atvedei, grožį. Nes man regėjos, kad Ardoje esama daugybė vietos, kuria ne vienas džiaugtis galėtų, tačiau šios erdvės daugiausia tuščios ir nebylios. Per savo nekantrumą puoliau kvailybėn. Tačiau daiktų tvėrimas mano širdy yra iš to, kad tujen pats mane sutvėrei, o nenuovokus vaikas tėvo žygdarbius žaisti gali ne su mintim apie pašaipą, bet vien todėl, kad yra savo tėvo sūnus. Tačiau ką dabar man daryti, kad tujen ant manęs amžinai nerūstautum? Kaip vaikas savo tėvui siūlau tamstai šiuos daiktus, rankų, kurias tujen sutvėrei, triūsą. Daryk su jais, kas tamstai tinka. Tik ar neturėčiau sunaikinti savo puikybės vaisiaus?
Taigi Aulė paėmė didelį kūjį dvarfams sudaužyti ir pravirko. Tačiau Ilūvatarui dėl tokio nuolankumo Aulės ir jo troškimo pagailo; o dvarfai susigūžė nuo kūjo, išsigando, nulenkė galvas ir maldavo pasigailėti. Ilūvataro balsas Aulei tarė:
- Tamstos pasiūlymą priėmiau dargi kai jį tarei. Ar tujen nematai, kad šie padarai dabar turi savo gyvenimus ir kalba savais balsais? Kitaip jie nebūtų vengę nei tavo smūgio, nei jokio tavo įsako.
Tada Aulė nuleido kūjį ir pradžiugo, ir dėkojo Ilūvatarui, tardamas:
- Lai Eru palaimina mano darbą ir jį pataiso!
Tačiau Ilūvataras, vėl prabilęs, tarė:
- Aš daviau būtį ainų mintims Pasaulio pradžioje, o dabar priėmiau tavo troškimą ir jam suteikiau tenai vietą, bet niekaip kitaip tamstos rankų darbo netaisysiu ir kokį jį tujen padarei, toks jis ir liks. Tik nepakęsiu, kad anie ateitų anksčiau už mano minčių Pirmagimius ir kad tujen už nekantrumą būtum apdovanotas. Jie dabar miegos tamsoje po akmeniu ir neateis, ligi Žemėje atbus Pirmagimiai; ir iki tada tujen su jais lauksite, kad ir kaip ilgai pasirodytų. Tačiau laikui atėjus, aš juos pabudinsiu ir jie bus tamstai tarsi vaikai; dažnai nesutarimų kils tarp šiųjų ir manųjų – mano įvaikintų ir mano pasirinktų – vaikų.
Tuomet Aulė paguldė Septynis dvarfų Tėvus ilsėtis toli viena nuo kitos išbarstytose vietose ir sugrįžęs į Valinorą laukė, ilgiems metams slenkant.
Kadangi dvarfai atsirado Melkoro galybės dienomis, Aulė juos sutvėrė stiprius ir atsparius. Todėl jie yra tvirti kaip akmuo, užsispyrę, greiti draugų bei priešų susirasti ir pakelia darbą, alkį, kūno sužeidimus drąsiau nei visos kitos kalbančios tautos. Jie gyvena ilgai, daug ilgiau nei žmonės, bet ne amžinai. Kadaise Viduržemės elfų manyta, jog mirę dvarfai virsta žeme ir akmeniu, iš kurių buvo padaryti, tačiau anie patys taip nebuvo įsitikinę. Mat jie sako, kad Aulė Sutvarytojas, kurį jie vadina Mahalu, jais rūpinasi ir surenka Mandose atskirose menėse ir kad jųjų senovės Tėvams jis pranešęs, jog Ilūvataras juos pašvęsiąs bei Pabaigoje suteiksiąs vietą tarpu Vaikų. Tuomet jų užduotis būsianti tarnauti Aulei ir gelbėti jam iš naujo tvarijant Ardą po Paskutiniojo Mūšio. Dvarfai taip pat sako, kad Septyni jų Tėvai grįžta gyventi savo giminėse su tais pačiais senoviniais vardais: iš šių Durinas – elfams draugiškiausios genties, turėjusios rūmus Kazad-dūme, protėvis – vėlesniais amžiais susilaukė didžiausios šlovės.
