1.
Kova pasibaigė, kariai nuvargę sėdi, žiūri tolin.
Beprasmės liūdnos akys išduoda beprotybę.
Kur kažkada pilių šaunių stovėjo bokštai,
Pajuodusių griuvėsių nuolaužos telikę.
Iš nuovargio jų raumenys sustingę,
Net ir akių vokai nepajėgia judėti.
Nemirksinčios jų akys tarsi meldžia -
Nutraukit žmones karą, pagailėkit!
Nugriuvo pusė armijos ant žemės -
Kas ant rusenančių žarijų, kas į gilų purvą.
Užmigo, atrodo neprikelsi,
Lyg sauja pelenų numirusiojo urnoj.
Krūtinę draskanti tyla ausyse spengia,
Bet jos kariai seniai jau nebegirdi
Juk jie vien tam šiandien žūties išvengė,
Kad kitą dieną susitiktų mirtį.
2.
Tamsa, šnarėti lapais bijo paskutiniai medžiai.
Jau daugumos nuodėguliais kamienai smilksta,
Ir pelenai iš lėto leidžias ant lavonų -
Laisvos ant žemės vietos stinga.
Aplink dykynė, nuniokotas pasaulis,
Kur joks daigelis neišdrįsta sužaliuoti,
Nėra rytojaus, ateities, nėra gyventi tikslo,
Seniai gyvybė nebeteko balso, kad dainuotų.
Atrodo viskas nebegyva, ir tik lietus prikels iš naujo gamtą,
Tik saulės šiluma suteiktų ateitį šiai pasmerktajai žemei
Bet viskas baigės, vėl diena atėjo, vėl debesis iš supančio pasaulio
Žiaurumo, neapykantos, kančios ir nevilties daigus pasėjo.
Vėl pragaro kariai pamišę iš savo karsto kyla kaip ir vakar,
Šarvai ir iečių plienas blizga, nuo kalavijų varva kraujas šviežias,
Kovos liepsna ištirpdo plieno skydus tarsi vašką,
Iš įniršio akių kraujagyslės raudoniu šviečia.
ROTW - Return of The Warlord