Vardu ar slapyvardžiu?

dėl vardų, tai tikrai man sunku suvokti kaip galima taip nenorėti savo tikrojo vardo?? kažkada esu girdėjus, kad vardas, tai kiekvienam žmogui skirta užduotis, ir kad savo vardą reikia gerbti ir nusipelnyti ar kažkas panašaus...

Na, taip, nassa, jei varda ne iš "lubų" nurašo, o renka pagal tradicijas, būdo bruožus ar dar kokį galą. O jei vardą išrinko tokį, kad lengva tarti ir gražus lietuviškas pasirodė, tai nežinau, kaip su ta užduotim Na, tik iš pagarbos tėvams nesipriešinu O dabartinis mano vardas tikrai man ir užduotis, ir prasmė ir t.t.

hmm ir kokius gi būdo bruožus gali įžvelgti kelių dienių kūdikėlyje??? na tai kas kad parenki vardą, kuris gražiai skamba arba yra trumpas, tai jau ir turi prasme

Teko truputį daugiau pasigilinti į kūdikio vystymąsi iki gimimo, tai supranti, kad su šiokiu tokiu charakteriu esam jau mamos pilvelyje bet tą ko gero daugiau galėtų mamos, o gal ir tėčiai, papasakot
Man labai užstrigo vienos dėstytojos žodžiai: "vaikų vardai parodo tėvų protą". Sutinku, paprastas, gražus, be kažkokių neaiškių prasmių vardas tikrai puiku

na dėl šito sutinku, bet tai irgi kiekviena mama gali interpretuoti savaip.. aš kabėjau apie kelių dienų kūdikį... mano atveju, ir šiaip daug tokiu teko girdėti, kad už vaiko vardo stovi ne tik šeima, bet ir giminė ir kartais tėvų bendradarbiai.. taigi... žinom,a niekas nerenka vardo tiesiogiai nurodydamas prasmę... aš tik noriu pasakyti kad t pačių vardų savinnkų bruožai, arba charakteris dažnai nebūna sutapimas, IMO tai koreliuoja.. o tai ir įrodo, kad prie vardo tam tikra prasme ir prisitaikoma..
o kad vardas parodo tėvų protą irgi sutinku, manau visi esat girdėją tėvus,norėjusius dukrą pavadinti - Fekalija, vien dėl gražaus vardo..

O kartais šeimos nariai būna prisiskaitę kažkokių keistų knygų... (Mūsų atvejui yra kita gija).

Viskas OK, svarbu, kad tėvai mokėtų kirčiuoti tą vardą, kurį duoda

Indraja rašė: Viskas OK, svarbu, kad tėvai mokėtų kirčiuoti tą vardą, kurį duoda

Aš tai nelabai sutikčiau. Nes būtent tėvai, kurie duoda vardą Žino, kaip jį kirčiuot. Nuspręndžia patys taip sakant. Paprastas pavizdys:
mano klasiokė Radvilė. Tėvai ją kirčiuoja (nu, ne ją, jos vardą. ) rAdvilė, o mokytojai dažnai radvIlė. Tai visgi kurie teisūs?

Ne, žmogus PATS negali nuspręsti, kaip ką nors REIKIA kirčiuoti, nebent jis SUKŪRĖ vardą, kuris toks savitas, jog į jokius mūsiškų taisyklių rėmus netelpa. Teisus ŽODYNAS. Jis guli mano namuose, kai pažiūrėsiu - žinosiu. Iš patirties sakyčiau, jog rAdvilė. Beje, tame žodyne kai kuriems vardams yra net po TRIS kirčiavimo variantus, tad nereikėtų itin skųstis.

Aišku, jei prisiminsim tarmes - galima ir kitaip kirčiuot dėl tarmės, bet tada prašom tą tarmę ir vartot.

Sakiau gi, mano situacija čia lygiai tokia, kaip Feanoro sūnelių silmarilių atžvilgiu - patys apie juos nieko neišmano, bet nuo vaikystės tėvas pripratino galvot, jog tai labai SVARBU, tai jie ir galvoja...

Beje, turbūt žinot, jog Feanoro konfliktas su kitais prasidėjo būtent nuo kalbininkiško klausimo - dauguma kalbininkų norėjo tarti vienaip, o jis norėjo - archaiškiau. Atspėkit, kiek kartų girdėjau " (su nepasitenkinimu) A, žodyne jau abu kirčiavimo variantai... Bet geriau šis, archaiškesnis!"

pritariu Folkui, kaip tėvai nori taip kirčiuoja, tai kas kad ne jie sugalvojo... aš ir žinau vieną atvejį kai aYda, mokykloj tampa tiesiog Aida... bet čia galima ginčytis ir ginčytis.. bet kirčiuoti vardą gali nuspręst pats o ne VLKK 😉

Žodynas gi nėra kažkokia biblija. Vardo kirčiavimas turi atitikt sveiką protą, o daugiau tėvų improvizacijos.
Pažįstų ir merginą, kurią tėvai pavadino giNtare, nors tikriausiai pagal šventąjį raštą...tfū...žodyną būtų gintArė.