Aulė, triūsdamas su dvarfais, slėpė savo darbą nuo kitų valų, tačiau galiausiai atvėrė mintis Javanai ir papasakojo apie visa, kas nutiko. Tuomet Javana jam tarė:
- Eru gailestingas. Dabar matau, kad tamstos širdis džiūgauja, ir yra dėl ko – mat tujen gavai ne tik atleidimą, bet ir dovaną. Tačiau kadangi šį sumanymą slėpei nuo manęs iki pat pabaigdamas vykdyti, tamstos vaikai menkai mylės tai, ką aš myliu. Jie pirmiausia mėgs daiktus, padarytus savo pačių rankom, - kaip ir jų tėvas. Jie rausis žemėn, o dalykų, ant jos augančių ar gyvenančių, nepaisys. Daug medžių pajus be gailesčio kandančią jų geležį.
Tačiau Aulė atsakė:
- Taip būsią ir su Ilūvataro Vaikais, mat jie valgys ir statys. Nors tamstos karalijos daiktai patys savaime vertingi ir vertingi būtų, jei ir jokie Vaikai neturėtų ateiti, Eru pastariesiems suteiks valdžią, o jie naudos viską, ką Ardoje ras: nors, Eru sumanymu, ne be pagarbos bei dėkingumo.
- Nebent Melkoras jų širdis aptemdytų, - pratarė Javana.
Ji nenusiramino ir širdyje sielvartavo, baimindamasi to, kas galėtų būti padaryta Viduržemei vėlesnėmis dienomis. Todėl ji nuėjo pas Manvę ir, neišduodama pasitarimo su Aule, kalbėjo:
- Ardos Karaliau, ar tiesa, kaip Aulė man pasakojo, kad Vaikai atėję turėsią valdžią visiems mano padarytiems dalykams, galėsią daryti su jais, ką panorės?
- Tiesa, - atsiliepė Manvė. – Bet kodėl klausi, juk tamstai nereikia Aulės pamokymų?
Javana nutilo ir žvelgė savo pačios mintysna. Taip ji atsakė:
- Nes manoji širdis nerimsta, galvodama apie vėlesnes dienas. Visi mano darbai man mieli. Ar nepakanka, kad Melkoras tiek daug jų sudarkė? Negi niekas iš to, ką sukūriau, nebus kitų nevaldomas?
- Jei turėtum pasirinkimą, ką išsaugotum? – paklausė Manvė. – Kas iš visos tamstos karalijos širdžiai artimiausias?
- Visi turi savo vertę, - tarė Javana, - ir kiekvienas prisideda prie kito vertingumo. Tačiau kelvar gali sprukti ir apsiginti, o olvar - tie, kurie auga, - negali. Tarp anųjų man labai mieli medžiai. Ilgai augę, greitai jie bus nukertami, ir mažai jų bus gedima, nebent mokėtų duoklę vaisiais ant šakų. Šitaip savo mintyse regiu. O, kad medžiai galėtų šnekėti už visus dalykus su šaknim ir bausti tuos, kurie juos skriaudžia!
- Keista mintis, - pratarė Manvė.
- Bet ji buvo Giesmėje, – atsiliepė Javana. – Nes kol tujen buvai danguj, su Ulmu tverdamas debesis ir liedamas lietų, aš kėliau didelių medžių šakas, kad jį gertų, ir kai kurie vėjyje bei liūtyje giedojo Ilūvatarui.
