Žinutė #1
I
Būtais nebūtais laikais, kai aitvarai dar profsąjungų nekūrė, o laumės apie feminizmą vos šešis kartus i dieną užsimindavo, gyvavo už kalnų už jūrų tokia Centražemės šalelė. Krašto tai būta didžiai paslaptingo ir įtartino: nerastum šičia nei karaliaus, nei parlamento, nei kokio bendro rašyto įstatymo, kaip antai: konstitucija ar "Nėščių moterų vadovas". Tiesa, būta šiokios tokios tradicijos, kur per amžius įsitvirtino ir mažai tesikeitė, - galingesniam kojas laižyti, silpnesniam pasturgalį apspardyti, o sau lygiam į gerklę dantimis kibti. Šio papročio laikėsi kone visi šalies gyventojai, o tie, kur nesilaikė, išsyk kažkur pradingdavo ir nesugrįždavo.
Pačiam šalies vidury žalčiu raitėsi plati upė, iš kurios vieni vandenį sėmėsi, o kiti, tatai numanydami, ateidavo ir su didžiausiu malonumu į ta vandenį spjaudydavo. Žemelė, kur driekėsi upės rytuose, nuo seno vadinosi Priešpiečiais, o visa, kas upės vakaruose, - Popiečiais.
Atskrido kitąsyk i Priešpiečius slibinas. Ugnim papūtė, porą kaimų supleškino, nerangių valstiečių prisirijo ir, susiradęs olą, atsigulė prisnūsti. Iki pilvas imsiąs gurgti. Scenarijus neypatingas, karts nuo karto vis pasitaikantis ir nieko seniai nebestebinantis: pabaisos jukgi reguliariai istorijoje pasirodo. O joms nugalėti didvyriai skirti.
Tad ėmė visų Priešpiečių kaimų gyventojai laukti išgelbėtojo. Laukė murzini vaikai, kurių tėvai virto slibino išmatomis; laukė girtuokliai bei narkomanai, nes kelias i smuklę vingiavo pro pabaisos ola; laukė plunksnagraužiai grafomanai, kadangi magėjo raityti išgalvojimų kupinas pasakėčias apie didingą nugalėtoją, kurio, tiesą sakant, dar nieks nė nematė.
Šventa vieta tuščia nelieka - didvyris netrukus pasirodė. Apsišaukė juo dručkis pirklys Vesputis iš Popiečių - pagyrūnas, gobšuolis ir šiaip menkas žmogelis. Apie jį Centražemėje seniai legendos sklido. Būdavo, kokie du riteriai prisimaukia gryno spirito, ir vaidenasi jiems patriotizmo bei neapykantos mūzos - tada jau puola vienas kitam i dvikovą pirštis, o ginklus iš Vespučio nusiperka. Kai kuris iš riteriūškčių lieka drybsoti su skyle pakaušy, storbambis pirklys ūmai užsitempia išeigines pėdkelnes, padabintas mėlynomis bei raudonomis juostomis, ir žingsniuoja išdidus per kaimus.
- Ar girdėjot, kaip Georgijus su Šaizbergu mušėsi?- klausinėdavo tuomet žmonių.
- Kur čia negirdėsi, - skambėdavo balsai. - Gerai Georgijus ta rudšarvį suspardė...
- Konservatyvūs nevispročiai! - nosį riesdavo Vesputis. - Iš Georgijaus naudos - kaip lašinių iš elfo. Čia tik aš. Aš laimėjau! Mano ginklas nukovė Šaizbergą!
Ir, žinia, paskutinis sakinys buvo nenuginčijama teisybė.
Štai tokiu būdu storulis ir auksinių, ir šlovės iš karų išspausdavo.
O kai slibinas radosi, Vesputis mikliai sumojo, kaip iš reikalo pasipelnyti.
II
Tvarte stovėjo senas raudonas vežimas - juo turtuolis kadaise mėšlo kontrabandą po kaimus išvežiodavo. Vesputis vežimaitį išstūmė, papuošė žvaigždėmis, raudonais mėlynais dryžiais, užrašė ant šono: "Leisvės ir dimokretijos mobilis"(klaidų neišvengė, mat buvo baigęs vos dvi kaimo mokyklos klases) ir, pasikinkęs vogtą asilą, leidosi po Popiečių gyvenvietes.
