Taigi, štai mano sutrumpinimas. Tai, ką reikia mokytis (pirmąjį tikrai geriau skaitykit, tik išraiškingai), pajuodinta. Gal būtų logiška, jei Laiqua kaip Berenas ir jo dainą paskaitytų?
Vert. nukrypt.: jau prie Ainulindalės apie "kalimą" kalbėjom, kad to nėra originale - bet tas "savo laimės, likimo kalvis" labai gundo su likimu taip sakyt.
Beje, leithian – release, freeing, release from bondage (žodynas). Tad kaip stovyklai bus geriau be "vergovių".
<hr>
Poringė apie Leithian, Išlaisvinimą, – pirmoji iš ilgiausiųjų Silmarillion sakmių
I.1. Elvės šeima Dorijate
Tais laikais, kai elfai keliavo vakaruosna išvysti Medžių šviesos, telerų karalius Elwë Singollo, vėliau vadintas Elu Thingol, atsiskyręs nuo kitų išgirdo nepaprastą giesmę. Jis užmiršo savo tautą ir žengė gilyn į girią, kur laukymėje po žvaigždėmis pamatė mają Melian. Juodu susiėmė už rankų ir ilgus metus išstovėjo nepratarę nė žodžio. Vėliau abudu karaliavo Dorijate. Ir daug seniau, nei po pirmąsyk patekėjusios Saulės spinduliais nubudo žmonės, gimė jų dukra Lúthien.
I.2. Felagundas Belerijande
Po daugelio metų Viduržemėn Morgotą atsiviję noldos nesėdėjo rankas sudėję. Finarfino sūnus auksaplaukis Finrodas pastatė tvirtovę saloje Tol Sirion ir Narogo upės kranto olose įrengė Nargotrondo menes. Pagalbininkai dvarfai praminė jį Felagundu – Olų Skobėju. Jis pirmasis susidraugavo su atėjusiais į Belerijandą žmonėmis. O per Dagor Bragollach, Netikėtosios Liepsnos mūšį, žmonių valdovas Barahiras išgelbėjo orkų apsuptą Felagundą. Finrodas prisiekė esant reikalui padėsiąs Barahirui ir jo gentainiams, ir kaip ženklą padovanojo savo žiedą.
II.1. Berenas Dortonijone
Barahiras trūk-plyš neapleido siaubiamo Dortonijono. Morgoto parankinis Sauronas pergudravo vieną jo vyrų ir tasai išdavė bendražygius. Išsigelbėjo tik kelionėje buvęs Barahiro sūnus, Berenas. Grįžęs jis nužudė orkų vadą ir atėmė iš jo tėvo ranką su Felagundo žiedu. Berenas dar ketverius metus priešinosi Dortonijone. Paukščiai ir žvėrys padėdavo jam, o jis nuo tol nevalgė jų mėsos. Galiausiai visas tas kraštas virto piktžaizde, tad Berenas užkopė į „Gorgoroto, Siaubo kalnų, aukštybes, ir toliuose įžiūrėjo Dorijato žemę. Ten jo širdyje radosi ketinimas nusileisti į Paslėptąją Karalystę, kur dar nebuvo žengusi mirtingojo koja.
Baugi buvo kelionė į pietus. Statūs buvo Ered Gorgoroth šlaitai, o papėdėje tysojo šešėliai, pakloti dar prieš Mėnulio patekėjimą. Už jų plytėjo (...) tyrlaukiai, kuriuose susiėjo Saurono kerai ir Melijanos galia, tvyrojo šiurpas bei beprotybė. (...) Ši kelionė nelaikoma menkiausiu iš Bereno žygdarbių, bet vėliau jis niekam apie ją neužsimindavo, kad siaubas vėl neapimtų sąmonės, ir niekas nežino, kaip jis surado kelią (...). Ir perėjo jis raizginius, Melijanos apie Tingolo karalystę nuaustus, kaip kad ji buvo išpranašavusi: didi lemtis buvo jam skirta.“
II.2.a. Susitikimas
„Berenas atėjo į Dorijatą klupinėdamas, žilas ir sulinkęs it po daugybės sielvarto metų našta (...). Tačiau vasarą, klajodamas po (...) girias, vakare tekant mėnuliui jis užtiko Lūtijeną, Tingolo ir Melijanos dukrą, kai ji šoko ant nevystančios žolės laukymėse prie Esgalduino. Tuomet užmiršo jis savo skausmą ir paliko apžavėtas, nes Lūtijena buvo gražiausioji iš visų Ilūvataro Vaikų. Mėlynas buvo jos rūbas it giedras dangus, o akys – pilkos lyg žvaigždėtas vakaras; jos skraistė buvo išsiūta aukso gėlėmis, o plaukai – tamsūs lyg prieblandos šešėliai. Kaip blyksniai ant medžių lapų, kaip tyro vandens čiurlenimas, kaip žvaigždės virš pasaulio ūkanų buvo jos didybė ir meilumas; o josios veide žibėjo šviesa.
Bet ji dingo iš akių, o jis prarado žadą (...) ir ilgai klaidžiojo giriomis jos ieškodamas (...). Širdyje ją pavadino Tinūvijele, kas Pilkųjų elfų kalba reiškia Lakštingala, prieblandos dukra (...). Matydavo ją iš tolo kaip lapus rudens vėjuose, o žiemą – kaip žvaigždę ant kalvos, bet grandinės kaustė jo kojas.