Tuomet Manvė sėdėjo tylus, o Javanos mintis, įdėta jo širdin, augo ir skleidėsi; ir ją išvydo Ilūvataras. Manvei ėmė atrodyti, kad Giesmė dar sykį sukilo aplink jį, ir jis atkreipė dėmesį, kiek dalykų anksčiau buvo girdėjęs, bet nepastebėjęs. Galiausiai atsinaujino Vizija, bet dabar nebuvo tolima, mat jis pats joje buvo, tačiau regėjo, kad viską laikė Ilūvataro ranka; ir ranka įėjo vidun, iš jos kilo daug keistybių, ligi tol buvusių nuo jo paslėptų ainų širdyse.
Tuomet Manvė atbudo, nusileido pas Javaną ant Ezeloharo ir prisėdo šalia jos po Dviem Medžiais. Manvė bylojo:
- O Kementare, Eru kalbėjo, tardamas: „Ar kas iš valų mano, kad aš negirdėjau visos Giesmės, net menkiausio silpniausio balso skambėjimo? Žvelkite! Bundant Vaikams, Javanos mintis taip pat atbus ir iškvies dvasių iš tolybių, o jos įeis tarpu kelvar bei olvar, kai kurios juose gyvens ir bus gerbiamos, o jų teisingo pykčio bus bijoma. Kurį laiką: kolei Pirmagimiai galingi, o Antragimiai jauni.” Bet argi dabar nebeprisimeni, Kementare, kad tamstos mintis ne visad viena giedojo? Ar nesusitiko manoji ir tavoji mintys, kad mudu plasnojova drauge tarsi dideliu paukščiu, sklandančiu viršum debesų? Tatai taip pat, Ilūvatarui domėn paėmus, gaus būtį, ir prieš Vaikams atbundant tartum vėjas su sparnais pakils Vakarų Valdovų Ereliai.
Tada Javana pradžiugo, atsistojo, tiesdama rankas į dangų, ir tarė:
- Aukštai kops Kementarės medžiai, kad Karaliaus Ereliai juose galėtų gyventi!
Bet Manvė irgi pakilo ir, rodėsi, stovėjo tokis aukštas, kad jo balsas lig Javanos leidosi kaip iš vėjų takų.
- Ne, - prakalbo jis, - tik Aulės medžiai bus pakankamai aukšti. Tai kalnuose Ereliai gyvens ir girdės balsus tų, kurie mūsų šaukiasi. O giriose vaikštinės Medžių Piemenys.
Tuokart Manvė ir Javana išsiskyrė, o Javana sugrįžo pas Aulę, kuris savo kalvėje liejo išlydytą metalą į formą.
- Eru dosnus, - ji tarė. – Dabar tesižiūri tavieji vaikai! Nes giriose klajos galybė, kurios įniršį sukelti jiems bus pavojinga.
- Vis vien jiems reikės medienos, - atsiliepė Aulė ir tęsė savo kalvystę.
----
SMULKI TAISA 2006-06-22 00:52 -- medžio->medienos, vis viena->vis vien. Atsižvelgiant į WE pasiūlymą.
II skyrius
Apie Aulę ir Javaną
Pasakojama, kad dvarfus Viduržemės tamsoj iš pradžių padarė Aulė, mat jis taip troško Vaikų atėjimo, geidė turėti mokinių, kuriems dėstytų savąją žiniją bei amatus, kad nepanoro laukti Ilūvataro sumanytųjų pasirodymo. Ir Aulė padarė dvarfus tokius, kokie jie dabar tebėra, nes turėjusių ateiti Vaikų pavidalai pačiam buvo neaiškūs, o ir Melkoro galia buvo apsiautusi Žemę – tad Aulė jų norėjo stiprių ir nepasiduodančių. Tačiau baimindamasis, kad kiti valos jo darbą gali pasmerkti, kaldino slapčia: ir pirmuosius padarė Septynis dvarfų Tėvus menėje po kalnais, Viduržemėje.