- Klausykit, vyrai ir moterys, vaikai ir seniai! - spygaudavo pirklys, prie burnos prikišęs nupjautą klizmos galą ir virtuviniu šaukštu daužydamas i kiaurą naktipuodį. - Nelaimė mirties šešėliu apgaubė Priešpiečius! Nėra ramybės monstro kaimynystėje gyvenantiems!
Žmonės, išgirdę šaižų, klizmos deformuotą Vespučio balsą ir iškilmingus dūžius per rūdijantį naktipuodį, kūliais versdavosi iš trobų ir bėgdavo prie klajojančio pirklio.
- Kokia nelaimė? - smalsaudavo. - Nejaugi feminizmo šmėkla tą šalį užpuolė?
- O gal vilkatai anarchistai nuo kalnų pasipylė?
- Politiškai nesubrendę suskiai! - atrėždavo Vesputis, iš siuto net maišydamas žodžius. - Nėra jokio šmėkliško anarchizmo bei vilkatu feministų! Tikrų tikriausias slibinas!
Minia išsyk lengviau atsikvėpdavo, o po akimirksnio netgi apmėtydavo Vesputį maisto atliekomis.
- Dardėk iš kur atvykęs! Dėl tokio menkniekio iš patalo kelti... Slibinai - įprastas reiškinys!
Bergždžiai stengdamasis naktipuodžiu gintis nuo supuvusių kiaušinių krušos, storulis susikurdavo visai originalių keiksmų:
- Politiniai kastratai! Dvasinių vertybių apkakotojai! - spiegdavo prievartaujamos undinės falcetu. - Dar minėsit manąjį žodį, kai slibinas ugnim papūs!
"Leisvės ir dimokretijos mobilis", aplipęs įvairiausiu šlamštu, dvokiantis it kaukų nakvynės namai, važiuodavo ieškotis rėmėjų kitame kaime.
___
Maldauju laukti tęsinio.
PS: visai tikėtina, jogei liko klaidų, tad susirietęs prašau atleisti.
Būtais nebūtais laikais, kai aitvarai dar profsąjungų nekūrė, o laumės apie feminizmą vos šešis kartus i dieną užsimindavo, gyvavo už kalnų už jūrų tokia Centražemės šalelė. Krašto tai būta didžiai paslaptingo ir įtartino: nerastum šičia nei karaliaus, nei parlamento, nei kokio bendro rašyto įstatymo, kaip antai: konstitucija ar "Nėščių moterų vadovas". Tiesa, būta šiokios tokios tradicijos, kur per amžius įsitvirtino ir mažai tesikeitė, - galingesniam kojas laižyti, silpnesniam pasturgalį apspardyti, o sau lygiam į gerklę dantimis kibti. Šio papročio laikėsi kone visi šalies gyventojai, o tie, kur nesilaikė, išsyk kažkur pradingdavo ir nesugrįždavo.
Pačiam šalies vidury žalčiu raitėsi plati upė, iš kurios vieni vandenį sėmėsi, o kiti, tatai numanydami, ateidavo ir su didžiausiu malonumu į ta vandenį spjaudydavo. Žemelė, kur driekėsi upės rytuose, nuo seno vadinosi Priešpiečiais, o visa, kas upės vakaruose, - Popiečiais.
Atskrido kitąsyk i Priešpiečius slibinas. Ugnim papūtė, porą kaimų supleškino, nerangių valstiečių prisirijo ir, susiradęs olą, atsigulė prisnūsti. Iki pilvas imsiąs gurgti. Scenarijus neypatingas, karts nuo karto vis pasitaikantis ir nieko seniai nebestebinantis: pabaisos jukgi reguliariai istorijoje pasirodo. O joms nugalėti didvyriai skirti.
Tad ėmė visų Priešpiečių kaimų gyventojai laukti išgelbėtojo. Laukė murzini vaikai, kurių tėvai virto slibino išmatomis; laukė girtuokliai bei narkomanai, nes kelias i smuklę vingiavo pro pabaisos ola; laukė plunksnagraužiai grafomanai, kadangi magėjo raityti išgalvojimų kupinas pasakėčias apie didingą nugalėtoją, kurio, tiesą sakant, dar nieks nė nematė.