Pavasario išvakarėse stojo apyaušrio metas, ir Lūtijena šoko ant žalios kalvos. Staiga ji uždainavo. Veržli, širdį verianti buvo jos daina, kaip giesmė vyturėlio, kuris pakyla iš nakties vartų ir lieja čiulbesį tarp nykstančių žvaigždžių, regėdamas saulę už pasaulio sienų; ir atlaisvino Lūtijenos daina žiemos pančius, užšalę vandenys prašneko, gėlės kilo iš šaltos žemės, kur žengė jos koja.
Tada pranyko Bereną kaustę tylos kerai, ir jis pakvietė ją, šaukdamas Tinūvijelę, o girios aidas atkartojo vardą. Ji stabtelėjo nustebusi ir nebespruko, o Berenas prisiartino. Kai tik jinai į jį pažvelgė, jos lemtis buvo nulemta, ji pamilo jį; tačiau išslydo iš rankų ir dingo iš akių brėkštant dienai. Berenas (..) griuvo ant žemės tarsi tas, kuris iškart pakirstas ir palaimos, ir širdgėlos (...), o pabudęs buvo šaltas it akmuo, jo širdis – dyka ir apleista. Klejodamas jis ėjo apgraibomis tarsi tasai, kuris netikėtai apako ir bando rankomis sugriebti išnykusią šviesą. Taip jis pradėjo kančia mokėti už jam skirtą skirtą dalią, o ta dalia teko ir Lūtijenai: jinai, būdama nemirtinga, pasidalino jo mirtingumu, būdama laisva, gavo jo grandinę, ir jos kančia buvo didesnė nei pažintoji bet kieno iš Eldalijės.
(...) jinai sugrįžo pas jį, sėdintį niūrų, ir seniai seniai Paslėptojoje Karalystėje padavė jam ranką. Po to dažnai ji ateidavo, ir juodu slapčia kartu vaikščiojo giriomis (...); ir niekas iš Ilūvataro Vaikų nepatyrė tokio didžio džiaugsmo, nors trumpai jis tetruko.
Tačiau dainius Daeronas taip pat buvo pamilęs Lūtijeną; jis užtiko ją susitikinėjant su Berenu ir išdavė tai Tingolui. Tada Karalių apėmė pyktis“ – jis mirtingų žmonių net nepriimdavo tarnybon. Lūtijena pasiekė, kad jis prisiektų nenužudyti ir neįkalinti Bereno. Tačiau Tingolas pasiuntė tarnus atvesdinti Bereną į Menegrotą it piktadarį; bet Lūtijena pati atvedė Bereną prie Tingolo sosto, tarsi gerbiamą svečią.
II.2.b Ir pasiuntė jį...
Lūtijena pasakė, kad šis vyras „yra Berenas, Barahiro sūnus, žmonių valdovas, didis Morgoto priešas, apie kurio žygdarbius net elfai sudėjo giesmes“. Tačiau karalius panoro kalbėti tik su juo pačiu.
Tingolas:
– Tekalba Berenas! Ko tau čia reikia, nelaimėli mirtingasai, dėl kokios priežasties palikai savo kraštą, kad įžengtum į šį, kuris užgintas tokiems kaip tu? Ar gali nurodyti, kodėlgi neturėčiau panaudoti savo galios griežtai bausmei už tavo įžūlumą ir kvailybę?
Berenas:
– O Karaliau, mane čia atvedė likimas, per tokius pavojus, kurių nepabūgtų netgi retas elfas. Čia suradau, ko nė neieškojau, bet radęs turėsiu amžinai. Nesgi tai brangiau už visą auksą bei sidabrą ir vertingiau už visus brangakmenius. Nei uolos, nei plienas, nei Morgoto liepsnos, nei visų elfų karalysčių galybė neatgrasys manęs nuo lobio, kurio geidžiu, nes Lūtijena, tavo dukra, yra skaisčiausioji iš Pasaulio Vaikų.
Tingolas:
– Mirtį užsitarnavai šiais žodžiais, ir mirtis greitai tave ištiktų, jei paskubomis nebūčiau davęs priesaikos, dėl kurios dabar gailiuosi, prastakilmi mirtingasai, kurs Morgoto karalijoje išmokai paslapčia šliaužioti kaip jo šnipai ir vergai.
Berenas:
– Gali man skirti užsitarnautą ar neužsitarnautą mirtį, bet nepriimsiu iš tavęs nei prastakilmio, nei šnipo, nei vergo vardo. Felagundo žiedas, kurį jis įteikė mano tėvui Barahirui mūšio lauke Šiaurėje, liudija, jog mano giminė nenusipelnė tokių vardų nė iš vieno elfo, karaliaus ar ne. (iškelia žiedą)
Tingolas:
– Regiu žiedą, Barahiro sūnau, ir pastebiu, kad esi išdidus bei laikai save galingu. Bet tėvo žygdarbiai nepadėtų gauti Tingolo ir Melijanos dukros, net jei jis būtų padaręs paslaugą man. Žiūrėki! Aš taip pat geidžiu neatiduodamo lobio. Uolos, plienas ir Morgoto liepsnos saugo brangakmenį, kurį norėčiau turėti labiau nei visų elfų karalysčių galią. Tačiau girdžiu, kad tavęs tokios kliūtys nebauginą. Todėl eiki savo keliu! Atnešk man savo rankoje silmarilį iš Morgoto karūnos, ir tada, jei ji taip nuspręs, Lūtijena galbūt duos tau ranką.