O Ilūvataras žinojo, kas padaryta, ir tik Aulei užbaigus savo darbą ir patenkintam ėmus mokyti dvarfus jiems sukurtos kalbos, Ilūvataras jam prabilo; Aulė išgirdo jo balsą ir nutilo. O Ilūvataro balsas jam kalbėjo:
- Kodėl tujen tatai padarei? Kodėl bandai darbą, kuriam, žinai, tavosios galios ir padėties nepakanka? Nesgi tujen iš manęs kaip dovaną turi tik savo paties būtį, ir ne daugiau, taigi tavųjų rankų ir minčių padarai gali gyventi tik iš tos būties: judės, kai tujen užsimanysi juos pajudinti, o jei mintis kitur klajos, stovės nejudrūs. Ar to trokšti?
Tuomet Aulė atsakė:
- Tokios viešpatystės netroškau. Troškau dalykų, kitokių nei aš pats, juos mylėti ir mokyti, kad jie taip pat galėtų pajusti Ea, kurį tujen būtin atvedei, grožį. Nes man regėjos, kad Ardoje esama daugybė vietos, kuria ne vienas džiaugtis galėtų, tačiau šios erdvės daugiausia tuščios ir nebylios. Per savo nekantrumą puoliau kvailybėn. Tačiau daiktų tvėrimas mano širdy yra iš to, kad tujen pats mane sutvėrei, o nenuovokus vaikas tėvo žygdarbius žaisti gali ne su mintim apie pašaipą, bet vien todėl, kad yra savo tėvo sūnus. Tačiau ką dabar man daryti, kad tujen ant manęs amžinai nerūstautum? Kaip vaikas savo tėvui siūlau tamstai šiuos daiktus, rankų, kurias tujen sutvėrei, triūsą. Daryk su jais, kas tamstai tinka. Tik ar neturėčiau sunaikinti savo puikybės vaisiaus?
Taigi Aulė paėmė didelį kūjį dvarfams sudaužyti ir pravirko. Tačiau Ilūvatarui dėl tokio nuolankumo Aulės ir jo troškimo pagailo; o dvarfai susigūžė nuo kūjo, išsigando, nulenkė galvas ir maldavo pasigailėti. Ilūvataro balsas Aulei tarė:
- Tamstos pasiūlymą priėmiau dargi kai jį tarei. Ar tujen nematai, kad šie padarai dabar turi savo gyvenimus ir kalba savais balsais? Kitaip jie nebūtų vengę nei tavo smūgio, nei jokio tavo įsako.
Tada Aulė nuleido kūjį ir pradžiugo, ir dėkojo Ilūvatarui, tardamas:
- Lai Eru palaimina mano darbą ir jį pataiso!
Tačiau Ilūvataras, vėl prabilęs, tarė:
- Aš daviau būtį ainų mintims Pasaulio pradžioje, o dabar priėmiau tavo troškimą ir jam suteikiau tenai vietą, bet niekaip kitaip tamstos rankų darbo netaisysiu ir kokį jį tujen padarei, toks jis ir liks. Tik nepakęsiu, kad anie ateitų anksčiau už mano minčių Pirmagimius ir kad tujen už nekantrumą būtum apdovanotas. Jie dabar miegos tamsoje po akmeniu ir neateis, ligi Žemėje atbus Pirmagimiai; ir iki tada tujen su jais lauksite, kad ir kaip ilgai pasirodytų. Tačiau laikui atėjus, aš juos pabudinsiu ir jie bus tamstai tarsi vaikai; dažnai nesutarimų kils tarp šiųjų ir manųjų – mano įvaikintų ir mano pasirinktų – vaikų.
Tuomet Aulė paguldė Septynis dvarfų Tėvus ilsėtis toli viena nuo kitos išbarstytose vietose ir sugrįžęs į Valinorą laukė, ilgiems metams slenkant.