Šventa vieta tuščia nelieka - didvyris netrukus pasirodė. Apsišaukė juo dručkis pirklys Vesputis iš Popiečių - pagyrūnas, gobšuolis ir šiaip menkas žmogelis. Apie jį Centražemėje seniai legendos sklido. Būdavo, kokie du riteriai prisimaukia gryno spirito, ir vaidenasi jiems patriotizmo bei neapykantos mūzos - tada jau puola vienas kitam i dvikovą pirštis, o ginklus iš Vespučio nusiperka. Kai kuris iš riteriūškčių lieka drybsoti su skyle pakaušy, storbambis pirklys ūmai užsitempia išeigines pėdkelnes, padabintas mėlynomis bei raudonomis juostomis, ir žingsniuoja išdidus per kaimus.
- Ar girdėjot, kaip Georgijus su Šaizbergu mušėsi?- klausinėdavo tuomet žmonių.
- Kur čia negirdėsi, - skambėdavo balsai. - Gerai Georgijus ta rudšarvį suspardė...
- Konservatyvūs nevispročiai! - nosį riesdavo Vesputis. - Iš Georgijaus naudos - kaip lašinių iš elfo. Čia tik aš. Aš laimėjau! Mano ginklas nukovė Šaizbergą!
Ir, žinia, paskutinis sakinys buvo nenuginčijama teisybė.
Štai tokiu būdu storulis ir auksinių, ir šlovės iš karų išspausdavo.
O kai slibinas radosi, Vesputis mikliai sumojo, kaip iš reikalo pasipelnyti.
II
Tvarte stovėjo senas raudonas vežimas - juo turtuolis kadaise mėšlo kontrabandą po kaimus išvežiodavo. Vesputis vežimaitį išstūmė, papuošė žvaigždėmis, raudonais mėlynais dryžiais, užrašė ant šono: "Leisvės ir dimokretijos mobilis"(klaidų neišvengė, mat buvo baigęs vos dvi kaimo mokyklos klases) ir, pasikinkęs vogtą asilą, leidosi po Popiečių gyvenvietes.
- Klausykit, vyrai ir moterys, vaikai ir seniai! - spygaudavo pirklys, prie burnos prikišęs nupjautą klizmos galą ir virtuviniu šaukštu daužydamas i kiaurą naktipuodį. - Nelaimė mirties šešėliu apgaubė Priešpiečius! Nėra ramybės monstro kaimynystėje gyvenantiems!
Žmonės, išgirdę šaižų, klizmos deformuotą Vespučio balsą ir iškilmingus dūžius per rūdijantį naktipuodį, kūliais versdavosi iš trobų ir bėgdavo prie klajojančio pirklio.
- Kokia nelaimė? - smalsaudavo. - Nejaugi feminizmo šmėkla tą šalį užpuolė?
- O gal vilkatai anarchistai nuo kalnų pasipylė?
- Politiškai nesubrendę suskiai! - atrėždavo Vesputis, iš siuto net maišydamas žodžius. - Nėra jokio šmėkliško anarchizmo bei vilkatu feministų! Tikrų tikriausias slibinas!
Minia išsyk lengviau atsikvėpdavo, o po akimirksnio netgi apmėtydavo Vesputį maisto atliekomis.
- Dardėk iš kur atvykęs! Dėl tokio menkniekio iš patalo kelti... Slibinai - įprastas reiškinys!
Bergždžiai stengdamasis naktipuodžiu gintis nuo supuvusių kiaušinių krušos, storulis susikurdavo visai originalių keiksmų:
- Politiniai kastratai! Dvasinių vertybių apkakotojai! - spiegdavo prievartaujamos undinės falcetu. - Dar minėsit manąjį žodį, kai slibinas ugnim papūs!
"Leisvės ir dimokretijos mobilis", aplipęs įvairiausiu šlamštu, dvokiantis it kaukų nakvynės namai, važiuodavo ieškotis rėmėjų kitame kaime.
___
Maldauju laukti tęsinio.
PS: visai tikėtina, jogei liko klaidų, tad susirietęs prašau atleisti.