Pasakotoja:
Taip jis nulėmė Dorijato lemtį ir įkliuvo Mandoso prakeiksman. (...) [O silmariliai] buvo įstatyti Geležies karūnon ir Angbande branginami labiau už visus turtus: juos saugojo balrogai, nesuskaičiuojami kalavijai, tvirtos grotos, neįveikiamos sienos ir tamsi Morgoto didybė.
Berenas (nusijuokęs):
– Pigiai elfų karaliai parduoda savo dukras – už brangiuosius akmenis ir meistrų dirbinius. Bet jei tokia tavo valia, Tingolai, aš ją išpildysiu. Kai vėl susitiksime, mano ranka laikys silmarilį iš Geležies karūnos, nesgi ne paskutinįsyk regi Bereną, Barahiro sūnų.
(išeina)
Tingolas:
– Neparduodu elfams ar žmonėms tų, kuriuos myliu ir branginu labiau už visus lobius. Jei būtų vilties ar nuogąstavimų, kad Berenas kada nors gyvas sugrįš į Menegrotą, jis nebebūtų išvydęs dangaus šviesos, nors prisiekiau.
Pasakotoja:
Bet Lūtijena tylėjo ir nuo tos valandos nebedainavo Dorijate. Slegianti tyla apgobė girias, o šešėliai pailgėjo Tingolo karalystėje.
II.3.a Nargotronde
Berenas nukreipė savuosius žingsnius į Nargotrondą. Finrodui nereikėjo nė žiedo, kad pažintų Barahiro įpėdinį. Jis tarė Berenui:
„– (...) Feanoro sūnūs veikiau paverstų visas elfų karalystes griuvėsiais, nei pakęstų ką nors kitą nei jie, gavusį (...) silmarilį (...) [O] dabar [du jų,] Kelegormas ir Kurufinas, gyvena mano menėse (...) ir vadovauja daugeliui nuosavų pavaldinių.
Tuomet Karalius Felagundas kalbėjo savo tautiečiams (...) bei prašė savųjų vadų pagalbos. Tada iš minios pakilo Kelegormas ir, išsitraukęs kalaviją, sušuko:
– Ar būtų jis draugas, ar priešas, ar Morgoto demonas, ar elfas, ar žmonių vaikas, ar bet koks Ardos padaras, nei įstatymas, nei meilė, nei pragaro draugė, nei valų galybė, nei kerėjimo galios nuo tūžmasties Feanoro sūnų jo negintų, jei jis paėmęs ar radęs sau silmarilį paglemžtų. Nes mums vieniems lig pasauliui pasibaigsiant priklauso silmariliai.
Po Kelegormo kalbėjo Kurufinas (...). Širdyse jis pasėjo tokią didžią baimę, kad vėliau iki Tūrino laikų nė vienas tos karalijos elfas nėjo į atvirą mūšį. Tik slapta ir iš pasalų, kerėjimu bei užnuodytomis strėlėmis jie persekiodavo visus svetimšalius (...).
Dabar jie murmėjo, kad Finarfino sūnus [Finrodas] negalįs jiems įsakinėti it vala, ir nusigręžė nuo jo. O broliu užklupo Mandoso prakeiksmas, ir jų širdyse gimė tamsios mintys Felagundą vieną išsiųsti pražūtin ir galbūt užgrobti Nargotrondo sostą (...).
Felagundas (...) nusiėmė nuo galvos sidabrinę Nargotrondo karūną ir sviedė po kojomis, tardamas:
– Galite sulaužyti ištikimybės man priesaikas, bet pats privalau įvykdyti įsipareigojimą. Tačiau, jei čia yra tokių, ant kurių dar nekrito mūsų prakeiksmo šešėlis, turėčiau rasti bent kelis paseksiančius manimi, kad neišeičiau lyg elgeta, išstumtas pro vartus.
Šalia jo stojusių buvo dešimt, ir vyriausiasis jų (...) pakėlė karūną. (...) Felagundas atidavė“ ją Orodretui, savo broliui.
II.3.b Svečiuose pas Sauroną
„Felagundas ir Berenas su [bendražygiais] išvyko iš Nargotrondo. (...) jie užtiko orkų būrį, naktį (...) visus juos nužudė ir paėmė anų apdarus bei ginklus. Felagundo meno dėka jų pavidalai ir veidai tapo tarsi orkų, ir taip pakeitę išvaizdą jie toli nuėjo keliu į šiaurę (...). Tačiau Sauronas iš savo bokšto juos pastebėjo ir ėmė dvejoti, nes jie skubėjo ir nesustojo pranešti apie savo žygius, ką atlikti buvo įsakyta visiems tuo keliu praeinantiems Morgoto tarnams. Todėl jis pasiuntė juos patykotų ir atvestų jam.
Taip įvyko įžymiosios Saurono ir Felagundo rungtynės. Felagundas varžėsi su Sauronu galios giesmėmis, ir karaliaus galia buvo didžiulė, tačiau Sauronas paliko viršesnis.
Jisai ringavo raganystę,
Apgaulę, klastą, išdavystę,
Išaiškinimą, atskleidimą.
Giedoti Felagundas ima,
Atsakymą į dainą pina:
Atlaikymą, su galia kovą,
Ištikimybę neišduotą,
Stiprybę, laisvę, pabėgimą
Pavidalo mainus, keitimą,
Belangę atvirą, žabangas
Išvengtas, grandines nutrauktas.
Pirmyn – atgal giesmė siūbavo.