Kadangi dvarfai atsirado Melkoro galybės dienomis, Aulė juos sutvėrė stiprius ir atsparius. Todėl jie yra tvirti kaip akmuo, užsispyrę, greiti draugų bei priešų susirasti ir pakelia darbą, alkį, kūno sužeidimus drąsiau nei visos kitos kalbančios tautos. Jie gyvena ilgai, daug ilgiau nei žmonės, bet ne amžinai. Kadaise Viduržemės elfų manyta, jog mirę dvarfai virsta žeme ir akmeniu, iš kurių buvo padaryti, tačiau anie patys taip nebuvo įsitikinę. Mat jie sako, kad Aulė Sutvarytojas, kurį jie vadina Mahalu, jais rūpinasi ir surenka Mandose atskirose menėse ir kad jųjų senovės Tėvams jis pranešęs, jog Ilūvataras juos pašvęsiąs bei Pabaigoje suteiksiąs vietą tarpu Vaikų. Tuomet jų užduotis būsianti tarnauti Aulei ir gelbėti jam iš naujo tvarijant Ardą po Paskutiniojo Mūšio. Dvarfai taip pat sako, kad Septyni jų Tėvai grįžta gyventi savo giminėse su tais pačiais senoviniais vardais: iš šių Durinas – elfams draugiškiausios genties, turėjusios rūmus Kazad-dūme, protėvis – vėlesniais amžiais susilaukė didžiausios šlovės.
Aulė, triūsdamas su dvarfais, slėpė savo darbą nuo kitų valų, tačiau galiausiai atvėrė mintis Javanai ir papasakojo apie visa, kas nutiko. Tuomet Javana jam tarė:
- Eru gailestingas. Dabar matau, kad tamstos širdis džiūgauja, ir yra dėl ko – mat tujen gavai ne tik atleidimą, bet ir dovaną. Tačiau kadangi šį sumanymą slėpei nuo manęs iki pat pabaigdamas vykdyti, tamstos vaikai menkai mylės tai, ką aš myliu. Jie pirmiausia mėgs daiktus, padarytus savo pačių rankom, - kaip ir jų tėvas. Jie rausis žemėn, o dalykų, ant jos augančių ar gyvenančių, nepaisys. Daug medžių pajus be gailesčio kandančią jų geležį.
Tačiau Aulė atsakė:
- Taip būsią ir su Ilūvataro Vaikais, mat jie valgys ir statys. Nors tamstos karalijos daiktai patys savaime vertingi ir vertingi būtų, jei ir jokie Vaikai neturėtų ateiti, Eru pastariesiems suteiks valdžią, o jie naudos viską, ką Ardoje ras: nors, Eru sumanymu, ne be pagarbos bei dėkingumo.
- Nebent Melkoras jų širdis aptemdytų, - pratarė Javana.
Ji nenusiramino ir širdyje sielvartavo, baimindamasi to, kas galėtų būti padaryta Viduržemei vėlesnėmis dienomis. Todėl ji nuėjo pas Manvę ir, neišduodama pasitarimo su Aule, kalbėjo:
- Ardos Karaliau, ar tiesa, kaip Aulė man pasakojo, kad Vaikai atėję turėsią valdžią visiems mano padarytiems dalykams, galėsią daryti su jais, ką panorės?
- Tiesa, - atsiliepė Manvė. – Bet kodėl klausi, juk tamstai nereikia Aulės pamokymų?
Javana nutilo ir žvelgė savo pačios mintysna. Taip ji atsakė:
- Nes manoji širdis nerimsta, galvodama apie vėlesnes dienas. Visi mano darbai man mieli. Ar nepakanka, kad Melkoras tiek daug jų sudarkė? Negi niekas iš to, ką sukūriau, nebus kitų nevaldomas?
- Jei turėtum pasirinkimą, ką išsaugotum? – paklausė Manvė. – Kas iš visos tamstos karalijos širdžiai artimiausias?