Jei žmogus nemyli savo vardo, jis nemyli savęs, o juk reikia pirmiausia mylėti save, kad galėtum mylėti kitus Pažįstu tokių, kuriems nemalonus vienoks ar kitoks vardo kirčiavimas. Ir ką, žmogus visą gyvenimą kankinsis?

Jei žmogus nemyli savo vardo, jis nemyli savęs

Ni, ni, ni... nesutinku. Pžįstu tokių savimylų, kuriems jų vardai paprasčiausiai per prasti. O jei vardas ir prie širdies, tai dar nereiškia, kad sau nepatinki.

RadvIlė. Ir kitaip neįsivaizduoju. O mano vardas taisyklingai kirčiuojamas gražiau skamba, betgi nieks taip nekirčiuoja (išskyrus buvusią lietuvių kalbos mokytoją), tai nesiginčiju. Žodyninė forma yra svarbu, bet dar svarbiau yra gyva kalba, kuri kinta. Beje, giNtarė yra taisyklingas, žodyninis kirčiavimas. Kaip is maNtas.

Nu va, žodyne yra ir rAdvilė, ir radvIlė - galima rinktis

Kirčiavimas, aišku, ne nosinės galininko linksnyje, bet visgi ir ne nuosavo automobilio spalva (kaip noriu, taip dažau). Ir nebūtų jis mums toks neaiškus, jei būtų kitaip jo mokoma - tarkim, jei pradinukų vadovėliai būtų sukirčiuoti*. O kam mums jo tokio reikia? Kintanti kirčio vieta ir dargi priegaidės gi baisi atgyvena? Tam, kam ir krūvos linksnių su skirtingomis galūnėmis bei kt. Tiesiog mūsų kalba pasaulyje (tarp specialistų, aišku) garsi būtent tuo, kad joje išliko daug senovinių ypatumų. Anglų kalbos atveju pirmenybė teikiama greitam keitimuisi - tiesiog skirtingos strategijos, visokių yra, ir visokių reikia.

O kad nebūtų nukryptemė - aplinkius, kurie vardą kirčiuoja netaisyklingai, žmogus tikrai turi teisę taisyti. Man taip būtų - taisyčiau (nekreipčiau dėmesio tik į visai "vienkartinius" pašnekovus). Ir vardo nereik - kiek yra pavardes kirčiuojančių ne -Aitė, kaip reik, o -aItė...

*P.S. Štai graikiškus užrašus skaityt mokausi ir matau, kad jie kirčius rašo net laikraščiuose.

Sutinku, kad reikia kirčiuoti teisingai iš pagarbos pašnekovui (ir lietuvių kalbai ), tai parodo žmogaus kultūros lygį. Ir labai puiku, kai žmogus pataiso ir pasako kaip reikia kirčiuoti, nes yra tokių vardų... :shock:
Ar jums kada taip buvo, kad sutinki žmogų, susipažįsti, o jo vardas prie visos jo esybės niekaip nelimpa, o norisi vadinti visai kitu vardu? Bent jau man taip būna o kas keisčiausia, tas žmogus pasako, kad jį daug kas pavadina tuo kitu vardu... Taip ir vargsta jis pats ir aplinkiniai

Strėlė rašė:...keisčiausia, tas žmogus pasako, kad jį daug kas pavadina tuo kitu vardu... Taip ir vargsta jis pats ir aplinkiniai

Bet gi būna, kad žmogui prilimpa tas "kitas" vardas taip, kad į tikrąjį jis nelabai ir atsiliepia (žinau ne vieną tokį).

Strėlė rašė:Ar jums kada taip buvo, kad sutinki žmogų, susipažįsti, o jo vardas prie visos jo esybės niekaip nelimpa, o norisi vadinti visai kitu vardu? Bent jau man taip būna

Man tai atvirkščiai - kai sutinki žmogų, pagalvoji, kad joks kitoks vardas jam netinka labiau ir neįsivaizduoji jo kitu vardu(o gal čia tik aš vaizduotės neturiu?..) 😉

Senasis Gollumas rašė:Bet gi būna, kad žmogui prilimpa tas "kitas" vardas taip, kad į tikrąjį jis nelabai ir atsiliepia (žinau ne vieną tokį).

Sutinku, aš pati tokia

Tikriausiai turi vaizduote, Cormare^, ir man dažniausiai būna, kad su kitu vardu žmogaus nė nebandai vaizduotis, nes ir tas vardas kaip tik Todėl ir atkreipiu dėmesį "netradiciniu" atveju, kai vardas ir jo šeimiminkas kažkaip nedera...

Mhm... Man reikėjo daug laiko priprasti, kad mane grupiokai ir dėstytojai vardu vadina. Kažkaip keistai skambėjo iš pradžių, dabar jau beveik normaliai

Beje, tas įprotis sieti žmogų su vardu- bjaurus dalykas. Jei, tarkim, visi iki šiol sutikti Jurgiai buvo paršai, tai sutikęs normalų žmogų tokiu pat vardu iš įpročio nusiteiksi priešiškai. Ir atvirkščiai.

kodėl??? tave slapyvardžiu ar kokiu kitu vardu šaukė?