Audringa, vis smarkiau bangavo
Bei šėlo; kovės Felagundas
Ir galią Elfuvos, jos burtus
Subūrė į savus žodžius.
Išgirdo tamsumoj paukščius
Nargotrondo jie iš tolybių,
Dejonę Jūros iš platybių
Užu pasaulio vakarų,
Ant perlų Elfžemės krantų.
Štai miglos telkias, tamsa kaupias
Valinore; raudonas kraujas
Prie Jūros, noldos kur išžudė
Bangajojus, pagrobę plukdė
Laives jų burėmis baltosiom
Iš šviesių uostų. Vėtra ošia,
Vilkas kaukia. Varnai sprunka.
Ledai šaltoj Jūružėj gurgžda.
Dejonės Angbande neslopsta.
Siaučia liepsnos, griausmas poška –
Ir krito Finrodas prieš sostą.
Tada Sauronas nuplėšė jų apsimestinę išvaizdą, ir jie liko stovėti priešais jį nuogi ir išsigandę. Tačiau, nors jų prigimtis buvo atskleista, Sauronas negalėjo išsiaiškinti jų vardų ar tikslų.
Todėl jis juos įmetė į gilią duobę (...) ir pagrasino žiauriai nužudysiąs, jei niekas jam neišduos tiesos. Kartkarčiais jie pamatydavo dvi tamsoje įsižiebusi aki, ir vilkolakis prarydavo vieną iš bendražygių; tačiau nė vienas neišdavė savo valdovo.“
II.3.c Lūtijenos klystkeliai
Tuo metu Lūtijena iš Melijanos sužinojo, kas nutiko Berenui, ir nutarė jį surasti. Tačiau Tingolas dukrą įkalino dukrą namelyje, suręstame tarp didžiulio buko šakų. Bet „pasinaudojusi žavėjimo menu, ji užsiaugino ilgų ilgiausius plaukus ir iš jų nuaudė tamsią skraistę, kuri apgobė jos grožį tarsi šešėlis; o skraistėn buvo įpintas miego keras. Iš likusių sruogų nuvijo virvę ir nuleido ją pro langą, o kai jos galas suposi virš sargybinių, sėdėjusių po medžiu, šiuos apėmė gilus snaudulys. Tada Lūtijena nukopė iš savo kalėjimo ir, įsisupusi į šešėliuotą apsiaustą, išvengusi visų akių, pranyko iš Dorijato.“
Sprunkanti Lūtijena pateko į Kelegormo ir Kurufino rankas. Kelegormas įsigeidė ją vesti ir išsiuntė pasiuntinius pas Tingolą. Tačiau Lūtijena sužavėjo ir skaliką Huaną. Jį Kelegormui dar Palaimintojoje Karalijoje padovanojo Oromė. Kada noldas prakeikė, buvo paskelbta, kad Huanas žūsiąs, kai sutiksiąs galingiausią pasaulyje vilką. Ir tris sykius gyvenime jam buvo leista prašnekti. Tad Huanas prabilo pirmąjį kartą ir išvedė Lūtijeną iš Nargotrondo, bei sutramdęs išdidumą leido jai joti, ir juodu kaip vėjas lėkė į šiaurę.
II.3.d Sauron defeated
„Berenas ir Felagundas kiūtojo Saurono duobėse, o visi jų bendražygiai jau buvo žuvę; bet Sauronas nutarė palikti Felagundą paskutinį (...). Tačiau, kai vilkas atėjo Bereno, Felagundas sukaupė visas jėgas, sutraukė pančius ir rungėsi su vilkolakiu, ir nužudė jį savo rankomis bei dantimis, tačiau pats paliko mirtinai sužeistas. Tada jis tarė Berenui:
– Dabar išeinu ilgo poilsio į belaikes menes už jūrų ir už Amano kalnų. Daug laiko prabėgs, kol mane vėl išvys tarp noldų, ir gali būti, kad antrąkart nebesusitiksime nei mirę, nei gyvi būdami, nes skirtingi mūsų genčių likimai. Lik sveikas!
Tuomet jis mirė tamsoje, [saloje, kadaise vadintoje Tol Sirion,] kurios didžiulę tvirtovę pats buvo pastatęs. Taip karalius Finrodas Felagundas, skaisčiausias ir labiausiai numylėtas iš Finvės giminės, įvykdė savo priesaiką“.
GIESMĖ
Felagundo gyvenimas apdainuotas puikioje operoje „Finrod zong“, ir pirmąkart lietuviškai – paskutinioji jo sielos daina.
„Berenas gedėjo šalia [Finrodo], apimtas nevilties[; kai]
Lūtijena atvyko (...) ir uždainavo, stojusi ant tilto į Saurono salą, o dainos negalėjo sulaikyti jokios akmens sienos. Berenas išgirdo ir pamanė sapnuojąs, nes virš jo nušvito žvaigždės, o medžiuose pragydo lakštingalos. Atsakydamas jis pradėjo iššaukiančią dainą, kurią buvo sudėjęs pašlovinti Septynioms Žvaigždėms, Valų Pjautuvui, kurį Varda pakabino viršum Šiaurės kaip Morgoto žlugimo ženklą. Po to jėgos jį apleido, ir jis krito į tamsą.