- Visi turi savo vertę, - tarė Javana, - ir kiekvienas prisideda prie kito vertingumo. Tačiau kelvar gali sprukti ir apsiginti, o olvar - tie, kurie auga, - negali. Tarp anųjų man labai mieli medžiai. Ilgai augę, greitai jie bus nukertami, ir mažai jų bus gedima, nebent mokėtų duoklę vaisiais ant šakų. Šitaip savo mintyse regiu. O, kad medžiai galėtų šnekėti už visus dalykus su šaknim ir bausti tuos, kurie juos skriaudžia!
- Keista mintis, - pratarė Manvė.
- Bet ji buvo Giesmėje, – atsiliepė Javana. – Nes kol tujen buvai danguj, su Ulmu tverdamas debesis ir liedamas lietų, aš kėliau didelių medžių šakas, kad jį gertų, ir kai kurie vėjyje bei liūtyje giedojo Ilūvatarui.
Tuomet Manvė sėdėjo tylus, o Javanos mintis, įdėta jo širdin, augo ir skleidėsi; ir ją išvydo Ilūvataras. Manvei ėmė atrodyti, kad Giesmė dar sykį sukilo aplink jį, ir jis atkreipė dėmesį, kiek dalykų anksčiau buvo girdėjęs, bet nepastebėjęs. Galiausiai atsinaujino Vizija, bet dabar nebuvo tolima, mat jis pats joje buvo, tačiau regėjo, kad viską laikė Ilūvataro ranka; ir ranka įėjo vidun, iš jos kilo daug keistybių, ligi tol buvusių nuo jo paslėptų ainų širdyse.
Tuomet Manvė atbudo, nusileido pas Javaną ant Ezeloharo ir prisėdo šalia jos po Dviem Medžiais. Manvė bylojo:
- O Kementare, Eru kalbėjo, tardamas: „Ar kas iš valų mano, kad aš negirdėjau visos Giesmės, net menkiausio silpniausio balso skambėjimo? Žvelkite! Bundant Vaikams, Javanos mintis taip pat atbus ir iškvies dvasių iš tolybių, o jos įeis tarpu kelvar bei olvar, kai kurios juose gyvens ir bus gerbiamos, o jų teisingo pykčio bus bijoma. Kurį laiką: kolei Pirmagimiai galingi, o Antragimiai jauni.” Bet argi dabar nebeprisimeni, Kementare, kad tamstos mintis ne visad viena giedojo? Ar nesusitiko manoji ir tavoji mintys, kad mudu plasnojova drauge tarsi dideliu paukščiu, sklandančiu viršum debesų? Tatai taip pat, Ilūvatarui domėn paėmus, gaus būtį, ir prieš Vaikams atbundant tartum vėjas su sparnais pakils Vakarų Valdovų Ereliai.
Tada Javana pradžiugo, atsistojo, tiesdama rankas į dangų, ir tarė:
- Aukštai kops Kementarės medžiai, kad Karaliaus Ereliai juose galėtų gyventi!
Bet Manvė irgi pakilo ir, rodėsi, stovėjo tokis aukštas, kad jo balsas lig Javanos leidosi kaip iš vėjų takų.
- Ne, - prakalbo jis, - tik Aulės medžiai bus pakankamai aukšti. Tai kalnuose Ereliai gyvens ir girdės balsus tų, kurie mūsų šaukiasi. O giriose vaikštinės Medžių Piemenys.
Tuokart Manvė ir Javana išsiskyrė, o Javana sugrįžo pas Aulę, kuris savo kalvėje liejo išlydytą metalą į formą.
- Eru dosnus, - ji tarė. – Dabar tesižiūri tavieji vaikai! Nes giriose klajos galybė, kurios įniršį sukelti jiems bus pavojinga.
- Vis vien jiems reikės medienos, - atsiliepė Aulė ir tęsė savo kalvystę.
----
SMULKI TAISA 2006-06-22 00:52 -- medžio->medienos, vis viena->vis vien. Atsižvelgiant į WE pasiūlymą.
Lenkiu prieš jus galvą 
.
.