Tačiau Lūtijena išgirdo jai atliepusį balsą ir ėmė giedoti galingesnę giesmę. Užkaukė vilkai, sudrebėjo sala. Sauronas stovėjo aukštame bokšte, įsisupęs savo juodosna mintysna, o išgirdęs balsą šyptelėjo, nes žinojo, jog toji buvo Melijanos dukra. (...) Jisai sumanė paimti ją į nelaisvę.“
Huanas pjovė puolančius Saurono vilkus, kol Sauronas kaip vilkolakis pats stojo kovon. Tačiau jam teko pasiduoti Huanui ir Lūtijenai, ir pasprukti kraugerio šikšnosparnio pavidalu.
„Tada Lūtijena stojo ant tilto ir paskelbė savo galią. Atsileido užkeikimas, laikęs akmenį prie akmens, vartai buvo nuversti, sienos prasivėrė, duobės atsidengė; išžengė daugybė nustebusių, sunerimusių vergų ir belaisvių, dengiančių akis nuo blyškios mėnesienos (...). Tačiau Berenas nesirodė. (...) Lūtijena jį atrado gedintį prie Felagundo. Jo kančia buvo tokia didi, kad jis gulėjo nekrutėdamas ir negirdėjo jos žingsnių. Manydama Bereną esant mirusį, jinai jį apkabino ir puolė niūrion užmarštin. Tačiau Berenas, sugrįžęs švieson iš nevilties gelmių, ją pakėlė, ir juodu vėl pažvelgė viens į kitą, o už tamsių kalvų auštanti diena nušvietė juos.
Juodu palaidojo Felagundo kūną jo paties salos kalvos viršūnėje, ir šioji vėl tapo tyra; ir žalias Finrodo, Finarfino sūnaus, skaisčiausiojo elfų karaliūno kapas liko nepaliestas, kol žemė buvo pakeista, sudaužyta ir užlieta naikinančių jūrų. O Finrodas vaikšto su savo tėvu Finarfinu po Eldamaro medžiais.“
II.4.a Vaikščiojo juodu...
Berenas ir Lūtijena kartu klajojo po girias, o Nargotrondan grįžę belaisviai raudojo savo karaliaus ir smerkė Kelegormą su Kurufinu, tad šiedviem teko palikti Orodreto valdas. Miške visų jų keliai susidūrė, ir Kelegormas su Kurufinu mėgino pagrobti Lūtijeną. Kilus kovai, Huanas liovėsi tarnavęs Kelegormui ir gynė Lūtijeną su Berenu. Berenas įveikė užpuolikus ir atėmė iš Kurufino nepaprasto aštrumo peilį Angristą, tačiau Kurufinas nujodamas šovė į Lūtijeną, o Berenas uždengė ją krūtine.
II.4.b Ir išėjo
Jie išgydė Bereną ir sugrįžo į Dorijatą. Berenas Lūtijeną, vėlei saugią, paliko Huano globai ir slapčia išjojo šiaurėn. Išvydęs Thangordrim viršukalnes, jis paleido žirgą ir uždainavo Išsiskyrimo dainą:
Sėkmės, žemele ir dangau,
palaiminti, nes čia, mačiau,
po Saule ir po Mėnuliu
bėgiojo ji grakščiu žingsniu –
Lūtijena Tinūvijelė,
dailesnė, nei mirtingi gieda.
Net jei pasauliui tektų dingt,
senoj bedugnėje ištirpt,
Būt išardytam, sugriautam,
Gerai jam būti sukurtam:
naktis, aušra, versmė, sala –
kad Lūtijena būtų čia.
Tačiau Huanas ir Lūtijena apsirėdė vilkolakio ir kraugerio šikšnosparnio pavidalą turėjusios Saurono pasiuntinės Turingvetilės kailiais ir nuskubėjo pas Bereną, kurį toks susitikimas gerokai sutrikdė. Berenas vėlei pamėgino atkalbėti Lūtijeną nuo kelionės.
Lūtijena:
– Berenai, turi pasirinkti vieną iš šių dviejų: išsižadėti savo žygio ir priesaikos bei praleisti gyvenimą, klajodamas žeme, arba laikytis žodžio ir mesti iššūkį tamsybės galiai jos soste. Tačiau bet kuriuo keliu eisiu su tavimi, ir mudviejų lemtis bus ta pati.
Berenas:
– Dabar triskart prakeikiu savo priesaiką Tingolui! Geriau jis būtų mane nužudęs Menegrote, nei nuvesčiau tave po Morgoto šešėliu.
Huanas:
– Lūtijenos nuo mirties šešėlio išgelbėti nebegali, nes jis ant jos krito dėl josios meilės. Gali nusigręžti nuo savo likimo ir vesti ją į tremtį, veltui ieškodamas ramybės, kol būsi gyvas. Bet, jei neneigsi savo lemties, tai Lūtijena arba palikta tikrai mirs vienatvėje, arba privalės su tavimi mesti iššūkį likimui, kas yra tarytum beviltiška. Negaliu daugiau patarti ir negaliu toliau eiti jūsų keliu. (...) Tačiau gali būti, kad (...) susitiksime prieš viskam baigiantis.
„Lūtijenos meno dėka [Berenas] buvo aprėdytas Draugluino vilkena, o jinai – sparnuota Turingvetilės oda. Berenas pažvelgus visu kuo išrodė kaip vilkolakis, tik jo akyse švietė nors niūri, bet tyra dvasia, ir jo žvilgsnyje atsispindėjo siaubas, kai šalia jis pamatė į šikšnosparnį panašią būtybę, pakibusią raukšlėtais sparnais.“
„Juodu perėjo visus pavojus ir, padengtu ilgo bei varginančio kelio dulkėmis, pasiekė baisingą slėnį prieš Angbando Vartus.“
ESTAFETĖ
Tie pavojai buvo kur kas sunkesni už šį kliūčių ruožą, betgi tikro Žygio vien sėdėdamas ir klausydamas neįsivaizduosi, ar ne?
II.4.c Ir nuėjo.
Taigi, „Priešais stūksojo neįveikiami Vartai, plati ir tamsi arka kalno papėdėje“, o vartus saugojo paties Morgoto penėtas vilkas Karcharotas, Raudonoji Ryklė. „Tačiau (...) Lūtijeną apėmė seniai iš dieviškosios padermės paveldėta galia, ir ji žengė pirmyn, nusimetusi bjaurų apdarą, – mažytė prieš Karcharoto jėgą, tačiau švytinti ir šiurpi. Iškėlusi ranką, ji įsakė jam užmigti (...) Ir Karcharotas susmuko, tarsi jį būtų trenkęs žaibas.
Tuomet Berenas ir Lūtijena žengė pro Vartus (...) ir kartu atliko didžiausią žygdarbį, kokiam kada nors ryžosi elfai ar žmonės. Mat juodu nusigavo prie Morgoto sosto žemutinėje menėje, paramstytoje siaubo, nutviekstoje ugnies ir pilnoje žudymo bei kankinimo įrankių. Berenas vilko pavidalu nusėlino po sostu, tačiau Morgoto valia Lūtijenos persirėdymas buvo nuplėštas, ir jis nukreipė į ją savo žvilgsnį. Jo akys jos neįbaugino, ji pasakė savo vardą bei pasisiūlė padainuoti jam tarsi klajojanti giesmininkė. Morgotui bežiūrint į jos grožybę, jo mintyse gimė niekšinga aistra, o širdin įsliūkino [tamsūs ketinimai]. (...) jis stebėjo ją, kuriam laikui palikęs laisvą (...) Tuomet ji staiga išsisuko nuo jo žvilgsnio ir iš šešėlių pradėjo tokio neįtikėtino meilumo ir tokios akinamos galios giesmę, kad jis noromis nenoromis įsiklausė ir aklybė jį užvaldė, kai akys blaškėsi, ieškodamos jos.
Visus rūmus apėmė snaudulys, visos ugnys išblėso ir užgeso, tačiau silmariliai Morgoto karūnoje užsiplieskė baltos liepsnos spindesiu, o karūnos ir brangakmenių našta nulenkė jo galvą, lyg ją būtų slėgęs visas pasaulis, apsunkintas rūpesčių, baimės ir troškimų, ko negalėjo atlaikyti net Morgoto valia. Tada Lūtijena, sučiupusi sparnuotą apdarą, pašoko į orą, o jos balsas krito žemyn tarsi liūtis į sietuvas, sodrus ir švelnus. Ji mostelėjo apsiaustu jam prieš akis ir užtraukė sapną, tamsų it Išorinė Tuštuma, kurioje kadaise jis vaikščiojo vienas. Staiga jis griuvo lyg per griūtį slystanti kalva ir it perkūnas nudundėjęs nuo savo sosto sukniubo ant pragaro grindų. Geležies karūna žvangėdama nusirito nuo jo galvos. Niekas nesukrutėjo.
Berenas gulėjo ant žemės tarsi negyvas žvėris, tačiau Lūtijena jį palietė ranka ir pažadino, o jis nusimetė vilkeną. Tada Berenas išsitraukė peilį Angristą ir iš geležies nagų išpjovė silmarilį.
Kai jisai jį sugniaužė delne, švytėjimas prasiskverbė per gyvą kūną, ranka tapo tarsi žiburiu, bet brangakmenis pakentė prisilietimą ir nežeidė jo. Berenui kilo mintis (...) išnešti iš Angbando visus tris Feanoro Brangakmenius; tačiau ne tokios būta silmarilių lemties. Peilis Angristas lūžo, o ašmenų skeveldra skriedama sužeidė Morgoto skruostą. Šis sudejavo ir krustelėjo, ir sujudėjo visi miegantys Angbando gyventojai.“
II.4.d Ir nešė kudašių
Juodu besprunkančiu prie vartų patiko nubudęs Karcharotas.
„– Pasišalink ir spruk! – sušuko Berenas. – Nes tai yra ugnis, sunaikinsianti tave ir visus nelabus padarus, – ir atkišo silmarilį prieš vilko akis.
Karcharotas pažvelgė į šventąjį brangakmenį, tačiau nepabūgo, o ryjanti dvasia jame staiga suliepsnojo; jis sugriebė ranką nasrais ir nukando ties riešu. Tuojau jo vidurius apėmė kankinanti liepsna (...). Jis nulėkė kaukdamas, o Vartų slėnis ir sienos aidėjo nuo jo kankynės šauksmų. Pasiutęs jis tapo toks baisingas, kad visi Morgoto padarai, buvę slėnyje ar ant ten vedančių kelių, spruko kuo toliau, nes jis pjovė visas sutiktas gyvas būtybes ir išsiveržė iš Šiaurės niokoti pasaulio.“
Lūtijena iščiulpė nuodus iš žaizdos, bet juodu būtų pražuvę, jei ne didžiuliai ereliai, nunešę juos į savo lizdus. „Nuo to laiko Berenas vadintas Erchamijonu, Vienarankiu, o kentėjimas įsirėžė jo veidan. Tačiau galiausiai Lūtijenos meilė jį sugrąžino gyveniman, jis pakilo, ir jie dar vėlei žengė giriomis kartu. (...) Lūtijena tikrai norėjo klajoti ir nebegrįžti, užmiršti giminę, tautiečius ir visą elfų karalysčių puikybę, tačiau [Berenas] negalėjo ilgam pamiršti priesaikos sugrįžti į Menegrotą bei nenorėjo visam laikui atimti Lūtijenos iš Tingolo. (...) po kurio laiko jis ją įtikino (...) ir [juodu] įžengė į Dorijatą“.
II.4.e Ir viskas baigėsi?...
„Dorijate buvo stojusios nelaimingos dienos. Širdgėla ir tyla apėmė visus jo gyventojus, kai dingo Lūtijena. Ilgai jie jos nesėkmingai ieškojo. Pasakojama, kad tuo metu Daeronas, Tingolo dainius, nuklydo iš šalies, ir niekas jo nebematė. Tai jis kurdavo muziką Lūtijenos šokiams ir dainoms, kol Berenas atėjo į Dorijatą, ir mylėjo ją, o visas mintis apie ją pynė muzikon. Jis tapo iškiliausiu elfų dainiumi į rytus nuo Jūros, įvardijamu net pirma Feanoro sūnaus Magloro. Tačiau, ieškodamas Lūtijenos, apimtas nevilties jis klaidžiojo keistais takais ir, perkopęs kalnus, pasiekė Viduržemės Rytus, kur daugelį amžių prie tamsių vandenų raudojo Lūtijenos, Tingolo dukters, gražiausios iš visų gyvųjų.“
Netikėtai Dorijatą užklupo pavojus: Angbando Vilkas Karcharotas, kankinamas praryto silmarilio, nesustabdytas Melijanos Juostos įsiveržė giriosna. „Būtent tą tamsią valandą sugrįžo Berenas ir Lūtijena (...). Galiausiai jie pasiekė Menegroto vartus, o didžiulė minia sekė juos. Tada Berenas nuvedė Lūtijeną prie Tingolo, jos tėvo, sosto, o jis nustebęs pažvelgė į Bereną, kurį laikė žuvusiu; tačiau juo nesidžiaugė dėl sielvarto, kurį šis buvo atnešęs į Dorijatą. Tačiau Berenas priklaupė priešais“
Berenas:
– Sugrįžau, kaip buvau davęs žodį. Dabar pareikalausiu to, kas man priklauso.
Tingolas:
– O kaip tavo priesaika ir žygis?
Berenas:
– Ji įvykdyta. Netgi dabar silmarilis yra mano rankoje.
Tingolas:
– Parodyk jį man!
„Berenas ištiesė kairiąją ranką, lėtai atgniauždamas pirštus, tačiau ji buvo tuščia. Tada jis pakėlė dešiniąją, ir nuo to laiko save vadino Kamlostu, Tuščiarankiu.
Tuomet Tingolas sušvelnėjo, Berenas sėdo priešais jo sostą kairėje, o Lūtijena – dešinėje, ir juodu apsakė savo Žygį (...). [Tingolas] suprato, kad jų lemčiai kelio neužkirs jokia galia pasaulyje. Todėlei galiausiai jis nusileido, ir Berenas paėmė Lūtijenos ranką prieš jos tėvo sostą.“
[Tačiau] Berenas, išgirdęs apie Vilko antpuolį, suprato, kad jo Žygis dar nebaigtas. Buvo suruošta medžioklė, kurion „vyko Huanas, Valinoro Skalikas, ir Mablungas Sunkiarankis, ir Belegas Tvirtalankis, ir Berenas Erchamijonas, ir Tingolas, Dorijato Karalius“. Karcharotas pasislėpė krūmynuose, o medžiokliai laukė. Galiausiai Huanas neteko kantrybės. Tačiau nuo skaliko išsisukęs Karcharotas puolė Tingolą. Berenas žengė prieš vilką su ietimi, o tas jį pargriovė, kąsdamas į krūtinę. „Tą akimirką Huanas iš tankmės šoko Vilkui ant nugaros, ir juodu kartu griuvo, aršiai imdamusi: nė viena vilko ir skaliko kova nebuvo kaip šioji, nes Huano lojime girdėjosi Oromės ragai ir valų rūstybė, o Karcharoto kaukime buvo Morgoto neapykanta ir pagieža, kandesnė už plieno dantis; uolos skilo nuo jų keliamo triukšmo ir ritosi iš aukštai, užtverdamos Esgalduino krioklius. Jų kova buvo žūtbūtinė, tačiau Tingolas jos nepaisė, mat priklaupė šalia Bereno, pamatęs, jog šis buvo sunkiai sužeistas.
Tą valandą Huanas papjovė Karcharotą, tačiau suraizgytose Dorijato giriose išsipildė seniai paskelbtas nuosprendis, jis buvo sužeistas mirtinai (...). Tuomet [skalikas] atslinko ir, kritęs šalia Bereno, trečią kartą prakalbo žodžiais, ir prieš mirtį atsisveikino su juo. Berenas tylėjo, tik padėjo ranką ant skaliko galvos, ir taip juodu išsiskyrė.
Mablungas ir Belegas atskubėjo padėti Karaliui, tačiau pamačiusiu, kas įvyko, nusviedė šalin ietis ir ėmė raudoti. Mablungas paėmė peilį ir perskrodė Vilko pilvą, o viduje šis buvo kone visas it liepsnos išdegintas; bet Bereno ranka, laikiusi brangakmenį, dar išliko nepažeista. Kai Mablungas siekė ją paliesti, rankos nebeliko, o silmarilis gulėjo nepridengtas, ir jo šviesa skverbėsi į miško šešėlius aplink juos. Nusigandęs Mablungas greitai jį paėmė ir įdėjo gyvojon Bereno rankon, o silmarilio prisilietimas pabudino Bereną: jis jį iškėlė ir tarė Tingolui jį priimti.
– Dabar Žygis baigtas, – pasakė jis, – o mano lemtis baigta kalti, – ir daugiau neprabilo.“
II.5 Leithian
„Taip baigėsi silmarilio žygis, tačiau „Poringė apie Leithian – Išlaisvinimą“, nesibaigia.
Mat Bereno dvasia, [Lūtijenos] paliepta, užtruko Mandoso menėse, nenorėdama palikti pasaulio, kol Lūtijena ateis paskutinįsyk atsisveikinti ant blausių Išorinės jūros krantų, iš kur mirę žmonės iškeliauja ir niekada nebegrįžta. O Lūtijenos dvasia paniro į tamsybes ir galiausiai išskriejo; jos kūnas liko it staiga nupjauta gėlė, kurį laiką nenuvytusi gulinti ant žolės.
Tingolą apėmė žiema, tarsi žilas mirtingų žmonių amžius. O Lūtijena atėjo į Mandoso menes, kur yra Eldalijei paskirtos vietos už Vakarų rūmų, ant pasaulio ribų. Ten laukiantieji sėdi savo minčių šešėliuose. Tačiau jos grožis buvo puikesnis už jų grožį, o jos sielvartas gilesnis už jų sielvartą; ji atsiklaupė prieš Mandosą ir ėmė giedoti.
Lūtijenos giesmė priešais Mandosą buvo skaisčiausioji, kada nors nuausta žodžiais, ir graudžiausioji, kokią kada nors išgirs pasaulis. Nepakitusi ir nesunaikinama, ji iki šiol giedama Valinore, toli nuo pasaulio ausų, o besiklausantys valos liūdi. Lūtijena supynė dvi žodžių gijas: eldų sielvarto ir žmonių širdgėlos, Dviejų Genčių, Ilūvataro sutvertų gyventi Ardoje, Žemės Karalystėje tarp nesuskaičiuojamų žvaigždžių. Kai ji klūpojo priešais jį, jos ašaros krito ant jo pėdų lyg lietus ant akmenų, ir Mandosas pajuto užuojautą – tas, kurs nei anksčiau, nei vėliau nebuvo taip sugraudintas.
Todėlei jis pakvietė Bereną, ir kaip Lūtijena buvo tarusi jo mirties valandą, juodu susitiko už Vakarų jūros. Tačiau Mandosas neturėjo galios sulaikyti pasaulio viduje mirusių žmonių sielų po jų laukimo, taipogi negalėjo pakeisti Ilūvataro Vaikų likimų. Todėl jis atėjo pas Manvę, valų Valdovą, kuris, vedamas Ilūvataro rankos, tvarkė pasaulį; o Manvė patarimo ieškojo slapčiausiose savo mintyse, kur atsiskleisdavo Ilūvataro valia.
Štai ką jis leido rinktis Lūtijenai. Už jos triūsą ir sielvartą ji būtų paleista iš Mandoso ir eitų į Valimarą būti su valomis ligi pasaulio galo, pamiršusi gyvenimo širdgėlą. Ten Berenas negalėtų žengti. Valoms nebuvo leista sulaikyti jo nuo Mirties, kuri yra Ilūvataro dovana žmonėms. Kitas kelias buvo toks: ji, kartu pasiėmusi Bereną, grįžtų į Viduržemę vėlei ten gyventi, tačiau juodu nebūtų tikru dėl savo gyvybių ar džiaugsmo. Tada ji taptų mirtinga ir pasmerkta antrajai mirčiai kaip ir jis, ir netrukus visam laikui paliktų pasaulį, o jos grožis tebūtų atmenamas dainose.
Ji pasirinko šią lemtį, atsižadėdama Palaimintosios karalijos ir atsisakydama giminystės su visais ten gyvenančiais, kad, nesvarbu koks sielvartas lauktų, Bereno ir Lūtijenos likimu galėtų būti sujungtu, o jų keliu kartu vestų už pasaulio ribų. Taip ji vienintelė iš Eldalijės tikrai mirė ir seniai paliko pasaulį. Tačiau jos apsisprendimas sujungė Dvi Genti, o ji tapo pramote daugelio, kuriuose eldos, nors visas pasaulis persimainė, regi numylėtosios Lūtijenos, kurios jie neteko, atvaizdą.“
III. Epilogas
Berenas ir Lūtijena įgijo mirtinguosius pavidalus Dorijate. Lūtijena išblaškė Tingolo sielvartą, tačiau Melijana dukros akyse perskaitė jos lemtį ir nusigręžė, nes žinojo, jog judviejų laukia išsiskyrimas už pasaulio pabaigos. Berenas ir Lūtijena iškeliavo kartu ir apsigyveno upės saloje. Tas kraštas pavadintas Dor Firn-i-Guinar, Gyvenančių Mirusiųjų žeme. Ten gimė Dijoras Eluchilis, Tingolo įpėdinis. Nė vienas žmogus nebekalbėjo su Berenu, ir niekas nematė, kaip Berenas ir Lūtijena paliko pasaulį.
Nai tulya elenelya le
Artanna tienen
Arthoron-Volochonskij-BG
